B. Williams - Etika Ir Filosofijos Ribos

losofijos
D IA LO G O
B ernardas W illiamsas gim 1929 metais netoli Londono. Jis studija

vo igvelo mokykloje ir Baliolo kolegijoje, Oksfordo universitete, o po
karins tarnybos - buvo laknu Karalikosiose oro pajgose - tapo Ali
Souls kolegijos, vliau - New kolegijos Oksforde stipendininku. A
tuonerius metus B. Williamsas dst Londono universitete, pirmiausiaUniversiteto kolegijoje, vliau tapo Bedfordo kolegijos filosofijos profe
soriumi. 1967 m., kaip Naitbrido filosofijos profesorius, jis ivyko
Kembrid, o nuo 1979 iki 1987 met buvo Kingo kolegijos rektorius.
Nuo 1988 m. jis buvo Deutscho vardo filosofijos profesorius Kaliforni
jos universitete Berklyje, o nuo 1990 - Whiteo vardo morals filosofi
jos profesorius Oksforde. Jis buvo Brit Akademijos narys.
2003 birelio 10d., kai i knyga buvo veriama, Bernardas Williamsas mir.
Pagrindins jo knygos:
Morality (1972)
Problems of the Self (1973)
Descartes: the Project of Pure Enuiry (1978)
Morai Luck (1981)
Shame and Necessity (1993)
Making Sense of Humanity and Other Philosophical Papers (1995)
DIALOGO
KULTROS
INSTITUTAS
ALK
UDK 171
Vi-165
Originally published in English

by HarperCollins Publisches Ltd under the title
Brnard Williams,
Ethics and the Limits of Philosophy
Knygos leidim remia
Atviros Lietuvos fondas

I angl kalbos vert
Nijol Lomanien
Bemard Williams 1993

Dialogo kultros institutas 2004
ISBN 9955-545-12-7
ISSN 1392-1673
Pratarm
S
i knyga i esms yra apie iandienin morals filosofijos situacij - apie
tai, kokia ji yra, o ne apie tai, kokia galt bti. A nemanau, kad su ja
viskas tvarkoje, todl dalis knygos bus skirta iuolaikins filosofijos kri
tikai. Kita knygos dalis kelia klausim, kiek bet kuri filosofija gali padti
mums atgaivinti etik gyvenim. Mginsiu parodyti, kad ji gali bent
padti j suprasti. Aptarindamas iuolaikin morals filosofijbeijkritikuodamas, tikiuosi supaindinti skaitytoj su etins minties raida irjos
idjomis, kurios galbt pads svarstant, kokia galt bti etin mintis.
Noriau i pat pradi aptarti du dalykus. Gali pasirodyti netikta,
kad iuolaikins morals filosofijos tyrimas, ypa trys pirmieji skyriai,
imasi svarstyti senovs graik idjas. Tai ne tik dl pietistiko filosofijos
santykio su savo istorija. Tam esama specialios prieasties, kuri, tikiuo
si, iryks bedstant {Post scriptum dalyje mginu j apibrti aikiai).
inoma, tai nereikia, kad iuolaikinio pasaulio reikalavimai etinei miniai
nesiskiria nuo t, kuriuos kl antikinis pasaulis. Prieingai, darau iva
d, kad iuolaikinio pasaulio reikalavimai etinei miniai yra beprecedentiniai ir racionalumo idja, kuriknija didioji iuolaikins morals filo
sofijos dalis, negali toki reikalavim patenkinti. O savotikai ipltoj ir
gerokai pakeit senovs etin mint, galtume t padaryti.
Antras dalykas - stiliaus klausimas. Filosofija, dstoma ioje knygo
je, neabejotinai gali bti tam tikra plaia prasme vadinama analitine,
kaip ir didioji dalis iuolaikins filosofijos, kuri nagrinjama ioje kny
goje. I esms a ia velgiu tik stiliaus klausim, pat dstym tai riboja
tik tiek, kiek stilius i principo tam tikru mastu lemia tiriam dalyk.
Nra iskirtinio analitins morals filosofijos, lyginant j su kitomis mo-
_________________ Etika ir filosofijos ri bos _________________
rals filosofijomis, objekto. Analitin filosofija skiriasi nuo kitokios iuo

laikins filosofijos (bet ne nuo didiosios kit laik filosofijos dalies) tam
tikru dstymo bdu, paremtu argumentais, perskyromis ir, kai neu
mirta to siekti ir pasiekia, - saikingai aikia kalba. Aikios kalbos alter
natyva galt bti arba miglota, arba technin kalba - analitin filosofija
jas grietai skiria. Ji niekada nepriims pirmosios, bet antrj kartais lai
kys btinybe. is bruoas ypa siutina kai kuriuos jos prieus. Norda
mi, kad filosofija tuo pat metu bt ir mantri, ir prieinama, jie piktinasi
technine ir renkasi miglot kalb.
Analitins filosofijos tikslas, kaip visada sakoma, - bti aikiai. Nesu
visikai tikras, arji pateisina tok apibdinim, juo labiau - arji vienintel
gali tai pretenduoti. Nenoriu ia to aptarinti i dalies dl to, kad jei
imiesi diskutuoti tokiais klausimais, tai nebediskutuoji daugiau apie nie
k, taip pat dl to, kad man nelabai rpi, ar is darbas bus laikomas
analitine filosofija - a tiesiog sakau, kad jis toks bus. Taiau man tikrai
rpi, kad jis bt, kaip a vadinu, aikus. ioje knygoje a teigiu, kad
tam tikros interpretacijos, kurios prot ir aik supratim velgia kaip
diskursyv racionalum, pakenk paiai etinei miniai ir ikreip jos su
pratim. Bet jeigu filosofinio teksto autorius nori, kad tokio pobdio
tvirtinimai nuskambt tikinamai, jie turi bti idstyti tam tikra diskur
syvaus racionalumo ir argumentavimo tvarka, kaip tik taip ir bandiau
juos pateikti. Neabejoju, kad man ne visais atvejais tai pasisek ir dauge
lis dalyk liko sunkiai suprantami, nors stengiausi juos idstyti aikiai.
T galiu pripainti su didesniu sitikinimu negu tai, kad kai kurie dalykai
liko neaiks dl to, jog stengiausi juos idstyti aikiai, bet ir tai yra
tiesa.
Jauiuosi dkingas daugeliui moni u pagalb, bet n vienas i j nra
atsakingas u rezultat. Turjau galimyb ibandyti vairias ankstyvsias
savo kritikos etini teorij atvilgiu versijas skaitydamas paskaitas, ku
rioms turjau garbs bti pakviestas: Tannerio paskaitose Brasenose
kolegijoje Oksforde, Thalheimerio paskaitose Johno Hopkinso universi
tete ir Gregynogo paskaitose Velso universitete Aberistvyte. Esu dkin
gas visiems i paskait dalyviams u komentarus ir kritines pastabas.
A daug pasismiau i diskusij su Thomu Nagelu ir Timu Scanlonu,
taip pat su kitais morals filosofijos seminaro, kuriam turjau progos
vadovauti kaip vyresnysis vizituojantis tyrintojas Prinstono universite6
_________________________ P ratarm _________________________
te 1978 m., dalyviais. Ilg laik mano draugikas, skvarbus ir visada

nepatenkintas kritikas buvo Ronaldas Dvvorkinas. ios knygos juodra
t- vis arba jo dalis - skait Geoffrey Hawthomas, Derekas Parfitas,
Jonathanas Learas ir Amartya Senas, visiems jiems esu dkingas u
komentarus. Dkoju Markui Sackui, mano tyrimo asistentui, ir Peteriui
Burbidgeui u pagalb sudarant rodykl.
Wallaceo Stevenso citata (p. 9) yra paimta i knygos Wallace Stevens, The Collected Poems (1954) ir ia pateikiama leidjams - Alfred
A. Knopf, inc. (New York) ir Faber and Faber (London) - sutikus.
Kembridas, Anglija
Kokia alta tutuma

isisklaidius fantomams, kai sukrstas realistas
pirmkart ivysta realyb. Mirtingasis ne
yra tuias ir tragikai isikvepiantis.
Taiau tragedija galjo prasidti
ir naujame vaizduots aidime,
realisto taip, itartame dl to, kad jis turjo
tai itarti, itartame, nes u kiekvieno ne
slypi niekada nesunaikinama aistra teigti.
Wallace Stevens, Esthetiue du Mal
Kai stinga charakterio, geriausia surasti metod.
Albert Camus, La Chute
1
Sokrato klausimas
Ta,
nra paprastas klausimas, sak Sokratas - kalbame apie tai, kaip

turtume gyventi. Taip apie j pasakoja Platonas vienoje i pirm iam
klausimui skirt knyg.1Platonas tikjo, kad filosofija gali atsakyti tok
klausim. Jam kaip ir Sokratui atrod, kad mogus gali valdyti savo
gyvenim, kreipti j pagal supratim, ateinant btent i filosofijos, o tai
reikia - bendr, abstrakt, racionaliai reflektyv supratim, susijus su
dalykais, kuriuos mums atskleidia tyrinjantis protas.
Morals filosofijos tikslai ir bet kokie jos lkesiai susilaukti rimtes
nio dmesio yra neatsiejami nuo sokratikojo klausimo likimo, net jei
manytume, kad filosofija tuiai viliasi surasti atsakym klausim.
iuo poiriu nuo pat pradi verta paminti du dalykus. Pirmj turt
gerai sidmti filosofinio teksto autorius - sakydamas, kad tam tikras
abstraktus, argumentuotas tekstas apie iuos didiuosius klausimus nu
sipelno rimto dmesio, jis pareikia labai daug. Esama ir kit knyg,
palieiani ias problemas, - praktikai beveik kiekviena ko nors verta
knyga, kurios autoriui apskritai rpi mogaus gyvenimas. T turt tu
rti omenyje filosofinis raytojas, net jei jis savos knygos nelaiko bandy
mu atsakyti Sokrato klausim.
Kita angin pastaba skirta skaitytojui. Bt labai daug, jei filosofija
galt atsakyti t klausim. Kaip galt kokia nors disciplina, dalykas,
studijuojamas universitetuose (bet ne tik ten) ir besiremiantis gausia tech
nine literatra, pasilyti tai, k mogus priimt kaip atsak esminius jo
10
_________________ Sokrato klausimas__________________
gyvenimo klausimus? Sunku sivaizduoti, kaip tai galt vykti, nebent,

kaip tikjo Sokratas, atsakymas bt toks, kur skaitytojas pripaint
savu, - tokiu, kok bt galjs suformuluoti pats. Bet ar tai manoma?
Ir kaip tai bt susij su filosofija kaip disciplina? Sokratas neman ku
ris kok nors moksl, jis tiesiog paprastai kalbjo su savo draugais, o
vieninteliai raytojai, kuriuos jis bent iek tiek pagarbiai minjo, buvo
poetai. Taiau neprajus n kartai, Platonas susiejo moralins filosofijos
tyrim su sudtingomis matematinmis disciplinomis, o pasikeitus dviems
kartoms, jau buvo raomi ios srities traktatai - vis pirma Aristotelio
Etika, iki iol vienas rykiausi darb.2
Kai kurie filosofai ir iandien nort sugrti sokratik pozicij ir
pradti visk i pradi - reflektyviai kelti klausimus sveikam protui bei
ms moraliniam ar etiniam rpesiui, neimant domn tekst bei filoso
finio tyrimo tradicijos. Toks kelias turi prasms ir ioje knygoje a ban
dysiu juo eiti, kol tai pads tyrimui ir skatins pat skaitytoj svarstyti.
Taiau, antra vertus, tuia tiktis, kad galima ar net reikia ivengti to,
kas jau padaryta ioje srityje. Tyrim filosofiniu padaro reflektyviai api
bendrinantis jo pobdis ir racionaliai tikinanti argumentacija. Bt kvai
la umirti, kad daugyb valgi ir mstani monijau band kelti ir
svarstyti iuos klausimus. Morals filosofija mato tas problemas, kurias
suformulavo jos istorija ir dabartin praktika. Dar daugiau, morals filo
sofijai taip pat svarbi tradicija, susiklosiusi kitose filosofinio tyrimo
srityse, tokiose kaip logika, reikms teorija, smons filosofija. Nors
sunku kalbti apie i tyrim, iskyrus matematin logik, rezultatus,
visgi daugelis dalyk, nuveikt tose srityse, reikmingai takoja morals
filosofij.
Esama dar vienos prieasties, dl kurios turtume neumirti gyven
dabar, o ne Sokrato laikais. Sokratas kaip ir Platonas iskirtiniu filosofi
jos bruou laik jos reflektyv pobd ir nuo kasdiens praktikos bei
gin atsiet laikysen, leidiani apibrti bei kritikuoti vyraujanius
poirius. Bet iuolaikinis gyvenimas yra toks visapusikai reflektyvus,
auktas savimons lygis toks bdingas visoms jo institucijoms, kad mi
ntos savybs jau nebegali bti laikomos bruou, atskirianiu filosofij
nuo kitokios veiklos - pavyzdiui, nuo teiss, kuri vis labiau regi save
kaip socialin krin; arba medicinos, vis labiau veriamos suprasti save
ir kaip gydym, ir kaip versl, ir kaip taikomj moksl tuo pat metu.
Nekalbant apie groin literatr, kurios net paios populiariausios for
______________ Etika ir filosofijos ribos_______________
mos turi nuolat reflektuoti savo pramanytum. Moderniame pasaulyje

filosofija nebegali tiktis iskirtini teisi dl savo reflektyvumo, taiauji
galt imokti pasinaudoti ia savo savybe. '
i knyga bandys apvelgti svarbiausius morals filosofijos vystymo
si aspektus, taiau gilinsims tas problemas, kurios man atrodo do
miausios. Tikiuosi, kad mano pasakojimas apie kit moni darbus bus
teisingas, taiau kartu jis bus neabejotinai selektyvus. Tai reikia ne tik
tai, kad mano pasakojimas skirsis nuo kit autori pasakojimo (taip tik
rai turt bti, jei knyga apskritai verta skaityti), ir ne tik tai, kad ios
knygos uduotis nra pristatyti visus. Man veikiau n nerps nuolat
dairytis, kiek mano pasakojimas yra reprezentatyvus. Bent vienu aspek
tu i knyga tikrai nebus isamiai atstovaujanti visa, kas iuo metu daro
ma, bent jau anglikai kalbaniame pasaulyje. Palyginus su didija tos
pasaulio dalies filosofijos dalimi, ji bus kur kas skeptikesn tiek filoso
fijos gali, tiek morals klausimais.
K turtume laikyti morals filosofijos tikslais priklauso nuo jos pa
ios rezultat. Kadangi morals filosofijos tyrinjimai i ties yra reflektyvs, apibendrinti ir susij su tuo, kas gali bti painta, jie turt paban
dyti isiaikinti ko reikia, kad galtume atsakyti Sokrato klausim: kok
vaidmen ia vaidint mokslinis painimas; ar toli mus gali vesti grynai
racionalus tyrinjimas; ar labai skirtsi atsakymai, jei bt klausiama
skirting visuomeni; ir pagaliau - kokia dalis bt palikta asmeniniam
sprendimui. Filosofin refleksija turi svarstyti, ko reikia tam, kad atsa
kytume ar kit, konkretesn, praktin klausim, ji turi klausti, koki
proto gali ir koki inojimo form prireiks iekant atsakymo. Pirmiau
sia ikils klausimas apie paios filosofijos vaidmen.
Atrodyt, kad ia susidaro ratas: filosofija klausdama, kaip galtume
atsakyti Sokrato klausim, pati nustato savo vaidmen iekant atsaky
mo. Tai ne ratas, ojudjimas pirmyn. Filosofija vis pirma klausia to, ko
gali ir privalo klausti, kad ir kaip j interpretuotume, - apie ms galimy
bes suprasti, kaip geriausia gyventi. Taip klausdama ji pamato, kiek daug
ji gali pati sau pagelbti - savo diskursyviais analizs ir rodymo meto
dais, kritine nuostata, taip pat lygindama sivaizduojamas galimybes, ku
riomis ji ypa stengiasi praturtinti ms prastus istorinio ir asmeninio
inojimo altinius.
Sokrato klausimas - geriausia morals filosofijos pradia. Tai daug
geriau negu tokie klausimai, kaip kokia ms pareiga? arba kaip bti
12
geriems?. Visi ie klausimai remiasi prielaidomis, su kuriomis ne kiek

vienas sutiks. Igird antrj klausim, kai kurie mons, vis pirma tie,
kurie link pradti nuo pirmojo klausimo, galvos, kad klausiantysis ne
palieia btent moralinio klausimo; kiti tiesiog laikys j pernelyg dideliu
optimistu. Sokrato klausimas iuo, kaip ir kitais poiriais, neutralus.
Klystume manydami, kad jis nesiremia jokiomis prielaidomis. Pirmiau
sia turtume klausti, kas gldi Sokrato klausime, kokiomis prielaidomis
remiams mes, manydami, kad ivis vertj kelti.
Kaip mogus turt gyventi? - vien svokos mogus bendrumas
reikia tam tikr tvirtinim. Graik kalba is klausimas formuluojamas
net nevartojant odio mogus: tai beasmen formul. Tai lemia atsaky
mo, naudingo ir tinkanio bet kuriam, iekojim, o i to savo ruotu
iplaukia, kad manoma pasakyti kak bendro, palieianio kiekvien, kak, kas apims ir formuos kiekvieno asmens individualius siekius,
siejamus su klausimu kaip a turiau gyventi?. (iame bendrume ne
sunkiai atrastume begldint dar stipresn sekmen: klausimas apskritai
mus natraliai nuveda al nuo ego interes. Prie to sugrime vliau).
Tai vienas kelias, kuriuo Sokrato klausimas perengia kasdienik k
man daryti? Kitas kelias susijs su tuo, kad klausimas nra situacinis;
jis neklausia, k turiau daryti dabar arpo to. Jis klausia apie gyvenimo
bd. Patiems graikams padar spd tai, kad toks klausimas, pasirodo,
turi klausti apie vis gyvenim ir kad gerai gyvenantis pasiekia tai, kas jo
gyvenimo pabaigoje pasirodo buvs geras gyvenimas. Matydami, kaip
lengvai likimas sugriauna atrodyt geriausiai surstus gyvenimus, kai
kurie graikai, o Sokratas pirmas i j, msi iekoti racionalaus gyveni
mo plano, kuris sumaint likimo galias ir bt labiausiai nepriklauso
mas nuo skms.3 io tikslo vairiomis formomis siek ir vlesn filoso
fija. Idja, kad mogus turi mstyti taip abstrakiai - apie gyvenimo
visum - mums gali pasirodyti ne tokia tikinama kaip Sokratui. Taiau
jo klausimas vis dar reikalauja i ms mstyti apie savo gyvenim kaip
visum, - visais poiriais ir vis, net jeigu mes neteikiame tiek reikms
kaip graikai tam, kaip jis pasibaigs.
i beasmen graikika fraz nutyli ne tik asmen, apie kurio gyveni
m klausiama. Ji taip pat niekaip neapibria, ir neveltui, kokio pobdio
svarstymai tikt iam klausimui. Kaip a turiau gyventi? nereikia
kok gyvenim moralikai privalau gyventi?; tai kodl Sokrato klausi
13
______________ Etika ir filosofijos ribos ______________
mas yra kitokia pradia negu mintieji klausimai apie pareig ar apie tai,
kaip tapti geram. Sokrato klausimas gali reikti t pat, kaip ir klausimas
apie ger gyvenim, gyvenim, vert gyventi, taiau iose svokose ne
slypi joks iskirtinai moralinis turinys. Gali pasirodyti, kaip kad tikjo
Sokratas, o ir daugelis i ms iki iol viliasi, jog geras gyvenimas taip
pat yra btent gero mogaus gyvenimas (turi bti, - tikjo Sokratas; gali
bti, - daugelis i ms viliasi). Bet jeigu tai tiesa, ji paaiks tik vliau.
Turt yra paprasiausiai turt, pats savaime odis iame bendrame
klausime niekuo nesiskiria nuo jo prasms bet kuriame kasdienikame
paklausime - k a turiau daryti dabar?.
Kai kuri filosof nuomone, mes negalime pradti itokiu bendru ir
neapibrto turinio praktiniu klausimu, kadangi tokie klausimai kaip k
a turiau daryti?, kaip geriausiai turiau gyventi? ir panas yra
dviprasmiki - jie gali bti suprasti tiek moraline, tiek nemoraline pras
me. Pagal tok poir, pirmiausia reikt nusprsti, kuria i i dviej
reikmi klausimas vartojamas, to nepadar negalime net pradti iekoti
atsakymo. Tai klaida. Reikms analiz neiskiria moralinis ir nemo
ralinis kaip reikms kategorij. inoma, jei kas nors sako apie kit jis
yra geras mogus, galime paklausti sakiusj, ar turi omenyje morali
kai geras, ar, pavyzdiui, kad tas mogus yra tinkamas (geras) karo
ygiams, taiau galimyb taip skirtingai interpretuoti nieko neprideda nei
gero ar gero mogaus moralinei, nei karinei (ar futbolo ir pan.)
prasmei.
Tam tikru atveju galtume klausti k turiau daryti etiniu poi
riu? arba k turiau daryti irdamas savo naudos?. Tai bt klau
simai apie papildom svarstym ivadas, i vis su klausimu susijusi
aplinkybijie labiausiai skatina i naujo pavelgti konkretaus tipo aplin
kybes ir klausti, kokias ivadas remia btent io tipo aplinkybs. Lygiai
taip pat a galiu paklausti, k turiau daryti, atsivelgdamas vien [eko
nomines, politines ar eimynines aplinkybes. Tik pabaigoje galtume klausti
k turiau daryti atsivelgdamas visk? Esama tik vieno bdo pa
klausti apie tai, k turtume daryti, Sokratas dav universal tokio klau
simo pavyzd, o moraliniai sumetimai atskleidia vien aspekt, susijusi
su iuo klausimu4.
ia ir anksiau a minjau moralinius sumetimus, vartodamas
od abstrakiai, taip kaip jis nekintamai vartojamas dalyko pavadinime:
morals filosofija. Taiau i disciplina turi ir kit vard: etika, ir atitin14
karnai kalbama apie etinius sumetimus. Termin skirtumas aikina

mas j skirtinga kilme - i lotyn ir graik kalb, abiem atvejais odio
reikm siejant su nuostata arba paproiu. Skirtumas tik tas, kad loty
nikas moralin kontekst takojs odis labiau pabria visuomens
lkesius, o graikikas - individualaus charakterio prasm. iais laikais
odis moral gijo specialesn turin ir a ketinu parodyti, kad moral
turt bti suprantama kaip savotika etikumo raidos pakopa, turinti
ypating reikm iuolaikinje Vakar kultroje. Pastaroji, vystydama spe
ciali sipareigojimo svok, tam tikras etines kategorijas pabria ypa
tingai, be to, ji remiasi tam tikromis specialiomis prielaidomis. A sitiki
ns, kad atsivelgdami iuos bruous, turtume traktuoti j ypa skep
tikai. Todl toliau etinis a daniausiai vartosiu kaip talpesn termin,
ymint tai, su kuo i tikrj susijs is dalykas, o moralinis ir mora
l - kaip terminus, yminius siauresn sistem, kurios ypatumus ap
tarsime vliau.
A nesiimsiu apibrti, kas btent laikoma etiniais sumetimais, bet
pasakysiu bei t apie tai, kas patenka etikumo svok. Nieko blogo,
kad i svoka tokia neapibrta. I tikrj btent moral, ta ypatinga
sistema, reikalauja tikslios savo apibrties (pavyzdiui, reikalaudama
skirti moralin ir nemoralin odi prasm). Tai priklauso nuo jos
speciali prielaid. Nenumatydami toki prielaid, lengvai sutiksime, jog
esama virtins aplinkybi, kurios patenka etikumo svok, ir tuo pat
metu suprasime, kodl toki aplinkybi sritis neturi aikiai apibrt rib.
Viena svok, patenkani i srit, yra sipareigojimo svoka. prasta
gana vairius sumetimus laikyti sipareigojimais ir vliau (10 skyriuje) a
aptarsiu klausim, kodl taip turt bti. Vienas gerai pastamas pavyz
dys - tai sipareigojimas, kur prisiimame duodami paad. Kitas - parei
gos idja. iandien prasiausias pareigos vartojimo kontekstas - siaurai
institucinis, taip kalbama apie pareig sra ar registr. velgiant pla
iau, pareigos visada buvo siejamos su vaidmeniu, padtimi ar santy
kiais, - tokiais, kuriuos nulemia mogaus visuomenin padtis* , prisi
menant inom Bradley es.5Darbins pareigos gali bti prisiimtos sa
* odi aismas: Bradley knygos pavadinime pavartotas station gali bti veria
mas ir kaip stotis, stotel, ir kaip visuomenin padtis, autorius ia, matyt,
ironizuoja visuomenin padt kaip susaistani, pririani prie vietos - tam tikr
pareig. - Vertjos pastaba.
15
______________ Etika ir filosofijos ribos______________
vanorikai - pasirenkant darb, taiau apskritai pareigos, taip pat ir si

pareigojimai (iskyrus paadus), nra gaunami savo noru.
Kantas ir jo takoti filosofai tiki, kad visi tikrieji moraliniai dalykai
esmingai aknyti subjekto valioje. A negaliu privalti elgtis tam tikru
bdu paprasiausiai dl savo padties socialinje struktroje - pavyz
diui, vien dl to, jog esu kakieno vaikas, - jeigu kalbama apie morali
nio pobdio privalti, o ne apie psichologinio pobdio arba socialini
bei teisini sankcij prievart. Elgtis moraliai - tai elgtis autonomikai, o
ne veikiant socialiniam spaudimui. Tai atspindi kai kuriuos bdingus mo
rals sistemos rpesius. alia to kiekvienoje visuomenje buvo pripa
stama mintis (tebegyvuojanti ir ms visuomenje), jog tokio pob
dio privaljimai kyla tiesiog i asmens padties ir socialins situacijos.
Tai, ko gero, yra tokia aplinkyb, kurios dabar kai kurie Vakar visuo
mens mons nenort pripainti, bet praeityje j pripaino beveik visi,
ir nra jokios btinybs reikalauti, kad kiekvienas tokio pobdio privalj imas bt racionaliai inagrintas ir tada arba atmestas, arba paverstas
savanoriku sipareigojimu. Toks reikalavimas, kaip ir kiti bdingi mora
ls bruoai, yra glaudiai susijs su modernizacijos procesais: tai bandy
mas etiniais terminais artikuliuoti proces, kur teisini santyki srityje
Maineas pavadino perjimu nuo statuso prie kontrakto. Jis taip pat at
spindi kintani savasties, dalyvaujanios etiniuose santykiuose, sam
prat6.
sipareigojimas ir pareiga vilgsn kreipia atgalios ar bent jau aplink
kelius. Jei sivaizduosime, jog mogus svarsto apie tai, kjam daryti, tai
poelgiai, kuri reikalauja sipareigojimas ar pareiga, yra ateities dalykas,
o prieastys, arba mano poelgio pagrindai, - tai paadai, kuriuos jau
daviau, arba darbas, kurio miausi, arba mano jau turimas statusas. Ki
tokio pobdio etiniai svarstymai velgia priek, mano pasirenkam
poelgi padarinius. Tai bus gera - taip galt bti ireikta i svars
tym forma. Viena ypa reikminga filosofins teorijos kryptis gera
tapatino su tuo, kiek ms poelgiai prisideda prie moni nor isipildy
mo, prie j laims ar panai dalyk. Tai gerovs arba utilitarizmo kryp
tis (tokias teorijas aptarsiu 5 ir 6 skyriuose). Taiau tai tik viena pakrai
pa. G. E. Mooreas taip pat man, kad ateit orientuoti svarstymai yra
pamatiniai, taiau prie ger pasekmi jis priskyr ne pasitenkinim, o
kitokius dalykus, tokius kaip draugyst ir groio igyvenim. Kaip tik
16
__________________ Sokrato klausimas__________________
dl to jo teorija taip patrauk Bloomsbury grup: Mooreas sugebjo

vienu ypu atmesti pareigos slogut ir utilitarizmo vulgarum.
Kitos ries etiniai svarstymai iskiria etikai gerus poelgius. Poelgiai
pasiymi daugeliu etini savybi, pagal kurias juos renkams arba, prie
ingai, - atmetame. Atsisakome poelgio, kadangi tai bt vagyst ar
mogudyst, arba poelgis bt, pavyzdiui, apgavikikas ar negarbin
gas, arba ne taip dramatikai, -juo paliktume kak bdoje. ie apibdi
nimai, oj esama daug, veikia vairiais lygiais: pavyzdiui, poelgis gali
bti negarbingas, kadangi yra apgavikikas.
Su iais apibdinimais, pagal kuriuos pasirenkame arba atmetame
poelgius, glaudiai susijusios vairios dorybs, suvokiamos kaip charak
terio bruoas pasirinkti arba atmesti veiksm kaip turint tam tikras eti
kai reikmingas savybes. odis doryb iandien daniausiai sukelia
komikas arba kitokias nepageidaujamas asociacijas, todl nedaug kas,
iskyrus filosofus, j ir bevartoja, taiau nra kito tinkamo odio ir mo
rals filosofijoje bjo neapsieisime. Galima tiktis, kadjeigu sugebtu
me grinti iam odiui tikrj reikm, jis atgaut savo garbing viet
ms odyne. Deramai vartojamas - kaip ymintis etikai pasigrtin
charakterio bruo-jis apima daugel savybi ir, kaip danai atsitinka
ioje srityje, atitinkamos klass ribos nra ir net neturi bti aikiai api
brtos. Dalis siekiam asmenini savybi, toki kaip seksualinis pa
trauklumas, tikrai nelaikomos dorybmis. Tai gali bti (kai kurie mons
pasiymi seksualiai patraukliu charakteriu), bet nebtinai yra charakte
rio klausimas, todl nevertinama kaip doryb, lygiai taip pat kaip dorybe
nelaikoma absoliuti klausa. Be to, dorybs yra daugiau negu vien g
diai, kadangi jos susijusios su tam tikrais bdingais trokim bei moty
vacijos modeliais. Gali bti geras pianistas, bet neturti noro groti piani
nu, bet jei esi kilnus ir teisingas, tai ios savybs paios savaime for
muos tavo norus atitinkamame kontekste.
Tai nereikia, kad dorybmis negali bti piktnaudiaujama. Viena r
is dorybi, kuriomis gali bti akivaizdiai piktnaudiaujama, yra vadina
mosios atlikimo dorybs (executive virtues), tokios kaip narsa ar, pa
vyzdiui, savikontrol. Jos susijusios ne tiek su kokiais nors konkreiais
tikslais, o labiau padeda gyvendinti kitus tikslus. Taiau vis dlto tai yra
dorybs ir tiksl atvilgiujos reikiasi kaip charakterio bruoai, o ne vien
kaip grynai gyti gdiai ar gebjimai. Pasak Sokrato, dorybmis neiei17
na piktnaudiauti, jis pasakyt dar stipriau: mons, turintys tam tikr

doryb, niekada nesielgs blogiau, - taip, tarsi jos neturt. Toks poiris
logikai atved j prie minties, kad i esms esama tik vienos dorybs teisingo sprendimo galios. Mums nebtina manyti taip kaip Sokratui.
Dar daugiau, mes neturtume aklai priimti to, kas paskatina priimti ias
idjas, t.y. liautis iekoti mogaus gyvenime kako, kas bt beslygi
kas gris, gris bet kokiomis aplinkybmis. Tokios paiekos pavyzdi
sutinkame ir iandien, su vienu i j susidursime aptardami specialius
morals rpesius.
Doryb - tradicin morals filosofijos svoka, taiau tam tikr laik
ji nebuvo diskutuojama. Pastarj met darbuose keletas filosof teisin
gai pabr ios svokos svarb.7Tam tikros dorybs turjimas veikia
tai, kaip asmuo svarsto. Taiau turime isiaikinti, kaip tai vyksta. Svar
bu tai, kad svarstymo turinyje pats dorybs pavadinimas daniausiai
nepasirodo. Asmuo, turintis konkrei doryb, atlieka veiksmus dl to,
kad jie priklauso tam tikrai riai, ir vengia kit veiksm, kadangi ie
priklauso kitokiai riai. Toks asmuo, kaip ir jo veiksmai, apibdinamas
dorybs odynu: pavyzdiui, jis ar ji yra teisingas ar narsus asmuo, da
rantis teisingus ar narsius dalykus. Bet - ir tai svarbiausia - apibdini
mas, taikomas subjektui ir veiksmui, retais atvejais sutampa su tais o
diais, kuriuos subjektas naudoja rinkdamasis veiksm. I ties, teisin
gas- vienas i t nedaugelio atvej: teisingas ar siningas asmuo yra
tas, kuris pasirenka veiksmus dl to, kad jie yra teisingi, ir atmeta kitus
dl to, kad jie yra neteisingi ar nesiningi. Bet narsus mogus paprastai
pasirenka poelg ne dl to, kad is vadinamas narsiu, taip pat visiems
inoma, kad kuklus mogus veikia ne vardan kuklumo. Geranoris ar
gerairdis mogus daro gerus darbus, bet daro juos apibdindamas ki
taip, pavyzdiui: jai to reikia, tai j pradiugins, tai panaikins skaus
m. Pats dorybs apibdinimas svarstyme nepasirodo. Dar daugiau,
asmens, turinio tam tikr doryb, svarstymuose paprastai nesama n
vienos etins svokos. Veikiau, jei veikjas turi konkrei doryb, tai
tam tikros fakt sritys gyja etin vert kaip tik dl to, kad jis ar ji turi t
doryb. Kelias nuo to, k dorybingas asmuo svarsto kaip etikai reik
ming, iki paios dorybs apibrimo yra vingiuotas; savimons povei
kis j ir nutiesia, ir padaro duobt.
Faktikai tas pats poveikis galjo prisidti prie to, kad etika kaip do
rybi teorija tapo nepopuliari. Dorybi nagrinjimas dar daug tam, kad
18
ugdyt dorybes. Treiojo asmens forma tokia praktika, net jei vadinama
kitaip, yra gerai pastama: ji sudaro didel socializacijos arba moralinio
aukljimo, pagaliau - vietimo dal. Taiau kaip pirmaasmen (first-personal) praktika, dorybi ugdymas turi kakokio tartino pasitenkinimo
savimi ar saviapgauls. Tai reikia ne vien tai, kad galvojama apie save,
o ne apie pasaul ir kitus mones. inoma, kad dalis etins minties, ypa
savikritikos, yra tam paskirta. Ne vienas autorius pastaruoju metu pa
br ms sugebjimo turti antros eils trokim - trokim turti
tam tikr trokim8- svarb irjo reikm etinei refleksijai bei praktinei
smonei. Svarstymai apie tai, kaip patenkinti tuos antros eils troki
mus, tam tikru laipsniu turi bti nukreipti save pat. Jeigu dorybi
ugdym velgiama kaip pirmaasmenio svarstymo praktik, ikyla pro
blema, kad tavo mintis nra pakankamai nukreipta save. Kai apie savo
galimas bkles galvojama dorybi terminais, tai galvojama ne tiek apie
savo veiksmus ir tikrai ne apie tai, kokiais odiais galtum ar turtum
mstyti apie savo veiksmus: tai veikiau reikia galvojim apie tai, kaip
kiti galt apibdinti ar komentuoti bd, kuriuo tu svarstai apie savo
veiksmus, ir ar tai ess esminis tavo svarstym turinys. Tai i tikrj
panau netinkam etinio dmesio linkm. Visa tai moko ne to, kad
doryb nra svarbi etin svoka, o veikiau to, kad etins svokos svarba
neprivalo bti siejama sujos paios kaip elemento dalyvavimu svarsty
me pirmuoju asmeniu. moni, kurie yra kilns ar drss, taip pat t,
kurie stengiasi bti kilnesni ar drsesni, svarstymai skiriasi nuo t, kurie
tokie nra, svarstym, taiau skirtumas gldi ne tame, kiek jie vartoja
kilnumo ar narsos svokas.
Tai buvo keletas etini svok ir paskat. Kokios paskat rys ta
koja veiksm, bet yra ne etins? Vienas kandidatas yra labai aikus - tai
egoistins paskatos, tos, kurios susijusios vien su patogumu, susijaudi
nimu, savimeile, jga ar kitokiu veikjo pranaumu. Kontrastas tarp i
paskat ir etini sumetim yra trivialus, jis remiasi aikiai pagrsta idja
apie tai, kam skirtos etins praktikos, kok vaidmen jos vaidina visuo
menje. Vis dlto ir ia turi bti padaryta keletas perskyr. Viena - tik
verbalin. Mums rpi Sokrato klausimas kaip mogus turt gyventi?
ir egoizmas savo nepridengta bei atvirai savanaudika forma bent jau
atsako j suprantamai, nors dauguma i ms gali bti link atmesti tok
atsakym. Galima od etinis taikyti bet kuriai gyvenimo schemai, kuri
suprantamai atsako Sokrato klausim. Ta prasme net ir atviriausias
19
egoizmas bt etinis pasirinkimas. A nemanau, kad turtume priimti

toki etinio vartosen. Kad ir kokios neaikios nuo pradi bt eti
kumo ribos, mes turime etikumo samprat, kuri aikiai susieja mus ir
ms veiksmus su kit reikmmis, poreikiais, reikalavimais, trokimais
ir apskritai - kit moni gyvenimais, ir i samprat verta isaugoti
galvojant apie tai, k esame pasireng vadinti etiniais sumetimais.
Taiau egoizmas gali engti ingsn toliau negu pati atviriausia jo for
ma. Esama teorijos, kuri kalba apie tai, kaip turtume gyventi, ir kuri
gerokai klaidinaniai vadinama etiniu egoizmu. i teorija tvirtina, kad
kiekvienas asmuo turi siekti savojo intereso. Tokia paira skiriasi nuo
atviro egoizmo, kadangi tai reflektyvi pozicija ir ji turi bendr mogaus
interes koncepcij. I tikrj nra labai svarbu, ar vadinsime j, kaip ji
save vadina, etine sistema. Svarbu, koknaji padaro etini sumetim
samprat. I pirmo vilgsnio atrodo, kad ji prie to niekaip neprisideda,
kadangi tvirtina, jog kiekvienas turime veikti pagal neetines (nonethical)
paskatas. Jei i teorija sako tik tiek, tai ji paprasiausiai atrodo dogmati
ka: jei mons i tikrj elgiasi pagal paskatas, nesuvedamas savanau
dik interes, kas rodo, jog jie elgiasi iracionaliai? Labiau tiktina, kad i
paira etini sumetim vaidmens klausim faktikai palieka atvir ir
klausia, kaip gyvenimas elgiantis pagal tokias paskatas yra susijs su
savanaudikumu.
Esama kitokio poirio, atrodanio kaip k tik aptartasis, taiau i
ties skirtingo. Jis taip pat teigia bendr princip: kiekvieno asmens sa
vojo intereso siekimas yra tai, kas turi vykti. Panau, kad io poirio
poveikis sumetimams, kuriuos atsivelgiame veikdami, nra vienareik
mis. Jam gali bti priimtini sumetimai, kurie yra etiniai prasta io odio
prasme. Jeigu a tikiu, kad moni savanaudiko intereso siekimas yra
tai, kas turi vykti, tai viena i mano galimybi yra prisidti prie tokios
vyki eigos. Taip galiu bti paskatintas itiesti pagalbos rank kitam,
kad is laikytsi tokios strategijos.
I ties gana sunku sutikti su nuomone, kad tai, kas turi vykti, yra
tai, kad mons siekt savanaudiko intereso. Kur kas natraliau palai
kyti j tik drauge su kita idja - bus geriau, jei kiekvienas elgsis btent
taip. iuo poiriu gali bti sakoma, kad bandymas bti geram kitiems
tik supainioja reikal. Taip samprotaujantis (ir tikintis tuo) i tikrj pri
ima ir kai kuriuos kitus etinius sumetimus, pavyzdiui, kad yra gera, kai
mons gauna tai, ko jie nori, taip pat tiki, kad geriausias bdas kaip
20
galima didesniam skaiiui moni gauti kaip galima daugiau to, ko jie
nori, yra kiekvienam siekti to, ko jis ar ji nori. Kaip tik taip tvirtino
laissez-faire kapitalizmo gynjai devynioliktojo amiaus pradioje. Kai
kurie laikosi ios minties ir baigiantis dvideimtajam amiui, nepaisydami
akivaizdaus fakto, kad visos ekonomins sistemos priklauso nuo visuo
mens nari, kuriems bdingos nuostatos, perengianios savanaudik
interes. Galbt is prietaravimas padeda paaikinti, kodl kai kurie
laissez-faire gynjai link skaityti moralizuojanias paskaitas ne tik mo
nms, nesugebantiems gyventi vien savanaudiku interesu, bet ir tiems,
kurie t sugeba.
Suprieinome etines ir egoistines paskatas. Bet ar negalt kas nors
norti kito mogaus laims? inoma. Ar tada egoizmas, mano siekis
to, ko noriu, nesutapt su tuo, kas turt bti etinis paskatos tipas,
rpestis kakieno kito laime? Ir vl - taip, bet tai nra labai domu,
nebent egoistins ir etins paskatos persipint kokiu nors bendresniu
ir sistemikesniu pavidalu. Ties iuo klausimu sustosime aptardami pa
grindus 3 skyriuje.
I viso to matysime, kad etikumo idja, nors ir be aiki rib, turi
tam tikr turin; tai nra grynai formali svoka. Vienas io teiginio rody
m- kitokios ries neetiniai sumetimai, kurie galt bti pavadinti an
ketiniais (counterethical). Antietins motyvacijos, svarbus mogaus fe
nomenas, reikiasi vairiomis formomis, susidaraniomis pagal savo po
zityviuosius antipodus etikume. Piktavalikumas, geriausiai pastamas
ios ries motyvas, danai siejamas su mogaus malonumu ir paprastai
laikomas natralia subjekto bkle; bet esama ir gryno bei nesavanaudi
ko piktavalikumo, pagieos, perengianios subjekto poreik stebti ir
mgautis ala, kurios kitam linki. Jis skiriasi nuo antiteisingumo, norin
go mgavimosi nesiningumu. Antiteisingumas yra i esms paraziti
kas savo etikojo antipodo atvilgiu ta prasme, kad norint nustatyti jo
krypt, pirmiausiai reikia tiksliai apibrti teisingum. Piktavalikumo atvejis kitoks. Nra taip, kad geranorikumas turi atlikti savo darb ir tik
po to piktavalikumas turi k veikti, veikiau, kiekvienas j naudoja tas
paias percepcijas, tik juda nuo j skirtingomis kryptimis. (tai kodl,
kaip pastebjo Nietzsche, iaurumui reikia to paties jautrumo, kaip ir
uuojautai, o brutalumui to nereikia). Kitos antietins motyvacijos taip
pat parazituoja etikumo reputacijos ir emocinio vaizdio sskaita. Tai,
kaip ir reikjo tiktis, ypa palieia dorybes. Poelgio bailum retas indi
21
vidas laikyt aplinkybe to poelgio naudai, bet gali bti ir kitaip - kai
bailumas antietikai pasitarnauja gdos mazochizmui.
A paminjau egoizmo paskatas bei paskatas, vedanias anapus sa
vs - tarkime, geranorikum ar siningum. Bet esama klausimo, ku
ris rod ess labai svarbus etikai: kiek aplinkos tokios paskatos turi
apimti? Ar tavo paskaitos bus etikos, jei atsivelgsi tik savo eimos
interesus? O jei tik savo bendruomens? Ar tik savo tautos? Tokie
lojalumai neabejotinai sudar moni gyvenimo audin ir, atrodo, nesuklysime pasak - etinio gyvenimo forum. Taiau atrodo, kad esama
tam tikr etini reikalavim, kuriuos gali patenkinti tik universalus r
pestis, toks, kuris apima visus mones ar gal net daugiau negu vis
monij. rpest ypa pltoja morals sistema, danai net manoma,
kad joks rpestis nra tikrai moralus, jei jam nebdingas is universa
lumas.
Morals poiriu etikumo sritis visada ta pati: universumas. Itiki
myb maesnei grupei, lojalumas eimai ar kratui turt bti pagrsti i
iors vid: reikia paaikinti, kodl griu laikomas moni lojalumas
grupms, maesnms negu universumas (5 ir 6-tame skyriuje a aptar
siu tokio poirio motyvus ir pavojus; taip pat vairius aikinimus to, kas
gi yra ta universali sritis). Kasdienikesniame lygyje (maiau reflektyviame, pasakyt moralinis kritikas) etikumo vieta gali keistis - pasislinkti
i vienos ios prieprieos puss kit. Priklausomai nuo mano asmeni
nio intereso, miesto ar tautos interesai gali atstovauti etiniams reikalavi
mams, bet jeigu reikalavimas kyla i kokio nors didesnio subjekto, tai
miesto interesas gali bti laikomas savanaudiku. Taip yra paprasiau
siai dl to, kad geranorikumas ir siningumas gali bet kada pareikti
iekin prie savanaudikum; mes galime reikti tok didel savanaudi
kum, koks didelis yra A; o kas mes esame, konkreiu atveju priklauso
nuo savo susitapatinimo apimties, nuo mintos prieprieos rib.
A paminj au kelet etini paskat ri ir ne vien neetins paskatos
r. Filosofija tradicikai demonstravo trokim sumainti i vairov
abiejose perskyrimo pusse. Pirmiausia ji linko visas neetines paskatas
matyti kaip redukuojamas egoizm, siauriausi savanaudikumo for
m. I ties kai kurie filosofai norjo redukuoti jas vien speciali egois
tinio intereso r - malonumo siekim. Ypa Kantas man, kad kiekvie
nas veiksmas, atliktas ne pagal moralin princip, yra atliktas siekiant
veikjo malonumo. Tok poir reikia skirti nuo kitos idjos, pagal kuri
22
visus veiksmus, taip pat ir padarytuosius i etini paskat, vienodai mo

tyvuoja malonumo siekis. Pagal i teorij, psichologin hedonizm, bet
kokius veikjo tyinius poelgius paprasiausiai tapatindami sujo laukia
mu malonumu, vargiai ivengsime arba akivaizdios klaidos, arba nieko
nesakanios trivialybs. Bet kuriuo atveju i teorija niekuo neprisideda
aikinantis skirtum tarp to, kas etika ir neetika. Jeigu koks nors psi
chologinio egoizmo variantas bt teisingas ir domus, i neetins moty
vacijos kil veiksmai nebtinai sudaryt koki nors speciali malonumo
siekiani poelgi klas. Antra vertus, Kanto poiris prisideda prie klau
simo sprendimo tvirtindamas, kad moralinis veiksmas neturi nieko ben
dra su psichologiniu hedonizmu; toks poiris - neabejotinai klaidin
gas.9Jeigu nepasidavme ios teorijos takai, galime priimti akivaizdi
ties, kad esama vairi ne-etins motyvacijos ri, be to, ne viena
motyvacijos ris veikia prie etines paskatas.10
iandien filosofija maiau siekia suvesti visas neetines paskatas
vien tip negu tada, kai morals filosofija pagrindin dmes skyr ne
tiek klausimams, k turtume daryti ir kas yra geras gyvenimas (atsaky
mai tokius klausimus atrod aiks), o veikiau iekojo, kokiais moty
vais turt vadovautis mogus, kad siekt t dalyk, nepaisant savo
naudos ir malonumo argument. Kita vertus, trokimas suvesti visas
etines paskatas vien model iandien toks pat stiprus, kaip ir visada,
vairios teorijos mgina parodyti, jog viena ar kita etin paskata yra pa
matin, todl visos paskat rys turinios bti aikinamos remiantis ja.
Kai kurie tokia pamatine svoka laiko sipareigojim ar pareig ir t fak
t, kad j vertiname kaip etin paskat; pavyzdiui, tai, jog tam tikras
poelgis ves prie geriausi padarini, aikinama nurodant, jog alia kit
pareig turime ir pareig utikrinti geriausius padarinius. Tokio pob
dio teorijos vadinamos deontologinmis. (Kartais teigiama, kad is
odis kils i senosios graik kalbos odio, reikianio pareig. Seno
vs graikai neturjo odio pareiga: jis kils i graik odio, reikianio
tai, k mogus turi daryti.)
ioms teorijoms prieingos tos, kurios pirmine laiko geriausios daly
k padties sukrimo idj. Tokios teorijos danai vadinamos teleologi
nmis. Svarbiausias pavyzdys - teorijos, kurios rezultato gerum in
terpretuoja kaip moni laim arba kaip tai, kad mons gauna ko nori ar
siekia. Tai, kaip jau sakiau, vadinama utilitarizmu, nors termin varto
jo ir, pavyzdiui, Mooreas kaip bendresn teleologin sistem ymini
23
______________ Etika ir filosofijos ribos______________
svok.11 Kai kurios i i reduktyvi teorij tiesiog pasako, k pagal

ms etin patirt racionalu ar teisingiausia traktuoti kaip pamatin svo
k. Kitos teorijos yra drsesns ir teigia, jog ie santykiai turi bti surasti
aikinantis ms vartojam odi reikmes. Taip Mooreas teig, kad
teisingas tiesiog reikia atneantis didiausi gr.12Mooreo filoso
fijai bdingas apsimestinis drovus atsargumas, apipaniojs jo tekstus
ilygomis, pataisymais, bet retai sulaiks nuo beprotik klaid, ir is
teiginys apie tai, k reikia odiai, - paprasiausiai neteisingas. Apskri
tai bet kuri tokio pobdio teorija, jei pateikiama deskriptyviai, t.y. kaip
apraas iraik, kurias laikome ekvivalentikomis, yra klaidinga. Mes
naudojams etini paskat vairove, visos jos i esms skirtingos, kaip ir
buvo galima tiktis, bent jau dl to, kad esame ilgos ir sudtingos etins
tradicijos, apimanios daugyb skirting religini ir kitoki socialini
gij, paveldtojai.
Reduktyvistin programa, bandydama bti deskriptyvi, kaip antro
pologija, yra paprasiausiai klaidinga. Taiauji gali turti kit tiksl. Gal
bt gilesniame lygmenyje ji siekia pateikti etikos objekto teorij. Taiau
vis tiek lieka neaiku, kodl is tikslas turt skatinti mus redukuoti m
s pamatines etines svokas. Jei manomas toks dalykas kaip tiesa apie
etikos objekt, - tiesa, galtume sakyti, apie etikum, - kodl turtume
tiktis, kad ji bus paprasta? Ypa, kodl ji turt bti konceptualiai pa
prasta, ne daugialyp, o redukuojama vien ar dvi etines svokas, to
kias kaip pareiga arba gera dalykpadtisl Gal reikia tiek daug svok
jam aprayti, kiek mums atrodo, kad reikia, ir ne maiau.
Bandym redukuoti ms etines svokas prieastis turi bti susijusi
su skirtingu etins teorijos tikslu, su tuo, kad ios teorijos siekia ne apra
yti, kaip mes mstome apie etikum, o pasakyti, kaip apie j turtume
mstyti. Vliau a bandysiu rodyti, kad filosofija neturt mginti pa
teikti etins teorijos, taiau tai nereikia, jog filosofija negali pasilyti
jokios etini sitikinim ir idj kritikos. A teigsiu, kad etikoje reduktyvistiniai sumanymai neturi pagrindo ir privalo inykti. Taiau kol kas
mano tikslas - tik atkreipti dmes tai, kad t sumanym dar reikia
pagrsti. Didel morals filosofijos dalis nedvejodama sijungia i veik
l, neturdama tam jokios aikesns prieasties, iskyrus tai, kad tokia
veikla tsiasi nuo seno.
Vienas argument u reduktyvizm kalba ne tiesiog apie etines ar
apie neetines paskatas, bet yra links bet kokias paskatas suvesti vien
24
pamatin tip. Remiamasi prielaida apie racionalum-turint galvoje, kad

negalime palyginti dviej paskat tarpusavyje, jeigu nra bendresni su
metim, kuri atvilgiu jos galt bti lyginamos. i prielaida yra labai
takinga ir tuo pat metu visikai nepagrsta. Nekalbant apie etinius, este
tiniai sumetimai gali bti palyginti su ekonominiais (pavyzdiui), neb
dami nei pastarj taikymo atvejis, nei abu kartu atstovaujantys koki
nors trei, bendresn paskat r. Politikai ino, kad politiniai sumeti
mai nra i to paties molio kaip sumetimai, kuri atvilgiu jie sveriami.
Net vairs politiniai sumetimai gali bti skirtingos prigimties. mogus
sveria vien darb atostogas ar partner kito (darbo, atostog partne
rio) atvilgiu nepasigesdamas ypatingos svarmen sistemos.
Tai ne tik intelektualins klaidos klausimas. Jei taip bt reduktyvizmas neigyvent kadangi prietarauja moni nuolatos darani iva
das, kurias laiko racionaliomis ar bent turiniomis pagrindo, ir nesinau
dojani kokia nors vieninga moneta, patyrimas. Racionalistins racio
nalumo sampratos varomoji jga kyla i socialini ypatum, bding
iuolaikiniam pasauliui, kuris asmeniniam svarstymui bei paiai prakti
nio proto idjai primeta model, ivest i konkreios vieojo racionalu
mo sampratos. Pastaroji reikalauja, kad i principo kiekvienas sprendi
mas remtsi argumentais, kurie gali bti diskursyviai paaikinti. Reikala
vimas praktikai nevykdomas ir tiktina, kadjis menkai padeda gyven
dinti tikro kiekvienos valdios atsakomingumo tiksl. Taiau tai taigi
idja, o sukeitus vietomis prieastis ir pasekmes, gali atrodyti tartum ji
bt gimusi vieajam gyvenimui taikant nepriklausom racionalumo ide
al. Pastarj kaip ideal plaiau apvelgsime vliau.13
Grkime prie Sokrato klausimo. Tai ypatingai ambicingas asmeninio
praktinio klausimo pavyzdys. Pats paprasiausias, tiesioginis tokio tipo
klausimas yra k turiu daryti? arba k man daryti?. vairs ms
nagrinti etiniai ir neetiniai sumetimai padeda atsakyti tok klausim. Jo
atsakymo (svarstymo ivados) forma - A darysiu ... arba A ketinu
daryti ... - tai mano ketinimo iraika, ketinimo, kuris susiklost po
mano svarstymo. Kai ateis metas veikti, gali bti, kad man nepavyks jo
gyvendinti, taiau taip nutiks dl to, kad j umirau, arba dl to, kad
man kas nors sukliud, arba tiesiog todl, kad pakeiiau poir, o gal
(kaip paaikjo) a niekada to i tikrj nenorjau - tai nebuvo tikra
mano svarstym ivada arba tai nebuvo tikras svarstymas. Kai reikia
veikti nedelsiant, tokioms alternatyvoms erdvs nelieka, tad gimsta pa
25
radoksas: a radau atsakym ir tutuojau nevykdau to, k tariausi dary

sis nedelsiant.
Klausimas K turiau daryti? palieka daugiau erdvs tarp minties ir
veiksmo. iuo atveju tinkama ivados forma yra A turiau daryti...;
esama keleto suprantam bd pridurti: ... bet a neketinu to daryti.
Forma turiau atkreipia dmes [prieastis, skatinanias mane pasielgti
vienaip, o ne kitaip. prasta iraikos A turiau ..., bet a neketinu to
daryti funkcija yra atkreipti dmes speciali prieasi grup, toki
kaip etiniai arba apdairumo sumetimai, kurie ypa tinka norint pasiai
kinti kitiems - jie padeda pateisinti mano elges. Pavyzdiui, galiu sakyti
nors suderinti savo veiksmus su kieno nors veiklos planu, taiau kuri,
kaip paaikja, a pats dabar nelaikau stipriausiomis prieastimis; stip
riausia prieastis yra ta, kad a labai troktu daryti kak kita. Trokimas
kak daryti, inoma, yra pagrindas to imtis14 (tai netgi gali bti pagrin
das, kuris pateisint mano elges kit akyse, taiau pateisinimas siekia
tam tikr tiksl, ypa susijusi su teisingumu, kuri jis pats pasiekti
negali). Taigi susidarius itokio pobdio situacijai ir atsivelgiant visk,
tai, kam manau turs didiausi pagrind, yra dalykas, kur labai troktu
daryti, ir jeigu iraik a turiau suprasime kaip nurodani tai, k
daryti turiu didiausi pagrind, tai kaip tik t a ir turiu daryti. Galima
kelti tolesn ir gilesn klausim: ar a galiu smoningai ir be prievartos
nedaryti to, kam manausi turs didiausi pagrind daryti; tai, pagal Aris
totelio duot io reikinio vard, inoma kaip akrasia problema.15
Ieit, Sokrato klausimas reikia kaip gyventi mogus turi didiau
si pagrind?. Anksiau sakydamas, kad odio turiau jga. klausime
yra tiesiog turiau, turjau omenyje, kad tame klausime veiksmo pa
grindo ar prieasi svrimas nenumatytas - n viena i j nelaikoma
svarbesne negu kitos. Ypa ia nenumatyta jokia klas garbingesni nei
kitos prieasi. Jeigu etins prieastys ikyla kaip reikmingos atsa
kymui, tai vyksta ne dl to, kad kaip tik jos buvo pasirinktos jau beklausiant.
Vis dlto Sokrato klausimas ypatingas tuo, kadjis klausiamas atsietai
nuo bet kokios aktualios ir konkreios progos sprsti k daryti. Tai ben
dras klausimas apie tai k daryti, nes jis klausia, kaip gyventi; tai sykiu
tam tikra prasme nelaikikas klausimas, kadangi jis kvieia mstyti apie
savo gyvenim nepriklausomai nuo konkreios vietos ar laiko. ie du
dalykai padaro j reflektyviu klausimu. Tai nelemia atsakymo, bet pavei
26
kia j. Atsakydamas [praktin klausim konkreiu laiku, konkreioje si

tuacijoje, pirmiausia a rpiniausi nusprsti, ko a noriu tuo metu. Sok
rato klausimo a neklausiu konkreiu laiku, arba veikiau klausimo itari
mo laikas neturi jokio specialaus ryio su tuo, ko klausiama. Taigi pats
klausimas veria mane pavelgti gyvenim bendresniu, ilgalaikiu poiriu. I to negalima padaryti ivados, kad rasiu ilgalaiks praktins
iminties kupinus atsakymus. Galiau atsakyti: man geriausias bdas
gyventi yra bet kuriuo metu daryti tai, k tuo metu labiausiai noriu dary
ti. Bet jeigu turiu silpnyb iminiai, Sokrato klausimo prigimtis veikiau
siai j atskleis.
Dar daugiau, tai klausimas, kurio gali paklausti bet kas. Tai, inoma,
nereikia, kad uklaustas konkretaus asmens, jis tampa klausimu apie
kiekvien: tai klausimas apie t konkret asmen. Taiau kai klausimas
uduodamas man sokratikai, tam kad paadint refleksij, jis pats sa
vaime tampa refleksijos dalimi, kadangi suprantantis j supranta ir tai,
kad is klausimas gali bti uduotas bet kuriam i ms. Toks klausimo
pobdis natraliai juda nuo klausimo, kurio klausia bet kas - kaip tur
iau gyventi? - prie klausimo kaip bet kas turt gyventi?. Atrodo,
kad pastarasis klausia apie prieastis, bendras mums visiems, dl kuri
gyvename vienaip, o ne kitaip. Matyt, ia klausiama apie gero gyveni
mo - i principo mogikai btybei teisingo gyvenimo - slygas.
Ar plaiai ia kryptimi klausim turi ivystyti pati sokratika refleksija
ir kaip tai veikia atsakym? Refleksijos nelaikikumas nelemia, kad atsa
kymas atiduos pirmenyb praktinei iminiai. Panaiai faktas, kad io
reflektyvaus klausimo gali paklausti bet kas, turt atverti vartus ir egois
tiniam atsakymui. Bet jeigu atsakymas bus egoistikas, tai bus tam tikro
tipo egoizmas-bendras egoizmas, iskirtas anksiau, sakantis, jog mons
turt teikti pirmenyb saviems interesams. Tai natraliai gimdo mint:
jei taip, tai itaip gyvenant turi ieiti geresnis gyvenimas. Bet jeigu taip
(kyla pagunda tsti), tai turi bti geriau tam tikra neasmenika arba tarpasmenika prasme, kad mons gyvent btent taip. Atkeliavus iki io
neasmeniko poirio, galbt verta pavelgti atgalios ir nueiti t pat ke
li, tik prieinga kryptimi, ir net i naujo pamstyti apie ieities pozicijas.
Mat jei velgiant i neasmeniko poirio tako, nebt geriau, kad kiek
vienas asmuo gyvent egoistikai, tai gal turime pagrindo sakyti, kad
kiekvienas i ms turt negyventi egoistikai ir kad pagaliau mes turi
me Sokrato klausim atsakyti neegoistikai. Jei mano samprotavimas i
27
ties nuoseklus, tai vien Sokrato reflektyvaus klausimo iklimas nuves

mus labai toli etin pasaul. Bet ar tikrai nuoseklus?
Praktin mintis yra radikaliai pirmaasmen. Ji turi klausti ir atsakyti
klausim k man daryti? Taiau sokratika refleksija atved mus prie
A apibendrinimo ir vien refleksijos jga netgi privert mus priimti etin
perspektyv. 4-ame skyriuje pamatysime, ar refleksija gali mus vesti
taip toli. Bet net jei negali, sokratikoji refleksija neabejotinai nepaliko
ms ten, kur buvome. Atrodo, kad refleksija susijusi su kakokiu si
pareigojimu ir filosofija neabejotinai yra pasiaukojusi refleksijai. Taigi
vien ios knygos egzistavimas kelia dvigub klausim: kiek refleksija
mus pareigoja ir kodl turtume jai sipareigoti. Sokratas galvojo, kad jo
refleksija yra neivengiama. Jis turjo omenyje ne tai, jog kiekvienas turi
ja usiimti, kadangi inojo, kad ne kiekvienas t daryt; taip pat jis netu
rjo omenyje, jog bet kuris, msis apmstyti savo gyvenim, bt, net
prie savo vali, vidinio potraukio priverstas tai tsti. Jo mintis veikiau
reik, jog geras gyvenimas apima refleksij kaip savo gerumo dal: ne
apmstytas gyvenimas nevertas gyventi.*
Tai reikalauja labai specialaus atsakymo jo klausim, - tokio, kuris,
jo poiriu, galutinai pagrindia tai, kad is klausimas keliamas pirmiau
siai. Jei mano knyga pareigota kelti klausim, ar ji pareigota prieiti
prie tokio paties atsakymo? Ar bet kuris filosofinis etikumo ir gero
gyvenimo tyrinjimas suponuoja paios filosofijos ir reflektyvios inte
lektualins laikysenos vertingum?
* Lietuvikame vertime: gyvenimas be tokio tyrinjimo jau nebe gyvenimas

(Platonas. Dialogai, vert M. Rakauskas. Vilnius: Vaga, 1968, p. 118). - Vertjospastaba.
28
2
Archimedikas takas
Pasitaiko, kad net ir nuosaiki filosof balse pasigirsta primygtin gaida, kai jie imasi iekoti morals pagrindimo. Jeigu filosofija negali pa
grsti etinio gyvenimo ar (siauriau) morals, liekame atviri reliatyvizmui,
amoralumui ir netvarkai. Kaip jie sako: kai amoralistas kvestionuoja eti
nes paskatas ir tvirtina, kad nra jokios prieasties paisyti morals reika
lavim, k galimejam pasakyti?
O k mes jam pasakytume, jeigu moral gali bti pagrsta? Na, gal
tume ikloti prie jo akis t pagrindim. Bet kodl galtume tiktis, kad
jis nepasitrauks? Kodl jis turt klausytis? Amoralistas ar net jo teorikesnis sjungininkas reliatyvistas toki filosof tekstuose pristatomas
kaip nerim kelianti figra, kaip grsm. Kodl tokiam asmeniui turt
bti svarbu, ar etikas gyvenimas gali bti pagrstas, ar ne?
Filosofijos istorijoje inomas bent vienas konkretus amoralisto, kaip
nerim kelianios figros, paveikslas - tai Kaliklis, Platono dialogo Gorgijus personaas. Kaliklis, kaip prasta Platono dialoguose, sitraukia
racional pokalb ir lieka suniekintas Sokrato samprotavimo (i ties
tokio netikinanio samprotavimo, kad vliau Platonas turjo parayti
Valstyb, kad pataisytj ). Platonas atskleidia trikdant Kaliklio bruo,
tapus ir io dialogo tema, - tai aiaruojanti Kaliklio neapykanta paiai
filosofijai, jis apskritai lieka klausytis jos argument tik i maloningumo
ar dl pasismaginimo.
29
______________ Etika ir filosofijos ribos _______________
- Tai ne esm. Klausimas ne tas, ar jis bus tikintas, o ar jis turi bti
tikintas.
- Ar tikrai taip? sakmumo gaida filosofo balse silo k kita - kad
nuo to, kas vyks, priklauso i samprotavim rezultatas, kad etiko
gyvenimo pagrindimas galt bti jga. Jei pairsime tai rimtai, tai
klausimas, kas turt klausytis, yra tikras klausimas. Kodl jie turt
klausytis? Kokia nauda i profesoriaus silomo pagrindimo, jei jie ilau
duris, sudauys jo akinius ir isives j pat?
Bet kuriuo atveju, net jeigu esama to, k visi kiti laikys morals ar
etiko gyvenimo pagrindimu, ar tiesa, kad amoralistas, vadinkime j Kalikliu, turi bti tikintas? Ar turima omenyje, kad bt gerai, jei jis bt
tikintas? Tai neabejotinai bt geras dalykas mums, bet vargu ar ia ir
yra esm. Ar tai bt geras dalykas jam? Gal, pavyzdiui, jis neimintin
gas, kad veikia prie savo interesus? O gal jis iracionalus abstraktesne
prasme - gal jis prietarauj a pats sau ar eina prie logikos taisykles? Oj ei
taip, tai kodl jam tai turt rpti? Robertas Nozickas ikl ger klausim
apie tai, koki gali kaltinimas nenuoseklumu turi amoraliam mogui:
Tarkime, mes parodome, jog koks nors teiginys X, kuriuo jis tiki,
priima ar vykdo, pareigoja j elgtis moraliai. Tada jis turi atsisakyti
bent vieno i i dalyk: a) elgtis nemoraliai (immorally), b) laikyti X
teisingu, c) bti nuoseklus iuo klausimu, iuo aspektu. Nemoralus
mogus sako mums: Ties sakant, jeigu turiau pasirinkti, atsisa
kyiau bti nuoseklus.1
Neaiku, k turt mginti pasiekti pagrindinj antis etik gyvenim
ir apskritai kam mums to reikia. Apie kiekvien pagrindimo variant
turtume paklausti: kam jis skirtas? Kuo remiasi? Prie k nukreiptas?
Vis pirma - prie k, kadangi turime klausti, kas buvo siloma kaip
etiko gyvenimo alternatyva. Svarbu, kad esama kitoki pasirinkim.
Kak pavadiname amoralistu. Tai padeda sufonnuluoti iuos klausi
mus skepticizmui, nuolat atsinaujinaniai filosofijos srovei. Skepticiz
mas gali paliesti bet k, k mons tvirtina in: kad yra iorinis pasau
lis; kad kiti mons irgi turi potyrius (kas nors galt sakyti: kad esama
kit moni); kad mokslinis tyrimas leidia painti; kad etins paskatos
turi gali. Filosofinis skepticizmas palieia visus iuos dalykus, taiau
labai skirtingai ir su skirtingais padariniais. Turint galvoje iorin pasaul,
realus skeptiko klausimas kiekvienam sveiko proto mogui reikia ne
30
_________________Archimedikas takas_________________
klausim, ar kas nors i to, k sakome apie pasaul, yra teisinga, ir net ne
klausim, ar mes inome, kad nors vienas i ms sitikinim yra teisin
gas, o klausim, kaip mes inome nors vien i j esant teising ir kokiu
laipsniu. Gyvenime nra alternatyv tokiems tikjimams: kiekviena al
ternatyva turt bti alternatyva gyvenimui. Kit prot, kaip ta prob
lema danai vadinama, atveju viskas yra i esms taip pat, tik problemos
kirtis neraminaniai pasislenka kokiu laipsniui Be abejo, mes inome,
kad kiti mons turi jausmus, bet kiek mes pastame tuos jausmus? Tai
i dalies filosofinis klausimas, toks, i kurio plaukia daugiau praktini
padarini, negu vien i klausimo kaip a inau?.
Etinis skepticizmas iuo poiriu yra prieingame poliuje negu skep
ticizmas iorinio pasaulio egzistavimo klausimu. Antra vertus, jis skiriasi
nuo skepticizmo fizikinio tyrimo ar psichoanalizs atvilgiu. iose srity
se keliamos realios abejons, kurios gal gale gali bti priimtos, o tai
reikt, kad tokius tyrinjimus galt itikti frenologijos likimas: nusprend,
kadj pretenzij os painim ar bent pagrst sitikinim neturi pagrindo,
mes j i viso atsisakytume. Nemanoma, kad etiniai svarstymai bt
taip kolektyviai atmesti. Taiau individas, matyt, turi alternatyv- gali
myb nepriimti etini svarstym. Ji realizuojama pasirenkant gyvenim,
kuris nra etikas.
Tokio pobdio etinis skepticizmas taip skiriasi nuo skepticizmo i
orinio pasaulio atvilgiu, kadjo net negalima nagrinti tais paiais meto
dais. Mooreas puikiai sutrikd skeptik materiali objekt egzistavimo
klausimu surengdamas akistat su vienu i j - Mooreo ranka (bent jau
tai bt buvusi akistata, jei skeptikas bt ten buvs).2 Bta daug disku
sij apie Mooreo gesto poveik - pavyzdiui, ar tai ne ydingo rato situ
acija-bet jis neabejotinai padar poveik primindamas mums, kad i
rti tok skeptik rimtai reikt suprasti j paodiui, o tai sukelt ne
aikumo, nes btum vertinamas kaip tai darantis. Tai nra analogija eti
kumui. Gali bti, kad jei esama koki nors etini ties, kai kurios i j
gali bti pateiktos kaip tikros: tarkime, turdamas pasirinkim, niekas
negali operuoti vaiko be nuskausminimo;3 taiau tokia situacija, jei ipildytume j kaip pavyzd, neturt tokio paties neraminanio efekto eti
niam skeptikui, kaip Mooreo rankos parodymas ano tipo skeptikui. Vi
s pirma dl to, kad vienas nealikas inomas kaip teisingas teiginys
apie material objekt paneigs pirmojo tipo skeptik: Mooreo ranka yra
materialaus objekto pavyzdys ir, kaip yra nors vienas paneigia n
31
_______________ Etika ir filosofijos ribos _______________
vienas, taip tikrai yra nors vienas paneigia galbt n vienas. Taiau
pavyzdys su vaiku ar bet kuris kitas nealikas okiruojantis atvejis bus
laikomas etikumo pavyzdiu tik tam, kuris pripasta etikum. Amoralistas, Kaliklis, susidrs su tokia situacija, galt padti ar pagailti vai
ko. Ribotas geranorikumo jausmas ar altruistinis sentimentas gali kiek
vien paskatinti manyti, kad jis turt elgtis tam tikru bdu esant kon
kreiai situacijai, taiau is faktas neatveria jam etikumo srities taip,
kaip Mooreo ranka suved skeptik akistaton su kakuo materialiu.
Etikumas apima daugiau, itis paskat tinkl, o etinis skeptikas gali
gyventi visikai ignoruodamas tokio pobdio sumetimus.
Tradicinis skeptikas i esms buvo skeptikas inojimo klausimu, o
etinis skeptikas nebtinai yra tas, kuris abejoja etinio inojimo galimybe.
Mano poiriu, bti skeptiku etikos atvilgiu reikia bti skeptiku etini
sumetim prievartinio pobdio atvilgiu. Kai kurie gali juos laikyti pri
verianiais, taigi nebti skeptikais, ir vis dlto nepriskirti j inojimui,
kadangi pagal poir ne inojimas sudaro j esm (apie tai, ar esama
etinio inojimo r. 8 skyri). Bet netgi itaip suprasdami etin skepticiz
m, neturtume manyti, kad skeptikas btinai bus mogus, kurio gyve
nimas eina prieinga etiniams sumetimams kryptimi. Gal veikiau turtu
me sakyti, kad jis palieka erdvs tokiam gyvenimui. Skeptikas gal gale
tik yra skeptikas. Kiek manoma, jis nei teigia, nei neigia, kaip ir totalinis
skeptikas, antikos pironistas, kuris veng k nors teigti arba neigti. Pas
tarajam nepasisek to padaryti4 ir abejotina, kad t galt padaryti etinis
skeptikas - sipareigoti vartoti etin odyn, bet kiekvieno etinio klausi
mo atvilgiu susilaikyti nuo sprendimo. Toks sumanymas savaime yra
keblus. Sunku, pavyzdiui, vartoti adjimo odyn ir tuo pat metu lai
kytis poirio, kad nieko negalime nusprsti - nei u, nei prie - dl
klausimo, ar privalome pildyti savo paadus. Dar daugiau, skeptikas turi
veikti ir, jeigu jis i viso sitraukia etinio diskurso pasaul, tada viskas,
kjis daro, turi bti vertinama kaipjo mini tame pasaulyje iraika. Jei
jo odyne veiksmai vadinami gerais arba ne ir jis noriai daro tam tikr
veiksm, tai turime vertinti j kaip ger. Taigi tai nra etinio skepticizmo
pasirinkimas. Bet esama kitokio varianto: galima ivis atsisakyti vartoti
etin odyn, iskyrus tuos atvejus, kai siekiama apgauti. Nors tai nra
lengva, skeptikas gali sugebti uimti pozicij mogaus, kuriam i viso
nerpi etiniai sumetimai. Tada paaiks alternatyv buvimo poveikis. Jis
nra paliktas be nieko.
32
Tos motyvacijos, su kuriomis gali likti amoralistas, yra dalykas, prie

