Geriausieji meilės romanai damoms

Diana Palmer

NOELĖ
Romanas

Vilnius Rosma
UDK 820(73)-3
Pa145

Palmer, Diana
Pa145 Noelė: romanas / Diana Palmer; [vertė Ona Gied-
rikaitė]. - Vilnius: Rosma, 1998. - 352 p.
ISBN 9986-00-253-2
Kaip ir daugelis jaunųjų Fortreto gražuolių, Noelė Braun nelieka
abejinga gražuolio Endriu Peidžo žavesiui. Bet kai j ją įsminga įdėmus
netikro jo brolio Džerido žvilgsnis, jai, jos kūnui, širdžiai ir jausmams
ima darytis kažkas neįsivaizduojama.
Jaunutė, švelni, ugningo temperamento ir vaikiškai nuoširdi
mergaitė taip pat traukia Džeridą, versdama kitaip pažvelgti į pasaulį.
Broliai tampa varžovais, skandalas gali sugriauti jų gyvenimą. O
Noelė turi įtikinti nusivylusį, nebenorintį tikėti meile žmogų, kad jos
širdis priklauso jam vienam.
UDK 820(73)-3

© „Noelle“ by Susan Kyle, 1995

© Diana Palmer, 1995
© Vertimas, Rosma, 1998
ISBN 9986-00-253-2 © Rosma, 1998
 PROLOGAS

Diena nenumaldomai slinko vakarop, ir kaip tik todėl

plačioje, papilkėjusioje nuo dulkių mažo Terelo miestuko
(Naujosios Meksikos valstija) gatvėje virte virė gyvenimas.
Tačiau beveik visi vežimai ir karietos, visu greičiu lekiantys
gatve, nejučia pristabdydavo eismą, privažiavę iš plaušap-
lyčių mūrytą teismo pastatą, kur apygardos prokuroras ką
tik paskelbė verdiktą dėl smulkių rančų savininkų grupės.
- Jūs pardavėt mus! - šaukė kažkoks jniršęs kaubojus
aukštam aristokratiškos išvaizdos vyrui, vilkinčiam elegan­
tišku tamsiu kostiumu. - Jūs palaikote tą prakeiktą britą,
superkant] sklypus, ir varote mus nuo žemės! O ką daryti
mums žiemą be pastogės, be duonos kąsnio vaikams?
Jūs atėmėte iš mūsų žemę, kur mums dabar dėtis? Nejau­
gi jos taip labai reikia tam Hjūsui? Dievaži, tas žmogus pa­
siglemžė jau daugiau kaip pusę apygardos!
Džeridas Danas, aukštas, elegantiškai apsirengęs vy­
ras, nemirksėdamas žiūrėjo į veidą kaubojui, kuris kreipė­
si į jį su kaltinimu. Blyškiai melsvos Dano akys tik vis labiau
merkėsi, ir tai nieko gero nežadėjo, nors kaubojus, atrodo,
nė neįtarė, jog gresia pavojus.
- Jūs negalite tvirtinti, kad teismo nutartis neteisinga, - pra­
bilo Danas ramiu, gerai moduliuotu balsu, šiek tiek manierin­
gai išretindamas žodžius. - Ir jus gynė patyrę advokatai.

5
 - Bet tie advokatai nė jūsų puspadžio neverti! - iš Įnir­
šio drebančiu balsu riktelėjo kaubojus.
Danas pačiupinėjo per drabužius savo pistoletą. 1902
metais, kai ne vienas stengėsi apsiginkluoti, kišenėje ne­
šiojamas pistoletas neatrodė keistas daiktas, nors įstaty­
mai daugelyje miestų draudė nešiotis šaunamąjį ginklą.
BetTerele laikas, atrodo, apmirė maždaug ties praeito am­
žiaus devintojo dešimtmečio riba, ir įstatymai dėl šauna­
mųjų ginklų vos ėmė įsigalioti. Miestukas vis dar priklausė
teritorijai*, o ne valstijai.
Įtūžęs kaubojus tikrai galėjo turėti prie savęs ginklą, ir
Džeridas Danas įtarė, kad taip ir yra. Terelo šerifas buvo
romus, nuolaidus žmogus, į tą postą išrinktas dėl savo links­
mo būdo, o ne dėl tvirtumo ir atkaklumo. Todėl nevertėjo
tikėtis jo pagalbos. Maža to: kai netekęs savitvardos kau­
bojus ėmė ant visos gatvės plyšauti keikdamasis ir grasin­
damas, šerifas nepastebimai paspruko.
Tuo metu kaubojaus ranka, slystelėjusi žemyn, užčiuo­
pė pistoleto rankeną.
- Nedarykit to, - perspėjo Džeridas žemu, tyloje nu-
skardėjusiu balsu.
- Bet kodėl? Jūs bijote ginklo? - paniekinamai nusišie­
pė kaubojus. - O gal jūs, miestiečiai, nemokate šaudyti?
Lėtai, nenuleisdamas akių nuo priešininko, Džeridas at­
sisagstė savo nepriekaištingai pasiūto surduto sagas ir pa­
lietė ranka apzulintą odinį dėklą, kur buvo įdėtas 45 kalib­
ro koltas su tokia pat šilto ir šalto mačiusia juoda rankena.
Vien šis grėsmingas ginklas, tikriausiai jau ne kartą iš­

*Teritorija - JAV, Kanadoje, Australijoje - administracinis vienetas, ne­

turintis valstijos arba provincijos teisių.

6
gelbėjęs savo šeimininką, galėjo būti perspėjimas. Ir juo
iškalbingesnis atrodė Džerido gestas - jis švelniai glostė
pistoletą per ploną pamušalo audeklą. Danas, regis, buvo
visiškai ramus, liekna, pasitempusi jo figūra nerodė nė men­
kiausio jaudinimosi, o blyškiai melsvų akių žvilgsnis nenu-
krypo nuo įdūkusio kaubojaus veido.
- Liaukis, Edai, - nuskardėjo vieno iš mušeikos draugų
balsas. - Žinoma, gaila, bet į advokatus šaudyti negalima.
Kasime žemes kitur ir tuomet nesileisime žemės pirklio ap­
mulkinami.
-Tai mano žemė! Ir velniop įstatymus! Aš neketinu pa­
likti jos dėl kažkokio pinigų maišo, kuris užmokėjo advo­
katui apvalią sumelę ir bando išvaryti mus iš įsigyventų vie­
tų! - kaubojus iš visų jėgų suspaudė delne pistoleto ran­
keną. - Trauk lauk savo žaisliuką, arba tau galas, vaikine!
- Vėl varo tą patį, - burbtelėjo sau po nosimi Džeridas.
Nemirksinčios melsvos jo akys dar labiau prisimerkė,
o lūpose pasirodė šalta šypsenėlė.
- Trauk! - neatlyžo kaubojus.
Bet Džeridas stovėjo nejudėdamas.
- Bailys!
Tačiau irtai neišmušė advokato iš pusiausvyros. Jis jau
spėjo perprasti paprastą tiesą-tokiomis aplinkybėmis lai­
mi ne tas, kuris blaškosi, o tas, kuris geba patylėti ir laiku
iššauti.
Dar akimirka - ir kaubojaus ranka siekė pistoleto. Edas
suspėjo išsitraukti ginklą, bet iššauti jam sutrukdė Džerido
kulka, sutrupinusi jam dešinę ranką. Kaubojaus pirštai su­
drebėję atsigniaužė, ir jis garsiai dejuodamas suklupo ant
žemės.
Kaubojus vis dėlto suspėjo paspausti gaiduką, ir kulka
lyg ugnis nusvilino Džerido koją šiek tiek aukščiau kelio,

7
bet jis sugebėjo neparpulti ir net nesuriko. Neatitraukda­
mas veriančio žvilgsnio nuo žemėn parkritusio priešinin­
ko, advokatas lėtai prisiartino prie jo ir sustojo, vis dar
spausdamas delne pistoletą. Tą sceną matantys žmonės
neslėpdami baimės žvelgė j šaltas, lediniu blizgesiu žaiža­
ruojančias Dano akis.
- Tu jau baigei, o gal dar ką nors norėtum pridėti? -
abejingu balsu paklausė advokatas. Jo smilius tebebuvo
uždėtas ant gaiduko, o pistoleto vamzdis nukreiptas į gu­
lintį ant žemės kaubojų.
Niekas neabejojo: jei Edas mėgins siekti savo pistole­
to, nukritusio greta sveikosios rankos, advokatas šaus j jj
antrą kartą.
Sunkiai pakėlęs galvą, išblyškęs kaip drobė kaubojus
žiūrėjo j giltinę, vilkinčią dailių dailiausiu advokato kostiumu.
- Paklausyk, - kimiai sugargė jis, - man atrodo, kad
mudu jau buvome kažkur susitikę.
- Abejoju.
Kaubojaus veidą iškreipė skausmas.
- O aš - ne, - nenusileido jis. - Aš mačiau tave... Do-
dže. Buvau nuvažiavęs j Dodžą maždaug... devintojo de­
šimtmečio pradžioje. Ten vienas banditas iš Teksaso nu­
pylė kitą banditą... tai jis padarė nė rankos nepajudinęs,
lygiai taip, kaip atsitiko ką tik...
Kaubojus vis labiau silpo netekdamas kraujo, kiekvie­
ną akimirką jis galėjo nualpti, ir kažkas iš minios puolė ieš­
koti daktaro.
Netrukus pasirodęs tamsių akių žmogus su daktaro la­
gaminėliu vos prasibrovė prie nukentėjusiojo per smalsuo­
lių minią. Įgudęs skubrus daktaro žvilgsnis nuo kruvinos
Dano kojos nukrypo į kraujais pasruvusią vis dar gulinčio
ant žemės kaubojaus ranką.

8
 - Dabar 1902 metai, - kreipėsi gydytojas į advokatą. -
Ir mums laikas būtų tapti civilizuotais. Slėpkit tą velnio iš­
monę!
Danas išmiklintu greitu judesiu, j kurį daktaras vis dėlto
atkreipė dėmesį, kyštelėjo ginklą atgal į dėklą.
-Atrodo, kad sutrupinote tam vargšeliui dešinę ranką. -
Apžiūrėjęs sužeistąjį, gydytojas linktelėjo dviem savo pa­
lydovams. - Nuneškit jį į mano kabinetą. - Paskui jis pasi­
suko, ir jo žvilgsnis nukrypo į kruviną advokato kelį. Danas
ramiai vyniojo aplink žaizdą baltą nosinę, kuri jau spėjo
permirkti krauju. - Jūs irgi galite eiti su mumis. O aš ma­
niau, kad jūs - advokatas.
- Aš ir esu advokatas.
-Tai, kaip valdote ginklą, verčia manyti ką kita. Ar galė­
site eiti pats?
- Aš tik sužeistas, bet nenušautas, - atšovė Džeridas.
Jis šaltai nudelbė pašnekovą. - Man taip jau yra buvę.
- Užtat jūs ir advokatas.
- O jūs tikriausiai anarchistas.
Gydytojas rodė kelią sužeistojo kaubojaus draugams,
dabar jau šiek tiek sutrikusiems.
- Ne, aš nesu anarchistas, - atsakė jis. - Bet manau,
kad grupelė žmonių negali valdyti pasaulio.
- Galite netikėti manimi, bet ir aš taip manau.
Atsisakęs kažkokio gailiaširdžio smalsuolio, pasiūliu­
sio atsiremti į jį, pagalbos, Džeridas nusekė paskui dakta­
rą. Į šalis jis nesidairė, tik vis gręžė įdėmiu žvilgsniu gydy­
tojo ir savo priešininko nugaras. Vos sužeistojo bičiuliai su­
skato brautis į laukiamąjį, advokatas nejučia nusišypsojo,
pajutęs neramius į jį atkreiptus žvilgsnius. Per ilgus metus
jis jau suspėjo priprasti prie tokios žmonių reakcijos.
Prieš dešimt metų Džeridas persikėlė iš Teksaso į Niu­

9
jorką verstis advokato praktika ir manė, jog visiems laikams
bus atsikratęs šaltojo ir šaunamojo ginklo. Bet daugelį sa­
vo bylų Džeridas tvarkė Vakaruose, o ten žmonės pripratę
neramiai gyventi, ir kiekvieną ginčą jie spręsdavo griebda­
miesi ginklų.
Šaudydavo netgi, regis, tokiose civilizuotose vietose
kaip Fort Vertas. Džeridas skaitė apie tai vietos laikraštyje,
kurį senelė jam siųsdavo į Niujorką. Ir nors Fort Verte nau­
doti ginklą draudė įstatymas, šito paisė tik vienas kitas pa­
sigailėtinas miestietis. Netgi miesto policija nepajėgė iš­
spręsti šio klausimo. Čia, Terele, šerifas trokšte troško už­
leisti savo pareigas kam nors kitam, todėl praktiškai steng­
davosi nematyti, jeigu kas ir griebdavosi ginklo. Teksase
šitaip vargu ar būtų buvę.
Džeridas sunkiai susmuko kėdėje, tuo tarpu gydytojas
ir jaunutis jo padėjėjas ėmė triūsti prie kaubojaus.
Bet advokatas dabar galvojo ne apie savo peršautą ko­
ją, o apie ką tik užbaigtą bylą. Skausmą pakęsti jis išmoko
dar jaunystėje. Dabar jis buvo jau trisdešimt šešerių metų,
ir liūdnos jaunystės pamokos nepraėjo jam be pėdsakų.
Džeridą apgaule privertė patikėti žemvaldžio teisumu.
Ir tik baigiantis teismo procesui advokatas suprato, kaip
jis klydo ir kokia čia slypi neteisybė. Likdamas ištikimas
savo klientui, jis nuodugniai ištyrė bylą ir priėjo prie išva­
dos, kad smulkūs rančų savininkai neturėjo jokių realių tei­
sių į tą žemę. Džeridui nepalengvėjo, kai teisėjas, baigian­
tis bylos klausymui, paskelbė verdiktą, kuriuo buvo nuro­
doma, jog nelaimingieji atkilėliai turi apleisti jų apgyventas
vietas, kur jie jau penkerius metus vertėsi žemdirbyste ir
augino galvijus. Bet bjauriausia buvo tai, kad procese ne­
dalyvaujantis žemės savininkas nė neįtarė, jog tų žmonių
esama.

10
 Deja, skvoterių* teisių įstatymai negynė. Ir šiuo atveju
žmones kuo begėd iškiausiai apmulkino kažkoks sukčius.
Pardavęs jiems žemę, jis nejformino šio sandėrio teisiškai,
ir nuo to laiko jo niekas daugiau nebematė.
- Kartoju, leiskite man žvilgtelėti į jūsų koją, - irzlokai
tarė daktaras.
Atsipeikėjęs iš nelinksmų apmąstymų ir apsidairęs iš­
siblaškiusiu žvilgsniu, Džeridas suprato, kad kabinete, be
jo ir gydytojo, nieko nebeliko. Sužeistam kaubojui jau bu­
vo spėję suteikti pagalbą ir palydėti jj pas lūkuriuojančius
draugus.
Džeridas atsigulė ant operacinio stalo ir ėmė stebėti,
kaip daktaras tvarkingai kerpa jo kelnių klešnę, atidžiai ap­
žiūrinėja žaizdą ir dezinfekavęs ją kiša tenai kažkokj ilgą
blizgantį įrankį. Suradęs kulką, daktaras ėmė atsargiai ją
traukti lauk. Pagaliau jis pakėlė akis norėdamas įsitikinti,
kad pacientui ne per daug skauda, bet šaltose melsvose
nukentėjusiojo akyse išvydo tokią ramybę, tarsi šis būtų
skaitęs laikraštį.
- O jūs, pasirodo, pavydėtinai ištvermingas, - paste­
bėjo gydytojas, ištraukęs iš žaizdos kulką ir numetęs ją į
metalinį dubenį.
- Aš augau neramiais laikais, - romiu tonu atsakė Da­
nas.
- Aš irgi. - Dar kartą aptvarkęs žaizdą, daktaras ėmė ją
tvarstyti. - O dėl jūsų žaizdos štai kas: kaulas, laimė, nepa­
liestas, bet raiščiai keliose vietose trūkę. Pasistenkite per
daug nevarginti kojos ir parvažiavęs namo pasikonsultuo­
kite su savo namų gydytoju. Man regis, jūsų sužeidimas

* Skvoteris - JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje - kolo­

nistas, įsikūręs laisvoje arba valstybinėje žemėje.

11
nelabai pavojingas, bet koja kelias savaites paskaudės.
Tvarstis tegu lieka aprištas, kol jus apžiūrės jūsų gydyto­
jas. Jums gali pakilti temperatūra. Nuvažiavęs į Niujorką,
būtinai patikrinkite žaizdą. Nors ir liūdna, bet gangrenos
pavojus vis dėlto lieka.
- Aš klausysiu jūsų patarimo.
- Apgailestauju, kad buvau priverstas sugadinti jūsų
kelnes.
Džeridas abejingai patraukė pečiais.
- Piktos karo išdaigos. - Advokato žvilgsnis įsmigo į
daktaro veidą. - Aš apmokėsiu abi sąskaitas - savo ir to
žmogaus, kurį aš sužeidžiau. Gaila, kad ne iškart perpra­
tau tą Hjūsą. Juk visą tą laiką jis man, pasirodo, melavo.
Man atrodė, kad susidūriau su svetimų teisių j valdas pa­
žeidimu.
Daktaras nustebęs kilstelėjo antakius.
- Argi jūs nežinojote, kad žmonės, kurių teisėjas šian­
dien nė klausyti nenorėjo, išgyveno šiose vietose penke­
rius metus, ir dabar juos nutarė iš čia iškeldinti?
- Šitai aš sužinojau tik šiandien.
Gydytojas tylutėliai švilptelėjo pro sukąstus dantis.
Džeridas atsistojo, išsitraukė iš kišenės piniginę, paė­
mė kelis stambius banknotus ir atkišo juos daktarui.
- Jei žinote, kaip rasti žmogų, į kurį aš šoviau, pasaky­
kit jam, kad jis turi visas teises iškelti bylą sukčiui, parda­
vusiam jam žemę. Pasaulyje nėra žmogaus, kurio nebūtų
galima rasti. Aš pažįstu vieną Pinkertono idėjų šalininką iš
Čikagos. Tai Metas Deivisas. - Išsiėmęs iš kišenės pieštu­
ką ir popieriaus lapelį, advokatas parašė detektyvo pavar­
dę ir adresą. - Tai labai geras, sąžiningas žmogus. Pasta­
rąjį dešimtmetį gana dažnai tekdavo dirbti su juo.
Gydytojas paėmė lapelį, kurį jam davė advokatas.