kur etiniai reikalavimai galt iekoti argument. Taiau klystume ma
nydami (kaip matysime kitame skyriuje), kad esama kakokios objekty
vios prielaidos, paremianios neetin gyvenim, kad etinis skepticizmas
yra natrali bkl ir kad asmuo, kur sivaizdavome, yra toks, kokiu
nortume bti, jei nesugebtume pagrsti etiko gyvenimo ir jau btume
isiaikin, kad to padaryti nemanoma. Morals filosofas, iekodamas
pagrindimo, kartais apsimeta, kad kaip tik taip ir yra, iuo poiriu jis
pervertina pagrindimo poreik - lygiai taip kaip buvo pervertins jo po
veik, bent jau poveik praktikuojaniam skeptikui.
Tai grina mus prie klausimo kam?. Filosofas, ikls klausim,
k galsime pasakyti skeptikui ar amoralistui, veriau bt paklauss,
k mes galsime pasakyti apie j. Jo iekomas pagrindimas i tikrj yra
projektuojamas monms, kurie didija dalimi priklauso etiniam pasau
liui, ir toks diskursas yra nukreiptas ne tuos, kurie gal net nesiklausys,
jo tikslas yra dar kart patikinti, sustiprinti, pagilinti supratim t, kurie
klausosi. Tai leidia naujai pavelgti idj, taip optimistikai iskleist
amoralisto atveju - kad etikumo pagrindimas btjga. Platonas, giliau
nei bet kuris kitas filosofas suprats klausimus, kuriuos kelia galimyb
gyventi anapus etikumo, nebuvo utikrintas dl to, kad etiko gyveni
mo pagrindimas turt veriamjjg. Jis man, jog etikumo jga - tai
proto jga ir etikumas turt bti paverstas jga. Jis tai suprato kaip
politikos problem ir tai yra tiesa. Taiau jis tikjo tuo, kad pagrindimas
reikalauja sunkaus intelektualinio darbo, ir tuo, kad kiekvienas mogus
turi natral polink isiverti i etins tvarkos irj sugriauti. is polinkis
nuolatos reikiasi daugelio moni, kuriems stinga sugebjimo valdyti
pagrindim, taigi ir paius save, elgesyje.5 Platonui politin etikos pa
vertimo jga problema reik udavin visuomen paversti racionalaus
pagrindo knytoja, o tok udavin galima isprsti tik autoritarikai. O
jei pagrindimas, prieingai, nukreiptas visuomen, kuri jau yra etika,
tada etinio diskurso, skaitant ir morals filosofij, politika labai pasikei
ia. Tada siekiama ne kontroliuoti visuomens prieus ar sabotuotojus,
bet duoti monms, jau pasirengusiems tai igirsti, pagrind be perstojo
kurti visuomen, kurios vieningum palaiko kaip tik ta nuostata.
Iki iol a daugiausiai dalimi rmiausi prielaida, kad jeigu galime su
kuo nors racionaliai diskutuoti, tai mes ir ms panekovai jau priklau
some etiniam gyvenimui (nors nebtinai tam paiam): mons, esantys
33
anapus bet kokio etinio gyvenimo, paprastai nelink ginytis su mumis

ir neturime jokio rimto pagrindo pasitikti jais, kai jie t daro. Bet gali
bti ir kitaip. Neminint atsitiktini ar, ties sakant, dirbtini motyv, dl
kuri Kaliklis nekjosi su Sokratu, paymtina, kad ribiniais atvejais,
jauiant didels negandos baim, atsiranda visiems bendras poreikis,
galintis skatinti mones dertis dl riboto bendradarbiavimo ar bent ne
puolimo. Dl vidini prieasi tokie susitarimai, jei neparemti iorin
mis sankcijomis, paprastai bna nestabils.6 Bet kuriuo atveju jie neve
da prie jokio bendro etinio supratimo. To pakanka norint parodyti, kad
mons gali racionaliai diskutuoti ir nepriklausydami etinei sistemai. Ga
limas dalykas, vardan riboto tikslo jie sugebt racionaliai diskutuoti net
jei n vienas nepriklausytjokiai etinei sistemai. Vis dlto dauguma atve
j tai nemanoma, nes tam, kad galt vykti racionalus dviej pusi
pokalbis, reikia kako, kas palaikytj kaip vien. Tai, inoma, gali bti
koks nors konkretus santykis, kuris nra etinis bendresne prasme, bet
jeigu jis nra nei toks, nei Kaliklio maloningas teikimasis kalbtis, nei
bendros negandos itikt moni bendri poreikiai, tai jis turi turti kok
nors minimal etins smons pdsak.
Tai dar kart irykina minties, kad niekada visi visuomens nariai
negyvens anapus etinio gyvenimo, trivialum. Taiau vienas asmuo gali
pajgti gyventi anapus. Tai veria klausim, ar manoma pagrsti etinius
svarstymus i pamat, formuluoti pirmojo asmens forma. Veikjas, klau
siantis Sokrato klausimo, gali klausti savs, arjis galt rasti etiko gyveni
mo pagrind, turdamas tik tam tikr minimali veiksmo, trokimo ar
sitikinimo struktr. is veikjas nebtinai turi bti asmuo, kuriam bdin
gas tik toks minimumas: jis nebtinai turi bti tas, kuris stovi anapus
etinio pasaulio ir ieko kelio j. Jis taip pat gali bti, o tai dar geriau, tas,
kuris buvoja jame ir svarsto savo buvojimo prieastis (ir vl - rezultatai
takos tai, kaip jis supras savo refleksij). ia neturime jokios problemos
dl klausimo kam?. Dabar svarbu isiaikinti paskutin i trij mint
klausim, Kuo remiasi? Kas yra tas minimumas, kur turt turti is
asmuo? Jei jis bando pagrsti etin gyvenim i pamat, kas yra tie pamatai?
Naudojant kit sisenjus vaizd, - kas yra tas archimedikas atspa
ros takas? Klausimas ne tik nuvalkiotas, bet ir i viso atimantis drs
bet kokio tyrimo, kur jis galt pradti, atvilgiu. Tam tikr tyrinjim
patirtis iuo poiriu buvo tokia nepadrsinanti, kad bt sunku sivaiz
duoti, kas galt bti vertinama kaip skm. Jei dabar kas nors ikelt
34
udavin surasti koki nors iorin pozicij, i kurios galtume patvirtinti

ms inojim ir sitikinim, mes gal net idjos nesuprastumm pakan
kamai, kad galtume atpainti j kaip udavin. Taiau etikumo atveju
mes geriau sivaizduojame kaip atrodyt udavinys. Mums reikt suras
ti atspirties tak racionalaus veiksmo idjoje. Kaip matme, i idja pati
savaime nra tiesiogiai susijusi su sipareigojimu etikumui. tai kodl
Sokrato klausimas nra i karto etinis, tai kodl amoralistas arba skep
tikas atrodo ilaik racionalaus gyvenimo galimyb anapus etins srities.
Vis dlto gal taip tik atrodo, kol pakankamai nesusimstai. Paiame klau
sime nebta joki etini termin, tai faktas. Taiau gali pasirodyti, kad
tinkamai sigilin aptiksime, jog bdami racionaliais.subjektais jau esame
sipareigoj etiniam gyvenimui. Kai kurie filosofai mano, kad taip ir yra.
Jei jie teiss, tai esama to, k pavadinau archimediku taku: kako, kam
yra sipareigoj net ir amoralistas ar skeptikas, ir kuris, isamiai pams
ius, parodys, jog amoralistas ar skeptikas yra iracionalus, arba nei
mintingas, arba bet kuriuo atveju suklyds.
Yra du pagrindiniai filosofini tyrim tipai, kurie atitinka model.
Vienas dirba remdamasis minimalia ir kiek manoma abstrakiausia ra
cionalaus veiksmo samprata. Jam skirsime dmes 4 skyriuje. Antrasis,
kur tuojau aptarsime, remiasi turtingesni ir apibrtesniu racionalaus
veiksmo supratimu, pagal kur racionalus veiksmas galimas tik gyve
nant btent mogik gyvenim. Abi tyrimo kryptys aknytos praeities
filosofijoje - pirmoji, abstraktesn - Kanto, o antroji, turtingesn ir kon
kretesn, - Aristotelio filosofijoje. Taiau n vienas i t filosof negal
voja, kad Sokrato klausimas galt bti priimtas taip, kaip yra, kaip
klausimas, taip sakant, laukiantis atsakymo. Kiekvienas ij naujaip for
muluoja archimedikojo tako paiek. Formuluoja skirtingai, bet juos
vienija kakas labai svarbaus, kakas, susiejantis juos su originaliu Sok
rato klausimu, o ne su kitomis maiau vaisingomis tradicijomis morals
filosofijos istorijoje. Kiekvienas i j pateikia praktinio proto samprat.
N vienas ij nesiekia pirmiausia rodyti kokio nors etinio teiginio, kur
po to turtume priimti, kadangi esame link tikti tiesa. Kiekvienas i j
veikiau rekomenduoja mums tam tikr veiksm, kadangi pasta ms
vidin poreik veikti racionaliai arba gyventi pasitenkinim teikiant mo
gaus gyvenim. Ir Aristotelio, ir Kanto etini teigini pagrindimas- gali
kilti tik i to, kadjie yra teiginiai, kuriuos priima asmuo, veikiantis racio
naliai arba gyvenantis tok gyvenim.
35
3
Pagrindai: gerabvis
S
okratas savo klausim uduoda Platono Valstybje, kalbdamasis su
Trasimachu, pasirodo, literatriniu personau, knyjaniu kai kurias
neapdailintas to meto sofist nuomones. Trasimachas pripasta, kad
kartais turime pagrindo rpintis kito interesais kaip ir savaisiais, taiau
mano, jog tai tik todl, kad ms galia ribota - paprastai dl to, kad kiti
stipresni. I prigimties, pasak Trasimacho, mons siekia valdios ir
malonumo. Jie gali protu apriboti tuos siekius, jei galia yra kit ranko
se. Jie taip pat gali iracionaliai imti manyti, jog gerbti kit interesus yra
gera ir kilnu, bet tokiu atveju jie yra suklaidinti - prastos tvarkos,
socialini taisykli, kurios diegia ias gerbiamas, taiau nepamatuotas
prielaidas. Jie ima taip manyti, kaip sakyta, dl to, jog kiti turi daugiau
galios; j klaida yra apgaul, o klaidinantys paproiai - prievartos in
strumentas.
Trasimachas sako, kad prasta tvarka, pagal kuri reikalaujama gerb
ti kito interesus, - galtume sakyti teisingumas1- tai stiprij instru
mentas inaudoti silpnuosius. ia ikart kyla klausimas: kas padaro juos
stiprius? Trasimachas kalba taip, tarsi politin ir socialin valdia paios
nebt susitarimo klausimas, toks poiris vargiai tikt net vaik aidi
m aiktelei. Jo pozicij greitai pratsia kitas Valstybs personaas. Pa
sak pastarojo, teisingumas yra grups moni, siekiani apsaugoti sa
ve, susitarimo rezultatas. Tai kontraktin silpnj priemon tam, kad
36
_________________ Pagrindai: gerabvis_________________
pasidaryt stiprs. i formuluot i pirmo vilgsnio atrodo prieinga anks

tesnei ir i tiesj yra sudtingesn, taiau abi jos turi daug bendro.
Abejose pairose, teisingumas suprantamas kaip savanaudik intere
s, egzistuojani natraliai, nepriklausomai nuo jokios etins perspek
tyvos, patenkinimo instrumentas. Abejose teisingumas yra toks daly
kas, kurio n vienas nenort laikytis, jeigu galt apsieiti bjo.
Platono poiriu, tai pamatin silpnyb. Jis man, kad tik parods,
jog monms protinga bti teisingiems, kad ir kas jie bt, kad ir kokio
mis aplinkybmis, etinio gyvenimo iaikinimas galt atsakyti Sokrato
klausim ir nugalti skepticizm. Kitas, kontraktinis aikinimas, iuo po
iriu nebuvo geresnis nei pradinis, brutalusis variantas. Jeigu mogus
bt galingas ir supratingas, be to, patekt pakankamai skmingas
slygas, jam nebt protinga taikytis prie prast teisingumo reikalavi
m. Kontraktin teorija iuo aspektu buvo ypa silpna, kadangi ji nepa
siymjo pastovumu geriausio veikjo, tokio, kuris bt protingesnis,
sumanesnis ir tikinamesnis u kitus, atvilgiu. Pasak Platono, kaip tik
dl tokio tipo moni turime susidoroti su skepticizmu ir parodyti teisin
gumo bei etiko gyvenimo racionalum.
iuo poiriu, man Platonas, kontraktin teorija praloia. Dar dau
giau, ji praloia dl tam tikro struktrinio ypatumo: ji etikai pamatine
laik pageidaujam ir nauding praktik, prast poir teisingum.
Taiau, anot Platono ir Sokrato, etikai labiausiai troktamas dalykas
turjo gldti paiame moguje. Jeigu etikai pirminis, kaip jie sak, yra
kakas, nepriklausantis sielai, - pavyzdiui, kokia nors taisykl ar insti
tucija, - tai galt egzistuoti asmuo, kurio giliausi poreikiai ir sielos bk
l bt tokia, kad jam bt neprotinga veikti pagal t taisykl ar institu
cij ir, kol tai bt manoma, udavinys atsakyti Sokrato klausim eti
ko gyvenimo naudai tapt neipildomas. Reikalavimas kiekvienam as
meniui parodyti, kad teisingumas yra racionalus btentjam, reik, jog
atsakymas turi bti aknytas pirmiausia vertinime, kokio pobdio as
meniu protinga bti.
Kai kurie iuolaikiniai kritikai sako, jog platonika etika - tas pats
priekaitas ikyla ir Aristotelio pair atvilgiu - yra egoistin, tokia,
kuri kertasi su fundamentaliu morals pobdiu.2 Graikai, sakoma, ne
pasiek brandios moralins smons. Jie tikrai neprijo iki ypating
morals sistemos rpesi, pabriani labai specifin sipareigojimo
37
svok (iuo poiriu, kaip matysime vliau, jiems i tikrj labai pasise
k). Taiau nei Platonas, nei Aristotelis negalvojo apie etin gyvenim
kaip savanaudiko pasitenkinimo priemon. J pairos formaliai yra
egoistins ta prasme, kad jie tariasi tur parodyti kiekvienam mogui,3
kad jis turi ger pagrind gyventi etikai; ir tas pagrindas turi gldti
paiame moguje, bti isakomas odiais, kurie susij su juo paiu kaip ir koks jis bus, turdamas savo charakter. Taiau j pairos nra
egoistins ta prasme, kad jie nebando parodyti, jog etikas gyvenimas
pasitarnauja individualiam pasitenkinimui, kuris bt aikiai apibrtas
anksiau, negu prasideda etiniai svarstymai. Sprendiant i Platono ir
Aristotelio sielos bei pasitenkinimo sampratos, jie siek ne parodyti mo
gui, kaip etikas gyvenimas jam tinka (skmingas sutapimas), o priein
gai - siek paaikinti, kokia turt bti siela, kad jai tas gyvenimas tikt.
Tai jau yra kur kas sudtingesnis tikslas negu primityviausi religi
niai aikinimai, kurie vaizduoja etines paskatas kaip statym ar saky
m, sankcionuojam Dievo paadtomis bausmmis ar atpildu, viset.
is primityviausias religins morals lygis yra labiau egoistinis. Taiau
net toks aikinimas neturt bti atmestas nei dl to, kad jame netie
siogiai nuskambantis egoistinis motyvas negalt galioti, nei dl to,
kad, kaip manoma, negalime ivesti privalau i Dievo galios fakto, o
vien tik i jo gerumo.4 Bendras ios sampratos pavidalas tarsi nra
ydingas: ji paaikina, kodl mogus turi ger pagrind gyventi gerbda
mas kit interesus. Veikiau yra taip, jog mes inome, kad ji negali bti
teisinga - negali bti teisinga, nes jei i viso k nors imanome apie
pasaul, tai suprantame, kad jis nra valdomas taip. I ties daugelis,
skaitant daugel krikioni, iandien pasakyt in, kad pasaulis i
viso nra valdomas.
Natralu pasakyti, jog is religinis aikinimas yra primityvus, turint
omenyje primityvum ne dl to, kad jis religinis, o dl to, kad tai primi
tyvus religijos atvejis. Ne tokia primityvi religin etika nepridurs religinio
elemento vien kaip iorins sankcijos, bet pasilys toki mogaus pri
gimties interpretacij, kuri vienodai atsivelgs ir etinius tikslus, ir san
tyk su Dievu. Taiau kritika dl religijos primityvumo ikelia svarb
klausim. Jei religija kalba apie tai, koks yra pasaulis, kodl pasaulis
turt nebti toks primityvus? Kodl religija turt bti vertinama pagal
38
_________________ Pagrindai: gerabvis__________________
etikos supratim, kuris laikomas daugiau ar maiau sudtingu ar bran

diu sekuliariu poiriu? Atsakymas, matyt, turt bti, kad pradin pri
mityvi Dievo, kaip visagalio statym leidjo, idja buvo gauta i ms
(primityvaus) etinio supratimo. Bet tada, jei etinis supratimas toliau vys
tysis ir jei religija ketina suprasti savj vystymsi santykyje sujuo, atro
do neivengiama, kadji pagaliau supras save kaip mogaus krin; jeigu
taip atsitiks, ji gal gale lugs.
Tiesa, kad etins smons vystymasis reikia religijos lugim, bet
ne dl to, kad religin etika, tegu ir primityvi, yra logikai svetima etiku
mui. ia lemia veikiau dialektins prieastys, kad jei religijos savs su
pratimas neketina atsilikti nuo etins smons, jis turi judti kryptimi,
kuri veda religijos sunaikinim. Problemos esm negldi grynai logi
niuose santykiuose. Faktikai loginiai arba struktriniai religins etikos
klausimai, kaip ir daugelis klausim apie Diev, yra doms tik tuo atve
ju, jei tiki Dievu. Jei Dievas yra, tai samprotavimai apiejyra samprota
vimai apie kosm ir kosmins svarbos, bet jeigu jo nra, tai tie klausimai
yra apie niek. Tokiu atveju svarbieji klausimai turi bti apie mones ir
kodl, pavyzdiui, jie kada nors tikjo Dievo buvimu. Klausimai apie
religin etik-tai klausimai apie joje pasireikusius mogikuosius im
pulsus, ir juos turt bti velgiama vartojant atitinkam kalb. Tiems,
kurie netiki religine etika, tolesns diskusijos apie jos struktr atrodys
savotikas isisukinjimas: jos atitraukia dmes nuo prasmingo klausi
mo, k tokia paira sako apie monij. Nietzsches pasakymas Dievas
mir gali bti interpretuojamas kaip reikiantis, kad dabar turtume i
rti Diev kaip mirus asmen: turtume paskirstyti jo palikim ir para
yti siningj o biografij.
Sugrkime prie Platono, kuris siek taip pavaizduoti mogaus siel,
kad jei mons deramai suprast, kokie jie yra, jie pamatyt, kad teisin
gojo gyvenimas yra ne iorinis gris, o veikiau tikslas, kurio siekti turi
bti protinga. Jam, kaip ir Aristoteliui, jei buvo protinga siekti tam tikro
gyvenimo ar bti tam tikro tipo asmeniu, tai tie dalykai turjo vesti ger
bkl, vadinam eudaimonia. is terminas paprastai veriamas kaip lai
m, bet i filosof lpose jis reik ne t pat, k iuolaikinse laims
sampratose. Vis pirma iandien prasminga pasakyti, kad esi laimingas
vien dien, nelaimingas kit, o eudaimonia buvo siejama su viso mo
39
_______________ Etika ir filosofijos ribos ________________
gaus gyvenimo pavidalu. Tokiam bviui pavadinti a vartosiu od gerabvis (well-being)*.

Sokratas apie j kalbjo vartodamas painimo ir diskursyvaus proto
terminus. Jis dl to galjo taip aikinti, kad suprato siel ir kn grietai
dualistikai. Gerov buvo troktamas mogaus sielos, o tai reik - sub
jekto kaip sielos, bvis, kadangi nesugriaunama ir nemateriali siela buvo
tai, kas tu i tikrj esi.5 Tokiomis prielaidomis remiasi sokratikoji gi
liausi ms interes samprata, jos padjo Sokratui tikti, kad, kaip gar
sioje frazje, geram mogui niekas negali pakenkti, kadangi vienintelis
dalykas, kuris galtj paliesti, bt kakas, kas galt paliesti jo siel, o
i yra nepaeidiama. io poirio problema yra ta, kad apraydamas
etines paskatas, jis velgia savuosius interesus labai dvasikai, o etikos
objektas reikalauja kit moni interesus irti ne taip dvasikai. Jei
knikas skausmas nra reali ala, kodl doryb taip grietai mums drau
dia nealoti kit moni kno?
Dar viena ypatinga Sokrato pieiamo paveikslo pasekm susijusi su
viltimis apie regeneruojani filosofijos gali. Jis, o tam tikru laipsniu ir
Platonas, tikjo, kad filosofija, turdama gali ugdyti dorybes, yra uni
kalus kelias grov. Racionalistin filosofija turjo teikti valgas, kurios
veda gerov. Tai reik, kad filosofija arba mok bd, kaip patenkinti
gimtus poreikius, arba ugd ms sugebjim racionaliai formuoti nau
j ms poreiki samprat. Aristotelio koncepcija maiau ambicinga ir
tai viena i prieasi (alia to, kadji yra geriau ivystyta psichologiniu ir
socialiniu aspektu), dl kurijo Etika6vis dar ilieka poirio, grindian
io etik gerovs ir gyvenimo, verto gyventi, motyvais, paradigma.
Aristoteliui mogus nra nemateriali siela, ji yra esmikai susijusi su
knu ir esmikai gyvena socialin gyvenim. Aristotelis daro pamatin
skirt tarp proto gali - taip, kad intelektinis sugebjimas, svarbiausias
etiniam gyvenimui, praktin imintis savo funkcijomis ir objektais labai
*Daniausiai well-being veriamas kaip gerbvis, bet is terminas pernelyg primena
socialins gerovs kontekst ir yra tradicikai siejamas vis pirma su materialinmis
gyvenimo slygomis; DLK gerbv aikina taip: 1. gerov. 2. (aplinkos) (su)tvarkymas.
3. patogum rengimas, patogumai. Todl silome termin gerabvis, kuris pagal
sandar reikia t pat ger buvim, bet pagal skambes reikalauja naujo poirio t
ger buvim, taigi tiktina, kad is terminas bus skmingiau susietas su filosofine eudaimonistine - gero buvimo samprata. - Vertjospastaba.
40
skiriasi nuo teorinio proto, besiskleidianio filosofijoje ir moksluose.

Jis i ties galvojo, kad usimimas filosofija ir mokslais yra aukiausia
mogaus veiklos forma, taiau man, kad ir praktinio proto lavinimas
asmeniniame bei pilietiniame gyvenime yra btinas, ne tik ta (platonika)
prasme, kad tokia veikla reikalinga visuomenei, bet taip ta prasme, kad
kiekvienam individui reikia tokio gyvenimo. Taiau Aristotelis dvejojo
dl to, ar svarbiau pabrti pilietin gyvenim kaip tai, ko imintingasis
negali ivengti, ar (kas yra neabejotinai daug nuoseklesn ir tikinamesn
jo filosofins antropologijos pasekm) kaip btin slyg kiekvienam
mogui, noriniam visikai iskleisti savo sugebjimus.
Praktinio proto gyvenimui svarbiausi tam tikri charakterio arba do
rybi meistrikumai, kurie yra intemalizuotos veiksm, trokim irjaus
m nuostatos. I dalies aristotelikas dorybi, pavyzdiui, narsos, susi
valdymo, aikinimas atrodo labai atpastamas; kitais aspektais jis pri
klauso kitam pasauliui. Morals filosofijai svarbu, ar kultrikai ypatin
gesni elementai gali bti atskirti nuo pagrindins struktros. Kai kurie i
j, susij su rimtais dalykais, gali: aristotelikas bendrasis poiris nepa
reigoja tam, kas inoma kaip Aristotelio paira vergij ar moter pad
t. Taiau daugiausiai abejoni kelia labiausiai Aristotel nuo iuolaikini
etini suvokim nutolinantis poiris - asmuo, kuriuo avimasi, danai
atrodo pernelyg susirpins savimi. Aristotelis numato, kad geram mo
gui reikia draug ir kad draugyst i ties yra gero gyvenimo dalis; vis
dlto jis jauia btinum tai rodinti, kad suderint draugyst su savipakankamumo idealu.7Netgi tiesos sakymo dorybs aptarimas turi keist
savi-obsesijos bruo: ydos ir trkumai, prieinami iai dorybei, yra ne
melagingumas (nepatikimumas tiesos sakymo poiriu), o pagyr
nikumas bei apsimestinis kuklumas. Vliau tursime apsvarstyti, ar po
linkio savanaudikum aspektas Aristotelio etikoje kyla i paios jos
struktros.
A sakiau, kad Aristoteliui doryb buvo intemalizuota veiksm tro
kim ar jausm nuostata. Tai protinga nuostata. Ji apima savarankik
veikjo sprendim, t pat praktinio proto sugebjim, taigi nra tiesiog
protis. Ji taip pat apima palankias ar nepalankias reakcijas kitus mo
nes, j charakterius ir veiksmus. Paties Aristotelio pairos iuo klausi
mu yra susijusios su viena inomiausi ir maiausiai nauding jo siste
mos dali- vidurio doktrina. Anot jos, kiekviena charakterio doryb yra
41
vidurys tarp dviej prieing trkum ar yd (iliustruot aukiau min

tame tiesos sakymo pavyzdyje), tarp pertekliaus ir stokos kako, ko
saik atstovauja doryb. Teorija svyruoja tarp bevaisio analitinio mode
lio (kuriuo pats Aristotelis nesivadovauja nuosekliai) ir i esms nuvilianios nuosaikumo doktrinos. Vidurio doktrina yra labiau umirta, bet
ji teisingai numato, kad kadangi dorybingas mogus ino k daro, tai
mato kit neskmes ar ydas, taip pat mato tuos, kurie jas turi, ar bent t
moni veiksmus kaip vairiapusikai blogus ar nemalonius, ar nenau
dingus, ar niekingus.
Kai kurie i ms nenori sutikti su idja, kad pasiymintis dorybe
arba pagirtinu charakteriu taip pat turi turti nuostat vertinti kitus. To
kio prieinimosi aknys vairios, kai kurios labai tolimos tam, kas rpjo
paiam Aristoteliui. Viena i j - skaistybs koncepcija (conception of
innocence), vaizdis dorybs, kuri yra visikai natrali, neskirianti savo
savasties ir to A, kuris iplaukia i kit nuomons. Kita aknis - skepti
cizmas, tarimas, jog niekas niekada neino pakankamai apie k nors
kit, anot klastingiausi versij - skaitant ir save pat, kad galt sprs
ti. Dar viena aknis galt bti tai, kad mes priimame, i tikrj - verti
name kaip triviali idj, kuri Aristotelis neig - kad mogus gali turti
vien doryb, neturdamas kit. Aristoteliui, kaip ir Sokratui, praktinis
protas reikalavo veiksmo irjausmo nuostat harmonizavimo; jei norime
koki nors nuostat laikyti dorybe, ji turi bti racionalios struktros,
apimanios visas dorybes, dalis. Tai labai skiriasi nuo ms prielaidos,
kad tokio pobdio nuostatos, kaip ir kitos psichologins savybs, yra
pakankamos aikinant, kodl tas pats mogus gali bti geresnis vienoje
srityje negu kitoje. Be to, i prielaida kakaip kontroliuoja ms reakcijas
kitus mones.
Nepaisant i svarstym, visgi esama ryio tarp etini nuostat ir
reakcij kitus. Konkretus i reakcij pobdis arba gylis, taip pat pasi
tikjimo savimi laipsnis vairuoja tarp individ bei skirting kultrini
klimat, taiau, kaip tvirtino Aristotelis, etin nuostata nra tiesiog as
meninis elgesio modelis, kuris galt bti atsitiktinai papildytas polinkiu
smerkti arba apgailestauti, jog kitiems jis nebdingas. Tai tokia nuostata,
kuri pati struktruoja mogaus reakcijas kitus. Kadangi netikime dory
bi vienybe, galime sutikti su idja, jog stokoti konkrei etini nuostat
yra tiesiog kai kuri moni ypatumas. Gali bti, kad kas nors taip vel
gia kiekvien etin nuostat ir n viena nra tokia fundamentali, kad
42
bt apsaugota nuo, kaip galtume pasakyti, tapimo anekdoto tema.

Taiau mogui, kuris kiekvien etin nuostat (ar veikiau jos turin, nes
jis gali i viso nevartoti toki svok) mato kaip galim anekdoto tem,
tikrai stinga kakokios fundamentalios etins nuostatos. (Neverta n sa
kyti, jog gali bti sunku nustatyti, ar mogus mato jas btent taip.)
Daugiausiai a kalbjau apie su etinmis nuostatomis susijusias re
akcijas kitus.8 Tai pakankamai platus ir nieko neatskleidiantis termi
nas ir galima daug pasakyti apie plai poiri - ir pozityvi, ir negaty
vi, - patenkani po ia rubrika, skal. Stebtina, kaip maai morals
filosofijoje, bent jau anglakalbje tradicijoje, apie tai kalbama. Svarbiau
sia tokios situacijos prieastis ta, kad dominuojanti moral yra linkusi
klasifikuoti visas relevantikas, tai yra moralines, reakcijas tokias
kategorijas kaip nuosprendis (udgment), vertinimas, pritarimas arba
nepritarimas. Tai klaidina keletu aspekt. Pirma, visos ios svokos nu
mato bent jau laikino pranaumo pozicij, teisjo pozicij; taip atsitinka
net tada, kai jos pavartojamos kokioje nors morals teorijoje, nepalai
kanioje vien pranaumo prie kitus. Antra, jos numato tam tikr bina
rin sprendim, tarsi bt kalbama eit apie kalt ar nekaltum. Dar dau
giau, atrodo, kad jos nukreiptos tiktai tyinius veiksmus: niekas negali
susilaukti moralinio nuosprendio u tai, kas nra jo kalt. Kadangi taip
moral bando pasiekti aukiausi teisingum, ji neusiima vien tik reak
cij tipologija. Jai rpi ne tik klausimas, kurios reakcijos vadintinos mo
raliomis. Teisingumas, kuris yra morals tikslas, siekia daugiau nei vien
nustatyti, kaip tavo reakcijos turt bti vadinamos, jis siekia nustatyti,
kurios tavo reakcijos yra teisingos, todl jis pradeda pirmiausia reikalau
ti balso (a voice), tada virenybs (supremacy) ir pagaliau visuotinio
galiojimo (ubiuity). Gerai treniruota moralin sin nemoralias re
akcijas, tokias kaip antipatija, pagiea ar panieka, ar tokias menkesnes
etinio gyvenimo apraikas kaip jausmas, kad kakas tau yra bjaurus,
atstumiantis, paveria niriu atsiskyrimu, planuojaniu apsimetinjim
ir kert.
ie skirtingi moralinio nuosprendio sistemos bruoai palaiko vienas
kit ir visi drauge yra sumodeliuoti pagal Pelagijaus Dievo prerogatyvas.
Nuosprendio kriterij grietumas atitinka numatom didyb to, kas ski
riama, - vienintelio aukiausio teisingumo neataukiam pobd. Dl
tos paios prieasties tie bruoai sukelia mano mint skepticizm. To
kio poirio atstovai susiduria su klausimu, kaip moni charakteriai ar
43
_______________ Etika ir filosofijos ribos_______________
nuostatos galt tapti tokio nuosprendio objektu. Nepanau, kad mo

gus galt bti laikomas visikai atsakingu u juos, o dar maiau tikti
na, kad galtume inoti, kokiu mastu jis yra atsakingas - net jei tarsime,
jog suprantame, k turtume inoti, jeigu inotume tai. Taiau ar moral
reikalauja teisti moni veiksmus atsietai nuo j charakterio?
Tai ne aristoteliki rpesiai. Aristotelis i ties galvojo, kad mons
tam tikra absoliuia prasme yra laisvi ir kad jie yra savo veiksm, pa
naiai kaip savo vaik, gimdytojai.9 Jis .taip pat galvojo, jog pagyri
mo ir pasmerkimo reakcijos, bdamos nukreiptos veiksmus, o per
iuos veiksmus - ir j atlikjus, reikalauja, kad veiksmai bt sava
noriki. Bet jis nebt suprats minties, kad tai ir yra derama reakcij
kit dl io etini nuostat riba. Pripaindami, kaip turtume, idj,
jog etines nuostatas eina ir nuostatos kaip reaguoti, turime neumir
ti, kad reakcij skal yra kur kas platesn negu ta, kuri numato mora
ls koncepcijos.
Aristotelis neturjo manyti, kad bent jau paiais svarbiausiais aspek
tais mons yra atsakingi u savo charakterius.10 Jis aikina moralin
vystymsi pripratimu ir vidinimu (intemalization), kas palieka maai ga
limybipraktiniam protui radikaliai pakeisti tikslus, kuriuos suaugs mo
gus gijo. Atsivelgiant i ivad, kyla klausimas apie tai, kaip Aristote
lis pateikia savo tyrim. I ties ikyla problema, kaip jis supranta, kas
yra etin filosofija. Jis j pateikia kaip praktin tyrim - tok, kuris turt
atsakyti Sokrato klausim. Jis sudaro spd, tarsi tu gali i naujo pa
velgti savo gyvenimo visum ir apsvarstyti, ar jis jo verta kryptimi,
taiau, pagal paties Aristotelio aikinim, tai negalt bti suprantamas
paveikslas. Jis, kaip ir Platonas, galvoja, kad jeigu doryb yra mogaus
grio dalis, tai ji negalt bti iorika aukiausio troktamo gerabvio
atvilgiu: dalinai i bkl turi bti konstituojama dorybingo gyvenimo.
Taiau atrodo, kad jo manymu, tai nra paskata, galinti kaip nors radika
liai paveikti praktin prot. mogus tampa arba netampa dorybingas tik
pripratimo keliu. Aristotelio sitikinimu, mogus neturt studijuoti mo
ralins filosofijos nesulauks vidutinio amiaus, kadangi tik tada jis yra
pakankamai subrends praktiniam svarstymui (i aplinkyb pati yra mi
ntos problemos iraika). Bet tada jau bus prabg daug laiko nuo to,
kai mogus bus jau taps (io svarstymo atvilgiu) i anksto geras arba
nepataisomai blogas (ia turimas omenyje tik praktinio proto sugebji
mas; kitu aspektu Aristotelis yra nuoseklus, sakydamas, jog mogaus
44
_________________ Pagrindai: gerabvis__________________
gyvenimas gali bti radikaliai pakeistas kitomis priemonmis, tokiomis

kaip atsivertimas).
Kai kurie Aristotelio samprotavimai gali bti aktuals svarstant eti
kos klausimus. Jis puikiai samprotauja apie mones, kurie politin garb
pavert savo gyvenimo tikslu: jie link sulugdyti save pasidarydami
priklausomais nuo t, prie kuriuos siek bti pranaesni, ir is, kaip
galtume vadinti, - Koriolano paradoksas - labiau patyrusiam mogui
galt tapti atradimu ar diagnoze. Taiau apskritai Aristotelis neturi pa
grindo manyti, kadjo refleksijos apie dorybing gyvenim ir io vaidme
n kuriant gerabv galt lemtingai takoti kok nors konkretaus mo
gaus praktin svarstym. iuo poiriu etins filosofijos ir jos sieki
apibrtis turt bti apmstyta i naujo. Jos svarstymai jau nebepasitamauja kiekvienam asmeniui iekant atsakymo sokratikj klausim.
Mes grtame prie to, kas buvo numatyta, - atsakymas skeptikui pir
miausia turt bti naudingas visiems likusiems. Faktikai Aristotelis
nesidomi skepticizmu etinio gyvenimo atvilgiu ir tai vienas i daugelio
skirtum tarp jo ir Sokrato bei Platono pasauli-jis ne toks sakmus.
Jis rpinasi tik monmis, kuri neteisingos vertybs arba blogas charak
teris. Bet tada ilieka ta pati problema: tie, kuriems (vis likusi poiriu)
labiausiai reikia atsakymo Sokrato klausim, negali juo pasinaudoti.
Vis dlto tai nenuveda ms kit kratutinum, t.y. kad atsakymas
skirtas vien sutvirtinti priklausanij sistemai dvasi, pasilyti jiems
daugiau valg ir padti auginti vaikus. Atsakymas padaro tai, bet ne tik
tai. Remiantis Aristotelio koncepcija, dorybingas gyvenimas i ties pri
sidt prie mogaus, kuris buvo blogai aukltas (net jei jis pats to negali
suprasti), gerabvio. Faktas, kad mogus yra nepagydomas ir negali
tinkamai suprasti diagnozs, nereikia, kadjis neserga. Atsakymas, kur
duoda Aristotelis Sokrato klausim, negali, kaip matme, bti duotas
bet kuriam mogui {to each person), bet tai atsakymas kiekvienam mo
gui (for each person). Kaip i tikrj turtume suprasti t mint? Kas
tiksliai yra pasakyta apie blog mog? Mes nesakome paprasiausiai,
kad jis atrodo pavojingas piktavalis (jei mums taip atrodo) arba kad jis
yra (jei jis yra) statistiniu poiriu neprastas. Mes sakome, kad jam
stinga tam tikr savybi, bding monms ir btin tipikam mogaus
gyvenimui. Bet jeigu norime pasakyti apie Aristotelio filosofijos ir bet
kurios tokio tipo sampratos esm, turime pasakyti daugiau: ia klausia
ma apie io mogaus gerov ir interesus. Turime pasakyti, kad is mo
45
gus klaidingai supranta savo interesus ir kad tai yra pagrindinis simpto
mas, pagal kur sprendiame, kas su tuo asmeniu netvarkoje.
Mintis, kad mons gali turti realius interesus, besiskirianius nuo
interes, kuriuos jie galvoja tur, kvp daugyb tekst ir sukl beveik
tiek pat abejoni. Dauguma atvej tekstai rmsi tuo pavidalu, kur re
ali interes svoka buvo gavusi hgeliniuose ir, sekant Hegeliu, - mark
sistiniuose darbuose; daniausiai ji buvo taikoma politiniam kontekstui;
tokio pobdio kontekst atvilgiu abejons daniausiai yra gerai pagrs
tos, kadangi apeliacija realius moni interesus danai naudojama sie
kiant priversti mones daryti tai, kas prieinga j atrodantiems, t.y.
laikomiems savais, interesams. Taiau dalis ios kritikos ir abejoni klai
dingai nukreipiama pai reali interes svok. Net jei vyki eiga
atitikt kieno nors realius interesus, tas faktas, kad vykiai prietaraut
jo suvokiamiems savo interesams, reikt, jog jei siekiame reali intere
s gyvendinimo, bet negalime mogaus tikinti, tai tokiam mogui rei
ks prievartos. Taiau tokiomis aplinkybmis ms nusiteikimas siekti
reali interes gyvendinimo turs bti geriau pagrstas. Realus Robin
sono interesas gali bti liautis gerti, bet tai niekam nesuteikia teiss j
sustabdyti. (Kas galt? - Js? Gydytojas? Valstyb?) Vien faktas, kad
reals interesai nesutampa su tuo, kaip asmuo juos suvokia, k laiko
savais interesais, savaime kelia politinius ir etinius klausimus.
Politins minties sferoje reali interes svoka kelia tolesnius klausi
mus, ypa apie klasinius interesus, kuri ia plaiau negalsime aptarti.
Taiau bendriausi problemos kontrai aiks. Vis pirma jokia kontro
versika reali interes idja nereikalinga tais atvejais, kai veikjui tiesiog
stinga informacijos, kuri, atsivelgiant kitas jo preferencijas ir poi
rius,. pakeist jo trokimus. mogus mano, kad gerdamas tam tikrus
laiukus, jis pildo savo interes, kadangi tiki, jog tai jo draugo vaistininko
paruoti vaistai, bet jeigu i tikrj tai yra cianidas, tai mogus neabejo
tinai klysta manydamas, kad tai jo interesas. Tas pats tinka painiavai
praktiniuose samprotavimuose - nors ia ikyla atri klausim dl to,
kas laikoma grynai racionaliu praktinio samprotavimo suvarymu. Taip
daugelis filosof11mano, kad iracionalu atiduoti pirmenyb ankstesniam
pasitenkinimui, o ne vlesniam vien dl to, kad anas ankstesnis (jie pri
pasta, kad tikrumo skirtumai paveikia klausimo sprendim praktikai).
Kiti laiko akivaizdiu, kad pats pasitenkinimo artumas (proximity),
vartojant Benthamo termin, yra praktinio samprotavimo dimensija. Nuo
46
_________________Pagrindai: gerabvis_________________
to, kaip velgsime klausim, priklauso, k laikysime savanaudiko

racionalumo klaida.
Svarbiausi klausimai apie realius interesus ikyla, kai veikjo pakly
dimas (sprendiant apie savo interesus) pranoksta vien informacijos
stygiaus ar gryno racionalumo ribas (kokios bebt io ribos) ir tako
ja trokimus bei motyvus, dl kuri prasideda svarstymas; arba kai
veikjas suklysta netikdamas tuo, kuo pagal proto reikalavimus tur
t tikti. Paradigminis atvejis - nusivyls paauglys ar paaugl, bandan
ti nusiudyti (turiu omenyje nepavykus mginim nusiudyti). Suzana, kuri k tik band nusiudyti, netiki, kad po trij mnesi kas nors
pasikeis arba, jei ir tiki, jai tas nerpi - ji nebenori laukti, kad po trij
mnesi reikalai pagert. Jei mes tikime, kad po trij mnesi viskas
pasikeis, ir imams gelbti Suzan, susidaro spdis, kad veikiame dl
jos realaus intereso, kur, jei mes neklystame, ji pripains po, tarkime,
ei mnesi. To intereso tarp dabartini jos motyv nra dl kako
ki dar gilesni, nei aptartos anksiau, prieasi. Suzanos trokimo
gyventi stoka, jos netikjimas geresne ateitimi - tai dalis jos bsenos,
kuri bus igydyta per tris mnesius. Pats nesugebjimas suprasti savo
intereso yra simptomas.
Taiau mes negalime pasakyti, kad permaina atitinka kakieno real
interes, remdamiesi vien tuo, kad jei ta permaina bt padaryta, tai
pagal rezultatus asmuo pripaint, jog tai bta jo intereso. Galbt, jei
tam tikra religin grup jums gerai iplaut smegenis, btumte labai
links tapatinti savo interesus su tos grups interesais. Bdamas apdo
rotas mogus, galtumte daug praneti apie tai, kaip jums dabar nuvi
to protas, kaip supratote savo ankstesn aklum, - taiau tai nepadt
suprasti smegen plovimo verts. Tokie sunkumai ikyla bet kurio
psichologinio proceso, kurianio sitikinimus, atveju. Viena i galim re
akcij- pasiduoti ir reali interes svok laikyti nepataisomai subjekty
via ar galbt ideologine. Taiau reali problema ilieka vien dl klausimo,
k galtume, neperengdami padorumo rib, laikyti geresniu gyvenimu
(ateisianiu po permainos) konkreiam asmeniui, o ne geresniu gyveni
mu apskritai arba geresniu gyvenimu mums. Jam bt geriau, jei bt
mirs, - taip gali bti pasakyta dl daugelio abejotin prieasi: labiau
siai abejotinas pagrindas bt tas, kad mums bt geriau, jei jis mirt.
Jeigu iai svokai galima surasti tvirtesn pagrind (o atrodo, kad net
skeptikiausia interpretacija reikalauja tolesni apribojim), tai jo reikia
47
iekoti eliminuojant save-pagrindianius atvejus, tokius kaip smegen

plovimas. Natraliai perasi toks pasilymas. Jeigu veikjas iuo metu
nepripasta, kad tam tikra permaina btjo interesas, taiau po permai
nos gautus padarinius visgi pripasta kaip atitinkanius jo interes, tai
itai rodys, jog permaina realiai atitiko veikjo interesus tik tuomet, jei jo
poirio pasikeitimas paaikinamas tam tikru bendru nesugebjimu, dl
kurio jis kentjo pradinje bklje ir kur paalino kaip tik i permaina.
,3endras nesugebjimas- neapibrta iraika, taiaujoje gldi dvi mums
svarbios idjos. Viena, kad tariamas veikjo negaljimas prie permain
atpainti savo reali interes, nra tiesiog specialiai priderintas prie re
komenduojamos permainos, o turi kokias nors bendresnes pasekmes,
tokias, koki neturjo tariamas ankstesnis nesugebjimas atpainti reli
gins grups nuopeln. Antra, kad klausimas i ties susijus su nesuge
bjimu. Problema ne vien ta, kad jis nepripasta kai kuri dalyk, ku
riuos pripains po permainos, bet ta, kad tokiose kultrinse aplinkyb
se sugebjimas pripainti tokius dalykus turt bti i principo bdingas
mogikoms btybms kaip j efektyvaus veikimo dalis. Kaip tik is
paskutinis elementas, normatyvin mogaus veikimo samprata, paskati
no vartoti tokius terminus kaip gydyti ir simptomas aptariant Suzanos bandym nusiudyti.
Jei ketiname pagaliau vesti ias svokas, tai kodl to nepadarius anks
iau? Kodl tiesiog nepasakius, kad permaina atitinka mogaus interes,
jei tos permainos rezultatas priartina j prie normalaus mogiko funk
cionavimo? Atsakymas yra tas, kad ne viskas, kas atitinka asmens inte
resus, yra btina jo kaip mogaus gyvenimui arba yra tai, ko jam reikia.
Tai, kojam reikia, kad galt siekti dalyk, atitinkanijo interesus, yra
sugebjimai, skaitant ir pamatinius motyvacijos modelius. Jeigu reali
interes idja neapsiribot vien ideologiniu turiniu, ji turt bti pateikia
ma kartu su klaidos teorija - turiningu iaikinimu, kaip mons gali
neatpainti savo reali interes.12
Pats Aristotelis laiksi labai grietos bendrosios teleologijos teorijos:
kiekvienam dalykui esama idealios veikimo formos, kuri dera su vis
kit dalyk forma. Jis tikjo, kad visi bdo bruoai turi derti tarpusavy
je sudarydami harmoning siel. Dar daugiau, jis buvo itikimas poi
riui, kad aukiausia mogaus veiklos forma, kuriajis laik intelektualin
tyrinjim, dera su paprastesni pilietins dorybs gyvenimu, nepaisant
to, kad pirmasis atstovauja gerokai skirtingas mogaus galias - veikiau
48
teorines, o ne praktines. Jam nelabai pasisek tai parodyti. Dar daugiau,

nepaisant turting teleologini prielaid, idstytjo bendrojoje teorijoje,
j is faktikai ne k tedar, kad paaikint klaidas - reikin, kur paaikinti
reikalauja reali interes svoka. Jis aprao vairius nedoro mogaus
tipus ir jo apraymai yra tikrovikesni negu Valstybje, kur Platonas pa
siduoda moralisto pagundai vaizduoti nedor mog kaip nepataisom,
nepavydtinai lugusi siel. Aristotelis mato, kad mogus gali padaryti
etiniu poiriu k nors blogo, nors i tikrj toks nra - pavyzdiui, jis
gali sugebti efektyviai panaudoti prot siekdamas to, k laiko sau pa
rankiu. Aristotelis tokio mogaus elges aikina sakydamas, kadjis buvo
blogai iaukltas, todl susidar prot siekti netinkam malonum. Ta
iau Aristotelio teleologiniame universume kiekvienas mogus (ar bent
kiekvienas sveikas vyras, kuris nra prigimtinis vergas) turi tam tikr
vidin polink bent jau pilietins dorybs gyvenimui. Apie tai, kaip pras
tas aukljimas sugadina polink, Aristotelis pasako nepakankamai, kad
bt aiku, kaip po tokio aukljimo noras bti kitokiam gali ilikti realiu
mogaus interesu.
Jei Aristotelis, nuosekliai tikdamas prielaida apie kiekvienos natra
lios ries polink siekti savosios tobulybs, negali ito paaikinti pakan
kamai tvirtai, nelabai turime pagrindo galvoti, kad mes t stengsime.
Evoliucinei biologijai, pasiliusiai geriausi paaikinim fakt, apie ku
riuos Aristotelis kalbjo metafizins teleologijos terminais, ne k geriau
sekasi parodyti, kad etikas gyvenimas yra kiekvieno asmens gerabvis.
Ne todl, kad ji duoda vien atsakym visiems individams, o todl, kad
jos atsakymas svetimas etikam gyvenimui - pavyzdiui, atsako, kad
grynai vanagika strategija bt teisinga visiems iki vieno individams.
Tai netiesa, nes rezultatas nebt evoliucikai stabili bsena, kaip j
pavadino Johnas Maynardas Smithas.13 Svarbiausia, kad evoliucin bio
logija tiesiogiai domisi tinkamumu (fitness), t.y. individo tikimybe susi
laukti palikuoni, o njo gerabviu. Beveik visa, k sociologija gali duoti
etikai, veda kita kryptimi: ji gali padti tiek, kiek ji sugeba parodyti, jog
tam tikros institucijos arba elgesio modeliai nra realistikos moni vi
suomens galimybs. Tai bt svarbus pasiekimas, bet pirmiausia sociobiologija turs imokti skaityti istorinius monijos kultros dokumen
tus kur kas geriau, negu tai daroma iandien.
Jei koks nors mokslas ir ketina pateikti rezultatus, kurie skirti kiek
vienam atskiram mogui, kaip raiau anksiau, tai bus kuri nors psicho
49
logijos aka. Yra teorij, ypa psichoanalitinio tipo, i kuri buvo tikima
si, kad jos parems kai kurias etines sampratas, kaip btin mogaus
laims dal. Kai kurios teorijos sukelia tok spd, kadangi jose paiose
esama to, kas jau yra etin mintis.14Kaip individualios pagalbos priemo
ns jos dl to ne blogesns, gal net geresns, taiau tai atima i j teis
pateikti savarankik gerabvio aikinim, taigi pasilyti etinio gyvenimo
pagrindo koncepcij. Galbt nerealistika manyti, kad galt atsirasti
psichologin disciplina, galinti tai padaryti. Bt kvaila apriori bandyti
keliuose puslapiuose nusprsti, ar tokia teorija galt bti sukurta. Ji tuo
pat metu turt bti nepriklausoma nuo priimt etini koncepcij, glau
diai susieta su sudtingais mogaus asmenybs aspektais, dalyvaujan
iais etiniame gyvenime, duoti konkreius rezultatus ir, inoma, savo
forma bti palanki etiniams sumetimams. Pastarasis reikalavimas ikyla
ne tik dl nuobodios prieasties, kad tik tada galt bti laikoma tei
kiania etini svarstym pagrind, bet ir dl to, kad jei pasirodyt nepa
lanki etiniams sumetimams, tai tokios teorijos santykis su praktika bt
visikai kitoks. Mums reikia gyventi visuomenje - ir tai neabejotinai
vidin reikm, ne vien technologinis btinumas, - o jei mums reikia
gyventi visuomenje, tam tikri etiniai ar kiti sumetimai turi bti knyti
daugelio moni gyvenimuose. Taigi psichologin teorija, kuri parody
t, kad mes negalime bti tikrai laimingi jokiame etini sumetim visete,
nepasakyt mums kaip gyventi laimingai: veikiau ji numatyt, kad mes
negalime gyventi laimingai.
Bet kurioje adekvaioje charakterio psichologijoje, matyt, glds tam
tikra moksline forma ireikta tiesa, kad daugelis moni yra bjaurs dl
to, kad nelaimingi, ir prieinga tiesa, anot kurios kur nelaimingumas ne
reikalaujajoki speciali etini apibri, o yra tiesiog pamatinis nelai
mingumas - skurdas, niris, vieniumas, neviltis. Tai gerai inomas ir
galingas faktas; bet jis yra tik vienas tarp daugybs kit kasdienio gyve
nimo fakt. mons, kurie nra bjaurs ir nuolat stengiasi bti kilns,
prisiderinti prie kit interes, yra pasigailtini ir sudaro savit etin sluoks
n. Jie gali bti pamintos savigarbos aukos, kakada buvusios pripain
tos asmenybs, taiau su tuo nesusidorojusios ir nepersiorientavusios.
Dar yra figra, gal retesn nei man Kaliklis, taiau reali; tai tipas, pa
kankamai bjaurus ir visai ne pasigailtinas, bet pagal bet kokius etologinius standartus, - viesi aki, blizganio kailio, pavojingai klestintis.
Norintys etin gyvenim grsti psichologine sveikata ia susiduria su sa
50
votika problema - kaip apskritai gali bti toki moni. Bet svarbus
klausimas, kokiu mastu j egzistavimas, i tikrj- mintis apie j egzis
tavim-yra kultrinis fenomenas. I toliau jie atrodo labiau ipuoselti
ir puikesni. Koks nors Renesanso didikas stilingiau atlieka vaidmen
nei pretenzingi faist vadai, gangsteriai ar ekonomikos magnatai kurie
net kaip fantazijos objektai atrodo es pagrindiniai pirmojo tipo pavyz
diai iais laikais. Galbt apgaudinjame save velgdami praeit. O gal
tai iuolaikinio pasaulio pasiekimas, kad pasidar nebemanoma kul
tivuoti tokio tipo, kadangi blog, kaip ir kitus dalykus, jis pavert ko
lektyviniu usimimu, procesu, kuris daro blog galingesn, bet maiau
dom.15
Svarbiausia, kad iame naivi sivaizdavim srae ikyla kit gry
bi klausimas. Koks nors mogus yra bjaurus ir gerokai pasigailtinas,
bet jam sekasi, jis patiria kai kuri malonum, ojeigu bt maiau bjau
rus, jam nesisekt, tada bt nemaiau nerimastingas, kadangi bt nu
sivyls... Tiesiog nevertinti nieko kito, iskyrus etines nuostatas, - tai
psichologins sveikatos klausim pasukt kit vertybi isiadjimo
kryptimi - reikt grim prie sokratikojo asketizmo ir tam reikt ati
tinkamai pertvarkyti ms savast. Taip pat reikt utopins visuotinio
pasiaukojimo politikos; antraip tekt sutikti, kad doryb kaip irdies ty
rumas, nors vienintel gryb, galt bti pasiekiama tik maumai; tai
savo ruotu pareikalaut kitokios politikos, kad bt nustatytas tos do
rybs santykis su dvasikai neatsinaujinania visuomene.
Kai kitos grybs yra krybinio ar kultrinio pobdio, ios pro
blemos gyja ypating reikm ir individui, ir visuomenei. Ajau minjau
tamp, atsirandani Aristotelio mogaus prigimties koncepcijoje, kai
jis aikina apie toki siekiniharmonij su paprasta pilietine dorybe. Mintis,
kad j gali bti nemanoma harmonizuoti, inoma, nra iskirtinai iuo
laikinis atradimas. I tikrj Platonas laiksi dar pesimistikesnio poi
rio ir todl norjo itremti menus i dorybingos valstybs arba juos pri
jaukinti. Taiau etiniu poiriu iuolaikins meno, mokslo bei j krybos
psichologins koncepcijos gali tik paatrinti aizdos ir lanko* proble
m- irykinti tamptarp, viena vertus, nelaimingumo ir nepatrauklu* Aliuzija Sofoklio heroj Filoktet, kuris dl baisios pliuojanios aizdos buvo
ivytas i bendruomens, o vliau klasta susigrintas, kadangi jis turjo stebuklingj
Heraklio lank, be kurio achajai negaljo veikti Trojos. - Vertjospastaba.
51
mo ir, kita vertus, krybins veiklos, kurios dalimi tie bruoai gali bti ir
kuri danai susijusi su pusiausvirumo stoka, tam tikr sugebjim ir
jautrum hipertrofija.
Tokia problema ikyla bet kokiam mginimui susieti etin gyvenim
su psichologine sveikata pasitelkiant integracijos arba konflikto vengi
mo svokas. ie psichologiniai tikslai patys savaime negali turti etinio
svorio, nebent bt btent taip i anksto apibrti; geriausias bdas su
vienyti kai kuriuos mones bt padaryti juos nuomesnius, labiau kie
tairdius. Taiau be to, taip pat nepaisant t krybini konflikt, kurie
kelia abejoni dl to, kokiu mastu psichologikai pageidautina vengti kon
flikto, ikyla kitas klausimas: kiek ir kokiomis aplinkybmis konflikto
vengimas pageidautinas etikai? Konfliktas, ypa etinis konfliktas, kai
kuriose situacijose gali pasirodyti bess tinkamas atsakymas. Jei tokias
situacijas turtume eliminuoti, tai sprstume ne vien (arba ne labiausiai)
psyche, sielos, o visuomens reformavimo klausim.
Kai nagrinjame psichologijos, bandanios esmingiau prisidti prie
etikos pagrindimo, sunkumus, svarbu neumirti klausimo, ar toli nuei
tume be jos. Galime nueiti pakankamai toli. mogaus etini nuostat
formavimasis yra natralus procesas. Tai nereikia, kad jis spontanikas
ir nereikalaujajokio lavinimo ar aukljimo; ia prasme beveik niekas mo
nms nra natralu, skaitant ir kalbos vartojim, - nors sugebjimas
imokti kalb yra gimtas ir veikiausiai specifinis mogaus riai,16 n
vienas vaikas neimoks kalbos, jei sujuo nebus kalbama konkreia kal
ba, kuri pati, inoma, yra kultrinis darinys. Tai taip pat nereikia, kad
etiniame gyvenime nra konvencionalumo: monms natralu gyventi
pagal susitarimus. Nra tokios prasms, kuria bt natraliau, kaip man
Trasimachas, gyventi anapus etini sumetim. Dar daugiau, mes patys
(dauguma ms) tapatinami su kokiais nors etiniais sumetimais ir turi
me mogaus gerabvio koncepcij, kurioje palikta erdvs tokiems su
metimams. Todl mes norime auklti vaikus, kad pasidalintume tam tik
romis etinmis, taip pat kitomis kultrinmis sampratomis, ir proces
laikome geru ne tik sau, bet ir savo vaikams, - ir dl to, kad tai eina
msik j gerabvio supratim, ir dl to, kad net ribotesni laims bei
pasitenkinimo koncepcij poiriu turime maai prieasi tikti, kad
netraukti visuomens etines institucijas jie bt laimingesni. Net ino
dami, kad esama moni, kurie pagal minimalius kriterijus yra laimin
52
gesni nedalyvaudami tose institucijose, mes taip pat inome, kad retas i
j tapo tokiu dl to, kad buvo aukltas bti nusikaltliu. Visa tai teikia
daug argument u ir maai prie tai, kad aukltume vaikus etiniame
pasaulyje, kuriame patys gyvename, ir jei mums pasiseks, jie velgs
pasaul i tos paios perspektyvos.
Jei priimame Sokrato klausim ta pakeista forma, kuri iplaukia i
Aristotelio prielaid, - i to, kad mogus negali dvasikai atnaujinti savo
gyvenimo atsakydamas [klausim, - viename lygmenyje galime atsakyti
jsu maesnmis snaudomis, negu sil Aristotelis. Pakeistas jis skamba
kaip klausimas apie tai, kaip mes turtume gyventi, ir tam tikru lygmeniu
mes galime j atsakyti remdamiesi savo etiniu gyvenimu, net jei negal
tume tvirtinti, kaip t dar Aristotelis, tur teleologin atsakym kiekvie
nam, noriniam gyventi etikai. iame lygmenyje klausimas bus tiesiog
apie tai, ar visuomen turt bti etikai reprodukuojama, o tok klausi
m grynai i visuomens vidaus mes galime atsakyti.
iame lygmenyje. Tas samprotavimas pateikia tik dvi pasirinkimo
galimybes: etinis gyvenimas arba ne. Bet etinis gyvenimas nra vienin
gas, jame esama daug galimybi aukljimo, socialinio sprendimo, ma
tyt, net ir asmeninio dvasinio atsinaujinimo poiriu. Savajame etiniame
gyvenime taip pat pastebime vairovs, nenuoseklumo bei savikritikos
instrument. iuolaikinje visuomenje ta vairov yra dar didesn negu
bet kurioje ligiolinje visuomenje ir tai yra ypatingos reikms faktas,
taip pakeiiantis morals filosofijos vaidmen, kaip negaljo sivaizduoti
joks senovs filosofas. Po to, kai kitame skyriuje aptarsiu labai skirtin
g, iuolaikikesn bandym rasti etikumo pagrindim, eisiu toliau ir
paliesiu klausimus, kuriuos kelia i etinio gyvenimo galimybi (kai ku
rios i j - skirting kultr, o kai kurios - ms kultros galimybs)
vairov. Pairsime, kaip morals filosofija gali padti suprasti jas ir
suteikti pagrind savikritikai.
Taiau pirmiau reikia aptarti klausim apie tai, kokio masto atitrki
m turtume pripainti tarp Aristotelio koncepcijos ir etins minties kryp
i, kurios mums atrodyt priimtinos iandien. Daugeliu svarbi poi
ri, kaip sakiau, n viena iuolaikin aptartis negali priimti senovs filo
sofo perspektyvos. Bet kiek tai susij su loginiu viso sumanymo pavida
lu? A jau sakiau, kad jei Sokrato reikalavim traktuosime pradine jo
forma ir etinis gyvenimas turs bti pagrstas bet kuriam asmeniui, tai
etin vert turi gldti tam tikroje sielos bsenoje. Tas pats galiot, jei,
53
kaip a suformulavau Aristotelio tiksl, tas pagrindimas galt bti duo

tas tik kiekvienam asmeniui. Bet jeigu atmetame ir t tiksl, ar etin
vert vis tiek glds asmens bsenose? Danai graik etikos ir iuolaiki
ns etikos isiskyrimas siejamas btent su i prieig skirtingumu. Dar
daugiau, idja yra susijusi su gilesniu mano mintos kritikos variantu su tuo, kad graik etin mintis yra nepagydomai egoistika.
Vienas argument u toki ivad yra tai toks. Aristotelik dorybi
mogus gana danai trokta daryti vairius dorybingus darbus. Bet kiek
vienas, vedamas trokimo, orientuojasi malonum, o malonumo siekis
yra egoistinis. Vienintel tam prieinga motyvacija yra sipareigojimas.
Etin motyvacija prieinga egoistinei, taigi jai turi rpti sipareigojimas,
o ne trokimai, kurie vadovauja siekianiam gerabvio, kaip man Aris
totelis (is poiris dalykus - tai koncentruota ir grubi morals perspek
tyvos iraika). Beveik visos ios samprotavimo prielaidos yra klaidin
gos. Klaidinga, i tikrj nenuoseklu manyti, kad kiekvienas trokimas
siekia malonumo, tai bt klaidinga net jei kiekvieno trokimo patenkini
mas teikt malonum (ko irgi nra). Dar daugiau, jei bt teisinga, jog
kiekvienas trokimas nukreiptas malonum, nebegaltume pasikliauti
sveiko proto prielaida, kad etins paskatos ir malonum siekimas yra
prieingi. Etins motyvacijos tada bt nukreiptos tam tikras malonu
mo ris. Dalis j i ties teikia malonum ir Humeas, pratsdamas
graik tradicij, buvo links manyti, jog dorybingo asmens enklas ir
yra jausti malonum darant kilnius ir naudingus veiksmus.
Viena akivaizdi prieastis, dl kurios ne visi mano trokimai siekia
malonumo man paiam, yra ta, kad kai kurie mano trokimai siekia to
kios padties, kurioje a i viso nedalyvauju: apibdinant padt, kuri
patenkint tok trokim, a nesu minimas.17 Yra save-pat-transcenduojani trokim. Jie ne visi yra altruistiki ar geravaliki - jie gali bti
pikti ar lengvabdiki. Tie, kurie savo testamentuose urao giminaii
numarinim ar kokio nors absurdiko projekto gyvendinim, paprastai
netiki, kad jie gals pasimgauti padariniais, taiau tai, ko jie nori, yra
rezultatas, o ne vien malonumas galvojant apie j dabar. Visos ios prie
astys duoda pagrindo teigti, kad riba tarp rpinimosi savimi ir rpini
mosi kitais jokiu bdu nesutampa su riba tarp trokimo ir sipareigojimo.
(I tikrj kai kurie moralistai savotikai sutinka su tuo irasdami parei
g sau klas, sipareigojimus sau. Pastarieji atlieka daug funkcij tokia
54
me skaiiavime. Viena yra skatinti ilgalaikes investicijas, o ne vartojim;

kita - tiesiog plauti trokimo valiut.)
Taiau net atsikraius i nesusipratim, susijusi su trokimu ir ma
lonumu, atrodo, kad dar kakokia egoizmo dalis ilieka. Etins nuosta
tos yra nuostatos norti tam tikr dalyk, reaguoti tam tikru bdu kitus
mones ir j veiksmus, vartoti tokias svokas kaip sipareigojimas, ska
tinti tam tikrus padarinius kaip teisingus ir pan. Veikjas tikriausiai daly
vaus santykiuose, su kuriais tai susij, ir, inoma, pats veikjas klausia ir
nusprendia, kaip jis ketina veikti. N vienos i svok (skaitant jo
norus) turinyje neprivalo gldti pats veikjas, n vienas i i element
nesuponuoja egoizmo. Bet sokratikas klausimas kelia kit idj. Jame
gldi veikjo galvojimas apie paias ias nuostatas ir j siejimas su gerabviu. Net jei nuostatos paios savaime nra nukreiptos pat veikj,
vis dlto sokratikosios refleksijos objektas yra paties veikjo gerabvis.
Atrodo, kad egoizmas ir vl sugrta.
Sprendiant i problem reikia turti omenyje t lemting fakt, kad
aristotelikoji samprata esmines etines nuostatas kurdina mogaus sie
loje. A, subrends reflektuojantis subjektas, esu tas, kuo tapau, ir mano
refleksija, net jei jos objektas yra mano nuostatos, tuo pat metu jas ir
ireikia. A galvoju apie etines ir kitas grybes i etinio poirio tako,
kur jau esu gijs ir is jau yra taps mano paties dalimi. Galvodamas
apie etines ir kitas grybes, veikjas galvoja remdamasis poiriu, kuris
jau turi susidars t grybi sryio vaizd, jau priskyrs etinms gry
bms speciali reikm. velgiant i alies, nesunku pastebti, jog is
poiris priklauso asmeniui, kurio gytosios etins nuostatos gldi giliau
negu jo norai ir preferencijos.
Skirtumas tarp vidinio poirio tako i nuostat puss ir iorinio t
nuostat matymo parodo, kodl, viena vertus, akivaizdiai klaidinga teigti,
kad bet kokia etin vert remiasi savo paties nuostatomis, taiau kita
prasme tas teiginys turi tiesos. Jei irsime etini nuostat sukuriamu
aspektu, i vidins perspektyvos, tai bus netiesa, kad vieninteliai verti
dalykai yra moni nuostatos; arba dar geriau - kad tik subjekto nuosta
tos turi vert. Vert turi ir kit moni gerov, ir teisingumo reikalavi
mai, ir kiti dalykai. Taiaujei moni nuostatas velgsime kitu aspektu,
i iors, galsime ikelti tok klausim: kas turi egzistuoti pasaulyje,
kad galt egzistuoti tas etinis poirio takas?. Atsakymas gali bti tik
55
vienas - moni nuostatos. Esama prasms, kuria jos yra lemtingas

etins verts pagrindas. Tai svarbu ir praktiniu, ir metafiziniu poiriu.
Saugoti etin vert reikia reprodukuoti etines nuostatas.
Veikjas gali pavelgti savo nuostatas i alies. Bet jei taip reflektuo
damas mogus pabando visikai abstrahuotis nuo i nuostat ir mstyti
apie save ir pasaul taip, tarsi tos nuostatos bt ne jo, jis neturt steb
tis, kad jam nepavyks adekvaiai suprasti n vieno dalyko, skaitant ir
savsias nuostatas, verts. Veikjas negali to padaryti, kadangi tos nuo
statos yra jo paties vidinio turinio dalis. Dar daugiau, jei jis ketina reflek
tuoti nusialins nuo savj nuostat, svarbu nustatyti, ar tai, kaip jis
mato dalykus i iors, kertasi su tuo, kaip jis mato juos i vidaus.18
Aristotelio dorybingas mogus ia nematyt konflikto. Jis galt nu
sprsti, kad nuostatos, davusios jam etin pasaulio matym, buvo tikslus
ar pilnas jo mogikos potencijos isiskleidimas. Tai absoliutus sprendi
mas, bent jau ta prasme (Aristotelis neabejotinai turjo omenyje platesn
prasm), kad geriausia manoma monijos ir jos vietos pasaulyje teorija
duot kaip tik tok rezultat. Be to, is tobuljimas galt bti paaikintas
taip, kad etini sugebjim pltra harmoningai derintsi su kitomis mo
gaus tobuljimo formomis. Aristotelio teorija reikia, kad net ir i iors
reflektuodamas visas savo reikmes ir sugebjimus, mogus neranda kon
flikto tarp j ir savj nuostat.
ia ir vl igirstame daugyb iuolaikini abejoni, atskleidiani io
aikinimo silpnsias puses. Ms dabartinis supratimas neduoda jokio
pagrindo tiktis, kad etins nuostatos gali bti visikai harmonizuotos su
kitais kultriniais ir asmeniniais siekiais, kurie turi tokias paias preten
zijas bti mogaus tobuljimo formomis. Net jei paliekame duris atviras
psichologijai, kuri galt tam tikr kelio gal eiti kartu su Aristoteliu,
sunku'patikti, kad mogaus prigimties aikinimas - jei jis pats savaime
dar nra etin teorija - adekvaiai apibr konkrei etinio gyvenimo
r. Aristotelis tam tikr etin, kultrin ir i esms politin gyvenim
aikino kaip harmoningmogikjpotencij, iplaukiani i absoliu
taus gamtos supratimo, kulminacij. Mes neturime pagrindo tuo tikti.
Taiau netekus tokio tikjimo, tarp subjekto perspektyvos ir iorinio po
irio atsiveria potencialus plyys. Mes suprantame - ir, svarbiausia,
subjektas gali suprasti, - kad subjekto perspektyva yra tik viena i dau
gelio, lygiai taip pat suderinam su mogikja prigimtimi, visos jos atvi
ros tarpusavio konfliktams ir konfliktams su kitais kultriniais tikslais.
56
Atsivrus tam plyiui, mano tvirtinimas, kad subjekto nuostatos yra eti
ns verts lemtingas pagrindas, gauna skeptikesn ton. Jis nebe
skamba kaip pakankamas.
A manau, kad tas tvirtinimas yra teisingas ir kad bendrais bruoais
etins savasties apibdinimas, kur iskaitme senj filosof darbuose,
yra tikslus. Tuo pat metu turime pripainti, kad aristotelikosios prielai
dos, pagal kurias veikjo perspektyva derjo su ioriniu poiriu, lugo.
Kol kas niekas nerado bdo, kaip apsieiti be t prielaid. Tai klausimas,
kur krypsta ios knygos dmesys ir a vairiais atvilgiais griu prie
santykio tarp vidinio ir iorinio poirio. Taiau dabar man rpi kitas
bandymas konstruoti etik nuo apaios vir - surasti archimedikj
atramos tak nesiremiant aristotelikomis prielaidomis.
57
4
Pagrindai: praktinis protas
Paskutiniojo skyriaus projektas, kuris band pagrsti etik gerabviu,
iekojo galutini ivad apie viso gyvenimo pavidal remdamasis sitiki
nimais apie mogikosios prigimties esm. Matme, kad jo nuoseklum
galjo utikrinti tik labai svarios prielaidos, tokios, koki mes negalime
priimti.
Esama kito projekto, kuris taip pat bando pradti nuo pat pamat,
taiau siekia praneti maiau, remdamasis maesniu. Uuot pasikliovs
ypatinga mogikosios prigimties teleologija, jis pradeda nuo labai abst
raktaus racionalios veiklos supratimo. Jis taip pat bando duoti atsakym
Sokrato klausim, taiau minimal. Jis atsako bet kuriam veikjui vien
dl to, kad veikjas gali klausim uduoti. Taigi jo atsakymai yra abstrakteshi ir maiau mogiki negu aristotelikojo stiliaus atsakymai. To
kio tipo samprotavimai, jei k nors duoda, tai bendrus formalius princi
pus, reguliuojanius santyki tarp racionali veikj pavidal. Tai Kanto
rpesiai.
Kai kam toks teiginys gali pasirodyti netiktas. Kanto vardas sieja
mas su morals samprata, pagal kuri, kaip danai manoma, moral i
viso negali turti pagrind. Jis atkakliai tvirtino, kad moral turt bti
autonomika ir kad buvimas moraliu negali iekoti prieasi. Papras
tas samprotavimas parodo, kodl kantikoje sistemoje taip turi bti. Kiek
viena buvimo moraliu prieastis turi bti moralin arba nemoralin. Jei ji
58
______________ Pagrindai: praktinis protas_______________
moralin, tai i tikrj ji negali bti moralumo pagrindu, kadangi tam,

kad j priimtum, jau turi priklausyti morals sriiai. Kita vertus, nemora
lin prieastis negali bti prieastimi bti moraliam; moral reikalauja
motyv grynumo, esmingai moralinio paskat pobdio (Kantas j siejo
su sipareigojimu), o bet kokia nemoralin paskata j sugriaut. Taigi jokios prieasties bti moraliam; moral stoja prie ms akis kaip tie
sioginis reikalavimas - kategorinis imperatyvas.
Kantas kalba btent apie moral ir mes plaiau aptarsime ios etinio
gyvenimo sampratos keliamus klausimus 10 skyriuje, kai nagrinsime
moral kaip ypating institut. Kanto perspektyva i ties reikalauja, kad
moral neturtjokios prieasties, jei ioji reikia motyv ar paskatinim
bti moraliam, taiau i to neplaukia, kad moral neturi pagrind. Kantas
man, kad mes galime suprasti, kodl moral turt teistai pateikti save
protaujaniam subjektui kaip kategorin reikalavim: todl, kad pati ra
cionali veikla reikia sugebjim priimti tok reikalavim. tai kodl Kan
tas apibdino moral vartodamas dsni, kuriuos praktinis protas patei
kia sau paiam, svok.1
Savo nepaprastoje knygoje Dorovs metafizikos pagrindai, reikmingiausiame morals filosofijos darbe po Aristotelio ir viename labiau
siai gluminani tekst, jis bando paaikinti kaip tai gali bti. Taiau a
nenoriu mginti pristatyti jo argumentacij tiesiogiai ir detaliai idstyda
mas Kant. Toks pasirinkimas savo ruotu susidurt su daugeliu spe
ciali problem. A traktuosiu jo poir kaip ms kelions tiksl, o ne
keli, ir pirmiausia pateiksiu samprotavim, kuris bus paprastesnis bei
konkretesnis negu Kanto.2 io samprotavimo neskm bandant suteikti
moralei pagrind pads parodyti, kodl kantikoji koncepcija turjo bti
tokia metafizikai pretenzinga, kokiaji yra. A taip pat netikiu, kad Kanto
samprotavimas yra skmingas, taiau turime nueiti ilg keli, kad su
prastume kodl.
Ar yra kas nors, ko racionals veikjai btinai nori? T. y. ar yra kas
nors, ko jie nori (arba nort, jei pakankamai temptai apie tai pamsty
t) grynai kaip savo buvimo veikjais dalies ar iankstins slygos? Ke
tindami veikti, mons pirmiausiai btinai nori kokio nors rezultato: tiori, kad pasaulis bt toks, o ne kitoks. Gali norti rezultato nenordamas
jo kurti - gal tau labiau patikt, kad rezultatas tiesiog materializuotsi. I
59
ties pasitaiko atvej, kai inai, jog norimas rezultatas galios, tikjei pats
nebsi tiesiogiai jo sukrs (pvz., nori, kad ji tave simylt). Taiau
visikai prieingai tokiai galimybei, daugeliu atvej i esms norime ne
tik rezultato, bet norime j sukurti. Kitaip sakant (pakankamai sudtin
gai, bet sudtingumai umaskuoti), pat rezultat, kurio nori, eina veiks
mas, kuris iplauks i dabartinio tavo svarstymo.3 Mes ne vien norime,
kad pasaulyje dalykai susiklostyt tam tikra tvarka (tai gili konsekventizmo klaida, manyti, jog tai viskas, ko mes norime). Tarp dalyk, kuri
mes i esms norime, - tai elgtis vienaip ar kitaip. Bet net kai i esms
norime konkreios dalyk padties ir btume laimingi, jei ioji materiali
zuotsi, inome, kad negyvename stebukl pasaulyje, kur poreikis ipil
do norim rezultat. Todl inodami, kad noras neisipildys, jei mes sa
vo poelgiujo negyvendinsime, ir nordami rezultato, mes paprastai taip
pat norime j gyvendinti. ( tai tiesiogiai panaus principas, kad kai nori
me tiesos, norime inoti ties.4) Dar daugiau, mes nenorime, kad taip
susiklostyt, kad patys t savo nor gyvendintume, mes norime, kad
ios ms mintys gyvendint j. Taigi poreikiai, dalyvaujantys ms
tikslingoje veikloje, pasirodo bes sudtingi. Ma maiausiai ko nori
me - tai kad rezultatas atsirast dl to, kad mes jo norjome, kad tikjo
me tam tikrais dalykais ir kad elgms taip, kaip elgms, remdamiesi
savo poreikiais ir sitikinimais.5 Panas svarstymai tinka saugant daly
kus, kuriuos norime isaugoti.
Reziumuokime savo samprotavim: mes vairiomis progomis norime
tam tikr rezultat; mes daniausiai norime patys kurti tuos rezultatus;
mes daniausiai norime juos kurti taip, kad tai ireikt ms poreik
juos gyvendinti. Pakankamai aiku, jog mes nenorime, kad tokiomis
progomis mums trukdyt, pavyzdiui, kiti mons. Apmstydami visa
tai, pamatysime, jog turime bendr nuostat lygmens poreik bti ne
trukdomi, ypa kit moni. Apibendrinant mes turime visuotin laisvs
poreik. Tai neprietarauja tam, kad kartais mes norime prarasti savo
laisv, bti trukdomi kit, netgi patirti prievart, taiau tada nenorime,
kad mums trukdyt siekiant btent to.6
Taiau iai laisvei negana, kad mes tiesiog galtume netrukdomi da
ryti tai, k norime daryti. Galt bti, kad mes galime daryti k norime
dl tos paprastos prieasties, kad norime per maai. Galjome nenatra
liai apriboti arba nuskurdinti savo poreikius. is svarstymas rodo, kad
60
turime ir kit visuotin poreik, tegu ir neapibrt: mes norime (neaikiai

sakant) adekvataus poreiki diapazono.
Tai nereikia, jog norime, kad ms pasirinkimai bt apriboti (mo
ni ar kit dalyk) kiek manoma maiau. Mes nenorime beribs laisvs.
Gali susidaryti spdis, kad to norime,7 bet i tikrj taip manyti - tai
umirti kit esmin racionalios veiklos slyg. Aiku, kad vieni dalykai
konkreiu laiku subjektui pasiekiami, o kiti - ne. Dar daugiau, kas pasie
kiama ir ar lengvai, priklauso nuo subjekto atvilgiu vidini ir iorini
aplinkybi. Jis renkasi, kuria planus ir panaiai pasaulyje, turiniame
tam tikr real pavidal - to, kur veikjas yra, kas jis yra, kuo jis gali
tapti, atvilgiu. Veikjas ne tik ino, kad taip yra (t.y. jis yra sveiko pro
to), bet taip pat pasigilins ino, jog tai yra btina, jei jis i ties ketina
bti racionaliu veikju. Be to, jis negali sau neprietaraudamas galvoti,
jog idealiame pasaulyje jis nenort bti racionaliu veikju. Pats suvar
ym daryti k nori faktas reikalauja i jo bti racionaliu veikju ir tuo
pat metu teikia jam galimybes tokiam bti; dar daugiau, tai slyga, lei
dianti jam bti konkreiu asmeniu, apskritai gyventi gyvenim. Kartais
galime galvoti, jog esame pasmerkti bti racionaliais veikjais ir kad laimingesniame pasaulyje tai nebt btina. Bet tai fantazija (i tikrj tai
btent fantazija).
Panaios slygos galioja ir veikjo inojimui. Konkreiai veikdamas
jis turi norti, kadjo planai nelugtdl neinojimo ar klaidos. Bet net ir
tuo konkreiu atveju jis nenori inoti visko arba nori inoti tiek, kad jo
veiksmai neturt nenumatyt padarini. Kaip minta, neinoti visko
yra principin gyvenimo slyga - tam tikri dalykai yra neinomi, nes,
pavyzdiui, jie formuos asmens ateit. Jei negali sau neprietaraudamas
norti inoti visko, tai taip pat negali sau neprietaraudamas norti nieka
da neklysti. Tai netapats dalykai (visainyst nra tas pats kas neklys
tamumas), bet labai susij tarpusavyje. Jei ketini iplsti savo turim
inojim, pirmiausia, kaip visada pabr Karlas Popperis, turi daryti
klaidas ir pripainti jas.
Pastarieji svarstymai buvo susij su dalykais, kuri racionaliam vei
kjui, kad bt tokiu veikju, nereikia norti, i tikrj reikia nenorti.
ie svarstymai rmsi prielaida, kadjis yra baigtinis, knikas, istorikai
apibrtas veikjas: vienintelis galimas veikjas ir vienintelis, kuris galt
rpti etikai, ribin ir abejotin ilyg darant tik korporacij ar panai
61
subjekt atveju (net tie, kurie tiki Dievu, nors laiko j veikju, neturt
laikyti jo etikos domjimosi objektu). Manau, su tuo sutikt dauguma
moni. Bet i to plaukia keletas svarbi pasekmi, prie kuri grime
vliau.
Taigi kaip racionals veikjai mes norime to, k apibendrintai pavadi
nau laisve, taiau tai nereikia neribotos laisvs. Ar tai pareigoja mus
manyti, kad laisv yra gris ir kad mums bti laisviems yra geras daly
kas? Vienas kelias, atvedantis prie tokios ivados, bt sakyti, kad kai
veikjas nori koki nors konkrei rezultat, jis turi manyti, kad tie vai
rs rezultatai yra gris. Tadajis bt priverstas manyti, kad jo laisv yra
geras dalykas, nes ji dalyvavo siekiant t rezultat.8
Ar tiesa, kad jei ko nors norime ir tikslingai siekiame, tai galvojame
apie to dalyko gavim kaip apie ger dalyk? Tai tradicin doktrina, pri
statyta Platono Menone ir paventinta scholastins filosofijos posakyje
omne appetitum appetitur sub specie boni - visa, ko siekiama, siekiama
kaip grio. Man atrodo, tai neteisinga mintis. Bet kuria prasta grio
prasme, neabejotinai reikia papildomo ingsnio einant nuo pasakymo,
kad nori kako arba nusprendei to siekti, iki pasakymo, kad tai yra gris
arba (konkreiau) kad gris yra tai, kad turi tai turti. Idja, kad kaku
rie dalykai yra gris, suteikia reikm idjai, tegul ir minimalistinei ar
miglotai, apie perspektyv, kurioje daugiau negu vienas veikjas tuos
dalykus gali pripainti kaip gr. Veikjas, kuris paprasiausiai turi tam
tikr tiksl, inoma, gali manyti, kadjo tikslas yra gris, bet jis neprivalo
taip manyti. Daugiausia, kamjis sipareigoja, turdamas tam tikr tiksl,
matyt, bt tai, kad to tikslo pasiekimas jam bt gris, bet ar ir tiek
daug turi bti pasakyta? Net i io kuklaus tvirtinimo plaukia perspekty
va, siekianti toliau negu tiesioginiai veikjo poreikiai, - ji apima ir ilga
laikius interesus arba gerabv. K nors vertinti, net savj interes po
iriu, kaip bna galvojant, kad tai bt geriau man, visada reikia
perengti vien tik ko nors norjim. A i tikrj galiau vis savo gy
venimo vert susieti su vieno trokimo patenkinimu, bet jei taip padary
iau, tai ne vien todl, kad turjau vienintel trokim. Paprasiausiai
turti tik vien trokim galt reikti, kad nematai jokios verts savo
gyvenime; bet kok vertingum sieti su vieninteliu trokimu reikia, kad
yra tik vienas trokimas, kuris tau rpi?
Taiau net jei atmestume tradicin doktrin, tai yra nebemanytume,
kad viskas, ko a noriu, turi bti gris, vis dlto galt bti, jog laisv vis
62
tiek turiau laikyti griu. Gris man veda, kaip raiau, tam tikr nuo
rod mano interesus arba gerabv, kuris pranoksta mano situacinius
tikslus, mano laisv yra vienas i mano pamatini interes. Taigi, matyt,
turiu traktuoti savo laisv kaip gr. Bet jei taip, neturiau pasiduoti
suklaidinamas, es gris ir yra mano laisv. Taip bt tik tuomet, jei
mano buvimas racionaliu veikju bt savaiminis gris, bet nra jokios
prieasties, kodl kiti su tuo turt sutikti. I tikrj tai net nepakanka
mai aiku, ar a turiau su tuo sutikti. Visa tai pradeda sietis su tam
tikrais gilesniais klausimais apie manj savosios egzistencijos samprat.
Atrodo, kad visa, kas iki iol pasakyta apie pamatines racionalaus
veikimo slygas, yra teisinga. Argumentai, kuriais bandoma pagrsti mo
ral, siekia parodyti, kad ios slygos veikj padaro moralikai siparei
gojusiu. Pagal tokius samprotavimus kiekvienas veikjas turi galvoti taip.
Kadangi a btinai noriu savo pamatins laisvs, turiu prieintis veiks
mams, kurie j i mans atima. Taigi negaliu sutikti sujokiomis aplinky
bmis, dl kuri kiti turt teis atimti mano pamatin laisv. Todl kai
pamstau apie tai, kokia tvarka mane i esms tenkint, pamatau, kad
turiu reikalauti teiss savo pamatin laisv. Vadinasi, turiu nustatyti
kitiems taisykl, kadjie gerbt mano laisv. A reikalauju ios teiss vien
dl to, kad esu racionalus, tikslingai veikiantis subjektas. Bet jei mano
reikalavimo pagrindas yra vien is faktas, tai analogikas faktas lygiai
taip pat ir kitiems turi bti tokio reikalavimo pagrindas. Jeigu a, kaip
manau, teistai ir tinkamai galvoju, jog jie turt gerbti mano laisv, tai
privalau pripainti, kad jie teistai ir tinkamai galvoja, jog a turiau
gerbti j laisv. Pereidamas nuo savo laisvs poreikio prie jie turi nesi
kiti mano reikalus, a turiu lygiai taip pat j laisvs poreik laikyti
vedaniu prie a turiu nesikiti j reikalus.
Jei is samprotavimas teisingas, tai kiekvieno asmens pamatiniai po
reikiai ir norai pareigojaj sijungti moral-teisi ir pareig moral, ir
kiekvienas, kuris atsisakys engti ingsn, savotikai prietaraus pats
sau. Bdamas sipareigojs bti racionaliu veikju, jis elgsis taip, tarsi
nort nepaisyti su tuo susijusi sipareigojim. Taiau ar teisingas is
samprotavimas? Pats paskutinis jo teiginys - jei mano atveju vien buvi
mas racionalaus veikimo subjektu pagrindia mano teis kit nesikii
m, tai taip turi bti ir kit moni atvilgiu - neabejotinai teisingas, Jis
remiasi silpniausia ir maiausiai ginytina universalizuojamumo princi
po versija, kurios veiksmingum utikrina vien jau iraikos kadangi
63
arba dl to. Jeigu tam tikr sumetim i tikrj pakanka ivadai pagrsti
mano atveju, tai j pakanka pagrsti analogik ivad bet kieno kito
atveju. Taip turi bti, jei pakanka i ties yra pakanka. Jeigu ivada,
atverianti vartus moralei, logikai neseka, tai klaidos reikia iekoti anks
tesniuose ingsniuose. Jeigu pradiniai tvirtinimai apie racionalaus veik
jo poreikius ir norus buvo teisingi, matyt, suklydau tada, kai pirm kart
teigiau turs teis.
Verta pasvarstyti, k veikjas galt pasakyti galvodamas apie savo
reikalavimus. Tai galt atrodyti taip:
A turiu tam tikr tiksl.
Man reikia laisvs siekti i ar koki kit tiksl.
Taigi man reikia laisvs.
A nurodau (prescribe): tegu kiti nesikia mano laisv.
Pavadinkime io samprotavimo autori veikju A. Laikinai tarkime, kad
mes inome kas nurodyta ir pavadinkime A nurodym Pa. Tada A
taip pat galvoja
Pa yra pagrstas,
kas reikia, kad Pa yra pagrstai susietas su A buvimu racionaliu veik
ju. inoma, A gali pripainti, jog tas kitas veikjas, pavadinkime j B,
galvoja lygiai taip kaip jis pats. Jis, pavyzdiui, ino, kad
B nurodo: tegu A nesikia mano laisv,
pavadinkime B nurodymPb, tada universalizuojamumo principas rei
kalaus, kad A sutikt su:
Pb yra pagrstas.
Gali pasirodyti, kad dabar jau jis prim B nurodym kaip pagrst- ta
prasme, kad prim tam tikr reikalavim savo atvilgiu. tai ko reika
lauja argumentai u moral. Bet A su tuo nesutiko. Jis tik sutiko, kad Pb
yra pagrstas ta paia prasme kaip Pa, taiau tai reikia tik tiek, kad Pb
yra pagrstas B buvimo racionaliu veikju atvilgiu, t.y. B tiek pat racio
nalus itardamas savj nurodym, kiek A racionalus savuoju. Tai ne
reikia, kad B bt racionalus priimdamas Pa (arba atvirkiai), jei iuo
savo ingsniu sipareigot nesikiti A laisv.
64
Analogija tokia: niekada nepasieksime norimo rezultato - etinio pa

saulio - tiesiog svarstydami turiau arprivaliau racionalaus veikimo
atvilgiu, nepasieksime praktinio turiau. Prieastys, dl kuri B k
nors daro, paios savaime nra prieastys, dl kuri kitas turt kak
daryti. Praktinio proto forma turiau, kaip ir bet kuri kita, turi ir antro,
ir treio asmens formas, bet ios formos tiesiog ireikia perspektyv, i
kurios a velgiu tavo ar jo interesus bei racionalius ivediojimus,
perspektyv jeigu a biau tavo vietoje. Taip samprotaudamas apie
tai, k turt daryti B, a puikiausiai galiu prieiti ivados, kad jis turt
kitis mano laisv.
Bet ar galiuj am t nurodyti10? K tai reikia? I tikrja nenoriu,
kad jis kliudyt mano laisvei. Bet artai savaime slygoja preskripcij, i
kurios plaukia sipareigojimai ir teiss? Pagal samprotavim ieit, kad
jei a nenurodau, jog kiti turt nesikiti mano laisv, tai logikai tursiu
priimti, jog jie gali kliudyti jai - bet a nenoriu su tuo sutikti.11 iame
samprotavime tvirtinama, kad a turiu arba suteikti jiems teis riboti
mano laisv, arba atimti i j toki teis. Samprotavimas faktikai rei
kia, jog nordamas bti nuoseklus, neturiu kito kelio, kaip tik sukurti
taisykl, kad kiti nesikit mano laisv. Bet, inoma, taisykl vien dl
to, kad tai bendra taisykl, lygiai taip pat reikalaus i mans nesikiti
kit laisv.
Bet kodl apskritai turiu kurti koki nors taisykl? Jei tai mano usi
mimas - kurti taisykles, tai a tikrai nepasilysiu taisykls, nurodanios
kitiems kitis mano laisv, nei taisykls, leidianios kitiems t daryti.
Bet yra ir kita galimyb: taisykli krimo nelaikau savo veikla, todl
nekuriu nei tokios, nei kitokios taisykls. mane neturi bti irima kaip
duodant leidim. Jeigu esama taisykli sistemos ir jei taisyklse nepa
sakyta apie tam tikr dalyk (bent jau jei taisykls yra pakankamai pla
ios), tai be jokios abejons is faktas gali bti natraliai suprastas kaip
leidimas. statymas, kaip ir kitos aukiausios institucijos, gali pasakyti
kak nutyldamos. Bet jei nra statymo, tai tyla negyja reikms, ji
netampa leidimo forma - tai tiesiog tyla. Kita prasme mons, inoma,
gali (may) kliudyti mano laisvei, taiau tai reikia vien tai, kad nra
statymo, galinio juos sustabdyti, leisti ar sakyti. Ar j gali reikia
sugeba (can) priklauso nuo mans ir nuo to, k a galiu padaryti. Kaip
ra egoistas Maxas Stimeris: Tigras, mane upuols, yra teisus ir a,
kuris j parblokiu, esu teisus. A ginu prie j ne savo teis, o save.n
65
Jei rengiuosi nurodyti tiek daug, taip pat galiu paklausti, kodl netu
riau duoti dar grietesnio nurodymo: kad niekas niekada nesikit,
kad ir kokie konkrets tikslai man aut galv. A, inoma, taip kaip ir
bet ko kito labai noriu, kad mano projektai vykt sklandiai, taigi noriu,
kad kiti mons jiems netrukdyt. I ties pats mano pamatins laisvs
poreikis buvo ivestas i tokio pobdio nor. Taiau aptartoji argumen
tacija tikrai neketina leisti man naudotis tokiomis preskripcijomis dl bet
koki konkrei mano nor.
Visa argumentacija priklauso nuo konkretaus supratimo apie taisyk
li krimo praktik - nuo tam tikros koncepcijos, kuri gldi paioje
kantikojo sumanymo gelmje. Jei turiau galimyb kurti kokias tik
noriu taisykles ir taikyti jas kaip prievartos instrument, tada galiau
ileisti statym, atitinkant mano interesus ir kenkiant konkuruojantiems
kit interesams. Vienintelis pagrindas paklusti tokiam statymui bt pa
grindas, kurjiems suteikiu a. Taiau statymai, kurie aptarinjami ioje
argumentacijoje, nra tokio pobdio statymai, jie neturi iorini sank
cij ir neatsivelgia joki nelygyb tarp ali. Jie yra spekuliatyvs (notional) statymai. Tokiu atveju klausimas kok statym galiau su
kurti? tampa klausimu kok statym galiau sukurti, kad galiau
pagrstai tiktis kitus j priimsiant?. Kai susimstom apie tai, jog kiek
vienas klausim kelia i vienod bejgysts (powerlessness) pozicij
(kadangi tai statymai karalysts, kurioje jgos klausimas neikyla), pa
matome, jog lygiai taip pat galt bti klausimas kok statym galiau
sukurti?, gal gale tas pats bt: kokie turt bti statymai?.
Jei is klausimas paklausiamas tokia dvasia ir taikomas tokiai kara
lystei, tai galime suprasti, kodl jo atsakymas turt derti su Kanto
fundamentaliu veikimo principu, kategoriniu morals imperatyvu, kuris
(pagal pirmj formuluot13) reikalauja: Elkis taip, kad galtum norti,
jog tavo valios maksima tapt visuotiniu dsniu. Bet tutuojau ikyla
problema: kodl mogus turt priimti tok vaizdin? Kodl turiau gal
voti apie save kaip apie statym leidj ir - kadangi ia nra perskyros
- tuo paiu metu kaip apie iais spekuliatyviais statymais valdomos res
publikos piliet? i problema ilieka bauginanti net kalbant apie mog,
kuris jau priklauso etiniam gyvenimui ir svarsto kaip apie j mstyti.
Taiau dar labiau baugina situacija, kai tokio poirio reikalaujama i
kiekvieno racionalaus veikjo. Argumentacija turt pasakyti, kas yra
66
tai, dl ko racionals veikjai turt suprasti save btent taip - kaip

abstrakius pilieius.
Galtume galvoti, kad pats klausimas silo atsakym, kadangi kaip
racionals veikjai jie neturi kitokio pasirinkimo ir tarp j nesama jokio
skirtumo. Taiau toks modelio pagrindimas skambt absoliuiai neti
kinamai. Mums rpi, k bet kuris asmuo, kad ir koks galingas ar sk
mingas jis bt, turt pagrindo daryti kaip racionalus veikjas, o tai ne
tas pats kaip klausti, k jis turt daryti, jei bt vien racionalus veik
jas. is sulyginimas i ties nesuprantamas, kadangi nemanoma bti
vien racionaliu veikju ir niekuo daugiau. Suprantamiau bt klausti k
mons turt pagrindo daryti, jeigu jie neinot apie save nieko dau
giau, vien tai, jog jie yra racionals veikjai; arba - k mons turt
daryti, jei jie inot daugiau, bet ne apie savo konkreias galias ir pa
dt.14 Tai domus modelio kriterijus, ypa tinkantis kai kuriems daly
kams, pavyzdiui, teisingumui, jis galt bti silomas tiems, kuriems
rpi teisingumas. Taiau jis nra tikinamas, jei klausiama, k turtum
daryti, prie tai nepasirpinus teisingumu. Jei nebsi i anksto nusiteiks
pasirinkti nealik arba moralin poirio tak ir sprsi, k turtum
daryti, pasilymas klausti, kokias taisykles nustatytum, jei neturtum n
vieno i savj pranaum arba neinotum, kokie jie yra, pasirodys labai
nepagrstas.
Kantikasis projektas, jei nori turti koki nors perspektyv, turi grti
prie gilesni itak. Jis btinai turi bti artimesnis paties Kanto projektui
negu tas, kur k tik idsiau. Argumentacija prasidjo nuo racionalaus
veikjo poreiki, ir nors apie tai buvo pasakyta teisingai, to nepakako,
kad utikrintume kiekvieno veikjo sijungim moral. Kantas pradjo
nuo to, kas yra i esms bdinga racionaliam veikjui. Jis man, jog
moralinis subjektas tam tikra prasme yra racionalus veikjas ir nieko
daugiau. Kaip esmin savojo morals aikinimo daljis pateik savotik
metafizin veikjo samprat, pagal kuri moralinio veiksmo subjektas
yra, kaip jis vadino, noumeninis A, nepavaldus laikui ir prieastingu
mui, taigi skirtingas nuo konkretaus, empirikai apibrto asmens, kur
paprastai sivaizduojame mstydami apie savj^. Kantas tikjo, jog i
transcendentin subjekto idja savaime iryks, jei pamstysime apie
laisvs reikalavimus, reikalavimus, gldinius giliau nei visi tie, kurie
buvo pasiekiami ligioliniam tyrinjimo lygmeniui. Jis neman, kad gal
67
tume iki galo suprasti ikoncepcij, taiau tikjo, kad galtume suvokti
jos galimyb, taip pat galtume painti j kaip morals bei racionalaus
veikimo prielaid.
Kanto dstymas kelia dideli sunkum ir neaikum. Pirma, jis ma
n, jog visi veiksmai, iskyrus veiksmus pagal moralin princip, turi
bti aikinami ne tik deterministikai, bet i hedonistinio egoizmo pozici
j.15 Tik veikdami pagal morals princip galtume ivengti bti prieastingai valdomi malonumo skatulikaip gyvuliai; kartais jis tai pabrda
vo, sakydamas, jog tik veiksmai, kil i principo, yra valios (kuri jis
prilygino praktiniam protui) pasireikimas, taigi i tikrj laisvi. Remian
tis iuo aikinimu, kiti ms veiksmai yra grynai prieastingumo pro
duktas, deja, kaip mons link sakyti, - aklo prieastingumo, kadan
gi, kaip pripaino pats Kantas, danai toks prieastingumas mogui, kaip
ir gyvnams, leidia labai gerai matyti, kur jie eina.
Nesigilinsiu klausim, kiek paties Kanto teorija gali bti apsaugota
nuo i sunkum. Bet kuri teorija, pretenduojanti atrasti pagrind, ne
abejotinai turi j vengti. Mus domina idja, teigianti, kad etiniai svarsty
mai presuponuoj a racionali laisv ir tai turs reikti laisv, kuriai mora
linis skeptikas, kaip ir kiti Jau sipareigojs. Kantas, kaip ir kiti panaiai
galvojantys, gali sakyti, kad moralinis skeptikas savuoju autonomijos ir
racionalumo trokimu yra sipareigojs koncepcijoms, kurias pilnai gy
vendina tik morals dsnis, taiau bt tuia sakyti, kad moralinis skep
tikas turi siekti tokios racionalios laisvs, kuri yra visikai skirtinga nuo
bet ko, sutinkamo nemoraliniame praktiniame supratingume arba svars
tyme. Skeptiko sipareigojimas laisvei ir racionalumui negali bti atpl
tas nuo jo jau patiriam dalyk, toki kaip skirtumas tarp sprendimo
blaivia galva ir situacijos, kai aptinki dars tai, ko neketinai daryti. Dar
daugiau, tai nra tiesiog dialektinis klausimas apie tai, kiek galime tiktis
veikti skeptik. Tai sykiu klausimas apie racionali laisv - kaip reikt
j suprasti.
Mes iekome btent samprotavimo, kuris vest pakankamai giliai
Kanto teritorij tam, kad susigrintume esmin ivad, jog giliausi ra
cionalaus veikjo interesai turi sutapti su tais, kuriuos numato jo, kaip
spekuliatyvios respublikos pilieio statymdavio, koncepcija, bet iveng
tume viso ekstravagantiko metafizinio bagao apie noumenin subjekt.
Samprotavimas galt bti madaug toks. Mes jau sutarme, kad racio
nalus veikjas yra sipareigojs bti laisvas, mes taip pat iek tiek pasa
68
kme apie tai, ko reikia laisvei. Taiau mes dar nepasiekme pakankamai
gilaus supratimo, kokia ta laisv turi bti. Racionalaus veikjo idja - tai
ne vien treiaasmen btybs, kurios elgesys turi bti paaikintas re
miantis jos sitikinimais bei trokimais, idja. Racionalus veikjas elgiasi
pagal prieastis ir tai pranoksta jo elgimsi pagal tam tikr tvark ar
dsn, net ir tok, kuris kalba apie sitikinimus bei trokimus. Jei jis elgia
si pagal prieastis, tai jis turi ne tik bti veikianiuoju, bet ir reflektuoti
save kaip veikiantj, tai savo ruotu reikia matyti save kaip vien i
daugelio veikj. Todl jis atsitraukia nuo savj trokim bei interes ir
pavelgia juos i alies, i pozicijos, nepriklausomos nuojo trokimbei
interes. Tai nra ir kieno nors kito trokim ir interes pozicija. Tai
nealikumo poiris. Taigi racionaliam veikjui, turint omenyje jo siek
bti tikrai laisvam ir racionaliam, dera velgti save kaip kuriant tai
sykles, harmonizuosianias vis racionali veikj interesus.
Vertinant toki samprotavim krypt svarbu turti omenyje, kad ia
aptariama racionali laisv reikiasi, pasak Kanto, ne tik kaip sprendimas
veikti, bet ir kaip teorinis svarstymas, mintis apie tai, kas yra teisinga.
Nealik poir formuoja ne vien laisv kaip veikjas (grubiai tariant,
faktas, jog darau, k pats nusprendiu), bet taip pat reflektyvi laisv
kaip mstytojas, tai tinka ir faktins minties atvejui.16 Kantas man, jog
abiem atvejais a darau ivad ne dl to, kad esu prieastingai veriamas:
galiu atsitraukti nuo savo mini bei potyri, tada tai, kas kitu atveju
bt buvusi vien prieastis, tampa mano paskata. Tuo atveju, kai re
fleksija suformuoja sitikinim, dalykas, kuris taip pasikeiia, yra liudiji
mai arba tai, k laikau liudijimais - pavyzdiui, suvokimas. Praktinio
svarstymo situacijoje toks kintantis dalykas bus trokimas, trokimas,
kur imu domn sprsdamas k daryti. Atsitraukdamas al nuo liudiji
m ar trokim tam, kad jie tapt vien sumetimais, paskatomis, kuri
viesoje darysiu ivad, a naudojuosi savo racionalia laisve. Kai prakti
niu atveju renkuosi laikysen anapus mano trokim ar projekt, a galiu
patvirtinti savo pradinius trokimus, kaip faktiniu atveju galjau patvir
tinti savo pradin nuostat tikti. Jeigu atlieku btent tok ingsn, ieina,
jog mano pradinis trokimas gali tapti mano veiksmo motyvu (nors kas
nors, naudojantis i schem, galt natraliai pasakyti, kad tam tik
romis progomis tai, k gal gale padarysiu, nepriklausys nuo joki
pradini trokim, prieingai - mano veiksmo altinis i esms bus re
fleksija).17
69
Tai, kad Kanto racionalios laisvs koncepcija sumanyta kaip tinkanti

ir empiriniam, ir praktiniam svarstymui, irykina, kas negerai jo sam
protavimuose. Kjis sako apie refleksij, i ties tinka empiriniam svars
tymui, bet tik dl to, kad empirinis svarstymas i esms nra pirmaasmenis. O praktinio svarstymo atvilgiu Kanto argumentacija auna pro
al ir nepajgia tvirtinti btino nealikumo, kadangi praktinis svarsty
mas yra radikaliai pirmaasmenis, jame dalyvauja A, kuris turi bti b
tent vidinis mano trokim A- toks, kokio i argumentacija nenumato.
Kai galvoju apie pasaul ir bandau nusprsti, kurios mano mintys apie
j yra teisingos, a galvoju apie pasaul, k nors teigiu arba klausiu ka
ko, kas taip pat yra apie pasaul, o ne apie mane. Pavyzdiui, a klausiu:
- Ar stroncis yra metalas?
Arba utikrintai tariu sau:
- Wagneris niekada nesutiko Verdio.
Tuose klausimuose ir teiginiuose galima velgti pirmojo asmens el:
- A domiuosi, ar stroncis yra metalas,
arba:
-A tikiu, kad Wagneris niekada nesutiko Verdio.
Bet tai ivestiniai sakiniai, tiesiog reflektyvios kopijos mini, kuriose a
nesu minimas. A jose pasirodau, ties sakant, tik kaip t mini turto
jas.18
inoma, galiu pasirodyti savo mintyse ir ymiai turiningiau, ir indi
vidualiau. Mano mintys gali bti btent apie mane pat, pvz.:
- Ar a sergu?
Tokio pobdio mintys yra apie mane tokia prasme, kuria kitos ma
no mintys yra ne apie mane, o apie kak kit ar kitus dalykus. Dar
domiau, galiu pasirodyti savo mintyse kaip liudijimo altinis, pvz.:
- Tas daiktas man atrodo mlynas.
Tokiu atveju a pasirodau kaip btent a pats, tada svarbios ir mano
psichologins savybs (pavyzdiui, inant apie mano regjimo ypatu
70
mus, jei daiktas man atrodo mlynas, tai gali bti patikimas rodiklis, kad
daiktas yra alias). Klausime:
K a galvoju apie klausim?
viena prasme taip pat gldi nuoroda mane, su mano psichologinmis
savybmis; tai gali bti raginimas man isiaikinti savo sitikinimus, taip
kaip galiau isiaikinti kieno nors kito nuomon (tegu ir ne tiksliai tuo
paiu bdu). Bet klausimas:
K turiau galvoti apie klausim? - reikia t pat, k klausimas:
Kas yra tiesa apie klausim?
Tai vl pavyzdys, kai A pasirodo ivestiniu bdu: pastarasis klausimas
yra pirminis.
Todl tokio pobdio A irgi yra neasmenikas. Klausimas:
K turiau galvoti apie klausim?
taip pat galt bti suformuluotas taip:
K kiekvienas turt manyti apie klausim?
Tai tapats klausimai, net tada, kai pirmj suprasime kaip:
K turiau galvoti apie klausim, atsivelgdamas mano turi
mus liudijimus?
Pastarasis klausia, k kiekvienas turt galvoti turdamas tokius liudiji
mus. Taigi, kuo kiekvienas i tikrj tiki, turi neprietarauti tam, kuo kiti
i tikrj tiki, ir kiekvienas, svarstantis apie ties, yra pagal pai proce
so prigimt sipareigojs siekti logikai neprietaringos sitikinim- sav
ir svetim - sistemos.19
Kitaip yra, kai svarstome nordami veikti. Praktinis svarstymas kiek
vienu atveju yra pirmaasmenis, o pirmas asmuo nra ivestinis ar nat
raliai pakeiiamas bet kuriuo kitu A. Veiksmas, kurio nusprendiu im
tis, bus mano ir (pratsiant tai, kas buvo pasakyta anksiau apie veikimo
tikslus) jo buvimas man reikia ne tik tai, kadjo nusprsta imtis remian
71
tis iuo svarstymu, bet kad jis keis pasaul, kurio empirin prieastis
bsiu a, taip pat i dalies prieastimi bus ie trokimai ir is svarstymas.
Tiesa, galiu atsitraukti nuo savo trokim ir mstyti apie juos, ir i gali
myb i ties gali bti suprantama kaip racionalios laisvs, kurios siekia
kiekvienas racionalus veikjas, dalis. Tai veda iek tiek toliau nei anks
tesni ms svarstymai apie laisv ir intencionalum, vis dlto morals
atvilgiu neduoda reikiamo rezultato. Reflektyvaus praktinio svarstymo
A neprivalo nei [kakieno kito korektikai atlikt svarstym irti kaip
faktin mediag, nei bti nuo pat pradi sipareigojs siekti harmoni
jos su vis kit svarstymais, t.y. lygybs poir paversti taisykle. Reflektyvus svarstymas tiesos klausimu nuteikia nealikam poiriui ir
siekia harmonijos dl to, kad siekia tiesos, o ne dl to, kad tai reflekty
vus svarstymas; svarstymas apie veikim - apie tai, k daryti, neturi
toki pat bruo (nealikumo bei harmonijos) - vien to, kad jis taip pat
reflektyvus, neutenka. A, kuris racionaliai reflektuodamas atsitraukiu
nuo savo trokim, vis dlto esu A, kuris turiu tuos trokimus ir veik
siu - empirikai ir konkreiai; ir vien dl to, kad atsitrauk reflektuoda
mas, manasis A nepavirsta btybe, kuriai vis interes harmonija tapo
pamatiniu interesu. Jis negali vien tik padars ingsn gyti teisingumo
motyvacijos.
I tikrj sunku paaikinti, kodl reflektyvus subjektas, jei jis supran
tamas kaip nesipareigojs visiems konkretiems trokimams, turt r
pintis tuo, kadjie visi bt patenkinti. Reflektyvaus teorinio ar empirinio
svarstymo subjekt su iki-reflektyviais tikjimais sieja vieningas intere
sas: kiekvienas savaip siekia tiesos, kaip tik dl to standartiniais atvejais
iki-reflektyvi nuostata tikti taip lengvai nusileidia koreguojaniai re
fleksijai. Taiau ms aptariamas modelis nenumato tokios intereso vie
nybs tarp reflektyvaus praktinio subjekto ir bet kuri konkrei troki
m - sav ar kieno nors kito. Tada lieka neaiku, kodl reflektyvus
subjektas turt rpintis t trokim patenkinimu. Tai tik kitas klaidos,
atsirandanios sulyginus refleksij ir nealikum (detachement), aspektas.
Lieka keletas esmini klausim apie tai, k reikia pasirinkti nealik
laikysen, jei mogus turi teisingumo motyvacijas. Kaip gali A, pasirin
ks nealikumo perspektyv, ilaikyti pakankamai savosios tapatybs,
kad gyvent gyvenim, kuriame gerbiami jo interesai? Jeigu moral i
viso galima, arji palieka galimyb man bti kuo nors ypatingu? Tai svar
72
bus klausimai apie moral ir gyvenim: apie moral, nes kaip tam tikra
etikos samprata, ji kelia t klausim ypatingai atria forma, ir apie gyve
nim, kadangi kad ir kaip velgtume etinius dalykus, ikyla reals klau
simai apie santyk tarp nealikumo ir asmeninio pasitenkinimo, taip pat
klausimai apie tikslus ar i ties asmeninius sipareigojimus, kurie neb
tinai egoistiniai, bet visgi siauresni negu tie, kuriuos mums primeta uni
versalus interesas arba pagarba teisms. Kai kurie i i klausim ikils
vliau. Bus klausiama, kaip nealika laikysena, jei mogui pasiseka j
pasiekti, paveikia asmenin trokim ir svarstym, kas su jais atsitinka.
Manau, kad iame skyriuje pasisek parodyti, jog nra tiesioginio sry
io tarp racionalaus svarstymo ir nealiko poirio.
73
5
Etins teorijos kryptys
JNIealikas poiris gali bti pasitelktas ne vien grindiant keli nuo
gryno praktinio proto prie teisingumo ar geranorikumo, bet ir siekiant
kito tikslo - paremti arba pareikalauti tam tikr kit etini koncepcij.
Dabar klausimas toks: kaip turt mstyti mons, kurie tam tikra bendra
prasme yra angauoti galvoti etikos kalba? Arj etins mintys pagrstos?
Man nerpi bet kokia egzistuojani etini pair ir sitikinim kriti
ka. Yra daug kritikos stili ir tikinamiausi, kaip visada, kliaujasi ne tiek
filosofiniais argumentais, kiek parodo, jog tos pairos remiasi mitais,
melagystmis apie tai, kokie yra mons. Net ir kritika, aikiau naudo
janti filosofinius argumentus, tiesiogiai mane domina ne visa. Kai kurie
i t argumentacijos modeli turi siauresn reikm - irykina etini
pozicij sekmenis ar parodo j nenuoseklum. Tai etins argumentaci
jos instrumentai. iame ir kitame skyriuje mane domins labiau ivystyta,
visapusika ir plataus umojo struktra, btent - etin teorija (vliau
aptarsiu idj, kad kai kurie etins argumentacijos instrumentai, taikomi
nuodugniai, patys yra pakankami, kad ikelt etin teorij).
Kas yra etin teorija? Naudingiausi ios iraikos vartosen geriau
siai perteikia gana sudtingas apibrimas. Etin teorija yra teorinis eti
ns minties ir praktikos aikinimas, i kurio iplaukia arba bendri pama
tini etini sitikinim bei princip teisingumo kriterijai, arba ivada, kad
tokio kriterijaus negali bti. ia mane domina pirmojo, pozityvaus, tipo
74
_______________ Etins teorijos kryptys _______________
etin teorija. iame skyriuje idstysiu dvi pagrindines pozityvios etins

teorijos kryptis, o kitame aptarsiu gilesn tokio tipo teorij motyvacij ir
j ry su praktika. Taiau pirma privalau iek tiek pasakyti apie negaty
vaus tipo etin teorij bei tai, kodl apibrim suformulavau btent taip.
Kol iraikos etin teorija vartosena aiki, nra labai svarbu, kaip ta
iraika vartojama. Taiau esama pagrindo vartoti j taip, kaip siloma
iame apibrime, kuriame gldi svarbi filosofin prasm. Prie dvide
imt ar trisdeimt met buvo prasta skirti etines nuo metaetini
teorij. Pirmosios pateikdavo esminius tvirtinimus apie tai, k mogus
turt daryti, kaip gyventi, kas yra vertinga ir pan. Antrosios domjosi
i tvirtinim statusu: ar jie galt bti laikomi inojimu, kaip galtume
juos pagrsti, ar jie yra objektyvs (ir kuria prasme) ir pan. Perskyra
buvo pakankamai natraliai grindiama tuo, kad ie du tipai gali bti
atskirti ir kad metaetinio tipo teorija pati savaime neturi joki etini im
plikacij.
Svarbu atskirti pasilytj perskyr nuo kit dviej idj, su kurio
mis anoji danai buvo siejama. Viena j teigia, kad metaetinis tyrimas
turi bti lingvistinis - etiniame diskurse vartojam termin - tyrinji
mas. Tame gldi dar viena mintis, susijusi su filosofijos prigimtimi ir
morals filosofijoje nepasirodiusi labai vaisinga. Nors distinkcija gali
bti atskirta nuo ios idjos, j galbt sutvirtino lingvistin formuluot,
kuri rmsi bendra prielaida, jog turi bti manoma atskirti kalbos teikia
mas priemones nuo ta kalba pasakom dalyk. i prielaida buvo plaiai
naudojama tais laikais, ji paleido apyvart kitas perskyras, tokias kaip
analitinio ir sintetinio skirtis, kuri dabar maiau begerbiama. Taiau net
jei lingvistins filosofijos dmesys kalbai sutvirtino etinio ir metaetinio
skirt, ioji nra neatsiejama nuo lingvistins formuluots.
Kita idja, kuri galima nagrinti atskirai nuo mintos perskyros, net
jei i gyja lingvistin form, remiasi tvirtinimu, kad filosofija neturi teigti
joki etini teigini, o apsiriboti metaetiniais klausimais. itokia politika
akivaizdiai remiasi dar kitomis prielaidomis, tarp j ir apie filosofijos
prigimt, nors jos nra visuotinai priimtos. Kategorik ir taking skirt
tarp pasakymo, kas yra gris, ir pasakymo, kokie dalykai yra geri, pada
r Mooreas savo knygoje Principia Ethica, kurioje jis leido sau iban
dyti tiek vien, tiek kit, ir nors filosofams didiausi tak dar pati
perskyra, kitus labiausiai paveik Mooreo aikinimas, kokie dalykai yra
vidujai geri. Taiau Mooreo poiris tai, kas yra gris ir jo painimas,
75
numato, kad tam tikru mastu filosofijai dera mginti pasakyti, kokie
dalykai yra geri. Jis man, kad gris pastamas savotika intelektine
skyrimo pajga ir bent jau dalis io proceso yra pakankamai panai
intelektin analiz, todl filosofija, arba filosof sugebjimai, gali iek
tiek prisidti prie grio painimo. Taiau tie, kurie galvoja, kad filosofi
jos reikalas pirmiausia yra analiz ir kad turining etini sprendim da
rymas visikai skiriasi nuo intelektins analizs, nematys jokios prieas
ties tokius sprendinius priskirti filosofijai ir pabandys j ivengti kaip
dar kai kurie filosofai prie dvideimt ar trisdeimt met.
Perskyra tarp etinio ir metaetinio nebeatrodo nei labai tikinama, nei
svarbi. Tam yra keletas prieasi, bet ia svarbiausia ta, jog dabar aki
vaizdu (ir vl akivaizdu), kad tai, k galvoji apie etins minties objekt,
k manai juo esant, savaime turi takoti, kokius etini sprendim priim
tinumo ar suderinamumo kriterijus laikysi tinkamais; o t kriterij taiky
mas savo ruotu veiks visus tavo etinius sprendimus. Ir atvirkiai, tam
tikr kriterij bei argumentacijos modeli taikymas gali kildinti vienoki
arba kitoki etins minties samprat. Teorija, derinanti poir tai, kas
yra etin mintis ir kaip ji turt bti vystoma, bei turinti reali nuo jos
vystymo bdo priklausani padarini, yra pozityvi etin teorija.
Taiau kai kurios etikos turinio ir jos prigimties sampratos leidia
manyti, kad nra joki kriterij. Radikaliausia i j sako, kad turti kok
nors etin poir reikia tiesiog j pasirinkti ir jo laikytis. Man atrodo,
esama gero pagrindo ir tai vadinti etine teorija, tik negatyvia. Taiau is
variantas turt bti skiriamas nuo tokios teorijos apie etins minties
prigimt, kuri klausim apie toki kriterij gdMmybpalieka atvir. Gali
turti nuoirdi ir tvirt nuomon apie tai, kas yra etikumas, ir ilikti
skeptiku toki kriterij atvilgiu; esama ir sudtingesni variant, pagal
kuriuos vien kultrini aplinkybi atvilgiu kriterijai galimi, o kit-ne.
Kaip tik toks poiris dstomas ioje knygoje ir esama prasms nevadin
ti jo etine teorija. Etins teorijos yra filosofinio pobdio, todl neatski
riamos nuo sitikinimo, kad filosofija gali nustatyti (pozityvia arba nega
tyvia prasme), kaip turtume mstyti etikoje, ir kad negatyviu atveju
etikoje mes, ties sakant, i viso nedaug galime mstyti. Kaip tik nega
tyv variant ankstesni filosofai paprastai turjo omenyje sakydami, kad
filosofija negali nustatyti, kaip turtume mstyti etikoje.
A, prieingai, noriu pasakyti, kad mes galime mstyti etikoje vai
riausiais bdais, nebent t galimyb bt atmusios ms istorins ar
76
kultrins aplinkybs, taiau filosofija nelabai gali nustatyti kaip turtu

me tai daryti. Vartodamas iraik etin teorija taip kaip pasiliau, siekiu
irykinti pozityvi ir negatyvi teorij panaum reikalavim, kuriuos
jos netiesiogiai kelia filosofijai, poiriu. iame argumentacijos etape tai
gali pasirodyti subtilus klausimas, taiau tikiuosi, kad pabaigoje taip nebe
atrodys. Mano tikslas - poiris, besiskiriantis nuo bet kurios i i teorij.
Tai bt poiris, kuris knija skepticizm filosofins etikos atvilgiu,
taiau tok skepticizm, kuris labiau susijus su filosofija, o ne su etika.
Dabar turime pavelgti pozityvias etines teorijas. Yra keletas etins
teorijos ri ir ne vienas j klasifikacijos bdas, tai duoda skirting
ri ris. Jokia klasifikacija nra ypatingai daug paaikinanti, bet viena
vaisingiausi yra ta, kuri skiria dvi pagrindines kryptis: kontraktin ir
utilitaristin. Pagrindin kontraktini teorij idj suformulavo T. M. Scanlonas, aikindamas moralin neteisyb (wrongness): Poelgis yra netei
singas, jei jo atlikimas esant tam tikroms aplinkybms bt neleistinas
pagal bet koki bendr taisykli, reguliuojani elges, sistem, kurios
niekas negalt atmesti kaip pagrindo kompetentingam, neprievartiniam,
bendram susitarimui.1 is neteisybs aikinimas susijs su konkreia
moralins minties objekto arba to, koki esama pamatini moralini fak
t, teorija. Remiantis ia teorija, moralinei miniai rpi, kokius susitari
mus mons galt padaryti iomis privilegijuotomis vienodos kompe
tencijos ir neprievartos aplinkybmis. i teorija taip paaikina moralin
motyvacij. Pagrindinis moralinis motyvas ess trokimas sugebti pa
grsti savo veiksmus prie kit taip, kad niekas neturt prieasties at
mesti pateikto pagrindo.2 Nesunku pastebti, kokios artimos ios id
jos ankstesniame skyriuje aptartai kantikajai koncepcijai. Taiau dabar
man rpi ne mginti parodyti, kad kiekvienas racionalus veikjas privalo
bti spekuliatyvios respublikos pilietis statymdavys, o klausti, kokios
taisykls bt priimtinos monms, kurie tariamai jau suinteresuoti pa
siekti susitarim.
Utilitarizmas, prieingai, pagrindiniu etins minties objektu laiko indi
viduali gerov. Esama daug utilitarizmo atmain. Jos nesutaria dl to,
kaip gerov turi bti vertinama, taip pat dl kit klausim: pavyzdiui,
kas turt bti vertinama gerovs maksimizacijos poiriu - individua
lus poelgis ar kokia nors taisykl, praktika ar institucija (tai tiesioginio ir
netiesioginio utilitarizmo skirtumas). Visi utilitarizmo variantai sutaria,
77
kad svarbiausia didinti gerov,3 t.y. kaip nors sumuoti vis individ,
kurie susij su poelgiu, gerov (i formul, net odis susij kelia daug
sunkum).
ias etins teorijos kryptis aptarsiu detaliau, taiau net ir tokie vadi
niai trichai jau leidia suprasti, kokius skirtingus rezultatus jos ada.
Vienas skirtumas susijs su morals apygarda (constituency), kaip ji
apibriama pagal atitinkam teorijprigimt, t.y. su tais individais, kurie
pirmiausiai rpi morals sistemai. Natralikontraktyvizmo (contractualism) apygard sudaro tie, prie kuriuos turime pasistengti pagrsti sa
vo veiksmus, anot paprasiausios interpretacijos - kiti moraliniai veik
jai. Tai gali bti iplsta iki rpinimosi kit interesais, t, kurie negali
patys pagrsti savo veiksm ar priimti js pagrindimo, pavyzdiui, ma
i vaikai ar protikai negals mons. Tokiais atvejais mes paprastai
galvojame, kaip tai prasta teiss srityje, kad globjai veiks t moni
vardu. Pleiant toliau, gali bti traukti ir gyvnai, bet jie yra toliau nuo
pirmins apygardos. Manytume, kad kontraktyvizmas rpest gyvnais
aikint kitaip negu aikina moralinius santykius tarp moni. Kontrakto
idja net ia minimalia ir schematika forma kaip pirmj rpest visada
irykina tolygius santykius tarp veikj, kurie tuo pat metu yra ir mora
lins minties subjektai, ir objektai.
Utilitarizmas iri kita kryptimi. Viena natraliausi (ir istorikai anks
tyviausi) j dominanios gerovs interpretacij yra malonumas ir skaus
mo nebuvimas, todl natrali utilitaristin apygard eina visos bty
bs, gebanios jausti malonum ir skausm. i samprat patobulino
iuolaikiniai tyrimai ir dabar morals apygarda veikiau apibriama nuro
dant tuos, kurie turi preferencij ar poreiki ir gali kentti dl nepaten
kint poreiki. Dauguma atmain pirmin apygard dar traukia ir gy
vnus: faktikai kai kurie gyvnai traukiami natraliau negu tam tikri
mons (pavyzdiui, mirtantieji). i koncepcija apeliuoja vien mora
lin motyv - geranorikum. Tuo pat metu ji veda skirt tarp, viena
vertus, moralini veikj ir, antra vertus, morals palieiam moni
(beneficiaries of morality), pastaroji klas nuo pat pradi yra didesn.
is utilitarizmo bruoas kyla i jo orientacijos gerovs valstyb.
Utilitarizmui bdingas dar vienas bruoas, susijs su tuo, kad apie
veiksmus sprendiama pagal j padarinius, t.y. sujo konsekventiniu po
bdiu.4 Bet kuri konsekventizmo forma etin vert galiausiai susieja su
dalyk padtimi. (Utilitarizmo, kuris yra konsekventikas ir orientuotas
78
gerovs valstyb5, atveju ta vert siejama su gerovs, knytos dalyk

padtyje, skirtumais). Rezultatas yra tas, kad utilitarizme veikimas yra
antrinis: ms, kaip veikj, pamatinis etinis santykis su pasauliu - bti
pageidauj am arba nepageidauj am padarini prieastimi. Ms pagrin
dinis etinis rpestis yra stengtis kiek galime, kad pasaulyje bt daugiau,
o ne maiau gerovs ar naudos, ir anot paprasiausio utilitarizmo va
rianto, mes turtume tiesiog veikti kuo efektyviau, kad taip atsitikt.
Klausimas, kokie prieastiniai svertai mums pasiekiami konkreiu mo
mentu. Kartais prieastiniai ryiai, kuriais galiu takoti padarinius, nusi
driekia per kit moni veiksmus,6 taiau tai nepadaro ypatingo skirtu
mo. ia tiesiog klausiama, kokie pokyiai atnea daugiausiai gerovs.
Tai reikia, kad kai kurios dalyk padtys pasirodo besanios mano r
pestis, kadangi a galiu jas paveikti ir taip prisidti prie gerovs, o re
miantis neutilitaristiniu poiriujos bt kakieno kito rpestis. Dar dau
giau, kadangi suinteresuotj (beneficiaries) klas didesn negu veikj,
yra situacij, kurios pasirodo besanios kakieno rpestis, tuo tarpu
neutilitaristiniu poiriujos neturt rpti niekam.
ie svarstymai irykina dar vien skirtum tarp utilitarizmo ir kontr
aktins pakraipos etikos, ir vl - remiantis paiu paprasiausiu ir natra
liausiu t teorij supratimu. Utilitarizmo reikalavimai maksimizuoti gero
vs gausinim beribiai. Nra jokios ribos tam, k konkretus asmuo gal
t daryti, kad patobulint pasaul, riboja nebent laikas ir jgos. Be to,
kadangi ryiai tarp galimos dalyk padties ir bet kurio asmens veiksm
yra neapibrti, reikalavimai tampa neriboti dar ir kita prasme - danai
nra aikios ribos tarp reikalavim man ir reikalavim kakam kitam.
Utilitarizmo teoretikai bando (skiriasi tik entuziazmo laipsnis7) grinti
apribojimus, nusakanius, koki veiksm gali bti pareikalauta i kon
kretaus individo: pavyzdiui, jie sako, kad paprastai bna daugiau naudos,
kai ypatingai rpiniesi savo paties vaikais arba kad kartais pailsi nuo
ger darb. Kontraktins etikos alininkai, taip pat daug kit, kurie nepri
klauso n vienai i pakraip, reikt nepasitenkinim teigdami, kad tai
vl pirm plan ikelia senus ginus: mano teiss sav vaik atvilgiu ir
mano paties laikas nra j nuosavyb, taigi jie negali man jos sugrinti.
Btent idja, kad turt bti ribos, kaip sako Johnas Rawlsas, sipa
reigojimo vadioms (strains of commitment), padjo jam sukurti sav
j teorij- ligi iol turtingiausi ir sudtingiausi kontraktins etikos sam
79
prat.8 Rawlso teisingumo teorija veikiau siekia atrasti socialin ir politin

gyvenim, o ne individual elges valdanius principus. Bet ji pradeda
nuo moralinio pagrindo bei turi svarbipasekmi grynai moralinei miniai.
Ravvlso teorijoje vystoma paprasta mintis: siningai tvarkoma siste
ma yra ta, kurios dalyviai gali susitarti neinodami, kiek naudos gaus i
to asmenikai. i idja ivystoma hipotetin pirmins padties (original position) model, pagal kur mons renkasi socialinius principus
bdami u neinojimo ydo (veil of ignorance), kuris paslepia j pai
bsim socialin padt ir tikrai - j individualius skonius bei interesus.
Jis nepaslepia bendr teigini, toki kaip socialini moksl atradimai,
taigi individai turi iokios tokios informacijos, kuria gali remtis, bet jo
kios informacijos, kuri leist nors vienam atsidurti pranaesnje padty
je. Taigi is neinojimas yra maiau radikalus negu turtas omenyje kal
bant apie kantik moni, besirenkani kaip racionals veikjai ir ne
daugiau, idj ankstesniame skyriuje.9Dalyviai turi iomis aplinkyb
mis padaryti savanaudik sprendim apie socialin tvark. Slygos sprsti
nra jiems palankios, kadangi jie neino, kas jie patys yra, taiau tai
reikia, kad rinkdamiesi jie neatsivelgia jokius geranorikumo ar al
truistinius principus. ia Rawlsas neturt bti interpretuojamas kaip
bandantis ivesti socialin teisingum i asmeninio savanaudikumo. Da
lykas tas, kad savanaudikas pasirinkimas neinant savo tapatybs yra
sumanytas kaip svarbiais aspektais modeliuojantis nesavanaudik, arba
moralin, pasirinkim prastomis inojimo slygomis.
Po svarstym pirmins padties slygomis dalyviai priima du pa
matinius teisingumo principus:
Kiekvienas asmuo turi vienod teis didiausi laisv, suderinam
su tokia pat kit laisve ...
Su socialine ir ekonomine nelygybe turi bti tvarkomasi taip, kad ji
(a) bt naudingiausia esantiems blogiausioje padtyje ir (b) bt
susieta su pareigomis bei padtimis, kurios siningomis lygi gali
mybi slygomis bt atviros visiems.10
Antrasis principas remiasi idja, kad dalyviai savo diskusijose nau
dos maksimino taisykl, kuri ranguoja alternatyvas pagal blogiausias
pasekmes. Tai iskirtinis Ravvlso teorijos bruoas. io principo pasirin
kimas pirmins padties slygomis, kaip mano Ravvlsas, remiasi ne
80
________________ Etins teorijos kryptys _______________
kokiu nors asmeniniu konservatyviu dalyvi tendencingumu (jie negali

atsivelgti savo simpatijas ta ar kita kryptimi), bet ypatingu pasirinkimo
pobdiu, kurio esm yra ta, kad dalyviai neino joki tikimybi, kadjie
neturi didelio intereso gauti minimum virij ani naud ir kad blogiau
sios pasekms susijusios su grsminga rizika, su kuria niekas negal
t taikstytis.
Taip ireikiamos kai kurios svarbios idjos apie pamatines grybes pavyzdiui, kad vergija paprasiausiai nepriimtina, kad ir koki naudj
net. I tikrj, kaip rodo bet kokio tikimybs skaiiavimo atmetimas
Ravvlso koncepcijoje, jis yra itikimas ivadai, kad nepriimtina net labai
ma skaii verg turinti visuomen. Tai bt sveikintina teisingumo
teorijos ivada, taiau ji natraliai neplaukia i racionalaus pasirinkimo
neinojimo slygomis modelio. Jei mus domina btent savanaudikas
racionalus pasirinkimas, sunku suprasti, kaip galima ivengti tikimybi
klausimo arba kaip galtume nelaikyti racionaliu kokios nors sistemos
pasirinkimo, jei tikimyb galiausiai tapti vergu bt pakankamai maa, o
gaunama nauda pakankamai didel. Dl tokio pobdio prieasi sprendimo-teorinis (decision-theoretical) arba racionalus-pasirinkimo (rational-choice) elementas Ravvlso teorijoje buvo smarkiai kritikuotas.
Kyla kitas svarbus klausimas: kokios yra grybs, kuri atvilgiu
dalyviai priima racional sprendim, [prasta, kad racionalaus pasirinki
mo teorija paprastai remiasi nauda arba individualia gerove, kurios pri
klauso nuo veikjo preferencij ir skonio (vliau pamatysime, kad utili
tarist rankose gerovs klausimas praranda savo paprastum). Taiau
sutarties dalyviai neino apie savo individualias preferencijas ar skonius,
taigi jie negali tuo pasiremti. Ravvlsas priveria savo dalyvius rinktis
pagal pirmini grybi sra - laisv ir galimybs, pajamos ir gerov,
savigarbos pagrindas. Tokias grybes pateikia poiris, kur jis vadina
plonja grio teorija; idja ta, kad tai yra grybs, kuri nors kiekvie
nas, kuris ko nors nori. Pirmini grybi sraas neatrodo labai tikinan
iai, tarsi jis bt buvs surinktas remiantis vien tuo, kad ie dalykai yra
vieninteliai btini siekiant bet ko. Taip pat sunku suprasti, kaip dalyviai
gali nesusimstyti (turdami inojim apie bendruosius socialinius fak
tus), kad kai kurios i i pirmini grybi, ypa pinigai, vienose visuo
mense svarbesns negu kitose.
Kam i viso vestos pirmins grybs? Technikai nra nemanoma,
kad dalyviai pasirinkt vien arba kit socialin padt neturdami joki
81
inom konkrei preferencij. Galtume sivaizduoti, kad jie (t.y. visi,

kad ir kas jie pasirodyt es) pasirenka situacij, kurioje gauna daugiau
i to, kamjie teikia pirmenyb toje konkreioje situacijoje, negu gaut i
to, kam atiduot pirmenyb susiklosius kitai situacijai. Kaip matysime,
kaip tik tai daro R. Hareas konstruodamas utilitaristin teorij. Tokie
palyginimai i ties gali bti nerealistiki, bet Ravvlsas ne dl to prieta
raujaj vartojimui savo pirmins padties modelyje. Veikiaujis atsisa
k leisti savo dalyviams mstyti tokiais terminais: kam mes atiduotume
pinnenyb vairiose socialinse situacijose. Jo dalyviai vengia, kaip i
tikrj ir mes visi, laikyti situacij priimtina vien dl to, kad, jei jau bt
j traukti, jie laikytj priimtina (savj vengim mes pastebjome jau
anksiau, kalbdami apie realius interesus). Taigi netjei socialiniai moks
lai pranet mums (kas labai maai tiktina), kad dauguma verg yra
patenkinti bdami laisvi nuo laisvs, tai neduot pagrindo dalyviams pa
sirinkti vergij: laisv, laisvai besirenkani santvark moni poiriu
tai ne variantas. Rawlsas pasako tiesos, i tikrjjis yra teisus, traukda
mas tokius sitikinimus savo etin teorij, taiau racionalaus pasirinki
mo, vykstanio iskirtinmis neinojimo slygomis, procedra nra ge
riausias bdas jiems ireikti. Pirmins grybs, matyt, gali bti geriau
siai suprastos fundamentalios etins asmens teorijos poiriu ir Ravvlsas
pats dabar pasuko ta kryptimi.11
Formaliai kalbant, pats utilitarizmas yra vienas i kontraktins etikos
pasirinkim. Jeigu kontraktyvistinio pobdio klausimas keliamas itiso
klausim rinkinio, kaip Rawlso atveju, o ne konkrei princip ar prak
tikos atvilgiu, tai iekodami atsakymo dalyviai gali pasirinkti tam tikr
utilitaristin sistem. Turint omenyje tipikus skirtumus tarp i dviej
mstymo bd ivad, tai nelabai tiktina, taiau pati procedra tokios
galimybs neatmeta. sivaizduokite kokius nors mones, kuri praoma
pasirinkti princip rinkin. Jie apginkluoti naudos kategorija (o ne pirmi
ni grybi lentele), joki kit apribojim renkantis nra, iskyrus tai,
kad jiems bdinga viena neinojimo atmaina-jie neino kuo bus pasau
lyje, kur valdys j pasirinktieji principai. Tada idja, jog tam tikri princi
pai yra nealikai priimtini, reikia t pat kaip bti principais, kuriuos
pasirinkt kiekvienas, kuris tikt turs tokias paias galimybes bti vie
nu i taip sukuriamo pasaulio nari (dabar matosi, kad reikia tik vieno
besirenkanio mogaus). Tai Johno Harsanyi poiris, kurio rezulta
tas -princip rinkinys, maksimizuojantis vidutin suinteresuot moni
82
naud. Tai panau kontraktyvistin argumentacij, bet rezultatas - utilitaristinis.12

Taiau plaiausiai inomi utilitarizmo variantai pradeda nuo idj apie
gerov arba moni interesus. Utilitarizmo projektas, kurio esm yra
vertinti kiekvieno gerov vairi padarini slygomis ir j susumuoti,
susiduria su rimtais techniniais, taip pat ir koncepcijos sunkumais. Pa
vyzdiui, iskyrus paprasiausius atvejus, ratas moni, kuriuos palies
vairs padariniai, bus nevienodas ir mons, kuriuos turi bti atsi
velgta pasirinkus vien veikimo bd, visai gali nepatekti atsivelgia
mj rat, jei pasirinktume kit alternatyv.13 Bet ia nesigilinsiu tech
ninius sunkumus.
A jau anksiau sakiau, kad utilitarizmui pagrindinis moralinis moty
vas buvo geranorikumas. is terminas neturi aiki rib ir gali bti
klaidinantis, ypa jei sujuo siejami ilti asmeninio prieraiumo jausmai
arba, pavyzdiui, bet koks jausmas, kur mogus natraliai jauia labiau
vieniems, o ne kitiems monms. Utilitarist geranorikume negldi jo
kie konkrets prieraiumai, jis nuo to apsaugotas pagal atvirktins pri
klausomybs dsn. Utilitarist geranorikumas - terminas, ymintis po
zityv santyk su kito mogaus trokimais bei pasitenkinimu, ir is san
tykis bdingas geranorikam mogui tik dl to, kad ia palieiami kit
trokimai ir pasitenkinimas. iai idjai reikia tam tikro apdorojimo tam,
kad galt suvaidinti vaidmen etinje teorijoje, ir vairs teoretikai tai
padar skirtingai. Nagrindamas svarb utilitarizmo klausim-neali
k poir trokim patenkinim - a aptarsiu dom utilitarizmo va
riant, pasilyt R. Hareo, kuris veikjo santyk su kit trokimais (k
neapibrtai pavadinau geranorikumu) interpretuoja pasitelkdamas si
vaizduojamo susitapatinimo svok.
Hareo teorija14 pradedama nuo tam tikr tvirtinim apie moralini
sprendini prigimt: jie espreskriptyvs ir bendri. Terminas preskriptyvs susijs su kalba (4 skyriuje trumpai pakalbjau apie jo galim
vartosen, o 7 skyriuje pasakysiu apie tai daugiau). Preskriptyvi iraika
turi form tegu bus padaryta taip ir taip ir Hareas teigia, kad toks
pasakymas, jei nuoirdus, ireikia trokim arba preferencij. Be to,
kiekviena preferencija gali bti ireikta preskriptyviai; taigi kiekvienas
veikjas, kakam atiduodantis pirmenyb, gali itarti preskripcij. Vis
dlto veikjas kol kas dar nra sipareigojs itarti fte/7<irpreskripcijios pasirodo tik moralinje kalboje, konkreiai - vartojant moralinpn83
valau (ought). Taigi Hareas netvirtina, kad bet kurio praktinio sampro
tavimo prielaidose dalyvauja bendra preskripcija. Kol kas mes su Hareu
sutariame, kad moraliniam mstymui bding sipareigojim galima i
vengti nepradedant moralinio samprotavimo.
Itardamas bendrj preskripcij- sprsdamas, kad privalau atlikti
tam tikr veiksm - parodau pripasts, kad kiekvienas privalo panaiai
elgtis panaiomis aplinkybmis. Konkreiai, a pripastu, kad taip pri
valt bti, jei biau tas, kur veiksmas nukreiptas. Todl svarstyda
mas, k privalau daryti, turiu atsivelgti tai, kaip jausiausi bdamas
tuo, kur mano veiksmas palies; taip darydamas taikau pasikeitimo vaid
menimis test (role reversai tst) ir galvoju apie tai, kam atiduoiau
pirmenyb, jei biau kito vietoje. Idealiu atveju a turiau atlikti
mintin eksperiment kiekvieno asmens atvilgiu, tiksliau, kiekvienos jau
ianios btybs, kuri mano veiksmas palies, atvilgiu.
Pasikeitimo vaidmenimis testas bdingas ne tik utilitarizmui. Viena ar
kita formajis dalyvauja ir sprendiant remiantis Kanto kategoriniu impe
ratyvu. Btent utilitaristiniai rezultatai susij su ypatinga ir radikalia in
terpretacija, kuri Hareo teorija suteikia pasijutimo kito kailyje idjai.
Remiantis ia interpretacija, veikjas realizuoja tai, kamjis atiduot pir
menyb bdamas kito padtyje, tik tuomet, jei jis po testo gyja aktuali
preferencij, tinkani hipotetinei situacijai. Vliau sugriu prie to, kodl
Hareas laikosi ios idjos, ir prie jos kritikos. Taiau pirmiausia turime
suprasti, kok lemting vaidmen j i suvaidina pereinant prie utilitarizmo.
Jeigu kas nors idealiai nuo pradios iki galo ir pagal reikalavimus atlikt
tok mintin eksperiment, tai i tikrj gyt preferencijas, kurios atitik
t kiekvien preferencij, bding kiekvienam, kur svarstoma situacija
lieia. Taip visos preferencijos bt sukauptos viename individe. Kaip
veikjas galt sprsti, turdamas toki preferencij sankaup? Dabar
tai tapo jo preferencijomis ir jis joms gali kelti tam tikrus racionalius
reikalavimus, kurie, kaip manoma, taikomi pirmaasmeniam svarstymui.
Bet dl etini prieasi jis negali atsisakyti ar sumenkinti n vienos
preferencijos, gytos susitapatinant su kitais, pagaliau jis taip pat negali
atsisakyti n t, kurias turjo i pradi, kadangi is idealus refleksijos
lygmuo turt kritikuoti bet kokius etinius pagrindus, ir n vienas j
negali bti laikomas nekritikuotinu. Viskas, kas etiniu poiriu duota ide
aliai reflektyviam veikjui, yra pats besipleiantis (additive) susitapatini
mo procesas. Taigi, kai preferencijos jau pritaikytos pagal racionalius
84
kriterijus, kurie taikomi net ir pirmaasmeniams svarstymams, nelieka

nieko kito, kaip palyginti j santykin stiprum ir tuo remiantis pasirinkti
i vairi pasekmi. Rezultatas bus utilitarizmas.
i struktra lygiavert vienai vadinamos idealaus stebtojo teorijos
versijai. ioji postuluoja vien visagal ir geranorik stebtoj- galtu
me j vadinti Pasauliniu veikju (World Agent), - kuris prisiima ir sujun
gia visas preferencijas. Kriterijumi, k turtume daryti (arba, anot netie
siogini ios teorijos versij, kokias praktikas ar institucijas turtume
priimti), tampa tai, k pasirinkt toks idealus stebtojas. Kaip sako Hareas, jo modelis prieina toki pai ivad. Kita idealaus stebtojo teori
jos versija atsisako geranorikumo slygos ir neteigia, kad stebtojas i
tikrj prisiima kiekvieno preferencijas. Kaip rao (galbt iek tiek keis
tai) Roderickas Firthas, kurio teorijos pristatymas gerai inomas, steb
tojas yra visagalis, nesavanaudikas, beaistris, bet kitais atvilgiais nor
malus. i teorijos versija, pagal kuri Pasaulinis veikjas nesumuoja
savyje vairi preferencij, o tiesiog apvelgiajas i alies beaistriu vilgs
niu, neveda prie utilitarizmo. Utilitarizmas yra tik vienas i kandidat,
kuris galt bti pasirinktas pagal ios teorijos kriterijus. Taiau ia for
ma idealaus stebtojo teorija susiduria su prietaravimu. Juk jei stebto
jui nebdinga jokia kita motyvacija, vien tik nealikumas, nra jokios
prieasties, kodl jis i viso turt k nors pasirinkti; ojei ta motyvacija
nra geranorika arba pozityviai susijusi sujam inomomis preferencijo
mis, tai jis taip pat skmingai gali pasirinkti paversti niekais kiek mano
ma daugiau preferencij.15
Ankstesniuose tyrinjimuose Hareas nesil tokio isamaus hipote
tinio susitapatinimo, bet tadajam ikilo fanatiko galimybs problema:
kalbama apie mog, kuris buvo taip pasivents tam tikriems idealams,
kad bt prims ir hipotetikai nemalonius pasikeitimo vaidmenimis
testo rezultatus. Pavyzdiui, sitikins nacistas galt priimti preskripcij tegu mane nuauna, jei pasirodysiu bess ydas. Hareas galvoja,
kad minties kelias, atveds j iki utilitaristins pozicijos, isprendia i
problem. Nacistas, sitrauks ideal mstymo proces ir susitapatins
su ydu, hipotetini situacij atvilgiu praras savo antisemitin prefe
rencij ir kiekvieno ydo atvilgiu ims i tikrj atiduoti pirmenyb antiantisemitizmui. Pats is minties procesas taps utilitaristine antisemitiz
mo kritika. inoma, pripastama, kad realus rasistas gali atsisakyti da
lyvauti tokiame minties procese, taiau paties argumento tai nepakerta.
85
Hareo tvirtinimai apie racionalios argumentacijos gali etikoje stulbi

namai grieti. Kodl fanatikas pirmiausia buvo traktuojamas kaip prob
lema? Hareas rao: Jeigu [fanatikas] galt klausytis ir suprasti visus
argumentus bei pripainti visus utilitaristo pateikiamus faktus ir vis dlto
toliau laikytis savo nuomons, utilitarizmo gynyboje bt pralauta spra
ga16. I pirmo vilgsnio tai skamba kaip sitikinimas, numatantis abso
liui gynybos gali- esi gerai apgintas, tikjei gali sutriukinti kit pus.
Taiau tikrai manoma, kad tau besilaikant racionalios arba pagrstos
etini sitikinim sistemos, vis dlto bt kit moni, besilaikani skir
ting etini sitikinim, - toki, kuriuos tu galtum laikyti i tikrj
smerktinais, taiau negaltum rodyti juos elgiantis prietaringai arba klys
tant fakt atvilgiu (pats Hareas savo ankstesniuose darbuose taip man).
Dar domiau, tu gali galvoti, kad tam tikros pozicijos, besiskirianios
nuo tavosios, i tikrj yra iracionalios, rasizmas - viena j, bet kad j
iracionalumas nebtinai gali bti parodomas kiekvienu atveju tais paiais
argumentais ar tam tikru argumentavimo modeliu, kuriuo remiasi tavo
paties etiniai sitikinimai. Rasizme gali gldti kakas ypatingai iracio
nalaus.
Hareo gynybos ir puolimo sulyginimas kyla i dviej altini-vie
nas specifinis btent jo poiriui, o kitas bdingas daugeliui etini teori
j. Bendra yra tai, kad ios krypties etins teorijos lengvai gali bti su
prantamos kaip puolamieji ginklai, nukreipti prie prietarus, todl jei pa
sirodo kokia nors svarbi ir joms atspari prietar ris, tai irykja, jog
jos nepajgia atlikti savo misijos ir tada greiiausiai j viet uims kiti, jei ne prietarai, tai etin teorija, turinti didesn puolamj gali. Tam tikru
mastu tai teisinga vis etini teorij atvilgiu, nors tarpusavyje jos ir
skiriasi pagal savo sieki agresyvum.
Speciali Hareo poirio gynyb prieastis yrajo sitikinimas, kadjo
argumentai u utilitarizm tiesiogiai priklauso nuo moralini odi reik
ms. I tikrj, jei atsirast mogus, taisyklingai vartojantis morals kal
b, bet nuosekliai atmetantis teorij, spraga atsivert to tvirtinimo gyny
boje: tas tvirtinimas bt ne tik paliktas be gynybos, bet ir sutriukintas.
Taiau tvirtinimas neturi pagrindo. Negali bti tikinamai parodyta, kad
alternatyvios teorijos piktnaudiauja arba klaidingai vartoja moralin kal
b. Net jeigu bt viena pagrindin paios moralins kalbos apibrtis
ir net jeigu jos esm bt preskriptyvus bei bendras pobdis, i to savai
me neiplaukt i teorija. Esama interpretacij, kitaip aikinani, k reikia
86
priimti preskripcijbei kaip suprastins universalizuojamumas, ir tai ve