12
 - Edas Barklis bus dėkingas jums. Jis neblogas vaiki­
nas, bet daug metų bastėsi, prieš apsivesdamas ir įsikur-
damas sėsliai. Visus savo pinigus iki paskutinio penso Edas
įdėjo į šią žemę. Ir dabar viską prarado. - Gydytojas pa­
traukė pečiais ir vos pastebimai šyptelėjo. - Senais gerais
laikais dar buvo galima siekti teisingumo. Civilizacija viską
komplikuoja.
Džeridas pašaipiai išlenkė antakius.
- Jūs teisus.
Po kurio laiko advokatas išėjo iš gydytojo kabineto ir
pasuko į savo viešbučio numerį.
Pakeliui Danas sutiko šerifą, {statymo tarnas atsikosė­
jęs neryžtingai subambėjo:
- Manau, kad mes su jumis turime aptarti tą susišaudy­
mą...
Įsiutintas kojos skausmo ir tos aplinkybės, kad šerifas
nė nebandė atlikti savo tarnybinės pareigos, Džeridas su
šaltu ryžtu pačiupinėjo pistoleto dėklą.
- Žinoma, mes tai aptarsime, - atžariai atsakė jis.
Kitaip negu Edas Barklis, šerifas žinojo, nuo ko apsitri­
na pistoleto dėklas ir rankena. Jis vėl tyliai atsikrenkštė ir
nervingai nusišypsojo.
- Na, žinoma, pistoletą jūs panaudojote savigynai, -
suburbėjo šerifas. - Kuo gi dar galima atsakyti į tų nesi-
tvardančių žmonių veiksmus... Viskas buvo teisėta. Jūs...
mm... išvažiuojate iš miesto?
-Taip. - Džeridas skvarbiai nužvelgė pašnekovą. - Šian­
dien čia tikrai galėjo kas nors žūti. Tiesioginė jūsų, kaip
šerifo, pareiga - ginti savo miesto gyventojus,o jūs šian­
dien pabėgote kaip paskutinis niekšas. Jei mes su jumis
gyventume Teksase, už tokį poelgį jus nušautų vietoje.
- Pirmiausia aš skubėjau neatidėliotinais reikalais! O

13
antra, ką jūs išmanote apie mano pareigas? - skubiai at­
šovė šerifas.
Džerido lūpų kamputis nervingai sutrūkčiojo, o akyse
įsižiebė nieko gero nelemianti ugnelė.
- Bijau, kad jums nepakaks laiko išklausyti visą ką aš
apie tai išmanau.
Staigiu rankos mostu advokatas pridengė ginklą sur­
duto skvernu ir žengė toliau, su kiekvienu žingsniu vis la­
biau klibinkščiuodamas. Bet netgi dabar, smarkiai šlubčio­
damas, jis atrodė gana grėsmingai.
Nusigavęs į viešbutį, Džeridas susikrovė daiktus, apsi­
mokėjo sąskaitą ir dar suspėjo į artimiausią traukinį iki Sent
Lujo, kur jis ketino persėsti į Niujorko traukinį. Žmonės ly­
dėjo akimis vagoną, išvežant] advokatą. Matę šiandien su­
sišaudymą vienoje iš miesto gatvių berniūkščiai gyvai dali­
josi įspūdžiais.
 1 SKYRIUS

- Prakeikimas!
Šūksmas garsiai nuskardėjo tarp elegantiškai apstaty­
to kabineto sienų. Alisteris Bruksas, vyresnysis advokatų
firmos „Bruksas ir Danas” kompanionas, atsitraukė nuo
bylos, kurią kruopščiai perrašinėjo sėdėdamas prie šve­
diško biuro*.
- Kas nutiko? - pasidomėjo jis.
Staigiu grakščios įdegusios rankos mostu Džeridas Da­
nas atstūmė ką tik gautą iš Fort Verto senelės laišką.
- Prakeikimas, - vėl iškošė jis pro dantis ir apie kažką
užsigalvojęs įbedė akis į vieną tašką. Ant tiesios, labai tai­
syklingos advokato nosies puikavosi skaitymui skirti aki­
niai, slepiantys akis, kurios priklausomai nuo jų šeiminin­
ko nuotaikos galėdavo būti ir žydros kaip dangus, ir tam­
siai pilkos, plieninės.
- Kažkokie reikalai? - vėl neįkyriai paklausė Bruksas.
- Laiškas iš namų, - nenoriai atsakė Džeridas, atsisė­
dęs ant kėdės užsimetė koją ant kojos ir vos pastebimai
pasiraukė tai darydamas. Dešinė koja vis dar primindavo
save, nes nuo įvykio Terele praėjo visai nedaug laiko. Vos
atvažiavusį Džeridą kruopščiai apžiūrėjo asmeninis jo gy-

‘ Švediškas biuras - biuras su nukeliamuoju stalviršiu.

15
dytojas. Pakeitęs tvarstį, paliepė neliesti jo, kol žaizda už­
sitrauks. Paskui Džeridas kelias dienas karščiavo, gal jam
ir skaudėjo, buvo silpna nuo žaizdos, bet jis tai slėpė po
rūstumo kauke.
- Iš Teksaso? - paklausė Bruksas.
- Iš Teksaso.
Džeridas kažkodėl nemėgo tos vietos vadinti namais,
nors kartais ir norėdavo, kad taip būtų. Atsigręžęs su su­
kamąja kėde į savo kompanioną, Danas skubriu išsiblaš­
kiusiu žvilgsniu apmetė kabinetą su gražaus darbo ąžuoli­
niais baldais, siaurais aukštais langais ir kabančiomis ant
jų lengvomis permatomomis užuolaidomis.
- Norėčiau važiuoti tenai, Alisteri. Jei aš išvažiuosiu, Par-
kinsas mielai užims mano vietą firmoje. Jis gana paken­
čiamai išmano baudžiamąją teisę, ir jam pakaks praktikos,
kad taptų populiarus teisės srityje.
Sunkiai atsidusęs Bruksas atidėjo į šalį plunksnakotį.
- Tave vis dar slegia ta byla dėl žemės Naujojoje Mek­
sikoje, - pradėjo jis.
- Svarbu ne vien tai, - atsakė Džeridas. - Aš pavargau.
Pakėlęs ranką jis susiglostė banguotus juodus plau­
kus, kuriuose jau ėmė atsirasti sidabro gijų. Džerido ma­
nymu, naujų raukšlių veide pridėjo tiktai jo profesija.
- Aš pavargau dirbti neteisiojoje teisėsaugos pusėje. -
Suprask mane teisingai. Aš mėgstu savo profesiją. Bet aš
ką tik atėmiau žemę iš ten gyvenusių žmonių, kurie ištisus
penkerius metus ją dirbo, todėl turėjo į tą žemę visas tei­
ses. Sąžinė neduoda man ramybės. Juk apie mane galėjo
pagalvoti, kad aš dirbu dėl pinigų, o teisingumas man nė
motais. Man tai nepatinka. Ir dabar nebenoriu nė prisiminti
tų bylų, kurios tenkino mane prieš kelerius metus, kai bu­
vau jaunesnis ir energingesnis. Aš nusivyliau gyvenimu.

16
 -J ei teisingai supratau tave, tu nori nutraukti mūsų part­
nerystę, - lėtai tarė Alisteris.
Džeridas linktelėjo.
- Teisybė. Aš dirbu advokatu jau gerą dešimtį metų,
esu dėkingas tau už pagalbą, kurią man suteikdavai, ir už
galimybę dirbti Niujorke. Bet mano širdis kažko nerimsta.
Tamsios Brukso akys prisimerkė.
- Toks staigus tavo sprendimas greičiausiai susijęs su
laišku, ne su byla Naujojoje Meksikoje? - griežtai paklau­
sė jis.
Plonų Džerido lūpų kamputis vos pastebimai trūktelėjo.
- Apskritai paėmus, taip. Mat mano senelė priglaudė
pas save mano netikro brolio Endriu pusseserę, ir ji neturi
nė skatiko kišenėje.
-Tavo giminaičiai, kiek prisimenu, gyvena Fort Verte, ir
tu padedi jiems pinigais, - tęsė jo mintį Bruksas.
Džeridas linktelėjo galvą.
- Iš mano motinos giminaičių gyva liko tik mano sene­
lė. Aš labai myliu ją. O dėl Endriu... - Danas šaltai nusijuo­
kė. - Endriu irgi mano giminaitis, nors ir labai jį smerkčiau.
- Juk jis dar labai jaunas.
- Po karo Filipinuose, kur jis dalyvavo, jis šiek tiek per­
dėtai ėmė vertinti savo asmenį, - pastebėjo Džeridas. -
Dabar jis vaikšto orus ir savim patenkintas, tikėdamasis
taip padaryti įspūdį moterims. Be to pinigai slyste slysta
jam pro pirštus kaip vanduo, - suirzęs pridūrė Džeridas. -
Jis pirkinėją skrybėlaites mūsų namuose atsiradusiai bū­
tybei, o pinigų tam ima iš tų, kuriuos senelė atidėjusi namų
ūkio išlaidoms. Ir apskritai esu beveik įsitikinęs, kad kaip
tik Endriu šovė mintis į galvą paimti į namus tą skurstančią
merginą.
- O tu tam nepritari.

2— 1366 17
 - Norėčiau žinoti, ką remiu materialiai, - atsakė Džeri­
das. - Ir galbūt man būtina nors trumpam apsilankyti tėvy­
nėje. Aš jau seniai nesu buvęs Teksase, bet mane ten trau­
kia, Alisteri.
- Tave? O, niekad nebūčiau pagalvojęs.
- Tai man prasidėjo dar nuo to laiko, kai Bomonte tvar­
kiau naftos bylą. - Melsvos advokato akys įgavo užsisva­
jojusią išraišką. - Aš jau pamiršau, kokie jie, tie teksasie-
čiai. Žinoma, tie žmonės gyveno Vakarų Teksase, El Pase.
Jaunystėje kurį laiką aš gyvenau užsienyje. Mano motina
ir patėvis Fort Verte išgyveno iki pat mirties, o senelė su
Endriu ir dabar ten gyvena. Ir nors aš irgi esu buvęs Vaka­
rų Teksase...
- Teksasas Teksasu ir lieka, - nutraukė jį Alisteris.
Džeridas nusišypsojo.
- Taigi.
Alisteris Bruksas paglostė poliruotą kėdės atlošą.
- Jei tu išties apsisprendei važiuoti, į tavo vietą pasi-
kviesiu Nedą Parkinsą. Nors kaip reikiant tavęs pakeisti jis,
žinoma, negalės. - Bruksas vos šyptelėjo. - Per tuos me­
tus aš sutikau labai nedaug tikrai ryškių asmenybių.
- Aš būčiau pasirodęs daug blankesnė asmenybė, jei
žmonės posėdžių salėse būtų elgęsi civilizuočiau, - atsa­
kė Džeridas.
- Ir vis dėlto Niujorko teisėjai žavisi tavo meistriškumu.
Tai dažnai teikia mums pirmenybę.
- Neabejoju, kad į mano vietą rasi kitą žmogų. Tu -
puikus advokatas.
- Kaip ir tu. Na, ką gi, viską gerai apgalvok ir pranešk
man, kada važiuosi, - liūdnai pasakė Alisteris. - Nenorė­
čiau trukdyti tavo planų.

18
 -T u visada buvai man geras draugas ir puikus kompa­
nionas, - atsakė Džeridas. - Aš pasigesiu tavęs, mūsų dar­
bo irgi.

Po savaitės, sėdėdamas traukinio, nešančio jį į vakarus,

vagone, Džeridas prisiminė tuos žodžius. Jis žiūrėjo pro lan­
gą į lėtai plaukiantį pro šalį nykų prerijų kraštovaizdį ir, klau­
sydamasis ritmiško lokomotyvo pupsėjimo, išsiblaškęs ly­
dėjo akimis dūmų kamuolius ir mažus pelenų debesėlius,
kuriuos pagriebdavo vėjelis. Traukinio ratai tankiai stuksėjo.
- Kokia dykynė, - pastebėjo moteris ryškiu britišku ak­
centu, - kreipdamasi į savo palydovą.
-Taip, ponia. Bet ši žemė ne visada tokia bus. Po kele­
rių metų čia, kaip ir Rytuose, išdygs dideli miestai.
- {domu, ar čia yra indėnų?
- Visi indėnai dabar gyvena rezervatuose, - atsakė vy­
ras. - Ir dėkui Dievui, nes praeito amžiaus septintajame ir
aštuntajame dešimtmetyje jie dažnai užpuldavo aplinkines
gyvenvietes. Bet čia gyveno ne vien indėnai. Gyventojai
čia vertėsi gyvulininkyste, ir tokiuose miestukuose kaip, pa­
vyzdžiui, Dodž Sitis ir Elsvortas...
Ką vyras pasakė apie tuos miestus, Džeridas taip ir ne­
sužinojo, nes jo mintys peršoko į tolimus 1880-uosius. Va­
karuose tais metais daug kas nutiko. Buvo ir garsusis Erio
Klentono procesas Tumstoune (Arizonos valstija) 1881 me­
tų pabaigoje, ir iškart po 1876 metų įvykių Montanoje užvi­
ręs paskutinis mūšis Didžiųjų Lygumų ir Arizonos rajone.
Tuo metu Vakaruose išnyko dar užsilikusios indėnų gen­
tys, o po nuožmios 1886 metų žiemos atėjo galas ir pas­
kutiniams didiesiems galvijų varovams, kurie neteko didžiu­
mos savo bandų.

19
 Tuo pačiu metu, 1890 metais, Vunden Ni prasidėjo bai­
sios indėnių moterų ir jų vaikų skerdynės, dėl to buvo už­
daryta siena. Žlugo seni gyvulininkyste vertęsi miestai. Iki
dantų apsiginklavę raiteliai, vadovaujami pasienio miestų
šerifų, tikrino kiekvieną vietovės colį, ieškodami indėnų, kad
visiškai nušluotų tą tautą nuo žemės paviršiaus.
Civilizacija, žinoma, geras dalykas, pastebėjo sau Dže­
ridas. Plėtojama pažanga labai palengvino ir pagerino nau­
josios amerikiečių kartos gyvenimą. Net mažiausiuose
miesteliuose vis didesnį mastą ėmė įgauti socialinės žmo­
nių gerovės ir gyvenimo lygio kėlimo, moterų ir vaikų teisių
gynimo bei paramos beturčiams programos. Žmonės kaip
įmanydami stengėsi pagerinti savo gyvenimą, ir dabar ša­
lyje nebebuvo tokios anarchijos kaip anksčiau.
Bet kai tas pasitempęs vyras elegantišku advokato kos­
tiumu susidurdavo akis į akį su neteisybe, jam širdį su­
gniauždavo prisiminus gailų akis ėdančių dūmų kvapą. Tuo
metu jis buvo dar visai berniukas, paauglys, augęs be tė­
vo. Ir jis pavargo kiekvienam įrodinėti esąs ne blogesnis
už kitus, turinčius teisėtai susituokusius tėvą ir motiną. Dže­
ridas, žinoma, negalėjo kaltinti nelaimingos savo motinos
tuo, kad vieną vėlų vakarą Dodž Sityje (Kanzaso valstijoje)
ją išžagino žmogus, kurio ji nė veido neįsidėmėjo. Galiau­
siai Džerido motina teisingai apsisprendė gimdyti kūdikį ir
išauginti jį, apgaubtą meilės ir švelnumo. Sūnus liko jai ar­
timiausiu žmogumi net po jos vestuvių su aristokratu iš Fort
Verto ir po to, kai gimė netikras brolis Endriu, kurio Džeri­
das taip ir nesugebėjo pamilti. Bergždžiai mėginusi išgel­
bėti sūnų nuo gyvenimo klystkelių, netrūkus Džerido moti­
na pasimirė.
Apsirgusi cholera, dar anksčiau nuvariusia į kapus ir

20
jos vyrą, ir jau gulėdama mirties patale, ji tvirtai suspaudė
gležname savo delne sūnaus ranką, prašydama jį grįžti į
Rytus ir stoti į koledžą. Motina papasakojo Džeridui apie
pinigus, kuriuos buvo sutaupiusi siūdama ir pardavinėda­
ma kiaušinius. Tų pinigų turėjo pakakti įstoti į koledžą ir
galbūt net užsimokėti už visą mokymosi laiką.Džerido mo­
tina išgavo iš sūnaus pažadą išpildyti jos paskutinį prašy­
mą, kad ji ramia širdimi galėtų iškeliauti anapilin. Mat tuo­
metinis jo gyvenimas būtinai būtų jam baigęsis amžinomis
pragaro kančiomis.
Palaidojęs motiną, Džeridas rimtai apgalvojo paskuti­
nius jos žodžius. Jis paliko jaunesnįjį netikrą brolį Endriu
globoti sielvarto prislėgtai senelei ir iškeliavo į Rytus.
Džeridas buvo guvaus analitinio proto, jis sugebėjo pel­
nyti stipendiją ir garbingai baigti Harvardo universitetą, ku­
riame studijavo teisę. Baigus universitetą, vienas iš drau­
gų padėjo jam gauti darbo gerą vardą turinčioje advokato
kontoroje, priklausančioje Alisteriui Bruksui. Jaunuolį ypač
domino baudžiamoji teisė, ir jis, baigęs universitetą, labai
sėkmingai išdirbo toje srityje dešimt metų. Tačiau kartu su
sėkme Džeridą užgriuvo ir problemos, o svarbiausia iš jų
buvo brolis Endriu. Jaunuolio amžiaus sukakęs berniukas
tapo visiškai nebesuvaldomas, vargšė sena senelė sun­
kiai bepajėgė su juo tvarkytis. Visai prieš Ispanijos ir Ame­
rikos karo pradžią Džeridas padėjo įtaisyti brolį į armiją.
Bet pabuvęs Filipinuose Endriu apskritai įsivaizdavo esąs
karo didvyris, puikiai įsijausdamas į naująjį savo vaidmenį.
Jis tapo toks pasipūtęs, išpuikęs ir savimeiliškas, kad Dže­
ridas verčiau stengdavosi nesusitikti su broliu ir pasilikti
Niujorke. Jis retai parvažiuodavo namo vien dėl Endriu, nes
šis pastaruoju metu labai erzino Džeridą. Džeridas keikė

21
tą dieną, kai jo motina susituokė su Danieliumi Peidžu, taip
pat savo netikrojo brolio gimimo dieną.
Endriu nieko nežinojo apie Džerido praeitį. Tas jo gyve­
nimas liko toli praeity, Kanzase, ir neturėjo nieko bendra
su gyvenimu, kurj Džeridas susikūrė pats. Visi Fort Verte
pažinojo Džeridą kaip sumanų advokatą iš Niujorko, nie­
kada nelaikiusį rankose nieko pavojingesnio už plunksna­
kotį. Jo laimė, gandai apie retsykiais atsitinkančius susi­
dūrimus su kitaip suprantančiais teisės klausimus kol kas
nepasiekė vietos laikraščio; Džeridas atšaldydavo itin smal­
sių reporterių norą imti iš jo interviu, o varžytis su juo šau­
dant apskritai niekas nesiryžo. Devintajame dešimtmetyje,
tiesa, būta kelių nutikimų, laimė, greit pamirštų, kai Džeri­
das buvo priverstas griebtis ginklo. Jis ir liko neprašau­
nantis pro šalį šaulys, ir vis tobulino savo meistriškumą.
Bet pastaraisiais metais Džeridas nieko nenušovė.
Jis prisimindavo ankstesnįjį neprotingą, nerūpestingą
ir tuščią savo gyvenimą, ir jo akys pamažu prisimerkdavo.
Jo motinai išties buvo lemta daug kentėti dėl tamsiosios
sūnaus gyvenimo dalies, kuri prieš nelaimingosios mirtį
ėmė pasibaisėtinai didėti. Ji nepažinojo savo vaiko tėvo ir
tikriausiai labai dėl to krimtosi. Džeridas taip pat būtų no­
rėjęs nors ką sužinoti apie savo tėvą, bet Dodž Sityje neat­
sirado žmogaus, į kurį jis būtų panašus ar kuris galėtų bent
kiek paaiškinti jo kilmę. Galbūt Džerido tėvas buvo tik gir­
tas kaubojus, genantis galvijus į kitą vietą, arba kareivis,
grįžtantis iš karo. Jis dažnai sakydavo sau, kad tai nelabai
ir svarbu. Ir vis dėlto būtų norėjęs šitai sužinoti.
Advokatas išsiblaškęs žvelgė į beribes laukų platumas^
kurios driekėsi už traukinio lango. Jam nerimą kėlė žinia
apie merginą, gyvenančia dabar jų namuose. Jis, Džeri-

22
das, apmokėdavo senelės, na, ir, žinoma, Endriu sąskai­
tas, vadinasi, prieš užkardami jam ant kaklo dar ir tą mer­
giną, jie tiesiog privalėjo paklausti, ar jis įstengs išmaitinti
dar vieną burną. Džeridas nieko nežinojo apie nelauktą iš­
laikytinę ir būgštavo, kad ir jo giminaičiai žino ne ką dau­
giau. Ir, žinoma, mintis priglausti merginą jų namuose top­
telėjo Endriu galvon. Atrodo, ji lyg ir kažkokia tolima jo pus­
seserė; o Džeridui ji - visai svetimas žmogus.
Jis gerai prisimena, ką rašė senelė:
Endriu žodžiais tariant, pas mus ji jaučiasi geriau
negu Galvestone, juoba po tokios siaubingos tragedijos.
Ji nieku gyvu nenori tenai grįžti, bet jos dėdė, atrodo, pri­
mygtinai kviečiasi mergaitę, ramindamas ją, neva miestas
vėl atstatytas. Dėdė ten susirado darbą. Po tos baisios tra­
gedijos praėjo jau pusantrų metų, bet vargšelė dar bijosi
gyventi taip arti prie jūros. Bijau, kad jos dėdės atkaklu­
mas nesugrąžintų jai košmariškų prisiminimų apie tą toli­
mą dieną...”
Džeridas apgalvojo tas laiško eilutes irtai, kodėl gi mer­
gina bijosi grįžti į Galvestoną. 1900 metų rugsėjį ten buvo
baisus potvynis. Vadinasi ta mergina - viena iš nedauge­
lio, kuriems tuomet pavyko laimingai išsigelbėti? Džeridas
prisiminė, kad tą baisų rytą per potvynį žuvo apie penki
tūkstančiai žmonių. Vos per kelias minutes vandenynas pra­
rijo visą tą mažą miestelį. Ir paskui juk senelė rašė jam,
kad Endriu visai neseniai buvo nuvykęs į pakrantę. Džeri­
das ėmė po truputį susivokti, kas nutiko. Jis būtų galėjęs
lažintis, kad ta vadinamoji Endriu pusseserė iš tikrųjų pasi­
rodys esanti tik nauja jo simpatija. Ir jei iš tikrųjų yra taip,
kaip mano Džeridas, tuomet jis neketina išlaikyti visų tų
merginų, su kuriomis Endriu įsigeis užmegzti romanus. Įsi­

23
kūrusiai jų namuose savo lengvabūdžio netikro brolio drau­
gužei Džeridas patars krautis daiktus, ir kuo greičiau, tuo
geriau.
Išsiblaškęs žvelgdamas pro langą į bėgančias pro šalį
žalias lygumas, Džeridas mintyse piešė tos merginos por­
tretą. Žinodamas savo brolio skonį, jis nė kiek neabejojo,
kad tai bus gražutė gyvenimo mėtyta ir vėtyta moteris. Jos
širdis greičiausiai ledo gabalas, o akys nesunkiai atskiria
vargšą žmogų nuo turtingo. Juo ilgiau Džeridas galvojo
apie jsikūrusią jų namuose asmenybę, juo labiau širdo. Jo
senelė turbūt visai papaiko šitai leisdama. Tačiau, kiek Dže­
ridas pamena, senutė niekada neprarasdavo sveiko pro­
to. Greičiausiai Endriu ją apgaudinėja. Bet su juo.Džeridu,
brolužiui tai nepavyks.