da prie skirting teorij. Kaip ra Johnas Mackie, yra vairi universalizuojamumo laipsni - maiau kratutini negu grieiausia jo forma,
pateikiama Hareo teorijoje, kuri bet kokius veikjo skonius ar idealus
nugramzdina susitapatinimo mintin eksperiment. Mackieo odiais
tariant, aikinantis morals kalbos reikm, pati pirmiausia pakopa yra
atmesti grynai kiekybinius skirtumus kaip moralikai nerelevantikus.17
Kasdienin pasikeitimo vaidmenimis argument vartosena, ne to
kia pretenzinga kaip bandymas jais pagrsti visus moralinius svarsty
mus, danai sivaizduojam susitapatinim natraliai traukia asmeni
nius skonius, bet atsiriboja nuo ideal ir etini sitikinim. Darant toki
perskyr ivengiama bdingo utilitaristins minties judesio, kuris buvo
vadinamas redukcija ir apibriamas kaip priemon visus interesus, id
jas, siekius ir trokimus laikyti to paties lygio dalykais, visus traktuoti
kaip preferencijas, galbt ir skirtingo intensyvumo, taiau kitais atvil
giais panaias18. Utilitaristai danai pradeda savo tekstus raginimu teikti
vis interesams, o plaiau velgiant - ir idealams bei grynai skoniams,
vienod reikm. Tokia asimiliacija ikreipia dalyk proporcijas ne vienu
poiriu. Viena vertus, ji nepakankamai vertina ideal arba etini sam
prat reikm ir reikalauja, kad veikjas atsisakyt bet kokio principo ar
gilaus sitikinimo, jeigu preferencij, kad ir kokios jos bt, palanki
prieingam veiksmui, suma yra pakankamai didel. Asimiliacija nesutei
kia ms sitikinimams pakankamai svorio ms pai skaiiavimuose.
Tuo paiu metuji gali kit moni sitikinimams suteikti per didel svor.
Hareo mintiniai eksperimentai duoda argument prie fanatikus rasis
tus, taiau tai ne tie argumentai.
Vis pirma tikima, kad sumos turi bti teisingos. Suprantama, utilita
rizmui bdinga rezultatus ivesti i skaiiavim, taiau tokiose situacijo
se kaip i pastarasis bruoas tampa ypa nepageidaujamas. Jeigu rasis
tiniai prietarai nukreipti prie nedidel maum, o dauguma gauna i to
pakankamai daug pasitenkinimo, tai situacija gali tapti lengvai paeidia
ma - gali ikilti klausimas, ar rasizmas negalt bti pateisinamas. Svar
bu ne tai, ar labai tiktina, kad taip atsitiks, bet tai, kad pats klausimas kiek yra rasist - negali pasirodyti priimtinu sumetimu svarstant rasiz
mo priimtinum (prieingai Ravvlso vergijos traktuotei). Bet svarbiausia,
jog utilitarist samprotavimuose kaip vienas i sumetim-nors, jei su
87
ma teisinga, nelemtingas sumetimas, - ikyla ta aplinkyb, kad rasistas

gauna tam tikr pasitenkinim i yd kentjim. Taiau tai iviso negali
bti sumetimu. Tai nereikia, kad rasisto kentjimus niekada neturi bti
atsivelgiama. Tai reikia, neturi bti atsivelgiama j kentjimus, pati
riamus btent dl rasistini pair. I esms Harsanyi savo sistemoje
numat slyg, kuri turt padti dorotis su tokio pobdio problema jis tiesiog paalino antisocialines preferencijas i skaiiavimo. Deja,
nepaaikino, kaip jos turt bti apibrtos; pagrindiant slyg sakoma,
kad ia kalbama apie antiutilitaristines preferencijas.19
Jau minjau Hareo teorijos reikalavim, kad preferencijos, po to, kai
jos sutelkiamos viename veikjuje, turt bti modifikuotos pagal pirmaasmenio racionalumo kriterijus. Tai, k gal gale atsivelgiama, yra
nebtinai faktins veikj preferencijos (skaitant j faktines hipotetines
preferencijas, t.y. preferencijas, kurios jiems faktikai bt bdingos
hipotetinse situacijose), o veikiau j tobulai apgalvotos preferencijos
(perfectly prudent preferences), tokios, kurioms jie atiduot pirmeny
b, jei bt isamiai informuoti ir mstyt nuosekliai. Panai slyg
kelia ir Harsanyi. Moralinis mstymas buvo sulygintas (abiejose teorijo
se skirtingai) su vieno individo i anksto apgalvotais praktiniais sprendi
mais. K paprastam veikjui racionalu daryti imintingo praktinio proto
poiriu, nebtinai atitinka tai, kamjis i tikrj atiduoda pirmenyb -jis
gali bti susipainiojs arba nepakankamai inoti. ia eina ir bsim ms
preferencij painimas. \ ms dabar-dl-tada (now-for-then) preferen
cijas (kaip jas skmingai pavadino Hareas) turtume jungti ir tada-dltada (then-for-then) preferencijas; pasak Hareo, bdas, kuriuo tai da
rome, yra toks, kad mes irime faktines dabar-dl-tada preferencijas
kaip pakaitalus, lygiai taip kaip reflektyvus veikjas velgia kit mo
ni preferencijas.20 Dl to ikyla daug painiavos. ia tik noriu irykinti,
kaip Hareo modelis traktuoja tas sunetines preferencijas.
is preferencij tikslinimo procesas (galtume sakyti - j idealizaci
ja) tinkamas modeliams, remiantis kuriais visos preferencijos teorikai
tampa vieno asmens preferencijomis, pavyzdiui, remiantis idealaus ste
btojo teorija - Pasaulinio veikjo preferencijomis. Taiau tinkamas tik
tuomet, jei modelis suvokiamas paraidiui, o jei jis suvokiamas nors
madaug paraidiui, paaikja, koks jis keistas. Bet kuris veikjas, tur
damas tokius prietaringus, konkuruojanius ir vairiopai grindiamus
projektus kaip Pasaulinis veikjas, jaustsi (velniai tariant) blogai. Kad
88
galt kaip nors vertinti savo preferencij rinkin pagal reikmingum,

jam reikt vertybi arba antros eils trokim viseto. Bet jeigu Pasauli
nis veikjas turi nors vien i i (ir dar atpastam preferencijjungi
nyje), tai jis ir vl turi perdaug. Tiesa yra ta, kad is preferencij jungi
nys yra paprasiausiai nesuprantamas, nebent ia bt kalbama apie
skirtingmonipreferencijas. Pasaulinio veikjo modelis reikalauja u
mirti t fakt, velgti etin pasaul kaip preferencij jr. Panaiai
elgiasi visos utilitarizmo formos. i idja danai kritikuojama etini pa
darini poiriu, taiau pagrindinis prietaravimas yra tas, kad kaip pa
saulio interpretacija ji visikai neprasminga. Asmen skirtingumas, kaip sako John Findlay, - yra pamatinis morals faktas.21
Kai utilitarizmas suprantamas ne taip drastikai, kaip remiantis Pa
saulinio veikjo modeliu, preferencij idealizacija tampa maiau tinkama
procedra. Neabejotinai ji tinkama ne vien dl to, kad veikjo preferen
cijos remiasi klaidinga informacija. Ji bus tinkama, jei tos preferencijos
paskatinto veiksmo padariniai bus tokie, kad veikjas ir kiti gaus maiau
naudos, negu bt gav i veiksmo, kilusio i patikslint preferencij.
Panagrinkime pavyzd. Jei utilitaristin administracija veikia remdamasi
ne tuo, ko mons labiau nori, o tuo, ko jie nort, jei bt geriau infor
muoti, gali atsitikti, kad tie, vardan kuri ji veikia, visada liks nepaten
kinti administracijos darbo vaisiais - juk jie gali niekada neibristi i savo
klaid, taigi niekada i tikrj neatiduoti pirmenybs tiems poreikiams,
kuriuos patenkinti stengiasi politikai.
Abejotinas idealizacijos vaidmuo utilitaristinje teorijoje susijs su mano
jau minta redukcija - interes suvedimu preferencijas. Idealizacija,
arba tikslinimas, tinka tada, kai galvoji apie kit interesus, - mogus gali
klysti dl savo interes ir tai yra vienas svarbiausi mogaus interes
ypatum. Svarbu ne tai, ar gali, galvodamas apie kito interesus, tikslinti
jo preferencijas, o tai, ar gali veikti pagal tuos patikslinimus tuo atveju,
kai mogus, apie kur galvoji, nepripasta t patikslinim. Bet jeigu tau
paprasiausiai rpi, kiek pasaulyje bus patenkint preferencij, klausi
mas bus kitoks: ar konkreiu atveju idealizacija vis dlto sukurs daugiau
naudos. Galime matyti; kaip iuos du skirtingus klausimus natraliai ke
lia dvi skirtingos politikos sampratos.
Idealizacija nevienareikmikai susijusi su paiu pasikeitimo vaidme
nimis testu. Kaip matme, ji gali bti skmingai taikoma Pasaulinio vei
kjo svarstymuose, iam jau permus visas preferencijas. Vis dlto tai
89
_______ !_______ Etika ir filosofijos ribos _______________
prietarauja pradinei prasmei, rekomendavusiai mintinius susitapatinimo

su kitais eksperimentus. Pradinis klausimas buvo toks: kaip a jaus
iausi, jei biau kito vietoje?. Hareas j interpretuoja kaip lygiavert
klausimui kaipjaustsi jis?; pastarajame nelieka n vieno i pradini a
(situacijos slygikumas ia suprantamas kaip inomame atsakyme pa
stab Jei a biau buvs Rooseveltu, nebiau padars vis t nuolai
d Stalinui: Nebk kvailas, jei tu btum buvs Rooseveltu, btum
padars visk, kRooseveltas padar). Bet jeigu btent toks turt bti
(visiko) susitapatinimo mastas ir jei kito preferencijos yra klaidingos,
tai preferencijos, kuriomis persiimu, yra tiek pat klaidingos. Jeigu svar
bu susitapatinimas, jos tokios ir turt ilikti. Taiau ieina, kad mano
visikas, asmeniui palankus susitapatinimas (sympathetic Identification)
su juo baigiasi tuo, kad imu tobulinti jo preferencijas. Tai glausta tiesos
apie visutilitaristinpolitikiliustracija: geranorikumas gauna kreden
cialus i palankumo ir perduoda juos paternalizmui.
Dabar turtume grti prie prieasi, dl kuri, remiantis Hareo
interpretacija, kiekvienas idealiai reflektyvus asmuo paveriamas savo
tiku Pasauliniu veikju. io reikinio aknis galtume velgti santykiuo
se, Hareo nustatomuose tarp dviej teigini, kurie i pirmo vilgsnio
yra labai skirtingi: A dabar atiduodu pirmenyb, kurios stiprumas S,
tam, kad jeigu man susiklostyt tokia situacija, X turt veikiau vykti
negu ne. Jeigu man susiklostyt tokia situacija, a S stiprumo laipsniu
pasirinkiau, kad X turt veikiau vykti negu ne.
A tvirtinu ne tai, - rao Hareas, - kad ie teiginiai yra tapats,
bet kad a negaliu inoti, jog (2) yra teisingas ir kaip tai atrodyt, jeigu
(1) nebt teisingas22. Hareo tvirtinimas susijs su inojimu: a ne
galiu inoti, jog tam tikroje situacijoje tam tikro stiprumo pirmenyb
atiduoiau tam, kad X turt vykti, nebent tokio paties stiprumo pir
menyb dabar atiduodu tam, kad, susiklosius tam tikrai situacijai,
X turt vykti.
Su iuo tvirtinimu sunku sutikti, net jei hipotetins situacijos A esu
tiesiog A, kaip tais atvejais, kai perkame draudim ar darome kitus i
anksto apgalvotus sprendimus. A i tikrj inau, kad jei mano namas
usidegt, a kiek manoma stipriau noriau, kad mano eima ir a isigelbtume i jo. Kadangi esu saikingai racionalus veikjas, imuosi tam
tikr veiksm dabar, siekdamas utikrinti, kad susiklosius tokiai situa
90
_______________
Etins teorijos kryptys_______________
cijai galtume isigelbti; ir is veiksmas, inoma, kyla i dabartins ma

no preferencijos. Bet jokia prasme dabartin i anksto apgalvota prefe
rencija nra tokio paties stiprumo kaip toji, koki (paliekani galvoje
vienintel mint ir motyv) turiau, jeigu namas i tikrj usidegt, ir
bt neracionalu manyti, kad turt bti kitaip. Pirmiausiai jos stiprum
lemt sivaizduojamos situacijos tikimyb. Mintinio eksperimento, atlie
kamo pagal radikali pasikeitimo vaidmenimis testo versij, atveju gal
tume sakyti, kad sivaizduojamos situacijos tikimyb visada lygi nuliui,
kadangi kalbama apie tikimyb bti kakuo kitu. Taip sakyti nesinin
ga, kadangi eksperimentas siejamas su situacijomis, apraomomis ben
drais terminais, taigi ia klausiama apie tam tikr bendr apra, o ne
apie buvim kitu individu absoliuia prasme. Vis dlto daugeliu atvej
tikimyb vis tiek bus lygi nuliui; bet kuriuo atveju tikimyb neturt
dalyvauti argumentacijoje. Turint tai omenyje, atrodo dar maiau tikti
na, kad ivestin preferencija turt bti tokia pat stipri kaip ir preferen
cija jau susiklosius atitinkamai situacijai. I esms net neaiku, k rei
kia bti ar nebti, kadangi nra jokio nepriklausomo ivestins preferen
cijos stiprumo kriterijaus.
Tai nereikia, kad nesama skirtingo stiprumo preferencij, paremt
nuoirdaus susitapatinimo su kitais. inoma, esama, irjos yra pamatins
etiniam patyrimui. Reikalas tas, kad supratimas, susitapatinimas ir pre
ferencija nra tarpusavyje susij, remiantis Pasaulinio veikjo modeliu.
Matydamas skaudi kakieno nelaim, jeigu esu humanikas mogus,
pajusiu kitas nustelbiani preferencij padti jam kiek galiu. Tam pade
da sigilinimas tai, kaip kitas jauiasi, tam tikr vaidmen ia vaidina ir
mintis apie tai, kaip pats jausiausi, jei tai arba kas nors panaaus atsitik
t man. Mano inojimas, ko kakas nori (tarkime, kad turiau padti
jam isigelbti nuo gaisro), sukelia manyje, jei man bdinga humanika
nuostata, nor padti jam isigelbti nuo gaisro. Taigi ioje situacijoje
esama keturi svarbi ties apie mane. Pirma, a inau, kaip jis jauiasi
ir kad jis nori pagalbos. Antra, a inau, kad jei man susiklostyt tokia
situacija, turiau norti, kad kas nors padt. Treia, a turiu preferen
cij dabar, savyje, kad man bt padta susiklosius tokiai situacijai.
Ketvirta, turdamas humanik nuostat, a noriu jam padti. Pagal Hareo model, pirmasis yra lygiavertikas antram, kadangi laikoma, kad
buvimas tokioje situacijoje reikia visik panirim (tai labai aikiai i
rykina, kokia radikali i interpretacija; kasdieniame gyvenime jie nelai
91
komi lygiaveriais ir daugelis galim komedij kylajuos supainiojus). Be

to, remiantis Hareo modeliu, jei treias nra teisingas, tai negaliu inoti
antro; ir pagaliau turti humanik nuostat reikia bti pasirengus
racionaliems pirmaasmeniams skaiiavimams, pagal kuriuos tos perim
tos preferencijos gyja joms derani reikm (mano patogumo ir pana
i dalyk atvilgiu).
ie ryiai negali visi kartu bti teisingi. Nuoirdaus supratimo, kaip
dabar danai vadinama - empatijos, veikimas buvo plaiai nagrintas
morals filosofijos istorijoje ir susilauk vairi aikinim. Taiau vienas
dalykas juose turi bti teisingas - tai, kad valgus kito jausm suprati
mas, kok susidaro palankus asmuo, yra didele dalimi toks pat, kaip ir
sadistiko ar iauraus asmens supratimas; tai vienas i bd, kaip atskir
ti iaur nuo vriko ar abejingo. Bet iaurus mogus yra tas, kuris
neturi preferencijos teikti pagalb (jis nra tas, kuris turi preferencij
padti, bet kurio stipresn preferencija yra mgavimasis kito kania).
Vis dlto jis ino. Hareas i esms apie t sry sako, kad tai yra kon
ceptualin tiesa, ta inau prasme, kurios reikalauja moralinis msty
mas.23 Taiau moralinis mstymas nereikalauja jokios inau pras
ms, iskyrus inojim, ir tiesa, tegu ir ne konceptualin, yra ta, kad bet
kuris inojimas, kuriuo moralinis mstymas gali naudotis, gali atsisukti
prie j .
A nagrinjau klausim, kadangi etinei miniai svarbus palankumo
ir pasikeitimo vaidmenimis testo (tai nebtinai sutampantys dalykai) vei
kimas; kita, dar labiau tiesiogin prieastis ta, kad ie dalykai dalyvauja
Pasaulinio veikjo modelyje - takingoje utilitarizmo interpretacijoje. Tai
ne vienintelis utilitarizmo modelis, kitos jo versijos ivengs dalies iam
modeliui tekusios kritikos. Taiau idja prisiimti pasaulio norus bei kan
ias ir,*bent jau idealiame lygmenyje, jausti visus jo skausmus bei malo
numus lygiai taip kaip savus yra pamatin utilitarizmo motyvacija - iuo
poiriu priepriea kontraktinio pobdio teorijoms aiki - ir Haremo
Pasaulinio veikjo modelio versija ypatingai aikiai irykina, k is mo
delis reikia.
Utilitarizmas yra ambicingiausia i ilikusi etini teorij. Ji siekia
duoti apibriausius rezultatus ir nori juos tviriausiai suprieinti su
kasdieniais etiniais sitikinimais. Toliau turime pavelgti utilitarizmo ir
kit etini teorij ry su praktika. Kodl i viso tokioms teorijoms turt
bti priskiriama kokia nors svarba?
92
6
Teorija ir prietarai
E/tins teorijos turi nuo kako pradti. Anksiau aptariau tai, kaip jos
pradeda tiesiog i anapus etikos. Taip pat kalbjau apie idj pradti i
etikos vidaus, bet grynai nuo moralini odi reikms. Visus iuos
bandymus laikau daugiau ar maiau netikinaniais, o kai kuriuos i viso
atmestinais. Daugelis sutiks su tokiais apibendrinimais, skaitant ir tuos
filosofus, kurie siekia sukurti etin teorij. Jie taip pat turi nuo ko nors
pradti ir vienintelis liks pradios takas yra pats etinis patyrimas.
Etinis patyrimas gali reikti daugel dalyk. Morals filosofija gali
pradti nuo to, kaip mes patiriame savo etin gyvenim. Tokia filosofija
apmstyt tai, kuo mes tikime, k jauiame, kuo neabejojame; kaip el
giams su sipareigojimais ir kaip pripastame es atsakingi; kalts ir
gdos jausmus. Tai bt etinio gyvenimo fenomenologija, galbt gera
filosofija, bet vargu ar ji galt pasilyti etin teorij. Etins teorijos,
besirpinanios kriterijais, yra linkusios pradti nuo kokio nors vieno
etinio patyrimo ar sitikinim aspekto. prastu poiriu, etin teorija - tai
teigini sistema, kuri, kaip ir mokslin teorija, viena vertus, duoda ms
sitikinim karkas, antra vertus, kritikuoja arba persvarsto juos. Taigi ji
pradeda nuo ms sitikinim, taiau gali juos pakeisti kitais.
Tie pradiniai etiniai sitikinimai iuolaikinje filosofijoje danai vadina
mi intuicijomis, taiau is terminas jau nebesijamas su tomis prasm
mis, kurios kakada bdavo vesdinamos i j. Intuicija bdavo laikoma
intelekto sugebjimu pasiekti abstrakias tiesas, ir jos taikymas etikoje
93
susijs su idja, kad etines tiesas toks sugebjimas gali pagauti apriori.
Filosofai, naudoj model,1 skyrsi vairiais poiriais priklausomai
nuo to, kokias svokas laik priklausaniomis intuityviai duotoms tie
soms (pavyzdiui, ar tai turjo bti gris, ar pareiga), ar tos tiesos buvo
dalins, ar labai bendros. Taiau vartodami intuicijos svok, visi jie
man, kad bdas, kuriuo etins tiesos pagaunamos, labai panaus t,
kuriuo pagauname matematines bei kitas btinas tiesas. Intuityviai pa
gaunamos etins tiesos bt galj tapti etins teorijos pradios taku,
jeigu bt buv ketinta pasilyti etin teorij, bet faktikai ne visi intuici
jos alininkai iekojo etins teorijos, kadangi pati intuicija turjo teikti
kriterij ar veikiau panaikinti kriterijaus btinum.
Intuicijos model etikoje sutriukino gauss kritikai2, ir stksanios
jo griuvsi liekanos nepakankamai spdingos, kad skatint prisiminti
visa, kas su juo atsitiko. Trumpai tariant, pagrindiniai kaltinimai susij
su tuo, kad jam nepasisek paaikinti, kaip amina tiesa galt pasitar
nauti praktiniam svarstymui ir kad jis klydo, etines tiesas laikydamas
btinomis. Jeigu btinos tiesos, tokios kaip matematins, bt tariamai
paneigtos kitos kultros atstov, natraliai imtume pirmiausia iekoti
geresnio vertjo, o etini sitikinim situacija yra visai kitokia. Svarbiau
sia, kad intuicijos, kaip sugebjimo, pasitelkimas nieko nepaaikino. Su
sidar spdis, jog ios tiesos esti inomos, bet nra jokio kelio, kuriuo
jos bt paintos. Intuityvizmas maai k paaikina btin ties klau
simu, o su etiniais sitikinimais dar blogiau, ir vl - dl prieasi, susi
jusi su kultriniais skirtumais. Kad ir kaip maai apie j inotume, apie
etinius sitikinimus irj kultrinius skirtumus jau inome pernelyg daug,
kad priimtume model, sakant, jog tai negali bti paaikinta.
Taigi etikoje nebekalbama apie intuicijkaip sugebjim. Bet intuici
jos - sitikinimai, kurie tais laikais, kai buvo tikima tokiu sugebjimu,
buvo laikomi tiesiogiai jo duotais, - iliko etikos objektu. Tai spontaniki
sitikinimai - saikingai apmstyti, bet dar neteorizuoti - apie atsakym
kok nors etikos klausim, daniausiai hipotetiniai ir suformuluoti ben
drais odiais. Danai tai klausimai apie tai, k daryti. K turtum dary
ti, jei kak perjungs galtum nevaldom troleibus, lekiant ten, kur jis
tikrai umut tris senus mones, nukreipti kita kryptimi - ten, kur jis
tikrai umut vien vaik ir talenting smuikinink? Tai ne daugiau
fantastikas pavyzdys negu kit silomi.3 Bet intuicijos neturi bti i94
_________________ Teorija ir prietarai _________________
reiktos atsakymuose klausimus apie tai, k daryti. Kai kurios ij gali

bti pastebimos ms nusiteikime kokiai nors sivaizduotai situacijai tai
kyti esmines etines svokas (tokios mintos 1 skyriuje), nurodanias
doryb arba veiksm.
Intuicijos atgaivinim iame kontekste paskatino viena analogija.
Turiu omenyje ios svokos vartoj im lingvistikoj e ir kalbos filosofijoje
nurodant tai, kad kalbos vartotojas spontanikai sugauna, k galima ir
ko negalima pasakyti jo kalba, arba k bt teisinga pasakyti susiklos
ius konkreiai situacijai. Kompetentingas angl kalbos vartotojas intui
tyviai suvokia, kad neteisinga (t.y. anglai taip nesako) pasakyti taip, kaip
kart girdjau sakant vien kalbos filosof emigrant: Angl kalboje
mes nevartoj ame esamojo eigos laiko kalbdami apie paprot ar prakti
k. Tokios intuicijos yra natralios kalbos teorijos aliava. Turime daug
pagrindo manyti, kad turt bti galima sukurti toki teorij, paaikinan
i kalbos vartotojo intemalizuotas taisykles, vien dl to, kad kalbos
vartotojas gali nedvejodamas atpainti taisyklingus ir netaisyklingus sa
vo kalbos sakinius, nors niekada nra j girdjs. Kaip pabr Noamas
Chomsky, mes darome tai nuolatos. Dar daugiau, kai kuri teoretik,
ypa Noamo Chomsky nuomone, jei bet kuris mogus vaikystje gali
imokti bet kuri moni kalb, tai yra pagrindo tiktis, kad galima su
kurti teorij apie taisykles, sudaranias vis natrali kalb pagrind, universali gramatik.
Kaip i lingvistin intuicijos koncepcija pritaikoma etikoje? Yra viena
etikos sriiai priklausanti intuicijos ris, kuri neabejotinai atitinka
model, nes ji yra tikslus io modelio taikymas. Vartodami esminius do
rybi bei veiksmo ri apibdinimus, remiams lingvistinmis intuici
jomis apie tai, kurioms situacijoms jie gali bti taikomi, kadangi tai tie
siog bendrosios kalbos su sudtingomis taikymo taisyklmis, svokos
(kokias etines pasekmes lemia toks moni sugebjimas vartoti ias s
vokas, skirtingas skirtingose kultrose, nagrinsime 8 ir 9 skyriuose).
Taikant ios ries svokas ribiniams atvejams, kyla ginai, galintys tu
rti rimt praktini pasekmi. Tokie ginai inomi i teiss srities, kur
gali bti klausiama, pavyzdiui, ar konkretus veiksmas yra vagyst, ar
ne. Teiss teoretikai nesutaria dl tokio pobdio gin prigimties ir j
sprendimo bdo, vadinamieji teisiniai realistai numato didesn ir atviresn
politini sprendim vaidmen sprendiant sunkius atvej us, bet visi sutin
95
ka, kad tokie ginai bt galimi, turime turti tam tikr bendr esmini
ar pagrindini atvej supratim. Tam tikru mastu lygiai taip turt bti ir
ne tokios formalios struktros etinse diskusijose, kai vartojamos esmi
ns svokos.
Kai kurios tradicijos ypa remiasi ia legalistine etins minties pakrai
pa. Tai skatina objektyvistin pair etikoje, kadangi taip etini svok
samprata numato pagrindinius atvejus, o t svok taikymas sunkiais
atvejais, nors ginytinas ir etiniu poiriu sunkiai sprendiamas, apribo
jamas racionaliais kriterijais, pagal kuriuos vertinama, kurie panaumai
su pagrindiniais atvejais yra reikmingi, o kurie ne. Tada galima raciona
liai diskutuoti, ar konkretus svokos ipltimas atitinka esminio principo
taikymo pagrindiniams atvejams dvasi. io stiliaus argumentai katali
kikoje tradicijoje inomi kaip kazuistika (nepalankioji termino prasm
buvo pelnyta reakcija nesining ios technikos vartojim). Kai ka
zuistika laikoma pagrindiniu etins minties procesu, sunkumai kyla ne
tiek dl jos neteisingo taikymo, kiek dl akivaizdaus fakto, kad esmini
etini svok repertuaras vairuoja priklausomai nuo kultr, laiko ir
visada gali bti kritikuojamas. Jei kazuistika, taikoma konkreiam vieti
niam svok rinkiniui, turi bti pagrindiniu etins minties procesu, j
reikia plaiau paaikinti. Ji turi tvirtinti, kad esama etini kategorij, ku
rios nra vien vietins. Gali bti sakoma, kad jos iplaukia i mogaus
prigimties teorijos; tada btume sugrinti prie 3 skyriaus klausim. Ga
li bti sakoma, kad jos yra duotos kaip Dievo sakymai arba apreiki
mas; tokia paaikinimo forma, jeigu jos nederinsime su argumentais,
susijusiais su mogaus prigimtimi, nenuves ms niekur kitur, vien tai,
k Spinoza vadino neinojimo prieglobsiu. Kazuistinio metodo ali
ninkas galbt galt paprasiausiai vl grti prie idjos, teigianios, kad
atiduodame pirmenyb btent toms kategorijoms, kurias paveldime. Tokio
pasilymo privalumas tas, kad jis atsigria veidu svarbi ties, taiau
neleidia susidurti su ja i ties, nebent bt plaiau aptarta, kaip tos
kategorijos gali bti kritikuojamos.
Kai dmes nukreipiame nuo esmini etini svok vartojimo ir tie
siog svarstome, kaip mons atsako klausimus apie tai, k etikai tei
singa daryti susiklosius tam tikrai situacijai, analogija tarp gebjimo
atsakyti juos intuityviai (utikrintai ir spontanikai) ir lingvistins kom
petencijos pasirodo kur kas silpnesn. Gebjimas sprsti etinius klausi
mus i tikrj reikalauja kokio nors paaikinimo. Susiduriame su vis
96
kitokiomis situacijomis ir sprendiantysis turi bti intemalizavs kak,

kas padeda jam ar jai reaguoti naujus atvejus. Bet kas gali bti tas
kakas nra aiku. Ypa nra akivaizdu, kad tai turt bti principas kaip apibendrinimas ar diskursyviai formuluojamas apraymas, nesire
miantis pernelyg neapibrtomis nuorodomis laipsn (per daug, su
balansuoja, neskiria pakankamai dmesio). I ties kalbos filosofijoje
diskutuojama, kokiu mastu pati lingvistin kompetencija, ypa jos se
mantin pus, gali bti ireikiama tam tikru taisykli rinkiniu. Etiniu
atveju neturime manyti, kad esama kokios nors aikios, diskursyvios,
moni gebjim daryti sprendimus apie naujas situacijas pamatuojan
ios taisykls, kadangi ia is klausimas ikyla kaip to gebjimo paaiki
nimo problema. Aristotelis man, kad nra tokios taisykls, kad i es
ms remiamasi neapibrta nuomone, gebjimu, bdingu panaiai iauk
ltiems monms, tam tikrus atvejus vertinti kaip tam tikrus kitus.
Wittgensteino pasekjai tok poir link taikyti viso mogikojo i
mokimo atvilgiu. Tam tikra pamatine prasme jie turt bti teiss: kad
suprastum apibendrinani diskursyvi taisykl, turtum taip pat kaip
kiti vertinti panaumus. Taiau i gebjimo pasiekti bendr etini spren
dim (tas pats, atrodo, tiks ir kitiems praktiniams sprendimams) sam
prata siekia toliau. Sugebjimas matyti etinius panaumus reikalauja ne
vien gebjimo vartoti kalb (taigi, remtis tokiu paiu panaum vertini
mu), jis perengia ribas to, kas gali bti ireikta kalba. Tai neabejotinai
teisinga ir Wittgensteino pasekjai t bt numat. Taiau tai nereikia
(patys vitgenteinistai iuo poiriu nra utikrinti), kad jokiu lygiu ne
galima paaikinti i mogikj nuostat. Tai viso labo reikia, kad no
rint paaikinti nepakanka vien postuluoti koki nors taisykl, kuri ie
kantis atsakymo etin klausim intemalizavo ir kuri nesmoningai
atsivelgia. Domdamiesi gebjimu reaguoti naujas situacijas ir norda
mi j paaikinti, nebtinai turtume tiktis surasti t gebjim pamatuo
jani taisykl.
Analogija tarp etini ir lingvistini intuicij pasirodo labai silpna, kai
susiduriama su intuicij konfliktu. Kada konfliktuoja dviej moni ling
vistins intuicijos, atpastame du skirtingus (tai trivialus skirtumas) dia
lektus; jeigu konfliktuoja to paties asmens intuicijos, tai reikia arba ne
tikrum, kylant i to, kad sprendimas apie tai, k sakyti susiklosiusio
mis aplinkybmis, yra neapibrtas btent kalbos poiriu, arba kad kal
btojas buvo mokytas dviem skirtingais dialektais. N vienu i atvej
97
nereikia kalbos teorijos, kad konfliktas bt isprstas. Lingvistin teori

ja kai kuriuos konfliktus isprs savo naudai. Ties sakant, ji isprendia
kai kuriuos konfliktus net pasitelkdama idealizuot intuicijos svok, ka
dangi stebint, kaip mons realiai kalba, irykja daug nenuoseklum,
susijusi su kalbjimo slygomis, ir btent juos paalina intuicijos, kaip
reflektyvaus atsakymo klausim apie kalb, koncepcija (kalbos teoreti
kai nesutaria dl io proceso teistumo masto). Be to, teorija, suforma
vusi princip apie tam tikr intuicij neveikiamum, neabejotinai turi
teis nekreipti dmesio kitas, konfliktuojanias, intuicijas. Nekreipti
jas dmesio reikia traktuoti jas, pavyzdiui, kaip kalbjimo anomalijas,
arba, tarkime, kaip kalbos fakt, kuris turt bti aptariamas kaip viene
tinis, nesietinas su jokiu bendru principu. ios sampratos paios yra
teorins toki konflikt veikimo priemons.
Kitaip yra etini intuicij atveju. Daug kas lemia, koks poiris turi
bti priimtas, ir etikai savitas poiris nebus paliktas vienas, kadangi jis
susujs su bet kuriais svarbiais klausimais arba kit interesais. ia teori
jos tikslas nra tiesiog ar pirmiausiai suprasti konflikt. Turime kit b
d- istorini ir sociologini-jam suprasti. Teorijos tikslas veikiau yra
isprsti konflikt radikalesne prasme-ji turi pasilyti kok nors tikina
m pagrind, dl kurio turtume pasirinkti t, o ne kit intuicij. Klausi
mas, kur turime aptarti, yra toks: kaip etin teorija gali gyti toki tak?
Vienas prasmingas atsakymas klausim gaunamas primus tam
tikras labai stiprias prielaidas. Tarkime, yra tam tikr moni, kurie,
pirma, nusprend pasiekti susitarimo svarbiais etiniais klausimais, ir i
tikrj jiems labiau rpi pasiekti susitarimo, negu ireikti vienoki ar
kitoki pasaulio etin samprat. Jie yra negrtamai angaavsi gyventi
glaudiai susibrus vien visuomen.4 Be to, nusprsta pasiekti b
tent susitarimo, taigi j nepatenkint tiesiog vieno sitikinim rinkinio
sivyravimas. Toliau, jie laiko tai udaviniu, pareigojaniu juos sufor
muluoti principus, kurie galt bti isakyti vieai. Pagaliau, jie nori,
kad is procesas takot diskusijas dl problem, kurios vliau iplauks
i jau susitart princip, toki kaip tarpusavio konfliktai. Tokiomis
aplinkybmis jiems bt protinga siekti sukurti etin teorij, taip pat
jiems bt protinga vadovautis metodu, kuris stengiasi isaugoti kiek
manoma daugiau j intuicij ir tuo pat metu duoda racionali princip
struktr, kuri padeda isiaikinti, kuri intuicij turi bti atsisakyta
98
arba kurios turi bti pakeistos. Akivaizdu, kad tai reikia daryti abipu
siai keiiant teorij ir intuicijas tol, kol ios dvi puss madaug atitiks
viena kit. Tikslai, kuriuos ia aptariau, inoma, yra kontraktins teori
jos, tokios kaip Rawlso, tikslai, o metodas yra kaip tik tas, kur silo
Rawlsas - stengtis pasiekti tai, k jis vadina reflektyvia pusiausvyra
tarp teorijos ir intuicijos.5
is metodas tinka konstruojant etin teorij, besiremiani minto
mis prielaidomis, bet svarbu atkreipti dmes, kokios grietos ios prie
laidos. Jose gldi nuomon apie tai, kokie yra mons ir kaip veikia
visuomen - veikiau gali veikti, o ne veikia, kadangi gali bti, kad n
viena visuomen kol kas neveik taip, kaip reikalauja teorija, taiau pa
ties sumanymo poiriu svarbu, kad tokia visuomen bent galt bti
galima. Prielaidose taip pat gldi tam tikri idealai, atitinkamai tokio tipo
teorija dvejopai atsispiria i etinio pasaulio vidaus. Ji ne tik nuo pat pra
di numato, kad suinteresuotieji nori priklausyti tam tikram etiniam
pasauliui, bet ir savo udaviniu laiko tam tikro konkretaus tipo etinio
pasaulio siekius (matme tai 5 skyriuje, kur aptarme Rawlso susita
riani pusi poir vergij).
iose prielaidose domiai susij faktinis ir idealusis aspektai. Viena
vertus, kai kurios prielaidos tinka bet kuriai visuomenei, kita vertus, jose
gldi geresns ir racionalesns visuomens idealai. Tarp j - svarbi, kad
ir ne aikiai apibrta slyg, taikom tam tikrai visuomenei - apiben
drintai sakant, iuolaikinei visuomenei - sritis, kurioje tai tampa tam tik
ru mastu etine, ne vien istorine koncepcija.
Pirmoje Rawlso procedros dalyje yra vienas elementas, kuris turi
tikti bet kuriai visuomenei - jos tikjimai turt bti tam tikru laipsniu
homogeniki ir ji turt turti tam tikrus autoritetingus konflikt spren
dimo bdus, panaikinanius prievart. Taiau ji gerokai virija iminimali slyg siekdama visuomens, kur tie sprendimo bdai daniausiai
pasireikia diskusijomis, orientuotomis konsens. Tai ne socialin bti
nyb ir svarbu ne tai, ar visuomens gyvena taip, bet ar jos galt taip
gyventi. iais aspektais Ravvlso modelis yra liberalus. Be to, pagal rei
kalavim, kad visuomen isakyt savo vertybes vieai pateikiam prin
cip rinkiniu, jis yra racionalistinis. Pakartosiu - nra btina, kad vi
suomen pateikt savo vertybes btent taip, klausimas, ar ji tai sugeb
t. is siekis engia ingsn toliau negu minimalios liberalizmo prielai
dos. Jame dalyvauja ne tik sutarimo siekianios diskusijos siekis, bet ir
99
to, k reikia sutarimo siekianti diskusija, racionalistin samprata, b

dinga iuolaikinms visuomenms ar bent jau filosofiniam ir sociologi
niamj sivaizdavimui.
Dar vienas tolesnis ingsnis, virijantis tai, kas gali bti vadinama
parodomuoju (expository) racionalizmu, reikalauja, kad visuomens prin
cip konfliktai bt sprendiami pagal toki pai procedr. Padarius
pirm racionalistin ingsn, bt galima likti su principais, kurie i tikr
j diskursyviai suformuluoti, bet nesusisteminti. Vliau reikalaujama, kad
visuomen taip pat turt racionalistin sprendimo procedr, konflikt
sprendimo metod, kuris pats turt bti diskursyviai iskleistas. Kaip
tik io reikalavimo rezultatas - etin teorija plaiausia prasme. Visa tai
atmeta poir, taip pat vadint, tik skirtinga prasme negu ta, kuri aptarinjome anksiau, intuityvizmu - poir, kuris silo princip arba
etini sumetim rinkin, taiau sutinka, kad konfliktai tarp j, bent iki
tam tikro laipsnio, galt bti sprendiami tik sprendiant apie konkret
atvej . Daugelis etini teoretik mano, kad tai pats protas ikelia reikala
vimus siekti daugiau negu intuityvizmo - siekti isamiau artikuliuotos
etins teorijos. Jie galvoja, kad tai, k pavadinau racionalizmu, tiesiog
iplaukia i buvimo racionaliu.
Vienas svarbus i sumanym ir taip pagrstos etins teorijos siekis
yra tas, kad visuomen bt skaidri, tai yra, kad etini institucij veikla
neturt priklausyti nuo bendruomens nari, nesuprantani savo veik
los.6 is reikalavimas, labai aikiai priimtas Rawlso, natraliai dera su
liberaliu kontraktyvizmu, bet kartu jis taikomas kur kas plaiau. Jis br
ia perskyr ne tiek tarp liberal ir neliberal, kiek tarp t, kurie ilaiko
radikalesnes Apvietos pagimdytas viltis, ir t, kuriej nepuoselja. Dau
gelis marksistini teorij, besiilgini visuomens, kuri gali apsieiti be
ikreiptos smons, knija kuri nors io reikalavimo versij. i kon
cepcija gali padti sustiprinti radikali kritik. Pavyzdiui, gali kilti nau
dingas klausimas, kiek prasti lyi santykiai priklauso nuo primesto
neinojimo bei ikreipto supratimo. Radikals kritikai kartais spraudia
tok klausim pasipiktinimo dvasios kupin yding rat: jie demaskuoja
ikreipt smon, kuri, kaip pasirodo, atpastama pagal tai, kad nepri
imaj ideologijos. Kai kritika naudojama efektyviau, ji suranda kit prie
asi, leidiani sakyti, kad monms primetamas neinojimas; tvirti
nimas, kad tai neinojimas, kaip ir tvirtinimas, kad jis primestas, tam
tikru mastu tampa nepriklausomais nuo santykio su kritiko ideologija.
100
Tai slyga, kuri daugeliu domi atvej sunku ipildyti, bet yra ir toki,
kurie neslepia savyje joki sudtingum: blogos socialins tvarkos me
las yra tiesiog melas - apgavysts, apsimetinjimai, iniekinta kalba, kaip ir j iaurumas, brutalumas, yra niekas daugiau, tiesiog iaurumas
ir brutalumas.
Skaidrumo siekis pasirodo vairiomis formomis, pretenzingesnmis
ir ne tokiomis pretenzingomis. Neaptarinsiu ia klausim, kuriuos jos
kelia.7 Paymsiu tik vien svarb dalyk: nors skaidrumas yra natra
lus liberalizmo sjungininkas, jo nepakanka racionalumui. Viena yra sie
kis, kad socialiniai ir etiniai santykiai i esms nesiremt neinojimu ar
ikreiptu savs supratimu, ir visai kita, kad visi juose gldintys sitikini
mai ir principai turt bti formuluojami eksplicitikai. Kad tai du atskiri
dalykai, labai gerai matosi asmeniniuose santykiuose, kur tiktis, jog jie
nesiremia apgaule ir klaida, yra paprasiausiai padoru, o manyti, kad j
pagrindas gali bti nusakytas visikai aikiai ir atvirai, yra idiotika.
Besiremiantis mintomis prielaidomis ir vystomas tokiu bdu, kontraktyvistinis sumanymas yra nuoseklus, kaip ir jam bdingas intuicij
panaudojimas siekiant reflektyvios pusiausvyros. Visa tai palieka nei
sprst svarbi klausim: kaip ios prielaidos susijusios su realybe; kaip
bt palaikomas tokio lygio etin savimon turinios visuomens ben
drabvio saitas; kokioms dabartinms visuomenms ie siekiai bt pro
tingi? (Tikiuosi, tai i dalies galt bti socialinio mokslo klausimai, bet
nelabai aiku, kiek koks nors socialinis mokslas mums jau padjo ie
kant juos atsakymo.)
Kartais prie reflektyvios pusiausvyros metod ikeliamas argumen
tas, kad intuicijos, kurioms i teorija pritaikyta, atstovauja tiesiog vieti
niams etiniams sitikinimams, kurie gali nebti teisingi. Kai sumanymas
suprantamas taip, kaip a j idsiau, is prietaravimas neveikia. Intui
cijos pagal sumanym turi atstovauti ms etiniams sitikinimams, ka
dangi iekoma ms etinio gyvenimo paaikinimo, taigi esm ne ta, kad
jos bt teisingos kokia nors pamatine prasme, o kad jos bt ms. Be
to, ne tik intuicijos, kurios formuoja teorij ir paios yra jos formuoja
mos, yra ms, bet ir, pirmiausiai, toki teorij kvepiantys siekiai.
Vis dlto, net jei priimame io metodo prielaidas, ilieka problema,
galbt ta, kuri turi omenyje keliantysis klausim, ar intuicijos, kurias
patvirtina metodas, yra i tikrj teisingos. Problema yra tai, k suvo
kiame mes vardu. Apibdindamas teorij a minjau visuomen ir vi
101
sikai aiku, k tai reikia, kai galvojame apie kontraktin teorij, kuri
vis pirma yra socialinio teisingumo teorija. Taiau etinis rpestis per
engia tokias ribas, k, inoma, supranta ir Rawlsas, ir kai nukreipiame
dmes anapus galimos politins tvarkos, bet kuri konkreti visuomens
samprata tampa nebesvarbi; teorija tada pasiekia t, kaip a pavadinau,
natrali apygard, kuri eina kiekvienas galimas etinio susitarimo
subjektas: kiekvienas moralinis veikjas, kaip galt pasakyti teorija. ia
mes vl grinami prie pradini, kantikj, universalistini tokios teori
jos rpesi.
Vienu poiriu ie rpesiai atitinka kontraktinio sumanymo dvasi ir
k tik aptartsias prielaidas. Liberals ir racionalistiniai jo siekiai ipleia
ribas - taip, kad apimt ne tik tuos, su kuriais mes i tikrj turime
susitarti, bet ir tuos, su kuriais etiniu poiriu bt pageidautina susitar
ti, o galiausiai ir kiekvien, kuris galt egzistuoti ir su kuriuo galtume
sivaizduoti besusitari-racionali veikj klas, abstrakios valstybs
pilieius. Taiau taip bepleiant ribas, atsitinka du tarpusavyje susij da
lykai. Mes vis maiau ir maiau begalime kliautis intuicijomis, kurios
bdingos btent vietiniam mes, kadangi dabar kalbama apie teorij, tu
rini tapti teorija tokio mes, kur eina racionals veikjai, tolimi ms
tradicijai ir paproiams. Dl tos paios prieasties turime vis maiau ir
maiau atspirties tak galvodami apie tai, k etin teorija turt apimti.
Remiantis Scanlono formule, cituota 5 skyriuje, sprendimui, kokias tai
sykles tam tikras veikjas galt pagrstai atmesti, lieka vis menkesnis
pagrindas. Gal gale apie t pagrind nebegalime pasakyti nieko, isky
rus, dar kart, ikelt klausim - k turt atmesti racionalus veikjas,
deja, jo samprata yra labai neapibrta. Turint omenyje neaprpiam
kno konstitucijos, jausm ir apskritai to, k Wittgensteinas vadina gy
venimo forma, galim vairov, klausimas, k ypatingesnio galt duoti
4 skyriuje aptarinta laisv, tampa gluminaniu.
Jis toks gluminantis, kad imama mstyti, ar tai teisingas klausimas.
Jeigu modeliuojamas ms sambvis su btybmis, visai kitokiomis ne
gu mes, kodl turtume sivaizduoti universali valstyb, o ne konfede
racij arba - dar silpnesn ir tinkamiausi sambvio form - nepuolimo
sutart? Gali bti, kad pats schematikiausias nesikiimo ir abipusio ne
puolimo kodeksas bt pakankamas alims, kurioms bendras tik gyve
nimo, o ne bendro gyvenimo poreikis. Toks schematikas kodeksas b
102
t per menkas apibrti vis bendro gyvenimo etin turin: bendram gy

venimui reikia daugiau negu vien gynybiko individualizmo. Nedertjo
taip interpretuoti. Bet tada ieina, kad universalistin perspektyva nepa
jgs apibrti konkreios grups etins teorijos turinio, ir i esms kils
klausimas ne tik dl to, ar skirtingas etinis turinys gali tikti skirtingoms
grupms, bet ir dl to, kiek liberalios, racionalistins kontraktini teorij
prielaidos paios savaime yra tinkamos apibrti kiekvienos grups eti
nio gyvenimo turin.
Pirmasis toki problem kl Hgelis. Jis puikiai kritikavo abstrak
i Kanto moral irj ai prieino Sittlichkeit - konkret etinio gyvenimo
pavidal, besireikiant vietine tradicija, gyvenimo form, kuri monms,
ja gyvenantiems, turi konkrei reikm. i koncepcija neivengiamai
susiduria su klausimu, kokiu mastu konkrei tradicij poiris gali i
laikyti savo vietin pobd, ar tradicijos negali bti kritikuojamos, verti
namos ar perengiamos. Hgelio atsakymas iuos klausimus gldi tele
ologinje istorijos, kaip savimons vystymosi, koncepcijoje. iandien
retas j a betiki, iskyrus pernelyg optimistikus marksistus, vis dar tikin
ius materialistine ios teorijos versija. Taiau Hgelis formulavo teisin
g problem: jis klaus, kaip galima iplsti konkreiai patiriam gyveni
mo form, o ne kaip pritaikyti universali program. Be to, savimons
samprata vis dar ilieka labai svarbi iai problemai.8
Kontraktin etin teorija negali pasilyti pamatinio etikos supratimo
metodo, kadangi ji pati turi bti suprasta. Taikoma pernelyg plaiai, ji
neduoda joki ar bent pakankam rezultat; taikoma per siaurai, ji nuo
lat kelia speciali slyg, kurios padarytj pritaikoma, klausim. Gal ir
gali susiklostyti aplinkybs, kuriomis geresnio pasaulio siekiui ireikti
geriausiai tikt bandymas mstyti apie etin gyvenim kontraktins te
orijos kalba, bet jei toki aplinkybi esama, bendra tokios teorijos idja
pati savaime negali mums j atskleisti.
Palik kontraktyvizmo sudtingumus ir pavelg kita kryptimi, ma
tome utilitarizm, kuris atrodo toks paprastas, kad iuo poiriu gali
pasirodyti patrauklus. Jis nesusiduria su problema, kiek mes galime nu
tolti nuo tradicijos, kadangi nuo pat pradi jos nepaiso. Jam nekyla
klausimas, k, taip nutol, turtume atsivelgti: jis jau i anksto pasak
apie vienintel dalyk, kur turtume atsivelgti (net jei gal gale pasiro
103
do, kad atsivelgtin faktori yra daugiau nei tikjoms). Be to, jam
nekelia rpesio, bent jau iame pamatiniame, paprastame lygyje, reflektyvi atovalga intuicijas. Jos nustumiamos al.
Taiau nors utilitarizmas iame lygyje negaita laiko ir nesiiupinja
su ms specifikesnmis intuicijomis, neturtume manyti, kad jis ap
skritai nesiremia jokiomis etinmis intuicijomis. Jis remiasi tokiomis
dviem. Vien gerai ireik Henry Sidgv/ickas plaiai diskutuotoje kny
goje Etikos metodai, kurioje ir ra, jog utilitarizmui reikia maiausiai
vienos intuicijos:
A pasiekiu akivaizd princip, kad universumo (jei galiu taip saky
ti) poiriu vieno individo gris nra n kiek svarbesnis negu bet
kurio kito gris [...] ir man akivaizdu, kad kaip racionali btyb a
esu nukreiptas siekti apskritai grio - kiek tai pasiekiama mano j
goms, - o ne vien konkreios jo dalies.9
Sidgvvicko akivaizdus principas pasilytas kaip praktinio racionalu
mo principas; Hareas pana princip formuluoja lingvistine forma. Bet
atrodo aiku, kad kalbama apie etin princip ir kad nesutarimas dl jo
(neimant domn grynai egoistinio jo atmetimo) bus etinis nesutarimas.
Taiau utilitarizmui reikia dar vieno principo, anot kurio nesama joki
kit pamatini etini sumetim^ vien tik is. Tai taip pat etin intuicija ir
daugelio moni nepritarimas, kur ji tikrai paskatins, kaip jau sakyta,
bus etinis nepritarimas.
Antrasis principas gali bti pateiktas taip, kad atrodyt ess ne etinis
principas, o teorinio racionalumo reikalavimas: kaip paprastumo princi
pas, anot kurio turime remtis kiek manoma ekonomikiausiomis prielai
domis: Bet toks poiris vis pirma neteisingai supranta pat paprastu
mo princip. Sumanymas remtis minimalia prielaida - tokia, kuri suteiks
ekonomikiausipaaikinim, yra geras, taiau tai nebtinai reikia mini
mumo prielaid. Efektyviausias prielaid sraas nebtinai yra trumpiau
sias. Tokio pobdio klaida daryta empirizmo istorijoje, kurioje remtasi
prielaida, jog protas iki bet kokio patyrimo yra tuias. Tai reik prielai
d apie minimal proto turin, taiau atvilgiu to, kas turjo bti paai
kinta, i prielaida nebuvo minimali - prieingai, joje gldjo mantrus ir
labai netikinantis evoliucijos ir mogikojo mokymosi aikinimas. Pana
iai ir faktas, jog utilitarizmas pradeda su tokiu mau bagau, neteikia
104
jam visikaijokio pranaumo. Klausimas yra vienintelis - ar jo bagaas

pakankamas kelionei, kuri leidosi.
Bet kuriuo atveju turi bti atsakyta fundamental klausim apie ke
lion. Kodl turtume paisyti teorinio paprastumo irjo keliam reikalavi
m? Ar iuos reikalavimus laikysime tinkamais, priklauso nuo to, kaip
suprasime etins teorijos paskirt. Susidaro spdis, jog, pavyzdiui, Sidgwickas, paprasiausiai siekia suteikti sveiko proto moralei mokslin
form, t labai gerai atskleidia jo klausimas: jei sistemindami mo
gaus veiksmus nesiremsime prielaida apie visuotin laim kaipj bendr
tiksl, tai kuo tada remsis ms sisteminimas?10 Kai kurie vlesni te
oretikai taip pat neabejojo nuostata, jog etin teorija turt pasiymti
tokiomis pat dorybmis, kaip ir mokslin teorija.
A dar griu prie io klausimo. Pirmiausia turime i ariau pavelgti
tai, kaip teorija, ypa utilitaristin, galt bti siejama su sveiko proto
morale. Svarbu pabrti, kad utilitaristams kasdieni pair sistemini
mas nebtinai reikia j pakeitim geresnmis. Teorija kartais gali pa
grsti tas pairas; dar daugiau, kartais taip ji gali bti naudinga net to
kioms pairoms, kurios pagal savo dvasi nra utilitaristins. Sidgvvikkas suprato, jog klausimas, kokia motyvacija veda didiausi gr, yra
empirinis; tuo labiau toks yra klausimas, ar galvojimo apie didiausi
gr praktika atnea didiausi gr. Pati utilitarin smon tampa savo
apmstym objektu ir Sidgwickas prieina ivados, kad daugelyje gyve
nimo sriiji neturt bti pernelyg skatinama. Jis tikjosi igelbti uti
litarizm nuo sen kaltinim, es is veds vis natrali prieraium
neigim, slopins impulsus bei spontanikum ir tvirtins iskaiiuojan
i, visuotin gr nukreipt dvasi. kaltinim pirmasis ir aikiau nei
kas nors kitas ikl Godwinas, savo nepalauiamu racionaliu atsisaky
mu gerbti bet koki paskat, kuri paprastas mogus laikyt veriamja.
Sidgwickas pasil utilitaristin daugelio nuostat, paprastai supranta
m kaip turini vidin arba neutilitarin vert, interpretacij. Tokios
vertybs kaip teisingumas, tiesos sakymas, natralus prieraiumas, iti
kimyb savo draugams, ypatingas rpestis savo vaikais ir pan. galt
atrodyti susijusios su poiriu, kurio nuodugnus utilitarizmas nepalaiky
t. Bet, kaip primygtinai reikalavo Sidgwickas, reikia svarstyti utilitarin
t vertybi vert, tai yra dalyk padties, kuriai esant mons siekia i
vertybi, vert. Taip velgiant, utilitaristinis pagrindimas palieia kur kas
platesn vertybi rat nei buvo manyta.
105
Toks pat netiesioginis yra Hareo utilitarizmas. Ekstensyvaus atjau

ianio susitapatinimo procesai bdingi ne visam moraliniam mstymui,
o tik tai daliai, kuri jis vadina kritiniu mstymu. Didij laiko dal
mes mstome kitame, intuityviame lygmenyje, kuriame neusiimame
sudtingais veiksmo pasekmi skaiiavimais, o pasikliaujame schema
tikais ir paprastais principais, kuriuos gijome vaikystje. Tai ne vien
praktikos padiktuotos taisykls, kuri, esant reikalui, turi bti atsisaky
ta. Jos gldi giliai mumyse ir asmuo nukrypsta nuo j tik su didiausiu
nepalankumu, o kiti, paeidiantys jas, sukelia didiausi pasipiktini
m1Kis antras moralins minties lygmuo pirmiausiai atsiranda dl to,
kad mes neturime galimybs usiiminti detaliais kritinio mstymo
skaiiavimais kasdiense situacijose, ojei vis dlto pabandytume tai da
ryti, veikiausiai suklystume, daniausiai - dl palinkimo savo naud.
ie faktai ir ij iplaukianti intuityvaus mstymo vert gali bti atpainti
velgiant i kritinio mstymo pozicij. Kritinis mstymas, pats bdamas
utilitaristinis, gali, kaip ir Sidgwickas, prieiti ivados, kad didij laiko
dal mogus neusiima naudos maksimizacija ir negalvoja kaip utilita
ristas.
ios netiesioginio utilitarizmo pakraipos remiasi savitu poiriu nuo
statas, veikianias kasdieniame arba intuityviame lygmenyje; irtai ikelia
rimt klausim: ar i teorija gali bti neprietaringai arba priimtinai taiko
ma kurioje nors proto srityje ar visuomenje? Teorija nustato t nuosta
t vert, taiau tai tik instrumentin vert. nuostatas velgiama kaip
tam tikr veiksm galinimo mechanizm, o tie veiksmai yra tam tikros
dalyk padties, atneanios daugiausiai gerovs, gyvendinimo priemo
n. itaip ios nuostatos atrodo velgiant i iors, i utilitaristins smo
ns pozicij. Bet i vidaus jos atrodo kitaip. I tikrj utilitaristinis sam
protavimas skatina manyti, kadjos neturt taip atrodyti i vidaus. Nuo
statos padeda formuoti veikjo, j turtojo, charakter ir atlieka teorijos
paskirt vaidmen, tik jei veikjas savo charakter velgia ne vien in
strumentikai, o mato pasaul i to charakterio pozicij. Dar daugiau,
nuostatos reikalauja, kad veikjas ir kitus dalykus velgt neinstrumentikai. Tai ne tik veiksmo, bet taip pat jausmo bei sprendimo nuostatos ir
jos reikiasi priskiriant ne instrumentin, o btent vidin vert tokiems
dalykams kaip tiesos sakymas, itikimyb ir panaiai.
Tokio tipo teorijai bdinga neraminanti spraga arba atotrkis tarp
paios teorijos dvasios ir dvasios, kuriji tariamai grindia. Esama per
106
skyros, kuri turt i sprag veikti arba priversti mus j priimti: tai
teorijos ir praktikos perskyra. Taiau kai paklausiama, apie kieno teorij
kalbama, ir kieno praktika turima omenyje, perskyra pasirodo turinti
labai menk gali. Sidgvvickui, kaip ir daugeliui kit praeities mstytoj,
i perskyra apibr dvi moni kategorijas - teoretikus, kurie pajgs
atsakingai elgtis su neutilitarini nuostat utilitaristiniu pagrindimu, ir
kitus, kurie nesusimstydami naudojasi tomis nuostatomis. is poiris,
kuris gerai dera prie svarbi utilitarizmo kolonijini ryi, gali bti vadi
namas provincijos gubernatoriaus rm utilitarizmu (Government House utilitarianism). Pastarasis turi netikt pasekmi, kurias pats Sidgwickas tyrinjo su mazochistiniu nuodugnumu. Pavyzdiui, buvo ke
liamas klausimas, ar plaiai turt bti atskleista mokymo esm. Apsi
viet utilitaristai gal ir pajgt gyventi pagal rafinuotas ir sudtingas
taisykles, kurios numato iimtis kasdienei praktikai, bet kiti to nepajgt,
todl bandymas vesti tokias taisykles galt pridaryti daugiau alos,
susilpnindamas galiojani moral, negu naudos - gerindamas jos koky
b. Todl utilitaristai tur rimtai pasvarstyti, kiek j ar patarimas, ar
pavyzdys turt bti vieinamas:
Taigi remiantis utilitarizmo principais gali bti teisinga daryti ir tam
tikromis aplinkybmis - asmenikai rekomenduoti tai, k ginti vieai
bt klaida; gali bti teisinga vien grup moni atvirai mokyti to,
ko mokyti kitus bt klaidinga; gali bti manoma, jei pavyksta ilai
kyti santykin slaptum, daryti dalykus, kuriuos daryti pasaulio aki
vaizdoje bt klaidinga.
Sidgwickas pripaino didel i ivad okiravimo tikimyb ir man,
jog tai gera, kad dauguma moni ir toliau laikys jas okiruojaniomis.
Atrodo, kad utilitarizmo ivada yra tokia: - su altu pasimgavimu api
bendrina Sidgwickas, - nuomon, jog slaptumas gali paversti veiksm,
kitokiu atveju klaiding, teisingu, santykinai turt bti laikoma paslap
tyje; analogikai atrodo naudinga, kad doktrina, pagal kuri ezoterin
moral yra naudinga, pati turt bti laikoma ezoterine.12
Provincijos gubernatoriaus rm utilitarizmas indiferentikas sociali
nio skaidrumo vertybms, mintoms aptariant kontraktinio pobdio te
orijas. Tai poiris, kuriam iandien turt geriau sektis praktikoje, o ne
atviroje teorijoje (galimas daiktas, kad jam nra jokio pagrindo dl to
107
apgailestauti). Dabartins netiesioginio utilitarizmo versijos, tokios kaip

Hareo, paprastai perskyr tarp teorijos ir praktikos nusako labiau psi
chologiniais, o ne socialiniais terminais. Jie skiria teoretizavimo laik ir
praktikos laik ir naudoja vyskupo Butlerio svok ramybs valanda
(cool hour), per kuri filosofikai orientuotas moralistas apmsto sa
vo principus bei praktik.13 i versija susiduria su tokiais pat dideliais
sunkumais. Dirbtinai skamba manymas, kad visapusiko atsidavimo drau
gystei ar panaioms vertybms periodai gali kaitaliotis pagal ramybs ir
veiklos tvarkarat su visai kitokio pobdio apmstymais. Teigiama dar
daugiau: kadangi refleksijos yra i esms kitokio pobdio (alien), rei
kalinga tam tikra valinga umartis, vidinis moni kategorij, kurias
skyr Sidgwickas, pakaitalas, kad sipareigojim nuostatos, kai joms
ikyla pavojus, bt apsaugotos nuo jgas pakertanios instrumentins
refleksijos.
Vis dlto provincijos gubernatoriaus rm utilitarizmui bdingas bent
vienos realizmo ries nuopelnas: jis stengsi rasti visuomenin teorijos
pritaikym. Jis siejo savj teorij su tam tikra visuomens dalimi - uti
litariniu elitu (nors vadovautasi apgaulingu sivaizdavimu, koks i tikrj
jis turt bti). Kai kurioms netiesioginio utilitarizmo versijoms i viso
nepasisek susieti savs su jokia visuomens dalimi. Toki teorij ob
jektas traktuojamas kaip transcendentikas gyvenimui, egzistuojantis erd
vje anapus praktikos, kuri turt reguliuoti ir pagrsti. Anot psicholo
gins versijos, pagunda velgti btent taip remiasi tam tikru teorijos lai
ko paveikslu: kalbama apie valand, kai veikjas palieka save ir velgia
visk, skaitant ir savsias nuostatas, i universumo pozicij, o po to
sugrta ir tsia praktin gyvenim. Taiau bet koks realus tokio pob
dio teorizavimo procesas turt bti gyvenimo dalis, tam tikra prakti
kos ris. Negalima savyje atskirti teoretiko ir veikianiojo asmens, ku
rio nuostatos teorizuojamos, nebent ta perskyra bt primestin ir ap
gaulinga. Netiesioginio utilitarizmo atveju tokia perskyra padeda nuslpti
konkret sunkum - konflikt tarp to, kaip teoretikas sivaizduoja ias
nuostatas, ir to, kaip jis sivaizduoja pasaul, turdamas tokias nuostatas.
Bet koks bandymas filosofin refleksij etikoje suprasti kaip uol
universalistin pozicij iekant pagrindimo, kuris po to parsigabenamas
kasdien praktik, sukelia ir kit sunkum. Sunkumai kyla net jei, kaip
kontraktinio pobdio teorijose (bet ne netiesioginiame utilitarizme), rei
kalaujama, kad pagrindimas neprietaraut to, kas pagrindiama, dva108
iai. Kiekvienas tokio pobdio paveikslas tam tikru mastu remiasi pla
tonika prielaida, kad reflektyvus veikjas, kaip teoretikas, gali pasidary
ti nepriklausomas nuo gyvenimo ir charakterio, kur tyrinja. Manymas,
kad galima velgti visas savo nuostatas kritikai, i alies, neatsiejamas
nuo sitikinimo, jog galima suprasti savo bei kit moni nuostatas i
tokios neutralios pozicijos, t.y. nesiremiant tegu nevardijamu, taiau tau
prastu, geriau pastamu pasaulio paveikslu nei tas, kuris susiklosto taip
abstrahavusis; taiau nei psichologija, nei etins refleksijos istorija ne
duoda daug pagrindo tikti, kad teoriniai ramybs valandos samprotavi
mai gali apsieiti be tos moralinio pasaulio formos, kuria remiasi kasdie
ns nuostatos.
Kuo tokie aikinimai patraukls? Kas skatina priimti tokias teorines
struktras? Kai kurios prieastys gali bti labai bendros ir metafizins,
aknytos, pavyzdiui, idjoje, kad pasaul tok, koks jis i tikrj yra,
matome tik velgdami i alies, sub specie aeternitatis. I madaug to
kios objektyvumo sampratos kyla dalis racionalaus orumo, priskiriamo
bandymams kontempliuoti etin pasaul i tokios perspektyvos. Filosofai
nesutaria net dl to, ar toks pasaulio vaizdas manomas mokslui: ar gali
me kokia nors aukiausia ar net labai radikalia prasme taip abstrahuotis
nuo savo pair apie pasaul, kad pasiektume tai, k kitoje vietoje pa
vadinau jo absoliuia koncepcija.14 Taiau net jei panaios koncepci
jos siek laikytume deraniu mokslui (vliau argumentuosiu, kodl lai
kau j tokiu), tai nepadaryt jo patraukliu ir ms etinei smonei pride
raniu siekiu.
I dalies tai paaikinama skirtumais tarp praktinio ir teorinio proto. I
dalies taip yra dl to, kad mokslinis pasaulio supratimas yra ne tik visi
kai suderinamas su pripainimu, jog ms vieta jame niekuo neiskirti
n, bet iais laikais tas pripainimas jau gldi jame.15 Taiau etins teori
jos tikslas yra padti mums kurti pasaul, kuris bus ms pasaulis, toks,
kuriame gyvensime savo socialin, kultrin ir asmenin gyvenim. Tai
nereikia, jog turtume umirti, kad gamtikasis pasaulis nra sukurtas
kaip ms namai, ir kai kurios grietesns tokio nelaikinio poirio i
raikos, pavyzdiui, Spinozos, buvo paskirtos tam, kad priverst mus
gerai siminti i ties bei jos reikm. Taiau nra ir taip, jog tokia nelaikin perspektyva tampa tinkama paiai etinei miniai. Jei taip bt, mes
turtume grietai sipareigoti ne vien mstyti apie savo etin gyvenim tik
tokiu, aminybs poiriu, bet ir vartoti vien svokas, atitinkanias toki
109
perspektyv. Tai tikrai nemanoma. Tokios svokos i esms yra fizikos

svokos ir net psichologijos odyno atvilgiu klausimas, kiek jam gali
bti bdingos tokio pobdio iraikos, yra neisprstas.
ie metafiziniai vaizdiniai gali kvpti tam tikras etines teorijas. Bet
paskata kurti teorij siaknijusi paioje etinje mintyje. Daugeliui atrodo,
tarsi pats protas ved etin mint teorijos ir sistematizavimo kryptimi.
Kad deramai suvoktume teorijos tak etikai, turime suprasti, kodl taip
turt bti. iuo aspektu svarbu klausti, kodl manoma, kad refleksija
reikalauja teorijos. iame etape per vlu klausti ankstesnio klausimo:
kodl refleksija?-per vlu io tyrimo kontekste, kadangi Sokratui jau
buvo leista kalbti 1 skyriuje, ir visada per vlu dl paties klausimo po
bdio, kadangi j galima atsakyti be iankstinio nusistatymo tikjo ne
svarstant. Bet bt visikai klaidinga manyti, kad vienintel alternatyva
etinei teorijai - atmesti refleksij ir likti su nereflektuotomis iankstin
mis nuomonmis. Teorija ir iankstins nuomons nra vienintels pro
tingo veikjo ar filosofijos galimybs.
Kokio pobdio etinio gyvenimo refleksija skatina teorij? Tikrai ne
bet kuri. Esama pamstym, kurie siekia suprasti ms motyvus, siekia
suprasti ms etin praktik psichologiniu ar socialiniu poiriu, ir nors
tai gali atvesti prie vienokios ar kitokios teorijos, tai nebus etins teori
jos. Taip pat bt klaidinga manyti, kad tokio pobdio refleksija bus
aikinanioji, o etin teorija iauga i kritins refleksijos. Didel dalis ai
kinaniosios refleksijos taip pat yra kritin, kai tiesiog atskleidiama,
kad tam tikros praktikos ar jausmai turt bti suprantami kitaip nei
prasta. Tai viena veiksmingiausi kritins refleksijos ri. \ etin teori
j veda kitokia kritin refleksija - tokia, kuri ieko pagrindiani prie
asi. Negalima pasilyti jokios dorovins taisykls, kurios pagrindi
mo mogus negalt teistai reikalauti, - ra Lockeas16 ir i maksi
ma, suprasta tam tikru bdu, natraliai veda prie teorijos krimo.
Daugelis moni velgia skirtum tarp ankstyvo embriono nuudy
mo ir naujagimio nuudymo. Ne kiekvienas taip galvoja. Pakankamai
didel dalis moni, ypa katalikai, prilygina abort vaikudystei ir abu
atvejus laiko blogiu. Labai nedaugelis tapatina vaikudyst su abortu ir
abu atvejus laiko leistinais. iuolaikiniame pasaulyje pastarieji daniau
siai bna etins teorijos entuziastai,17 taip pat neabejotinai kai kurie ry
tingi administratoriai kratuose, pasiyminiuose labai dideliu gimsta
110
mumu. Tvai, kuriuos btinyb privert nuudyti savo vaikus, vien dl

io fakto nepradeda tapatinti t dviej dalyk. Artimai susijs, nors retai
diskusijose apie abortus minimas faktas yra tas, kad tik nedidel dalis
moter savaimin abort arba ankstyv persileidim prilygina negyvo
kdikio gimimui arba situacijai, kai vaikas mirta tik gims. Taigi dauge
liui moni perskyra tarp embriono ir kdikio yra pakankamai svari, kad
j bt atsivelgta svarstant udymo klausim, ir beveik kiekvienamji
atrodo pakankamai svari, kad tos situacijos bt vertinamos skirtingai.
Tai tik vienas pavyzdys, kai perskyra daugeliui moni atrodo pakanka
mas pagrindas. Esama dalyk, kuriems joks pagrindas nebuvo suteik
tas, bet anot tam tikros Lockeo maksimos interpretacijos, t moni
gali bti teistai paprayta nurodyti pagrind. Turima omenyje jpraktika naudoti t perskyr kaip pagrind. Kaip jie tai pagrindia?
Tada, kai pareikalaujama pagrsti galiojanipagrindimo praktik, ga
lim atsakym skaiius ymiai sumaja. Esama nedaug sumetim, ku
rie galt pasitarnauti kaip atsakymas, irjie jau pradeda panati sume
timus (gerov, galimi kontraktinio pobdio susitarimai), apie kuriuos
galt kalbti etin teorija. Ojei iame lygmenyje nurodomos prieastys
dar nra etins, tai tokiomis jos pasirodys kitame lygmenyje, kadangi
procesas nesustoja. Galiausiai, jei is linijinis pagrindo iekojimo proce
sas tsiasi, tursime pasiekti bent vien pagrindimo praktik, kuriai neberasime jokio pagrindo, bet kuri palaiko pati save.18 Vienu poiriu, is
rezultatas gali paremti paprastumo princip, kur jau minjau: jei nera
cionalizuoto principo turjimas yra iracionalus, geriau turti kuo maiau
iracionalumo. Kiti, kitokio bdo mons klaus, kodl, jei i anksto aiku,
kad baigsime vienokia ar kitokia nepagrindiama pagrindimo praktika,
negaltume sustoti ties keliomis. Kai suprantame, kad nemanoma ra
cionalizuoti visko, kuo platesns racionalizacijos projektas nebeatrodo
suprastins kaip pati geriausia galimyb. Veikiau turime pripainti, kad
iekojome ne ta kryptimi.
Taiau nedaug prasms svarstyti, kaip turtume irti io linijinio
modelio rezultatus, kadangi pats modelis yra ydingas. Joks pagrindimo
procesas netenkina io paveikslo - nei moksluose, nei kur kitur. Teori
nje srityje fundamentalistin sumanym, vis inojimo struktr atremiant tam tikr privilegijuot teigini klas, iuo metu i esms pakeit
holistinio tipo modelis, pagal kur dalis teigini gali bti kritikuojami,
pagrindiami ar koreguojami, o kiti ilaikomi nepakit, taiau nra nei

tokios procedros, kuri leist suabejoti jais visais kartu, nei tokio pa
grindo, kuris teisint visus juos kartu. Pasak pagarsjusios Neuratho
metaforos, mes remontuojame savo laiv tiesiog jroje, plaukdami.
Atsisak linijinio modelio, mes vis dar galime isaugoti vilt, kad kiek
viena praktika turi savo pagrind ar prieast; bet tikrai netenkame gali
mybs manyti, kad turt bti kokia nors viena prieastis viskam. Ta
iau etikos atveju net ir silpnesnis reikalavimas, kad turt bti vienoks
ar kitoks kiekvienos praktikos pagrindimas, turi bti interpretuojamas
pakankamai negrietai, jei norime j patenkinti. Galbt galsime parody
ti, kaip konkreti praktika siejasi su kitomis praktikomis ir gyja socialin
bei psichologin prasm. Bet gali bti, kad nepajgsime surasti nieko,
kas patenkint pagrindimo reikalavim, jei j formuluoja mogus, nepri
klausantis toms praktikoms. Galime nesugebti kokia nors realia pras
me pagrsti j net ir sau patiems. Kokia nors praktika gali bti taip tiesio
giai susieta su ms patirtimi, kad pagrindas, kur j i teikia, bus laikomas
stipresniu nei bet kuris kitas silomas jos paaikinimas.
T iliustruoja teoretik pastangos kategorijas, kuriomis nusakome
savo veiksm prieastis, pakeisti kitomis, tariamai geresnmis sistemi
kumo poiriu. Taip Michaelis Tooley, teoretikas, norintis pripratinti mus
prie vaikudysts idjos, ragina svarstant tokius klausimus vartoti as
mens kategorij: turime tam tikr pareig tik asmenims; kdikiai atsidu
ria anapus ios klass viename jos krate, o seniai - kitame. is patrauk
lus pasilymas remiasi apgaulinga svoka. Asmens kategorija, nors daug
kas j vartojo morals filosofijoje, yra varganas pagrindas etinei miniai,
ypa dl to, kad atrodydama kaip rin arba klasifikuojanti svoka, ji i
tikrj apima savybes, kurioms beveik visoms bdingas laipsnikumas atsakomyb, savimon, refleksijos sugebjimas ir pan. Taip sudaromas
spdis, kad susiduriame su tam tikros klass ar tipo btybe, kai i tikr
j mes kalbame apie mones, kurie veikia tam tikr skals rib.19 Dar
blogiau, kad kritin skals riba, tinkanti vieniems tikslams, netinka ki
tiems. Jei svok asmuo eit savyb, kuri vadintume visika morali
n atsakomyb, tai maiausias amius, kad patektum toki klas, tra
dicikai btseptyneri metai, betgi kiekvienas, gyvens su eiameiu ar
dviej met vaiku, turi daug prieasi galvoti apie juos kaip apie asme
nis. Net Tooley nelaiko j pakankamai iki-asmenimis, kad sankcio
nuotj udym.
112
Asmens, kaip teorins kategorijos, trkumai rodo Tooley pasilymo

neskm, bet kartu jie iliustruoja teorinio sumanymo ydingum ben
dresne prasme. Kaip galime aptikti teorins svokos silpnsias puses, jei
ne taikydami j kasdienms perskyroms, kurias ji yra paaukta pakeisti
arba pagrsti, arba atsivelgdami prasm to gyvenimo pavidalo, kok j i
turt padti gyventi? ios svokos, uuot dl priklausymo teorijai gij
kok nors ypating autoritet, to, ko ij tikimasi, atvilgiu tampa labiau
savavalikos negu tos, kurioms pakeisti jos buvo sukurtos.
Jei teorija ruoiasi bti paties proto produktu, o btent tok tvirtinim
a ir svarstau, tai ji negali juo bti, kadangi kiekvienas protas reikalauja
pagrindo (every reason reuires areason). Ar ji galt tapti racionalumo
reikalavimo produktu kaip nors kitaip? Niekas i to, kas buvo pasakyta,
neveria ms manyti, kad tradicins perskyros negali bti kritikuoja
mos; praktikos, kurios nustato perskyras tarp skirting moni grupi,
i tikrj gali reikalauti pagrindimo, jei neketiname pasitenkinti nereflektyviomis tradicijomis, teikianiomis iankstini nuomoni paradigmas.
Tie prietarai atrodo paprasiausiai iracionals; racionalumas reikalauja
juos kritikuoti ir, neradus pagrindimo, atmesti; kritikavimas reikalauja
pagrindo tokiems atskyrimams. Jei tai tsiasi pakankamai ilgai, kaip ga
ltume ivengti etins teorijos?
Pirmas klausimas, kokiu mastu tai, kas blogai tokiose praktikose,
yra blogai dl iracionalumo. Bloga, nes neteisinga, traktuoti juoduosius
ar moteris kaip prastesnius negu baltuosius ar vyrus, ir kai tokia prakti
ka vykdomj danai tampa iauri. Galtume sakyti, ji iracionali, kadan
gi nenuosekli. Pagrindai taikomos ne visais atvejais vienodai irtai paei
dia formal universalizuojamumo princip. Bet blogumas danai susi
js ne su tuo, irjei iuose dalykuose velgiame iracionalum, tai jo ak
nys retai bna ia. Formalus ir neginytinas universalizuojamumo prin
cipas yra tas pats, k anksiau pavadinau pakanka, vadinasi, pakanka
principu, kuris sako, kad jeigu tam tikri sumetimai i ties yra pakanka
mas pagrindas vienu atveju, tai jie turi bti pakankami ir kitu atveju. Bet
tuo gali remtis diskriminacija ir prietarai. mogus, pat buvim moterimi
laikantis pagrindu diskriminuojaniam elgesiui, vien tuo nepaeidia pa
kanka, vadinasi, pakanka principo. Jis paeidia j ir tampa nenuosek
lus bei iracionalus, jeigu prot ir patikimum laiko pakankamu pagrindu
samdydamas vyr, bet atsisako elgtis taip pat, kai kalbama apie moters
samdym. Taiau jis ivengt toki kaltinim, jei aikiai pasakyt, kad i
113
tikrj pirmuoju atveju vyras buvo priimtas dirbti dl to, kad buvo pro
tingas, patikimas ir vyras. inoma, nurods tokias primimo prieastis
atvirai, jis netapt teisingesnis, bet bt nuoseklus.
Esama kitos prasms, kuria is asmuo gali bti tikrai iracionalus. To,
k jis daro, poiriu, iuo atveju - darbo rinkoje samdant mog, kuris
gerai atliks darb, gali bti visikai neprasminga savo pasirinkim grsti
tuo, kad samdomasis bt vyras. Suprantant tai, k asmuo daro, tam
tikra siaura prasme, is pagrindas turi prasms, bet jis tampa maiau
prasmingas, kai asmuo pagalvoja plaiau ir atsivelgia privalumus, ku
riuos teikia kit moni prietar (n kiek ne geresni nei jo paties) pasitelkimas (jis gali sakyti, kad nedrsta stoti prie tuos kit prietarus, bet
tada jo sprendimo pagrindas yra kitoks). Etin teorija tokio pobdio
iracionalumo nei atskleis, nei igydys, ia reikia pasiekti, kad asmuo
reflektuot, k jis daro. Kaip ir anksiau, tai gali pareikalauti tam tikro
teorinio kitos ries supratimo, ir tai bus susij su kitomis vertybmis.
prastesniais atvejais, kai savo elgesiu diskriminuojantis mogus ne
pripasta, kad jo elgesio prieastis yra jis - juodasis ar ji yra mote
ris, tyrinjimas, k i tikrj daro diskriminuojantis mogus, yra dar
veiksmingesnis ir vis dlto dar labiau svetimas etinei teorijai. Atviros
diskriminacijos viet uima racionalizacija, pasilomas pagrindimas, ku
ris gal ir tinkamas pagal prasm, bet iajuo pasiremiama vien dl to, kad
jis atitinka tiksl. Tai taip pat iracionalumas, gilios formos iracionalu
mas, bet tai sitikinim, saviapgauls, socialinio melo iracionalumas, o
ne vienas i t, su kuriais susijs prieinimasis etins teorijos siekiui.
Kaip tik tokiose srityse turt telktis socialins praktikos iracionalumo
tyrimai, ji reikalauja kur kas detalesni ir esmini tyrinjim, negu sche
matiki filosofins teorijos pasvarstymai.
Pagrindin ios diskusijos ivada etinio samprotavimo atvilgiu yra
ta, kad reflektyvi kritika i esms turt eiti kita kryptimi, negu silo
etin teorija. Teorija paprastai ieko labai bendr aplinkybi ir turi kiek
manoma maiau specifinio turinio, kadangi ji stengiasi sisteminti ir kuo
daugiau prieasi nori pateikti kaip atstovaujani kitas prieastis. O
kritin refleksija bet kurio klausimo atvilgiu turt siekti kiek manoma
bendresnio supratimo ir naudotis bet kuria etine mediaga, padedania
reflektyviai diskusijai ir skatinania tam tikr lojalum. inoma, tai rei
kia, kad tada daugel dalyk laikysime savaime suprantamais, bet rimta
refleksija turi bti tam pasirengusi. Vienintelis rimtas usimimas yra
114
gyventi ir mes turime gyventi po refleksijos; mes turime gyventi net ir

jai vykstant (nors teorijos ir praktikos perskyra skatina tai pamirti).
Teorija paprastai remiasi prielaida, kad turime pernelyg daug etini idj
ir dalis j pasirodys besanios gryni prietarai. I ties iuo metu ms
pagrindin problema yra ne per daug, o per maai etini idj, tad turime
visas jas puoselti kuo rpestingiau.
Prietaras yra galingas ir nevienareikmis odis ir jo santykiai su
teorija taip pat nevienareikmiai. Jis vaidino svarb vaidmen kartezijietikoje tradicijoje, anot kurios bet kuri nuomon, kuriai nesurastas pa
grindas, yra prietaras. ia prasme jis, inoma, prieingas teorijai, taiau,
kaip jau sakiau, viskas yra tik prietarai - tiek moksle, tiek etikoje. Kita,
siauresne prasme, is odis reikia bet kur sitikinim, kurio kas nors
laikosi nesusimstydamas. ia prasme labai gali bti, kad mes neiven
giamai turime prietar, taiau, iaip ar taip, refleksija, apie kurios reika
lingum kalbama ir kuri dalis ms sitikinim pergyvens, neprivalo
bti etins teorijos refleksija. Jau minti rasistinio ar seksistinio pob
dio prietarai paprastai vengia bti apmstyti, kadangi j gyvavimas ati
tinka moni, kurie jais vadovaujasi, interesus. A minjau kelet iracio
nalumo, kuris gali gldti tokio tipo sitikinimuose, variant ir kelet
refleksijos, galinios juos paveikti, ri. Mano pateiktas vaizdas taiko
mas situacijai, kai esama duomen, toki kaip dalyvaujanij socialini
vaidmen supratimas, kuriuos koks nors paios visuomens narys ga
lt panaudoti reflektuodamas. Kai viena visuomen vertinama i kitos
visuomens perspektyvos ir prietarai matomi kaip kolektyviniai, nepaju
dinami i vidaus, kyla kiti klausimai. Tai turt nukreipti kitokiems ap
mstymams, prie j sugrime 9 skyriuje, kai nagrinsime reliatyvizmo
problemas.
Visi ie apmstymai - apie savo visuomen ar apie kitas - atsirems
mogikj patyrim ir bus susij su mogaus interesais. Jei ia ir susto
sime, kai kas pasakys, kad tai tik kitas prietaras. Gal gale toks svarsty
mas turi perengti monijos ribas ir apimti visk, apie k gali bti svars
toma. ia matome, kad utilitarizmas yra ne tik toliausiai siekianti etin
teorija, bet dar ir tokia, kuri daugiausiai tikisi i teorijos kovojant su
prietarais. is siekis derinasi su idealaus stebtojo laikysena ir su mini
malia utilitarizmo tematika: daugiausia, k jis gali naudoti, yra gerovs
idja, kuri galbt gali bti taikoma bet kam, kas galt susilaukti ms
dmesio. Bet mes jau matme, kad toks poiris duoda pernelyg maai
115
ir nra nuoseklaus kelio, kuris grint mus atgal, prie ms vietinio

etinio gyvenimo rpesi, tai reikia, prie ms gyvenimo.
Poiris, pirmenyb atiduodantis monijai, buvo pavadintas odiu
rizmas (speciesism)20 ir vertintas kaip ms didiausias prieta
ras. Daugiau pasakoma, kai jis vadinamas humanizmu ir tada nelaiko
mas prietaru.21 mogui matyti pasaul mogiku aspektu nra absurdi
ka. Kartais sakoma, kad toks poiris rodo mus laikant mones svar
biausiais ar vertingiausiais visatos kriniais. Taip daryti bt absurdika,
bet is poiris to ir nerodo. Manyti, kad rodo, reikia klaidingai tapatinti
universumo poir su mogaus poiriu. Niekas neturt imtis sprsti
apie moni reikm visatoje: klausiama apie moni reikm monms.
Rpinimasis nemogikaisiais gyvnais i ties yra prideranti mo
gaus gyvenimo dalis, bet mes galime to imokti, kultivuoti ir mokyti tik
tiek, kiek tai padeda mums suprasti paius save. mons yra ir to su
pratimo turtojai, ir jo objektai. Tai esminis aspektas, kuriuo ms eti
niai tarpusavio santykiai visada turi skirtis nuo ms santyki su kitais
gyvnais. Prie klausdami, kaip turtume elgtis su gyvnais, turime su
prasti vien labai svarb dalyk - kad tai vienintelis galimas klausimas:
kaip sujais turtume elgtis. Pasirinkimas yra tik toks: arba ms prakti
kos turi bti naudingos gyvnams, arba jos gali jiems kenkti. tai kodl
rizmo modeliavimas remiantis rasizmo ar seksizmo, tikr prietar,
pavyzdiais yra klaidingas. Manyti, kad esama nepanaikinamo baltojo ar
vyriko pasaulio supratimo, manyti, kad vienintelis pasirinkimas - arba
ms (baltos, vyrikos) praktik nauda juodiesiems bei moterims, ar
ba kenkimas jiems - kaip tik tai ir reikia bti supaniotam prietar. Bet
mogaus santykio su gyvnais atveju toki mini analogai yra papras
iausiai teisingi.
Ms samprotavimai turi remtis mogaus poiriu; jie negali bti
ivedami i visikai niekieno poirio. Netiesa, kad protas skatina mus
pakilti aukiau monijos, kaip tvirtina grieiausios etins teorijos for
mos. Primygtiniausias mogikumo reikalavimas yra ir visada buvo b
tinyb sutelkti kuo daugiau pastang, kurios mums padtj gerbti.
116
7
Lingvistinis poskis
Iki iol aptariau kelet etins minties pagrindimo projekt. N vienas i
t argumentavimo bd neband suteikti mums galimybs daryti etines
ivadas ir logikai ivesti vertybes i fakt, pavyzdiui, praktines reko
mendacijas vien i pasaulio apraymo arba privalau iyra. Kantikasis
poiris iekojo buvimo racionaliu veikju iankstini slyg- kaip tik
jos ir turjo veiklinti etinius sumetimus. mons, atmetantys tuos su
metimus, susipainiot savo praktiniuose santykiuose su pasauliu, o jei
gu ikilt loginis konfliktas, tai jis bt ne tarp privalau ir yra, bet tarp
vairiprivalau, kuri kiekvien mogus bt pareigotas priimti. Aris
toteliui vis pirma rpjo nustatyti, kokios siekiamybs bt labiausiai
pagrstos. Jis tai aikina remdamasis teleologine gamtos koncepcija, ku
rios iandien negalime priimti, bet jo aikinimas taip pat nesiima logikai
ivedinti vertybi i ko nors kito.
Morals filosofijoje esama klausim, kurie nesieja etini sprendim
su praktiniu protu taip tiesiogiai, kaip t dar daugelis iki iol aptart
klausim. Ar galimas etinis inojimas? Jei taip, tai koks jo santykis su
moksliniu inojimu? Nagrinjant tokius klausimus, man ir vl nelabai
rps loginis vertybi ivedimas i fakt. Kitame skyriuje a i esms
aptarsiu, ar esama perskyros tarp fakto ir vertybs, ir kaip j galtume
nustatyti. Taiau perskyra, kad ir kokia ji bt, tikrai nebus pirmiausia
login. Dar maiau ji galt bti aptikta tiriant odi vartosen.
Dar neseniai ie samprotavimai ir ios ivados bt buvusios netik
tos. Diskusijos apie galimyb ivesti vertybes i fakt arba su tuo susij
117
klausimai apie etini odi apibrim neetiniais terminais buvo garsios

io amiaus morals filosofijoje ir kartais beveik utemdydavo bet kurias
kitas temas. Tos diskusijos sukasi apie i ties plai idj, gal net ne
vien, apie santykius tarp vertybs, pasaulio painimo ir laisvs. Dabar
tin filosofija danai kl iuos klausimus klaidingai, kadangi aptarinjo
juos kaip klausimus apie odi apibrimus. A jau ne kart lieiau t
tem. iame skyriuje noriu bendresniu aspektu aptarti klausimus, ku
riuos ikl lingvistinis metodas. Nagrinjimas turi prasidti nuo kon
cepcijos, be kurios negali apsieiti jokia bendra morals filosofijos ap
valga - nuo natralistinio paklydimo.
Idja, kad etika turt skirti ypating dmes apibrimams, buvo
labai palaikoma Mooreo, kuris savo Principia Ethica (1903) pateik
kelet grio savybi: jis ess nenatrali, paprasta ir neapibriama koky
b.1Tie, kurie band j apibrti, anot jo, dar natralistin paklydim.
Filosofijos istorijoje sunku surasti kit taip plaiai vartoj am posak, ku
ris bt toks fantastikai neskmingas pavadinimas. Vis pirma neaiku,
kodl kritikuojamieji vertinami kaip paklyd (tai reikt ivedimo klai
d), o ne padar kak, kMooreas laiko klaida, arba jis tiesiog kitaip
vartoja odius. Dar svarbiau, kad iame posakyje neteisingai sivaiz
duojamam tikslui pritaikytas skmingas odis natralizmas. Anksiau
natralistin poir etikoje prieinome supematralistiniam ir is reik
pair, pagal kuri etika turi bti aikinama pasaulietika kalba, be nuo
rodos Diev ar kit transcendentin gali. Jis reik etin poir, besi
remiant prielaida, kad mogus yra gamtos dalis. Ta prasme Aristotelio
etika yra natralistin, kaip ir Millio utilitarizmas, tokie yra ir daugelis
iuolaikini etikos darb, taip pat ir is, kur dabar skaitote. Poiriai,
kurie yra natralistiniai ia plaia ir skminga prasme, nebtinai vykdo
natralistin paklydim. Aristotelis to nedar, ir nematau prieasi
galvoti, kad taip elgsi Millis (kurio atvilgiu Mooreas buvo ypa nema
lonus). Dar daugiau painiavos kelia tai, kad anot Mooreo, ne kiekvie
nas, itaip klyds, buvo natralistas minta plaia ir prasta prasme. Da
lis rykiausi paeidj, pavyzdiui, apibriantys gr kaip tai, ko nori
ar k sako Dievas, buvo antinatralistai plaija ir prastja prasme.
Pastarasis pavyzdys rodo, jog Mooreo idja problemika ne tik ter
minologiniu aspektu. Po to kai Mooreas ved posak, diskusijose
apie natralistin paklydim nuolat ikyld svarbus teorinis klausimas. Jei
118
_________________ Lingvistinis poskis _________________
gu natralistinis paklydimas yra reikminga klaida, ko konkreiai turtu

me vengti, kad jos nepadarytume? Kaip k tik matme, jis draudia ne
tik apibrti gr natralistiniais (plaia ir prasta prasme) terminais, bet
ir nenatralistinius apibrimus. Tai gal jis tiesiog draudia apibrti gr
bet kokiais terminais? itokia buvo Mooreo pozicija, bet kaip jau min
jau 1 skyriuje, jis buvo pasirengs apibrti svok teisingas pasitelks
svok geras, ir kitiems liko pasirinkti vien i alternatyvi redukcijos
keli, kartu ilaikant Mooreo draudim natralistinio paklydimo atvil
giu. Tai parodo, kad natralistinio paklydimo doktrina nra ar bent grei
tai liovsi reikti draudim vien apibrti gr. Veikiaujis imtas suprasti
kaip nustatantis dvi iraik klases. Vienoje, be kit\\-geras ir teisingas,
ir ios svokos buvo pavadintos, pavyzdiui, vertinamaisiais termi
nais. Antrajai, nevertinamj svok klasei, priklaus daugiau ir vaires
ni iraik, toki kaip fakto teiginiai, matematins tiesos ir i esms
tokie dalykai kaip teiginiai apie Diev (nors dl tam tikr nepriklausom
prieasi ie laikytini vertinamaisiais, kaip kad teiginys Dievas yra
geras). Tada paaikja, kad natralistin paklydim daro tas, kuris m
gina apibrti pirmos klass svokas antrajai klasei priklausaniomis s
vokomis.
Tai ne tik apibrim klausimas. Draudimas susijs su bet kokiu m
ginimu padaryti vertinamj ivad i grynai nevertinamj prielaid (api
brim draudimas - atskiras to atvejis, kadangi apibrimas turi loginio
lygiavertikumo - abipuss implikacijos form). is platesnis draudimas
nukreiptas ne tik pastangas apibrti gr. Jis taip pat draudia tai, ko
tartinum pastebjo dar Humeas, - bandym ivesti privalau i yra.
Kaip ra Humeas,
perjimas nuo teigini suyra prie teigini suprivalau yra nepapras
tai svarbus. Kadangi is privalau arba neprivalau ireikia tam tikr
nauj santyk arba teigim btinai turime j tyrinti ir paaikinti; be
to, turt bti nurodytas pagrindas tam, kas atrodo nesuvokiama kaip is naujas santykis gali bti ivestas i kit kurie nuo jo visikai
skiriasi.2
Ne syk pagrstai suabejota, ar Humeas pats turjo omenyje tai, kas
vliau ioje pastraipoje buvo velgta.3 Jis i ties galvojo ir aikiai para
, kad dmesys iam klausimui leist mums suprasti, kad perskyra
119
tarp ydos ir dorybs nra nei grsta vien objekt santykiais, nei suvokia
ma protu. Bet ryys tarp tokio pobdio ivados ir apibrimo bei logi
nio ivedimo klausim nra paprastas.
Posakis natralistinis paklydimas dabar danai vartojamas kalbant
apie draudimo ivesti privalau ilyra paeidimus. Tuo pat metujis ilaiko
savo pradin tak gero ir kit panai vertinamj iraik atvilgiu.
Reikt platesns teorijos, kad bt paaikinta, kodl draudimas, nukreiptas
[privalau, turt vienodai galioti kaip draudimas gero atvilgiu. Tokia
teorija taiko reduktyvistin strategij ir geras traktuoja kaip apibriam
padedant privalau. Tai viena rimtesni reduktyvistins strategijos pa
skat. Jei esame sitikin, kad turi bti dvi iraik klass, viena susijusi
su vertybmis, o antroji - su faktais, natralu vien vertybi klass nar
traktuoti kaip pagrindin, o kitus apibrti per j.
Visa tai atrodo dar natraliau, kai svarstome kelius, kuriais iuolaiki
niai teoretikai band paaikinti, kodl negalime ivesti vertinamj teigi
ni i nevertinamj. Pats Mooreas man, kad gris yra neapibria
mas tiesiog dl to, kad tai paprasta nenatrali kokyb. Jis taip pat man,
kad i kokyb atpastama intuicija ta ios intelekto pajgos prasme, ku
ri aptarme ankstesniame skyriuje kaip vieno intuityvizmo varianto
pagrind. Ta prasme intuityvizmas nieko daug nepaaikina ir ne k tenu
veikia aikinantis, kodl vertybs negali bti ivestos i fakt.
Vlesni tyrintojai iekojo geresnio paaikinimo. Jie svarbiausiu laik
draudim ivesti privalau iyra. Pagrindin tokio pobdio koncepcija
yra Hareo preskriptyvizmas, kuris privalau funkcij aikina kaip nuro
dym atlikti tam tikr veiksm arba pasakym kam nors, k is tur
daryti. Privalau interpretuojamas kaip imperatyvas: grietai kalbant, tei
ginys suprivalau, pavartotas normalia nurodania prasme, yra bendroji
iraika', i kurios plaukia imperatyvas visiems veikjams, atsidrusiems
panaiose aplinkybse (jau aptarme ios idjos vartojim vystant Ha
remo Pasaulinio veikjo utilitarizm). Remiantis ia interpretacija, teigi
nius, kuriuos lig iol vadinau vertinamaisiais, bus tiksliau vadintipreskriptyviais, ir btent preskriptyvs negali bti pagrstai ivedami i kitos
teigini klass - klass, kuri ios prieprieos poiriu tinkamiausia va
dinti deskriptyvi teigini klase. Draudimo aikinimas dabar pasidaro
akivaizdus. Preskripcija kak daro, btent - pasako monms veikti
tam tikru bdu, o deskripcija pati savaime to padaryti negali. Tai suteikia
draudimui aik pagrind, bet jeigu is nori bti toks bendras, kaip nuo
120
pradi tiktasi, ir turi paaikinti pagrindinius santykius tarp fakto bei

vertybs, tai (kaip jau sakiau) jis turi bti platesnis, kad apimt ir svok
geras bei kitus su ja susijusius pradini argument prie natralistin
paklydim rpesius. Kaip paaikjo, bendru atveju, vertinamasis turs
bti suvestas preskriptyv; be to, kaip ir Mooreo doktrina, teorija
galiausiai turs paaikinti tiek neetikum, tiek etikum. Turi bti paro
dyta, kad sakydami, jog tam tikras dalykas yra geras ar blogas, pasig
rtinas ar emas, ikilus ar menkavertis, mes i ties pasakome kitiems
ar sau kak daryti, kaip paprastai aikinama, - kak pasirinkti. Bet
kuris vertinimas turi bti susietas su veiksmu.
iomis ivadomis tikrai nelengva patikti. Jos atrodo klaidingos, pa
vyzdiui, estetini vertinim atvilgiu: tarsi bt reikalaujama, kad pa
veikslus vertintumme madaug kaip potencials kolekcionieriai. Net
etikumo plotmje, pavyzdiui, kalbant apie moni nuopelnus, i kon
cepcija slygoja per siaur matym: tarsi pavadinus mog geru, sykiu
pasakoma, kad turtume j mgdioti. Hareas, aikindamas tpreskriptyvi vertinimo jg, ra:
Jei pasakome [apie tam tikr viebut], kad jis yra geresnis u t,
kuris kitoje kelio pusje, iraikoje geresnis u gldi prasm (preskriptyvi prasm), kuria asmuo, odikai sutiks su ms vertinimu,
bus pasaks ne tai, k i tikrj galvojo, jei vis dlto, susidarius pasi
rinkimo tarp i dviej viebui situacijai (kitiems dalykams, to
kiems kaip kaina, esant vienodiems), pasirenka t kit viebut.4
Galvoti preskriptyvia prasme, kad kas nors yra geresnis, toliau aiki
na Hareas, tai reikia teikti pirmenyb tam dalykui. Bet i tikrjjis pats
galvoja ne visai taip, kaip parodo paties pateiktas pavyzdys. Tai nerei
kia, pavyzdiui, pasirinkti viebut dl kainos. Tai reikia suteikti pirme
nyb btent dl jo kaip viebuio privalum. Bet kai tik vedi viebuio
(ar kokio kito dalyko) privalum svok, loginis ryys su pirmenybs
teikimu nebeatrodo toks tvirtas, ir faktikai a nematau jokio pagrindo
galvoti, kad i viso yra tokia iraikos geresnis u prasm, bent jau kai
kalbama apie konkretaus tam tikros ries daikto, tarkime, viebuio,
privalumus. Viebui privalumai nra labai aikiai apibrtas dalykas,
tokiais klausimais paliekama plati erdv asmeniniam skoniui, bet net ir
tuo atveju, ir net jei viebutis (i principo) yra dalykas, skirtas tarnauti
121
vartotoj malonumui, a galiu skirti viebuio privalumus nuo to, kam

pakankamai pagrstai suteiksiu pirmenyb. A paprasiausiai nemgstu
apsistoti geruose viebuiuose, - bt visai suprantamas pasakymas.
Tai atskleidia pagrindin preskriptyvios vertinamj teigini inter
pretacijos silpnyb. Kai vertini tam tikros ries daikt, vertini pagal tam
tikrus tokio daikto privalum standartus, nors konkretaus atvejo atvil
giujie ir yra vietiniai, neaiks ar neapibrti. Gali bti daug alternatyv,
kurios atitiks to daikto privalum standartus, kadangi besirenkantis ie
ko tos ries gero daikto, taiau visada liks erdvs bet kurio konkretaus
asmens preferencijoms, tiesiogiai nesusijusioms su tuo, kaip is asmuo
supranta tokio pobdio daikt privalumus. Daugeliu atvej galima skir
ti galvojim, kad konkretus daiktas yra geras savo ries poiriu, ir,
antra vertus, - to daikto mgim, jo norjim ir pasirinkim; dar dau
giau, individo sugebjimas atskirti tuos dalykus rodo supratim, jog daikto,
apie kur kalbama, privalumai gali pranokti paties mogaus interesus ar
sugebjim reaguoti. Filosofija negali paversti logikai privalomu vieno
mano pastamo mogaus poirio, kuris vienoje diskusijoje apie tai, kas
yra bloga muzika, pasak: Jauiu, kad galiau igyventi laikydamasis
edevr dietos.
Tada ikyla rimta problema, k gali duoti yra ir privalau perskyra.
Fakto-vertybs perskyros lingvistinio aikinimo poiriu tai svarbus klau
simas. Santykiai tarp yra ivprivalau yra viena i nedaugelio tem, kuri
atvilgiu lingvistinis poiris labai aikiai reikalavo daryti atitinkam
perskyr: jei atskyrimo rezultatai bt buv tokie reikmingi, kaip buvo
tiktasi, ji turjo bti pritaikyta visoms likusioms vertinamosioms irai
koms.
Be to, taip pat reikia klausti, kiek mes galime nustatyti pai yra ir
privalo atvilgiu. Yra -privalo perskyros poiriu turime suprasti vien
aiki ties, kuri gali bti skmingai ireikta ir iek tiek kitaip. Tai susij
su praktiniu samprotavimu. Tiesa, kad privalau negali bti ivestas i
yra, jei privalau suprantamas kaip tapatus turiau, kuris vartojamas
klausime k turiau daryti? ir atsivelgiant visk tipo atsakyme.
Toks atsakymas, konkretaus praktinio samprotavimo ivada, negali bti
logikai ivestas i j paremiani prielaid.5 Taip neabejotinai bus, jei
tarp prielaid nebus teiginio, ireikianio ms norus: prieastys, le
mianios ms elges, daugiausiai priklauso nuo to, ko norime. Bet net
jeigu pasiremtume kaip prielaidomis visais relevantikais teiginiais apie
122
tai, ko norime, net jei atsivelgtume visus bendruosius ms naudoja

mos sprendim teorijos principus (kurie irgi turi bti tam tikru laipsniu
ms pasirinkimo ar temperamento klausimas), vis tiek ivada apie tai,
k turtume daryti atsivelg visk, nebus loginio ivedimo reikalas.
Situacija visada reikalaus apsisprsti - k iuo konkreiu atveju, atsi
velgdami visk, mes vertinsime kaip vis svarbiausi.
Daugeliu atvej vis svarbiausi dalykai bus visikai akivaizds ir ver
tinimas nepareikalaus jokio situacinio sprendimo - vis dlto ia reikalin
gas judesys, pranokstantis pradinius duomenis (input). Kai pabandau t
judes susieti su pradiniais duomenimis, pavyzdiui, Vis svarbiausiais
laikau faktorius ABC, tai is teiginys reikia pastab apie mano nuosta
tas (a esu btent toks asmuo) - tokiu atveju tenka padaryti apsi
sprendim ios konkreios progos atvilgiu - arba ireikia mano apsi
sprendim ia konkreia proga, bet tada jis yra ne pradini duomen
dalis, o ivados numatymas.
inoma, net nuo ios atsivelgiant visk ivados vis dar lieka ings
nis iki veiksmo ir gali atsiverti plyys tarp ivados bei ketinimo veikti. Tai
akrasia sritis. Taiau faktas, kad toks plyys gali atsiverti, nenustumia
ms, taip sakant, atgal reikalaudamas ivad pateikti kaip login pradi
ni duomen sekmen. Klaidinga galvoti, kad viskas, net ir sprendimas
veikti, yra loginio protavimo reikalas. Akrasijos problemos susij su san
tykiais tarp mogaus ketinim ir geriausio sprendimo apie tai, k daryti;
esm ia ta, kad net ir geriausiame sprendime gldi sprendimas.
Klausimas k turiau daryti? irjo atsakymas, kaip matme 1sky
riuje, nebtinai yra iskirtinai etiniai; etiniai sumetimai yra viena galim
pradini svarstymo duomen ri. Atitinkamai k tik padarytos iva
dos nra specifikai etins. Tai teiginiai, susij su bet kurio praktinio
samprotavimo pradini duomen ir ivados ryiu. Kai tik engiate ana
pus praktinio samprotavimo ir jo atsivelgiant visk ivad, svar
biausias su natralistinio paklydimo vardu siejamas klausimas, arbayraprivalau perskyra, negali bti isprstas ir net tinkamai atskleistas ana
lizuojant kalb.
Morals filosofija-viena filosofijos sritis, kurioje lingvistinis pos
kis, kaip buvo vadinama,6 nepadjo iversti problem lengvesn pavi
dal. Taip sakydamas neneigiu, kad morals filosofija, kaip ir kitos filo
sofijos dalys, kaip reikiant rpinasi apmstyti tai, k ir kaip pasakome. I
ties vienoje plotmje jai gal btseksi geriau, jei ji bt labiau rpinu
123
sis tuo, k ir kaip sakome. Vyraujantis trkumas, bdingas visoms jos

kryptims, yra mginimas primesti etiniam gyvenimui kok nors paprast
model - ar jis liest svokas, kurias mes i tikrj vartojame, ar mora
lines taisykles, kuriomis turtume vadovautis. Vienas vaistas prie i
nuolatin etinio gyvenimo deformacij i ties galjo bti pasidomjimas
ta didiule vairove, kuri bdinga moni kalbjimui apie tai, kaip gyvena
savo gyvenimus jie patys ir kiti mons.
Vienu aspektu, jei skiriamas dmesys kalbai, jis turt bti platesnis.
Taiau, antra vertus, nepanau, kad iimtinai lingvistin programa galt
bti skminga, kad ir kaip ji bt vykdoma. Vis pirma dl to, kad, kaip
jau buvo pastebta, nra aikiai apibrto tyrintin lingvistini iraik
viseto. Teoretikai ypa buvo link rinktis bendriausias etinio diskurso
iraikas - geras, teisingas, privalo ir panaias. Mes iuos odius var
tojame ne vien etiniuose samprotavimuose. is faktas pats savaime ne
btinai sulugdo tyrinjimus, bet, bent dl dviej prieasi, toks susi
telkimas jas padjo tai padaryti. Viena prieastis susijusi su motyvu, dl
kurio pasirinkti btent tie odiai - taip elgtis skatino reduktyvistinis
sitikinimas, kad tai odiai, gldintys konkretesnse etinse svokose.
Tai umaskavo tikrj i svok prigimt ir padjo paslpti ties, teigu
si, kad grynai lingvistinio tyrinjimo nepakanka paaikinti visus atvejus:
visuomen, kuri kliaujasi labai bendromis etinmis iraikomis, skiriasi
nuo tos, kuri teikia daugiau reikms konkretesnms svokoms. Kitame
skyriuje aptarsiu kai kurias svarbias konkretesni etini svok savybes,
ypa j vaidmen etiniam painimui. Antra prieastis, dl kurios susitel
kimas ties iais bendrais terminais nedav nieko gero lingvistinei etikos
filosofijai, yra ta, kad teoretikai, bandydami iriuoti vairias j vartose
nas, trauk tyrim iankstines prielaidas, kurios jau buvo ne tik teori
ns, bet ir etins. Gaunamas rezultatas - tiesiog bloga kalbos filosofija.
Jie kr i tikrj blog etikos filosofij. Rpesi dl privalo ir yra,
taip pat natralistinio paklydimo tematikos pagrinduose esama tikrai eti
ni ir gal gale metafizini dalyk. J branduolys yra idja, kad ms
vertybs nra pasaulyje, kad deramai netendencingas pasaulio apray
mas nepamint joki vertybi, kad ms vertybs yra tam tikra pras
me primestos arba nuprojektuotos ms aplink. is atradimas, jei
teisingas, gali kelti nevilt, kaip teleologikai prasmingo pasaulio netektis.
Bet jis gali bti suprastas ir kaip isivadavimas, o fakt, kad pasaulis
124
negali priversti ms pasirinkti vienas, o ne kitas vertybes, gali bti

velgiama kaip radikali laisvs form.
ios idjos demonstruoja tikjim fakto ir vertybs perskyra. Ar to
kiai perskyrai esama pagrindo - i ties rimtas klausimas. Kitame sky
riuje j panagrinsime, taip pat domsims klausimu, kokia pasaulio sam
prata bt laisva nuo vertybi. Dabar reikia ikelti tik preliminar, bet
svarb dalyk, kuris parodys, kodl i lingvistinio poskio negalima daug
tiktis. Jeigu esama kokios nors fundamentalios skirties tarp fakto ir
vertybs, tai tikrai ne universalus monijos udavinys j atpainti - vei
kiau tai iradimas, vietimo pasiekimas. Bet tada nra jokio pagrindo
manyti, kad ms etin kalba, jei esama tokio aikiai apibrto dalyko,
jau demonstruoja mums toki perskyr. Gali pasirodyti, kad joje nesa
ma nieko panaaus ar bent sugestionuojanio ar maskuojanio toki per
skyr; gal klystame manydami, kad kalba gali knyti iskirtinai metafi
zinius tikjimus. Bet jeigu ji pasiymi sugebjimu perteikti bet k tokia
tema, tai turt bti lygiai tinkama perteikti iliuzijas, kaip ir ties, pirm
sias gal net labiau, turint omenyje iliuzij galiojimo erdvs ir laiko mastus
ir tik neilg vietimo istorij. Jei moni vertybs yraj rpesi projek
cija, o ne pasaulio bruoas, tai i to neplaukia, kad pasaulio (ar veikiau
pakankamai didels jo dalies) be vertybi apraymas tampa ranka pasie
kiamas. (Galbt negali bti tokio dalyko; bet jei ne, tai turtume pasido
mti, k gi i tikrj reikia kalba apie projekcij. Kas yra ekranas?)
Visa tai gali pasirodyti paradoksali lingvistinio sumanymo kritika. Tie,
kurie j sitrauk, paprastai pabrdavo fakto ir vertybs perskyr; ji
buvo ireikiama vartojant privalo ir yra perskyr. Taigi atrodo, kad
kalba arba neslepia fakto ir vertybs skirtingumo, arba kalbos teoretikai
sugebjo perprasti i paslapt. Bet n viena i alternatyv nra teisinga.
Atsitiko taip, kad teoretikai ne fakto-vertybs perskyr kalb, o ne
atskleid j gldint kalboje. Jie atrado daugyb t storesni (thikker) ar specifikesni etini svok, kurias jau minjau, toki kaip klasta,
paadas, iaurumas, narsa, kurios atrodo ireikianios fakto ir verty
bs sjung. ios svokos taikomos pagal tai, koks pasaulis yra (pavyz
diui, pagal tai, kaip kakas pasielg), bet tuo pat metu j taikyme pa
prastai gldi tam tikras situacijos, asmen ar veiksm vertinimas. Be to,
paprastai (nors nebtinai tiesiogiai) jos suteikia pagrind veiksmui. To
kios svokos, inoma, nesutriukina fakto-vertybs perskyros. Veikiau
teoretikas, norintis apginti t perskyr, turi interpretuoti i svok vei
125
kim: jis traktuoja jas kaip faktinio ir vertinamojo element, i principo

galim atskirti, konjunkcij. Aikiausiai tai, kaip ir daugel kit dalyk,
idsto Hareas: ios ries svokoje gldi deskriptyvus junginys, prie
kurio prijungta preskripcija, ireikianti individo ar visuomens verty
bes. Teiginys, vartojantis kuri nors tokio pobdio svok, gali bti
ianalizuotas madaug taip: is poelgis yra tai tokio pobdio, o tokio
pobdio poelgi mogus privalo nedaryti. io aikinimo poiriu bti
na, kad storas toki svok pobdis bt suformuluotas kaip deskrip
tyvus elementas. Vertybin dalis analizuojant ireikiama universaliu preskriptyviu terminu privalo.
Kitame skyriuje a tvirtinsiu, kad is aikinimas yra klaidingas, todl
dabar neubgsiu u aki dstydamas argumentus. ia tik svarbu dar
kart atkreipti dmes, kad fakto-vertybs teoretikai, pasikliaujantys ling
vistinmis priemonmis, patys nea savj perskyr kalb, o ne atran
da j kalboje, be to, nepagrstai tikisi, kad atskleidus i perskyr, ji
pasirodys besanti labai arti kalbos paviriaus. Nra jokio pagrindo puo
selti tokius lkesius. Jei jau usimme apgaulinga ir klaidinania pa
saulio, kaip turinio savyje vertybes, interpretacija, labai tiktina, kad
ms kalbai tai padarys gil poveik.
Preskriptyvistin samprata tvirtina, kad vertybin i storj svok
dal visikai perduoda preskriptyvi funkcija, kuri ianalizuojama pasitel
kiant privalo. is poiris tvirtina, kad viskas, k norime pasakyti ar
pagalvoti etinje srityje (i esms ir vertinamosiose srityse u etikumo
rib), gali bti pasakyta ar pagalvota pavartojant bendr termin. Kiti
teoretikai sako panaius dalykus kit iraik atvilgiu: kokia nors ben
dra, abstrakti iraika gali nudirbti vis darb. I ties, kadangi storesniosios etins svokos yra tik sudtins svokos, turinios t iraik,
tai ioji jau dirba t darb. Jei tokio pobdio analiz pasirodys besanti
klaida ir, bendriau tariant, raginimas suvesti etin kalb tokias abstrak
ias iraikas - klaidinantis, tai tos iraikos pasirodys neatliekanios
viso darbo; tai ilaisvint erdvs idjai, kuri jau siliau - visuomen,
kurioje etinis gyvenimas suprantamas ir vykdomas pasitelkiant tokias
bendras svokas, socialiai skiriasi nuo tos, kurioje taip nedaroma, ir ie
skirtumai reikalauja socialinio nusimanymo. Jei taip yra, lingvistinis po
iris tikrai nepadeda mums to atpainti. Jis mus skatina neigti tai net
kaip galimyb.
126
Pakankamai aiku, kad jei norime suprasti, kaip veikia etins svo
kos, kaip jos keiiasi, turime nusimanyti apie socialins organizacijos,
kurioje jos veikia, formas. Lingvistinis poiris tam tikru abstrakiu ly
giu to neneigia, bet jis nekelia jokio klausimo, kuris padt mums pa
siekti tok supratim arba, j ei j auj turime, kaip nors panaudoti j filosofijoje. To poirio susitelkimas ties logins analizs klausimais padjo
umaskuoti esm ir taip pasiekti grynj paios filosofijos samprat,
kuri i tikrj akcentuoja, kad kalba yra visuomeninis veikimas, bet tuo
pat metu pakankamai keistai veja i filosofijos bet kok konkret dom
jimsi visuomenmis.7 Vis dlto is poiris bent potencialiai buvo ar
iau tam tikr etins minties socialini ir istorini dimensij supratimo
nei kai kurie kiti prijimai, velg etinius klausimus kaip autonomik
ir nekintant tyrimo objekt. Dmesio atkreipimas ms etin kalb
galjo bent nutiesti keli, kuriuo pasuk susimstytume apie j ir apie ja
reikiam etin gyvenim kaip socialin praktik, kuri gali kisti. Lingvis
tinis poskis galjo mums padti, nors realiai to ir nepadar, pripainti,
kad etiniam supratimui reikia socialinio aikinimo dimensijos.
127
8
inojimas, mokslas, konvergencija
Ik i iol nieko nepasakiau apie objektyvum, nors ankstesni skyriai buvo gantinai sujuo susij. Jeigu archimedikasis takas galt bti atras
tas ir mes sugebtumme parodyti, kad praktiniame prote arba mogi
kuose interesuose gldi apibrtas etinis poiris, tai etin mintis bt
objektyvi ta prasme, kad gyt objektyv pagrind. Tai praktinio proto
perspektyvos silomos galimybs arba bent galinios pasirodyti besan
ios tokiomis. Taiau diskusijos apie objektyvum morals filosofijoje
danai prasideda i kitokio tako, nuo noro palyginti etinius sitikinimus
su, pavyzdiui, moksliniais sitikinimais - kitos ries inojimu ir preten
zijomis ties. ia kalbama apie kitokio pobdio objektyvum. Jis nat
raliai susijs su tokiais klausimais: kas galt garantuoti etini sitikinim
teisingum ir ar apskritai galimas koks nors etinis inojimas. Kaip tik
iame palyginim lauke kurdintos vairiausios fakto ir vertybs perskyros.
Diskusijos apie objektyvum danai prasideda nuo svarstym apie
nesutarim. Tarsi nesutarimas bt netiktas dalykas, taiau nra jokio
pagrindo juo stebtis (ankstyviausi vakarietikos tradicijos mstytojai
laik konflikt bent jau nemaiau akivaizdiu pasaulio bruou negu san
tarv). Susidomjimas nesutarimu ikyla veikiau dl to, kad nei suta
rimas, nei nesutarimas nra universals. Klystume manydami, kad ne
sutarimas reikalauja paaikinimo, o sutarimas - ne, taiau skirtinguose
kontekstuose nesutarimas, kaip ir sutarimas, turi bti aikinamas skir
tingai.
128
__________
inojimas, mokslas, konvergencija __________
Bdas, kuriuo suprantame konkret nesutarim ir kaip j aikiname,

turi svarbi praktini pasekmi. Jis gali pakeisti perspektyv, i kurios
velgiame kitus, taip pat ms pai perspektyvos supratim. Kit
moni atvilgiu mums reikia poirio tai, kokiu bdu ir k reikia bti
susiprieinusiam, atmestam ir panaiai. Mums patiems nesutarimas gali
tapti perspjimu, kad galbt mes neteiss, tad jeigu siekiame tiesos ar
teisingumo, turime keisti savj strategij.
Nesutarimas nebtinai turi bti veiktas. Jis gali likti svarbiu, ms
santykius su kitais konstituojaniu bruou ir, geriausio nesutarimo kil
ms paaikinimo poiriu, turt bti suprantamas kaip tai, ko tiesiog
reikia tiktis. Gali susidaryti tampa, jei mes tuo pat metu jauiame, kad
nesutarimas susijs su labai svarbiais dalykais ir kad esama gero paaiki
nimo, kodl nesutarimas neivengiamas. tampa bna ypa atri, kai
nesutarimas ne tik susijs su svarbiais dalykais, bet ir pasireikia vertini
mais, kurie tarsi reikalauja kit pritarimo. Kaip pamatysime kitame sky
riuje, reliatyvizmas susiduria su specialia problema bandydamas supras
ti ms poir taip, kad bt suderintos abi tampos puss.
Nesutarim aib, kaip ir j teikiamos pamokos, pasiymi gerai ino
mu polikumu. Viename krate - du vaikai, norintys tos paios bande
ls, arba du herojai, siekiantys tos paios vergs merginos. Tai prakti
niai nesutarimai ir j paaikinimas nesukels daug abejoni apie painti
nius dalyvi sugebjimus. Galima sakyti, tokios ries atvejai yra taip
primityviai praktiniai, kad net vargu ar palieia kokius nors vertinimus,
dl kuri bt nesutariama. inoma, net paiame primityviausiame ly
gyje nesutariama dl to, k reikia daryti, bet tai taip arti trokim ir
veiksmo, kad n vienas nepuola galvoti, es nesutarimas rodo koki
nors painimo ar supratimo stok. ia paprasiausiai du mons nori
nesuderinam dalyk. Bet konfliktas gali tapti turiningesnis, jei puss
nori j isprsti kalbdamosi, o ne prievartos keliu, tada jos pasitelkia
turiningesnius argumentus, paprastai apeliuojanius teisingum-vai
kai kalbs apie siningum, o herojai apie pirmenyb.
Bent jau pagrindins toki nesutarim formos n vienos puss ne
veria galvoti, kad kakas kako nesuvok ar nesuprato arba kad kuri
nors pus nemoka kalbti. Kitas tradicins prieprieos polius - nesutari
mai, kurie kaip tik veria taip galvoti. Kokie jie paprastai bna, priklauso
nuo painimo teorijos, kurios laikosi komentatorius, bet juose prasto
mis aplinkybmis galime stebti tai, k Oksfordo filosofas J. L. Aus129
tinas vadino vidutinio smulkumo sausais produktais. Svarbus i pa

vyzdi bruoas tas, kad abi puss tariamai vartoja tas paias svokas ir
yra imokytos atpainti baldus, raiklius,' centus ir pan.
ios paradigmos buvo apipintos vairiausiomis prieprieomis: prak
tinis ir teorinis, vertyb ir faktas, privalo ir yra. Kiekviena i j buvo
mstoma kaip btina aikinant nesutarim, nes ireikianti fundamental
skirtum, ir labai danai jos suprantamos kaip teikianios prieingas vil
tis sprendiant nesutarimus. Taiau klaidinga manyti, kad ios prieprie
os yra skirtingi tos paios perskyros ireikimo bdai. I tikrj du
mano minti pavyzdiai pastebimai neatitinka bet kurios i t prieprie
dviej poli. Ginas dl koki nors grybi priklausomybs neabejotinai
yra praktinis ir kol nepasiekiamas etapas, kuriame imama rimtai apeliuo
ti teisingum, tol tai nra nesutarimas dl vertybi. Nesutarimas dl
bald groio yra neabejotinai nesutarimas dl faktini dalyk, taiau vis
dlto tai nereikia, kad jis tada yra teorinis, t.y. toks, kuris daniausiai
prieinamas praktiniam. Reikia daugiau papluti, kad sudliotume to
kius pavyzdius pagal koki nors tvark, kuri irykint prieingybes.
Paprastai tai buvo daroma suvedant vertinamojo pobdio nesutarimus
praktinius, o faktinius - teorinius. Abu iuos manevrus kvp pozity
vizmas ir abujie tartini. Tad nenuostabu, kad iandien kai kurie filosofai
abejoja, ar i viso esama kokios nors pamatins perskyros, kuri galt
bti suvokiama pagal tradicin model.1
A sutinku, kad ia kalbama ne apie vien perskyr. A taip pat sutin
ku, kad pozityvistikesni bandymai apibrti abi tokios perskyros puses
yra nevyk. Vis dlto tikiu, kad etikos srityje bus atrastas tikras ir esmi
nis skirtumas, taip pat manau, - nors tai tolesnis klausimas, - tas skirtu
mas yra pakankamas, kad paskatint stipresn ar silpnesn nuojaut
(nuolat ikylani, nors ne visai tradicin), kad mokslas turi daugiau ar
maiau tam tikr ans bti tuo, kuo jis atrodo ess - pasaulio, koks is
i tikrj yra, sistemiku aikinimu, o etin mintis neturi joki galimybi
bti viskuo, kuo ji dedasi. Be to, tradicija yra teisi ne tik galvodama, kad
tokios perskyros esama, bet ir tikdama, kad mes galime j suprasti
suprat nesutarim. Taiau tai nereikia, kad turime aikintis, kiek mes
nesutariame, arba net kokiais metodais galime isprsti nesutarimus, nors
tai, inoma, teikia mediagos prasmingiems pasvarstymams. Esminis
skirtumas veikiau gals bti reflektyviai suprastas aikinantis ms ge
riausias, tarpusavyje suderinamas viltis panaikinti nesutarimus dviejose
130
__________
srityse. Tai klausimas apie nesutarimo rezultatus - kas, esant palankiau

sioms slygoms, bt geriausias nesutarimo pabaigos paaikinimas: kon
vergencijos, kaip nuo iol toliau sakysiu, paaikinimas.
Pamatinis skirtumas yra tarp etikumo ir mokslikumo. A tikiuosi
paaikinti, kodl vienas ios prieybs polius veriau turt bti vadina
mas mokslikumu, o ne faktikumu. Kitas polius vadinamas eti
kumu, kadangi etikumas yra ms svarstym objektas ir prireikt ilg
diskusij, kad nusprstume, ar i sritis turt bti iplsta, ar susiaurin
ta. Jis nevadinamas vertybikumu, kadangi is terminas apimt ma
iausiai dar ir estetin vertinim, kuris savo ruotu kelia daug klausim.
Jis nevadinamas normatyvikumu - terminu, kuriame gldi tik dalis
etikumo intereso (apytikriai - dalis, besirpinanti taisyklmis), be to,
is terminas yra platesns apimties ir natraliai apima tokius dalykus
kaip statymas, kas vl kelia kitokius klausimus. Dar svarbiau, kad jis
nevadinamas praktikumu. Dl prieasties, kurijau pastebjome nag
rindami preskripcijas iryra-privalo perskyr, didel problemos dal tai
nukreipt kita linkme. Nesunku sutikti, kad esama perskyros tarp prak
tikumo ir nepraktikumo. Neabejotinai susiduriame su tokiu dalyku kaip
praktinis samprotavimas arba svarstymas, ir jie tikrai nra tas pats, kas
galvojimas apie tai, kaip dalykai esti. Tai akivaizdiai ne tas pats, kaip tik
todl pozityvizmas, redukavs vertybikum praktikum, man pa
grinds tradicin perskyr. Bet redukcija yra klaidinga ir dl to visa pro
blema atrodo lengvesn negu i ties yra.2
Mokslikumo ir etikumo perskyra remiasi paprasta pagrindine idja,
ireikiama konvergencijos terminu. Moksliniam tyrimui idealiu atveju
turt bti bdinga konvergencija vien atsakym ir i konvergencija
geriausiai paaikinama tuo, kad atsakymas aprao, kokie yra faktai; eti
kumo srityje, bent jau didelio bendrumo plotmje, stokojame tokios ai
kios vilties. Perskyra priklauso ne nuo to, ar konvergencija realiai vyks
ta, ir svarbu, kad ne tai yra io argumento esm. Labai gali atsitikti, kad
bent jau mons tikrai pasiekt etini pair konvergencijos. Prieprie
os esm yra ta, kad net jei taip atsitikt, nebt teisinga manyti, kad
pair suartjimas priklaus nuo to, jog pasaulis i tikrj yra toks,
taiau jei taip atsitinka moksluose, toks paaikinimas puikiai galioja. Be
kit dalyk, tai reikia, kad i dviej srii atvilgiu mes suprantame
skirtingai tiek konvergencijos fakt, tiek neskm jos siekiant.
131
A griu prie klausimo, kaip galtume suprasti etin konvergencij.

Taiau pirma mes turime aptarti tam tikrus argumentus, teigianius, kad
taip formuluojama perskyra visikai nieko nereikia. is prietaravimas
gali gyti du pavidalus. Anot vieno, konvergencijos, kuri vyksta priklau
somai nuo to, kokie yra faktai, svoka yra tuia. Anot antro, tokios
konvergencijos svoka nra tuia, bet ji sutinkama tiek etinje, tiek
mokslinje srityje - tai reikia, kad svoka, nors ir turi iok tok turin,
niekaip nepaaikina perskyros.
A jau sakiau, kad perskyros bei jos aikinimo konvergencijos idja
esm nesusijusi su tuo, ar konvergencija i tikrj vyko. Taiau moksl
srityje bt nerealistika visikai atsieti ias idjas nuo to, kaip turtume
suprasti Vakar mokslo istorij nuo septynioliktojo amiaus. Mokslins
paangos, kaip konvergencijos, samprata negali bti atskirta nuo Vakar
mokslo istorijos, kadangi btent Vakar mokslo istorija labiausiai j ska
tino. Gana sunku paneigti, kad ta istorija demonstravo didelio masto
konvergencij; buvo tvirtinama, kad i regimyb neturi labai didels reik
ms, kadangi tai tik kultrinis artefaktas, rezultatas bdo, kur pasirin
kome raydami mokslo istorij. Richardas Rorty ra:
Fizikai maiau paradoksalu [...] laikytis klasikins sampratos ge
riau aprayti tai, kas jau yra ten. Ne dl gili epistemologini ar
metafizini sumetim, bet paprasiausiai dl to, kad kai pasakojame
savo vigikas* istorijas apie tai, kaip ms protviai pamau slinko
kaln, ant kurio virns (galimas daiktas - fiktyvios) mes dabar
stovime, mes privalome ilaikyti kai kuriuos dalykus nepakitusius
per vis istorij [...] Fizika yra atradimo paradigma paprasiausiai
dl to, kad nekintanio Morals dsnio arba poetinio kanono akivaiz
doje sunku (bent jau Vakaruose) papasakoti istorij apie kintanias
visatas, bet labai lengva papasakoti prieing istorij.3
iame mokslins skms ir to, k ta skm reikia, aprayme yra dvi
sidmtinos klaidos. Vienaj yra poiris, kad lengva papasakoti vienos
*whiggish - vedinys i vige - liberalios pakraipos politins partijos, pasisakiusios
u reformas ir prie stipri centralizuot valdi. Tokios partijos veik Didiojoje Brita
nijoje ir Jungtinse Amerikos Valstijose, R. Rorty veikiausiai ia ironizuoja JAVvigus. Vertjos pastaba.
132
__________ inojimas, mokslas, konvergencija __________
ries istorijir sunku papasakoti kit. Kodl pasaulio, esanio,jau ten*

ir padedanio kontroliuoti ms apraymus, vaizdas yra tikinantis? At
rodyt, tam reikt paaikinimo, bet Rorty to nepadaro. Jei nuoroda
Vakarus turi omenyje kultrin ar antropologin paaikinim, tai visai
neaiku, koks jis bt: i tikrj visikai neaiku, koks jis galt bti, jei
pats nesiremt prielaida apiejau egzistuojant fizin pasaul, kuriame mo
ns gimsta ir vysto savsias kultras.
Mintis, kad tokio pobdio prielaida slypi bet kuriame to, k darome,
aikinime, veda tiesiai prie antros Rorty aikinimo ydos: tai save griau
nantis paaikinimas. Jei pasakojama istorija bt teisinga, nebt per
spektyvos, i kurios jis galt j taip papasakoti. Jei visikai paranku
sakyti, jog mokslas aprao tai, kas ,jau yra ten, ir jei ia neslypi joki
gili metafizini ar epistemologini aspekt, o svarbus tik klausimas
apie tai, kas paranku (paprasiausiai dl to mes kalbame taip, kaip
kalbame), tai visi, skaitant ir Rorty, turt sakyti, kad mokslas aprao
pasaul, kuris jau ten. Bet Rorty ragina mus taip nesakyti ir tai daryda
mas - primygtinai tvirtindamas kad, prieingai, mes kalbame taip, kaip
mums paranku kalbti, - jis bando i naujo uimti transcendentin pozi
cij, rayti i anapus mogikos kalbos ir veiklos, t.y. daro kaip tik tai, ko
mus ragina atsisakyti.4
Veiksmingesnis kitas prietaravimas - negatyvus tvirtinimas, bdin
gas Rorty ir kitiems, kadjokia mokslo konvergencija, buvusi ar bsima,
negali bti prasmingai paaikinta nurodant tai, kokie yra pasaulio faktai,
kadangi svoka pasaulis, kaip tai, kas gali lemti ms sitikinimus,
kelia neveikiamus sunkumus. Tai dilema. Viena vertus, pasaul galime
apibdinti remdamiesi savo dabartiniais sitikinimais apie tai, kas j suda
ro; tai vaigdi, moni, ols ar stal pasaulis. Kai pasaulis supran
tamas taip, mes, inoma, galime pasakyti, kad ms sitikinimai apie
pasaul yra veikiami pasaulio, ta prasme, kad, pavyzdiui, ms sitikini
mai apie ol yra veikiami ols, taiau tokia mintis nepasako nieko es
minio ar paaikinanio - pasaulio, kaip ms sitikinim objekto, sam
prata negali duoti nieko daugiau, vien pakartoti sitikinimus, kuriuos lai
kome atstovaujaniais jam. Antra vertus, kai pabandome susiformuoti
tam tikr pasaulio, kuris yra pirmesnis nei bet kokie ms apraai, pa-
* Jau ten - anapus ms, egzistuoja kaip faktai, - Vertjos pastaba.

133
aulio, kuriam bando atstovauti visos sitikinim ir reprezentacij siste

mos, idj, gauname tui svok kako visikai neapibrto ir neapib
riamo.5 Taigi abiem atvejais mes negauname pasaulio svokos, kuri
padaryt tai, ko ijos reikalaujama.
Kiekviena ios dilemos pus iri visas ms pasaulio reprezentaci
jas kartu - vienu atveju visas jas priimdama, antru atveju nuo vis kartu
atsiribodama. Bet yra treia ir kur kas vaisingesn galimyb: turtume
suformuoti pasaulio, kuris jau yra ten, svok, pasitelkdami kai ku
riuos, bet ne visus ms sitikinimus ir teorijas. Apmstydami pasaul,
kuris, iaip ar taip, ,jau yra ten, nepriklausomai nuo ms patyrimo,
turime pirmiausia susikoncentruoti ne tai, apie k yra ms sitikinimai,
o tai, kaip jie atstovauja savj objekt. I savo sitikinim ir pasaulio
atvaizdo bruo mes galime atrinkti dal, apie kuri galtume pagrstai
tvirtinti, jog ji atstovauja pasaul maksimaliai nepriklausomai nuo ms
poirio ir jo ypatum. gyvendin tok udavin, gaut dalyk atvaizd
galtume vadinti pasaulio absoliuia koncepcija.6 Naudodamiesi ia
svoka, galtume tiktis paaikinti ms galimyb uiuopti ir pai koncepcij, ir kit, perspektyvik (perspectival) reprezentacij galimyb.
i absoliuios koncepcijos svoka gali padti perskyrai tarp pasau
lio, kaip nepriklausomo nuo ms patyrimo, ir pasaulio, kaipjis mums
atrodo, tapti veiksmingai. Ji tai padaro suprasdama pasaul, kaip jis
mums atrodo, kaip pasaul, kaip jis atrodo btent mums; atitinkamai,
absoliuti koncepcija bus tokia pasaulio samprata, kuri galt pasiekti
bet kurie tyrintojai, net ir labai besiskiriantys nuo ms. K laikysime
reikmingai skirtingu nuo ms ir kas vairi apraymo lygi poiriu
bus laikoma mes, bus taip pat aikinama remiantis paia koncepcija;
tada mes galsime, tarkime, paaikinti, kodl vieni stebtojai gali matyti
tai, ko nemato kiti. Labai svarbu pabrti, kad ios idjos susijusios tik
su mokslu, o ne bet su kuria inojimo rimi. Mes galime inoti dalykus,
kuri turinys yra perspektyvikas: mes galime inoti, kad ol alia, nors,
neabejotinai, alias ir galbt ol bus svokos, kuri nerasime bet kokio
kompetentingo pasaulio stebtojo odyne ir absoliuioje koncepcijoje
(kaip matysime, mons gali painti dalykus net ir dar labiau priklausan
ius nuoj vietins perspektyvos). Svarbu paaikinti ne painim- prie
priea vertybms'turt bti ireikta lyginant su mokslu, o ne su paini
mu. Ms tikslas - nusakyti mokslui bdingos konvergencijos galimyb,
tos konvergencijos, kuri prasminga vadinti artjimu tai, kokie yra faktai.
134
__________
Kaip sakiau, ta galimyb labai priklauso nuo aikinimo svok. Abso

liuios koncepcijos (kaip prieingos anksiau silytoms tuioms ir ne
vaisingoms pasaulio sampratoms) esm susijusi su idja, kad ji gali
prasmingai paaikinti kaip galima ji pati ir vairs perspektyviki maty
mai. Svarbus iuolaikinio mokslo bruoas yra tas, kadjis prisideda aiki
nant, kaip btybs, turinios ms prigimt ir savybes, gali suprasti pa
saul su savybmis, kurias tas pats mokslas jam priskiria. iuo poiriu
reikmingi evoliucins biologijos ir neurologini moksl pasiekimai bei
svokos, kuriomis jie aikina, nra tuios. Taiau tiesa ir tai, kad tokie
aikinimai negali veikti vien tik absoliuios koncepcijos lygmenyje, ka
dangi jie aikina psichologinius bei socialinius reikinius, tokius kaip si
tikinimai ir teorijos, pasaulio sampratos, ir galbt turime per maai pa
grindo manyti, kad jie savo ruotu galt bti deramai apibdinti neperspektyvika kalba. Kokiu mastu tai teisinga, yra esminis filosofinis klau
simas. Bet net jei sutiksime, kad toki dalyk aikinimai turi likti tam
tikru mastu perspektyviki, dar nereikia, kad negalime naudotis abso
liuios koncepcijos svoka. Tai bus koncepcija, susidedanti i neperspektyvik duomen, prieinam kiekvienam tyrintojui, kad ir koks jis
bt; mums, nors nebtinai svetimiems tyrintojams, ji taip pat pads
paaikinti tokius dalykus kaip ms sugebjimas sugauti t koncepcij.
Galbt pasirodys manoma ir daugiau, bet to visikai pakanka, kad gal
tume suteikti prasm pasaulio idjai ir galimos konvergencijos poi
riu sutriukinti pirmj pasiprieinim perskyros tarp mokslikumo ir eti
kumo atvilgiu.
Prieinga nepritarimo linija primygtinai tvirtina, kad konvergavimo
tai, kokie yra faktai, idja pakankamai aikiai pastebima taip pat ir eti
kumo srityje. Vis pirma ji pastebima vartojant tas esmines arba stor
sias etines svokas, kurias daug kart minjau. Daugelis egzotik pa
vyzdi randama kitose kultrose, bet j pakanka ir ms pai kult
roje: bailys, melas, iaurumas, dkingumas ir pan. Jos paprastai sieja
mos su veiksmo prieastimis. Tokio pobdio svokos pavartojimas danai
tampa veiksmo prieastimi, nors ta prieastis nebtinai turi bti lemtinga
ir j gali nusverti kitos prieastys, kaip matme nagrindami j vaidmen
praktiniame samprotavime (1 sk.). inoma, tai, kokia ir kam pateikiama
veiksmo prieastis, priklauso nuo situacijos, veiksmo pagrindim gali
lemti ir vienos, ir kitos etins svokos, bet tam tikras bendras mint
135
svok ryys su veiksmu yra pakankamai aikus. Be ilg ivediojim

galime pasakyti, kad tokios svokos yra veiksm kreipianios (action-guiding).
Tuo pat metu j taikym kreipia pasaulis. Tokios ries svoka gali
bti taikoma teisingai arba klaidingai ir mons, mokantys j vartoti, gali
sutarti, kad ji tinka arba ne tam tikrai naujai situacijai. Daugeliu atvej
sutarimas bus spontanikas, o kitais atvejais reiks sprendimo ir palygi
nimo. Tam tikri nesutarimai ribiniais atvejais gali bti neisprendiami,
bet tai nereikia, kadjos vartojimo nekontroliuoja faktai ar vartotojo pa
saulio suvokimas (kaip ir kit nevisikai tiksli svok atveju, nesutari
mai dl ribini situacij i tikrj gali padti parodyti, kaip j vartojimas
yra kontroliuojamas fakt). Taigi galime sakyti, kad i svok taiky
mas tuo pat metu yra ir pasaulio-kreipiamas (vvorld-guided), ir veiksm-kreipiantis. Kaip tai gali vykti tuo pat metu?
Preskriptyvistin koncepcija, aptarinta ankstesniame skyriuje, atsa
ko klausim labai paprastai. Remiantis ja, bet kuri tokia svoka gali
bti iskaidyta deskriptyv ir preskriptyv element: per pasaul veda
jos deskriptyvus turinys, taiau prijo yra prikabinta preskriptyvi vlia
va. Pinnas bruoas padaro j pasaulio-kreipiama, o antrasis padaro j
veiksm-kreipiania. Tam tikri io aikinimo sunkumai susij su presk
riptyviu elementu ir tuo, kaip jis turt kreipti, vartojant od tinkama
prasme (nra akivaizdu, kad liepimas sau k nors daryti yra pripaini
mo, kad turi prieasi tai daryti, forma). Bet labiausiai prietaravim
kelia antroji analizs dalis. Preskriptyvizmas tvirtina, kad btent deskrip
tyvus elementas valdo svokos taikym pasauliui ir kad vertinamoji s
vokos dalis ia nevaidina jokio vaidmens. Visi pradiniai duomenys (input) yra deskriptyvus, tuo tarpu visas vertinamasis aspektas priklauso
rezultatui (output). Ieina, kad kiekvienai tokio pobdio svokai gal
tum sukurti kit, kuri atsirinkt tuos paius pasaulio bruous, bet veikt
paprasiausiai kaip deskriptyvi svoka, neturinti jokios preskriptyvios
ar vertinamosios jgos.
Kritikai prie tok poir ikl stipr argument sakydami, kad nra
jokio pagrindo manyti, kad btinai surasime deskriptyv ekvivalent.7
Kaip mes pereiname nuo vieno svokos taikymo prie kito, priklauso
nuo intereso, kur ta svoka atstovauja, pobdio, ir neturtume manyti,
kad sugebame suprasti, kaip pereina kiti mons, jeigu ms nejungia
bendra vertinimo perspektyva, kurios atvilgiu tokia svoka svarbi. val
136
__________ inojimas, mokslas, konvergencija __________
gus stebtojas i ties gali suprasti ir numatyti svokos vartojim net ir

realiai neturdamas t pai vertybi kaip mons, j vartojantys, - tai
svarbus momentas ir a dar prijo sugriu. Bet vien vaizduote numaty
damas svokos vartojim, toks stebtojas taip pat vaizduote turi sugauti
jos vertinamj pus. Jis negali visikai atsiriboti nuo vertinamj stebi
mos bendruomens interes ir suprasti t svok paprasiausiai kaip
pagrind, pagal kur iek tiek keistai skirstomi tam tikri neutrals pasau
lio bruoai.
Labai tiktina ir, inoma, manoma, kad turt bti etins svokos,
ireikianios iuos reikalavimus supratimui. Faktikai tokios manomybs ir utenka, kadjos suvaidint reikming vaidmen iame samprota
vime, primindamos morals filosofijai apie tai, kokie gali pasirodyti bes
geros kalbos filosofijos ar socialinio aikinimo filosofijos reikalavimai.
Jei tai ne tik manoma, bet ir tiktina, morals filosofija gaut ger pata
rim pasigilinti tai, kas turt bti pasakyta, jeigu tai teisinga.
Palankus stebtojas gali suprasti stebim moni praktik; jis gali j
aprayti, numatyti ir net dalyvauti diskusijose apie tai, kaip jie vartoja
svok. Bet kaip ir su kai kuriomis kitomis svokomis, pavyzdiui, i
religijos ar raganavimo srities, jis gali visikai su ja nesusitapatinti: ji i
tikrj gali nebti jo.8 i valgaus, bet totaliai nesusitapatinusio stebto
jo galimyb kelia svarb klausim: ar tie, kurie deramai taiko tokio pob
dio etines svokas, gali bti laikomi turiniais etin inojim.
sivaizduokime bendruomen, kuri yra maksimaliai homogenika ir
minimaliai reflektuojanti; jos nariai, visi nariai, tiesiog nesusimstydami
vartoja tam tikras tokio pobdio etines svokas (galime vadinti j hipertradicine bendruomene). K reiktj etinis inojimas? Remiantis
geriausiais turimais propozicinio inojimo aikinimais,9jie turt tikti
sprendimais, kuriuos padar; ie sprendimai turt bti teisingi; j spren
dimai turt patenkinti dar vien slyg, kuri buvo plaiai diskutuota
inojimo teorijoje, jos esm galt bti trumpai ireikta taip: ryys tarp
pirm dviej slyg turt bti neatsitiktinis, t.y. atsivelgiant keli,
kur mons nujo tyrindami, turi bti neatsitiktina, kad sitikinimas,
kurio jie prijo, yra teisingas, irjei tiesa tiriamuoju klausimu bt buvusi
kitokia, jie bt prij kitokio sitikinimo - teisingo tomis aplinkybmis.
Pavyzdiui, a galiu inoti irdamas loimo kauliuk, kad ikrito. 6, ir
tai apytikriai10reikia tvirtinim, kad jei bt ikrit 4, a biau inojs,
irdamas kauliuk, kad ikrito 4 (alternatyvios svarstytinos situaci
137
______________ l Etika ir filosofijos ribos _______________
jos turi bti madaug panaios aktuali). Panaudodami Roberto Nozikko posak, galime sakyti, kad treias reikalavimas - Nozickas j aptaria
detaliau negu a ia perteikiu - yra tas, kad mano sitikinimas turt
sekti tiesos pdsakais (track the truth).
Hipertradicins bendruomens nariai taiko savo storsias svokas ir
taip konstruoja vairius sprendimus. Jei nors vienas i t sprendim ka
da nors gali bti vertintas kaip teisingas, tai j sitikinimai sugeba sekti
tiesos pdsakais, - juk jie galt atsiimti savo sprendimus, jei paaik
t, kad aplinkybs buvo ne tokios kaip manyta, galt padaryti alterna
tyv sprendim, jei j is bt tinkamesnis ir 1.1. Kiekvienas j suprato ias
svokas, taigi gali suvokti asmeninius ir bendruomeninius vykius, ku
riems jos tinka. Jei ia esama tiesos, j sitikinimai gali sekti jos pdsa
kais. Lieka klausimas, ar nors vienas i t sprendim gali bti teisingas.
Galima prietarauti ir sakyti, kadjie yra. Jei jie yra teisingi, stebtojas
gali teisingai pasakyti, kad jie yra; vien i j svok pasiymkime F\
tada jis gali sakyti: Vado teiginys Berniukas yra F yra teisingas.
Tada jis turt galti ir savo ruotu pasakyti: Berniukas yra F \ Bet jis
nepasirengs to daryti, kadangi F nra jo svoka.
Kokia io prietaravimo reikm? Jis remiasi tokiu principu: bt ne
korektika, jei A sakyt, kad B kalba ties itardamas S, jei A negalt
taip pat pasakyti kak lygiavertiko S. Panau, kad tai seka i pamatinio
tiesos principo - kabui numimo principo (disuotation principle)u
ta prasme, kad ,P yra teisingas, jei ir tikjei P. Taiau is principas negali
bti pritaikytas taip paprastai, kai sprendiame, kas galt bti pasakyta
apie kit moni teiginius. Panagrinkime paprast pavyzd - sivaiz
duokime mokyklin argon, kuris vartoja specialius vardus vairiems
mokyklos objektams, vietoms ir organizacijoms. Taisykl sako, kad iuos
odius tinkamai vartoja tik mokyklos bendruomens nariai. Grup, ne
priklausanti mokyklai (tokia turt bti, jeigu i viso tokia taisykl b
t), i taisykl priima ir supranta. mons ino, kad jei jie vartos tuos
odius savarankikai, tai bus palaikyti mokyklos bendruomens nariais
arba susilauks kritikos ir pan. Tarkime, iuo argonu Vydsas bt vie
no i mokyklos pastat pavadinimas. Remiantis sivaizduojamomis tai
syklmis, stebtojas negalt grynai savo vardu, nevaidindamas jokio
vaidmens, i tikrj pasakyti: Robertsonas yra Vydse. Bet jis galt
pasakyti: Smitas sak, Robertsonas yra Vydse, ir tada pridurti: ir tai,
k sak Smitas, yra tiesa. (I tikrj, nors tai nra btina rodymui,
138
__________
atrodo bt visai natralu, kadjis engt ingsn toliau ir pasakyt: Smi