Traukinys atvyko j galutinę stotį vėlų vakarą. Džeridas

išlipo į platformą tik su vienu sakvojažu, o lagaminą palie­
pė pristatyti kitą rytą. Nors buvo vėlus metas, jam pasise­
kė rasti laisvą karietą ir nesunkiai pasiekti namus pagrindi-
nėja miesto gatvėje. Kaip tik šiame name, pastatytame ka­
ralienės Viktorijos epochos stiliumi, ir gyveno Džerido se­
nelė su netikru jo broliu Endriu.
Džeridas nepranešė namiškiams, jog ketina atvažiuoti.
Jis buvo tvirtai įsitikinęs, jog kartais galima leisti sau už­
griūti visiškai nelauktai.
Jis smarkiai šlubavo. Eidamas gėlėmis apsodintu ta­
kučiu link priemenės, Džeridas atrodė tikro džentelmeno
įsikūnijimas. Ant tamsių banguotų plaukų šauniai buvo pa­
kreiptas cilindras, o tamsiai mėlynas, šiek tiek apdulkėjęs
kelionėje kostiumas ir juodi odiniai rankų darbo batai tie­
siog stulbino.

24
 Nors buvo vėlus metas, Džeridui pavyko įžiūrėti, kad
namas gerai prižiūrimas. Aukštuose siauruose languose
kviečiamai degė šviesa, nušviesdama priemenę ir išgrieb­
dama iš tamsos atviroje terasoje pastatytas sūpynes, ka­
napą ir kelis supamuosius krėslus. Džeridas niekada ne­
gyveno tame name ir čionai atvažiuodavo tik retsykiais,
nes tą namą buvo nupirkęs savo senelei. Jis pritariamai
nužvelgė ir dailias pagalvėles ant krėslų, ir sūpynes. Visa
tai teikė namui nepakartojamo žavesio ir puikiai derėjo
su medžio drožyba, kuria gausiai buvo išpuoštas terasos
stogelis.
Prie durų Džeridas sustojo ir siekė medinio durų plak­
tuko, išdrožto liūto galvos forma. Pasibeldus namuose ko­
ne iškart suklego balsai.
- Ela, prašom atidaryti duris. Ela! Viešpatie! Kurgi po­
nia Peit?
- Nieko, ponia Dan. Aš pažiūrėsiu, kas ten atėjo.
- Tik ne tu, Noele. Taip nedera...
Iš visko galėjai spręsti, kad senelės pamokymus ta, ku­
riai pamokymai buvo skirti, ryžtingai ignoravo. Dar durims
neprasivėrus, Džeridas suspėjo pastebėti lange šmėstelė­
jusią vešlių auksiškai kaštoninių plaukų, susuktų j aukštą
šukuoseną, kupetą, o po kokios akimirkos išvydo prieš save
žavų veidelj žaliomis akimis, pridengtomis tankių tamsių
blakstienų. Tos žalios lyg jauna lapija akys klausiamai žvel­
gė į Džeridą.
Advokatas skeptiškai prisimerkė ir skubriu žvilgsniu nu­
žvelgė stovinčią prieš jj mergaitę paprasta balta palaidinu­
ke su aukšta nėrinių apykakle ir tamsiu, kulkšnis siekian­
čiu sijonu.
- Ko jums reikia? - paklausė nepažįstamoji gana malo­

25
nia tarsena, iškart išdavusia, kad ji gimusi pietinėje Teksa­
so dalyje.
Jos balsas nuskambėjo taip karingai, kad Džeridas vi­
duje pasišiaušė. Vien iš jgimto mandagumo jis nusiėmė
skrybėlę ir sunkiai pasirėmė lazda.
- Norėčiau pamatyti ponią Dan, - šaltai tarė jis.
- Dabar per daug vėlus metas lankytojams, - pareiškė
Džeridui mergina. - Turėsite užeiti kada nors kitą kartą.
Džeridas nustebęs pakėlė antakius.
- Ar ne per daug pasitikite savimi, kaip tarnaitė, pane­
le? - ne be sarkazmo paklausėjis.
Mergaitė plykstelėjo raudoniu.
- Aš ne tarnaitė. Aš - šios šeimos narė.
- Nė velnio! - šaižiai atsakė Džeridas.
Jo akys iškart pavojingai sužibo. Nemirksėdamas jis
įsistebeilijo į mergaitę. Ir šioji nejučia suglumo nuo sun­
kaus vyro žvilgsnio. Ją sutrikdė ir jo keiktelėjimas, visiškai
nederantis jį ištarusiam žemo švelnaus tembro balsui. Tik­
ras džentelmenas taip nekalbėtų prie moters!
- Sere, kad ir kas jūs būtumėt... - arogantiškai pradėjo ji.
- Endriu derėjo pranešti jums apie mano personą, -
šaltai nutraukė ją Džeridas. - Juolab kad ne kas nors kitas,
o aš apmoku šiuose namuose visas sąskaitas. Tai kurgi
mano senelė?
Tik dabar mergaitė suprato, su kuo kalbanti. Endriu,
žinoma, minėjo jai netikrą brolį. Bet ji nemanė, kad jis bus
tikras šėtonas tamsiu advokato kostiumu. Ir nors Endriu
brolio smilkiniuose šen bei ten sidabru žybčiojo žilė, jo aukš­
ta tvirta figūra nejučia kėlė baimę, o melsvos akys švietė
šaltu plieniniu blizgesiu.
- Bet juk jūs neprisistatėte, - mėgino teisintis mergaitė
skubiai atidarydama duris.

26
 - Manau, kad to nelabai reikia nuosavuose namuose, -
suirzęs atšovė Džeridas.
Jam labai įsiskaudėjo koja, ir jis jautėsi pavargęs, nusi­
kamavęs.
Tuo metu mergaitės žvilgsnis užkliudė lazdą, ant ku­
rios sunkiai rėmėsi Endriu brolis, paskui ji įžiūrėjo rūsčias
raukšles aplink plonas jo lūpas.
- Oi... nagi, jūs luošas, - išpoškino mergaitė.
Džeridas vėl kilstelėjo antakius.
- Nuo jūsų pastabumo aš tiesiog žado netekau, - kan­
džiai pastebėjo jis.
Mergaitė skaisčiai išraudo. Stovintis prieš ją vyras pa­
sirodė esąs labai aukštas, ji nenoromis buvo priversta at­
lošti galvą, kad pamatytų jo veidą. „Tas žmogus visai man
nepatinka, - padarė išvada ji, - vadinasi, jo ir gailėtis ne­
verta. Gal jis susiluošino spardydamas apšlubusius šu­
nis...”
- Ponia Dan svetainėje, - pasakė mergaitė ir smarkiai
trenkė durimis.
- Mano sakvojažas liko lauke, - barningai pastebėjo
Džeridas.
- Ką gi, jis irgi gali užeiti, - piktai prunkštelėjo ji ir nukū­
rė pro Džeridą į svetainę.
Džeridas nusekė paskui ją, akimirka iš tikrųjų vos žado
nepraradęs. Kaip beturtė giminaitė, ta asmenybė per daug
riečia nosį.
- Džeridai! - nudžiugusi šūktelėjo sėdinti ant sofos lie­
sutė mažutė senelė ir nuskubėjo prie anūko. - Mano bran­
gusis, koks malonus netikėtumas! Tu užsukai važiuoda­
mas pro šalį ar atvažiavai paviešėti?
Kalbėdamas su senele, Džeridas šnairavo į merginą
auksiškai kaštoniniais plaukais.

27
 - O, aš parvažiavau namo visam laikui, - pareiškė jis
stebėdamas, kaip keičiasi žalių merginos akių išraiška. -
Sumaniau pakeisti aplinką.
- Kaip džiaugiuosi tave matydama, - toliau čiauškėjo
ponia Dan. - Ir Endriu apsidžiaugs. Mat jis savaitei išvykęs
su reikalais. Endriu rūpinasi žaliavų supirkimu vietos plytų
fabrikui. Visai nesenai jis buvo nuvažiavęs j Galvestoną,
kur turėjo priimti užsakymus. Ten tavo brolis ir rado mūsų
žaviąją Noelę.
Džerido žvilgsnis nukrypo į merginą. Ji, regis, jaunes­
nė, negu jam pasirodė iš pirmo žvilgsnio, gal net paauglės
amžiaus.
- Tai mano anūkas, Noele, susipažink. Džeridai, o čia
jaunoji Endriu pusseserė Noelė Braun.
Džeridas tylėdamas žiūrėjo į mergaitę.
- Įdomu, kaip Endriu sužinojo, kad jūs - giminaičiai? -
pagaliau paklausė jis.
- Jis sužinojo tai iš vieno bendro mūsų pažjstamo, -
atsakė Noelė, iš visų jėgų gniauždama rankas.
- O jums nedingtelėjo mintis, kad esate visiškai nepa­
naši į mano netikrąjį brolj - baltaplaukį ir tamsiaakį?
- Endriu tėvo pusseserė buvo rausvokais plaukais, -
įsikišo senelė, - ji gimė Galvestone, jos pavardė buvo
Braun. Suprantama, kai Endriu apie tai užsiminė, kažkoks
jo pažįstamas tame mieste pranešė jam apie Noelę ir liūd­
ną jos istoriją.
- Aišku.
- Brangusis mano berniuk, kas tau nutiko? - senutė tik
dabar pastebėjo, kad jos anūkas gana smarkiai remiasi
lazda.
Atsakydamas Džeridas nejučia miktelėjo.

28
 - Nieko baisaus. Paprasčiausias nelaimingas atsitiki­
mas.
- Tik tiek? - nekalčiausiu balsu tarė Noelė. - O aš jau
pamaniau, kad būsite prisivėręs koją varteliais.
Džeridas palenkė galvą ant peties ir įdėmiai nužvelgė
mergaitę.
- O jūs, pasirodo, labai tiesmukiška ir atvira, panele
Braun.
- Privalėjau tokia tapti, - atsakė mergaitė. - Turėjau ke­
turis brolius, ir nė vienas iš jų niekada neatsižvelgdavo į
tai, kad mano raumenys ne tokie tvirti.
- Aš irgi nedarysiu jums nuolaidų dėl amžiaus, - per­
spėjo Džeridas maloniu, tačiau šiek tiek pikta lemiančiu
tonu.
Noelės žvilgsnis stabtelėjo prie žilstančių advokato
smilkinių.
- Savo ruožtu ir aš neketinu kreipti dėmesio į jūsų amžių.
Nustebęs Džeridas išlenkė antakį.
- Mano amžių?
- Taip, juk jūs anaiptol nebesate jaunas.
Džeridas vos susilaikė nepratrūkęs pykčiu. Tiesa, gal
tai paauglei jis iš tikrųjų atrodo senas. Neatsakęs į pasta­
rąją jos repliką, Džeridas pasisuko į senelę.
- Kaip tu laikaisi?- paklausė jis, ir jo balso tonas taip
pasikeitė, kad Noelė net nustebo.
Ponia Dan šiltai nusišypsojo anūkui.
- Kaip tokio amžiaus ledi, gana gerai, mano berniuk. O
tu atrodai vis toks pat gražus.
- Niujorkas, kaip ir anksčiau, maloningas man.
Senutė nudelbė akis į anūko koją.
- Ir vis dėlto ne per labiausiai.

29
 Džeridas nusišypsojo.
-Tai atsitiko Naujojoje Meksikoje. Nelaimingas atsitikimas.
- Tikiuosi, kad tavęs nenumetė įsišėlęs arklys? - pa­
klausė senelė, kas jai pirmiausia atėjo į galvą.
Noelė taip pasižiūrėjo j Džeridą, kad iš jos veido išraiš­
kos galėjai spręsti: ji nė kiek neabejoja, kad tas dabita ele­
gantišku brangiu kostiumu, advokatas, gyvenantis Rytuo­
se, didmiestyje, nė neįsivaizduoja, iš kurios pusės prieiti
prie arklio.
- Taigi su arkliais menki juokai, - išsisukinėdamas at­
sakė Džeridas.
Jam patiko daryti tai mergiūkštei tokį įspūdį. Jis beveik
skaitė jos akyse epitetus apie save: „mazgotė’, „dabita”,
„dykaduonis”, „ištižėlis”
Susidūrusi su Džerido žvilgsniu, Noelė nervingai užsi­
kosėjo, tarsi ką tik būtų ištarusi visus tuos žodžius balsu.
-A r nenorėtumėt ko nors užkąsti, pone... mm... pone
Danai?
- Išgerčiau kavos. Kelionė traukiniu taip mane nuvargi­
no... - manieringai nutęsė advokatas dirbtinai žiovauda­
mas ir dėdamasis esąs patogumų išlepintas miestietis.
Noelė greit pasisuko ir kad nenusikvatotų visa gerkle,
spruko iš svetainės. Jeigu tai ir yra tas grėsmingasis netik­
ras Endriu brolis, ji jau tikrai gali nebebijoti, kad jis paro­
dys jai duris. Staiga Noelė pašiurpčiojo prisiminusi, kaip
jai buvo nejauku žiūrėti į jo šaltas, plieniniu blizgesiu spin­
dinčias akis. Jis laisvos, nepriklausomos laikysenos. „Ne,
man tikrai kažkas atsitiko”, - suglumusi pagalvojo mergai­
tė, bet paskui ryžtingai krestelėjo galvą ir nuėjo virtuvėn.
- Na, o dabar, - tarė ponia Dan, kai durys paskui mer­
gaitę užsidarė ir koridoriuje nutilo jos žingsniai, - tu gali
papasakoti man, kas gi nutiko iš tikrųjų.

30
 - Šiek tiek pasiginčijom su ginkluotu kaubojumi viena­
me mažame miestelyje, - paaiškino Džeridas sėsdamasis
prieš senelę. - Sužeidžiau jį j ranką, jis irgi suspėjo nu­
spausti gaiduką, ir kulka kliudė mano koją. Žaizdą dar šiek
tiek maudžia, bet, manau, po kelių savaičių būsiu sveiku­
tėlis. Ir tas kaubojus, laimė, taip pat, - niūriai pridūrė jis. -
Gal kitą kartą jis bus atsargesnis ir pirma pagalvos, tik ta­
da grasins kam nors pistoletu.
- Šaudyti tokio solidaus amžiaus žmogui, - ėmė gėdyti
anūką senelė. - Viešpatie, juk Edita kaip tik šitam norėjo
padaryti galą! Visų pirma dėl to ji prašė, kad išvažiuotum į
Rytus ir stotum j universitetą.
- Aš stengiuosi to išvengti. Ir man beveik visada pa­
vyksta, - prašneko Džeridas, nerūpestingai numesdamas
ant grindų savo lazdą. - Tačiau vis dar esama tokių lauki­
nių vietų... ir žmonių, kurie pirmiausia griebiasi ginklų ir tik
paskui prašo policininko pagalbos. O tų, kurie patraukti į
teismą, nervai visada be galo įtempti.
- Nesuprantu, kodėl tu pasirinkai kaip tik šią profesiją, -
suniurzgėjo nepatenkinta senutė. - Ji juk tokia pavojinga.
Džeridas nerūpestingai nusišypsojo savo senelei.
- Ir taip pasitaiko. Ketinu atidaryti advokatų kontorą čia,
Fort Verte. Niujorkas manęs visiškai nebedomina.
Melsvos, kaip ir anūko, senelės akys pastebimai su­
švelnėjo.
- Ar tu rimtai kalbi, Džeridai? Aš taip džiaugiuosi, kad
sugrįžai namo.
- Man irgi tavęs trūko, senele, - prisipažino Džeridas.
Senelė prikando apatinę lūpą.
- Čia niekas nežino tavo praeities, - tyliai prašneko ji. -
Aš niekada niekam šito nepasakojau, juo labiau - Endriu.

31
Bet tos tavo istorijos... O jeigu į miestą atsidangins kas
nors iš tavo priešų?
Džeridas prajuko.
- Na ir kas? Šaudymasis - tai jau tolima praeitis. Šito
dabar griebiasi nebent vagys ir plėšikai. Vargu ar koks nors
nusikaltėlis rinksis mane taikiniu. Tai atsitinka tik pigiuose
bulvariniuose romanuose, - sausai pridūrė jis.
- Neprimink man, - suniurzgėjo ponia Dan, įsivaizda­
vusi Džeridą kažkokiais kraupiais apdarais ir su pistoletais
abiejose rankose, nors jis jaunystėje tenkindavosi vien pis­
toletu.
- Aš gerbiamas advokatas.
-Tu sunkaus būdo žmogus, - paprieštaravo ponia Dan.
- Be to, mes visai nesame tokie gerbiami, kaip mums no­
rėtųsi. Kai tavo motina tave gimdė, aš dirbau Dodžio alu­
dėje. O dabar priklausau Labdaringajai moterų draugijai,
Blaivybės draugijai, moterų siuvimo būreliui ir dar giedu
bažnytiniame chore. Ir vis dėlto argi žmonės nepradėtų žiū­
rėti į mane kitaip, sužinoję apie mano praeitį?
- Jie žiūrėtų į tave lygiai taip pat, kaip ir dabar, netgi dar
labiau žavėtųsi, - sumurmėjo Džeridas.
Senelė nelinksmai nusijuokė.
- Kažkodėl man sunku patikėti. - Ji palingavo galvą. -
Oi Džeridai, jaunystės pamokos mums visada rūsčios. Ir
visa, kas tamsu buvo mūsų praeityje, seka paskui mus lyg
šešėliai iki pat žilos senatvės.
Džeridas be galo švelniai žvelgė į išvargusį raukšlėtą
senelės veidą. Ji gyvenime gavo kentėti kur kas daugiau
negu jisai, nors ir anūkui ne visada buvo saldu. Jis nieka­
da nežudė žmonių šiaip sau, be jokios priežasties, tačiau
praeitis labai dažnai kamuodavo jį, iškildama atmintyje su

32
mažiausiomis smulkmenomis. Praeities košmarai dažnai
kankindavo Džeridą naktimis, jis šokdavo iš lovos ir nepa­
jėgdamas užmigti blaškydavosi po kambarj.
- Tave persekioja tavo nelabieji, - staiga tarė senelė,
anūko akyse pastebėjusi paslėptą skausmą.
- Juk kiekvienas iš mūsų turime savo nelabųjų, argi
ne? - Džeridas sunkiai atsiduso. - Geriau grįžkime prie
mūsų raudonplaukės viešnios, - pridūrė jis. - Papasakok
man apie ją.
- Noelė labai gera mergytė, - atsakė ponia Dan. - Ji
mielai padeda virtuvėje, nesibijo net ir sunkesnio darbo.
- Aš klausiau ne apie tai.
Senutė vos pastebimai pasiraukė.
- Jie su Endriu įsimylėję. Tavo broliui ta mergaitė iškart
patiko. Viską apie ją sužinojęs, jis užsispyrė, kad Noelė
persikeltų čia. Jos šeima žuvo 1900 metais per potvynį Gal-
vestone, po to vargšelė gyveno Viktorijoje pas savo seną
dėdę. Bet šiam netrukus pasiūlė gerą darbą Galvestone.
O mergaitė labai bijo grįžti į tą miestą. Gal dėdė papras­
čiausiai norėjo jos atsikratyti. Todėl Endriu pakvietė savo
pusseserę apsigyventi pas mus. - Ponia Dan rūpestingai
pasilygino sijono klostes. - Jis žinojo, kad tau tai vargu ar
patiks, bet rengėsi pradėti dirbti ir prisiimti visas tos mer­
gaitės išlaikymo išlaidas.
- Endriu parneša namo dešimt dolerių per mėnesį, -
griežtai atkirto Džeridas. - Visa kita jis išleidžia naujai ava­
lynei ir ekipažo puošybai.
- Taip, aš žinau. Bet jo tėvas visada buvo geras Editai.
- Tau irgi. Aš pamenu. Endriu yra mūsų kryžius, ir pri­
valome nešti jį, prisimindami jo tėvo gerumą.
- Negali kalbėti taip piktai ir negailestingai.