tas teisingai sak, kad Robertsonas yra Vydse.)
iuo paprastu atveju stebtojas, inoma, turi kit odi tiems pa
tiems daiktams pavadinti. Matyt, j turi ir vietiniai vartotojai; bet yra kit
pavyzdi, kai taip nra, kaip tais atvejais, kai vyrai ir moterys, kuri
odynuose vartojami skirtingi odiai tiems patiems dalykams pavadinti.
Mokyklos atveju stebtojas ir vietin bendruomen turi verbalini prie
moni atskirti tai, kas konkret teigin padaro teisingu, nuo to, kas, prie
ingai, padaro j tinkamu tam tikram asmeniui pasakyti. Sunkiau nusta
tyti, ar kalbtojo gimin lemia od, kur jis ar ji turt vartoti. Storj
etini svok atveju tai dar sudtingiau, kadangi stebtojas neturi o
dio, nurodanio tuos paius daiktus, kaip nurodo vietini odiai, ir
sykiu yra nepriklausomas nuo interes, formuojanij vartojim. Jis,
inoma, turi iraik K jie vadina F ir tai, kad jis gali j vartoti, yra
svarbu: protingas jos vartojimas rodo, kad jis i tikrj gali suprasti j
vartosen, taiau jis negali vartoti jos pats, kaip savos.
Nepaisant skirtum tarp io paprasto mokyklos argono pavyzdio ir
storj etini svok, pastarsias galima traktuoti kaip analogik pa
vyzd. Abiem atvejais, norint kalbti tam tikru bdu, turi bti patenkinta
viena slyga - tokia, kuri ipildo vietiniai, bet ne stebtojas, ir abiem
atvejais tai yra priklausymo tam tikrai kultrai klausimas. Lygindami
iuos du atvejus tarpusavyje, o po to - abu su situacija, kai odyn
takoja kalbtojo gimin, galime suprasti, kodl stebtojui neleidiama
sakyti to, k sako vietiniai, taip pat galime suprasti, kadjam nedraudia
ma pripainti, jog j sakymai gali bti teisingi. Taigi kabui numimo
principas neveda prie ivados, kad vietini teiginiai, kuriuose vartojamos
storosios etins svokos, negali bti teisingi.
Esama kito argumento u tai, kad vietini teiginiai negali bti teisingi.
is sako tiesiau - kad jie gali bti klaidingi: ne ta prasme, kuria t gali
atpainti patys vietiniai, bet ta prasme, kad itisas vietinio diskurso gaba
las i alies gali bti vertintas kaip besiremiantis klaida. Teoretikai isa
miai nagrinjo i galimyb. Socialiniai antropologai klaus, ar ritualai
bei magins sampratos turt bti vertinamos i ms pozicij, taigi
kaip klaidingos, ar kaip veikianios kitoje plotmje, nebendramats su
ms mokslinmis idjomis. Kad ir k sakytume bendresniu poiriu,
sunku paneigti, kad magija bent jau yra kauzalin koncepcija, kuriai b
dingos prasms, persidengianios su mokslinmis kauzalumo sampra
139
tomis.12 Jeigu tai tiesa, tai magins sampratos i alies gali bti traktuo
jamos kaip klaidingos, ir tada niekas nepalaikys teisingu jokio teiginio,
pretenduojanio daryti magik poveik, net jei vertintojas bt teisingai
vartojs visus vietinius kriterijus, kuriais remiantis konkreiam teiginiui
priskiriama magikajga. Vietiniai kriterijai neapima visko, kas reguliuo
ja tokius priskyrimus. Tokiais atvejais vietini teigini teisingumo pripa
inimas susiduria su prieinga problema negu anksiau aptartoji. Tvirti
nome, kad j svokos buvo tokios skirtingos nuo stebtojo, kad is
negaljo pasakyti to, k pasako jie. Dabar problema yra ta, kad j teigi
niuose gali bti svok, pakankamai panai stebtojo, todl is gali
neigti tai, kjie pasako.
Galime vietinius etinius teiginius traktuoti taip, kad ikilt is sunku
mas. Taip velgiant, vietini teiginiai reikia kak, kas gali bti ireikta
stebtojo kalba ir yra jo atmetama: kad yra teisinga ar priimtina daryti
dalykus, kuri jis nelaiko nei teisingais, nei priimtinais. Preskriptyvizmas taip iri dalykus. I vietini teigini, kartu su j deskriptyviu
turiniu, iplaukia universalus privalo. Mes atmetme deskriptyvij ana
lizs dal - ar esama kokio nors pagrindo priimti likusi dal?
inoma, tam tikra minimalia prasme vietiniai mons galvoja, kad
elgtis taip, kaip jie, yra tinkama,jie ne tik taip galvoja, bet ir parodo tai
savo gyvenimo bdu. iame lygyje pasakyti, jog jie galvoja, kad tai
tinkama, nereikia pasiremti kokiu nors kitu, ginytinj sprendimu;
tai reikia tiesiog aprayti j praktik. Ar turime manyti, kad ia esama
sprendimo, kur reikt ireikti kokia nors universalia moraline svoka,
priimtina jiems, bet, galimas daiktas, - atmestina stebtojo poiriu?
Nemanau, kad turtume taip manyti. Tiksliau, a nemanau, kad netu
rdami bendresnio io klausimo supratimo, galtume nusprsti, arji mums
priimtina; tai nra dalykas, kuris pats savaime galt priversti mus pri
imti koki nors bendr ivad. Esminis klausimas - kaip turtume su
prasti praktikos ir refleksijos santyk. ia svarstomas labai abstraktus
sprendimas - sprendimas apie labai bendr svok - yra i esms re
fleksijos produktas, klausimas dl jo ikyla tada, kai kas nors atsitraukia
nuo bendruomens praktik, nuo to, kaip bendruomen tokias svokas
vartoja, ir uklausia, ar ir toliau turt bti veikiama taip pat, ar veiksmai
yra vertinami teisingai, ar geri tie moni bruoai, kuriais avimasi. To
kio pobdio klausinjimas, kritikumas bdingas daugeliui tradicini
bendruomeni ir tai labai svarbus faktas. Svarstymo labui toks atskyri
140
__________
mas labai svarbus, todl a ir naudojau hipertradicins bendruomens,

kuriai nebdinga refleksija, idj.
ios bendruomens atvilgiu kyla toks klausimas: ar bendruomens
praktika, ypa jos nari sprendimai, reikia atsakymus klausimus, re
flektuojanius praktik, - klausimus, kurijie niekada neikl? Kai ku
rie sprendimai i ties turi toki prasmi, koki patys bendruomens
nariai niekada nesvarst bendresniu teoriniu lygiu. Pavyzdiui, maginiai
sprendimai, jei suprasime juos kaip kauzalinius tvirtinimus; tai taip pat
teisinga j matematini sprendim ar sprendim apie vaigdes atvil
giu. Mes esame tam tikru mastu laisvi sprsti, ar laikyti j pasakymus
matematini sprendim, ar nuomoni apie vaigdes iraika; bet jei pri
imsime, kad jie isako tuos sprendimus ar ireikia tas nuomones, j
teiginiai turs bendresni prasmi. Jei teiginys ireikia nuomon apie
vaigdes, tai j gali paneigti kitokia nuomon apie vaigdes.
Hipertradicins bendruomens veiksmus galime suprasti dvejopai pagal du skirtingus etins praktikos modelius. Vienas gali bti vadina
mas objektyvistiniu modeliu. Remdamiesi iuo modeliu bendruome
ns narius laikysime siekianiais (savo vietiniais bdais) nustatyti ties
apie vertybes, t.y. veikianiais taip kaip mes ir kiti mons, galimas daik
tas, ir nemogiki sutvrimai, veikia. Tada j sprendimams priskirsime
tas bendrsias prasmes, taip kaip primityviuose teiginiuose apie vaig
des numatme prasmes, kurioms gali paprietarauti sudtingesni teigi
niai apie vaigdes. Pagal kit modelj sprendimus laikysime j gyven
senos dalimi, kultriniu artefaktu, pagal kur jie gyvena (nors smonin
gai jie jo nekr). Pagal , neobjektyvistin model, kitaip velgsime
santykius tarp praktikos ir kritins refleksijos. Mes nebsime link velgti
refleksijos lygmens j praktikoje ir nebandysime rodinti, kadjsprendimuose, tokiuose kokie yra, gldi tos bendrosios prasms.
Ms sprendim apie tai, ar hipertradicini bendruomeni mons
turi etin inojim, nulems ms pasirinkimas - bdas, kuriuo velgsime
j veiksmus. Svarbu labai aikiai suvokti, apie kok etin inojim kalba
ma. Tai inojimas, susijs su tais sprendimais, kuriuose jie vartoja savo
storsias svokas. Mes nesvarstome, ar jie demonstruoja inojim tuo,
kad vartoja tas, o ne kitas svokas: tai bt refleksijos lygio klausimas.
Ta prasme klausimas ar bendruomen turi etin inojim? yra gerokai
dviprasmikas. Kolektyvin nuoroda bendruomen skatina velgti i
tokio tako, i kurio bendruomens etins reprezentacijos lyginamos su
141
kitos bendruomens etinmis reprezentacijomis, o tai jau yra refleksijos

lygis, kurio poiriu jos tikrai neturi etinio inojimo. Klausim galima
suprasti ir kita prasme, kaip klausiant, ar'bendruomens nariai, varto
dami savsias svokas, galt, jei j bt paprayta, ireikti savo ino
jim apie pasaul, kuriam tos svokos taikomos; atsakymas galt bti
taip.
domu tai, kad atsakymas bus taip,jei laikysims neobjektyvistinio
poirio j veiksmus: atskiri bendruomens nariai turs inojim, kai
savj samprat dstys atidiai, naudos tinkamus kriterijus ir pan. Ta
iau pagal objektyvistin poir inojimas jiems nebdingas, ar bent ma
ai tiktinas, kadangi j sprendimuose gldi prasms, kuri jie niekada
reflektyviai nesvarst, ir mes turime pakankamai pagrindo manyti, kad
t prasmi svarstymas rimtai paveikt tradicin etini svok vartoj im.
Gali pasirodyti, kad objektyvistinis poiris, neigiantis inojimnereflektyvi bendruomeni atvilgiu, adajreflektyviame lygyje-ino
jimo reikalavimus es gali patenkinti tik refleksija. Neabejotinai esama
tam tikr visuotinai pripastam, paprastai aikiai neapibrt (turi tu
rti ypating prieast, kad k nors nuudytum) etini sitikinim, kurie
ilaikyt refleksijos ibandym. Taiaujie toli grau nepateisina adekvataus, o tuo labiau sistemiko etinio inojimo vili, siejam su refleksijos
lygmeniu, ir a manau, ankstesn etins teorijos aptartis parod, kad
tokio inojimo, bent jau iuo metu, nesama. Vliau silysiu mint, kad
propozicinis etini ties inojimas nra paprasiausiai inojimas apie tai,
koks pasaulis yra. Veikiau auktame abstrakcijos lygyje negali bti to
kios ries etinio inojimo arba, jei yra, tai ne daugiau kaip viena vienin
tel inia.
Jei priimame, kad hipertradiciniame arba nereflektyviame lygyje i
nojimas nemanomas, jei priimame akivaizdi ties, kad refleksija pa
prastai suardo, nuvainikuoja arba pakeiia tas tradicines svokas, jei
sutinkame, kad (bent pagal tai, kaip yra dabar) reflektyvus lygis nepaj
gus mums duoti inojimo, kurio neturjome anksiau, - tai prieiname
prie aikiai ne-sokratikos ivados, kad etikoje refleksija gali sugriauti
inojim. Kitame skyriuje, aptarindami reliatyvizmo rpesius, supra
sime, k i ivada reikia.
Jei pripainsime inojim nereflektyviame lygyje, tursime padaryti
ir kit ivad- kad ne visas propozicinis inojimas yra adityvus. Ne visi
142
__________ inojimas, mokslas, konvergencija ____________
inojimo vienetai gali bti sujungti vientis inojimo korpus. Toki

ivad turtume priimti ir svarstydami kitokius kontekstus, susijusius su
perspektyviku pasaulio matymu. Fizinio pasaulio dalis gali atsiverti vie
na spalva vienos ries ir kitokia - kitos ries stebtojui. Pastarajam tai
gali bti i viso ne spalva. Pavadinkime ias savybes, suvokiamas skir
tingos ries stebtoj, A, B, C. Tuomet patyrs vienos ries stebto
jas inos, kad pavirius yra^, o kitos ries stebtojas - kad jis yra B, ir
t.t., taiau nebus tokio, kuris inot, kad pavirius yra A ir B, ir C. Tokio
rezultato negautume, jeigu A, B ar C priskiriamos reikms bt santy
kins: jeigu stebtojas, itardamas tai yra A, turt omenyje iyA, to
kiems stebtojams kaip mes. Labai abejotina, ar tai teisingas aikini
mas.13 Jei ne, tai i inojimo dali dama utikrinama kitame lygyje - kai
vairios suvokiamos savybs susiejamos su absoliuia koncepcija. J
sryis su ia koncepcija taip pat padeda suprasti, kad visi gebjimai,
leidiantys pasiekti iuos vairius inojimo pavyzdius, yra suvokimo for
mos. inoma, turime pakankamai pagrindo taip manyti net ir nesilaikant
jokios teorins koncepcijos, tuo labiau - neinant jos detali. Taip yra
todl, kad kasdienis patyrimas natraliai atskleidia mums didel dal to,
kokie mes esame bei kaip mes susij su pasauliu, ir tai veda mus teori
ns koncepcijos link.14
Kai kas inojim, pasiekiam taikant etines svokas, sivaizduoja taip
kaip suvokim. Taiau dabar paaikjo esmin asimetrija tarp etini s
vok atvejo ir perspektyvikos antrini savybi, toki kaip spalva, patir
ties. Be to, i asimetrija rodo, kad mokslikumo ir etikumo perskyra turi
platesn reikm. Tai reikia ne tik, viena vertus, idealiai neperspektyviko mokslo ir, kita vertus, etini svok skyrim. Ne visos perspektyvi
kos svokos yra etins, be to, esama esmini skirtum tarp etini ir
kitoki (pavyzdiui, juslinio suvokimo) perspektyviku svok.
Pagrindinis skirtumas yra tas, kad antrini savybi atveju tai, kas
paaikina, kartu ir pagrindia, o etikumo atveju taip nra. Psichologiniai
sugebjimai, kuriais remiasi ms pasaulio suvokimas tam tikr antrini
savybi atvilgiu, evoliucionavo taip, kad fizinis pasaulis ikyla prie ms
akis patikimu ir naudingu pavidalu. Supratimas, kad ios savybs yra
ms juslinio santykio su pasauliu forma ir kad is pasaulio vaizdas
gaunamas tam tikru bdu, nesugriauna sistemos.15Etinis atvejis analo
gikas suvokimui kaip tik ta prasme, kad esama lokalins konvergenci
jos ias svokas: t, kurie jas vartoja, sprendimai i ties, kaip sakiau
143
_______________Etika ir filosofijos ribos________________
anksiau, yra pasaulio-kreipiami. To tikrai pakanka, kad atmestume pa

prasiausias fakto ir vertybs prieprieas. Bet jeigu nortume ia velgti
didesn objektyvum, tai viskas priklauso nuo to, k sakysime toliau.
Antrini savybi atveju perspektyvik suvokim, kai apie juos susi
mstome, paaikinimas galina mus nustatyti santyk tarp savj suvoki
m ir kit moni ar kit btybi suvokim; ir tai padeda ilaikyti vis
sistem (turint omenyje suvokimo sprendinius) madaug nepakitusi.
Klausimas, ar etikumo srityje esama analogijos iam stabilumui. ia
turime eiti toliau, negu siekia vietiniai sprendimai, iki reflektyvaus arba
antros pakopos aikinimo, ir ia analogija isenka.
Vis pirma ikyla klausimas, koks turt bti tas antros pakopos
aikinimas. T vietini sprendim ir konceptualini skirtum tarp ben
druomeni aikinimas, matyt, turs ateiti i socialini moksl: tai susij
su kultriniais skirtumais. Gal n vienas inomas toki dalyk aikini
mas nra esminis ir ne visai aiku, kiek giliai toks aikinimas galt siek
ti. Bet mes tikrai inome, kad jis gerokai skirsis nuo spalv suvokimo
aikinimo. Sugebjimai, kuriuos jis palies, pasireikia mums iekant sa
vojo kelio socialiniame, o ne vien fiziniame pasaulyje, ir tai reikia lem
ting aplinkyb - viename ar kitame socialiniame pasaulyj e, kadangi du
dalykai yra neabejotini: kad mons negali gyventi be kultros ir kad
esama daug skirting kultr, kuriose mons gali gyventi, vartodami
skirtingus vietinius odynus.
Bet kuriuo atveju aikinanios teorijos nepakakt sprendiant objek
tyvumo problemas, kurias ikelia vietins etins svokos. Antrini savy
bi atveju paaikinimas taip pat ir pagrindia, kadangi jis gali parodyti,
kaip percepcijos yra susijusios su fizine tikrove ir kaip jos gali duoti tos
tikrovs painim, t.y. tai, kam jos ir skirtos. J atveju klausimas yra
toks: ar is metodas leidia mums orientuotis fiziniame pasaulyje? Teori
ja paaikina, kaip tai vyksta. Etiniu atveju refleksija kelia kitok klausim.
Jei paklaustume: Ar is metodas leidia mums orientuotis socialiniame
pasaulyje? - tai turt reikti klausim, ar is metodas leidia mums
orientuotis viename ar kitame socialiniame pasaulyje, ir atsakymas, i
noma, bt taip (nebent bendruomen bt iskirtinai chaotika, bet
ia kalbama ne apie toki). Taiau etikoje veikiau klausiama: Ar tai ge
ras gyvenimo bdas, lyginant su kitais?; arba kitais odiais: Ar tai yra
geriausias socialinis pasaulis?
144
__________
Kai klausimai suprantami taip, iekomasis reflektyvus paaikini

mas pasirodo beapimantis reflektyvius etinius svarstymus. Kai kas
mano, kad tokie svarstymai turt gyti etins teorijos form. Reflektyvs svarstymai turs atlikti vietini svok, kurias pavelgta kriti
kai, pagrindimo darb. Etin teorija netgi galt silpna prasme kai k
paaikinti. Ji galt racionalizuoti kai kuriuos kultrinius skirtumus,
parodyti, kodl vienokios, o ne kitokios vietins etins svokos pasi
rod tinkamos konkreiomis aplinkybmis (ia galime prisiminti netie
sioginio utilitarizmo galimybes ir pavojus). Taiau nors etin teorija
galt paaikinti, kodl buvo protinga monms laikytis konkrei eti
ni sitikinim, vis dlto ji netapt teorija, kuri sugebt paaikinti,
kodl jie j laiksi arba nesilaik. Ji negalt padaryti to, k gali pada
ryti suvokimo paaikinimas, t.y. pasilyti adekvai klaidos teorij ir
paaikinti moni polink laikytis sitikinim, kurie pagal teorijos prin
cipus yra klaidingi.16
Jei taip turtume pasiekti didesnio objektyvumo, tai patys etiniai svars
tymai turt bti objektyvs. Tai grina mus prie klausimo, ar reflekty
vus lygis galt sukurti sav etin inojim. Jei suprasime tai kaip ketini
m pasiekti propozicin etini ties inojim, tai mums reiks isiaikinti,
k reikia iraika sekti tiesos pdsakais. Idja, kad ms sitikinimai
gali sekti tiesos pdsakais iame lygyje turi reikti bent tai, kad grup
tyrintoj galt racionaliai, pagrstai ir savanorikai pasiekti konvergen
cijos to paties apibrto konkrei etini ivad viseto link. Kiek yra
vili, kad toks procesas manomas? A kalbu ne apie aktual vyksm,
o veikiau apie ms galimyb neprietaringai mstyti, kaip toks proce
sas galt vykti. Jei j sivaizduosime kaip konvergencij link etini ties
viseto, kur lemia ir kur paaikina faktas, kad jos yra tiesos, - tai reikt
tiksli mokslinio objektyvumo analogij, - tai tokios vilties neturiu. Ypa
nematau jokios vilties, kad iame lygyje reiktsi pasaulio-kreipiamasis
poveikis, kuri aptarinjome kalbdami apie storsias etines svokas.
Reflektyvaus lygio diskusijos, jei jos imasi apmstyti vis etin patyrim
ir pasiekti ties apie etikum, neivengiamai vartoja bendriausias ir abst
rakiausias etines svokas, tokias kaip teisinga, o ios svokos neat
skleidia pasaulio-kreipiamojo poveikio (kaip tik dl tojas pasirinko preskriptyvizmas, bandydamas surasti gryn vertinamj element, nuo kurio
galt atsieti pasaulio-kreipiamj poveik).
145
Nemataujokios tikinanios inojimo teorijos, kuri paaikint reflektyvios etins minties konvergencij etin tikrov ir leist velgti bent
tolim analogij su moksliniu inojimu. Nematau ir tikinanios analogi
jos su matematika, sritimi, kurioje nepriklausomos realybs idja yra
ma maiausiai problemika. Be prieasi, pamint 6 skyriuje, svar
bu ir tai, kad kiekviena neprietaringa matematikos teorija yra matemati
kos dalis. i mint gali bti neatsivelgta, sakant kadji pernelyg triviali,
neinformatyvi ar nenaudinga, taiau ne kiekviena neprietaringa etins
refleksijos struktra gali bti laikoma etikos dalimi. Skirtumas ia tas,
kad etins minties pavidalai gali konfliktuoti vienas su kitu tokiais b
dais, kuriems, viena vertus, stinga paaikinimo, isprendianio konflik
t (tikinamos klaidos teorijos), o antra vertus, esama pernelyg daug
tikinam kitokio pobdio paaikinim.
Taigi a nemanau, kad mes galime suprasti refleksij kaip proces,
kuris sitikinimus, pasiektus per nereflektyvipraktik, pakeiia inoji
mu. Mes turime atmesti objektyvistin poir, pagal kur etinis gyveni
mas suprantamas kaip etins tiesos siekimas. Taiau tai nereikia vis
objektyvizmo fonn atmetimo. Sumanymas pamginti surasti objekty
v pagrindim arba etinio gyvenimo pamat ilieka. Tuo tikslu turtume
pasigilinti idjas, lieianias mogaus prigimt ir nagrintas 3 skyriuje.
Dabar ios idjos turi bti ilaisvintos nuo sokratiko reikalavimo, kad
suteikt pagrind bet kuriam mogui gyventi etikai, o ne atvirkiai.
Pagal dabar ikilusius tikslus bt pakankamai daug, jei tokie svarstymai
galt mums pasilyti etinio gyvenimo schem- geriausio etinio gyve
nimo, tokio, kuris bt labiausiai patenkinamas bet kuriam mogui. Klau
simas, kur turtume atsakyti, yra toks: jei jau inome, kad monms
reikia gyventi bendrame socialiniame pasaulyje, tai k turtume inoti
apie moni poreikius ir pamatines motyvacijas, kad suprastume, koks
turt bti tas geriausias pasaulis.
A abejoju, ar rasime visikai patenkinant atsakym. Tiktina, kad
bet kokie tokio pobdio svarstymai bus i esms nepakankami apibr
ti etiniams pasirinkimams (options) net inomos socialins situacijos
slygomis (reikia neumirti, kad pats situacijos apraymas i dalies pri
klauso nuo to, kaip sivaizduojame etines galimybes). Bet kuris etikas
gyvenimas draus tokius dalykus kaip udymas, alojimas, melavimas,
146
__________
taiau ie draudimai gali gyti labai skirtingas formas. Antra vertus, gal
vojant apie dorybes - natraliausi ir perspektyviausi tokio pobdio
tyrinjimo srit, - utenka vien palyginti Aristotelio dorybi katalog su
bet kuriuo srau, kuris galt bti sudarytas iais laikais, kad pamatytu
me kaip smarkiai gali skirtis deramo mogaus gyvenimo sivaizdavi
mas - ir pagal dvasi, ir pagal skatintinus veiksmus bei institucijas. Mes
taip pat remiams idja, kad esama daug mogaus tobulumo form,
kurios ne visos dera kartu vien harmoning visum, taigi bet kuris
konkretus etinis poiris ireik tam tikr mogaus galimybi specializacij. i idja giliai siaknijusi kiekvienoje natralistinje arba, antra ver
tus, istorinje mogaus prigimties koncepcijoje, t.y. bet kurioje adekva
ioje jos sampratoje, ir a vargiai tikiau, kad j veiks objektyvus tyri
mas arba kad paaiks mones turint ymiai apibrtesn prigimt negu
ta, kuri atskleidia ligiolin ms patirtis, - toki, kuri nuolatos reika
lauja sau konkretaus gyvenimo pavidalo.
Mano nuomone, nelabai tiktina, kad pasisekt surasti objektyv ir
apibrt etinio gyvenimo pagrind svarstant mogaus prigimt. Taiau
bet kuriuo atveju, tai suprantamas projektas ir manau, kad refleksijos
poiriu toks sumanymas ireikia vienintel aiki etinio objektyvumo
prasm. Verta klausti, ko reikt jo skmei. Pirma, turtume atkreipti
dmes tai, kaip turt bti suprantamas mogus, apie kur kalbt
ms etika, kadangi kaip tik i jo prigimties bt daromos ivados. iuo
aspektu i etika bt artima kontraktinio pobdio teorijoms - ji taip pat
kit gyvn nepriskirt pirminei etinei apygardai, nebent tiems, ku
riuos etika palieia, taiau skirtingai nuo kontraktyvizmo, ji maiau tikisi
i ms santykio su neemik civilizacij gyventojais ir t santyk si
vaizduoja tiesiog kaip abipusikai suvaranias taisykles, kurios galt
bti isakytos nepuolimo sutarties forma.
Jei projektas pasisekt, tai nereikt vien susitarimo mogikosios
prigimties klausimu. Pati konvergencija dalinai paliest socialin moksl
bei psichologij, taiau svarbiausia bt ta konvergencijos dalis, kurios
atvilgiu moksl ivados suvaidino tik alutin vaidmen. Antra vertus,
tai nebt tiesiogin konvergencija etikos tiesas, kaip tikimasi pagal
kit objektyvistin model. Vienas etinis sitikinimas galt bti laikomas
reflektyvaus lygio inojimo objektu, ta prasme, kad tam tikras gyveni
mo bdas bt laikomas mogui geriausiu. Taiau tai nevest tiesiogiai
147
prie kit etini ties, kadangi, trumpai tariant, gyvenimo tobulumo ar

gerumo samprata nra prielaida, i kurios kaip login ivada sekt si
tikinimai, kuri tokiame gyvenime turt bti laikomasi. Veikiau tobulo
gyvenimo subjekt apibdina pats toki sitikinim turjimas, ir di
dioji t sitikinim dalis bus ne apie subjekto ar kit moni bdo
bruous, ne apie j gyvenim, o apie socialin pasaul. Tokiam gyveni
mui bus bdinga pavyzdiui tai, kad subjektas vartos daugiau vieno
ki, o ne kitoki storj svok. Gyvenimo tobulumo refleksija pati
savaime nenustato sprendim, kuriuose tos storosios svokos varto
jamos, taip pat kit subjekto etini sprendim teisingumo. Vietoj toji
parodo, kad turime rimto pagrindo (atsivelgiant tai, kad pasiaukojo
me etiniam gyvenimui) gyventi gyvenim, kuriame tos svokos ir tie
sitikinimai yra svarbs.17
Konvergencija, kuri rodyt toki skm, bt konvergencija prakti
nio proto, kuris leido monms surasti t geriausi gyvenimo pavidal
bei trokti iam priklausani dalyk; etini sitikinim konvergencija
pirmiausia bt to proceso dalis ir pasekm. iame lygyje vienas etinis
sitikinimas i ties bt inojimo objektas. Daugelis konkrei etini
sprendim, kuriuose vartojamos pasirinktosios storosios etins svo
kos, galt bti inomai teisingi, bet, antra vertus, tokio pobdio spren
dimai (kaipjau raiau) labai danai laikomi inomai teisingais bet kuriuo
atveju, net ir tais atvejais, kai kalbama apie objektyvaus pagrindo netu
rint gyvenim. Objektyvus pagrindimas nebt lemtingas tuo poiriu,
kad sprendimai, kuriuose vartojamos tos svokos, bt laikomi teisin
gais ar inomai teisingais; taip buvo ir prie pagrindim. Bet tai leist
mums suprasti, kad geriausia ar labiausiai tinkama vartoti tam tikras
storsias svokas. Tarp dviej kratutinum - vieno labai bendro spren
dimo ir daugelio konkrei sprendim-kiti etiniai sitikinimai bt tei
singi tik netiesiogine prasme, ta prasme, kad jie padt mums orientuo
tis socialiniame pasaulyje, kuris (pagal i optimistin program) buvo
parodytas kaip monms geriausias socialinis pasaulis.
Tai bt struktra, labai skirtinga nuo mokslo objektyvumo strukt
ros. Net jei etika bt objektyvi ta vienintele prasme, kuria jos objekty
vumas galt bti mstomas, ilikt radikalus skirtumas tarp etikos ir
mokslo. Vis dlto tai nereikia, kad esama aikios perskyros tarp (bet
kurio) fakto ir (bet kurios) vertybs; tai taip pat nereikia, kad nra jokio
148
__________
etinio inojimo. iek tiek esama, o maiau reflektyvioje praeityje jo bta

ir daugiau.
Problemos, kurias ia nagrinjau, nra vien hipotetiniai klausimai apie
tai, ar etika gali gal gale tapti objektyvi, ojei taip, tai kaip tai pasiekiama.
Tai klausimai apie etins minties prigimt, apie tai, kaip ji gali suprasti
savo paios prigimt, taip pat apie tai, kiek ji gali nuolat atrodyti tuo, kas
ji i tikrj yra. Kad ir kaip jas nuviestume, tai rimtos problemos, jos
bt rimtos, net jei etin mintis pasirodyt esanti objektyvi ta vienintele
suprantama objektyvumo etikoje prasme. ias problemas aikiau su
voksime pavelg jas kitokiu - reliatyvizmo rakursu.
149
9
Reliatyvizmas ir refleksija
IC.ai pagalvojame apie tam tikro tipo nesutarimus ir nusprendiame,
kadjie negali bti objektyviai isprsti, galime tapti reliatyvistais. Relia
tyvizmas nra bdingas vien etikai; su juo galime susidurti vairiausiose
srityse, net mokslo filosofijoje. Vienas kitam prietaraujanius poi
rius, koncepcijas ar sitikinimus jis siekia traktuoti kaip nekonfliktuojan
ius: aikinama, kad kiekvienas yra priimtinas savoje vietoje. Problema
tik ta, kaip tai padaryti, t.y. kaip surasti kiekvienam poiriui ar koncep
cijai sav viet.
Reliatyvistin poir paprasiausiai ir tiksliausiai ireikiame interpre
tuodami kiekvien pradin teigin kaip teigin, nustatant santyk su skir
tingais dalykais. Graik mstytojas Protagoras, visuotinai pripastamas
kaip pirmasis reliatyvistas, pasirm prietaraujanijuslini potyri (kai
man vjas atrodo altas, o tau - iltas) pavyzdiu ir teig, kad negalime
atsakyti klausim, ar vjas i tikrj, pats savaime, yra iltas ar al
tas - tai tiesiog faktas, kad jis altas man, o tau iltas. Kaip tik santy
kin teigin minjau ankstesniame skyriuje kaip tegu ir ne pat tikina
miausi, bet vis dlto bd aikinti antrini savybi suvokimo skirtu
mus, tik a kalbjau ne apie skirtumus tarp individ, o skirtumus tarp
vairi suvokj ri.
Reliatyvizmas siekia konflikt paalinti aikinimu, ir tai reikia du
udavinius. Jis turi pasakyti, kodl tai ne konfliktas ir kodl atrod taip,
tarsi konflikto bta. Grietas santykinis reliatyvizmas (relational relativism) pirmj udavin atlieka labai rytingai: jis pademonstruoja, kad
150
______________ Reliatyvizmas ir refleksija ______________
logins formos poiriu du teiginiai yra suderinami tiesiogine prasme,

taigi nra joki klii priimti juos abu. Jam sunkiau sekasi vykdyti
antrj udavin, kadangi kuo tikinamiau skamba tvirtinimas, kad teigi
niai i ties yra santykiniai, tuo labiau glumina mintis, kad konflikto b
ta. Santykinis reliatyvizmas veda aikiai suderinam struktr, o tada
turi pasakyti, kas gi j slp ar neleido pamatyti anksiau. Gal bt nau
dinga pavelgti reliatyvizm kitu aspektu ir paklausti, kas atsitikt, jei
pripaintume, kad du sitikinimai ar pairos i ties konfliktuoja, neigia
viena kit. Tada problema bus surasti t prasm, kuria vis dlto kiekvie
n turtume laikyti priimtinu savoje vietoje ar savu aspektu.
Idja, kuri veria mus galvoti apie reliatyvizm plaiau yra nebendramatikumas (icommensurability). Kai kuri mokslo filosof nuomone,
mokslo teorijos gali bti nebendramats viena kitos atvilgiu, kadangi
skiriasi j vartojamos svokos, taip pat objektai, kuriuos ymi j termi
nai, bei tai, k kiekviena t teorij laiko empiriniais duomenimis. ios
teorijos tiesiogine prasme neprietaraus viena kitai. Vis dlto jos alina
viena kit. Jei taip nebt, nebt sunkumo jas jungti draugn, taip kaip
jungiame skirting viet emlapius. Teorijos negali bti taipjungiamos,
kaip tik tai ir sukl diskusijas. Mokslininkai, palaikantys vien teorij,
stengiasi surasti prieasi atmesti kit; vystantis mokslo istorijai viena
teorija gali istumti kit. Kaip tai manoma? Kai kurie radikals mokslo
filosofai sako, kad negalime jungti dviej teorij vien dl to, kad prieta
rautume sau, priimdami jas abi: negalime suderinti tyrinjim, kuri kiek
viena teorija reikalauja, kiekvienai teorijai bding dmesio krypi ir
pan. Negali dirbti remdamasis abiem.
Toks konkuruojani mokslini teorij aikinimas skatina velgti
ias teorijas kaip dvi kultras ar gyvenimo formas. Man toks mokslo
aikinimas skamba kaip beprotikas perlenkimas, taiau tokio pobdio
aikinimas gali visai tikti kalbant apie skirtingas kultras ar gyvenimo
formas, tokias kaip hipertradicins bendruomens pavyzdys, svarstytas
ankstesniame skyriuje. Vienos tokios bendruomens pairos gali bti
gantinai nebendramats su kitos bendruomens pairomis, bet net ir
tada jos alins viena kit. Konfliktuos gyvensenos, kurias laikys privalo
momis viena ir kita bendruomen.
Ar sigali reliatyvizmas, kai viena kit alina dvi kultros arba dvi
gyvenimo sampratos? Ne ikart. Vienos kultros mogus, turintis tam
tikr nuostat ir lkesi, susidrs su kitokiu gyvenimo bdu, danai
151
nebus links daryti taip, kaip daroma kitoje kultroje. Dar daugiau, i
dalies kaip tik tai, kad jo reakcijos yra taip giliai vidins, jog atskirais
atvejais jis ne tik vengia, bet ir atsisako elgtis taip, kaip i jo tikimasi, ir
daro tas reakcijas etinmis. Kad atsisakymas bt suprastas, visai neb
tina, kad abi puss veiksmus, apie kuriuos kalbama, suvokt vienodai, o
atsivelgiant situacij, kuriia sivaizduojame, joms tai ir nebus bdin
ga. Tarkime, bendruomens, kuriai atnaavimas nepriimtinas, nariai su
siduria su kitos bendruomens, atnaaujanios aukas, nariais. Jie skir
tingai suvoks ritualinius udymus, taiau tai nereikia, kad pirmosios
grups pasibaisjimas kilt i antropologinio nesusipratimo. Jie galt
pasakyti, kad tai tyinis belaisvio udymas, ir to pakakt, kad io akto
atvilgiu jie pajust etikai prieikus jausmus (tai nereikia, kad jie turi
k nors kaltinti, tai kitas klausimas).
Kai vienos kultros nariai susiduria su kitai kultrai bdingu elgesiu,
j nuostatos ir reakcijos nra tiesiog atmetamos ar parodomos kaip ne
tinkamos. Bet kuriuo atveju bt dirbtina tokius faktus aikinti taip, tarsi
turtume reikalo su dviem aikiai udaromis, savipakankamomis kult
romis. Visikai unikali kultra yra geriausiu atveju retas dalykas. Kult
ros, subkultros, kultros fragmentai nuolat susitinka, keiiasi idjo
mis, modifikuoja praktikas ir poirius. Socialinms praktikoms nieka
da negaltume iduoti paymjimo, liudijanio, kad jos priklauso tikrai
skirtingoms kultroms ir todl turi imunitetjoms svetim sprendim ar
reakcij atvilgiu.
Taigi labai staigus perjimas prie reliatyvizmo nerealus. Dl panai
prieasi nemanomas ir grietas santykinis reliatyvizmas etikoje. Jis
turjo pajgi gynj,1 vis dlto nuomon, kad etins teisingo ir neteisingo.sampratos yra logikai neatsiejamos nuo konkreios visuomens,
skamba netikinamai. Dar kart prisiminkime hipertradicins bendruo
mens pavyzd ir sivaizduokime, kadji turi tam tikras taisykles, ireik
tas odiais, panaiais teisinga ir neteisinga. Tokia bendruomen,
pirm kart susidrusi su kitokia kultra ir paprayta reflektuoti, negal
t staiga suprasti, kad jos kalboje slypi santykinumas. Visada bus per
anksti arba per vlai. Per anksti, kadangi jie niekada nesusimst ir net
nepagalvojo apie alternatyv prastam mes (ia tinka klausimas i 7
skyriaus: kaip tai galt bti pasakyta j kalba?). Per vlu, kai jau susi
durta su nauja situacija; tai reikalauja, kad jie matyt toliau, nei siekia
egzistuojanios taisykls ir praktikos.
152
Susidaro spdis, tarsi reliatyvizmas i viso galt bti paalintas.

Atrodo jog tai, kad mons gali ir turi reaguoti susidr su kitokia kult
ra, ir daro tai taikydami savj svok arsenal (taip pat ir reflektuodami
jas), rodo, jog konkreios kultros etin mintis visada gali perengti
savos kultros ribas. Svarbu, kad i galimyb susijusi ne su etins min
ties objektyvumu, o sujos turiniu ar siekiais. Net jei inotume, jog nesa
ma bdo, kuriuo nepriklausomi tyrinjimai ar racionals argumentai ga
lt suartinti skirtingus etinius sitikinimus, i to neplaukt reliatyviz
mas. Kiekviena paira galt ir toliau tvirtinti dalykus, kurie bt taiko
mi visam pasauliui, ne vien tai jo daliai, kuri yra ms pasaulis.
Nors tvirtinti, kad i neobjektyvumo neplaukiajoks reliatyvistinis po
iris, yra teisinga, vis dlto jei ia ir sustotume, likt kakokia spraga,
kakas neisakyta. Jeigu supranti savojo etinio poirio neobjektyvum,
ar tai neturt atitinkamai paveikti ir to, kaip sivaizduoji savojo poirio
taikym, jo mast? Jei taip, tai kaip paveikia? is supratimas negali tie
siog ijungti tavo etini reakcij susidrus su kitokia grupe ir net ne
aiku, kodl turt. Kai kurie filosofai galvojo, kad turt, jie man, jog
nuosekliai reliatyvistinis poiris reikalauja, kad vienodai palankiai ir
tum kiekvieno kito asmens etinius sitikinimus. Tai tikra painiava, ka
dangi taip reliatyvizmas nuvedamas iki nereliatyvistins universalios to
lerancijos morals2. Taiau paini reakcija visada yra reakcija kak. Jei
suprantame etin vairov bei bdus, kuriais ji gali bti aikinama, neti
ktina, kad is supratimas turt visk palikti savo vietose ir nepaveikti
paios ms etins minties. inoma, mes galime tiesiog ir toliau tvirtinti,
kad esame teiss, o visi kiti klysta (t.y., laikantis neobjektyvistinio po
irio, teigti ms vertybes ir atmesti j), taiau jei jau pasiekme i
refleksijos pakop, tai bt stulbinaniai netinkamas atsakymas. K dar
galtume daryti? Iekodami atsakymo, pabandykime apsukti reliatyviz
mo klausim, pavelgti j kitaip. Tradicikai buvo klausiama, ar mes dl
konceptualini ar logini prieasi turime galvoti reliatyvistikai, ar vis
dlto tai nemanoma. Mes veikiau turtume klausti, kokiu mastu galime
galvoti reliatyvistikai ir kiek adekvatesn atsakym refleksijai utikrint
toks galvojimas.
Visos iki iol nagrintos idjos rmsi prielaida apie vien pamatin
perskyr - tarp vienos grups poirio ir vis kit poirio. Reliatyvis
tas galvoja, kad vienos grups sprendimai taikomi tik tai grupei, o kita
153
pus galvoja, kad bet kurios grups sprendimai turi bti taikomi visiems.
Abi puss klysta. Nordami suprasti reliatyvisto rpesius, neturime
tiesiog nubrti ribos tarp savs ir kit. Mes i viso turime ne brti rib,
o pripainti, kad kiti yra mums artimesni ar tolimesni - vairiu laipsniu.
Mes taip pat turime suvokti, kad paios ms reakcijos ir santykiai su
kitomis grupmis yra ms etinio gyvenimo dalis, ir turtume suprasti
ias reakcijas realistikiau, galvodami apie praktikas ir jausmus, kurie
padeda formuoti ms gyvenim. Tam tikri nesutarimai ar nuomoni
skirtumai yra svarbesni nei kiti. Svarbiausia, ar msikio ir kit poirio
prieingumas k nors keiia, ar jis kelia klausim apie tai, kaip turt
toliau gyventi viena ar kita grup.
Turtume skirti realius susidrimus nuo svokini (notional)? Re
alus susidrimas tarp besiskiriani poiri ikyla tada, kai vienai mo
ni grupei abu poiriai reikia real pasirinkim. Svokinis nesutari
mas, prieingai, ikyla tada, kai kokie nors mons ino du skirtingus
poirius, taiau bent vienas i j nesutarimo dalyviams nereikia rea
laus pasirinkimo. Realaus pasirinkimo idja yra vis pirma, nors ne
vien tik, socialin svoka. Koks nors poiris reikia real tam tikros
grups pasirinkim arba tada, kai jis jau yra tos grups poiris, arba
tada, kai jie galt pereiti prijo; o grup galt pereiti prie to kito poi
rio, jei manyt savo aktualiomis istorinmis aplinkybmis galinti pagal j
gyventi ir neprarasti takos realybei, nenuklimpti berib savs apgaudi
njim ir pan. Kokiu mastujie gali taip padaryti, priklauso nuo sivaizda
vimo, kokie dabartins socialins situacijos bruoai ilikt nepakit, jei
jie pereit prie naujojo poirio. Jei moni situacija pasikeist, jiems
galt atsiverti naujos galimybs, taigi klausimas, arjiems tai realus pasi
rinkimas, susijs su klausimu, arj situacija galt bti pakeista. mons
gali klysti dl i dalyk. Jie gali manyti, kad naujasis poiris jiems
reikia real pasirinkim o i tikrj taip nra, - jie arba tiesiog blogai
informuoti, arba optimistai, arba papuol fantazijos spstus, ir tai gali
bti socialin arba politin klaida, ne vien asmenin. Antra vertus, gali
bti, kadjie nesupranta, kjiems gali pasilyti perjimas prie kito poirio.
Daugelis pair kuri mons anksiau laiksi, iandien nra reals
ms pasirinkimai. alvario amiaus genties vado ar vidurami samu
rajaus gyvenimas mums nra reals pasirinkimai: negaltume toki gy
venim gyventi iandien. Tai nereikia, kad t vertybi sistem apms
tymas negalt kvpti mini prasming iuolaikinio gyvenimo poi154
nu, bet perimti tiesiogiai j pairas jau nemanoma. Net utopiniai maos
entuziast grups projektai negalt atkurti to gyvenimo. Tuo labiau to
nepasisekt padaryti socialiniu mastu - toks projektas iuolaikinio in
dustrinio gyvenimo kontekste bt vien tuia iliuzija. Sumanymas i
viso atsisakyti iuolaikinio industrinio gyvenimo slyg yra kita, skirtin
ga nemanomyb.
Svarbu, kad pasirinkimai gali bti asimetrikai susij. Tam tikras iuo
laikinio technologinio gyvenimo variantas ilikusi tradicini bendruo
meni nariams tapo realiu pasirinkimu, taiau j gyvenimas nra realus
pasirinkimas ms poiriu, nepaisant daugeliui bdingos aistringos nos
talgijos. Teorijos, aikinanios toki asimetrij irjos mast, takoja ms
nuomones apie radikalaus socialinio ir politinio veiksmo galimybes.
Konkretaus tipo pair reliatyvistin interpretacija gali bti suprasta
kaip sakanti, kad io tipo pairoms vertinamasis odynas - geras, blo
gas, teisingas, neteisingas ir pan. - gali bti taikomas tik realaus susid
rimo atveju; svokinio nesuderinamumo atveju tokio pobdio vertini
mai laikomi netinkamais ir nedaromi jokie sprendimai. Reliatyvizmo at
metimas konkreios srities atvilgiu nereikia, kad nesama svokini
prietaravim. Susidrimas tarp flogistono teorijos ir bet kurios iuolai
kins degimo teorijos yra neabejotinai svokinis, flogistono teorija iais
laikais nra realus pasirinkimas; taiau pagal nereliatyvistin toki teori
j interpretacij, flogistono teorija gali bti vertinama: ji yra klaidinga.
Bandymas gyventi sitikinusio flogistono idjos alininko gyvenim iuo
laikinje akademijoje yra ne tik toks pat nenuoseklus sumanymas, kaip
gyventi teuton riterio gyvenim 1930-tj Niurnberge. Flogistono te
orija nra realus pasirinkimas, kadangi ji negali bti suderinta su dauge
liu iandien inom ties.
Taip suprantam reliatyvizm vadinsiu nuotolio reliatyvizmu. Refik
tyviose etinse pairose tokiam esama erdvs. Nuotolis, kuris paveria
susidrim svokiniu ir atveria erdv reliatyvizmui, gali bti vairiopas.
Kartais jis ikyla kalbant apie tolimus egzotikus kratus. Jis natraliai
taikomas tolimesnei praeiiai. Jis taip pat gali bti taikomas ateiiai, tai
aptarsiu io skyriaus pabaigoje.
vesdamas tokio pobdio reliatyvizm a daniau minjau etines pa
iras, o ne konkreias praktikas, ir jis turi bti taikomas btent pakan
kamai plataus masto sitikinim ar pair sistemoms. Jei norime rimtai
irti reliatyvistin susilaikym nuo sprendimo, turime mstyti visuo
155
men kaip visum. Kai kurios etins svokos - pavyzdiui, doryb ir

yda - taikomos monms ir j poelgiams net ir tada, kai visuomens,
kurioje jie gyveno, pairos realiai nekonfrontuoja su msikmis. Tai
reikia, kad atsiejame mones nuo socialini praktik, kuriose jie daly
vavo, taigi danai nepamatome j realistikai. Atskiro aptarimo reikalau
ja istorin asmenyb, pagarsjusi kaip nusikaltlis ar disidentas, - as
muo, kuris nei ms, nei savo meto moni akimis negyveno pagal
vietines vertybes. Tokiu atveju disidentas ir ta visuomen i principo gali
bti suprasti konkreiai, taiau taip retai atsitinka.4
Jei norime reliatyvistin susilaikym nuo vertinimo irti rimtai,
turime galvoti apie pai visuomen realistikai ir konkreiai. Daugelis
etini pasakojim apie praeit ar egzotikus kratus turi labai maai ben
dro su t laik ar t viet tikrove. Tai fantazijos, tarnaujanios tiems
patiems tikslams, kaip ir pasakos, ir jeigu jos k nors paeidia, tai ne
kok nors rimtai silom reliatyvizm, o reikalavim realistikai velgti
mogaus gyvenim ir mogaus galimybes. Tokie pasakotojai i tikrj
ne galvoja apie kitas visuomenes, o naudoja jas kaip simboli ir sieki
altin.5
Reliatyvizmas, susijs su grynai erdviniu nuotoliu, iuolaikiniame pa
saulyje visai nedomus ir netaikomas. iandien visi susidrimai tarp kul
tr turi bti reals susidrimai, egzotik tradicini bendruomeni eg
zistavimas kelia gana vairius ir sunkius klausimus, pavyzdiui, ar liku
sioji pasaulio dalis turt panaudoti jg, kad isaugot t bendruome
n - kaip nykstani r; antropologai ir kiti toki bendruomeni tyri
ntojai jauiasi kaipjgeriai, saugantys retas ris.6 Mintys apie praeit ir
ateit kelia kitokias problemas, kadangi i pirmosios kilome, o antroji yra
tai, kas priklausys nuo ms. Dar daugiau, praeitis ir tai, kaip j supran
tame, yra ypatingai susij su refleksija, kylania i i problem. Mano
nuomone, iuolaikiniam pasauliui bdingas ypatingas reflektyvumo ly
gis, ir nors t fakt suformulavo Hgelis ir pinniausiai btent nuo jo
prasidjo ios diskusijos, iandien yra kur kas daugiau teorini sistem,
kuriomis galime pasiremti aikindami savo ir kit kultras.
Reflektyvios smons pltra nebuvo tolydi ir visuomet pozityvi. Dar
maiau pagrsta manyti, kad iki tam tikro laiko Vakar pasaulis gyveno
integruot, praktin, pastam bendruomens gyvenim kur es su
ards konkretus vykis - priklausomai nuo skonio, tokiu laikomi 1914 me
tai, Pramons revoliucija, Galiljus, Reformacija ar koks kitas ankstes
156
______________ Reliatyvizmas ir refleksija_______________
nis faktas. Visos ios Nuopuolio versijos vienodai mitins, vienodai i

reikianios absoliutaus tapatumo su gamta ilges, kakokio migloto prisi
minimo ilges. Nebtina priimti mit, kad pripaintum du dalykus: pirma,
reflektyvaus visuomens bei ms veiklos supratimo poreikis iuolaiki
niame pasaulyje yra gilesnis ir labiau iplits negu kada nors anksiau;
antra, storesnio pobdio svokos turi maesn vert iuolaikinje vi
suomenje, lyginant su poiriu jas tradicinse bendruomense, net jei
j vartojimas tose bendruomense negarantavo to, apie k kalba mitas bendruomens tapatumo, konflikt nebuvimo ir pilnatvs jausmo.7
Nra kelio atgal i reflektyvumo. Nesakau, kad niekas negali jo su
menkinti; asmenikai ir visuomenikai t gali atlikti daugelis dalyk. Bet
nra kelio atgal, - kelio, kuriuo patys smoningai galtume pasukti atsi
sakydami refleksijos. Net individualiu atveju, nors galime smoningai
nusprsti mainti refleksij, negalime smoningai eiti ia kryptimi - taip,
kad umirtume j skmei mus lydint. Taiau socialine prasme visada
bus moni, kurie nenors eiti tokiu keliu ir pasistengs kitiems neleisti
jos pamirti. is savimons fenomenas, kartu su j palaikaniomis insti
tucijomis ir procesais, tampa viena prieasi, dl kuri praeities gyve
nimo formos nebegali bti realiais dabarties pasirinkimais, dl tos paios
prieasties pastangos grti atgal danai duoda rezultatus, kurie, mo
gaus ar maos grups poiriu, atrodo absurdiki, o plaiu mastu bauginantys. Pirmiausias pavyzdys - reakcingi projektai atkurti tariamai
laiming hierarchin praeities visuomen. Visais atvejais tokie projektai
kritikuojami u tai, kadj praeities sivaizdavimai yra fantazijos; net jei ir
bta laiming hierarchini visuomeni, j patrauklumas ms akims re
miasi sivaizduojamj naivumu, o ne tuo, kad jos suprato savj pri
gimt. Tai negali bti atkurta, kadangi reikt rasti bd, kaip pasiekti,
kad monms nebekilt klausimai, kurie jau yra ikil.8
Bet jeigu klausimai jau pribrend, ar neturtume - bet kuriuo atveju,
ar negaltume - klausti j praeities visuomeni atvilgiu? Pavyzdiui, ar
negaltume klausti, ar tos visuomens, nesvarbu, kiekjos paios apie tai
inojo, buvo neteisingos? Ar galt nuotolio reliatyvizmas apsaugoti jas
nuo tokio klausimo? Pirmiausia bt naudinga suformuluoti tok klausi
m: ko neinojo ios maiau reflektyvios ir maiau save painusios vi
suomens?
Atrodyt paprasiausia sakyti, kad jos neinojo apie savo socialins
santvarkos alternatyvas ir galvojo, kad j socialin tvarka btina. Kai
157
kuri izoliuot ir nerating tradicini bendruomeni atvilgiu visikai

galt bti tiesa, kadjos neinojo apie kitokias santvarkas, taiau dauge
lis sudtingesni hierarchini visuomeni, pavyzdiui, Europos vidu
rami visuomens, neabejotinai inojo apie alternatyvas, jos inojo, kad
kituose kratuose mons kitaip organizuoja visuomens gyvenim. Jie
neinojo, turtume sakyti, kad bta altematyv.jiems. Taiau toli grau
neaiku, ar tai buvo alternatyvos, galiojanios jiems. Reikt tvirtesnio
pagrindo, nei dabar turime, kad apie tai, kaip galjo bti, galtume tvir
tinti (bent jau kuria nors netrivialia prasme) - jie galjo gyventi pagal
kitoki socialins tvarkos sandor9 - taip pat reikt isamesns laisvs
sampratos, kad teigtume, jog jie galjo j gyvendinti. Jie gal ir neklydo
manydami, kad j socialin tvarka jiems buvo btina. iandien mums
nepriimtinas ne tiek is j sprendimas, o tai, kaip jie grind t btinu
m, -j religiniai ar metafiziniai motyvai. Mums atrodo klaidingi mitai,
legitimav j hierarchijas. Ms visuomens ir savs pai suvokimas
mums atrodo natralistikesnis nei t visuomeni savs supratimas. i
natralistin visuomens samprata, kuri naujojo pasaulio pradioje su
formulavo Hobbesas ir Spinoza, ireikia vien i bd, kuriais pasaulis
tapo entzaubert, anot garsaus Maxo Weberio posakio - magija j apleido.
(iuolaikins islamist pastangos pasukti proces atgal - jei j pastan
gos reikia btent tai - rodo ne tai, kad is procesas yra lokalinis ar
grtamasis, o vien tai, kad jis gali sukelti nevilt.)
Praeityje naudotos hierarchijos legitimacijos ir tai, kaip mes dabar jas
suprantame, yra tiesiogiai susij su ms nuomone apie t visuomeni
teisingum ar neteisingum. Tai svarbu nuotolio reliatyvizmo atvilgiu.
Teisinga ar neteisinga - pagrindins svokos, taikomos visuomenei
kaip visumai, ir bent i principo jos gali bti taikomos, kai visuomens
suvokiamos konkreiai ir realistikai. Be to, vertinant teisingumo poi
riu, geriau nei vartojant kitokias svokas, galima ivengti nenaudingo
klausimo apie tai, kas kaltas. i bruojunginys suteikia visuomeninio
teisingumo svokai ypating vaidmen reliatyvizmo atvilgiu. Teisingu
mas ir neteisingumas yra neabejotinai etins svokos ir kain ar gali bti
taikomos atskirai praeities visuomenei kaip visumai, net jei inome apie
jas pakankamai daug.
Galima ginti reliatyvistin teisingumo samprat. Jei i viso galvojama
istorikai, jauiama tam tikra tendencija manyti, kad iuolaikins visuo158
meninio teisingumo sampratos, besiremianios, pavyzdiui, lygi teisi

idja, paprasiausiai nepritaikomos hierarchinms praeities visuomenms.
Akivaizdus faktas, kad ios visuomens nepatenkint Ravvlso slyg,
cituot 5 skyriuje, neatrodo tiesiogiai susijs nei su tomis visuomen
mis, nei su Rawlso kriterijais, pasilytais iuolaikini visuomeni atvil
giu10. Taiau ikyla pavojus, kad aikinant pagal nuotolio reliatyvizm,
praeities visuomeni teisingumas ar neteisingumas tiesiog inyks. Net
jei atsisakome taikyti joms aikiai iuolaikikas idjas, turime pripainti,
kad tos visuomens paios taik tam tikras teisingumo sampratas ir
vadinti jas taip nra nei aidimas odiais, nei kalbinis suklydimas. Gali
ma iuolaikines visuomeninio teisingumo sampratas suprasti kaip radi
kalesn-konservatoriai pasakyt, nevykus - idj, egzistavusi kituo
se kratuose ir kvpusi kitas visuomenes, taikym; taip pat skmingai
istoriniai tstinumai gali bti panaudoti prieinga kryptimi. Ankstesns
sampratos kokia nors forma ilieka mumyse. Mes inome, ar turtume
inoti, kad nra kelio atgal ir kad praeities visuomeni hierarchijos legi
timacijos neprieinamos mums. Bet kaip radikalai egalitaristikesnes iuo
laikines koncepcijas gali laikyti ankstesni teisingumo samprat pdin
mis, taip konservatoriai gali bandyti surasti kok nors maiau egalitarin
senj koncepcij analog ir ilaisvinti j nuo praeities legitimacij, ku
rios jau nebegaliot, kaip supranta irjie, ir visi kiti (jei jie nra tamsuolikai reakcingi).
Etins minties poiriu, labai svarbu, kuria prasme praeities legitima
cijos nebelaikomos patikimomis. Refleksijos augimas ir natralistin pa
ira visuomen sunaikina pasitikjimjomis intelektualine prasme; jos
aikinamos ir suprantamos nebe taip, kaip paios bt norjusios bti
suprastos. Taiau kai kurie j aikinimai gali reikti, kadjos yra diskredi
tuotos etine prasme. Kritin teorija11teisingai ragina aikinant jas kelti
tam tikro pobdio klausimus, vis pirma klausti, ar legitimacijos priim
tinumo praeityje nelm vien tik galia, kuri jos turjo legitimuoti. Tai
potencialiai etinis, ne vien aikinamasis argumentas. Tokie argumentai
padeda ilaikyti iuolaikins etins minties dmes praeities visuomeni
teisingumo klausimui ir daro nuotolio reliatyvizm maiau tikinam.
Dar daug k reikt pasakyti iais klausimais12. Gali bti, kad teisingu
mo svarstymai yra pagrindinis etins minties, perengianios nuotolio
reliatyvizm, elementas. Galimas dalykas, tai taip pat kyla i iuolaikinio
159
pasaulio ypatum. Mes turime vairias visuomeninio teisingumo kon

cepcijas su skirtingomis politinmis pasekmmis; visos jos suprantamai
[aknytos ms praeityje ir jausmuose. Kadangi inome, kad nepriima
me j ankstesni legitimacij, bet, antra vertus, neinome kaip kitaip jas
suprasti, mes link praeities teisingumo sampratas irti kaip kitok
idj, vis dar svarbi iuolaikiniam mogui, pavidal. Ta prasme mes
suvokiame j susidrimus kaip reali konfrontacij - tarpusavio ir su
iuolaikinmis idjomis.
Dabar sugrkime prie paios refleksijos ir jos ryi su etiniu inoji
mu. Anksiau sakiau, kad refleksija gali sunaikinti inojim, kadangi stor
sias etines svokas, kurios buvo naudojamos maiau reflektyvioje bk
lje, refleksija gali paalinti i vartosenos, nors abstraktesns ir bendresns
etins idjos, kurios galbt uimt pirmj viet, netenkint propozicinio inojimo reikalavim. Pasakyti, kad inojimas sunaikintas, nereikia,
kad tam tikri sitikinimai, anksiau buv teisingi, dabar tokie nebra. Tai
taip pat nereikia, kad mons pasirod niekada neinoj dalyk, kuriuos
tarsi in. Tai reikia, kad ie mons turjo tam tikrus sitikinimus,
kurie daugeliu atvej laikytini inojimo pavyzdiais; taiau dabar, kai po
refleksijos jie nebegali toliau vartoti t svok, kurios buvo esmins j
turt sitikinim poiriu, jie nebegali laikytis tokio pobdio sitikini
m. Tam tikra inojimo ris, lietusi konkreias situacijas, vadovavusi
monms orientuojantis socialiniame pasaulyje ir padjusi kurti jo pavi
dal, jiems daugiau nebeprieinama. inojimas sunaikintas, kadangi su
naikinta tam tikro inojimo tipo galimyb; dar daugiau, galvodami apie
savo ankstesnius sitikinimus, jie dabar velgs juos kaip stebtojai kaip svetim inojim.
Tai ne vienintelis atvejis, kai refleksija sunaikina inojim. Visiems
inoma, kad individualiu atveju praktin veiksmo gd gali sunaikinti su
simstymas apie tai, kaip tas veiksmas atliekamas (nors palankiomis
aplinkybmis gdis gali bti ir sustiprintas). Taiau tas atvejis labai ski
riasi nuo ms aptariam. Pirma, jis lieia tik paties individo smon,
kadangi paaliniai stebtojai gali teorikai isiaikinti bdus, kuriais gu
ds mogus atlieka veiksm, irj ivados, tinkamai idstytos, tikrai gali
padti geriau atlikti t veiksm ateityje. Antras skirtumas yra tas, kad
refleksija palieia kak, k individas neabejotinai sugeba daryti, ir nors
160
gali paaikti, kad daugiau jis to nebesugeba padaryti, tai nereikia, kad
taip ir turjo atsitikti. Taiau etiniu atveju yra kitaip: tarkime, mons
prie refleksij tikrai galjo, vartodami ias svokas, orientuotis savo
socialiniame pasaulyje, taiau refleksijos padarinys ir yra tas, kad dabar
jie turt daryti kak kita. Skirtingai nei neraminanti dviratininko ar
lyno akrobato refleksija, etin refleksija tampa praktikos, kuri apmsto,
dalimi ir keiia j i vidaus.
Sokratas apie iuos klausimus galvojo tik individualios savo paties
praktikos apmstymo poiriu. Jis man esant nemanoma, kad reflek
sija sunaikint inojim, kadangi apskritai niekas, iskyrus mstym,
negaljo teikti inojimo. Jis man, kad refleksija veda prie inojimo ir
kad btent inojimas yra svarbus (geriau mogui inaniam, o ne nei
naniam). Jei kas nors pritaria antrajai Sokrato miniai, bet ne pirmai,
idja, kad refleksija gali sunaikinti inojim, atsisuks prie refleksij ir
pasireik kokiu nors konservatizmo pavidalu ar, dar blogiau, - liaupsins
kilm, neisakom pagav ir tradicin supratim. Apie i dalyk ger
sias puses tikrai turt bti pasakyta daugiau negu leido paangi mintis;
faktikai, i dalyk labui reikt pasakyti daugiau negu didiosios paan
gij idj dalies labui. Bet net jei bsime tikri dl tradicinio inojimo
verts, bandymas jo labui nuslopinti refleksij negali vesti niekur kitur,
tik katastrof, panaiai kaip moteris, supratusi, kad vaikai sugriov jos
gyvenim, nuudiusi juos, negr ankstesn bkl.
Taiau neturtume priimti antrosios Sokrato nuomons. Jei ketina
me priimti nesokratik paradoks, turtume atmesti abi jo prielaidas.
Etinis inojimas, nors ir esama tokio dalyko, nebtinai yra geriausia eti
n bkl. ia turime prisiminti, kad prarasdami etin inojim, galime
pasiekti kitokio pobdio inojim apie mogaus prigimt, istorij, arba
apie tai, koks i tikrj yra pasaulis. Mes galime gyti inojim apie eti
kum arba tai, kas j supa. Vidinje etikumo plotmje io proceso dka
mes galime pasiekti supratim.
Tai nra vien kitas inojimo, kur bsime prarad, vardas. Vis pirma
jis nra taip pat susijs su tikrumu. Viena prieasi, dl kuri konserva
toriai ir tradicionalistai puola refleksij, yra ta, kad jie bijo netikrumo,
kuris ijos plaukia, bijo situacijos, kurioje geriausi nesijauia dl nieko
tikri. Rezultatas, kurio jie bijo, i ties bauginantis, ir jie yra teiss bjau
rdamiesi tam tikra liberalo poza, kuri pat netikrum paveria dorybe ir
161
atmetusi tikrum, mgaujasi savo rafinuotu abejojimu - dar viena inte

lektualizmo pasitenkinimo forma. Taiau ir tradicionalistai, ir liberalai
daro t pai klaid galvodami, kad vienintelis etinio gyvenimo tikrumo
modusas turi bti inojimas.
Jeigu etinis tikrumas (conviction) neturi bti tapatinamas su inoji
mu, tai kas jis yra? Esama toki, kurie atsisako aikinti j kaip paintin
tikrum (certainty), taiau vietoje to pasilo aikinim, kuris vargu ar
yra labiau pagrstas, veikiau - dar maiau tikinantis. Tikdami, kad be
intelekto moguje esama tik valios, jie galvoja, kad etinio tikrumo altinis
turi bti apsisprendimas13 pasirinkti tam tikrus moralinius principus ar
ba gyventi taip, o ne kitaip. Tai negali bti tiesa, kadangi etinis tikrumas,
kaip ir bet kuri kita buvimo utikrintam forma, turi turti tam tikr pasy
vumo aspekt, kakuria prasme turi aplankyti tave. Kai kurie ms ap
sisprendimai gali atrodyti kaip tik taip, bet tik todl, kad jie yra ypa
tikinantys apsisprendimai. Negaltum bti etikai tikras ir tuo pat metu
inoti, kad tai buvo apsisprendimo produktas, nebent tas apsisprendi
mas atrod neivengiamas.
Kantas i ties tikjo, kad moral reikalauja autonomijos ir kad n
vienas moralinis principas i tikrj negalt bti tavo - arba, kitaip
tariant, niekas i to, kas tavo, negalt bti moraliniu principu - nebent
tu tai laisvai pripainai ar primei. Taiau kaip matme 4 skyriuje, tok
poir Kantas taip pat taik teorinms ivadoms irjuo grind savo trans
cendentalin psichologij. Jo nedomino joks ms apsisprendimas kaip
psichologinis kasdiens patirties bruoas. I ties, kaip suprasime kita
me skyriuje, jam reikjo kasdienje patirtyje surasti kak, kas bt kaip
tik prieingo pobdio, kak, kas susilaukt proto pripainimo, ir tas
kakas pasirod su pasyvumo enklu, kaip jausmas, kuris atrod nu
lemtas i iors, kur jis vadino pagarba Dsniui.
Nei apsisprendimo modelis, nei tikrumo modelis negelbsti, kai susi
duri su aktualiu etinio tikrumo stygiumi. Kai kurie filosofai pasisako u
tikrumo model teikdami, kad mums reikia etinio tikrumo ir tik inojimas
gals j utikrinti. Jie nepaiso akivaizdaus fakto, kad ir didiausias tikji
mas kognityvini tikrumu negarantuos etinio tikrumo, jei negalsime
sutarti dl to, ko atvilgiu iekome tikrumo. Matydami io fakto poveik,
kito modelio alininkai sako, kad mes iekojome neteisinga kryptimi: eti
ka yra apsisprendimo sritis ir mes turime priimti i nat - apsisprsti.
162
Taip ignoruojamas kitas taip pat akivaizdus faktas, kadjei etika yra apsi
sprendimo dalykas irjei mes esame neutikrinti, tai nesame tikri kaip tik
dl to, k nusprsti.
Mums reikia treios koncepcijos, ir jai galbt geriausiai tikt odis
pasitikjimas (confidence). Pasitikjimas i esms yra socialinis feno
menas. Tuo nenorima paneigti, kad jis bdingas visuomenei dl to, jog
bdingas btent individams vienokia ar kitokia forma, tai taip pat nerei
kia, kad pasitikjimas gali bti bdingas kai kuriems individams, bet
nebdingas visuomenei. Taiau jei taip atsitinka, tai kitokia forma, ka
dangi visuomeninio pritarimo, paramos stoka individo pair atvilgiu
turi takoti tai, kaip jis laikosi t pair,- vis pirma priversti individ
sismoninti jas. i koncepcij atkreipme dmes ne todl, kad many
tume, jog filosofija, kuri nesugeba pasakyti mums, i kur atsiranda etinis
tikrumas, galt paaikinti, kaip sukelti pasitikjim. Veikiau todl, kadji
aikiau nei kiti modeliai parodo, kodl filosofija negali pasakyti, kaip pa
siekiamas pasitikjimas. Tai socialinis ir psichologinis klausimas, kokio
pobdio institucijos, aukljimas ir koks vieasis diskursas padeda mums
j puoselti. Galvojant apie etin pasitikjim, pirmieji klausimai, kurie
turt ateiti galv, priklauso socialinio aikinimo sriiai. Tai nereikia,
kad pasitikjimo klausimai neturi nieko bendro su racionalia argumenta
cija. Racionals samprotavimai gali vienaip ar kitaip veikti socialin bk
l. Dar daugiau, jei bandysime sukelti pasitikjim nenaudodami racio
nali argument arba juos ugniaudami, mums veikiausiai nepasiseks,
be to, tokiu atveju mes paaukosime dar ir kitus gerus dalykus. Pasitik
jimas yra viena i grybi: jis turi kain, bet kaina neturt bti nustatyta
pernelyg aukta.
Pasitikjimas yra ir socialin bkl, ir diskusijos, teorinio svarstymo,
refleksijos dalykas; atitinkamai ios veiklos rys paios yra praktikos
formos, pltojamos socialinje erdvje, taip kaip individo atveju jos yra
pltojamos psichologinje erdvje. Ne viena intelektualistin koncepcija
skatina pamirti tai, kad pamatinis ms tikslas yra rasti atsakymus
etinius klausimus, kad tai galima padaryti tik skiriant kiek manoma dau
giau dmesio dalykams, takojantiems tuos klausimus, kad praktikos
reikalavimai, ribojantys tokio pobdio veikl, yra vien tik praktiniai rei
kalavimai. Tiesa ta, kad esminis klausimas yra, kaip gyventi ir k daryti;
etiniai svarstymai yra tiesiogiai su tuo susij; ir tai, kiek laiko bei energi
163
jos paskirsime tokiems svarstymams, turi priklausyti nuo to, k, velg

dami i savo aktualaus etinio gyvenimo perspektyvos, laikysime gyve
nimu vertu gyventi, taip pat to, kaip sivaizduosime slygas, kuriomis
iauga gyvenim vertinantys mons. Pirmiausia turime atsakyti klau
sim, kaip mons (arba pakankamai daug moni) gali gyti praktin
pasitikjim, kuris, ypa turint omenyje refleksijos poreik ir jos per
smelkiant pobd ms pasaulyj e, kyla i stiprybs, o ne i savs apgau
dinjimo bei dogmatizmo silpnybs. (Pasitikjimas nra tas pats kas op
timizmas; jis gali remtis tuo, kNietzsche vadino stiprybs pesimizmu.)
Ms nagrinjimas leidia padaryti ivad apie etins minties ir prak
tikos ateit. Turtume prisiminti mogaus, pasiekianio objektyv etinio
gyvenimo pagrind, idj, svarstyt ankstesnio skyriaus pabaigoje, ar
ba, formuluojant parankiausiai dabartinio svarstymo poiriu, idjmoni, pasiekusi tok etin gyvenim, kur jie ino esant objektyviai pagrs
t. Tai gali bti nelabai tiktina perspektyva, taiau i ios idjos galime
io bei to pasimokyti. Procesas reiktsi kaip praktin konvergencija
tiems monms bendr gyvenimo bd. Mokslo atveju objektyvumo
aikinimas rmsi neprievartins konvergencijos idja: jei jis nebt bu
vs neprievartinis, mes negaltume jo aikinti kaip proceso, kuriame
pasiekiama tiesa. Praktiniu, etiniu, atveju konvergencija turt bti aiki
nama pamatini trokim bei interes kalba ir ia taip pat turtume kal
bti apie neprievartin proces. Tai kelia klausim, kokie procesai paten
kint tokius reikalavimus.
Kai kurie procesai akivaizdiai turt bti atmesti. Tarkime, atvykt
marsieiai ir tikint, kadjie sunaikins ms planet, jei mons neprieis
aukto lygio sutarimo dl tam tikros etinio gyvenimo formos. Galimas
daiktas, tokiu atveju per kelet kart, padedant j parpintoms techno
logijoms, toks susitarimas galt bti pasiektas. Jis, inoma, apimt ms
trokimus bei interesus, taiau ne ta prasme, kad ms gyvenimas gyt
kok nors objektyv pagrind. Tiesiog tai reikt, kad gyvenimas bt
priimtas dl mint sankcij. Po to, kai pasiektume reikalaujam bkl,
ateiviai turt arba pasirpinti, kad neumirtume teroro galimybs, ar
ba sunaikinti ms refleksijos sugebjim, arba sukurti tikinant legitimuojant mit. Jeigu jie galt palikti patenkinamai veikiani sistem
negyvendin n vieno i i scenarij, tai turt reikti, kadjie pasil
164
mus tenkinant gyvenimo bd (galbt ne vienintel manom), taiau