3— 1366 33
 - O aš niekada ir nepasižymėjau gerumu, - priminė
Džeridas, ir kokią akimirką jo akyse vėl plykstelėjo pavo­
jinga ugnis.
- Galėčiau sutikti su tuo, jei taip gerai nepažinočiau ta­
vęs. Tu visada buvai geras tiems žmonėms, kuriuos mylė­
jai.
- Bet tokių žmonių buvo tik du - tu ir mano motina.
Senelė maloniai nusišypsojo.
- Kada nors tu sutiksi moterj, pamilsi ją ir vesi, Džeri-
dai. Tu privalai turėti savo šeimą. Aš nesirengiu amžinai
gyventi.
- Užtat Endriu rengiasi, - niūriai pajuokavo Džeridas. -
Ir tikriausiai kabos man ant kaklo, kol numirsiu.
- Tau netinka cinizmas.
Pastaruoju metu ta našta mane vis labiau slegia, - pri­
sipažino Džeridas bilsnodamas pirštų krumpliais j kelj. -
Pradėjęs dirbti advokatu, norėjau stoti teisingumo pusėn.
Bet paskui vis labiau mane veikė pinigai. Aš pavargau pa­
dėdamas turtingiesiems atimti palikimą iš beturčių. Per pas­
taruosius mėnesius ankstesnės mano garbėtroškos neli-
no nė padujų. Dabar aš trokštu būti naudingas.
- Esu tikra, kad tu jau spėjai daug gerą padaryti. Bet ir
čia yra žmonių, kuriems reikia tavo pagalbos.
- Taip, ir aš taip manau. - Džeridas prisimerkė. - Ar
Endriu ketinimai Noelės atžvilgiu rimti?
Ponia Dan pasiraukė.
- Kas jį žino? Endriu toks nepastovus. Kurį laiką jis mė­
gino asistuoti Amandai Doil... Tu turėtum prisimint jos tė­
vą, Džeridai. Jis turi didelius namus mieste ir tris dukteris.
Kariaujant su indėnais, jis grūmėsi kaip kavaleristas.
-Taip, - atsakė Džeridas, ir atmintin iškilo didingo, aro­
gantiško senio paveikslas.

34
 Kaip ir jis pats, Doilas augo neramiais laikais ir dabar
stengėsi apsaugoti savo dukteris nuo visokio blogio, o jo
žmona buvo laikoma tikra ledi.
- Bet panelė Doil ir Endriu - visiškai skirtingi žmonės, -
tęsė senelė. - O paskui jis nuvažiavo į Galvestoną ir ten
susitiko Noelę.
- Ir, be abejonės, pavergė ją savo oria, savim patenkin­
ta išvaizda, - sausai pastebėjo Džeridas.
- Mano brangusis, Endriu daro moterims įspūdį didvy­
riška savo praeitimi, malonia išvaizda ir puikiomis manie­
romis.
- Ir savo jaunyste, - pašaipiai pridūrė Džeridas. - Žinai
ką, jūsų viešnia, atrodo, priskyrė mane nugeibusių karšin­
čių kategorijai.
- Bet ji juk nieko apie tave nežino, - priminė Džeridui
senelė. - O tu, man atrodo, dar stengiesi, kad ji susidarytų
klaidingą įspūdį apie tave.
- Na ir kas? - Danas gūžtelėjo pečiais. - Ta mergiotė -
tiktai kaprizingas kūdikis, ir tiek. Tačiau jei ji mano, kad kaž­
kas šiuose namuose laikys ją iki gyvenimo pabaigos, anks­
čiau ar vėliau gaus labai nusivilti.
Ponia Dan užsiplieskė.
- Na jau, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ta nelai­
minga našlaitė tau taps tokia našta, - akivaizdžiai susiner­
vinusi tarė ji.
Džeridas kilstelėjo ranką.
- Tave privertė taip pasielgti, - paprastai pasakė jis. -
Nepamiršk, kad aš gerai pažįstu mūsų Endriu. Bet apie tą
merginą mes visiškai nieko nežinome. Ji gali pasirodyti
esanti dievai žino kas.
- Pasak Endriu, Noelės dėdė - gerai žinomas savo sri­
tyje, na, ji pati irgi iš gerbiamos Galvestone šeimps.

35
 Bet Džeridas nė klausytis nenorėjo apie tą snarglę. Ji ir
taip ganėtinai jį erzino.
- Be to, man atrodo, kad Endriu atsivežė tą mergaitę
čionai, ketindamas ją vesti, - prabilo senelė.
Ši mintis Džeridui patiko dar mažiau. Jis šaltai nusijuo­
kė.
- Endriu dar nepasirengęs šeimos gyvenimui, - pašai­
piai pasakė jis kreipdamasis greičiau į save negu į senelę,
paskui atsilošė kėdėje ir atsargiai pamasažavo skaudamą
koją.
-Tu liepsi Noelei išsikraustyti iš musų? - lėtai paklausė
ponia Dan.
- Galbūt, - abejingai atsakė Džeridas. - Tai priklausys
nuo to, ką aš apie ją sužinosiu. O kol dar nenusprendžiau,
ji gali pagyventi čia. - Jis nusišypsojo senelei. - Na, o da­
bar norėčiau išgirsti apie naujas Fort Verte įsikūrusias or­
ganizacijas, apie kurias tu man tiek daug rašei. Kas per
daiktas tas miesto tobulinimo projektas?

2 SKYRIUS

Pirmas Džerido rytas nuosavuose namuose pasitaikė

lietingas. Laukdamas, kol ekonomė ponia Peit padengs
stalą pusryčiams, jis stovėjo valgomajame prie lango. Po­
nia Peit namie ir virė, ir žiūrėjo tvarkos. Jaukus namas, ku­
riame gyveno Džerido šeima, buvo pavyzdingai prižiūri­
mas ir su visais moderniais patogumais, įskaitant didžiulį
vonios kambarį su vandentiekiu.
Švelniai rausvų rožių krūmai sode ką tik pražydo ir stul­
bino savo puikumu, Bet žmogaus, stovinčio prie lango, tas
grožis, atrodo nejaudino. Ir jis nepastebėjo nei srūvančių

36
stiklu sidabriškų lietaus lašelių, nei žydinčių rožių. Džerido
mintys klaidžiojo kažkur toli praeityje, kurią jis visada prisi­
mindavo su skausmu.
Džerido motina su patėviu gyveno kitame name, da­
bartinis buvo pastatytas vėliau. Ir vis dėlto, nors jo motina
mirė ne čia, susitikimas su senele ir pašnekesys su ja pa­
žadino Džeridui skaudžius prisiminimus. Jis to nesitikėjo.
- Nuostabios rožės, ar ne tiesa, pone Džeridai? - pasi­
girdo už nugaros malonus ponios Peit balsas. - Senasis
Henris idealiai prižiūri krūmus, na, panelė Braun irgi mėgsta
pasikapstyti - apsivilkusi vyrišką kombinezoną, - žinoma,
tada, kai nieko nebūna sode. Ji rūpinasi netik gėlėmis, bet
ir daržovėmis.
Ponios Peit pastaba apie tai, kokiais drabužiais kartais
vilki Noelė, nustebino Džeridą. Jis galėjo įsivaizduoti, kaip
reaguotų davatkiškasis Fort Vertas, išvydęs vyriškais dra­
bužiais apsivilkusią jauną moterį, dirbančią sode visai gat­
vei stebint. Džeridas pagalvojo, ką gi dar mėgsta veikti No­
elė, bet garsiai nieko nepasakė. Ta mergina kilusi iš betur­
čių, ir jis vis dar abejojo: gal ji čia apsigyveno norėdama
pagerinti savo materialinę būklę.
Tuo metu į valgomąjį įžengė ponia Dan, Noelės lydima.
- Labas rytas, Džeridai. Tikiuosi, tu gerai miegojai? -
žvaliai pasiteiravo senelė anūką.
- Taip, neblogai. - Džerido žvilgsnis nukrypo į mergi­
ną, kuri tuo metu padėjo senutei atsisėsti į krėslą.
„O ji labai atidi”, - pastebėjo sau advokatas ir tuoj paga­
vo save galvojąs, kad rūpinamasi galbūt norint pasirodyti.
- Dėkui, mieloji, - padėkojo ponia Dan mergaitei. - Ela,
pusryčiai atrodo tiesiog nuostabiai.
- Tikiuosi, toks bus ir jų skonis, - šypsodamasi atitarė
ponia Peit.

37
 - Duokš savo puoduką, Džeridai. jpilsiu tau kavos, -
pasiūlė ponia Dan.
Džeridas padavė jai puoduką ir vėl dėbtelėjo j Neolę,
kuri susimąsčiusi žiūrėjo pro langą j pliaupiantį lietų.
-Apie ką susimąstėte, panele Braun? - pasiteiravo Dže­
ridas.
Mergaitė suglumusi pasimuistė.
- Galvoju, ar šiandien parvažiuos Endriu.
Ji toliau nebeaiškino, užpykusi ant Džerido, tarsi jis bū­
tų užklupęs ją nusižengimo vietoje kaip mažą mergytę.
- Jis ketino vakarop sugrįžti, - pastebėjo ponia Dan. -
Endriu apsidžiaugs tave išvydęs, Džeridai.
- Taip manai? - Džeridas įsipylė į kavą grietinėlės ir
siekė cukraus. - Kai pernai per Kalėdas buvau užsukęs
namo, važiuodamas pro šalį, mudu su juo taip ir nepasi-
matėme.
Džeridas iki šiol negalėjo atleisti to Endriu, juk senelė
būtų gavusi švęsti Kalėdas viena, jei jis nelauktai nebūtų
atvažiavęs.
- Jis tuomet važiavo pas kažkurį savo draugą į Kanzas
Sitį. - Ponia Dan neužsiminė, kad draugai buvo daugiausia
moteriškos lyties. - Endriu darbas verčia dažnai važinėti.
Džeridas gurkštelėjo kavos ir paėmė senelės jam duo­
damas lėkštes su kiaušiniais, kiauliena, pomidorais ir bisk­
vitais. Dailiame kiniško porceliano dubenėlyje su danty­
tais pakraštėliais kūpsojo apetitą žadinantis geltonas švie­
žio sviesto kauburėlis. Ponia Peit kas savaitę pirkdavo šei­
mai šviežio sviesto. Be to, ant stalo stovėjo praeitą vasarą
ir rudenį ponios Peit ir Džerido senelės virtos uogienės,
džemo ir drebučių vazelės. Džeridas ypač mėgo švelnaus
skonio persikų uogienę. Šit ir dabar pasikabino iš minia­
tiūrinės sidabrinės vazelės du šios uogienės šaukštelius.

38
 -Jau greitai atsiras šviežių daržovių, - pastebėjo ponia
Dan. - Sode viskas taip gerai auga.
- Taip, - išsiblaškiusi palaikė pašnekesį Noelė. - Aš
pridengiau jaunus pomidorų sodinukus, nes jie, netikėtai
užėjus šalnoms, gali žūti.
- Henris klausė manęs, kas, be jo, ravi sodą, - lyg tarp
kitko pastebėjo senutė.
Noelė sumišusi užsikosėjo, bet laiku spėjo prikąsti lie­
žuvį ir neprasitarti, kad pastaruoju metu Henris labai įsmilo
girtauti. Šitai ji sužinojo atsitiktinai ir visai nenorėjo blogo­
mis kalbomis apie sodininką atitinkamai nuteikti Džeridą.
Jai atrodė, kad šeima labai prisirišusi prie to Henrio,
nors pačiai Noelei jis visai nepatiko. Kas jau kas, o ji žino­
jo, kaip nesąžiningai sodininkas atlieka savo pareigas, ir
tai ją erzino.
- Turėjau laisvą valandėlę...
- Ponia Hardi, mūsų kaimynė, kartą pamatė tave sode
su tais vyriškais drabužiais ir man šitai pranešė. Reikia pa­
sakyti, kad ji, kaip tikra ledi, buvo šokiruota.
Žalios Noelės akys užsiplieskė.
- Aš užaugau kaime, ponia Dan, - sumurmėjo ji. - Ir
ten dirbdavau viską - melždavau karves, šveisdavau grin­
dis. Be to, su ilga suknia nelabai patogu kapstytis žemėje.
- Taip, bet čia tu privalai elgtis oriau, - susijaudinusi
tarė senoji moteris. - Juk žinai, kad turime sodininką Henrį.
Džeridas vos ištvėrė nesijuokęs. Vos persikėlusi su duk­
terimi ir naujuoju jos vyru į Fort Vertą, jo senelė pati dirbo
už tarnus visus namų apyvokos darbus. Ponia Dan ne iš
karto išmoko elgtis taip, kaip dera aukštuomenės da­
mai. Džeridas suprato, kad senelė tikisi apsaugoti Noelę
nuo tų karčių pamokų, kurių neišvengė pati.
- Aš pasistengsiu, pažadu, ponia Dan, - pagarbiai tarė

39
mergaitė, podraug galvodama, kad vis tiek nieku gyvu ne­
atsisakys malonumo pasikapstyti sode.
Nors Noelės balselis skambėjo lygiai, iš jos veido buvo
matyti, kad ji susikrimto. Džeridui pakako tik žvilgtelėti į
mergaitę, ir jis tai suprato.
- Visa tai sakau tau tik linkėdama gero, - švelniai mokė
ponia Dan. - Aš nenoriu, kad turėtum bėdos. Pikti liežuviai
ir apkalbos kartais gali labai įskaudinti.
Noelė gurkštelėjo kavos ir prisipažino:
- Aš neįpratusi gyventi taip prabangiai.
- Taip prabangiai? - ne be sarkazmo perklausė Džeri­
das.
- Namas, kuriame yra tarnų, man jau atrodo praban­
gus, pone Danai, - šiek tiek nubaldama atsakė ji.
Staiga Noelė pavėluotai pamatė, kad linines baltas lyg
sniegas servetėles visi pasidėję ant kelių, o ne ant stalo, ir
skubiai griebė savąją. Užsitiesusi servetėle kelius, ji vog­
čia dirstelėjo, kaip ponia Dan laiko sidabrinę šakutę.
Džeridas neslėpdamas susidomėjimo stebėjo mergai­
tę. Akivaizdu, kad ji nori išmokti gerų manierų, bet yra per
daug išdidi ir, atrodo, nenori prašyti, kad kas nors pamo­
kytų.
- Kas buvo jūsų tėvas, Noele? - nelauktai paklausė Dže­
ridas.
Mergaitė nurijo kiaušinio kąsnelį ir tik tada atsakė.
- Jis buvo dailidė.
- Regis kaip ir jūsų dėdė, - Džeridas pažvelgė mergai­
tei tiesiai į akis. - O kodėl jūs nenorite grįžti atgal, į Galves-
toną? - staiga paklausė jis. - Jūs taip bijotės vandens, pa­
nele Braun? Jei gerai prisimenu, nuo potvynio prabėgo dau­
giau kaip pusantrų metų, ir miesto galvos dabar stato dam­
bas, kad ateity užkirstų kelią potvyniams.

40
 Galvestonas. Jūra. Potvynis. Jos šeima... Noelė manė,
kad praeities košmarai visiems laikams bus ją palikę ra­
mybėje. Bet dėdė vis spyrėsi, kad jie grįžtų į Galvestoną,
kur galėtų gyventi pas tikrą jo brolį, o reta dėdės profesija
leistų jam uždirbti gražaus pinigo rekonstruojant miestą.
Noelė pradėjo kentėti vien pagalvojusi, kad jai reikės gy­
venti mieste, kuriame ji savo akimis matė tiek baisių mir­
ties scenų... visos jos šeimos mirties. Mergaitė negalėjo
nekrūpčiodama pagalvoti apie visa, kas atsitiko, o ten su­
grįžusi, kad ir kur eitų - į parduotuvę ar bažnyčią, - ji kas­
dien susidurtų su nesibaigiančiu prisiminimų košmaru.
Noelė iki šiol taip ir neįstengė su kuo nors apie visa tai
pakalbėti. Netgi Endriu, kurį ji kone dievino, vos tik užsimi­
nus apie tą baisią dieną, skubiai keisdavo pašnekesio te­
mą, tartum jis, karo didvyris, negalėtų klausytis apskritai
apie kokias nors nelaimes. Bet mergaitė jautė, jog jai būti­
na kam nors išsipasakoti. Šį poreikį ji skaudžiai jautė ir da­
bar. Ir nors nuo katastrofos dienos praėjo daugiau kaip
pusantrų metų, prieš jos akis vis taip pat ryškiai stovėjo
žuvusių tėvų veidai, perkreipti nežmoniško siaubo
- Panele Braun? - pakartojo Džeridas. - Negali būti,
kad potvynis taip ilgai neduotų jums ramybės. Tikriausiai
yra dar kokių nors priežasčių, dėl kurių nenorite grįžti į Gal­
vestoną. Kas dar jums kelia nerimą?
Ponia Dan rengėsi kažką sakyti, bet Džeridas greitu ran­
kos mostu ją sustabdė. Šviesiai mėlynos jos anūko akys
negailestingai įsmigo į Noelės veidą, tarsi ji būtų atsidūrusi
teismo posėdžių salėje.
- Atsakykit man, - šaltakraujiškai pakartojo advokatas.
- Kas jus kankina? Kas gi nutiko tame jūsų Galvestone,
kas verčia jus gyventi pas tolimą giminaitį, kad tik nereikė­
tų grįžti atgal?

41
 Mergaitė įsižeidusi pažvelgė į jį.
- Jūs kalbate su manim kaip su kokia nusikaltėle, -
smerkiamai pastebėjo ji.
Džeridas atsilošė kėdėje ir šaltu mąsliu žvilgsniu pažiū­
rėjo į Noelę.
-Visai ne. Tiktai aš noriu žinoti, kodėl pasikliaujate ma­
no kilniaširdiškumu, užuot padėjusi senam dėdytei, kuriam
tikriausiai reikia jūsų paramos.
Noelė pajuto, kaip jos veidą užlieja pasipiktinimo rau­
donis. Griebusi ant kelių patiestą servetėlę, tūžmingai su­
gniaužė ją ir vos susilaikė nešliūkštelėjusi Džeridui į veidą
vandens stiklinės. Savim patenkintas, veidmainiškas asi­
las! |domu, ką jis čia sau leidžia?
Mergina pašoko visa drebėdama iš pykčio.
- Mano dėdė turi brolį Galvestone. Tas brolis vedęs, turi
šešias dukteris. Patikėkite, netrūksta dėmesio. O jei mano
buvimas šiuose namuose taip įžeidžia jūsų asmenį arba jei
manote, kad aš nepakankamai dirbu ir negaliu užmokėti už
išlaikymą, tuomet galiu nors tuojau pat išvažiuoti!
Ašaros temdė Noelei akis. Džerido kaltinimai, atrodo,
smaugė ją ne mažiau kaip praeities košmarai. Sviedusi ant
stalo servetėlę, mergaitė griebėsi už sijonų ir išbėgo į tar­
nų priemenę.
Ji seniai jau atprato verkti. Bet Džeridas ją įsiutino ir
privertė netekti savitvardos, kuria Noelė taip didžiavosi. Mer­
gaitės pečius krėtė skaudi rauda, o per skruostus nesulai­
komai sruvo ašaros. Iš visų jėgų ji suspaudė priemenės
turėklus, stengdamasi nešniurkščioti nosimi, ant veido la­
šėjo šalti lietaus lašai, skambiai barbenantys į skardinį na­
mo stogą. Daugiau ji nebeturi kur eiti! Bet netgi ir dabar ji
vis tiek negrįš į Galvestoną. Niekas jos neprivers!
- Paimkit!

42
 Krūptelėjusi iš netikėtumo, mergaitė tiesiai prieš save
pamatė ploną įdegusią ranką, kišančią jai medvilninę bal­
tą kaip sniegas nosinę. Mergaitė pakėlė ją prie veido ir nu­
sišluostė skruostus ir akis.
- Dėkoju, - kimiu nuo ašarų balsu tarė ji.
- Senelė pasakė man, kad per potvynį jūs netekote vi­
sos savo šeimos. Aš to nežinojau. Ir matau, kad vis dar
labai sielvartaujate dėl tos netekties.
Noelė žvilgtelėjo į vyrą pro nosinės viršų ir staiga nu­
stebusi pastebėjo, kad pašaipią jo veido išraišką pakeitė
keistas švelnumas.
- Aš ir pati nesitikėjau šito, - prisipažino jinai.
Džeridas labai gerai žinojo, ką reiškia blogi prisimini­
mai. Dėl to jis ir pats kentėjo.
- Aš niekada nesu buvęs Galvestone, - draugiškai tę­
sė jis, - bet man yra tekę kalbėtis su kai kuriais žmonėmis,
apsilankiusiais tenai po katastrofos. Jūs matėte savo tė­
vus po viso to, kas nutiko, taip? - paklausė jis, nors ir su­
prato, kad kiekvienas potvynio priminimas gali tapti tokios
audringos mergaitės reakcijos priežastimi.
Noelė tylėdama linktelėjo ir pamėgino nusiraminti.
Džeridas tvirtai suėmė mergaitę už pečių ir atgręžė į
save veidu. Primerktos melsvos jo akys svilino Noelę kiau­
rai. Jis stovėjo taip arti jos, kad, atrodė, pasaulyje liko vien
jo akys. Džerido žvilgsnio veriama Noelė negalėjo nė krus­
telėti.
- Nelaikykite to savyje. Papasakokit man viską, ką pa­
menate, - tvirtai pasakė Džeridas.
To jai iš tikrųjų reikėjo, ir todėl dabar pakako tik menko
jo paskatinimo. Prisiminimai susimaišė jos galvoje, ir Noe­
lė staiga prabilo, pajutusi didžiulį palengvėjimą, kad paga­
liau gali kažkam viską papasakoti.

43
 - Jie nebepanėšėjo Į žmones, - sušnibždėjo Noelė. Bai­
sus tos dienos vaizdas privertė ją nenorom krūptelėti. -
Juos suvertė j krūvas, ištisas kūnų krūvas, kai kurie iš jų
buvo tokie baisūs... - Ji mėšlungiškai kvėptelėjo. - Su­
prantate, mane graužia sąžinė. Juk aš viešėjau pas dėdę
Viktorijoje. Jei būčiau likusi namie, būčiau žuvusi drauge
su artimaisiais. Kas šeštadienį mes eidavome į miestą ap­
sipirkti. Mano artimieji tikriausiai buvo mieste, kai visa tai
Įvyko, - tiek tėvai, tiek keturi mano broliai. Potvynis atplū­
do maždaug vidudienį, o iki tol niekas nepranašavo pavo­
jaus. Sako, milžiniška vandens siena užgriuvo miestą, aki­
mirksniu visus ir viską paskandindama... bent jau taip man
sakė. Per kelias minutes žuvo daugiau kaip penki tūkstan­
čiai žmonių. Per kelias minutes! - Noelė nutilo ir atkišo no­
sinę lietui. Paskui nusišluostė veidą drėgnu audeklu, steng­
damasi įveikti kylantį šleikštulį. - Mano artimieji gulėjo gat­
vėje... bet visi drauge. Gerai, kad juos nors surado... lai­
ku... ir juos dar buvo galima atpažinti. - Prisiminus, kaip
košmariškai atrodė jos tėvai ir broliai, mergaitės akyse vėl
ėmė tvenktis ašaros, ir ji prispaudė prie lūpų nosinę.
Džeridas vos pastebimai susiraukė žiūrėdamas į nu­
leistą žemyn, šlapią nuo ašarų Noelės veidą. Jaunystėje
jam taip dažnai teko regėti mirtį, kad ji nebejaudino jo. Jo
motina iš gyvenimo pasitraukė labai tyliai, laikydama jį už
rankos. Bet Galvestonas, pasak mačiusiųjų, atrodė kaip
tikra lavonų jūra; tokio košmariško reginio niekas nebuvo
matęs net per karą. Džeridas galėjo tik įsivaizduoti, kaip
reagavo jauna jautri mergaitė, pamačiusi savo artimuosius,
gulinčius negyvus gatvėje. Žiūrėti į skenduolius apskritai
ne itin malonu. O po kelių dienų, kai pūvančius kūnus rei*
kėjo tvarkyti, ten būti tikriausiai pasidarė nebeįmanoma.
Džeridas susikišo rankas Į kišenes ir žvangindamas

44
smulkiomis monetomis Įtemptai stebėjo, kaip mergaitė
stengiasi susitvardyti. Jis jautė, kad Noelė nepratusi įsi-
žliumbti, ypač nepažįstamam žmogui matant. Įsiviešpata­
vo tyla. Staiga Džeridas taip panoro paguosti mergaitę, bet
jis suprato, kad dabar vargu ar tai įmanoma.
Pagaliau Noelė susitvardė ir nusišluostė nuo veido pas­
kutines ašaras. Dabar jos akys, ir skruostai, ir nosis buvo
raudoni nuo ašarų.
- Mano dėdė atkakliai kvietė grįžti į Galvestoną, ir tai
vėl pažadino man tuos baisius prisiminimus. Aš maniau,
kad jie bus iikę toli praeity, bet man taip ir nepasitaikė ga­
limybės su kuo nors pasikalbėti ta tema. Maniau, kad ga­
lėsiu atverti širdį Endriu, juk jis yra buvęs kare... bet jis
manęs nesiklausė. Vos apie tai užsimenu, jis iškart išblykš­
ta. Žinoma, to aš ir turėjau tikėtis.
„Regis, ji taip iki galo ir nesuprato tiesos”, - atspėjo
Džeridas. Jis neabejojo, kad Endriu niekada nematė mir­
ties, tikros mirties, kai siaubą kelia beviltiškumas. Be to,
Endriu visuomet šlykštėdavosi tokiais dalykais.
- Tęskit,- švelniai paprašė Džeridas mergaitę.
Sunkūs lietaus lašai dar garsiau subarbeno į stogo skar­
dą. Noelė atsiduso.
- O daugiau aš niekam negalėjau apie tai papasakoti.
Jūs apkaltinot mane, kad aš noriu nuo kažko pabėgti. Grei­
čiau mirsiu, negu grįšiu tenai gyventi, tas miestas nuo šiol
visada man primins jų veidus, tokius baisius veidus. - Mer­
gaitė nutilo. - Atleiskite, - tarė ji užkimusi nuo susijaudinimo.
- Ne, tai jūs man atleiskit, - tuojau pat tarė Džeridas. -
Už žiaurius mano žodžius. Bet iš tiesų nežinojau, kad visa
jūsų šeima žuvo per tą potvyni.
Noelė tikrai nesitikėjo išgirsti atsiprašymo iš to žmo­
gaus lūpų. Ji pakėlė akis ir pažvelgė Džeridui į veidą.

45
 - Visai prieš tuos įvykius mano dėdei ėmė skaudėti nu­
garą, ir jis atgulė. Aš išvažiavau į Viktoriją slaugyti jo ir pri­
žiūrėti namų. Išvažiavau prieš kelias savaites iki potvynio ir
ketinau grįžti namo kitą pirmadienį. Sąžinė dabar neduo­
da man ramybės, juk aš palikau savo šeimą tą dieną, ir jie
visi žuvo.
- Tokia jau Dievo valia, juk taip? - iškilmingai tarė Dže­
ridas.
- Jūs norite pasakyti, kad Viešpats kažkodėl dovanojo
man gyvybę.
Advokatas linktelėjo galvą.
Noelė susimąstė išgirdusi tuos žodžius. Galvoti apie
praeitį jai būdavo skaudu, pernelyg didelis buvo jos skaus­
mas. Bet Džeridas vėl prisivertė ją prisiminti tas baisias die­
nas Galvestone.
- Dėkoju, kad išklausėte mane. Juk aš suprantu - argi
kam nors malonu klausytis tokių košmarų. - Mergaitė pri­
sivertė nusišypsoti, nors tai buvo pasigailėtina šypsenos
parodija - Be to, visi miesto gyventojai dažniausiai šleikšti-
si. - Noelė susiraukė ir droviai žvilgtelėjo į Džeridą. - Aš...
nelabai nuvarginau jus savo pasakojimu?
Džeridas, sukaupęs visas jėgas, pasistengė nusišyp­
soti.
- Ne, - paprastai atsakė jis.
Mergaitę suglumino šviesios kibirkštėlės, žybtelėjusios
advokato akyse.
-Tai džiaugiuosi. Dėkui, kad išklausėte mane.
- Gyvenimas tęsiasi, - vos pastebimai gūžtelėjo pečiais
Danas. - Ir visi mes stengiamės atlikti savo pareigą.
- Ar jūs kada nors esate praradęs mylimą žmogų?
staiga pasidomėjo mergaitė.
Ir tuoj pat jos pašnekovo veidas virto neįžvelgiama kauke.

46
 - Tai atsitinka daugeliui.
Jis nepasakos apie save. Tiesa, nieko kito Noelė nė
nesitikėjo. Džeridas jai pasirodė labai uždaras, be to, jis iš
profesijos - advokatas, vadinasi, išauklėtas žmogus. Ji iš-
sišnypštė nosį ir nuvargusiu balsu tarė:
- Jūs toks geras. - Žodžiai nuskambėjo sausokai, ir
Noelė, pati tai pajutusi, pasitraukė. - Aš... atleiskite, kad
buvau jums priešiška. Bet jūs pasakėte, neva aš pasikliau­
janti jūsų kilniaširdiškumu...
- Ak, velnias, - pertraukė ją suirzęs Džeridas. - Aš visai
ne tai turėjau galvoje.
- Kodėl jūs keikiatės...
Džeridas prajuko.
- Tai mano namai, - pareiškė jis. - Ir aš galiu keiktis čia
tiek, kiek užsimanau.
Noelė norėjo prieštarauti, bet susilaikė.
- Senelė sako, kad jūs čia dirbate daugiau, nei priklau­
sytų, ir galite apmokėti už savo išlaikymą šiuose namuo­
se. Galite pasilikti čia, kiek panorėsite. Turiu prisipažinti,
kad ir aš nelabai norėčiau gyventi Galvestone, nors niekas
iš mano artimųjų nenukentėjo per tą potvynį.
- Endriu bijojo, kad jūs neįeisite man čia pasilikti. Jis
sakė, kad jūs greičiausiai pasiųsite mane atgal. Todėl aš
su baime laukiau jūsų atvažiavimo ir pati to nenorėdama
nusiteikiau priešiškai jūsų atžvilgiu.
Nustebęs Džeridas kilstelėjo antakius.
- Mano netikras brolis labai menkai mane pažįsta, -
pastebėjo jis. - Kai aš išvažiavau iš namų, jis buvo dar pa­
auglys, na, aš nedažnai ir lankydavausi namuose.
- Endriu labai geras man, nors aš suprantu, kad jis at­
vežė mane čionai be jūsų leidimo. Endriu, sužinojęs, kas

47
man nutiko, reikalavo, kad kraustyčiausi čionai, - tarė mer­
gaitė, ir žalių jos akių išraiška šiek tiek sušvelnėjo. - Endriu
toks energingas ir drąsus, tai padarė mano dėdei didelį
įspūdį. - Noelė neramiai pažvelgė į pašnekovą. - Endriu
žodžiais tariant, aš galėčiau būti labai naudinga jūsų sene­
lei ir tuo pateisinčiau savo buvimą šiuose namuose. Kuo
galiu, stengiuosi padėti poniai Dan, be to, dar padedu En­
driu vakarais peržiūrėti korespondenciją ir dokumentus. Aš
galiu spausdinti rašomąja mašinėle. Mane išmokė Endriu.
Mat koks „geradarys” pasirodė esąs jo brolis. Tai ne­
darė Endriu garbės. Akivaizdu, kad Noelė dirbo jam kaip
nemokama sekretorė, be to, vykdė senelės paliepimus. Be
jokios abejonės, mergaitė dirbo pernelyg daug, stengda­
masi pateisinti savo buvimą šiuose namuose, tačiau są­
skaitas apmokėdavo Džeridas, nieku gyvu ne Endriu.
Pajutęs, kaip nuo drėgmės priemenėje ima gelti sužeistą
koją, Džeridas vos pastebimai pasitraukė. Jis kietai suspau­
dė delne lazdą ir atsargiai perkėlė kūno svorį nuo skauda­
mos kojos ant sveikosios.
- Atleiskite man, kad taip neatsargiai tuomet leptelėjau
apie jūsų koją, - nelauktai pati sau išpoškino Noelė.
Nustebęs jis kilstelėjo antakius.
- Aš jau pamiršau.
- Kaip tai nutiko? - kone tuojau pat paklausė ji.
- Nejaugi jūs nepatikėjote, kad mane numetė arklys? -
lėtai, tęsdamas žodžius, tarė Džeridas.
Žinoma, tai nebuvo tiesa, bet kol kas jis niekam, išsky­
rus senelę, nenorėjo to prisipažinti.
- Ne, žinoma, aš neabejoju, - skubiai pasakė Noelė. r
Su ta lazda jūs atrodote toks orus, - bejėgiškai pridūrė.
- Orus ar tikra seniena? - paerzino mergaitę Džeridas.

48
 - Senienos būna tik mumijos, o ne žmonės, - paprieš­
taravo Noelė.
Džerido lūpas suvirpino šypsena.
- Dėkui, panele Braun. Nuraminote mane.
Įsiviešpatavo nejauki tyla, kurią drumstė tik garsus lie­
taus barbenimas į stogą.
- Aš turiu eiti, gal poniai Dan prireiks mano pagalbos.
Dar kartą jums dėkui, - nuoširdžiai padėkojo Džeridui mer­
gaitė.
- Aš visai neketinau parodyti jums durų pirmąją mūsų
pažinties dieną, - atsisveikindamas pasakė Džeridas Noe-
lei - Endriu akivaizdžiai per menkai mane vertina. Dėl sa­
vo senelės esu viskam pasirengęs. Ir jeigu ji bus patenkin­
ta jumis, aš tik džiaugsiuos.
Noelė nusišypsojo.
- Dėkui.
Pasišnekėjusi su Džeridu, ji pirmą kartą po daugelio
dienų pajuto šiokį tokį palengvėjimą.

Vėliau, kai Noelė papasakojo poniai Dan nelauktai pa­

tyrusi Džerido užuojautą, senutė jos klausėsi neslėpdama
nuostabos.
- Džeridas - sudėtingas žmogus, - paaiškino ji. - Gy­
venimas jo nelepino, ir jis apsigaubė storais šarvais, pas­
taraisiais metais niekam nepavyko jų pramušti. Jis savo­
tiškai myli mane, bet į daugelį kitų žmonių žiūri įtariai. Ma­
no anūkas gali būti ir pavojingas, grėsmingas priešinin­
kas, ypač teismo salėje.
- Tikiuosi, kad aš ten niekada nesusitiksiu su juo, - ne­
norom išsprūdo Noelei.
Tai išgirdusi ponia Dan tik nusišypsojo.
- Taip, vargu ar tai būtų įmanoma, mano mieloji.

4— 1366 49
 Tos pačios dienos vakarą atvažiavo Endriu. Jo nusam­
dytos karietos vežėjas padėjo įnešti į vidų du jo sakvoja­
žus ir lagaminą. Kai Noelė išvydo jį įeinantį į svetainę, jos
veidas plykstelėjo ne prasčiau už kalėdinę žvakutę, ir ji vos
nepašoko iš savo vietos. Bet Endriu pirmiausia priėjo prie
ponios Dan. Mergaitės veide šmėstelėjo nuoskauda. O vi­
sa tai stebėjusiam Džeridui nepatiko tas akivaizdus susi­
žavėjimas, kurį Noelė parodė išvydusi netikrą jo brolį.
- Senele, kaip malonu matyti tave! - šūktelėjo Endriu
apkabindamas ponią Dan. - Apsilankiau Galvestone, Vik­
torijoje ir netgi Hiūstone. Turiu tau dovaną iš Paryžiaus -
žalio aksomo skrybėlaitę, papuoštą plunksnomis ir kailiu!
O tau, Noele, atvežiau gražų smeigtuką su perlu. - Endriu
užsikirto, pagaliau pamatęs iš šešėlio išėjusį Džeridą. - Dže-
ridai! Bet... kaip džiaugiuosi matydamas tave!
- O aš - tave, Endriu! - dirbtinai šypsodamasis atsakė
Džeridas. - Tu gerai atrodai.
Endriu su savuoju madingu kostiumu, kaklaraiščiu, su­
varstomais batais bei cilindru atrodė išties puikiai. Jis bu­
vo tokio pat ūgio kaip Džeridas, bet neprilygo šiam lanks­
tumu. Užriesti šviesūs Endriu ūsai labai derėjo priėjo balz­
ganų plaukų, taisyklingų veido bruožų ir blizgančių tamsių
akių. Jis idealiai atitiko šaunaus, vėtyto ir mėtyto kario, iš­
ėjusio į atsargą, paveikslą, o tokio tipo vyrai visada patinka
gražiajai lyčiai. Noelė irgi nebuvo išimtis. Sveikinantis su
Endriu, jos veidas plykstelėjo, o akys džiugiai sublizgėjo.
- Kaip gerai, kad tu vėl atvažiavai, Endriu, - susijaudi­
nusi tarė mergaitė.
- Taip, aš vėl namie ir labai dėl to džiaugiuosi.
Nusišypsojęs Endriu paėmė į savo delną mažą Noelės
rankutę ir atsainiai ją pabučiavo. Mergaitė sumišusi nukai­
to, ir tai labai paglostė jaunuolio savimeilę.