svarbiausia, tai reikt, kad gyventi stabiliai ir reflektyviai tada mes gal
tume ne dl to, kad buvome priversti suartinti savo pairas.
Jei susitarimas turi bti neprievartinis, jis turi vidine prasme iaugti i
mogaus gyvenimo. Be to, j turt takoti teoriniai tyrinjimai. Toks
procesas numato laisvas institucijas - institucijas, ne tik garantuojanias
laisvus teorinius tyrimus, bet taip pat gyvenimo vairov ir tam tikrus
etinius skirtumus. Taiau ia turtume dar kart persergti nuo klaidos
(socialins jos versijos), kad refleksija vyksta ne psichologinje erdvje.
Visuomen, atsidavusi, kaip sak Millis, gyvenimo eksperimentams,
ne tik padidina savo ansus pasirinkti geriausi gyvenim. Tai daro j
kitokia visuomene, esama daug gyvenimo form, kuriji atsisako; fak
tikai tarp t atmestj form gali bti ir toki, pagal kurias labiausiai
verta gyventi. Taiau tai nereikia, kad mums nepasisek surasti geriau
si dalyk, tai reikia tik tiek, kad vairov ir tyrinjimo laisv, kaip ir
pasitikjimas, yra ne vienintels grybs. Netgi tie, kurie tiki objektyvu
mu ir vienintele objektyvumo forma laiko objektyv pagrindim, turi
pagrindo manyti, kad tai svarbios grybs.
Net jei netiki objektyvumu, taip pat gali pripainti, kad tai svarbios
grybs. Tai paaikinama nuotolio reliatyvizmu, nukreiptu ateit. Atei
ties visuomens mons yra vienintelis atvejis, kurio atvilgiu jauiame
ir grynai svokin nesutarim su kitokiu vertybi rinkiniu, ir tam tikr
atsakomyb u juos - bent jau atsakomyb u tai, kad pasistengtume
arba, prieingai, - atsisakytume stengtis perduoti ms vertybes ateities
kartoms. Nordami pasitikti savo pastangomis utikrinti, kad ateities
kartos pripaint ms vertybes, man atrodo, turime ne tik pasitikti
tomis vertybmis - kas savo ruotu bt labai svarbu, - bet taip pat
turtume bti tikri, kad jos yra objektyvios, o toks tikrumas bt klaida.
Tokio tikrumo stygius yra pakankamas pagrindas, kad nebandytume
takoti ateities, lygiai taip turtume nusialinti nuo praeities vertinimo.
Mes neturtume mginti ateities visuomens antspauduoti savo konkre
iomis vertybmis.
Esama pagrindo daryti ir kai kuriuos pozityvius ingsnius. Turtume
pasistengti palikti gyvenimui reikaling itekli ir - kaip dal t itekli
bei kaip gyvenimo priemon - pasistengti perduoti tai, k laikome savo
inojimu. Mes negalime tuo pat metu ir atsisakyti reflektyvios smons
165
bei laisvo tyrinjimo, reikalingojai palaikyti, praktik, ir kartujomis nau

dotis. inoma, kad esama tam tikros tampos tarp i dviej tiksl negatyvaus ir pozityvaus. Stengtis perduoti laisv tyrinjim ir reflektyvi smon reikia perduoti kak, o ne niek, ir tas kakas reikalauja
vienoki, o ne kitoki gyvenimo form.
Ms tiesioginiams palikuonims, bent jau ms vaikams, pagrstai
stengiams perduoti daugiau: pastangos reprodukuoti vertybes kaip tik
yra enklas, kad j turime. Taiau ms pastangos nra lemtingos tam,
koki pair laikysis labiau nutolusios kartos. Jei atsitikt taip, kad
bt surasti bdai, kaip labiau paveikti j pairas, geriau nesinaudotu
me tokia taka, vien pasirpintume, kiek leist msjgos, nusisti jiems
ini apie laisv tyrinjim, refleksij, sukaupt ms inojimo palikim.
Tokio palikimo utekt, o nebandydami perduoti jiems k nors daugiau,
parodytume deram pagarb nuotolio reliatyvizmui.
166
10
Moral, ypatingas institutas
y\_nksiau minjau moral, kaip speciali sistem, atskir etins minties atmain. Dabar turiu paaikinti, kaip j suprantu ir kodl manau, kad
geriau gyventume bejos.
Iskirtiniai morals bruoai yra jos dvasia, jos tikslai ir numatomas
bendras etinio gyvenimo pavidalas. Kad suprastume iuos bruous, turime
atidiau panagrinti moralinio (si)pareigojimo (obligation) svok. Vien
tai, kad moral naudoja sipareigojimo svok, nepadaro jos ypatinga.
Kasdienje vartosenoje taip pat kalbama apie sipareigojim, kaip vien i
paskat, ir tai naudinga etine prasme. Moral isiskiria specialia siparei
gojimo samprata ir reikme, kuri jam suteikia. Kaip tik i speciali
samprat a ir vadinsiu moraliniu sipareigojimu. Moral nra vienin
gas, apibrtas etini idj visetas. Ji apima vairius etinius poirius,
bet moral yra toks mums prastas dalykas, kad morals filosofija dau
giausiai dmesio skiria skirtumams tarp i poiri, o ne skirtumui tarp,
viena vertus, j vis kartu pamus ir, kita vertus, - viso kito. Ne visi jie
vienodai tipiki ir bdingi morals sistemos pavyzdiai, bet visus juos
vienija moralinio sipareigojimo idja. Filosofas, pasils gryniausi, gi
liausi ir isamiausi morals aikinim, yra Kantas. Taiau moral nra
filosof iradimas. Tai beveik vis ms poiris ar pair dalis.
Morals sistemoje moralinis sipareigojimas ireikiamas vienos ypa
svarbios ries svarstymo ivada - sprendimu, kuris yra nukreiptas tai,
k daryti, remiasi moraliniais argumentais ir susijs su konkreia situa
167
cija (esama ir bendr sipareigojim, bet prie j grime vliau). Ne kiek

viena konkretaus moralinio svarstymo ivada, net jei ji priklauso mora
ls sistemai, ireikia sipareigojim. Kai kurios moralins ivados pa
prasiausiai paskelbia, kad tu gali kak daryti. Tokios ivados neirei
kia sipareigojimo, bet tam tikra prasme jos visgi remiasi sipareigojimo
idja: klausi, ar esi pareigotas, ir nusprendi, kad ne.
ia moral apibdinome moralinio svarstymo rezultato arba ivados
poiriu. Moraliniai sumetimai, kuriais remiasi svarstymas, patys gali
gauti sipareigojim form, bet natralu sakyti, kadjie nebtinai turi bti
btent tokio pobdio. Tarkime, galiu daryti ivad, kad buvau siparei
gojs pasielgti taip, o ne kitaip, kadangi tam tikri padariniai buvo gera ir
j pasiekti buvo galima elgiantis btent taip. Taiau morals sistemai
bdingas tam tikras spaudimas kiekvien sumetim, kur atsivelgiama
svarstant ir kuris atveda prie tam tikro sipareigojimo, ir pat laikyti ben
dru sipareigojimu. Taigi jei dabarjauiuosi sipareigojs padaryti kak,
kas vest gera, tai todl, kad turiu tam tikr bendr sipareigojim,
galbt ne vienintel, daryti tai, kas gera. Vliau pamatysime, kaip tai
vyksta.
Tai, kad moralinis sipareigojimas yra praktin ivada, paaikina keletjo bruo. sipareigojimas susijs su individu jo veiksmo poiriu - tai
sipareigojimas kak padaryti - irtas veiksmas turi bti pagal individo
jgas. Tai ireikiama garsia formule nprivalo, vadinasi, gali. Kaip ben
dras teiginys apie privalo i formul nra teisinga, bet ji turi bti teisin
ga, jei laikysime, kad nuo jos priklauso konkretus ivadoje formuluoja
mas sipareigojimas. Jeigu svarstymas atveda prie ivados, kad turiu
atlikti veiksm, virijant mano jgas, turiu svarstyti i naujo. Klausimas,
kas laikytina atitinkaniu veikjo jgas, kaip gerai inoma, yra proble
mikas, ir ne vien dl dideli ir ryt atimani teorij, pagal kurias vis
kas (arba visi psichologiniai dalykai) yra determinuota, bet taip pat dl
to, kad paprasiausiai neaiku, k reikia pasakymas, kad kas nors gali
veikti (arba galjo veikti) btent taip. Norint pasakyti k nors naudinges
nio apie ias problemas, reikt platesnio nagrinjimo, kokio nesu numa
ts ioje knygoje.1Taiau tai, k ia tursiu pasakyti, rodys, kad ir iuo,
ir kitais poiriais moral ypatingai atriai nuolat susiduria su tomis pa
iomis problemomis.
Kitas moralini sipareigojim ia prasme bruoas yra tas, kad jie
negali i esms, realiai konfliktuoti. is bruoas tiesiogiai plaukia i dvie
168
_____________ Moral, ypatingas institutas _____________
j princip: pirma, tai k esu pareigotas daryti, turi bti pagal mano
jgas; antra, jei a esu pareigotas daryti ATr pareigotas daryti Y, tai esu
pareigotas daryti ATr Y (antrasis buvo vadinamas aglomeracijos prin
cipu). Suderinamumo reikalavimas taip pat atspindi praktin ios parei
gojimo sampratos pavidal. Kasdiene sipareigojimo prasme, nesais
toma i ypating reikalavim, sipareigojimai be jokios abejons gali
konfliktuoti. Daniausiai apie juos ir usimenama kaip tik tada, kai taip
atsitinka.2
Filosofas Davidas Rossas sugalvojo iki iol vis dar kartais vartojam
terminologij, skirt sipareigojim konfliktui nagrinti. Jo terminologija
skiria primafacie ir aktualius sipareigojimus. Pareiga yra primafacie,
jei ji paremta moraliniais sumetimais ir pretenduoja tapti aktualiu indivi
do sipareigojimu. Moralinio svarstymo ivada, sakanti, kad turiu atlikti
t.prima facie pareig, bus tinkama, jei jos nenusvers kiti, svaresni si
pareigojimai. Rossas band paaikinti (nelabai skmingai), kodl grynai
prima facie pareiga - tokia, kuri galiausiai persveria kitos, - yra dau
giau negu vien tik tariama pareiga. Ji turi bti suprasta kaip daranti tam
tikr spaudim, pretenduojanti bti aktualiu sipareigojimu, taiau atsi
velgiant [konkurencij, jos jgos neutenka, kad uimt norim viet.
Kalbant konkreiau, ieina taip, kad sumetimai, kuriais buvo paremta
atstumtoji primafacie pareiga, gali bti nukreipiami paremti kit, aktua
li pareig. Jeigu dl rimt ir tikinam prieasi sulauiau savo paad,
galiu gyti aktuali pareig padaryti kak kita, tarkime, atlyginti asme
niui, kuriam tai pakenk.
Visai neaiku, kodl turiau prisiimti t tolesn sipareigojim, juk
vadovaujantis iuo poiriu, tai kiekvieno paties reikalas atlikti savo pa
reigas, o a jas atlikau. Joks aktualus sipareigojimas neliko neipildytas.
Taip prieinama paguodianios ivados, kad a neturiau savs kaltinti.
Galiu kaltinti save u k nors kit, pavyzdiui, u tai, kad pakliuvau
toki situacij, bet bt klaidinga kaltinti save ar sau priekaitauti u tai,
kad nepadariau atmestojo veiksmo: savigraua siejasi su neatliktomis
pareigomis, o ia, kaip paaikjo, nebta sipareigojimo. Pripastama,
kad turiu pagrindo, todl galiu jaustis blogai, taiau morals sistema
jausm atskiria nuo sins priekait ar savigrauos, pavyzdiui, vadi
namos apgailestavimu, kuris nra moralinis jausmas. is klasifikavi
mas yra svarbus ir labai bdingas tiems atvejams, kai etikumas yra
susiaurinamas iki moralumo. Pasakyti, kad tavo jausmai dl to, kpada169
rei netyia arba k pasirinkai kaip maesn i dviej blogi, turi bti
suprantami kaip apgailestavimas, t.y. nemoralinis jausmas, reikia, kad
t veiksm atvilgiu turtumjaustis taip, kaip jautiesi dalyk, kurie tie
siog nutinka, arba kaip jautiesi kit moni veiksm atvilgiu. Mintis A
tai padariau neturi jokios ypatingos reikms; svarbu tik, ar tai, k pri
valjau padaryti, padariau savanorikai. Tai atitraukia ms dmes nuo
svarbios etinio patyrimo dimensijos, kuri gldi distinkcijoje tarp to, k
padarei, ir to, ko nepadarei. i dimensija gali bti tokia pat reikminga
kaip perskyra tarp savanoriko ir nesavanoriko veiksmo.3
Moralinis sipareigojimas neivengiamas. Galiu prisiimti pareig sa
vanorikai, pavyzdiui, pasiaddamas. Tokiu atveju i tikrj paprastai
sakoma, kad pats tas aktas adjimu padaromas tik atliekant j savano
rikai, taiau ir ia esama pilkos zonos - tarkime, kai paadama iorinio
spaudimo slygomis. Kitais atvejais a galiu turti pareig nepriklauso
mai nuo bet kokio mano pasirinkimo. Bet visais atvejais, jei jau turiu
pareig, negaliu jos ivengti, ir tas faktas, kad koks nors konkretus vei
kjas bt links nepriklausyti nuo jos ar nebti susaistytas jos taisykli,
jo neigelbja; ir priekaitai jam bus suprantami. Kaltinimas yra tipika
morals sistemos reakcija. Sins priekaitai ar savigraua, ar kalts
jausmas, kuriuos minjau, yra iai sistemai bdingos pirmaasmenikos
reakcijos, irjei veikjas niekada nejaust tokijausm, tai jis nepriklau
syt morals sistemai arba jos poiriu nebt pilnateisis moralinis vei
kjas. Sistema taip pat numato moni kaltinimus vienas kito atvilgiu,
jei to nebt tai neabejotinai nebt ir i pirmaasmenik reakcij ka
dangi jos formuojasi pagal vidinimo mechanizm. Taiau gali bti, kad
konkrets veikjai, morals sistemos nariai, niekada nieko nekaltins, t.y.
neisakys priekait arba gal net nejaus atitinkamjausm. Pavyzdiui,
jie gali bti skrupulingai abejojantys dl to, kas yra kito mogaus j
goms. Mintis, kad tyinis veiksmo pobdis yra savs kaltinimo ar sa
vigrauos slyga, yra tik atskiras bendros taisykls - kad priekaitai yra
nukreipti tik tyinius, savanorikus veiksmus - taikymo atvejis. Mora
ls statymas yra reiklesnis negu tikros liberalios valstybs statymas,
kadangi jis neleidiajokios emigracijos, taiau yra neabejotinai teisingas
atsakomybs idj poiriu.
iuo poiriu utilitarizmas yra marginalinis morals sistemos narys.
Jam bdinga stipri manymo, kad kaltinimas ir kitos socialins reakcijos
170
turt bti naudojamos visuomens labui, tradicija ir nors tai galt nu

kreipti jo dmes btent tyinius veiksmus, taip pat skmingai galt ir
nenukreipti. Pastaroji mintis nuosekliai iplaukia matant, kaip utilitariz
mo kriterijus taikomas visiems veiksmams, skaitant ir socialinius veiks
mus, ireikianius kaltinim ir pan. Tas pats principas galt bti ipls
tas ir neireikto kaltinimo ar kritini mini atvilgiu; faktikai kito lygio
poiriu utilitaristas galt skmingai paklausti, ar nra manoma, kad
naudingiausia politika bt umirti, jog utilitarist sitikinimu, kaltinimo
tikslas buvo naudingumas. Atrodo, kad ie manevrai uklina, kai susi
duriama su savigraua ar moralins pareigos jausmu. Utilitaristai danai
yra nepaprastai siningi mons, dirbantys monijos labui ir atsisakan
tys msos gyvn labui. Jie galvoja, kad tokia yra j moralin pareiga ir
jauia kalt, jei negyvena pagal savo standartus. Jie neklausia ir galbt
net negali klausti: ar naudinga tai, kad a taip galvoju irjauiu? Kaip tik
dl tokios motyvacijos, ne tik dl logini ypatum, dauguma utilitarizmo
form yra vienokia ar kitokia morals forma. Kad ir marginalin.
Minta koncepcija, kuria remiantis moralins pareigos svoka taiko
ma net ir tiems, kurie jos nenori priimti, pirmojo asmens aspektu pasi
reikia kaip jausmas, kad moralin pareiga yra neivengiama, kad tai, k
esu pareigotas padaryti, privalau padaryti. Treiojo asmens aspektu ta
koncepcija matoma kitaip: moralinis vertinimas ar kaltinimas gali bti
nukreiptas net ir tuos mones, kuri nori gyventi i viso anapus siste
mos. velgiant i morals perspektyvos, niekur nra vietos, kuri bt
anapus sistemos, bent jau tokios nesuras atsakingas veikjas. Vartodami
Kanto termin, galtume sujungti tuos du aspektus ir sakyti, kad mora
lin pareiga yra kategorin.
A dar sugriu prie t, kurie anapus sistemos. Pirmiausia reikia dau
giau pasakyti apie tai, k moralin pareiga reikia sistemos nariui. Sunku
sutikti, kad veiksmai, kuri imtis konkreiu atveju turime daugiausia
moralini prieasi, btinai laikytini moralinmis pareigomis. Esama
veiksm (taip pat politikos, poiri ir pan.), kurie yra arba daugiau,
arba maiau negu pareiga. Jie gali bti herojiki arba labai puiks veiks
mai, kurie virija tai, k daryti bt privaloma arba reikalaujama. Arba
bna veiksm, kuriuos atlikti etiniu poiriu bt tinkama, verta, arba
bt gera idja tai padaryti, bet i nieko nereikalaujamajuos atlikti. mo
ni reakcij prasme klausimas aikus. monmis, padariusiais k nors,
171
ko nepadarius niekas nepriekaitaut, gali bti labai avimasi arba apie

juos bus tiesiog gerai galvojama. Kaip morals sistema apsieina su pa
skatomis, kurios, regis, nesukuria pareigos?
Vienas bdas, kur naudoja pagrindin, deontologin morals versija,
yra pamginti kuo daugiau j suvesti pareig (jai bdingas ypa stiprus
motyvas pasistengti redukuoti visus etinius sumetimus vien tip). Esama
kai kuri pamokani tokios redukcijos pavyzdi Rosso darbe, kurio
primafacie pareig terminologijjau minjau. Jis ivardina kelet to, k
laiko bendraisiais sipareigojimais arba, kaip jis vadina, pareig (duties)
tip.4 Pirmajam tipui priskiriama tai, k visi vadina sipareigojimu: paa
d laikymasis ir, visai natraliai ipltus, --tiesos sakymas. Antrai klasei
priskiriamos dkingumo pareigos: daryk ger tiems, kurie tau pasitar
navo. Bet i tikrj ne visai aiku, kad tai yrapareigos, nebent geradarys
(kaip galtume numanyti girddami od pasitarnavo) gijo teis laukti
atlygio; tokiu atveju pareiga iplauks i tam tikro numanomo paado ir
tada is sipareigojimas priklausys pirmajam tipui. Geri darbai, kuri ne
praiau, i tikrj gali bti despotiki, bet neturiau to despotizmo pri
imti kaip pareigojimo.5
Tai, kRossas bando sukiti sipareigojimo form, yra neabejotinai
skirtinga etin idja: norti u ger atlyginti geru yra gero bdo enklas.
is apibdinimas nra tas pat kaip pasirengimas daryti tai, k moralikai
esi pareigotas daryti. Dar viena skirtinga etin idja yra paslpta Rosso
treiojoje klasje, kurijis vadina teisingumo pareigos. ijis apibdi
na labai keistai:
[ios pareigos] remiasi faktu arba galimybe, kad malonumai arba
laim, arba priemons jiems pasiekti bt paskirstyti ne pagal suinte
resuot asmen nuopelnus; tokiu atveju ikyla pareiga suardyti tok
paskirstym arba ukirsti jam keli.
I tikrj esama toki dalyk kaip teisingumo pareigos ar sipareigo
jimai, bet is maito prie kapitalistin (ar bet kuri kit, jei jau taip)
ekonomik kurstymas vargiai gali bti laikomas teisingj iaikinimu.
Teisingumo reikalavimai vis pirma lieia tai, kas turi vykti. Ryys,
kuriuo konkretus teisingumo reikalavimas susijs su tuo, k konkretus
asmuo turi pagrindo daryti ar konkreiau - yra sipareigojs daryti, rei
kia klausim, kaip tam reikalavimui mogus pasirengs. Politikoje klau
172
_____________ Moral, ypatingas institutas ______________
simas, kiek aktualus asmeninis veiksmas skiriasi nuo geidiamo - utopi

jos matas, galtume sakyti, - savaime yra vienas pirmj klausim, kaip
ir vienas pirmj etini klausim.
Mginti visk paversti (si)pareigojimais - morals klaida. Bet ios
klaidos aknys siekia giliau. ia turime prisiminti, kad tai, kas paprastai
vadinama (si)pareigojimais, nebtinai turi nugalti konflikto su kitais
moraliniais sumetimais atveju. sivaizduokite, kad turite kasdieni sipa
reigojim - pavyzdiui, aplankyti draug (vadovlinis pavyzdys), ka
dangi jam pasiadjote. Ir tuo pat metu, toje paioje vietoje jums pasi
loma unikali galimyb paremti kok nors svarb reikal. (Kad pavyzdys
bt realistikas, turtumte sivaizdavim praturtinti detalmis, o kaip
danai atsitinka morals filosofijoje, sivaizduojam atvej detalizavus,
pavyzdys gali pradti blikti. Ikils klausimai apie j s draugo poir
t reikal, taip pat tai, kad btent js t reikal palaikote. Jeigu jam arjai
priimtini abu, ar bent antrasis, ir jei jis arji atleistjus nuo duoto paado,
jei galtumte susisiekti, tai tik pats grieiausias moralistas isituacij
palaikyt problemika. O jeigu draugas ar draug neatleist js nuo
paado, galtumte stebtis, koks gi jis ar ji draugas... Bet kiekvienam
skaitaniam pasilym neturt bti sunku sivaizduoti konkret tiki
nant pavyzd). Js galite pagrstai nusprsti, kad turtumte paremti t
reikal6. Taiau sipareigojimams bdingas moralinis grietumas, tai rei
kia, kad j nesilaikymas utraukia kalt. Morals ekonomijos poiriu
vienintelis dalykas, kuris gali padti to ivengti, - konkuruojantis veiks
mas turi bti susijs su svaresne pareiga. Moral laikosi idjos, kad tik
sipareigojimas gali nugalti sipareigojim.7
Vis dlto, kaip is js veiksmas galjo bti sipareigojimas, jei jis
nekilo i kokio nors bendresnio sipareigojimo? Nebus lengva pasakyti,
kas yra bendras sipareigojimas. Js nesate beslygikai sipareigoj nei
pasiaukoti iam reikalui, nei daryti visk, k galbt sugebate, dl dalyk,
kuriuos priimate. Taigi mums lieka tik luba idja, kad mogus yra sipa
reigojs paremti kur nors reikal tada, kai aplinkybs j paremti yra ypa
tingai palankios. Morals sistemos spaudimas surasti bendr pareigos,
kuri galt paremti konkret sipareigojim, formul - tai galt bti
vadinama pareigojimo i iors, sipareigojimo i vidaus (obligationout, obligation-in) principu - duoda aikesni rezultat tais inomais
atvejais, kai kok nors bendr etin sumetim su konkreia situacija su
sieja nelaim ar kokia kita kritin padtis, kaip sipareigojimas mginti
173
padti mogui, kuriam ikilo pavojus. Nesu sipareigojs padti kiekvie

nam, kuriam kas nors gresia, ar nuolat iekoti, kam dar turiau pasi
stengti padti pakliuvus bd. Susidr8 su mogumi, kuriam ikils
pavojus, daugelis jauiasi pareigoti pasistengti padti (taiau nesuke
liant ypatingo pavojaus sau ir pan.: galv ateina vairiausios supranta
mos ilygos). Pastarojo tipo atveju, kitaip negu ankstesniuoju, pagrin
diantis pareigojimas atrodo visiems inomas. Manoma, kad tiesioginis
reikalavimas man - Atsitikus iai bdai, esu sipareigojs padti - kyla
i: Kiekvienas yra pareigotas padti atsitikus bdai. Jei pridursime,
kad daugelis, gal net kiekviena moralin paskata galt pranokti kok
nors konkret situacin sipareigojim, pamatysime, kad daugelis, o gal
ir visos tokios paskatos yra susietos su bendrais pareigojimais, net jei
jos nra tokios paprastos ir beslygikos kaip tos, kurias silo Rosso
redukcionizmas.
Jei j au leidoms bendresni {pareigoj imu paiekas, galime neivengti
rpesi - ne vien filosofini^ bet ir sins rpesi - neaiku, ar bera
sime moralikai neutrali veiksm. A jau minjau vien galim morali
ni ivad, kad mogus gali nusprsti pasielgti vienaip, o ne kitaip. Tai
reikia, kad nieko kito nesu pareigotas daryti. Bet jeigu, kaip skatina ie
samprotavimai, siekdami moralini tiksl sutikome priimti bendrus ir
neapibrtus pareigojimus, jie tikrai pasirpins, kad neliktume be darbo,
ir tada sumanymas gis atram po kojomis (nesakau, kad taip turt
bti): galiau usiimti kuo nors prasmingesni, nei daryti kak, ko
nesu pareigotas daryti, ojeigu a galiau, tai ir privalau: a esu parei
gotas negaiti laiko darydamas dalykus, kuri nesu pareigotas daryti.
iame etape, inoma, tik pareigojimas gali nusverti pareigojim, ir siek
damas padaryti tai, k norjau padaryti, tursiu pasitelkti vien i t ap
gavikik dalyk - pareig sau paiam. Jei pareigojimui leisime for
muoti etin mint, jis ras ne vien bd, kaip uvaldyti vis gyvenim.
Kad suprastume t bauginani struktr, kuri moral sukr i
sipareigojimo idjos, turime isiaikinti, kas gi yra sipareigojimai, kai
juos velgiame deramai - paprasiausiai kaip dar vien etin paskat.
Toks isiaikinimas pads mums atsitolinti nuo tos moralei ypatingos
svokos - moralinio sipareigojimo, o galiausiai - parodys keli i mora
ls apskritai.
174
Pirma, mums reikia suprasti svarb. Pakankamai akivaizdu, kad skir

tingiems monms svarbs skirtingi dalykai (tai nebtinai reikia, kad tie
dalykai svarbs moni interes atvilgiu). iame pasakyme vartojam
santykin svarbos svok galtume taip pat ireikti sakydami, kad ka
kas laiko tam tikr dalyk svarbiu. Be io grynai santykinio supratimo
esama ir kitokio - idjos, kad kakas yra tiesiog svarbus (kiti galt
sakyti uberhaupt, svarbus arba svarbus, ir baigta). Toli grau neaiku,
k gi reikia bti tiesiog svarbiam. Tai nereikia, kad kalbama apie
svarb visatai: ia prasme nra nieko svarbaus. Tai taip pat nereikia,
kad turimas omenyje kakas, k dauguma moni laiko svarbiu; nerei
kia n to, k mons privalo laikyti svarbiu. A abejoju, ar i viso gali
bti koks nors vienareikmis ios idjos paaikinimas; bet kurjos aikinimbtinai takoja tai, k aikintojai laiko svarbiu.
Ms nagrinjam klausim poiriu ne bda, kad ios svokos su
pratimas lieka toks miglotas. Man i jo tereikia tik trij dalyk. Pirma,
kad esama tokios svokos. Antra, jei kas nors kam nors svarbu santyki
ne prasme, tai nebtinai reikia, kad jis ar ji galvoja, jog tai tiesiog svar
bu, svarbu ir baigta. Henriui gali bti ypatingai svarbu, kad jo pato
enkl kolekcij ubaigt tam tikras pato enklas, bet net Henris gali
suprasti, kad tai nra svarbu absoliuia prasme. Idealo poiriu esm
yra ta, kad mons turt daugel dalyk laikyti svarbiais, tiesiog svar
biais, o daugel kit - nesvarbiais, ir jie turt sugebti nurodyti skirtu
m tarp j.
Treia, svarbos, vis pirma tiesiog svarbos klausimas turi bti at
skirtas nuo pasverto prioriteto (dliberative priority). Koks nors sume
timas turs didel pasvert prioritet, jei ms svarstymai priskirs jam
didesn santykin svor palyginti su kitomis paskatomis. (ia gldi dvi
idjos. Pirma, kad svarstant veikimo paskatas toks sumetimas nusveria
daugum kit, o antra, kad apie j svarstome. Esama tam tikr prieas
i antrj idj irti kaip atskir, apie vien ij pakalbsiu vliau,
bet apskritai paprasiau jas nagrinti kartu.)
Svarba turi tam tikr ryi su pasvertu prioritetu, bet jie nra papras
ti. Dl kai kuri svarbi dalyk galime padaryti labai daug, bet taip pat
yra daug toki, kuri atvilgiu konkretus asmuo negali padaryti nieko.
Kaip sakyta, gali bti, kad visai ne to mogaus reikalas k nors dl j
daryti: esama protingo darbo pasidalijimo. Ryys tarp tavo svarstym ir
175
to, kas tau svarbu, nra paprastas. Ko nors laikymas svarbiu vienaip ar
kitaip takoja tavo gyvenim, taigi paveikia tavo svarstymus, taiau svars
tymo turinys nebtinai turi tiesiogiai atspindti iuos poveikius.
Koks nors sumetimas gali turti didel pasvert prioritet konkretaus
asmens, moni grups arba kiekvieno poiriu. Taip prioritetas tampa
santykiniu moni atvilgiu. Bet santykinumas neturi bti suprantamas
kita - objekto - prasme, t.y. dalykai patys savaime neturi turti morali
nio ar apdairumo nulemto prioriteto. Tai bt nesusipratimas. Galime
pasakyti, kad moraliniai sumetimai turi neabejotin prioritet moraliniu
poiriu. Tai reik, kad kakas, priklausantis morals sistemai, tiems
sumetimams skiria aiki pirmenyb. Bet tai neapibdint prioriteto po
bdio. Svarbiausias pasverto prioriteto ypatumas tas, kad jis geba su
sieti skirtingo tipo paskatas.9 Tas pat pasakytina ir apie svarb. Tam
tikra prasme galime iskirti svarbos ris, juk sakome, kad kai kurie
dalykai yra moralikai svarbs, kiti - estetikai svarbs ir pan. Bet gal
gale vis tiek tursime klausti - konkretesne ar bendresne prasme, - ar
vienos ries svarba yra svarbesn u kit.
Priklausantieji morals sistemai paprastai galvoja, kad moral yra svar
bi. Dar daugiau, moral remiantis apibrimu susijusi su asmeniniu elge
siu, taigi panau, kad jos svarba turi kak bendro su svarstymu. Taiau
k bendro, didia dalimi priklauso nuo to, kaip mogus supranta moral
ir morals reikm. Utilitaristams svarbu, kad bt gausinama'gerov.
Ryys su svarstymu yra paskesnis ir visikai atviras klausimas. Nagri
ndami netiesiogin utilitarizm matme, koks atviras klausimas apie tai,
kokie moraliniai sumetimai turt figruoti utilitarinio veikjo svarsty
muose. Dar daugiau, taip pat atviras lieka klausimas, ar juose apskritai
turt ikilti kokie nors moraliniai sumetimai. Kai kurios utilitarizmo at
mainos teigia, kad geriausi rezultat pasiektume, jei mons elgtsi
savanaudikai ir nevartot moralini kategorij. Kiti, maiau pasikliau
dami nematoma ranka, moraliniams sumetimams teikia tam tikr pirme
nyb, o kai kuriems i j, kaip matme, bdinga labai sininga laikyse
na. Bet kiekvienam utilitaristui tai visada turt likti empirinis klausimas:
k duoda svarstymui gerovs svarbos pripainimas? Taiau iuo poi
riu daugelis utilitarist pirmiausia priklauso morals sistemai, ir tik po to
yra utilitaristai.
Kitas kratutinumas, grynai kantikas poiris, morals svarb sieja
su paios moralins motyvacijos svarba. Svarbu tai, kad moralines pa
176
skatas mons laikyt paiu didiausiu pasvertu prioritetu. Su iuo po

iriu nuolat ir teisingai kovojo Hgelis, saks, kad tokia paira nepri
skiria moralinei miniai jokio turinio, be to, pasaulio tobulinimo klausi
mais ji yra veidmainika. Moralins motyvacijos turin sudar ne grynas
polinkis, o mintis apie pareig daryti tam tikrus dalykus; tokios minties
poreikis reik, kad savaime individai nebt link t dalyk daryti; ypa
tinga ios minties svarba rod, kad kaip tik toks ir turjo bti turinys.
N vienas t poiri nra teisingas ir joks paprastas kompromisas
tarp i dviej kratutinum neduos geresnio sprendimo. Pats etinis gy
venimas yra svarbus, bet jis pajgia suprasti, kad jis ne vienintelis svar
bus, esama ir kit svarbi dalyk. Jam bdingos motyvacijos, kurios
faktikai tarnauja tiems kitiems tikslams, taiau i etinio gyvenimo vi
daus jos matomos kaip dalis to, kas suteikia gyvenimui vert. Bet kuris
adekvatus aikinimas remiasi prielaida apie etini paskat svarb ir i to
iplaukia keletas ms svarstymo bruo. Vis pinna tai, kad kai kurios
etini paskat rys uims svarbi viet tarp pasvert prioritet. Etins
motyvacijos gali paveikti moni svarstymus ne tik taip. Jos taip pat
gali, be kit dalyk, takoti svarstym stili bei pagrind.10
sipareigojimas yra ta etini sumetim ris, kuri tiesiogiai susieja
svarb su pasvertu prioritetu. Jis remiasi esminiu klausimu apie tai, kuo
mons turt galti pasikliauti. mons turi kliautis, kiek manoma, kad
nebus nuudyti ar naudojami kaip priemons, kad turs tam tikr sav
erdv, turs daikt ir santyki su kitais monmis, kuriuos gals laikyti
savais. sipareigojimas taip pat tarnauja moni interesams, jei bent tam
tikru mastu galime pasikliauti tuo, jog kiti mums nemeluos. Vienas, o
galbt net vienintelis kelias, kuriuo i tiksl gali bti siekiama, yra vie
noks ar kitoks etinis gyvenimas; ir, inoma, jeigu yra prasms kalbti
apie kok nors etin gyvenim, tai tik apie tok, kuris pasitarnauja iems
tikslams. Vienas bdas, kuriuo etinis gyvenimas jiems pasitarnauja skatinti tam tikras motyvacijas; viena fonna, kuria tai padaroma, - diegti
nuostat deramoms motyvacijoms teikti aukt pasvert prioritet; rim
iausi dalyk atveju - i esms absoliut prioritet, kad tam tikri veiki
mo bdai bt laikomi geriausiais, o kiti padaromi negalimais nuo pat
pradi. Siekiant, kad veiksmai tapt negalimais nuo pat pradi, veiks
mingiausia ir danai geriausia utikrinti, kad net mintis apie juos neaut
galv. Vargu arpasijustumte gerai, jeigu svarstydami, kaip pasielgti su
politiniais ar verslo varovais, i savo panekovo igirstumte: inoma,
177
galtume suorganizuoti, kad juos nuudyt, bet turtume ios minties

atsisakyti nuo pat pradi. Ta mintis i viso neturjo ateiti jam galv,
tada jos nereikt ir atmetinti. Moralei bdinga tendencija nepastebti,
kad kai kuriuos dalykus geriausiai galima ireikti btent taip - pasverta
tyla (deliberative silence).
Jei sumetimams, siekiant patikimumo, priskiriamas pasvertas priori
tetas, jie tampa sipareigojimais; sipareigojimus atitinka moni, kuriuos
tie sipareigojimai palieia, teiss. Viena sipareigojim ris, susijusi su
pamatiniais ir visuomenei svarbiais interesais, laikoma iskirtine. Tokie
sipareigojimai formuluojami neigiama forma, jie ireikia tai, ko netur
tume daryti. Kita, pozityvi, sipareigojim ris yra skubos (immediacy)
sipareigojimai. J atveju pasvertas prioritetas kyla i situacijos kritiku
mo, kaip ms nagrintame mogaus, pakliuvusio bd, pavyzdyje.
Situacijos kritikumas bendr etin moni gyvybini interes pripaini
m sutelkia pasvert prioritet; tai mano situacijos kritikumas sukelia
mano sipareigojim, kurio negaliu neipildyti be kalts jausmo. I tokios
sipareigojim, susijusi su kritikomis situacijomis, sampratos plaukia
du dalykai. Pirma, mums pagaliau nebereikia sakyti, kad konkretus si
pareigojimas kyla i kokio nors bendresnio sipareigojimo. Esminis ne
gatyvi sipareigojim ypatumas yraj pai bendrumas: jie teikia tvirt
ir nuolatin pasvert prioritet model. O pozityvieji remiasi nuostata,
kuri yra bendras rpestis, ne visada ireiktas pasverto prioriteto kalba;
pareigojimu j paveria btent situacijos kritikumas. Mes neturime pri
imti principo pareigojimas i iors, sipareigojimas i vidaus.
Dar svarbiau tai, kad tokia i sipareigojim samprata turi etini
pasekmi. Kai kurie moralistai sako, kad situacijos kritikum ar fizin
artum laikydami relevantikais faktoriais, parodome racionalumo arba
vaizduots stok: esame iracionals, jei nesuprantame, kad badaujantys
tolim krat mons reikia nemenkesn reikalavim ms atvilgiu nei
badaujantys ms kaimynai. ie moralistai klysta, bent jau dl to, kad
bando savj ik pagrsti sipareigojim struktra. i mintis, inoma,
nepanaikina paties ikio. Mums i ties turt labiau rpti kitur gyve
nani moni kanios. Taiau reikia tikslesnio sipareigojim suprati
mo, kad paaikt, kaip turtume mstyti apie ik. Turtume ne
atsisakyti skubos kategorijos, o pagalvoti, k mes, iuolaikinio pasaulio
gyventojai, laikome skubos situacija ir kok vaidmen ms gyvenime
vaidina tokie rpesiai, kurie ms poiriu nra pareigojantys.
178
Iki iol nagrinjome sipareigojimus, susijusius (negatyviai) su tuo,

kas fundamentaliai svarbu, ir (pozityviai) tuo, kas svarbu ir nedelstina.
Abi rys i esms remiasi viena idja - kad kiekvienas asmuo turi gy
venti. monms reikia pagalbos, bet jei jie nra labai jauni arba labai
seni, arba labai negals, jos prisireikia ne nuolatos. Nuolatos jiems rei
kia bti neudomiems, fizikai nepuolamiems, neprievartaujamiems.
Kontraktyvizmo stipryb ir yra ta, kad jis suprato, jog i i pamatini
interes plaukia pozityvs ir negatyvs sipareigojimai."
Daniausiai sipareigojimas siejamas su paadu ir i sipareigojimo
kategorijos vartosena skiriasi nuo sipareigojim pozityvia bei negatyvia
prasme, kadangi tai, k paadu sipareigojau atlikti, savaime gali bti
visikai nesvarbu. Bet kaip tik dl to pastarojo tipo sipareigojimai iliust
ruoja t pat ry tarp sipareigojimo ir patikimumo. adjimo instituto
funkcija - pasilyti formul, garantuojani didel pasvert prioritet tam,
kas kitaipjo negyt, ir taip utikrint neiojam patikimum (portable
reliability). tai kodl keistai skambt, jei kas nors paadtjs nenu
udyti -jei to mogaus akyse neudymas neturi didelio pasverto priori
teto nuo pat pradi, kaip galtumte patikti, kadjo paadas tok garan
tuos? Tiesa, ypatingais atvejais isiskiria atsakymai klausim ir atsi
velgdami tai, kokie jie galt bti, suprasime, kaip sistema veikia.
sipareigojimo funkcija - utikrinti patikimum, taigi tok pasaul, ku
riame mons gali pagrstai tiktis, kad kiti elgsis vienaip, o ne kitaip.
sipareigojimas - tik vienas i etini bd to pasiekti. Jis kuria lkest
kad (expectation that), pasiremdamas lkesiu ko (expectation of). To
kio pobdio sipareigojimai labai danai utikrina didiausi pasvert
prioritet ir laikomi svarbiais, paad atveju - dl to, kad paadta, o ne
dl to, kas adta. Taiau taip pat nesunku pastebti, kad jie ne visada
utikrina t aukiausi prioritet, net ir etikai nusiteikusi veikj at
veju. Tam tikr tiksl laikydamas ypatingai svarbiu ir galvodamas, kad
koks nors konkretus veiksmas yra btinai su juo susijs, veikjas gali
pagrstai nusprsti, kad tokiomis aplinkybmis (kaip jau anksiau pa
stebjome) gali sulauyti sipareigojim, ir jo ivada i tikrj gali bti
priimtina12 ta prasme, kad etini sumetim poiriu jis sugebt pa
aikinti savj sprendim. Taiau nra jokio reikalo, kad tas naujasis
veiksmas bt vadinamas kitu, privalomesniu sipareigojimu. sipa
reigojimas yra atskira sumetim ris, i esms susijusi su svarba ir
skubumu. Aptariamuoju atveju tiesiog esama dar kito sumetimo, pakan179
karnai svarbaus, kad nusvert su io pobdio13 aplinkybmis siet si

pareigojim, ir ymiai padoriau pasielgsime tiesiog taip ir pasak. Tur
tume paneigti ir kit morals maksim - kad tik sipareigojimas gali nu
sverti sipareigojim.
Kai svarstymo ivadoje kalbama apie sumetim, kuris turi didiausi
pasvert prioritet ir yra svarbiausias (bent paiam veikjui), ji gali gyti
speciali form ir tapti ne iaip teiginiu, kad turiau atlikti tam tikr
veiksm, bet teiginiu, nurodaniu, kad privalau ir kad negaliu daryti
nieko kito. Tok sprendim galtume vadinti praktinio btinumo ivada.
Suprantama, kartais praktinje ivadoje pavartotas privalau yra grynai
santykinis ir reikia vien tai, kad tam tikras veiksmas reikalingas siekiant
konkretaus tikslo, o ne tai, kad ia kalbama apie koki nors privalomyb. Privalau eiti dabar puikiausiai gali bti ubaigtas ...jei noriu spti
kin ir is pasakymas tikrai nereik, kad privalau vaikioti kinus - a
tiesiog einu kin. Mums rpi ne toks privalau, o beslyginis priva
lau - toks, kuris apima visus atvejus.
Tikrai domu, kuo ivada apie tai, k privalome daryti ar ko mes
negalime daryti, skiriasi nuo ivados, kalbanios tik apie tai, k daryti
turime daugiausiai prieasi, ypa domu, kodl pirmoji gali bti laiko
ma svaresne. (Jei ivada, pasisakanti u tam tikr veiksm, reikia ne tai,
kad turime daugiausia prieasi imtis btent io veiksmo, tai k kita
reikia jos svarumas?) ia nesiimsiu nagrinti io klausimo.14Tiesiogin
ssaja su praktiniu btinumu nra vien etini dalyk ypatumas. Kas nors
gali padaryti ivad, kad jis ar ji beslygikai privalo padaryti tam tikr
dalyk dl apdairumo, savisaugos, estetini ar menini interes ar paga
liau grynai dl savs tvirtinimo intereso. Kai kuriais i i atvej (pavyz
diui, pamatins savigynos atveju) pats etinis poiris gali paremti iva
d. Kitais atvejais jis nepritars ivadai. Svarbiausia, kad ivada abiem
atvejais ilieka ivada apie praktin btinum- arji remiasi etiniais sume
timais, ar ne.
Praktinis btinumas ir atitinkamo svorio ivad patirtis yra vienas i
element, formavusi moralinio sipareigojimo idj (tai leidia geriau
suprasti daugelio moni patirt jausm, kad moralinis sipareigojimas
yra ir iskirtinis, ir kartu labai pastamas). Vis dlto net ir tada, kai
praktinis btinumas ivedamas pasiremiant etinmis prieastimis, neb
tinai susiduriame su sipareigojimu. Veiksmai, kuri veikjas privalo
180
imtis, nebtinai turi bti susij su kit lkesiais arba kalte neskms
atveju. Anksiau minti etikai ikils arba net herojiki veiksmai, pra
nokstantys sipareigojimus, nra privalomi ir paprastai niekas neturt
nei reikalauti, kad juos atliktume, nei kaltinti, kad j neatlikome. Taiau
tokio veiksmo subjektas gali jausti, kad privalo taip pasielgti, kad neturi
kito pasirinkimo, nors tuo pat metu pripasta, jog nekelt tokio reikala
vimo kitiems. Jam gali atrodyti, kad toks reikalavimas privalomas jam,
bet ne kitiems, kadangi jis ess kitoks, skirtingas nuo kit; bet paprastai
paaikja, kad tas skirtingumas ir yra ne kas kita kaip btent toks nusi
statymas -jam es privalu. Jausmai, kuriuos jis jauia, ir tie, kuriuos jis
galvoja jausis, jei neatliks to veiksmo, i ties gali bti labai panas
tuos, kuriuos siejame su sipareigojimais (dar panaesni negu numato
moral15).
A jau minjau kategorin Kanto morals samprat. Tvirtindamas,
kad pamatinis morals principas yra kategorinis imperatyvas, Kantas
nesidomjo grynai logine form, bding imperatyvams tiesiogine to
odio prasme, perskyra. Jam rpjo suprasti beslygik ir visaapi
mant aprivalau, taiau jis beslygik praktin btinum sivaizdavo
kaip iskirtin morals bruo. Pasak Kanto, aprivalau beslygikas ta
prasme, kadjis visikai nepriklauso nuo trokimo: veiksmas, kuris mums
pateikiamas su tokio btinumo enklu, yra tas, kur turime pagrindo
atlikti, kad ir kokie bt ms norai, ir tik moralins prieastys gali
itaip pranokti trokimus. Praktinis btinumas, kaip jis buvo pristatytas
anksiau, nereikalauja tokios grietos nepriklausomybs nuo trokimo.
A atskyriau beslygin privalau nuo slyginio, besiremianio troki
mu, kuris veikjui tiesiog atsitiktinai bdingas; taiau praktinio btinu
mo ivada pati galt bti trokimo iraika tuo atveju, jei trokimas pa
sirodyt ne vien atsitiktinai bdingas, bet esminis veikjui, toks, kuris
turt bti patenkintas. Skirtumas tarp ios praktinio btinumo sampra
tos ir Kanto koncepcijos, inoma, nra grynai apibrimo ar logins
analizs klausimas. Kanto praktinio btinumo idja i esms susijusi su
ta labiausiai prasta sipareigojimo svoka, taiau interpretuoja j ypatin
gai radikaliai ir tada ieina, kad vienintels btinos praktins ivados yra
tos, kurios laisvos nuo bet kokios trokim takos. Tokios radikaliai be
slygikos praktins ivados bt manomos, tik jei priimtume Kanto
racionalaus subjekto, kaip laisvo nuo bet kokio kauzalumo, samprat bei
jo prielaid, kad esama veiksm, kuriuos pagrindia ne kokie nors atsi
181
tiktiniai ms ypatumai (kaip, pavyzdiui, trokimai), o vien tik ms

buvimas racionaliais veikjais.16
Kantas taip pat apibdina praktinio btinumo, kurjis laiko iskirtinai
morals ypatumu, ivad kaip morals dsnio pripainim ir kalbdamas
apie tai psichologiniu poiriu nurodo special jausm ar sentimentpagarbos dsniuijausm. iuolaikiniai moralistai vengia vartoti tokius
odius, bet tai jiems netrukdo atpainti tai, k apra Kantas (kai kurie
i j vis dar link pasiremti morals dsnio samprata, o kiti, nenorintys
to daryti, naudoja svokas, kuriose gldi ta pati dsnio ar statymo id
ja). Kantas negalvojo, kad btent moralinio btinumo prievartinis pob
dis, suprantamas kaip jausmas, pagrindia ms moralin veikim. Jis
turi ne daugiau racionalios galios negu bet koks kitas jausmas ar kita
psichologin pajga. Moralin veiksm Kantas grind ne to jausmo po
bdiu, o tuo, k is jausmas ireikia - ties, kad morals visuotinumas
yra paties praktinio proto reikalavimas.
i tiesa, kaip matme 4 skyriuje, anot Kanto, reik, kad moral turi
objektyv pagrind, ir, jo manymu, moralinio reikalavimo patirtis kaip
tik atstovauja objektyvuj pagrind. Taiau turime pasakyti, kad tas pa
tyrimas taip pat ir ikreipia jo vaizd. Patyrimas sudaro spd, kad susi
drt su kakuo - dsniu, kuris yra gyvenamo pasaulio dalis.17 Taiau
morals dsnio galia, pasak Kanto, gali gldti tik paiame subjekte, ji
negldi ir nemanoma, kad gldt kur nors anapus mans. Jo galia
slypi objektyviame morals pagrinde ir joks patyrimas negali tinkamai
atstovauti tokiam objektyvumui. Objektyvumas kyla i to, kad praktinio
proto reikalavimai bus patenkinti tik gyvenant taip, kad moralins pa
skatos vaidint pamatin ir ypating vaidmen; o t vaidmen jos atlieka
tik jei, skirtingai nei kitos motyvacijos, ikyla prie ms akis kaip ob
jektyvs reikalavimai. Bet k reikia kokiam nors sumetimui pateikti sa
ve kaip objektyv reikalavim? Tai negali reikti tokio pateikimo, kuria
me btpasiremiama tuo paiu argumentu. Tai turi gyti koki nors kit
psichologin form, o tai reikia, kad forma bus klaidinanti.
Taiau, remiantis Kanto prielaidomis, bent galima suprasti, kaip ir
kodl toks patyrimas pasmerktas bti klaidinaniu, o tai savo ruotu
padeda refleksijai matyti j kaip patvar. Jei Kantas teisus, galima su
prasti, kas yra pagarbos dsniui jausmas ir vis dlto nesiliauti gerbus j
arba morals dsn. iam patvarumui padeda dar viena mintis - suprati
mas, kad tam tikra prasme patyrimas teisingai pateikia dsn kaip esant
182
anapus mans: dsnis gldi lygiai taip pat visuose monse. Morals
dsnis yra spekuliatyvios moralini veikj respublikos statymas. Tai
spekuliatyvi respublika, bet jie yra reals veikjai ir, kadangi statymas
yra j pai, kiekvieno racionaliai vestas sau, jis tampa realiu statymu.
Jei tik liaujams tikj kantikuoju pagrindu ar kakuo panaiu j,
mes visikai nebegalime taip pat irti patyrim. Tai praktinio bti
numo ivada, nei daugiau, nei maiau, ir atrodo, tarsi ji kyla i iorybs, taip kaip praktinio btinumo ivados visados atrodo kylanios i
anapus ms. Kadangi kalbama apie etinius sumetimus, veikjo ivados
nebus, kaip prasta, pavieniai ar neparemti teiginiai, kadangi jos yra eti
nio gyvenimo dalis, t.y. pakankami reikmingu mastu bendros visiems.
iuo aspektu pati morals sistema, pabrdama grynai moralinius ir
asmeninius kalts bei savigrauos jausmus, i tikrj paslepia t prasm,
kuria etinis gyvenimas yra iorikas individo atvilgiu.
Jeigu, inodami, k reikia sipareigojimo pripainimas, vis dlto lai
kome j pagrindiniu etinio gyvenimo elementu, mes etin gyvenim ku
riame ant iliuzijos pamat. Net paties Kanto poiriu, is patyrimas yra
klaidinanti iraika (misreperesentation), nors tuo pat metu btinas ir
priimtinas, neivengiamas objektyvumo perklimo i transcendentinio
psichologin lygmen padarinys. Taiau jei is patyrimas ypatingas tik
psichologiniu aspektu, tai jis yra blogiau nei klaida: nra nieko (ar nieko
specialaus), kjis turt ireikti.
Be viso kito, Kanto teorija paaikina, kaip morals dsnis gali bti
taikomas visiems monms, net tiems, kurie bando gyventi anapus jo.
Kiekvienam, nepriimaniamjo teorijos, bet vis dlto palaikaniam mora
ls sistem, tenka paaikinti, kaip moralinis sipareigojimas susaisto tuos,
kurie j atmeta, kaip apskritai manomas morals dsnis}* Dsnio taiky
mas konkreiam asmeniui reikia daugiau negu semantin santyk, t.y.
ne vien tai, kad asmuo eina dsnyje minim klas. Valstybs statymas
tinka asmeniui dl to, kad asmuo priklauso valstybei, kuri gali panaudoti
gali. Dievo statymas tiko dl to, kad Dievas j taik. Kanto morals
statymas tiko dl to, kad kaip racionali btyb kiekvienas turjo pagrin
do j taikyti sau. Ir tik dl to, jog mes patys j taikysime, morals staty
mas tiks dabar.
Kartais, sakydami, kad kas nors privaljo pasielgti kaip derjo ar
buvo pageidautina, pasakome, kad taip pasielgti bt buv pagrsta 183
pavyzdiui, jis buvo pasiadjs arba, tarkime, jo veiksmas paeid kie

no nors teises. Galime taip pasakyti, taiau neatrodo, kad tai bt kaip
nors tvirtai susieta su idja, kad jis turjo pagrindo pasielgti taip, kaip
nepasielg. Gal jis i viso neturjo jokio pagrindo. Neatlikdamas parei
gos jis pasielg blogai, bet nebtinai iracionaliai ar nepagrstai. Negalime
bti tikri, kad jis turjo pagrindo elgtis gerai, tuo tarpu mes turjome
vairi prieasi norti, kad jis elgtsi gerai. Kaip mes j traktuojame?
Faktikai mes pripastame (statyme - labai grubiai, neformalioje prak
tikoje - grakiau), kad yra daug bd, kaip mons neipildo ms
lkesi ir nebna tokie, kokius mes juos nortume matyti etine pras
me. Vienas kratutinumas - bendras nesugebjimas svarstyti. Kitas kra
tutinumas - nuoirdus ir mstantis kitoki pair mogus. Taiau, an
tra vertus, yra moni su vairiomis silpnybmis, ydomis, yra moni
pikt, savanaudik, grubi, nejautri, nuolaidiaujani savo norams,
tingi, godi. Visi ie mons taip pat gali bti ms etinio pasaulio
dalis. Niekada nebuvo tokio etinio pasaulio, kuriame nebt yd (nors j
klasifikacija visada bus konkreios kultros klausimas), ir kiekviename
individualiame gyvenime pasitaiko kuri nors i j. Atitinkamai esama ir
vairi negatyvi reakcij jas - nuo neapykantos ir pasibaisjimo pa
iais kratutiniais atvejais iki pykio, apgailestavimo, pataisymo, prie
kaitavimo. Jei ms neriboja formalios valstybs statymo aplinkybs,
reakcija priklauso nuo dar vieno aspekto: ne kiekvienas gali ar turt
palaikyti kiekvien kaltinim. Kad to nesuprantame, - dar viena ios fik
cijos - morals dsnio - pasekm. Tarsi kiekvienas tos spekuliatyvios
respublikos pilietis turt galiojimus aretuoti kit.
Nukrypim, kurie kasdieniame gyvenime iaukia kaltinimus ar prie
kaitus, gana daug. Tai vairs sipareigojim paeidimai, bet ne visi:
dalis pai baisiausi darb reikia pamatini mogaus teisi paeidi
mus. Antra vertus, priekait susilaukia ne tik nevykdyti sipareigoji
mai, ypa aukljant vaikus, bet ir veiksmai, kurie paprasiausiai rodo
netobul charakter. Taiau kaltinimas savo konkreiu, praktiniu pob
diu technine prasme visada panaus moralin sipareigojim. Jo nega
tyvi reakcija tiesiogiai nukreipta veiksm ar neveikim, tai yra kaltinimo
objektas. Dar daugiau, nors tikrovje pasitaiko neivengiam anomalij,
pagal sumanym kaltinimas turt bti taikomas tik tada, kai nepagei
daujamas veiksmas yra tyinio veikimo konkreiomis aplinkybmis re
zultatas.
184
Atrodo, kad is institutas, o ne kitos etikai negatyvios ar prieikos

reakcijos moni darbus (svarbu prisiminti, kiek daug toki esama),
turi kakok ypating ry su sivaizdavimu, kad veikj as turj o pagrindo
veikti kitaip. Kaip jau sakiau, danai tai netiesa.19 Kaltinimo institucij
geriausiai laikyti iradimu, kuriuo remdamiesi veikj sivaizduojame kaip
mog, kuriam tam tikri etiniai sumetimai yra svarbs. Kaltinime varto
jama iraika privaljo pasielgti gali bti suprantama kaip ipltimas to
privaljai pasielgti, kur galtume patarti mogui, siekianiam t pai
tiksl, kaip ir mes. is iradimas atlieka vairias funkcijas. Viena yra
tokia: velgdami mog taip, tarsi jam etiniai sumetimai bt svarbs,
galime padti jam tapti tokiu mogumi.
i priemon ypa svarbi, kai norime rasti tarpin padt tarp dviej
galimybi moni santykiuose. Viena j-bendros svarstymo praktikos
galimyb, kai monms bdingos pakankamai vienodos nuostatos ir jie
stengiasi padti vienas kitam rasti praktinius sprendimus. Kita - kai vie
na grup naudoj ajg arba grasina suvaryti kit grup. Geriausiu atve
ju kaltinimo sistemos iradimas pasitarnauja naujok telkimo svarstan
ij bendruomen procesui, o is padeda nutiesti tilt tarp dviej min
t galimybi. Blogiausiu atveju, i priemon gali padaryti daug blog
dalyk, pavyzdiui, prisidti prie to, kad mons savo baim ir apmau
d- danai visikai tinkamus jausmus - suprast kaip statymo bals.
Svarstanij bendruomens iradimas - vienas pozityvi morals
sistemos pasiekim. Kaip ir kiti tokio pobdio iradimai, jis kelia rimt
klausim, ar jo veikimo nesutrikdys aikus supratimas, kaip i priemon
veikia. Tai dalis platesnio klausimo - k reikia ir k galima pakeisti atsi
velgiant reflektyv ir nemitin ms etini praktik supratim. Aiku,
kad kaltinimo praktikos, kaip ir apskritai negatyvi etini reakcij kitus
mones stilius, keisis. Mano nuomone, morals sistema nebegali veiks
mingai prie to prisidti. Vis pirma dl to, kad palietus veiksmo savano
rikumo klausim moral patiria pernelyg daug sunkum.
Kaltinimo institucija dirba skmingai tol, kol ji nesistengia atlikti vis
ko, ko i jos tikisi morals sistema. Klausdami, ar koks nors mogus
elgsi pagal savo vali - savanorikai, - mes klausiame madaug toki
dalyk: ar jis i tikrj pasielg, ar jis inojo k dars ir ar jis numat
vien ar kit to, kas atsitiko, aspekt. i praktika atsivelgia veikj bei
jo charakter ir nekelia klausimo apie jo laisv pasirinkti kok nors kitok
charakter. Daniausiai kaltinimo sistema dmes sutelkia konkretaus
185
veiksmo aplinkybes ir tai manoma tik dl to, kad ji veikia ne viena. J

papildo kitos skatinimo ir suvarymo, pritarimo ir atmetimo praktikos,
veikianios ms trokimus ir charakter, formuojanios juos pagal eti
nio gyvenimo reikalavimus bei galimybes.
Moral neigia iuos papildomus veiksnius ir mato vien t krypting
konkret vertinim. Jai bdinga stipri tendencija reikalauti totalinio sa
vanorikumo, tokio, kuris persmelkia charakter, psichologines bei so
cialines slygas ir kalt bei atsakomyb sieja vien su paties veikjo nau,
nei daugiau, nei maiau. Naivu tiktis, kad is reikalavimas galt bti
patenkintas (prieingai velnesniam savanorikumo reikalavimui, kai vei
kjo charakteris didija dalimi laikomas duotybe). Tai praktikai bene
visiems inomas faktas, taigi sunku tiktis, kad sistema, neigianti j i
principo, igyvent ilgai. Bet kol moral ilieka, pripainti t fakt ilieka
pavojinga, kadangi pati sistema palieka mums vienintel racionalaus kal
tinimo alternatyv - tikinjimo, kurio ji neskiria nuo toki dalyk kaip
jga ir prievarta, formas.
Faktikai beveik visas ko nors vertas mogaus gyvenimas isitenka
tarp morals teigiam kratutinum. Ji kategorikai pabria prieprie
as - tarp jgos ir proto, tikinimo ir racionalaus tikrumo, gdos ir kal
ts, nemgimo ir moralinio pasmerkimo, paprasiausio atmetimo ir kal
tinimo. Bruo, kuris skatina moral pabrti ias prieprieas, galtume
vadinti jos grynumu. Morals grynumas, jos primygtinis moralins s
mons atskyrimas nuo kit emocini reakcij ar socialini tak paslepia
ne tik priemones, kurias ji taiko nesilaikantiems bendruomens norm,
bet ir t priemoni privalumus. Nenuostabu, kad ji turi juos paslpti,
kadangi pamatyti privalumus kaip privalumus galima tik velgiant sis
tem i alies, tik taip galima nustatyti jos vert, o morals sistema yra
udara, taigi bandymus vertinti sistem ne pagal paios morals verty
bes ji turi laikyti nepadoriu nesusipratimu.
Pats morals grynumas reikia vertyb. Jis ireikia Kanto suformu
luot beslygikiausi ir kartu vien labiausiai kvepiani ideal: tikji
m, kad mogaus egzistencija i esms gali bti teisinga. Dauguma mo
ni pranaum ir geidiam savybi yra paskirstytos, jei ir ne neteisin
gai, tai bent ne teisingai, tad kai kuriems monms sekasi labiau nei
kitiems. Morals idealas yra vertyb, moralin vertyb, transcenduojanti skm. Todl ji turi gldti anapus bet kokio empirinio slygotumo. Ji
ne tik turi bti grsta pastangomis, o ne pasisekimu (kadangi pasiseki
186
mas i dalies priklauso nuo atsitiktins skms), bet tokiu pastang ly

giu, kurio jau nepalieia kalba apie tai, kad pats sugebjimas stengtis gali
pasirodyti priklausantis nuo skms. Be to, tai turi bti didiausia verty
b. Nieko gero nebt, jei moralin vertyb pasirodyt besanti vien pa
guodos prizas tiems, kam emika prasme nepasisek bti laimingiems
ar talentingiems, turintiems humoro jausm ar mylimiems. Tai turi bti
vertyb, svarbesn u bet k.
Tam tikrais poiriais tai primena religin koncepcij. Bet tuo pat
metu tai nepanau joki reali religij, o ypa - ortodoksik krikio
nyb. Krikionybje malons doktrina reik, kad jokia moralini pa
stang buhalterija neveda iganym; iganymas ess anapus nuopeln,
tad mogaus pastangos, net j moralins pastangos, nra Dievo meils
matas.20 Dar daugiau, kai krikionyb svarbiausiu rpesiu paskelb
iganym, buvo manoma, kad tai reik skirtum, kur kiekvienas atpa
ins kaip skirtum, kaip btent skirtum. Taiau poiris, remiantis ku
riuo gryna moralin vertyb turi savo vert, bdingas tik paiai moralei.
Ji gali tiktis pranokti skm tik atgrdama j save.
Nekyla abejoni, kad morals idealai, prieingai vulgaraus marksiz
mo, matanio juose vien anapusikumo ideologij, poiriui, suvaidino
savo vaidmen kuriant teisingesn pasaul bei telkiant pajgas ir sociali
nes galimybes, kad bt apiuopiamai kompensuota maesn kai kuri
skm. Taiau vertybs, nepriklausanios nuo bet kokios skms, idja
yra iliuzin ir politiniai siekiai nebegali joje iekoti tikrumo altinio. Kaip
sakyta, negelbsti ir kitos morals koncepcijos. Jos gali tik paremti po
ir, kuris visada turi alkan pasekj, kad prajus ioms iliuzijoms,
nebegali likti jokios nuoseklios socialinio teisingumo idjos - vien efek
tyvumas, galia, vien nepataisoma skm.
Moralje austa daug filosofini klaid. Ji klaidingai supranta siparei
gojimus ir nemato, kad tai tik viena etini sumetim ris. Ji klaidingai
supranta praktin btinum ir mano, kad is bdingas tik sipareigoji
mams. Ir pagaliau moral veria mones galvoti, kad atmetus jos parei
gojim, lieka vien polinkiai, atmetus jos absoliut savanorikum, lieka
tik prievarta, atmetus jos aukiausi grynj teisingum, nelieka jokio
teisingumo. Jos filosofins klaidos - tai tik abstrakiausia klaidingos,
taiau giliai aknytos ir vis dar takingos gyvenimo sampratos iraika.
187
Post scriptum
ioje knygoje man nuolat rpjo dvi pagrindins tampos. Filosofiniu

poiriu - tampa tarp antikins ir iuolaikins minties. Realaus gyveni
mo poiriu - tampa tarp refleksijos ir praktikos. A sakiau, kad tam
tikrais esminiais aspektais antikinio pasaulio filosofin mintis buvo tur
tingesn ir kl vaisingesnius klausimus negu didioji iuolaikins filoso
fijos dalis. Antikos etikai taip pat bdingi savi ribotumai, pavyzdiui,
trokimas sumenkinti skms vaidmen gyvenime, taiau, lyginant su
iuolaikine filosofija, jos visuma vis dlto buvo maiau paranojika, ma
iau linkusi konstruoti reduktyvias teorijas ir taip primesti racionalum.
Taiau viltys, kurias galbt puoseljo kai kurie senovs filosofai, ugeso
ir pasaulis, kuriam etin mintis taikoma dabar, yra negrtamai pakits, lyginant j ne tik su antikiniu pasauliu, bet ir su bet kuriuo pasauliu,
kuriame mons band gyventi naudodami savo etines kategorijas.
Didiosios dalies iuolaikins filosofijos itekliai nra labai tinkami
ndieniam pasauliui. Bandiau parodyti, jog taip yra dalinai dl to, kad ji
pernelyg smarkiai ir pernelyg neiniomis sipainiojusi j , i ia irnereflektyvus rmimasis administracinio racionalumo idjomis. Kitais atve
jais vis pirma kantikosios morals filosofijos formos kaip tik nepakan
kamai sitraukusios pasaul, jos orientuotos proto bendruomens vizi
j, kuri yra pernelyg nutolusi, kaip pirmasis pastebjo Regelis, nuo so
cialins bei istorins tikrovs ir bet kokios konkretesns etinio gyveni
mo prasms, tam tikrais aspektais - labiau nutolusi negu religija, kurios
vieton ji stojo. ios skirtingos morals filosofijos versijos susijusios su
tuo paiu klaidingu supratimu apie refleksijos ir pasaulio santyk, klai
188
____________________ Post scriptum____________________
dingu teorijos, kuri vystydamos jos bando irykinti tarpusavio skirtu

mus, vaizdiniu.
Joks paradoksas, kad iomis i esms naujomis slygomis labai se
nos filosofijos gali pasirodyti besanios naudingesns negu naujesnio
sios. Istorinis pasakojimas galt atskleisti, kodl taip yra. Tai bt pa
sakojimas apie krikionybs sitvirtinim bei pasitraukim (tai padt
suprasti, kodl antikinis pasaulis yra ariau ms, negu gali pasirodyti)
ir Apvietos neskmes (kurios pavert to meto filosofijas visikai nenau
dingomis). Kai kurie, galbt daugelis i t, kurie prijo prie tokios iva
dos, - vis pirma Nietzsche, kiek j domino toks apraymas, - kalbjo
apie destruktyv tos istorijos poveik Apvietos vertybms; kiti, nesuti
k su tokiais apibendrinimais, kaip daugelis Hgelio pasekj, ias verty
bes interpretavo konservatyviai. Niekas ms neveria manyti taip pat.
Pagarba laisvei ir socialiniam teisingumui, priespaudos ir apgauls insti
tucij kritika gali bti n kiek ne lengvesni usimimai negu j bta pra
eityje, gal net sunkesni, taiau neturtume manyti, kad pritruksime id
j, suteikiani pagrind tiems dalykams. Neturtume nuleisti rank ir
atiduoti tribn abstrakiai etinei teorijai, sitikinusiai, kad vien tikji gali
utikrinti reikiam intelektualin aplink tokioms idjoms.
Tai buvo knyga veikiau apie tai, kaip yra, o ne apie tai, kaip galt
bti, ir mano isakytos viltys kol kas yra tik viltys. Jos remiasi prielaida,
kad dalis moni galvos optimistikai. Apibendrintai jas galima bt i
reikti kaip tikjim trimis dalykais: tiesa, nuoirdumu ir individualaus
gyvenimo prasme. Baigdamas trumpai pasakysiu apie kiekvien.
A tvirtinau, kad bent jau gamtos mokslams prieinama objektyvi tie
sa. Tipika t neigianij klaida paprastai pasireikia ne vietoje naudoja
ma patogumo retorika. Pasak j, mogus, manantis, kad mokslas gali
praneti mums, koks i tikrj yra pasaulis, tik prietaringai griebiasi u
iaudo, desperatikai tikdamas, jog mokslas - vienintelis iliks tvirtas
atramos takas. Bet lygiai taip pat galtume sakyti, kad patogumo reikia
iekoti prieinga kryptimi: skepticizmas mokslo atvilgiu patogus (kaip
ir septynioliktame amiuje) tiems, kuri pai pretenzijos inojim ir
racionali praktik palyginus atrodo skurdiai. Idja, kad iuolaikinis
mokslas turi k nors bendro su absoliuiu inojimu, gali kelti nerim, ir
tada palengvjim galt teikti prieinga mokslo samprata, remiantis ku
189
ria is ess tik dar vienas mogikas ritualas ar tiesiog darbas su kitokio
pobdio tekstais.
ie postringavimai apie tai, kas teikia komfort arba kas j naikina,
gali bti pasukti bet kuria norima kryptimi ir n vienas i j nra nors
kiek domus. Kur kas svarbesnis ir galbt i tikrj su patogumu bei
optimizmu susijs klausimas, kokiu mastu objektyvios tiesos svoka
taikytina socialinio supratimo atvilgiu. Kaipjau minjau 8 skyriuje, skir
tingai nuo gamtos moksl, pastarajam reikia siekti ne absoliuios pasau
lio koncepcijos, o reflektyvaus socialinio inojimo (skaitant istorij),
kuris galt pelnyti nealik pritarim ir padti gyvendinti ms vilt
geriau suprasti save. Mums to tikrai prireiks, jei sieksime tokios visuo
menini institut kritikos, kuri, paaikindama kaip jos veikia ir vis pir
ma-kaip jos sukuria ms sitikinimus, leist suprasti jas etiniu poi
riu. ia verta pakartoti tai, k ne syk vienaip ar kitaip sakiau aptarindamas pozityvios etins teorijos klausim: tokia teorija neturt sivaizduo
ti galinti apsieiti be platesnio socialinio supratimo, taip pat neturt ma
nyti galinti atsiriboti nuo tokio pobdio klausim uimdama grynai mo
ralistin pozicij. Tokio supratimo jai reiks iekant atsakym klausi
mus apie save pai- klausimus, kuriji galiausiai negals ivengti: apie
jos santykius su socialiniu gyvenimu, apie savo socialinius ar psicholo
ginius ryius su praktika, apie bdus, kuriais ji galt tiktis savo sivaizduojam racional autoritet paversti j ga.
Kitas mano tikjimas - nuoirdumo viltis - i esms reikia, kad etin
mintis turt atlaikyti refleksij ir kad atitinkami institutai bei praktikos
turt bti pajgs tapti skaidriais. A bandiau pasakyti, kodl etin
mintis negali atlikti visko, kas jai i pirmo vilgsnio priskiriama. Net jei
etin mintis turt pagrind, t.y. remtsi apibrta gerabvio samprata,
galtume kalbti tik apie nuostatos priimti tam tikrus etinius teiginius
pagrstum, o ne apie t teigini teisingumo pagrindim, nors tie, kurie
su jais sutikt, natraliai manyt kitaip. Taiau nepanau, kad galtume
surasti tok pagrind.
Nors etin mintis visada atrodys kakiek kitaip, palyginti su tuo, kas
ji i ties yra, nors niekada ir niekur nesugebs akivaizdiai parodyti, kad
remiasi moni nuostatomis, klitys, su kuriomis susidurs refleksija,
priklausys nuo etins minties gyvavimo slyg. Vienas tokio slygojimo
faktorius yra mastas, kuriuo etin mintis dar gali kliautis tuo, k pavadi
nau storosiomis etinmis svokomis. Refleksija i ties gali paalinti sto190
____________________ Post scriptum ____________________
rsias svokas, pakeisti jas abstrakiomis. Kiek pirmosios itveria re

fleksijos kritik, tiek bendr, struktrini apmstym apie etini teigini
teisingum poiriu praktika, vartojanti itvrusias storsias svokas,
yra stabilesn u t, kuri j nevartoja. Sprendimai, suformuluoti varto
jant tas svokas, gali bti teisingi tiesiogine prasme ir atitinkamai mo
ns, vartojantys tas svokas, gerbs kiekvien, pritariant juose gldin
tiems reikalavimams.
Tikiuosi, i to, k pasakiau, aiku, kad skaidrumo idealas ir svajon
apie etin praktik, kuri bt pajgi itverti refleksij, nereikia absoliu
taus aikumo ar refleksijos, kuri atskleist visk ir ikart, reikalavimo.
Tokie reikalavimai remiasi klaidingu racionalumo - ir praktinio, ir politi
nio - supratimu. Turime atmesti bet kur asmenins praktins minties
model, remiantis kuriuo visi mano projektai, tikslai ir poreikiai bt pa
veriami (diskursyviai ir ikart) nepriklausomai nuo mano valios mano
paskatomis. A turiu svarstyti atsivelgdamas [tai, koks a esu. Nuoir
dumas reikalauja irti save pasitikiniai, o ne skatina paranojikas ir
pratingas pastangas atsisakyti savs.
Pati filosofija negali atsakyti klausim, kaip nuoirdumas sau ar
egzistuojaniai visuomenei gali bti suderintas su refleksija, savs su
pratimu ir kritikumu. Tai klausimas, kur turi bti atsakyta reflektyviu
gyvenimu - procesu, asmeniniu ir socialiniu, kuris i esms nepajgus
suformuluoti atsakymo i anksto, nebent labai neapibrtai. Atsakymas
turi paaikti ar bti nustatytas kaip to proceso rezultatas. Filosofija ia
gali suvaidinti tam tikr vaidmen, taip pat kaip ji padeda suformuluoti
pat klausim, bet ji negali atstoti paties gyvenimo proceso. tai kodl tik
nesusipratimas leidia klausti, kaip danai klausia etini teorij krjai, kokias alternatyvas mogus gali pasilyti j formuluotms. Turima
omenyje, kokias alternatyvias formuluotes mogus gali pasilyti tam,
kaip jie formuluoja atsakym ar tam tikr euristin procedr, kuri at
vest prie atsakymo, o toki tiesiog nesama. Galima rasti atsakym
real klausim ir tai tikrai bt alternatyva j formuluotms, taiau toks
nebt priimtas, kadangi jis bt gautas ne filosof reikalaujamu bdu,
ne kaip filosofijos atsakymas. Manyti, kad atmesdami j formuluotes
liekame be nieko, - tai remtis keistu supratimu apie tai, kas turi reikm
socialiniame ir asmeniniame gyvenime.
Paveikslui, kuriuo paremtos visos ios viltys, galiausiai reikia indivi
d- su savais charakteriais ir savais gyvenimais (kaip sakiau 1skyriuje,
191
tai nepriria ms prie graik taip gerbto biografinio poirio, remiantis

kuriuo etikai pamatiniu laikomas visas natralus mogaus gyvenimas).
Viena prasme, individo ir asmenini nuostat pirmumas yra btina tie
sa - btina bent jau iki drastik technologini permain, toki kaip klo
navimas, smegen lsteli fond krimas ir pan. ia prasme net ir radi
kals struktralistiniai visuomens apraymai, kad ir k jie sakyt, pri
pasta egzistuojant individus, kurie susiformuoja tam tikras nuostatas,
tikslus ir ireikia juos veikdami. Jei struktralistai teiss, ias nuostatas
labiausiai lemia socialiniai faktoriai, tokie kaip klas, o j turinys yra
vieningesnis ir maiau suprantamas paiam individui negu tradicikai
buvo manoma, taiau n vienas i i apibdinim negali paneigti nuostat
egzistavimo irjkauzalinio vaidmens. vairios iuolaikins visuomens
interpretacijos skiriasi poiriu nuostat turin, j suprantamum, j
individualum bei i savybi ypatumus skirtingose visuomense.
Vis dlto, jei turi bti galima specifikai etin mintis, o ne vien socia
linis planavimas ar bendruomeniniai ritualai, tai btinas gerokai maiau
formalistinis individualizmas, o turint omenyje mano isakytas viltis, aki
vaizdu, kad tai turt bti kur kas turiningesnis individualizmas. Btent
tok turjau omenyje aikindamas, pavyzdiui, sipareigojim kaip vien
i etini paskat, taip pat raydamas apie kai kuriuos su praktiniu btinu
mu susijusius klausimus. Treias dalykas, kuriuo optimistikai tikiu, tai visada iliekanti galimyb gyventi prasming individual gyvenim,
tok, kuris neatmeta visuomens, o vyksta pagal daugeliui moni b
ding pasaulio supratim, taiau savo neskaidrumu, netvarkingumu, taip
pat kaip ir apgalvotais ketinimais, yra pakankamai nepanaus kitus, kad
bt kakieno gyvenimu. Filosofija, nors turi dar nemaai pasimokyti,
kaip geriausia tai padaryti, gali padti kurti toki visuomen, kurioje dau
guma moni gyvent tokius gyvenimus. Kai kuriems monms ji netgi
gali padti gyventi tok gyvenim, bet ne, kaip man Sokratas, bet ku
riam mstaniam asmeniui ir ne visais atvilgiais.
192
Pastabos
1. Sokrato klausimas
1. Platonas, Valstyb, 352d.
2. Plaiau apie Aristotel r. Sk. 3, pastaba 6.
3. Martha Nussbaum knygoje The Fragility of Goodness (New York: Cambridge
University Press, 1985) nagrinja ias ir su jomis susijusias antikins literatros ir
filosofijos svokas. Apie morals, kaip transcenduojanios skm, idj r. sk. 10.
4. Kai kurie filosofai nepritar tokiai interpretacijai galbt kaip tik dl sitikinimo,
jog is visaapimantis klausimas turi bti atsakytas atsivelgiant tik vienos ries
aplinkybes. Toliau iame skyriuje a parodysiu, kad tokia prielaida yra klaidinga.
5. F. H. Bradley, My Station and Its Duties, knygoje Ethical Studies, 2nd ed.
(Indianapolis: Bobbs-Merrill, 1951), pirm kart publikuota 1876.
6. i mint pasil Alasdairas Maclntyreas knygoje After Virtue (Notre Daru
me: Univrsity of Notre Damme Press, 1981) ir Michaelis Sandelas, Liberalism and
the Limits ofJustice (New York: Cambridge University Press, 1982). Sandelas, pa
brdamas socialiai konstituot savast, susiduria su sunkumais, jau pastamais
neohgeliniams raytojams. Taip pat r. sk. 10, pastab 16, o apie Maclntyre pastab 13.
7. P. T. Geach, Virtues: Stanton Lectures, 1973-1974 (New York: Cambridge
University Press, 1977); Philippa Foot, Virtues and Vices (Berkeley: University of
Califomia Press, 1978); James D. Wallace, Virtues and Vices (Ithaca: Comell Univer
sity Press, 1978); Maclntyre, After Virtue. Ignoravimo prieastis vis pirma gldi
siauroje etinio rpesio sampratoje ir pernelyg dideliame susitelkime ties morals
klausimais; taip pat gali bti, kad dorybs tyrimas buvo siejamas su religinmis
prielaidomis (kuriomis pabrtinai remiamasi Geacho darbe). Viena i dorybs svo
kos atmetimo prieasi verta rimtesnio dmesio: ji glaudiai susijusi su charakterio
svoka, o pastaroji mums nebeturi jokios ar bent pakankamos prasms. Apie tai
raau Post scriptum dalyje. A manau, kad is kontrargumentas dorybei, jei bt
193

rimtai ivystytas, paaikt bess argumentu prie pai etin mint, o ne tik vien i
jos pavidal.
8. Pavyzdiui, Harry Frankfurtas, Freedom df the Will and the Concept of a
Person, Journal of Philosophy, 67 (1971); Amartya en, Choice, Orderings and
Morality, knygoje Stephan Komer, ed., PracticalReason (New Heaven: Yale University Press, 1974); R. C. Jeffery, Preference among Preferences, Journal ofPhi
losophy, 71 (1974); A. O. Hirschman, Shifting Involvements (Princeton: Princeton
University Press, 1982), sk. 4.
9. i doktrina eina Kanto laisvs teorij, kuri, jei j i viso galima suprasti, yra
pagarsjusi kaip sunkiai apginama nuoseklumo poiriu. Daugiau komentar apiej
r. sk. 4.
10. A aptariau tai knygoje Morality: An Introduction to Ethics (New Yourk:
Harper and Row, 1972).
11. Deontologinio ir teleologinio skirtis ia vesta labai bendrais bruoais. ios
skirties domumas gldi kitame lygmenyje - nesutarimuose morals svarbos klausi
mu, r. sk. 10. Tai tik viena i daugelio galim skiri. Turtingiausia klasifikacija r. W.K. Frankena, Ethics, 2nd ed. (Englewood Cliffs: Prentice Hali, 1973).
12. G. E. Moore, Principia Ethica (1903) (Cambridge University Press, 1959),
skirsniai 17 ir 89. Jis atmet i pair straipsnyje A Reply to My Critics,
P. A. Schilpp, ed., The Philosophy of G. E, Moore (La alie: Open Court Publishing
Co., 1942). Atrod, kad jau knygoje Ethics (1912) ios pozicijos buvo atsisakyta,
bet, pasak Mooreo, ioje knygoje jis tik susilaik ireikti i mint.
13. Aikaus diskursyvaus racionalumo reikalavimas nra iuolaikinio pasaulio
ypatumas, vienokia ar kitokia formajis skambjo nuo Sokrato laik, taiau iandien
takingiausi pagrindimo modeliai bei vieningo kriterijaus reikalavimai yra neabejotinai
modernaus biurokratinio racionalumo iraika. Klausimas yra susijs su grynos,
socialiai neapibrtos savasties istorija. Apie tai usiminiau anksiau, 6 pastaboje:
Maclntyreas perdeda sakydamas, jog tai grynai iuolaikin samprata. Plaiau apie
tai, ko racionalumas turi pagrindo reikalauti i sprendim sistemos, net kai ji ireikta
formaliais terminais, r. Amartya en, Collective Choice and Soiai Welfare (San
Francisko: Holden Day, 1970) ir Radonai Fools, perspausdinta rinkinyje Choice,
Welfare and Measurement (Oxford: Blacjwell, 1982); A. en and B. Williams, eds.,
Utilitarianism and Beyond (New York: Cambridge University Press, 1982), Intro
duction, pp. 16-18.
14. Tam prietarauja Edwardas J. Bondas, Reason and Value (New York: Camb
ridge University Press, 1983).
15. Apie akrasia problem plaiau r.: Donald Davidson, How Is Weakness of
the Will Possible?, knygoje Joel Feinberg, ed., Morai Concepts (New York: Oxford
University Press, 1969); David Pears, Motivated Irrationality (New York: Oxford
University Press, 1984).
194
______________________ Pastabos ______________________
2. Archimedikas takas
1. Robert Nozick, PhilosophicalExplanations (Cambridge: Hanvard University
Press, 1981), p. 408.
2. G. E. Moore, Proof of an Extemal World, perspausdintajo kn. Philosophical
Papers (Atlantic Highlands, N.J.: Humanities Press, 1977). Apie Mooreo atsako
skeptikui poveik r. Thompson Clarke, The Legacy of Scepticism, Journal of
Philosophy, 69 (1972).
3. Renford Bambrough, Morai Scepticism and Morai Knowledge (Atlantic High
lands: N.J.: Humanities Press, 1979), p. 15.
4. r. Myls Bumyeat, Can the Sceptic live his Scepticism?, kn. Malcolm
Schofield, Myls Bumyeat and Jonathan Barnes, eds., Doubt and Dogmatism: Studies in Helenistic Epistemology (New York: Oxford University Press, 1980), per
spausdinta kn. Myls Bumyeat, ed., The Sceptical Tradition (Berkeley: University
of Califomia Press, 1983).
5. Plg. The Analogy of City and Soul in Platos Republic, kn. E. N. Lee,
A. P. Mourelatos, and R. M. Rorty, eds., Exegesis and Argument, Studies in Greek
Philosophy presented to Gregory Vlastos (Assen: Van Gorcum, 1973).
6. Tokius nestabilumus tiksliai apibdina Kalinio dilema, r. pvz. Robert D. Luce
and Howard Raiffa, Gams andDecisions (New York: John Wiley, 1957). Hobbeso
politin teorija remiasi vienu i ios problemos sprendimo bd. Apie toki klausi
m relevantikum etikai r. Edna Ullmann-Margalit, The Emergence ofNorms (New
York: Oxford University Press, 1977).
3. Pagrindai: gerabuvis
1. Graik k. odis dikaiosyne, kuris ia veriamas kaip teisingumas, turi platesn
reikm negu jo anglikas atitikmuo. Plaiau apie kai kurias antikines pairas iais
klausimais a raiau straipsnyje apie graik filosofij kn. M. I. Finley, ed., The
Legacy of Greece (New York: Oxford University Press, 1981), kur i diskusija i
dalies pakartoja.
2. Nenaudinga prielaida, kad graik etini idj palyginimas su iuolaikinmis,
ypa kantikosiomis idjomis, yra nepalankus pirmosioms, bdinga gerai inomai
knygai - A.W. Adkins, Merit and Responsibility (Chicago: University of Chicago
Press, 1975).
3. Aristotelio tvirtinimas yra gerokai silpnesnis, r. toliau, p. 42.
4. Dabartiniai tyrinjimai, r. Paul Helm, ed., Divine Commmands andMorality
(New York: Oxford University Press, 1981). Apie egoizmo klausimr. God, Morality
and Prudence, kn. Morality. Apie galimyb ivesti privalo is yra r. sk. 7.
195