50
 Džeridas galėjo įsivaizduoti, kaip blankiai atrodo jis - šlu­
bas, pasiraukšlėjusio nebejauno veido - greta savo jaunes­
nio brolio. Bet jis nepavydėjo Endriu, nes broliui buvo bū­
dingi tiek savimylos dendžio, tiek gudraus, pikto kojoto bruę-
žai. Džeridas niekada negalėjo juo pasikliauti nei ko nors
jam patikėti. O Noelė greičiausiai tiesiog nepastebėjo tų En­
driu būdo bruožų. Ta mergaitė panėšėjo į mažą prinokusį
persiką, kabantį virš alkano vaikigalio galvos. Tas nerūpes­
tingas rankos pakštelėjimas ją akivaizdžiai sujaudino.
- Ar ilgai pabūsi, Džeridai? - pasiteiravo Endriu trauk­
damasis nuo Noelės.
- Ilgai. Aš išvažiavau iš Niujorko ir noriu čia atidaryti
advokatų kontorą, - atsakė Džeridas ir šypsodamasis ste­
bėjo, kaip reaguoja brolis. - Juk tai mano namai, Endriu, -
pridūrė jis prieštaraujančiu balsu.
- Taip, žinoma, tavo. Ir tu čia visada laukiamas, - sku­
biai tarstelėjo Endriu ir nervingai susijuokė. Tačiau juokas
nuskambėjo šiek tiek nenatūraliai. - Dabar turėsiu varžovą
- tokį garsų advokatą, ir visų miesto panelių dėmesys, ži­
noma, nukryps į tave!
Džeridas perėmė lazdą į kitą ranką.
- Patikėk, manęs tokia perspektyva visiškai nedomina,
- šaltai atsakė jis, bet jo akys sužaibavo. - Man pirmiausia
rūpi mano darbas.
- Paklausyk, Džeridai, o kas gi tavo kojai? - staiga pa­
klausė Endriu, kai brolis šlubuodamas žengė prie aukšto
krėslo su atlošu galvai ir sunkiai atsisėdo į jį.
- Nelaimingas atsitikimas, - trumpai atsakė Džeridas.
- Man labai gaila. Ar ji sugis?
- Endriu, ar galima taip kvailai klausti? - suniurzgėjo
ponia Dan. - Nagi, sėskis, mano brangusis berniuk, ir pa­
pasakok, kaip sekėsi kelionė.

51
 - O taip, papasakok! - susijaudinusi prašė Noelė.
Endriu šiek tiek impozantiškai prisėdo ant sofos kraš­
telio greta ponios Dan ir švelniai paglostė jos ranką.
- Mano kelionė buvo gana sėkminga, - pradėjo jis. -
Hiūstone aš susitikau su keliais mums giminingos kom­
panijos atstovais ir pardaviau daugiau kaip šimtą tonų ply­
tų Viktorijoje. Galbūt labai greit bus galima jas realizuoti
ir Galvestone. Ten gana sparčiai statoma damba. Ji taps
rimta užtvara nuo stichijos. Atleisk, Noele, - skubiai pri­
dūrė Endriu.
Mergaitė tik linktelėjo ir droviai nusišypsojo.
- Viskas gerai, Endriu, - pasakė ji žemu kimtelėjusiu
balsu.
Stebėtina, tačiau jai labai palengvėjo išliejus savo skaus­
mą Džeridui.
Endriu su palengvėjimu nusišypsojo ir pasakojo toliau,
o abi moterys gaudyte gaudė kiekvieną jo žodj apie staty­
bą. Džeridas sėdėjo ir klausėsi. Endriu buvo savimeiliškas
ir per daug arogantiškas, o Noelė, atrodo, to nepastebėjo
ir kone žiūrėjo jam į burną. Tai labai erzino Džeridą. Netru­
kus jis atsiprašė ir nuėjo gultis.
- Ar jis seniai čia? - Džeridui pasišalinus, paklausė En­
driu senelę.
- Jau dvi dienos, - atsakė senutė. - Džeridą išvargino
didmiesčio gyvenimas, ir jis panoro grįžti namo. Manau,
kad vis dėlto atsiliepia amžius.
- Oi, koks jis vargšas, - pasakė Noelė nuoširdžiai už­
jausdama. -Tikriausiai jam buvo labai sunku gyventi tokia­
me dideliame mieste kaip Niujorkas ir dar su sužalota ko­
ja. - Galbūt čionykštis gyvenimas jam pasirodys ramesnis.
- Tiktai tikiuosi, kad jis neims per daug kištis į mūsų
gyvenimą, - nepatenkintas suburbėjo Endriu.

52
 - Tu nedėkingas, mano berniuk, - griežtai tarė ponia
Dan. - Nejaugi pamiršai, kad šie namai ir visa, kas juose
yra, nupirkta už pinigus?
- Žinoma, aš dėkingas Džeridui už jo dovanas, - atsa­
kė Endriu. - Bet jis vargu ar pritaps prie čionykščio gyveni­
mo. Gerai pamenu ankstesnius jo apsilankymus. Jis visuo­
met vaikščiodavo po namus juodesnis už debesį, o jo
žvilgsniai svaidydavo žaibus. Tas šaltas užkietėjęs žmo­
gus nesąmoningai visus gąsdina.
- Bet Džeridas - advokatas, - atkirto ponia Dan. - Ir
jam elgtis lengvabūdiškai tiesiog netinka, Endriu.
- Taip, galima tiktai tikėtis, kad pagaliau atidaręs savo
kontorą Džeridas rečiau bus namie, ir mes galėsime elgtis
kaip anksčiau. - Ilgu žvilgsniu pažvelgęs į Noelę, Endriu
šiltai nusišypsojo jai. - Mat man praktiškai nelikdavo laiko
artimiau susipažinti su savo pussesere Noele. Bet dabar
aš šiek tiek pabūsiu mieste, ir mes galėsime pabūti drau­
ge ilgiau.
Noelė pajuto, kad širdis tuojau pat iššoks iš džiaugs­
mo. Ji visa tiesiog spindėjo.
- Būtų nuostabu, Endriu.
Endriu patogiai įsitaisė krėsle, užsimetė koją ant kojos
ir paslapčia ėmė gėrėtis tobula pusseserės figūra, taisyk­
lingais jos veido bruožais. Ji, žinoma, ne iš to tipo moterų,
kurias Endriu vestų. Jo akimis žiūrint, Noelė per daug pa­
prasta ir netašyta, be to, visiškai nemoka aristokratiškai
šnekėtis. Bet ji gali tapti žavia meiluže. Žinoma, reikalus
tikriausiai šiek tiek sukomplikuos nelauktas netikro brolio
atvažiavimas, bet Endriu nemano, kad Džerido buvimas
taps rimta problema. Jis be jokio vargo sugebės sugundy­
ti Noelę, tuo Endriu neabejoja.
Tik reikia nutaikyti tinkamą progą.

53
 Po kelių dienų Noelė tvarkė podėlį ir staiga pro skardų
griaustinio grumėjimą bei lietaus ošimą išgirdo silpną
miauksėjimą už durų. Mergaitė nusišluostė rankas į baltą
prikyštę su raukinukais, nepatenkinta pasiraukė pamačiu­
si joje purvo dėmes ir ilgu koridoriumi pasuko prie tarnams
skirtų durų.
Priemenėje tupėjo mažulytis rusvas kačiukas didelė­
mis mėlynomis akimis. Noelė paėmė kačiuką į rankas ir
nusišypsojo pamačiusi, kaip jis susirangė į kamuoliuką ir
ėmė murkti iš pasitenkinimo.
Koridoriuje ji susitiko su Endriu, einančiu į savo kabine­
tą. Pamatęs kačiuką, jis stabtelėjo ir piktai pasižiūrėjo į mer­
giną.
- Noele, tuojau pat išmesk lauk tą nešvarų gyvuliuką.
Mes negalim laikyti namie katinų. Tai tokie šlykštūs pada­
rai.
Mergaitė su nuostaba įsispitrėjo į pusbrolį.
- Betgi čia tik kačiukas. O taip smarkiai lyja.
- Na ir kas? Aš nenoriu gyventi viename name su kati­
nais! Aš jų negaliu pakęsti! Net pažiūrėti į juos bjauru! -
nebelaukdamas atsakymo, Endriu nuėjo.
Noelė piktai pasižiūrėjo jam pavymui.
- Vadinasi, aš padarysiu taip, kad tu niekada jo nepa­
matytum, - sumurmėjo ji panosėje.
Apšluosčiusi kačiuką minkšto audeklo skiaute, mergaitė
priglaudė jį prie krūtinės ir atsargiai žvilgtelėjo pro duris.
Įsitikinusi , kad Endriu arti nematyti, ji po valandėlės jau
skuodė koridoriumi virtuvės link. Galvodama vien apie tai,
kad niekas jos nematytų, Noelė, lėkdama pakniopstomis,
susidūrė su Džeridu ir vos jo nepartrenkė.
Tvirčiau sugriebęs savo lazdą, Džeridas garsiai susi­
keikė ir įsikibo į duris, kad nepargriūtų. Jo žvilgsnis neno­

54
rom privertė Noelę stabtelėti ir sulaikyti kvapą. Dar nieka­
da ji nebuvo mačiusi tokios vyriškio išraiškos. Mergaitė
krūptelėjo, lyg pastebėjusi į ją atkreiptą pistoleto vamzdį.
Tačiau jau kitą akimirką Noelė pamatė, kad jai bus pa­
sivaidenę. Džeridas smarkiai užtrenkė duris ir nemirksė­
damas įsistebeilijo į mergaitę.
- Ką ten turite?
- Kačiuką, - išlemeno Noelė tvirtai spausdama prie sa­
vęs mažą rusvą kamuolėlį, vis dar neįstengdama atsipei­
kėti nuo tos baisios, sielą stingdančios išraiškos, ką tik
šmėstelėjusios melsvose advokato akyse. Dabar tos akys
nieko nesakė. - Endriu liepė man išmesti jį. Bet man gaila
vargšo mažylio. Lietus pila kaip iš kibiro, o tas apgailėtinas
padarėlis neturi nei pastogės, nei ko ėsti. Jei tą kačiuką
išmes, aš irgi išeisiu! - nelauktai net pati sau pareiškė No­
elė.
Pasirėmęs lazda, Džeridas vėl atgavo pusiausvyrą ir at­
sitiesė. Melsvos šaltos jo akys, probėgšmais žvilgtelėju­
sios į kačiuką, įsmigo į mažą standžią mergaitės krūtinę,
kuri smarkiai kilnojosi iš susijaudinimo. „Ei, ei! Ji dar visai
mergiūkštė”, - prisiminė sau Džeridas. Bet pažvelgęs į No­
elę jis keistai susijaudino, ir tai sukėlė jam nerimą.
Jo akys susitiko su Noelės akimis.
- Tuomet tas kačiukas turės gyventi virtuvėje, - pareiš­
kė jis. - Ir ponia Peit galės jį prižiūrėti.
- Ar galiu jį pasilikti? - savo ausimis netikėdama pasi­
tikslino mergaitė.
- Taip.
- Bet Endriu...
- Dėl Dievo meilės, kuo čia dėtas Endriu? Čia mano
namai. Ir jeigu aš pasakiau, kad tas katinas gali čia pasilik­
ti, vadinasi, taip ir yra.

55
 - Visai nebūtina taip nervintis, - pastebėjo Noelė. - Tai
dėl kojos, tiesa? Tikriausiai nuo darganos ją dar labiau
skauda. Turėtumėt atsisėsti ir pailsėti, pone Danai. Nuo
vaikščiojimo koja dar labiau įsiskaudės.
Plonos Džerido lūpos gal akimirką dar suplonėjo, jis
prisimerkė ir atžariai atšovė:
- Aš ne koks nukaršęs, geibus senis!
- Ne, ne, žinoma, ne. Aš visai nenorėjau jūsų įžeisti.
- Ir liaukitės kalbėti su manim taip. Tarsi aš būčiau ap­
kiautęs iš senatvės!
Mergaitė iš nuostabos kilstelėjo antakius.
- Jūs blogai nusiteikęs, ar ne?
- Panele Braun!
- Neverta giežti savo apmaudo ant kitų, - prašneko mer­
gaitė. - Einu, nunešiu kačiuką poniai Peit. O jeigu Endriu
paklaus, kodėl aš jo neišmečiau, kaip jis paliepė, - ar gali­
ma, versiu kaltę jums? - pridūrė Noelė nenorėdama nei
įžeisti Endriu, nei skirtis su kačiuku.
- Galite sakyti Endriu viską, kas jums šaus į galvą, vel­
niai jus griebtų!
- Sere? - mergaitė plykstelėjo.
Džeridas jau nebekontroliavo nei savo žodžių, nei bal­
so tono. Po kurio laiko Noelė vėl prabilo.
- Aš nenoriu jo įžeisti, bet juk tas kačiukas toks mažas.
Tuo metu ji pakėlė akis, susidūrė su tiriamu advokato
žvilgsniu... ir pajuto, kaip žemė nuplaukė jai po kojomis.
Taip į ją dar niekada gyvenime niekas nebuvo žiūrėjęs.
Kažkas darėsi ir Džeridui. Tuo metu jį užplūdo kažkoks
stiprus jausmas, bet jis reagavo tipiškai, kaip ir derėtų vy­
rui, nenorinčiam pakliūti į keblią padėtį.
- Gal jūs dabar ir neturite ką veikti, tik stovite ir tauškia­
te niekus, o manęs laukia darbas, - suirzęs tarė Džeridas.

56
 -Atleiskite, - žengusi žingsnį į šalį, Noelė praleido Dže-
ridą ir stebėjo, kaip jis nerangiai eina labai šlubuodamas ir
nepatenkintai raukydamasis. - Aš galėčiau užplikyti jums
arbatos, - užjaučiamai pridūrė Noelė.
Vyras staigiai atsisuko, ir pamačiusi jo veido išraišką
mergaitė skubiai smuko į virtuvę. Teisybė, kad žmonės il­
gainiui darosi vis keistesni, pagalvojo ji. Tačiau jai juk leido
pasilikti kačiuką!
Endriu, sužinojęs, jog brolis leido palikti namie kačiu­
ką, nesusižavėjo. Atvirkščiai, jis įsiuto ant Noelės.
- Juk liepiau tau išmesti tą katiną, nesiklausti mano bro­
lio leidimo. Man nepatinka, kad tu tai padarei už mano nu­
garos, Noele.
- Užtat katinas išgaudys namie peles, - greit sugalvojo
pasiteisinimą Noelė.
- Peles? - Endriu su pasišlykštėjimu apsidairė. - Aš ir
nepagalvojau. Tuomet tepasilieka katinas. Pelių aš dar la­
biau negaliu pakęsti negu kačių!
- Dėkui tau, Endriu.
Pastebėjęs, su kokiu dievinimu į jį žiūri mergaitė, En­
driu valandėlę pamiršo, jog Džeridas įsikišo į jo reikalus.
Jis švelniai nusišypsojo ir žengė artyn prie Noelės.
- Tu labai dailutė, mano mažoji pussesere, išties labai
dailutė.
Mergaitė dėkingai nusišypsojo.
- O tu labai gražus, - atsakė ji komplimentu į Endriu
komplimentą.
- Nuo to laiko, kai atvažiavai, tu visai mažai linksminai-
si. Ar nori penktadienį eiti su manim? Tai bus labdaros ren­
ginys, ten ateis rinktinė publika.
- Žinoma noriu!
- Vadinasi, nuspręsta. Mes einam, - prižadėjo jai En-

57
driu.Nubraukęs nuo mergaitės skruosto garbanėlę, jis pa­
juto, kaip ji krūptelėjo iš malonumo, ir patenkintas nusi­
šypsojo, jai taip sureagavus. - Pažadėk, kad šoksi tik su
manim!
Noelė tylutėliai atsiduso.
- Pažadu, - svajingai pasakė ji.
- Oi, - pridūrė Endriu, - visai pamiršau. Kabinete ant
stalo aš palikau kelis ranka rašytus lapelius. Juk tu neatsi­
sakysi jų atspausdinti man, tiesa? Šįvakar man reikės išei­
ti... esu pakviestas vakarienės.
- Žinoma, aš atspausdinsiu, jei tau reikia, - nedelsda­
ma šūktelėjo mergaitė.
Ji būtų net žarijom žengusi, jei Endriu būtų paprašęs.
Endriu tirpte tirpo nuo tokio atviro dievinimo.
- Dėkoju, Noele, - padėkojo jis pusseserei ir vylingai
mirktelėjo jai. - Tu toks Žavumėlis.
Noelė išlėkė iš kambario kaip sparnus įgijusi, tolydžio
paliesdama delnu skruostą, kurį palietė Endriu. Ji jautė,
kaip liepsnoja veidas. Endriu pakvietė ją į šokių vakarą!
Bet šiek tiek vėliau eidama koridoriumi mergaitė staiga
prisiminė neturinti suknios, tinkamos tokiam svarbiam aukš­
tuomenės priėmimui. Kone visi Noelės drabužiai liko Gal-
vestone ir pražuvo per potvynį, bet ir tuos daiktus būtų ga­
lima suskaičiuoti ant pirštų. Jai visai nebeliko pinigų nusi­
pirkti medžiagos naujiems drabužiams, o tie paprasti ne­
pretenzingi sijonai ir palaidinės, iš kurių dabar susidėjo jos
garderobas, vargu ar tiks kviestiniam šokių vakarui. En­
driu nepatiks, jeigu ji eis su juo taip vargingai apsirengusi.
Kiekvienas jos pusbrolio aprangos mažmožis stulbino to­
bulumu; ne mažiau prašmatniai apsirengs ir visi kiti pa­
kviestieji į tą vakarą. Be to, Endriu kartą jau pareiškė, ką
manąs apie tuos kelis jos turimus drabužėlius, ir reikia pa­

58
sakyti, kad jo nuomonė buvo labai kritiška. Laimė, Endriu
nėra matęs to kombinezono, su kuriuo ji dirba sode. Noe­
lė stengdavosi apsivilkti tuos darbo drabužius tik tuomet,
kai Endriu nebūdavo namie.
Bet Noelė kankinosi ne vien dėl drabužių. Endriu stebė­
davo ją prie stalo ir raukydavosi mergaitei paėmus ne tą
šakutę arba pamiršus pasidėti ant kelių servetėlę. Jos pus­
brolio veide dažnai atsirasdavo nepatenkinta grimasa, bet ji
ne visada suvokdavo priežastį. Ji nemokėjo tinkamai laiky­
tis prie stalo, nors mėgino stebėti kitus ir juos mėgdžioti,
širdyje bardama save nemokanti elgtis, kaip dera tikrai ledi.
Bet jei ir išmoktų tinkamo elgesio taisyklių, drabužių
klausimas liktų neišspręstas. Su jokia savo suknia ji negali
be gėdos pasirodyti Endriu. O tai reiškia tik vieną-ji nega­
li eiti su juo į tą vakarą. Vien taip pagalvojus Noelei širdis
plyšo.

3 SKYRIUS

„Kokia bjauri Endriu rašysena”, - galvojo Noelė sėdė­

dama pusbrolio kabinete prie didelio ąžuolinio stalo, ant
kurio stovėjo rašomoji mašinėlė. Mergaitė sunkiai suprato
pusbrolio pakeverzotus kabliukus popieriaus lape, kur bu­
vo rašoma apie plytų pardavimą. Dirbo ne itin sparčiai, bet
gerai. Rašyti Noelei visada sekėsi, šiaip ar taip, šitai ji iš­
manė geriau už Endriu.
Mergaitė įsitraukė į darbą ir neišgirdo, kaip atsidarė du­
rys. Ir tik Džerido lazdos bilsnojimas pažadino ją iš susi­
mąstymo.
Krūptelėjusi iš netikėtumo, Noelė pakėlė galvą.
- Sveiki, - droviai pasakė ji.

59
 Džeridas įėjo į kambarį palikdamas duris atidarytas.
- Ką čia veikiate?
- Reikia atspausdinti Endriu kelis dokumentus, o šįva­
kar jis negalėjo pasilikti namie, - droviai šypsodamasi pa­
aiškino mergaitė.
Džeridas nesiteikė jai atsakyti šypsena.
- O aš maniau, kad pas mus seniai nebėra vergų, -
tęsdamas žodžius pašaipiai tarė jis.
Noelė visa įsitempė lyg laukdama smūgio.
- Aš visiškai ne vergė, - tarė ji su savigarba. - Tiesiog
darau Endriu paslaugą, ir tiek.
- Ar dažnai darote jam tokias paslaugas?
„Beveik kas vakarą”, - norėjo pasakyti mergaitė, bet
skubiai prikando liežuvį.
- Man nesunku tai daryti, juk aš nemoku nei už savo
kambarį, nei už maistą.
Džeridas sunkiai pasirėmė lazda.
- Tikiuosi, kad nesate tokia naivi ir nemanote, kad šių
namų išlaidas padengia mano netikras brolis?
Noelė nuraudo iki plaukų pašaknų. Nejaukiai pasijuto
būdama priklausoma, juk jos gyvenimas šiuose namuose
visiškai priklauso nuo Džerido malonės. O ji netgi spausdi­
na ne jam.
Išvydus, kaip smarkiai išraudo mergaitė, Džeridą ėmė
graužti sąžinė. Plona jo ranka tvirčiau sugniaužė lazdos
bumbulą.
- Aš neturėjau to sakyti, tiesa? - paklausė jis. - Juk jūs
sąžiningai užsidirbate savo išlaikymui.
Noelė šiek tiek pažvalėjo.
- Dėkui. Aš galėčiau... spausdinti ir jums, kai atidarysi­
te savo kontorą. Žinoma, jei norite, - pasisiūlė ji.
Džeridas nustebęs išlenkė antakius. Apie tai jis dar

60
kažkodėl nepagalvojo. Žinoma, jis buvo kontoros kompa­
nionas, betone čia, o Niujorke, ir jųdviejų su Misteriu sekre­
toriumi dirbo vyras. Džeridas abejojo, ar verta siūlyti šias
pareigas Noelei, o svarbiausia - ar jis norėtų, kad jo sekre­
tore būtų kaip tik ši mergina.
- Manau, kad mes šitai aptarsime kada nors kitą kartą, -
atsakė Džeridas ir norėdamas dirstelėti į jos darbą prisiarti­
no prie stalo, kur sėdėjo Noelė.
Išsiėmęs iš kišenės futliarą, jis užsidėjo skaitymui skir­
tus akinius. Peržiūrėjęs ką tik atspausdintą tekstą, Džeri­
das liko patenkintas tuo ką pamatė.
- O, pasirodo, kad dirbate labai rūpestingai.
Noelė pirmą kartą pamatė Endriu brolj su akiniais. To­
dėl jis pasirodė dar labiau pažeidžiamas ir vertas pasigai­
lėjimo. Jos širdis dar labiau atsileido.
- Atrodo, jūs nustebęs, kad aš raštinga? - šelmiškai
nusišypsojusi paklausė mergina.
- Tiesa, - Džeridas ištiesė ranką, paėmė nuo stalo vie­
ną popieriaus lapą ir tai darydamas vos vos užkliudė Noe­
lės petį.
Ji pastebimai įsitempė, ir advokatas prisimerkė. Jam
tikrai nepatiko mergaitės reakcija.
- Jūs bijote susitepti nuo mano prisilietimo? - paklau­
sė jis pašaipiai žvilgtelėjęs į išsigandusias žalias akis. -
Kad ir kaip ten būtų, man geriau patinka moterys, o ne
mažos gundančios mergiūkštės.
Noelė visa užsiplieskė.
- Aš nė galvot apie tai nedrįsčiau! - pasipiktinusi šūk­
telėjo ji.
- O kaipgi Endriu? - savo ruožtu paerzino ją Džeridas.
- Endriu - visai kas kita!

61
 Atrodo, kad Džeridas tyčia veda ją iš kantrybės. Mer­
gaitė iš visų jėgų sugniaužė ant kelių padėtas rankas.
- Jis jaunas, drąsus ir geras. Jis labai geras, - pakarto­
jo Noelė.
- Ak, žinoma.Endriu - visiška mano priešingybė, - sau­
sai pastebėjo Džeridas ir greitu įprastu rankos judesiu nu­
siėmė akinius.
- Aš taip nesakiau.
- Bet pagalvojote. - Sunkiai rymodamas ant lazdos,
vyras žiūrėjo į Noelės veidą ir matė, kad ji akivaizdžiai su­
mišo.
Kažkodėl jį nepaprastai erzino mintis, kad Noelė klai­
dingai apie jį galvoja ir neabejotinai laiko visiška netikro
brolio priešingybe. Be to, tas palyginimas akivaizdžiai nau­
dingas Endriu, o juk Džeridas dar pamena tas dienas, kai
moterys į jį žvelgdavo virpėdamos, su meile ir netgi baime.
Bet Noelė buvo pirmoji moteris, kurios akyse Džeridas įžvel­
gė pasigailėjimą. O užsidėjęs akinius jos veide išvydo dar
didesnę atjautą. Liko tik sužinoti, ar ji užjaučia jį kaip žmo­
gų, ar kaip pasigailėtiną luošį.
Stengdamasi toliau atsitraukti nuo ilgų advokato kojų,
mergaitė atsargiai pasislinko į šalį.
- Bet jūs daug vyresnis už mane, - pasakė ji.
- Žinau, - lėtai tęsdamas atsakė Džeridas. - Aš jums
atrodau tiktai sena suluošinta griuvena, kuriai prieš miegą
būtinai dera pasiūlyti šilto pieno stiklinę, ar ne?
Noelė išraudo.
- Pone Danai!
Advokatas nusijuokė.
- Kai imu prisiminti tas seniai prabėgusias dienas ir tai,
kaip tada į mane žiūrėdavo moterys... - Susimąstęs pasa­
kė jis greičiausiai pats sau. - Gal aš ir iš tikrųjų darausi keis­

62
tas ir senstu, nes negaliu prisiminti atvejo, kada man būtų
reikėję stengtis, kad žavėtųsi kažkoks rusvas kačiukas!
Noelę išmušė iš pusiausvyros Džerido žodžiai, ir ji pa­
šoko iš už stalo.
- Aš jums ne kačiukas.
Džeridas tyčia priėjo prie mergaitės arčiau, ir dabar
aukšta plačiapetė jo figūra Noelei ėmė kelti dar didesnę
baimę. Jis tiesiog stūksojo virš mažos liesutės mergaitės.
Nuo Džerido dvelkė subtilus gero odekolono ir tualetinio
muilo kvapas, ir Noelę nustebino jos pačios pojūčiai, jai tai
netgi patiko, nors prieš ją stovėjo, jos manymu, senas žmo­
gus, miestietis, be to, dar ir luošas.
Noelė pakėlė galvą ir pažvelgė Džeridui į veidą. Anks­
čiau ji niekada nepašiurpdavo nuo kieno nors žvilgsnio,
bet to žmogaus žvilgsnis darė ją bejėgę. Noelė žiūrėjo į
skvarbias melsvas jo akis ir, atrodė, negalėjo nuo jų atsi­
traukti. O jos širdis tvinkčiojo kažkur kakle, kojos pastebi­
mai drebėjo.
- Jūs paraudote, - bejausmiu balsu tarė Džeridas.
Jis pakėlė ploną grakščią savo ranką ir lėtai nubraukė
mergaitei nuo veido iš šukuosenos išsipešusią plaukų sruo­
gą. Tas prisilietimas Noelę paveikė kaip elektros srovė. Kai
ją liesdavo Endriu rankos, mergaitei norėdavosi šypsotis.
O nuo Džerido prisilietimo Noelę išpylė karštis, kraujas už­
virė gyslose, akys išsiplėtė. Jo prisilietimas jai pasirodė tarsi
akinamas žaibo blyksnis.
Gerai pažįstantis moteris Džeridas tokią nelauktą mer­
ginos reakciją stebėjo ilgu tiriamu žvilgsniu ir tyliai sau šyp­
sojosi. Vadinasi, ji mano atidavusi savo širdį Endriu? Aki­
vaizdu, kad jos dar nelytėjo vyro ranka. Ta mintis nepa­
prastai sujaudino Džeridą. Jis kietai sučiaupė lūpas, o akyse
šmėstelėjo žiaurumas.

63
 Noelė nejučia žengė atatupsta ir vėl susmuko j savo
vietą prie stalo. Atrodė, kad Džeridas hipnotizuoja ją savo
žvilgsniu.
- Nereikia... - sušnibždėjo mergaitė.
- Ko nereikia? - paklausė Džeridas lyg nieko nebūtų
atsitikę.
Noelė mėšlungiškai atsikvėpė.
- Aš... aš nežinau, - painiodamas! tarė ji. - Jūs... jūs
taip žiūrite į mane, tarsi rengtumėtės tuojau smogti.
Džeridas atkreipė dėmesį į tai, kaip kilnodamiesi ban­
guoja mergaitės palaidinukės nėriniai.
-A š niekada gyvenime nesu pakėlęs rankos prieš mo­
terį, - tarė jis, ypač pabrėždamas paskutinį žodį.
Noelė suraukė gražius kaštoninius antakius.
- Ir prieš vyrą? - nerūpestingai paklausė ji visiškai įsitiki­
nusi, kad tas žmogus vargu ar galėtų nuskriausti net musę.
Džeridas beregint nutaisė abejingą veido išraišką, ir iš
jo veido Noelė nieko daugiau nebegalėjo atspėti.
- Aš atkreipiau dėmesį į tai, kaip pietaujant jūs stebite
senelę, - nelauktai jis pakreipė pašnekesį kita linkme. -
Matyt, jūs nemokate elgtis prie stalo.
- Na, kaip jūs drįstate? - piktai suriko mergaitė ir nesą­
moningai čiupo padėtą prieš ją ant stalo sunkią prespap­
jė. - Kas davė jums teisę juoktis iš manęs?
Jos rankos judesys buvo pastebėtas.
- O kas gi atsitiks kitu atveju? - prajuko Džeridas. Jo
akyse ėmė šokinėti kažkokios pasiutusios linksmybės ug­
nelės. - Šviesite į mane štai tuo daiktu? Nagi, drąsiau! -
pridūrė jis.
Sužibus akims, jis visiškai pasikeitė.
Noelė nesiryždama apmirė. Kažkoks vidinis balsas
šnibždėjo jai, kad nedera per menkai vertinti to žmogaus.

64
 - Kas atsitiko? - neatlyžo Džeridas. - Pabūgote?
Mergaitė vėl ėmė lygiai alsuoti.
- Aš nebijau jūsų.
Džeridas žengtelėjo žingsnį artyn, ir Noelė kartu su kė­
de atsargiai pasislinko atgal.
Nuoširdžiai prajukęs vyras liovėsi atakavęs ir pasirėmė
lazda.
- Jūs suintrigavote mane, panele Braun, - pasakė jis. -
Atvirai prisipažįstu, aš dar niekada nesu sutikęs nieko pa­
našaus į jus.
-A š jumis netikiu, - atkirto mergaitė pasitraukdama ne­
pavojingu nuotoliu ir iškart įgaudama daugiau pasitikėji­
mo savimi. - Niujorke tikriausiai dugybė moterų.
- Taip, žinoma, - sutiko Džeridas. - Ten gana daug ele­
gantiškų, rafinuotų, patyrusių moterų gražiais drabužiais,
puikių manierų, mokančių kalbėtis taip, kaip priimta aukš­
tuomenėje.
- Kitaip tariant, jos turi visa, ko neturiu aš, - ramiai pa­
sakė Noelė, nejučia pakartodama anksčiau Džerido ištar­
tus žodžius.
- Jums trūksta pranašumo, kurį teikia turtas, - pataisė
mergaitę Danas ir vertinamai ją nužvelgė. - Bet duomenis
tam visus turite. Trūksta tik aukštuomenės manierų. Bet
čia ne jūs kalta.
- Dėkui, jūs mane nuraminote, - įžeidžiu balsu pasakė
Noelė įskaudinta jo žodžių.
Jai ir taip buvo nesaldu, kad negalės priimti Endriu kvie­
timo eiti į šokių vakarą.
- Bijau, kad klaidingai mane supratote. Jūs dar ganėti­
nai jauna ir galėsite išmokti visų tų gudrybių, - draugiškai
tarė Džeridas.

5—1366 65
 - Įdomu, kas gi imtųsi mane mokyti? - su iššūkiu pa­
klausė mergaitė.
- O jeigu taip Endriu? - klastingai pasiūlė Džeridas.
- Argi galėčiau prašyti Endriu? Jausčiausi labai paže­
minta, jei reikėtų prisipažinti jam, jog visiškai neišmanau,
kaip elgtis aukštuomenėje, net jeigu jis tai ir būtų jau su­
pratęs.
Džeridas palenkė galvą ir skvarbiomis melsvomis aki­
mis pažvelgė į Noelę.
-Atrodo, jums tikrai ne vis tiek, ką mano Endriu, pane­
le Braun?
- Taip. Juk ne kas kitas, o jis atsivežė mane čionai ir
priglaudė šiuose namuose, - nuoširdžiai atsakė mergaitė.
- Ir tai - vienintelė priežastis? - neatlyžo Džeridas.
- Endriu turi visas tas savybes, kurios privalomos tik­
ram vyrui, - pagaliau tarė Noelė, vartydama rankoje po­
pieriaus lapelį. - Man labai gaila, kad jūs nepritariate ma­
no susižavėjimui jūsų broliu. Aš žinau, kad negaliu pasigir­
ti savo kilme.
Džeridas niūriai dėbtelėjo į ją.
- Man visiškai nerūpi jūsų kilmė, - trumpai tarstelėjo
jis. - Jūs dominate mane kaip žmogus.
- Bet jūs juk nelaikote manęs padoriu žmogumi, - smer­
kiamai pastebėjo Noelė. - Manote, kad aš įsižiūrėjau En­
driu vien dėl jo pinigų, ar ne?
Jis tyliai nusijuokė.
- Iš pradžių - taip, aš tikrai taip ir pagalvojau. Bet arti­
miau susipažinęs su jumis supratau, jog klydau. Jūsų ne­
galima pavadinti savanaude. Jūs kito tipo moteris.
Noelė akivaizdžiai smalsaudama pasižiūrėjo į Džeridą.
- Ir jūs žinote kokio?
Džeridas atidžiai nužvelgė ją.

66
 - Ką jūs norite tuo pasakyti?
- Jūs esate advokatas, - paprastai atsakė Noelė. - Ir
tikriausiai esate gynęs daug žmonių, įvykdžiusių nusikalti­
mus, vadinasi, gerai pažįstate žmones.
- Bet aš tai darau be išankstinio nusistatymo, - paprieš­
taravo Džeridas. - Aš per daug gerbiu įstatymus ir neketi­
nu teptis rankų padėdamas nusikaltėliams juos pažeisti.
Tačiau yra žmonių - ir jų gana daug, - manančių, kad jie
ne mažiau kompetentingi už prisiekusiųjų teismą, - pridū­
rė jis.
- Turite galvoje linčiavimą, ar ne? Tokių teismų šalinin­
kų dar ir dabar apstu. - Noelė padėjo ant stalo lapelį, kurį
iki tol vartė rankose, ir pastūmė jį į šalį. - Bet argi teisinga,
kad daugelis nuteistųjų teisme neturi balso teises?
- Kada nors tai pasikeis, - atsakė Džeridas.
-Tikiuosi. - Mergaitė klausiamai pažvelgė į melsvas jo
akis. - O kodėl jūs sumanėte parvažiuoti namo, tiek metų
išgyvenęs Niujorke? - ūmai paklausė ji. - Ar ne todėl, jog
išsigandote, kad aš neiškaulyčiau iš Endriu jo palikimo da­
lies?
Džeridą apstulbino jos tiesmukiškumas. Atlaidžiai nusi­
šypsojęs jis atsisėdo ant stalo krašto ir vėl dirstelėjo į Noelę.
- Taip, šitaip aš ir pagalvojau, - lygiai taip pat atvirai
atsakė jis. - Be to, mane nuvargino mano darbas. Paskuti­
nė buvo privačios nuosavybės byla. Mano klienas, pasiro­
do buvo neteisus, bet aš tai sužinojau tik po to, kai buvo
paskelbtas verdiktas, ir tada, - Džeridas sutriko, - įvyko
vienas incidentas.
- Kas nors mėgino jus primušti? - paklausė mergaitė
žiūrėdama į advokatą išplėtusi akis.
Džeridas vos neprasitarė. Stebėtina, bet jis norėjo pa­
sakyti tiesą. Susivaldęs jis gūžtelėjo pečiais.

67
 - Maždaug, - jis mėgino išsisukti.
- Vadinasi, jūs nemėgstate būti neteisus? - paklausė
jo Noelė.
Džeridas apmaudžiai nusijuokė.
- Retai toks būnu.
- O jūs iš kuklumo nemirsite, - šypsodamasi pastebė­
jo mergaitė.
- Aš išmanau įstatymus, - Džeridas stengėsi pakeisti
Noelės susidarytą neteisingą nuomonę apie jį. - Jau de­
šimt metų dirbu advokatu.
- Man tai sakė Endriu.
Džeridas pagalvojo, ką dar apie jį galėjo papasakoti
mergaitei netikras brolis. Nieko gero, galima tuo neabejo­
ti. Endriu nemėgo Džerido, o dabar jis akivaizdžiai susido­
mėjęs Noele ir vargu ar norės turėti varžovą, vyresnį už
save.
- Mes su Endriu visiškai skirtingi žmonės, - pastebėjo
Džeridas.
- Taip, aš žinau. Juk jis daug jaunesnis už jus, ar ne?
Danas kietai sučiaupė lūpas.
- Nepasakyčiau, kad daug, - susierzinusiu balsu atsa­
kė jis.
- Labai keista, - mąsliai pasakė mergaitė įdėmiai ste­
bėdama Džeridą, - jūs atrodote daug vyresnis už Endriu.
Man atrodo, viskas turėtų būti atvirkščiai. Juk Endriu karia­
vo, o jūs tuos metus praleidote sėdėdamas teismo posė­
džių salėje. Kareivis, žmogus, matęs mirtį, turi atrodyti vy­
resnis už išsipusčiusį advokatą, niekada nesusidūrusį su
niekuo baisesniu už atsitiktinai ištartus grasinimus.
Džeridas nudelbė akis ir pasižiūrėjo į padėtas ant stato
grakščias merginos rankas ilgais plonais pirštais. Ji nieko
nenutuokė, kaip jis gyveno anksčiau. Praeityje Džeridas

68
patyrė kur kas daugiau negandų, negu jų galėjo būti skirta
Endriu daliai.
- Juk aš neįžeidžiau jūsų, tiesa? - sunerimusi paklausė
Noelė. - Kartais aš kalbu nepagalvojusi.
Džeridas vėl pakėlė akis ir susitiko su ja žvilgsniu.
- Jūs manęs nesibijote, - nusišypsojo jis. - Mane tai
džiugina. Jūs neturite bijotis manęs. Tarp mūsų turi susi­
klostyti geri, draugiški santykiai, pagrjsti sąžiningumu.
Tai pasakęs advokatas kėlėsi nuo stalo krašto, ant ku­
rio sėdėjo. Pasirėmęs lazda, jis persikreipė iš skausmo.
- Juk jums skauda koją? - paklausė Noelė keldamasi
iš už stalo ir dar Džeridui nespėjus atsakyti tęsė: - Tikriau­
siai jums nelengva buvo gyventi tokiame dideliame mieste
kaip Niujorkas. Čia ne taip triukšminga ir žmonių mažiau.
Mergaitė jau rengėsi atidaryti Džeridui duris, bet šis tie­
siog prismeigė ją vietoje savo lediniu, pražūtį lemiančiu
žvilgsniu.
Pasitempęs jis sugriebė duris ir iš visų jėgų užtrenkė
jas. Noelė stryktelėjo iš netikėtumo. Bet advokato veidas
atrodė grėsmingesnis už garsų durų trankymą.
- Man nereikia, nei kad atidarinėtų duris, kai einu, nei
supamojo krėslo, nei šilto pieno prieš miegą, nei perdėtai
tupinėjančios apie mane moters, laikančios mane invalidu!
Mergaitė išplėtusi akis žiūrėjo j Džeridą.
- Bet aš visiškai negalvoju taip apie jus! Būčiau atida­
riusi duris kiekvienam... kuris... - ji iškaito.
- Kiekvienam, kuris suluošintas. Juk šitai ir norėjote pa­
sakyti? Nagi, kalbėkit.
- Gerai, - piktai šūktelėjo Noelė. - Aš būčiau atidariusi
duris kiekvienam, kuris suluošintas. Nejaugi norite, kad ap-
simesčiau nematanti, jog jums kažkas yra nutikę, juk aš
aiškiai matau, kad jums skauda net stojantis?