5. Kaip turtume tave palaidoti? - paklaus Kritonas. - Kaip tik norsite, sak jis, - jei tik pagausite mane ir neeisite nuo js pasprukti. - Platonas, Faidonas 115 c-d.
6. Aristotelio vardas siejamas su dviem knygomis, kuri pavadinimuose yra
etika - Nikomacho ir Eudemo. Dalis mediagos yra abiejose. prasta manyti, kad
Nikomacho etika yra autentikesn, bet r. Anthony Kenny, The Aristotelian Ethics
(New York: Oxford University Presss, 1978). Nekainojamas komentaras yra Sarah
Broadie, Ethics with Aristotle (Oxford University Press, 1990). Amelie Rorty, ed.,
Essays on Aristotle s Ethics (Berkeley: University of Califomia Press, 1981).
7. Aristotelis sako, kad gero mogaus draugas yra kitas jis pats [lietuvikame
J. Dumiaus vertime i senosios graik k.: antrasis a, - vertjos pastaba] (Niko
macho etika 1166 a 31), fraz, kuri ireikia tikr tamp Aristotelio etikoje tarp
draugysts ir savipakankamumo. Taiau dabar a manau, jog Aristotelio pair
kritika, kuri esu pareiks kita proga (Morai LuckyNew York: Cambridge Universi
ty Press, 1981, p. 15), pabrdamas i fraz, yra perdta. iuo klausimu jauiuosi
skolingas Marthai Nusbaum, r. jos Fragility of Goodness (New York: Cambridge
University Press, 1985, 3 dalis). Taip pat r. John Cooper, Aristotle on Friendship, kn. Rorty, Essays on Aristotle s Ethics.
8. r. P. F. Strawson, Freedom and Resentment, perspausdinta kn. Freedom
and Resentment and Other Essays (New York: Methuen, 1976). Morals ypatumus
ir kalts sampratjoje aptarsiu sk. 10.
9. Nikomacho etika 1113b 18. Apie Aristotel ir laisv vali r. Richard Sorabji,
Necessity, Cause and Blame: Perspectives on Aristotle's Theory (Ithaca: Comell
University Press, 1980), ypa 5 dal.
10. Nors Aristotelis sako, kadjie yra, ir pabria tuos atvejus, kai mons blogais
proiais sugadina savo charakterius: Nikomacho etika 1114a 3-8,1114b 25 - 1115a 2;
pastarajame fragmente jis sako, kad veiksmai ir nuostatos formos yra ne vienaip
savanoriki. r. Myls Bumyeat, Aristotelis apie mokymsi bti geram, kn.
Rorty,- Essays on Aristotle's Ethics, kurioje aptarinjamas Aristotelio tyrinjim
pobdis.
11. Pavyzdiui, John Rawls, A Theory ofJustice (Cambridge: Harvard Universi
ty Press, 1972), sec. 45, pp. 293-298; taip pat r. sec. 63, pp. 409-411, ir sec. 64, pp.
416-424. Prieingas poiris, r. Derek Parfit, Reasons and Persons (Oxford: Clarendon Press, 1984).
12. Esama analogijos tarp silomos reali interes sampratos ir grynai kognityvini interes teorijos tam tikr svarstym. Kai galima klaida, daugeliu atvej patyri
njs aplinkybes pagerintum savj inojim. Vienas tokio tyrinjimo rezultatas gali imokti nelikti apgautas. Taiau esama kitoki klaidos aplinkybi, toki kaip
sapnavimas, kuriose tai nemanoma (i ia ypatingas j vaidmuo filosofinio skepti
196
______________________ Pastabos ______________________

cizmo gajumui). vertinimas, kas yra netvarkoje su iomis aplinkybmis, sykiu pa
aikina, kodl pats tas vertinimas negali bti taikomas atitinkamose aplinkybse.
r. mano: Descartes TheProjectofPureEnuiiy (Atlantic Highlands, N.J.: Humanities Press, 1978), sk. 2, 3 priedas.
13. John Maynard Smith, Evolution and the Theory of Gams (New York: Cambridge University Press, 1982), Michael Ruse, Sociobiology: Sense or Nonsense?
(Hingham, Mass: Kluwer Boston, 1979) pateikia ger kritin kai kuri pagrindini
klausim vertinim. Tinkamumo (fitness), vartojamo tekste, apibrimas irjo reik
m - r. Richard M. Burian Adaptation kn. Marjorie Grene, ed., Dimensions of
Darwinism (New York: Cambridge University Press, 1983). Plaiau apie evoliucin
biologij ir etik, ypa apie galimus apribojimus institucijoms r. Evolution, Ethics
and the Representation Problem, kn. D. S. Bendall, ed., Evolution From Molecules
to Men (New York: Cambridge University Press, 1983).
14. Apie i Freudo minties dimensij r. Philip Rieff, Freud: The Mind of the
Moralist 3rd ed. (Chicago: Chicago University Press, 1979).
15. Puikiai apie tai rao Hannah Arendt, Eichmann in Jerusalem: a Report on the
Banality ofEvil (New York, 1963, Penguin Books, 1977). Grio atvilgiu padariniai
prieingi.
16. r. Noam Chomsky darbus, ypa Language and Mind (New York: Harcourt
Brace Jovanovich, 1972). Bendras vertinimas, r. John Lyons, Noam Chomsky
(London, 1970; New York: Penguin Books, 1978).
17. Detaliau klausim nagrinjau straipsnyje Egoism and Altruism, kn. Problems of the Self(Ncw York: Cambridge University Press, 1973).
18. reikalavim - kad iorinis vilgsnis, kuriuo galiu suprasti savo nuostatas,
neturt mans atskirti nuo j - kitokiu poiriu (kitokia suprasti prasme) palie
sime 6 sk.
4. Pagrindai: praktinis protas

1. Kanto poir galbt geriausiai reziumuot toks pasakymas: jis pateikia mora
ls bei praktinio proto sampratas ir suveda jas vien.
2. Samprotavimas, kur pltosiu, keletu aspekt panaus t, kur pasil Alan
Gewirth knygoje Reason andMorality (Chicago: University of Chicago Press, 1977).
Gewirthas sako: Nors veiksmo svarba moralinei filosofijai buvo pripastama nuo
senovs graik laik, iki iol niekas nepastebjo, kad veiksmo prigimties klausimas
priklauso paiam aukiausio morals principo turiniui ir pagrindimui (p. 26).Gewirtho dstymas turi daug originali bruo, taiau a manau, jog jis nepakankamai
vertina savo projekto panaum Kanto. Nors Gewirtho interpretacija kai kuriais
197

aspektais skiriasi nuo tos, kuri ia svarstome, a manau, kadjo neskms prieastys
tos paios.
3. Neutenka pasakyti: troktam rezultat eina ir tai, kad tu kak darysi. Ta
formul vienodai gerai tikt ir ankstesniam atvejui - pavyzdiui, tu nori rezultato,
kur eina ne tik jos simyljimas, bet ir tai, kad tu j merginsi. Apie kai kuriuos
tolesnius sunkumus ir viso ito ry su konsekvencializmu r. A Critiue of Utilitarianism, kn. J. J. Smart and Bemard Williams, Utilitarianism: For and Against
(New York: Cambridge University Press, 1973), 2 dalis.
4. r. mano Descartes: The Project ofPure Enuiry, sk. 1.
5. Tokio pobdio struktros bdingos intencionalumo fenomenams. Ypa r.
H. P. Grice MeaningPhilosophicalReviewy66 (1957) ir John Sqslt\, Intentionality
(New York: Cambridge University Press, 1983).
6. Kaip parodo Gewirth, p. 53.
7. Hobbesui atrod, kad kaip tik taip yra, bet nra lengva atskirti tai, kjis laik
btina bet kurio norjimo dalimi, nuojo negailestingo poirio tai, kas vykt mums
siekiant ar isaugant k nors, jei nebt suvereno.
8. Gewirthas eina iuo keliu.
9. Svarbu ne tai, kad trokimas nra pakankama prieastis veikti. A jau sakiau,
kadjo pakanka (1 skyrius). Tiesa yra ta, kad veiksmo prieastis ne visada suvedama
vertinim.
10. Plaiau apie preskripcijas r. R. M. Hare pair aptarim 6 ir 7 skyriuose.
11. Gewirthas naudoja tokio pobdio argument, p. 80
12. Max Stimer, Der Einziger undsein Eigenthum, S. T. Byingtono iversta kaip
The Ego and His Own, ed. James Martin (Sun City, Cal.: West World Press, 1982),
p. 128.
13. Grundwork, H. J. Patono iversta kaip The Morai Law (Totowa, N.J.:
Bames and Noble Books, 1978), p. 88. Apie kit kategorinio imperatyvo formu
luot Kantas rao: Racionali btyb turi visada irti save kaip kuriani
dsnius tiksl viepatijoje, kuri manoma tik dl laisvos valios - ar i bt tik
narys, ar vadovas (p. 101). Man is fragmentas atrodo geriausiai ireikiantis jo
koncepcij.
14. Tai patikrinimas, kur iband Johnas Rawlsas savo teisingumo teorijoje,
aptariamas 5 skyriuje. Taip pat r. Amartya en, Informational Analysis of Morai
Principles, kn. Radonai Action, ed. T. R. Harrison (New York: Cambridge Universi
ty Press, 1979).
15. Pavyzdiui, r. Praktinio proto kritikos II teorem. i trumpa nuoroda apie
Kanto pozicij determinizmo klausimu neatsivelgia paslaptingiausijo koncepci
jos viet - jo determinizm vis vyki atvilgiu; jis pripaino, kad veiksmai yra
vykiai; tikjo laisva valia; ir pasmerk, jo odiais tariant, pasigailtinus gudravi
198
______________________ Pastabos ______________________

mus derinant laisv vali su determinizmu ir iskiriant speciali prieasi r
laisviems veiksmams.
16. David Wiggins, Towards a Credible Form of Libertarianism, kn. Ted Honderich, ed., Essays on Freedom ofAction (Boston: Routledge and Kegan Paul, 1978)
pateikia domi argument prie sivaizduojam simetrij ir prie Kanto tvirtinim,
jog prieastingai determinuota mintis negali bti racionali, - tvirtinim, kuris vulgari
zuota forma yra taps populiaria preke libertarini mstytoj rankose. Taiau jeigu
tiesa tai, kad laisvs poiriu esama asimetrijos tarp faktins minties ir praktinio
svarstymo, tai samprotavimo, kur ia svarstau, neigelbs: iame samprotavime
bandymas grsti nealikum praktinio svarstymo laisve kaip tik priklauso nuo to,
jog laisv ia interpretuojama taip, kad tikt ir faktinei miniai (Kantas man, jog taip
ir yra).
17. Svarstydamas iuos klausimus labai daug pasismiau i Thomaso Nagelo ir
diskusij su juo.
18. Tai i dalies paties Kanto poiris, r. Grynojo proto kritika, sk. Apie
grynojo proto paralogizmus. Taiau is transcendentalinis A, kuris bendruoju min
ties atveju yra formalus, morals srityje Kanto yra priveriamas nuveikti ymiai
daugiau.
19. Taiau dl perspektyvinio tam tikro inojimo pobdio gali bti nemanoma
sujungti kiekvien ties su kiekviena kita tiesa: r. sk. 8.
5. Etins teorijos kryptys

1. Scanlon, Contractualism and Utilitarianism, kn. en and Williams, Utilitarianism and Beyond, p. 110. Esu ne syk skolingas iam straipsniui.
2. Ibid., p. 116.
3. Tai gali bti laikoma utilitarizmo kriterijumi: r. en and Williams, Utilitaria
nism and Beyond, pp. 2-4 ir Amartya en, Utilitarianism and Welfarism, Journal
ofPhilosophy, 76 (1979). Apie kai kurias utilitarizmo perskyras r. J. J. C. Smart and
B. Williams, Utilitarianism: For and Against (New York: Cambridge University
Press, 1973). Naujausi darb apvalg pateikia James Griffin, Modem Utilitaria
nism, Revue Internationalephilosophie, 141 (1982).
4. Apie painiav, reikalaujani tobulinti i formul, r. Utilitarizmo kritika,
kn. Smart and Williams, Utilitarianism, 2 dalis.
5. Grietai kalbant, sum ranguojantis konsekventizmas, orientuotas gerovs
valstyb (sum-ranking welfarist conseuentialism). r. 3 pastab.
6. Apie tokio ryio poveik atsakomybs klausimams r. A Critiue of Utilita
rianism, 3 ir 5 dal, taip pat Samuel Scheffler, The Rejection of Conseuentialism
(New York: Oxford University Press, 1982).
199

7. Kai kurie utilitaristai siekia padidinti savo skaitytoj neapibrtos kalts
jausm. Pavyzdiui, Peteris Singeris, kuris savo knygoje Practical Ethics (New York:
Cambridge University Press, 1980) akivaizdiai labiau rpinasi padaryti btent tok
poveik, o ne pademonstruoti jo teorin pagrind, tai lemia labai pavirutinik klau
sim nagrinjim. Panau, kad tokia moralizavimo taktika gali duoti prieingus rezul
tatus: gynybik ir eidi reakcij, taigi - rpesio sumajim. Tai pastebima
tyrimuose ir iuo metu - tiesiog aplink mus. iokius tokius tyrimus r. James S. Fishkin,
Beyond Subjective Morality (New York: Yale University Press, 1984).
8. r. John Rawls,^ Theory ofJustice (Cambridge: Cambridge University Press,
1971) ir straipsnius, nurodomus io skyriaus 10 pastaboje. Naudingas rinkinys Norman Daniels, Reading Rawls (New York: Basic Books, 1975).
9. Svarbi io modelio pasekm, su kuria turi sutikti Ravvlsas, yra netiktina istorijos painimas nra btinas moksliniam socialiniam painimui, nebent Rawlsas
pripaint, kas dar maiau tiktina, jog galima painti istorijos eig neinant savo
vietos joje. Tai, kad i teorija, kaip ir kitos tokio pobdio teorijos, yra aistorika svarbus jos ypatumas.
10. Rawls, pp. 60, 83. Galutin, detalesn princip formuluot p. 302.
11. r. Rawls, Kantian Construction in Morai Theory, Journal ofPhilosophy,
77 (1980) ir Soiai Unity and Primary Goods, kn. en and Williams, Utilitarianism; taip pat T. M. Scanlon, Preferencies and Urgency, Journal ofPhilosophy,
72 (1975).
12. Harsanyi argumentacija pateikiama tekstuose, trauktuose jo Essays in
Ethics, Soiai Behavior, and Scientific Explanation (Boston: Dordrecht Reidel, 1976).
Taip pat r. Morality and the Theory of Rational Behaviour, perspausdinta en
and Williams, Utilitarianism. Scanlonas straipsnyje, mintame 1pastaboje, domiai
atskiria Harsanyi samprotavimus nuo tikro kontraktyvistinio poirio.
13. Tai ypa aktualu demografinei politikai. r. Derek Parfit, On Doing the Best
for our Children, kn. M. D. Bayles, ed., Ethics andPopulation (Cambridge: Schenkman, 1976); Future Generations: Further Problems, Philosophy and Public Affairs, 11 (1982); ir Reasons and Persons (Oxford: Clarendon Press, 1984). Also
J. McMahan, Problems of Population Theory, Ethics, 92 (1981).
14. Pristatyta Morai Thinking (New York: Oxford University Press, 1981).
Hareo teorija vystsi, todl nurodysiu ir kai kurias ankstesnes jo pairas, idsty
tas The Language of Morais (New York: Oxford University Press, 1952; rev. ed.
1961) ir Freedom and Reason (New York: Oxford University Press, 1965).
15. Hareas turi savo ideal stebtoj, vadinam archangelu. Firtho teorija
pateikta Ethical Absolutism and the Ideal Observer, Philosophy and Phenomenological Research, 12 (1952), pp. 317-345. Kritika, r. R. B. Brandt, ATheory of the
Good and the Right (New York: Oxford University Press, 1979), pp. 225ff. Pastabos
apie abi versijas, r. Derek Parfit, Later Slaves and Morai Principles, kn. Alan
200
______________________ Pastabos ______________________

Montefiore, ed., Philosophy and Personai Relations (Montreal: McGill-Queens University Press, 1973), pp. 149-150 ir pastabas 30-34.
16. Hare, Morai Thinking, p. 170.
17. John Mackie, Ethics: Inventing Right and Wrong (New York: Penguin, 1977),
p. 97. Pasilymas atmesti grynai kiekybinius skirtumus kaip moralikai nerelevantikus nurodo fakt, kad mano buvimas manimi ir tavo buvimas tavimi negali
savaime tapti pagrindu traktuoti mus skirtingai. A abejoju, ar net tai turi k nors
ypatingai bendro su morals kalba. Plaiau apie universalizuojamumr. sk. 6
18. en and Williams, Utilitarianism, p. 8.
19. Morality and the Theory of Rational Behaviour, minta 11 pastaboje.
20. Hareas irykina (Morai Thinking, pp. lOlff.), kad is metodas pats savai
me neturi maksimizuoti gerovs visais laikais. Ar jis t padaro, ar ne priklauso nuo
kitko - kaip mogus vertina savo dabar-dl-tada preferencijas, kurios yra inom
tada-dl-tada preferencij pakaitalai, lyginant su kitomis dabar-dl-tada bei dabardl-dabar preferencijomis. r. Parfit, Reasons and Persons, mint 12 pastaboje, rafinuot praktinio proto rpesi dl ateities analiz ir jos panaumus lyginant su
rpinimusi kitais monmis.
21. John Findley, Values and Intentions (Atlantic Highlands, N.J.: Humanities
Press, 1978), pp. 235-236.
22. Hare, Morai Thinking, pp. 95-96.
23. Ibid., p. 96.
6. Teorija ir prietarai
1. io amiaus intuityvistai - G. E. Moore'as, Davidas Rossas (r. 10 sk.) ir
H. A. Prichardas buvo intuityvistai. Anksteni panaios tradicijos atstovai - Richar
das Priceas (A Review of the Principal Questions in Morais, 1758) ir Williamas
Whewellas (The Elements ofMorality, 1845).
2. Intuityvizm, ypa u dogmatikum, nuolat kritikavo Johnas Stewartas Millis, r. jo Autobiography, ed., Jack Stillinger (Boston: Houghton MifFlin Co., 1964),
pp. 134-135. Intuityvizmo epistemologija buvo smarkiai kritikuojama 6-tame de
imtmetyje. r. Hare, The Language of Morais, taip pat e.g. Stephen Toulmin, The
Place ofReason in Ethics (New York: Cambridge University Press, 1950) ir Patrick
Nowell-Smith, Ethics (New.York: Penguin, 1954).
3. Reikia priminti, kad troleibuso problema, kaip tapo prasta j vadinti, pir
miausia buvo pasilyta Philippos Foot, The Problem of Abortion and the Double
Effect, perspausdinta jos knygoje Virtues and Vices (Berkeley: University of Califomia Press, 1978) - siekiant aptarti, kiek prasminio ryio tarp prieastini situaci
jos ryi ir moralini ivad, susijusi su ta situacija; is klausimas dalyvauja tokiose
201

doktrinose kaip Dvigubo efekto principas. Pavyzdiai, net jei jie visai igalvoti, gali
pasirodyti labai tinkami tokio pobdio klausimams. Esama kitoki atvej, kada
pavyzdiai gali bti prasmingi, kaip tik dl to, kad fantastiniai; inomas Judith Jarvis
Thomson pavyzdys, panaudotas diskutuojant aborto klausim, efektyvus kaip tik
dl savo baisaus nerealistikumo: In Defence of Abortion, perspausdinta kn. Marshall Cohen, Thomas Nagel, and Thomas Scanlon, eds., The Rights and Wrongs of
Abortion (Princeton: Princeton University Press, 1974). Bendra fantastini pavyz
di naudojimo kalbant apie kasdienes moralines intuicijas (bet ne pamatiniame
moralins minties lygmenyje) kritika, r. Hare, Morai Thinking.
4. Tai plati ir nepakankamai tiksli prielaida. Ji vaidina svarb vaidmen Bruceo
Ackermano modelyje, r. jo Soiai Justice in the Liberal State (New Haven: Yale
University Press, 1980); io modelio kritika - Ackermano knygos komentarai Ethics, 93 (1983).
5. metod Rawlsas aprao savo knygoje/i Theory ofJustice, pp. 20ff ir susieja
j su Aristoteliu, pp. 48-51.
6. Rawlsas tai vadina vieumo reikalavimu: r. A Theory ofJustice, p. 133 ir
kitur, ypa 29 skirsn. Kritika ikreiptos smons aspektu - r. nuorodas kritin
teorij, sk. 9, pastaba 11.
7. Jurgeno Habermaso mogikj santyki, kuriems nebdingas dominavimas,
modelis remiasi labai grietomis kantikomis prielaidomis ir taip pat kenia nuo
beribio aikumo reikalavimo.
8. r., pavyzdiui, knygos The Phenomenology of Spirit, trans. A.V. Miller
(Oxford: Clarendon Press, 1977), skyri, pavadint The Actualization of Rational
Sef-Consciousness through Its Own Activity. Komentarus r. Charles Taylor,
Hegel (New York: Cambdridge University Press, 1975); Judith N. Shklar, Freedom
and Independence (New York: Cambridge University Press, 1976).
9. Sidgwicko knyga pirm kart paskelbta 1874; jis ileido j kelet kart su
gausiais pakeitimais. ia cituojama i septintojo leidimo (London, 1907, pakartotinai
ileista-1962), p. 382; iraika universumo poiriu dar kart pasirodo p. 420, be
atsipraymo. A raiau apie Sidgwick ir problemas, kurios kyla jo tipo teorijai
straipsnyje The Point of View of the Universe: Sidgwick and the Ambitions of
Ethics, Cambridge Review, 7 (1982). Dalis io skyriaus mediagos paimta i to
straipsnio.
10. The Methods of Ethics, pp. 338, 406.
11. ios iraikos vartojamos jo Ethical Theory and Utilitarianism, knygoje
H. D. Lewis, ed., Contemporary British Philosophy (Atlantic Highlands, N.J.: Humanities Press, 1976); perspausdinta knygoje en and Williams, Utilitarianism.
12. Methods, pp. 489-490. Sidgwicko poir nagrinja Derek Parfit savo Reasons and Persons (Oxford: Clarendon Press, 1984), detaliai svarstydamas etins
202
______________________ Pastabos ______________________

teorijos savyb bti savegriaunania arba kitaip - savepanaikinania. Parfit
labiausiai domina klausimas, ar tai, kad etin teorija pasiymi viena i savybi,
rodo, kadji yra neteisinga. Man nra taip aiku kaipjam, k tai reikia. io skyriaus
diskusija sukasi apie klausim, kokio pobdio gyvenimo - socialinio ar asmeninio reikia, kad knyt toki teorij.
13. Joseph Butler, Fifteen Sermons Preachedat the Rolls Chapel, XI pamokslas.
Ramybs valand atrandame, kadjokio savo siekio negalime pagrsti, kol nesitiki
name, jog jis prisids prie ms laims arba bent nebus jai prieingas. domu, kad
ginytina, ar Butleris laik savo atradim gerai pagrstu.
14. r. mano Descartes: The Project ofPure Enuiry. Toki koncepcij atmeta,
pavyzdiui, Richardas Rorty, kurio poiris aptariamas sk. 8. David Wiggins Truth,
Invention and the Meaning of Life (British Academy lecture, 1976), atskiria, viena
vertus, visus tokius poirius ir, kita vertus - perspektyvas, tinkanias etikai; nors
aikindamas pastarsias Wigginsas yra artimesnis Johno McDowello poiriui, ap
tariamam sk. 8, negu tam, kuris dstomas ioje knygoje.
15. Tai neprietarauja antropiniam principui, kur diskutuoja kai kurie fizikos
teoretikai bei kosmologai, tvirtinantys, jog tam tikros hipotezs apie visat yra
nemanomos vien dl fakto, kad mes egzistuojame ir stebime j.
16. John Locke, Es apie mogaus intelekt, I.iii.4 (Vilnius: Pradai, 2000).
17. Michael Tooley, Abortion and Infanticide, Cohen, Nagel, and Scanlon, The
Rights and Wrongs ofAbortion, taip patjo Abortion and Infanticide (Oxford: Clarendon Press, 1983).
18. Esama, inoma, ir kitos, ne tokios paguodianios galimybs, apie kurijau
buvo usiminta aptariant netiesiogin utilitarizm: vienas principas, taikomas sau
paiam kaip praktikai, duoda pagrindo prie pat save.
19. Asmen, kuriam netinka Tooley tipo argumentacija, aikina Davidas Wigginsas, Sameness and Substance (Cambridge: Harvard University Press, 1980), sk. 6,
ypa pp. 169-172.
20. Atrodo, termin ved Richardas D. Ryderis, r. jo Victims ofScience: The
se of Animals in Research (London: Davis-Poynter, 1975). iandien esama daug
knyg apie ms santykio su kitais gyvnais etik, daugumaj ragina gerbti tai, kas
vadinama gyvn teismis. Negaliu ia isamiau panagrinti ios temos. Verta
paymti, labai trumpai, tris dalykus. Pirma, turime pakankamai prieasi nedaryti
gyvnams skausmo, bet kol kas niekas neparod, nebent retorikai, kaip tai pagrin
diama teismis. Teiss yra atskira etini motyv ris irjos geriausiai paaikinamos
kalbant apie lkesi ipildym (r. sk. 10, apie sipareigojimus), o toks odynas
netinkamas gyvnams. (Prieing poir dsto Tomas Reganas. The Casefor Animal Rights [Berkeley: University of Califomia Press, 1983].) Antra, jei remiamasi
paprasiausiu utilitaristiniu pagrindu - mainti skausm, lieka neaiku, kodl netur
203

tume jaustis sipareigoj, kaip pastebjo Ritchie prie daugel met (Natrai Rights,
1894), kiekvien laisv valand paskirti gamtos saugojimui. Treia, yra tokia argu
mentacijos linija, kuri ms santykius su gyvnais grindia bendrja teleologija;
pastaroji skatina mus irti gyvnus ne kaip gamtinius iteklius, o kaip tuos, su
kuriais dalijams tuo paiu pasauliu (r. Stephen R. L. Clark. The Morai Status of
Animals [New York: Oxford University Press, 1977]). Bet a negaliu suprasti, kodl,
remiantis bet kuria realistine ms ir kit gyvn natrali tarpusavio santyki
interpretacij, tai ukerta mums kelijuos valgyti.
21.
Kaip prietaras jis visikai maai kuo skiriasi nuo to, k minjo Sheridano
Jackas Absoliutas [XVIII a. angl dramaturgo Sheridano komedijos veikjas - Vert
jos pastaba]: A prisipastu, kad veriau turiau pasirinkti, kad mano mona
turt prast galni skaii ir saikingo dydio upakal: ir nors viena akis gali bti
visai priimtina, vis dlto prietarai visuomet atiduoda pirmenyb dviems, tad neno
riau bti originalus iuo klausimu (The Rivals, III, 1).
7. Lingvistinis poskis
1. poir aptariu savo knygos Morality: An Introduction to Ethics (New York:
Harper and Row, 1972) dalyje Gris. Mooreas, atsakydamas savo kritikams A Reply to My Critics (r. sk. 1, pastab 12) - sutiko, kad natrali ir nenatrali
savybi perskyra knygoje Principia Ethica paaikinta nepatenkinamai, taiau neat
met jos visikai.
2. David Hume, A Treatise ofHuman Nature (1739), III.i.i.
3. r. vairius straipsnius apie Humeo minties interpretacij knygoje W. D. Hudson, ed., The Is-Ought Question (New York: St. Martins Press, 1969); taip pat John
Mackie, Hume's Morai Theory (Boston: Routledge and Kegan Paul, 1980), pp. 6163, irjo Ethics: Inventing Right and Wrong (New York: Penguin, 1977), pp. 64-73.
4. Hare, Morai Thinking, p. 21.
5. ia a skolingas Davidui Wigginsui, r. jo Truth, Invention and the Meaning
of Life (British Academy Lecture, 1976) ir Deliberation and Practical Reason,
knygoje Amelie O. Rorty, ed., Essays on Aristotle s Ethics (Berkeley: University of
Califomia Press, 1981).
6. Posakis lingvistinis poskis - tai straipsni apie filosofin metod rinkinio,
kur ileido Richardas Rorty (Chicago: University of Chicago Press, 1967), pavadi
nimas.
7. Iimtis - Peteris Winchas, knygoje The Idea ofa Soiai Science andIts Relation
to Philosophy (London, 1958; Atlantic Highlands, N.J.: Humanities Press, 1970) ir
kitur.
204
_________________________ Pastabos _____
8. inojimas, mokslas, konvergencija

1. Geriausias tokios - vertinamojo praktin - redukcijos kelias eina per preskriptyvumo svok. Ta strategija buvo kritikuojama ankstesniame skyriuje.
2. r. Wigginso darb, cituot sk. 7, pastaba 5.
3. Richard Rorty, Philosophy and the Mirror of Nature (Princeton: Princeton
University Press, 1980), pp. 344-345. A detaliau aptariau Rorty pairas recen
zuodamas jo Conseuences ofPragmatism (Minneapolis: University of Minnesota
Press, 1982): New York Review of Books, 28 April 1983.
4. Esama painiavos tarp to, kas galt bti vadinama empiriniu ir transcendenti
niu pragmatizmu. Panaios problemos bdingos ir vlyvajam Wittgensteino darbui,
r. Wittgenstein and Idealism mano knygoje Morai Luck\ taip pat Jonathan Lear,
Leaving the World Alone, Journal ofPhilosophy, 79 (1982).
5. Richard Rorty, The World Well Lot, knygoje Conseuences ofPragmatism,
p. 14. Taip pat r. Donald Davidson, The Very Idea of a Conceptual Scheme,
Proceedings andAddresses ofthe American Philosophical Association, 67 (1973-74).
6. Apie tai jau usiminme sk. 6, pastaboje 14. Taip pat r. N. Jardine, The
Possibility of Absolutism, knygoje D. H. Mellor, ed., Science, Belief andBehaviour: Essays in Honour of R. Braithwaite (New York: Cambridge University Press,
1980); ir Colin McGinn, The Subjective View (Oxford Clarendon Press, 1983).
7. Ypa John McDowell, Are Morai Reuirements Hypothetical Imperatives?, Proceedings ofAristotelian Society, suppl. Vol. 52 (1978); Virtue and Reason, Monist, 62 (1979). McDowel labiausiai domina dorybingo asmens protas ir
motyvacija, bet, mano nuomone, jo poiris leidia daryti bendresnes ivadas, apta
riamas mano tekste. I esms idja, kad neturint bendro vertinamojo intereso gali bti
nemanoma rasti vertinamj svok, yra Wittgensteino. Pirm kartj igirdau semi
nare 6-tame deimtmetyje i Filippaos Foot ir Iriss Murdoch. Apie Wittgensteino
vlyvosios filosofijos taikym etikai r. Hanna F. Pitkin, Wittgenstein and Justice
(Berkeley: University of Califomia Press, 1972) ir Sabina Lovibond, Realistu and
Imagination in Ethics (Minneapolis: University of Minnesota Press, 1983). Plaios
apimties pamstymai, artimi Wittgensteinui, r. Stanley Cavell, The ClaimforReason (New York: Oxford University Press, 1979), ypa 3 ir 4 d. Asmeninis paties
Wittgensteino poiris etiniais klausimais yra atskiras dalykas: r. pomirtin A Lecture on Ethics, PhilosophicalReview, 74 (1965); Rush Rhees, Some Developments
of Wittgensteins View of Ethics, ibid.; B. F. McGuiness, The Mysticism of the
Tractatus, ibid., 75 (1966). Pats McDowellas daro proto filosofijai svarbias iva
das, atmesdamas schem sitikinimas ir trokimas (belief and desire) kaip racio
nalaus veiksmo model. A nesutinku sujo ivadomis, bet ia to plaiau neaptarin-
205

siu. Kai kurie tolesni io skyriaus pasvarstymai apie skirtumus tarp etini sitikini
m irjuslinio suvokimo yra artimai su tuo susij.
8. McDowell (Virtue and Reason) numato toki galimyb, bet i to nepadaro
joki ivad ir visikai nepaiso tarpkultrinio konflikto. Jis atskleidia skepticizmo
etikos objektyvumo klausimu ry su tuo, k jis vadina lktu scientizmu, o kita
vertus, su filosofine patologija, galvos svaiguliu susidrus su nepagrstomis prakti
komis. Nesigilinant jo poir mokslus, atrodo, kad McDowelas nelabai domisi net
ir istorija ir nepasako nieko apie tai, kaip keitsi poiriai bgant laikui. Paymtina,
kad aptarindamas dorybes, kurias daugiausiai sieja su Aristoteliu, jis naudoja geru
mo (kindness) pavyzd, kurio nra aristotelikame dorybi srae.
9. Subtiliausias ir iradingiausias man inomas propozicinio inojimo aptarimas
yra Roberto Nozicko - Philosophical Explanations, sk. 3 Kai kuriuos pagrindinius
jo aikinimo bruous, vis pirma - tariamosios nuosakos sakinius, pirmas aptar
Fredas Dretske, Nozickas pats tai pripasta, r. minto veikalo sk. 3 pastab 53
(p. 630), kurioje pateikiamos nuorodos.
10. Kiek apytikriai? Galbt a negaliu skaityti keturi tak kaip 4, bet a galiu
skaityti eis takus kaip 6. O k, jei a galiu skaityti tik eis takus kaip 6, o visa
kita - kaip ne 6?
11. Alfred Tarki, The Concept of Truth in Formalised Languages, knygoje
Logic, Semantics, Meta-Mathematics (Indianapolis: Hacket Publishing Co., 1981).
Nagrinjamu klausimu r. David Wiggins, What Would Be a Substantial Theory of
Truth?, knygoje Zavak van Straaten, ed., PhilosophicalSubjects: Essays Presented
to PF. Strawson (New York: Oxford University Press, 1980). Wigginsas pastebi, kad
jei stebtojas nesugeba pasinaudoti minimalia tiesos formule - kabui numimo
principu, tai kyla kitas klausimas - ar stebtojas gali bent suprasti, k sakiniai rei
kia? iaj aikiai paveik Donaldas Davidsonas, Truth and Meaning, Synthese, 17
(1967). Faktas, kad gali pasitaikyti palankus, bet nesusitapatinantis stebtojas, ro
do, jog negali bti nemanoma kak suprasti, net jei pats ir nenortum to teigti.
12. r. John Skorupski, Symbol and Theory (New York: Cambridge University
Press, 1976).
13. r. Wiggins, Truth, Invention and the Meaning of Life; McGinn. The
Subjective View, pp. 9-10, 119-120.
14. Pirmini ir antrini savybi perskyra Vakar tradicijoje yra beveik tokia pat
sena kaip ir smoningas pakankamo pagrindo principo naudojimas.
15. ia panaudojau du sakinius i savo straipsnio Ethics and the Fabric of the
World, kuris turi pasirodyti knygoje Ted Honderich, ed. Morality and Objectivity
(London: Routledge and Kegan Paul, 1985), es rinkinyje, skirtame Johno Mackie
atminimui; tame straipsnyje nagrinju Mackie poir iuos klausimus, ypa jo
206
______________________ Pastabos ______________________

mint, kad ir perceptyvinei, ir moralinei patiriai bdinga panai klaida. Taip pat r.
McGinn. The Subjective View, ypa sk. 7.
16. Su iuo sunkumu - sukurti adekvai klaidos teorij - susiduria kiekviena
etikos teorija, besiremianti etins tiesos idja. Kai etikumas gyja ypating morals
form, is sunkumas pasireikia konkreia deformacija - moralizmu. Tvirtinimas,
kad konkretus asmuo elgiasi blogai, nesusietas sujokiu galimu paaikinimu, pagal k
tas blogis nustatomas, paprastai palieka komentatori visikai nesigilinus asmen,
tiesiog pamokslaujantjam.
17. i ivada susijusi su mintimi, isakyta 3 skyriaus pabaigoje, kad tam tikra
prasme bet kuri vertyb remiasi bdo bruoais. Taip pat r. mano Post scriptum.
9. Reliatyvizmas ir refleksija
1. Ypa r. Gilbert Harman, Morai Relativism Defended, Philosophical Review, 84 (1975); perspausdinta kn. Michael Krausz and Jack W. Meiland, eds.,
Relativism, Cognitive and Morai (Notre Dame: University of Notre Dame Press,
1982); vertingas rinkinys iuo klausimu.
2. Vulgarus reliatyvizmas, kaip pavadinau poir, aptariamas mano Morality:
An Introduction to Ethics.
3. i idj pasiliau ir detaliau aptariau straipsnyje The Truth in Relativism,
Proc. Arist. Soc., 75 (1974-75), perspausdinta mano Morai Luck, i kurios kelet
sakini panaudojau toliau. Kaip paaiks, a nebenoriu pasakyti (be joki apriboji
m, kaip Morai Luck, p. 142), kad etini pair atvilgiu taip apibrta reliatyvis
tin laikysena yra teisinga.
4. Pavyzdys, kaip ikyla legendos ar, tiksliau, keletas legend apie t pat asme
n- r. Holt J. C. Robin Hood (London: Thames and Hudson, 1982).
5. Labai domiai apie i plai problem kalba Bemard Smith, European Vision
of the South Pacific (New York: Oxford University Press, 1969).
6. Dl tos paios prieasties fantazijos, nukreiptos ne praeit, iandien dmes
perkelia nuo egzotik taut neemikas civilizacijas. Kadangi ie nieko negali
pasilyti, kad apsigint nuo pai primityviausi fantazij, tai rezultatai yra bevil
tiki, atstumianiai skurds.
7. Apie tai domiai rao Alasdyreas Mclntyreas savo knygoje After Virtue
(Notre Dame: University of Notre Dame Press, 1981), nors galima pastebti tam
tikrjo paties silpnyb to mito atvilgiu.
8. Kai vien kart ydas plyta, jo nebegali utaisyti. Neinojimas turi ypatin
g prigimt: syk isklaidytas, jis nebegali bti susigrintas. Jis nuo pradi nra
savarankikas dalykas, tai tik inojimo stygius: ir nors i mogaus gali bti atimta
207

galimyb suinoti, jis negali bti paverstas neinaniu. Cit. i: Thomas Paine, The
Rights ofMan, I dalis.
9. T nagrinja Geoffrey Hawthomas knygoje Plausible Worlds (Cambridge
University Press, 1991).
10. Atrodo, kad Rawlsas knygoje ,4 Theory of Justice nenagrinjo io klausimo
btent istorikai. Vlesniame darbejis m akcentuoti mint, kadjo teisingumo aiki
nimas specialiai pritaikytas iuolaikinms visuomenms.
11. Vertingi antriniai altiniai: Raymond Geuss, The Idea of a Critical Theoty
(New York: Cambridge University Press, 1981); Martin Jay. The Dialectical Imagination (Boston: Little, Brown, 1973), taip pat Adonio (Cambridge: Harvard Univer
sity Press, 1984). Kritin teorija, ypa pastarj deimtmet, sumokjo pelnyt bau
d u savo pain minties stili bei nepatraukl radikalios retorikos ir profesoriko
autoritarizmo derin. Bet yra dalyk, kuri turtume ijos pasimokyti, ypa kai tam
tikrosjos valgos isiskleidia teisingumo teorijoje, o ne svarstant laisvs problem,
kuri ypa irykino Frankfurto mokykla.
12. Vienas svarbus klausimas - kokiu mastu universali teisingumo forma gali bti
pripildoma skirtingo turinio skirtingose visuomense: tai pagrindinis Michaelio Walzerio klausimas aikinant teisingumjo naudingoje knygoje Spheres ofJustice (New
York: Basic Books, 1983). Kitas klausimas-kaip galime sivaizduoti praeities netei
singum inodami, kad u visk, k vertiname, esame skolingi jam. A nagrinju kai
kurias graik visuomeninio neteisingumo idjas ir j ry su msikmis knygoje
Shame and Necessity (Califomia University Press, 1993), sk. 5.
13. inomiausias ir labiausiai jaudinantis tokio poirio pavyzdys buvo tas
egzistencializmo pavidalas, kurio Sartreas laiksi neilg period po Antrojo Pasau
linio karo ir kurjis pats vliau man esant absurdiku, kaip ir kiti, visada buv tokios
nuomons. Maiau dramatika forma is poiris tapo beveik trivialiu didiajai
dabartins filosofijos daliai. Pavyzdiui, Johnas Mackie (Ethics: InventingRight and
fVrong, p. 106) sugebjo parayti kaip prast dalyk, jog moral neturi bti atrasta,
ji turi bti sukurta: mes turime nusprsti, koki moralini pair laikytis, taiau
neaiku, ar mes reikia kiekvien i ms, ar mus visus kartu, taip pat abiem
atvejais neaiku, k turtume daryti. Tiktina, kad tokiose pastraipose login ar
metafizin doktrina klaidinaniai pateikiama psichologine forma.
10. Moral, ypatingas institutas

1.
Apie kelet aspekt kalbsiu vliau iame skyriuje. Didioji diskusij apie
valios laisv dalis skiria per maai dmesio miniai, kad kauzalinis aikinimas gali
208
______________________ Pastabos ______________________

skirtingai paveikti skirtingas ms mstymo apie veikim ir atsakomyb dalis. Verta
atsivelgti tai, kad svarstymas reikalauja tik gali, o kalt reikalauja bt galjs.
2. Susidrim klausim aptarinjau keliuose knyg Problems of the Seifu Morai
Luck es. Paymtina, kadjei logikai bt nemanoma dviems aktualiems siparei
gojimams susidurti, negaliau pakliti situacij, kad dl j susidrimo biau kaltas
a. Tai kas yra tai, k a vis dlto paklinu?
3. is klausimas aptartas mano es Morai Luck, knygoje tuo paiu pavadini
mu. Ji iliustruoja bendresn mint, kad morals sistema labai daug reikms skiria
nepatikimai savanorikumo struktrai.
4. Ross W. D. The Right and the Good (Oxford: Clarendon Press, 1930), pp. 21 ff.
5. Taip yra net tada, kai geri darbai yra bendros praktikos dalis ir kiti tikisi, kad
a priej prisijungsiu. i mint puikiai akcentuoja Robertas Nozickas knygoje Anarchy, State and Utopia (New York: Basic Books, 1974), sk. 5.
6. iame pavyzdyje susiduria pareiga ir sumetimas, kuris i pirmo vilgsnio nra
pareiga. Jis gali lengvai bti suprastas kaip privataus ir vieo susidrimas. vairs
svarstymai apie tokius atvejus ir ypa apie utilitarini sumetim vaidmen vieajame
gyvenime pateikti knygoje Stuart Hampshire, ed. Public andPrivate Morality (New
York: Cambridge University Press, 1978).
7. Moral neabejotinai palaiko i idj tokio pobdio situacijose, bet ne visada
primygtinai, bent jau ne ta forma, pagal kuri mano sipareigojim gali nusverti tik
kitas mano paties sipareigojimas. Jeigu koks nors mano gyvybinis interesas turt
bti paaukotas siekiant vykdyti paad, ypa jei paadas santykinai nebuvo labai
svarbus, net rsiausias moralistas gali sutikti, kad a turiu teis sulauyti paad, ir
nereikalauti, kadjausiausi sipareigojs ipildyti tai, k adjs (imint permiau
i Gilberto Harmano). Tas tiesa, bet, jei paadas nra labai trivialus, tariu, jog rstu
sis moralistas su tuo sutiks tik tada, jei interesas, apie kur kalbama, bus i tikrj
gyvybikai svarbus. Tai skatina suprasti, kad mano sipareigojim i ties nugals
sipareigojimas, bet ne mano sipareigojimas. Panau, kad moralistas, atkakliai tvir
tindamas, kad galioja tik gyvybiniai interesai, ir sakydamas, kad turiu teis ginti
savj interes, turi omenyje ne tai, kad a paprasiausiai galiu t daryti, o kad a turiu
tai, kas buvo pavadinta pretenzija-teis (a claim-right) t daryti, t.y. kiti tampa
pareigoti nekliudyti man to daryti. Tada mano pradin sipareigojim panaikins as
mens, kuriam sipareigota, sipareigojimas atsisakyti jo arjos teiss reiktis.
8. Kaip suprasime susidrim - realus ir labai praktinis klausimas, ypa gydy
tojams. Apie klausim kalbsiu vliau, aikindamas tiesioginio ryio situacijas,
kurios apsieina be pareigojimo, sipareigojimo principo. Tai, kaip visiems inoma,
yra vienas vis reiau pripastam sipareigojim iuolaikiniame mieste, pagarbos
jam nerodo net tie, kurie kaltai pasialina i situacijos.
209

9. i mintis siejasi su tuo, k nagrinjau 1 skyriuje - kokio pobdio svarstymai
tikt sokratikajam klausimui.
10. ia verta prisiminti mint, isakyt 1 skyriuje: ryys tarp svarstom sumeti
m, siejam su konkreia etine motyvacija, tokia kaip doryb, ir tos motyvacijos gali
bti toli grau ne tiesioginis.
11. Nuoroda kontraktyvizm irykina tai, kad tam tikra prasme aikinimas yra
individualistikas. Dar keletas papildom pastab apie aspekt pateikta mano
Post scriptum dalyje.
12. Bt klaidinga manyti, kad ji turi bti priimtina kiekvienam. Kai kurie gali
likti nepatenkinti ir turti tam daugiau pagrindo negu kiti.
13. io pobdio aplinkybmis? Taip. Bet konkretesni faktai, tokie kaip tai, kad
tai antras kartas (jai arba, tarkime, iais metais), tikrai gali bti reikmingi.
14. Savo nuomon iuo klausimu idsiau es Praktinis btinumas, kn. Morai
Luck, pp. 124-132.
15. Kur panaumas? Tai siejasi su svarbiu klausimu - skirtumu tarp kalts ir
gdos, - kurio ia negaliu panagrinti plaiau. Detalesn aptarim r. Shame and
Necessity (Califomia University Press, 1993), ypa 4 sk. ir 1 pastab. Tokios per
skyros esama ir ji svarbi etikai, bet ji sudtingesn negu paprastai manoma. Vis
pirma klaidinga manyti, kad kalt - tai brandi ir autonomika reakcija, bdinga eti
niam patyrimui, o gda - primityvesn reakcija, kuri pastarajam nebdinga. Savo
sryio su gda klausimu moral yra linkusi apgaudinti save. Kai kurios tikinanios
pastabos apie i perskyr - r. Herbert Morris, Guilt and Shame, knygoje: On
Guilt and Innocence (Berkeley: University of Califomia Press, 1976).
16. Tai susij su skirtumu tarp to, kaip subjekt suprato Kantas ir jo hgeliniai
kritikai: r. 1 sk., 6 pastab. ia svarbu skirti dvi idjas. Kiti mons, ties sakant ir
a pats, gali turti iorin skirting ideal ir projekt, kuri galjau siekti, pavyz
diui, jei biau kitaip aukltas, idj: esama maai argument u ir daug argument
prie nuomon, kadjei biau augintas kitaip, biau buvs nebe a. Tai metafizinio
btinumo sritis.. Praktinio btinumo sritis yra kitokia, besidominti tuo, kokie galimi
mano veiksmai ir projektai, jei ipastu tokius idealus ir turiu tok charakter, kok i
ties turiu. iame lygyje tenka prietarauti Kanto idjai, kad tikrai etinis subjektas
yra tiktai tas, kuriam nieko nra btino, iskyrus pat autonomik veikim. Tai taip
pat glaudiai susij su realiais interesais, nagrintais sk. 3.
17. Morals dsnio modelis padeda paaikinti, kodl sistemai susidrus su tais
etiniais veiksmais ikyla sunkumai, kurie, kaip anksiau sakiau, yra daugiau arba
maiau negu sipareigojimai. Nenuostabu, kad kakas, interpretuotas kaip dsnis,
turt palikti tik tris kategorijas: privalomas, draudiamas ir leistinas. Paties Kanto
bandymas, remiantis pamatine pareigos kategorija, isprsti kai kurias problemas,
susijusias su kitokiais etiniais motyvais, paskatino aikintis tradicin tobul ir neto
210
______________________ Pastabos ______________________

bul pareig perskyr. Apie tai, r. M. J. Gregor, Laws of Freedom (New York:
Bames & Noble, 1963), sk. 7-11.
18. Kategorinio imperatyvo ir jo santykio su veiksmo prieastimis klausimus
keliuose straipsniuose nagrinja Philippa Foot, r. jos Virtues and Vices. Jauiuosi
skolingas iems tekstams irj autorei, nors ms ivados ir skiriasi. Moralinis priva
lau buvo vienas i G.E.M. Anscombe taikini raant dinamikj straipsn Modem
Morai Philosophy, perspausdint knygoje Ethics, Religion and Politics, Collected
Papers, vol. 3 (Minneapolis: University of Minnesota Press, 1981).
19. Suprantama, daug kas priklauso nuo to, k laikysime veiksmo pagrstumu.
A nemanau, kad galt bti absoliuiai iorikos veiksmo prieastys, tokios,
kurios nieko nesako apie veikjui jau bding motyvacij (kaip pabriau, ir Kantas
taip neman). I ties esama skirtumo tarp, pavyzdiui, atvejo, kai vien tik atkreipi
veikjo dmes jojau turim pagrind, ir atvejo, kai tikini j pasielgti taip, o ne
kitaip. Taiau svarbiausia, kad tarp i kratutinum slepiasi vairov, ir ta perskyra
nra tokia aiki kaip reikalauja morals sistema bei kitos racionalistins koncepcijos.
r. Intemal and Extemal Reasons, knygoje Morai Luck.
20. tai todl 4 skyriuje sakiau, kad Kanto koncepcija primena Pelagijaus erezij,
kuri derino iganym su nuopelnais.
211
Etika ir filosofijos ribos
Rodykl
Ackerman, Bruce 202
Adkins, A. W. 195
Anscombe, G. E. M. 211
Arendt, Hannah 197
Aristotelis 11, 26, 35, 37, 38, 39, 40,
41,42, 44, 45,48,49,51,53,54,
55,56, 57,58, 59, 97, 117, 118,
147, 193, 195, 196,202, 205,206,
Austin, J. L. 129
Geach, R T. 193
Geuss, Raymond 208
Gewirth, Alan 197,198
Godwin, William 105
Gregor, M. J. 211
Grice, H. R 198
Griffin, James 199
Habermas, Jurgen 202
Hare, R. M. 82-88, 90-92, 104, 106,
108, 120, 121, 126, 198,
200-202, 204
Harman, Gilbert 207, 209
Harsanyi, John 82, 88, 200
Hawthom, Geoffrey 9, 208
Hgelis, G. W. F. 46, 188
Hirschman, A. O. 194
Hobbess, Thomas 158,195,198
Holt, J. C. 207
Hume, David 54,119,201
Bambrough, Renford 195

Bentham, Jeremy 46
Bond, Edward J. 194
Bradley, F. H. 15,193
Brandt, R. B. 200
Burian, Richard M. 197
Bumyeat, Myls 195, 196
Butler, Joseph 108,203
Cavell Stanley 205
Chomsky, Noam 95, 197
Clark, Stephen 204
Clark, Thompson 195
Cooper, John 196
Jay, Martin 208

Jardine, Nicholas 205
JefFery, R. C. 194
Davidson, Donald 194,205,206

Dretske, Fred 206
Kaliklis (Platono Gorgijuje) 29, 30,

32, 34, 50
Kantas, Immanuelis 16, 22, 59, 67-69,
162, 167, 181, 182, 198, 199,210
Kenny, Antony 196
Findlay, John 89
Firth, Roderick 85, 200
Fishkin, James 200
Foot, Philippa 193,201,205,211
Frankena, W. K. 194
Frankfurt, Harry 194
Lear, Jonathan 9, 205

Lyons, John 194
212
Rodykl
Locke, John 110, 111,203
Lovibond, Sabina 205
Maclntyre, Alasdaire 193,194
Mackie, John 87,201,204,206,208
Maine, Henry 16
Meiland, J. W. 207
McDowell, John 203, 205, 206
McGinn, Colin 205-207
McGuiness, B. F. 205
McMahan, J. 200
Mill, John Stuart 118, 165,201
Moore, G. E. 16,17,23,24,31,
32, 75, 118-121, 194, 195,
201,204
Morris, Herbert 210
Murdoch, Iris 205
Nagel, Thomas 8, 199,202,203
Neurath, O. 112
Nietzsche, Friedrich 21, 39, 164, 189
Nowell-Smith, Patrick 201
Nozick, Robert 30, 138, 195, 206, 209
Nussbaum, Martha 193, 196
Rorty, Richard 132,133,195,203-205

Ross, David 169,172,174,201,209
Ruse, Michael 197
Sandel, Michael 193
Sartre, Jean-Paul 208
Scanlon, T. M. 8, 77, 102, 199, 200,
202,203
Scheffler, S. 199
Searle, J. R. 198
en, A. K. 9,194, 198-202
Sheridan, Richard Brinsley 204
Shklar, Judith N. 202
Sidgwick, Henry 104-108, 202
Singer, Peter 200
Skorupski, John 206
Smart, J. J. C. 198,199
Smith, Bemard 207
Smith, John Maynard 49, 197
Sokratas 10-14,17-19,25-29,
34-37, 40, 42, 44, 45, 53, 58,
110, 161, 192
Sorabji, Richard 196
Spinoza, Benedict de 96, 109, 158
Stimer, Max 65, 198
Strawson. P. F. 196, 206
Paine, Thomas 208

Parfit, Derek 9, 196,200-203
Paton, H. J. 198
Pelagijus 43, 211
Pitkin, Hanna 205
Platonas 10, 11, 28, 29, 33, 36-10, 44,
45,49,51,62, 193, 169
Popper, Kari 61
Price, Richard 201
Prichard, H. A. 201
Ullmann-Margalit, Edna 195
Rawls, John 79-82,78,99, 100, 102,

159, 196,168, 200, 202, 208
Regan, Tom 203
Rhees, Rush 205
Rieff, Philip 197
Ritchie, D.G. 204
Ryder, Richard D. 203
Wallace, James 193

Walzer, Michael 208
Weber, Max 158
Whewell, William 201
Wiggins, David 199,203-206
Winch, Peter 204
Wittgenstein, Ludwig 97, 102,205
Taylor, Charles 202

Tarki, Alfred 206
Thomson, Judith Jarvis 202
Tooley, Michael 112,113,203
Toulmin, Stephen 201
Trasimachas (Platono Valstybje) 36,52
213
Turinys
Pratarm.............................................................................. 5
1. Sokrato klausimas.................................................... 10
2. Archimedikas takas.............................................. 29
3. Pagrindai: gerabvis................................................ 36
4. Pagrindai: praktinis protas....................................... 58
5. Etins teorijos kryptys..............................................74
6. Teorija ir prietarai....................................................93
7. Lingvistinis poskis................................................. 117
8. Painimas, mokslas, konvergencija........................ 128
9. Reliatyvizmas ir refleksija......................................150
10. Moral, ypatingas institutas.................................. 167
Post scriptum.................................................................... 188
Pastabos............................................................................193
Rodykl............................................................................ 212
165
Williams, Bernard Arthur Owen

Etika ir filosofijos ribos / Bernard Williams. - Vilnius : Dialogo
kultros institutas, 2004. - 216 p.
ISBN9955-545-12-7
Knygoje autorius, aptarindamas iuolaikin morals filosofij bei j
kritikuodamas, supaindina skaitytoj su etins minties raida irjos idjomis.
UDK 171
BernardWilliams
Etika ir filosofijos ribos

I angl kalbos vert Nijol Lomanien
Redaktor Dainora Pocit-Abukeviien
Virelio dailininkas Kunotas Vildinas
Dialogo kultros institutas, Vilniaus 39-403, 2600 Vilnius, dki@delfi.lt.
Tiraas 1500 egz. Usakymas 270.
Spausdino Standart spaustuv, S. Dariaus ir Girno 39,2038, Vilnius.
a M p f lP ^
Bernardas
pp*
W illiam sas neabejotinai pirmo
I rykumo vaigd
iuolaikins filosofijos horizonte,
vienas domiausi ir labiausiai
provokuojani autori etikos baruose.
VViIliamsas kritikuoja i dien morals filosofijos
reduktyvistin pobd, t., y. bandym vis mogaus
elgesio paskat vairov suvesti kok nors vien,
tariamai svarbiausi, taigi vienintel pagrind.Toks judesys,
anot autoriaus, leidia sursti pakankamai darnias teorines
konstrukcijas, taiau panaikina galimyb suprasti mogaus
gyvenim. Mums bdinga etini paskat vairov, rao filosofas, - visos jos i esms skirtingos,
bent jau dl to, kad esame ilgos ir sudtingos
etins tradicijos, daugybs skirting religini ir
kitoki socialini gij paveldtojai.
atralu klausti: ar tai dar viena
knyga apie filosofijos mirt?'
Tikrai taip, jei i filosofijos tiksims vienintelio teisingo,
pagrsto, aikaus teorinio atsakymo.
Tikrai ne, jei j suprasime kaip refleksijos, savs suvokimo
ir kritikumo praktik, kaip ji suprantama ioje knygoje.
Tada paaiks, kad filosofijos ribos - tai kartu ir naujas
jos kvpavimas, ir nauja viltis.
..J i
' f
ALK - serija verstini knyg, kurias leidia vairios lei

dyklos, remiamos Atviros Lietuvos fondo. Serijos tikslas
- supaindinti skaitytojus su iuolaikiniais humanitarini ir
socialini moksl veikalais.
ATVIROS
ISSN 1392-1673
ISBN 9955-545-12-7
LIETUVOS
KNYGA
Rekomenduojama kaina 20 Lt

B. Williams - Etika Ir Filosofijos Ribos

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

B. Williams - Etika Ir Filosofijos Ribos

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

losofijos

B ernardas W illiamsas gim 1929 metais netoli Londono. Jis studija

Originally published in English

Atviros Lietuvos fondas

Bemard Williams 1993

_________________ Etika ir filosofijos ri bos _________________

rals filosofijomis, objekto. Analitin filosofija skiriasi nuo kitokios iuo

_________________________ P ratarm _________________________

te 1978 m., dalyviais. Ilg laik mano draugikas, skvarbus ir visada

Kokia alta tutuma

nra paprastas klausimas, sak Sokratas - kalbame apie tai, kaip

_________________ Sokrato klausimas__________________

gyvenimo klausimus? Sunku sivaizduoti, kaip tai galt vykti, nebent,

______________ Etika ir filosofijos ribos_______________

mos turi nuolat reflektuoti savo pramanytum. Moderniame pasaulyje

_________________ Sokrato klausimas__________________

geriems?. Visi ie klausimai remiasi prielaidomis, su kuriomis ne kiek

______________ Etika ir filosofijos ribos ______________

_________________ Sokrato klausimas__________________

karnai kalbama apie etinius sumetimus. Termin skirtumas aikina

______________ Etika ir filosofijos ribos______________

vanorikai - pasirenkant darb, taiau apskritai pareigos, taip pat ir si

__________________ Sokrato klausimas__________________

dl to jo teorija taip patrauk Bloomsbury grup: Mooreas sugebjo

______________ Etika ir filosofijos ribos ______________

na piktnaudiauti, jis pasakyt dar stipriau: mons, turintys tam tikr

_________________ Sokrato klausimas__________________

______________ Etika ir filosofijos ribos ______________

egoizmas bt etinis pasirinkimas. A nemanau, kad turtume priimti

_________________ Sokrato klausimas__________________

______________ Etika ir filosofijos ribos ______________

_________________ Sokrato klausimas__________________

visus veiksmus, taip pat ir padarytuosius i etini paskat, vienodai mo

______________ Etika ir filosofijos ribos______________

svok.11 Kai kurios i i reduktyvi teorij tiesiog pasako, k pagal

_________________ Sokrato klausimas__________________

pamatin tip. Remiamasi prielaida apie racionalum-turint galvoje, kad

______________ Etika ir filosofijos ribos ______________

radoksas: a radau atsakym ir tutuojau nevykdau to, k tariausi dary

_________________ Sokrato klausimas__________________

kia j. Atsakydamas [praktin klausim konkreiu laiku, konkreioje si

______________ Etika ir filosofijos ribos ______________

ties nuoseklus, tai vien Sokrato reflektyvaus klausimo iklimas nuves

* Lietuvikame vertime: gyvenimas be tokio tyrinjimo jau nebe gyvenimas

______________ Etika ir filosofijos ribos _______________

_______________ Etika ir filosofijos ribos _______________

Tos motyvacijos, su kuriomis gali likti amoralistas, yra dalykas, prie

_______________ Etika ir filosofijos ribos _______________

anapus bet kokio etinio gyvenimo, paprastai nelink ginytis su mumis

udavin surasti koki nors iorin pozicij, i kurios galtume patvirtinti

_________________ Pagrindai: gerabvis_________________

pasidaryt stiprs. i formuluot i pirmo vilgsnio atrodo prieinga anks

_______________ Etika ir filosofijos ribos _______________

_________________ Pagrindai: gerabvis__________________

etikos supratim, kuris laikomas daugiau ar maiau sudtingu ar bran

_______________ Etika ir filosofijos ribos ________________

gaus gyvenimo pavidalu. Tokiam bviui pavadinti a vartosiu od gerabvis (well-being)*.

_________________ Pagrindai: gerabvis_________________

skiriasi nuo teorinio proto, besiskleidianio filosofijoje ir moksluose.

_______________ Etika ir filosofijos ribos _______________

vidurys tarp dviej prieing trkum ar yd (iliustruot aukiau min

_________________ Pagrindai: gerabvis_________________

bt apsaugota nuo, kaip galtume pasakyti, tapimo anekdoto tema.

_______________ Etika ir filosofijos ribos_______________

_ Etika ir filosofijos ri bos _

_ P ratarm _

_ Sokrato klausimas__

Etika ir filosofijos ribos_

_ Sokrato klausimas__

Etika ir filosofijos ribos

_ Sokrato klausimas__

Etika ir filosofijos ribos

Sokrato klausimas

Etika ir filosofijos ribos

_ Sokrato klausimas__

Etika ir filosofijos ribos

_ Sokrato klausimas__

Etika ir filosofijos ribos

_ Sokrato klausimas__

Etika ir filosofijos ribos

_ Sokrato klausimas__

Etika ir filosofijos ribos

_ Sokrato klausimas__

Etika ir filosofijos ribos

Etika ir filosofijos ribos _

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Pagrindai: gerabvis_

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Pagrindai: gerabvis__

_ Etika ir filosofijos ribos __

_ Pagrindai: gerabvis_

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Pagrindai: gerabvis_

_ Etika ir filosofijos ribos_

_ Pagrindai: gerabvis__

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Pagrindai: gerabvis_

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Pagrindai: gerabvis_

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Pagrindai: gerabvis_

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Pagrindai: gerabvis_

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Pagrindai: gerabvis_

Pagrindai: praktinis protas_

_ Etika ir filosofijos ribos _

Pagrindai: praktinis protas_

_ Etika ir filosofijos ribos _

Pagrindai: praktinis protas_

_ Etika ir filosofijos ribos _

Pagrindai: praktinis protas_

_ Etika ir filosofijos ribos _

Pagrindai: praktinis protas_

_ Etika ir filosofijos ribos _

Pagrindai: praktinis protas_

_ Etika ir filosofijos ribos _

Pagrindai: praktinis protas_

_ Etika ir filosofijos ribos _

Pagrindai: praktinis protas_

_ Etins teorijos kryptys _

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Etins teorijos kryptys _

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Etins teorijos kryptys _

_ Etika ir filosofijos ribos _

__ Etins teorijos kryptys _

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Etins teorijos kryptys _

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Etins teorijos kryptys _

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Etins teorijos kryptys _

_ Etika ir filosofijos ribos _

_ Etins teorijos kryptys _

___ !_ Etika ir filosofijos ribos _____________