69
 Džeridas staigiai ir garsiai atsiduso. Dar labiau pasirė­
męs lazda, jis žvelgė iš savo ūgio aukštumų į gležną nedi­
dukę merginą. Jam kojos amžinai neskaudės. Įdomu, kaip
reaguotų ta mergiūkštė, jeigu jis išklotų jai visą teisybę apie
savo ligą? Ir vis dėlto Džeridas įveikė norą tai padaryti.
- Esu tikra, kad skaudanti jūsų koja visiškai nesusijusi
su advokato darbu. Be to, jūsų senelė sako, kad toje srity­
je jums nėra lygių, - nesutrikusi tęsė mergaitė. - Man labai
gaila, jei užgavau jūsų savimeilę, bet aš nuoširdžiai rūpi­
nuosi jumis, man patinka tai daryti.
Džeridas iš nuostabos kilstelėjo antakius. Išpoškinusi
tą triadą, Noelė šiek tiek raustelėjo. Jos žodžiai sujaudino
Džeridą, to jam jau seniai nebuvo nutikę. Jis žiūrėjo į žalias
Noelės akis šiek tiek ilgiau, negu jam būtų norėjęsi, ir at­
kreipė dėmesį į tai, kaip plazda plonytė gyslelė jos kakle,
ten, kur kilnojosi palaidinės apykaklės nėrinių puta.
- Norėjau pasakyti, kad man apskritai patinka padėti, -
greit pridūrė Noelė.
Ir vis dėlto šitai ji padarė nepakankamai greit. Kelias
akimirkas Džeridas leido sau pasimėgauti jos žodžiais. Bet
tuojau pat jis pasijuokė iš savo paties savikliovos. Tos mer­
gaitės nuomonė apie jį, žinoma, susidaryta be jokių roman­
tiškų jausmų.
- Ir vis dėlto aš pajėgiu pats atsidaryti duris, - tyliai tarė
Džeridas.
- Labai gerai, ponia Danai.
Paskutinį kartą nudelbęs Noelę dar vienu ilgu žvilgs­
niu, jisai susierzinęs atsiduso, atsidarė duris ir išėjo.

Po kurio laiko atėjo Endriu ir žvilgtelėjo į kabinetą, kur

Noelė ką tik baigė spausdinti. Mergaitė masažavosi del­

70
nu maudžiantį juosmenį, bet pastebėjusi pusbrolį nusi­
šypsojo.
- Aš ką tik baigiau, - džiugiai pranešė ji.
- Kokia tu gerutė, Noele, - pagyrė Endriu pusseserę,
peržiūrėdamas spausdintus lapus. - Tiesa, kai kur eilutės
nelabai lygios, - atsainiai pastebėjo jis, - bet vis tiek, ma­
nau, tiks.
Šitiek valandų dirbo ir tiktai „tiks”? Pajutusi skriaudą,
mergaitė įbedė akis į pusbrolį.
- Aš išsėdėjau čia visą vakarą, - priekaištingai tarė ji.
- Taip, aš suprantu, ir prašau nieko negalvoti, aš verti­
nu tavo pagalbą. O dėl rytdienos vakaro...
- Aš negalėsiu eiti su tavim į tą vakarą. Tačiau už kvie­
timą vis tiek dėkoju, - staiga nutraukė jį Noelė.
Nustebęs jis pažvelgė į pusseserę ir gūžtelėjo pečiais.
- Gaila, bet gal kitą kartą?
- Galbūt.
Endriu nusišypsojo ir atsainiai pakštelėjo mergaitę į
skruostą.
- Kvailute, - švelniai pabarė jis ją, - jei niekur nenori su
manim eiti, aš daugiau nesispirsiu.
- Ne dėl to, - atsakė Noelė, baimingai galvodama, kad
Endriu bus klaidingai supratęs jos atsakymą.
Vyriškis nerūpestingai numojo ranka.
- Na, tiek to. Nekalbėkim apie tai. Kada nors mes būti­
nai kur nors nueisim drauge, - atlaidžiai tarė jis. - Laba­
nakt, Noele.
Endriu nusižiovavo ir išėjo iš kabineto, šiek tiek nuste­
bintas netikėto pusseserės atsisakymo.
O Noelė labai susikrimto, juk Endriu nė nepasidomėjo,
kodėl ji atsisakė. Netikras jo brolis būtinai būtų išgavęs iš
jos tą prisipažinimą, kad ir ko jam būtų reikėję griebtis. No-

71
elė nesuvokė, kodėl ją taip skaudžiai užgavo Endriu abe­
jingumas. Ji nukėlė nuo stalo rašomąją mašinėlę peikda­
ma save dėl to, kad lygina, kaip brolio vietoje būtų pasiel­
gęs Džeridas.
Viską sudėliojusi į vietas, Noelė susikrimtusi pasuko į
savo kambarį.

4 SKYRIUS

Atsisakiusi eiti su Endriu į šokių vakarą, Noelė pajuto

šiokį tokį palengvėjimą ne vien dėl neturimų tinkamų ta
proga drabužių. Blogiausia buvo tai, kad ji beveik nemo­
kėjo šokti! Noelės tėvas, kaip ir jos dėdė, dirbęs dailide,
be kita ko, buvo dar ir labai dievotas žmogus. Jis niekino
šokius ir kitas „nuodėmingas kūniškas pramogas”, todėl
neleisdavo dukteriai lankytis tokiuose vakarėliuose. Štai ko­
dėl Noelė neišmoko šokti.
Be to, jai niekada nebuvo tekę lankytis aukštuomenės
sluoksniuose. Noelė gyveno name, kuris buvo tik šiek tiek
didesnis už lūšną; toks buvo jos šeimos namas, tokį pat
pasigailėtiną būstą turėjo ir senasis jos dėdulė. Iki Endriu
neatvežė jos į Fort Vertą, mergaitė niekada nebuvo mačiu­
si nei vandentiekio, nei skalbimo mašinų, nei modernių šal­
dytuvų su stumdomaisiais ledo padėklais. Tik čia ji suži­
nojo, jog egzistuoja dujinės viryklės, elektros šviesa ir tele­
fonas. Noelė suprato, koks ribotas jos akiratis. Tikriausiai
tai atspėjo ir Endriu.
Šiaip ar taip, jo nenustebino mandagus pusseserės at­
sisakymas nueiti su juo į vakarą, jis nė nemanė svarstyti
tokio poelgio priežasčių. Tiesą pasakius, vos pakvietęs No­
elę į vakarą, jis kone iškart ėmė labai apgailestauti. Žino­

72
ma, jis laikė pusseserę patrauklia mergina, bet kaip paly­
dovė j kokią nors solidžią vietą ji vargu ar tiko. Ji kalbėjo
gana pakenčiamai, tačiau, regis, nemokėjo paprasčiausių
elgesio prie stalo taisyklių ir tarp išsilavinusių žmonių jaus­
davosi kaip iš dangaus nukritusi.
Todėl išklausęs pusseserės atsisakymą Endriu nelabai
susikrimto ir tuojau pat vietoj jos pakvietė Dženiferę Bil. Ta
jaunutė ledi gyveno drauge su tėvu užmiesčio namuose,
pastatytuose karalienės Viktorijos epochos stiliumi. Namai
Endriu atrodė dar gražesni ir elegantiškesni už jo paties,
kuriuos prieš porą metų Džeridas pastatė senelei. Dženi-
ferė buvo laikoma gražia, turtinga ir išsilavinusia nuotaka,
ji turėjo visa, ko trūko vargšelei Noelei. Endriu atsitiktinai
susitiko Dženiferę vietinėje maisto produktų parduotuvėje
ir iškart buvo pakerėtas merginos grožio bei kuklumo. En­
driu išsiteiravo įprastinę gražuolės dienotvarkę ir dažnai
lydėdavo ją j miestą, stengdamasis, kad jų susitikimai at­
rodytų atsitiktiniai.
Atrodo, Dženiferei jis patiko. O jinai jį seniausiai pake­
rėjo. Jos tėvas tapo labai turtingas, bet jis pradėjo be pen­
so kišenėje. Dženiferės tėvas vargu ar būtų rimtai žiūrėjęs
į Endriu, jeigu šis nebūtų turėjęs pakankamai turto. Endriu
tėvas priklausė garsiai aristokratų šeimai, bet Fortūna la­
bai greit nuo jo nusisuko, ir netrukus Endriu tapo priklau­
soma nuo nelabai mėgstamo netikro brolio. Endriu neno­
rėjo dirbti, nes niekas iš jo šeimos vyriškių tuo savęs ne­
vargino, tiesiog nebuvo jokio reikalo tai daryti. Bet praei­
tais metais Džeridas jo dykinėjimui padarė galą, pareikala­
vęs, kad Endriu pats save išlaikytų.
Darbas plytų gamykloje nelabai vargino jaunuolį, nes
tos įmonės savininkas buvo geriausias jo tėvo bičiulis. Ta­
čiau Endriu, savo nuostabai, padarė išvadą, jog darbas

73
jam patinka ir jis visai gerai susitvarko. Akivaizdu, kad En­
driu buvo komersantas iš prigimties. Iš pradžių jis galvojo
apie tai, kaip vertintų dabartinę jo veiklą tėvas, bet paskui
liovėsi sukęs sau galvą. Jam patiko tame darbe viskas, iš­
skyrus popierizmą. Tačiau tą nemaloniąją darbo dalį Endriu
užkrovė Noelei ir dirbo tik tai, kas jam patiko - įkalbinėjo
žmones pirkti plytų. Prekyba Endriu gana gerai sekėsi, čia
jam labai pravertė jo pavardė, daugiausia dėl to žmonės ir
pirko iš jo plytas. Peidžių pavardė dar išsaugojo dalį buvu­
sios šlovės, savimeiliškai galvojo Endriu, na, Dženiferė irgi
tai žino. Ta pavardė susijusi netgi su karališkąja šeima Euro­
poje. Ponios Dan, Džerido senelės, pavardė irgi garsi, bet
apie Danus niekas nieko nežinojo šiame mieste, nes jie at­
važiavo iš Teksaso. „Juokinga,- pagalvojo Endriu, - kaip
mažai aš žinau apie savo motiną, apie Džeridą - irgi”
Kitaip negu Endriu, Terensas Bilas vargu ar galėjo di­
džiuotis savo kilme. O Dženiferė akivaizdžiai susidomėjo
Endriu, ypač pasakojimais apie didvyriškus šio žygius per
Ispanijos ir Amerikos karą. Endriu sugebėjo rasti raktelį,
tinkamą mergaitės širdžiai, ir nenukrypdamas veikė pagal
savo planą. Dženiferė pasirodė esanti labai romi, drovi mer­
gina, ji net nesileido paimama už rankos, ir Endriu šitai
erzino. Jis buvo iš tų vyrų, kurie mėgsta trumpalaikius atsi­
tiktinius ryšius ir dažnai keičia partneres, todėl susilaiky­
mas jam buvo tikra kankynė. Lankytis vietiniuose viešuose
namuose Endriu negalėjo dėl tos paprastos priežasties,
kad jau kitą dieną viską būtų sužinojęs ponas Bilas, turė­
jęs labai plačius ryšius. O Noelė gyveno su Endriu po
vienu stogu, jis akivaizdžiai jai patiko ir tikrai nebūtų atsi­
sakęs su ja permiegoti. Didžiausi keblumai kilo atvažia­
vus Džeridui - šis, užuot kaip paprastai buvęs abejingas,
aiškiai ėmė rodyti dėmesį merginai.

74
 Na, gerai, suirzęs svarstė Endriu, juk ne visą laiką Dže­
ridas ketina kiurksoti namie. Anksčiau ar vėliau jis, Endriu
Peidžas, pasieks, ko trokšta, ir Noelė taps jo meiluže, ne­
svarbu, ar nori to Džeridas. O panelės Bil palankumas ir
tikrai nemenkas jos kraitis - juk ji vienintelė savo tėvo duk­
tė, - labai pagerins jo perspektyvas.

Prie namų buvo laikomas ekipažas ir arklys ypatingiems

atvejams. Ir dabar, Džeridui grįžus namo, Endriu, nors ir
pasibjaurėtinai dėlto jausdamasis, gaudavo kiekvieną kartą
prašyti, kad jis leistų naudotis ekipažu.
Šiandien Džeridas vėl sutiko, nes pats tą vakarą niekur
važiuoti nesirengė.
- Ar važiuoji su panele Braun? - lyg tarp kitko pasido­
mėjo Danas.
Pastebėjęs įtampą brolio veide, Endriu nudžiugo galė­
damas atsakyti į jo klausimą neigiamai.
- Ne. Ji atsisakė su manim važiuoti, ir turiu prisipažinti,
kad man lyg akmuo nuo širdies nuslinko, - pridūrė jis. -
Juk tu žinai, kad Noelė niekada nėra buvusi aukštuome­
nėje, o rengiasi irgi kaip paprasta tarnaitė. Ji gali didžiuotis
vien žavingu savo kūnu. Mano pusseserė labai gražaus
sudėjimo, tiesa? - Endriu nusišiepė.
Džeridas prisimerkė.
- Aš taip atidžiai neapžiūrinėjau jos kūno. Ir noriu pri­
minti tau: ta mergaitė gyvena namuose viešnios teisėmis.
Patariu elgtis su ja pagarbiai ir būti mandagiam.
Endriu nustebo, kad brolis taip rūpinasi mergaite, bet
jis pasistengė neišsiduoti.
-Taip, žinoma. Bet, Džeridai, tu negalėjai nepastebėti,
kad su tokia moterimi kaip Noelė vyriškis vargu ar panorės

75
eiti i solidžią draugiją. - Endriu ėmė juoktis. - Juk ji visiškai
nieko nenutuokia apie gero elgesio taisykles. Net šakutės
nemoka tinkamai laikyti.
Džeridas nieko neatsakė, ir dėl to Endriu truputį suneri­
mo. Skubiai atsisveikinęs jis išbėgo iš namo.
Džeridas tolstantį brolį stebėjo neaiškių jausmų audri­
namas. Jam jau seniai neberūpėjo kokios nors moters gar-
bė.lr dabar jis ne be šalto cinizmo prisiminė vieną tragišką
savo meilę. Nejaugi jis dar nepasimokė iš moterų klastos?
Bet vien pagalvojus, jog Endriu gali suvedžioti Noelę, o
paskui pamesti, Džeridą pagaudavo pyktis.
O Endriu neabejotinai sumanė kažką negera. Per daug
jau atvirai jis užsimena apie Noelę. O jos susižavėjimas
jaunuoliu - niekam ne paslaptis. Ji dar per nauja, per daug
nepatyrusi, ir šių savybių derinys tikriausiai labai tenkina
Endriu. Ką gi, jei brolis šaiposi iš savo pusseserės dėl auk­
lėjimo spragų, laikas pagalvoti, kaip užpildyti šią spragą.
Tai padaryti galima tik vienu būdu, ir tai įgyvendinti gali tik
jis, Džeridas. Advokatas niršiai keiktelėjo, nenorėdamas kiš­
tis ne į savo reikalus, bet neketino ir mergaitės palikti liki­
mo valiai.
Endriu praeity ir taip jau ganėtinai sukomplikavo Džeri­
do gyvenimą. Ir štai vėl stato jam ant kelio naujas kliūtis.
Džeridas suvokė, kad jo grįžimu į Fort Vertą ne visi apsi­
džiaugs. Bet jis neįsivaizdavo, kaip sudėtingai susiklostys
situacija. Tačiau Džeridas niekada nemanė turįs lengvai gy­
venti, ypač kai tai susiję su moterimis.

Tą dieną, kai buvo paskirtas šokių vakaras, Endriu iš­

smuko iš namų kitiems šeimos nariams dar nenulipus va­
karieniauti. Jis nenorėjo pasipainioti Džeridui: šis galėjo su­

76
gadinti nuotaiką Endriu savo niūria išraiška. Bet kai Endriu
įžengė į panelės Bil namus, ketindamas lydėti ją j vakarą,
jo išraiška niekuo nebuvo geresnė už Džerido.
Ponas Bilas viską išsikovojo pats ir dabartinių aukštu­
mų pasiekė sėkmingai įdėjęs menkas savo santaupas į
gana rizikingą verslą. Atsitiko taip, kaip jis ir tikėjosi: Rytų
Teksase buvo rasta naftos. Labai greit nedidelė pinigų su­
ma, kurią turėjo Bilas, virto didžiuliu turtu, ir jis pasidarė
vienas iš turtingiausių Fort Verto žmonių.
Bet didžiausia savo brangenybe našlys Terensas Bilas
laikė vienintelę dailią baltaplaukę mėlynakę dukterį. Jis la­
bai nenorėjo, kad šviesią jos galvutę susuktų koks nors
jaunas plevėsa, nuotykių ieškotojas. Tokiems žmonėms jis
priskyrė ir jaunąjį Peidžą.Bilui nepatiko Endriu, ir jis savo
jausmų neslėpė. Tai ir vertė jaunuolį nervintis.
Sudžiūvęs ir tamsiai įdegęs Bilas tylėdamas rūsčiai nu­
žvelgė Endriu.
- Aš parvešiu jūsų dukterį namo sutartu laiku, patikėki­
te manim, sere, - mandagiai pažadėjo Endriu.
- Tikiuosi, kad taip ir padarysite, - atsakė Bilas, iš pri­
gimties nelabai šnekus žmogus. Jo akys švietė šaltai, su
nepasitkėjimu.
Endriu nenoromis pagalvojo, kad nenorėtų, jog šis žmo­
gus būtų jo priešas.
- Nesijaudinkit, tėte, - švelniai sučiauškėjo Dženiferė
Bil, įžengdama į vestibiulį su gražia pokylių suknia ir juodu
nėrinių šaliku. - Endriu puikiausiai manimi pasirūpins. Ne­
verta taip nerimauti.
Mergaitės tėvas, regis, šiek tiek atsileido ir nusišypso­
jęs dukteriai švelniai pakštelėjo jai į rausvą skruostuką.
- Linkiu tau gerai praleisti laiką.
- Dėkui. Pasimatysim vėliau, tėte.

77
 Dženiferė paėmė Endriu ištiestą ranką ir atsargiai ją
spustelėjo.
-A š nekantriai laukiau šios dienos, Endriu, - prašneko
ji šypsodamasi jaunuoliui. - Tikiuosi, kad mano viltys ne­
bus bergždžios.
Greta jos jis jautėsi kaip tikras karalius. Dženiferės akys
spindėjo taip švelniai, kaip ir Noelės, o žavus veidelis būtų
galėjęs papuošti kiekvieną pasaulio galeriją.
Terensas Bilas prisimerkęs žvelgė dukteriai ir jos kava­
lieriui pavymui. Žinoma, neįmanoma laikyti dukters po stik­
liniu gaubtu, bet ir matyti ją greta to savimi patenkinto da­
bitos jis visai nenorėjo. Dženiferė, žinoma, verta geresnio.
Bilas susikišo rankas į kišenes ir neskubia eisena nu­
žingsniavo į arklides. Susirgo vienas jo kumeliukas. Ir jis
panoro sužinoti, kaip šis jaučiasi.
Pastebėjęs ateinantį šeimininką, Brajenas Klarkas, vi­
dutinio amžiaus negras sužalota ranka, ėmė maloniai šyp­
sotis. Klarkas mieste atsirado ankstyvą lapkričio rytą, užsi­
metęs ant peties balną. Jis ieškojo darbo, ir Bilas, įdėmiai
nužvelgęs nepažįstamąjį, paėmė jį pas save nieko neklau-
sinėdamas. Ir niekada Bilas neklausinėjo negro, iš kur šis
atėjo. Nors ir su fiziniu trūkumu, Klarkas pasirodė esąs pui­
kus arklininkas ir galėjo sutramdyti net įnoringiausius ar­
klius. Bilas dar nė karto nepasigailėjo paėmęs į darbą tą
žmogų. Klarkas gražiai elgėsi ir su Dženifere, labiausiai rū­
pindamasis jos arkliais.
- Na, kaip jis? - pasiteiravo Bilas.
Negras savo plona ranka pataršė trumpus garbanotus
savo plaukus. Juose šen bei ten jau žibėjo žilė, bet nei to
žmogaus veidas, nei akys neatrodė seni. Jo žvilgsnyje, nu­
kreiptame į Bilą, nebuvo pataikiškumo, būdingo juodao­
džių rasės atstovams. Klarkas pasirodė esąs kaip reta išsi­

78
lavinęs žmogus ir laikėsi ramiai, su savigarba. Bilas laikė
Klarką keistuoliu, bet visada elgėsi su juo pagarbiai.
- Kumeliukas dar prasčiau jaučiasi, - atsakė Klarkas. -
Bijau, kad menkų mano medicinos žinių nepakaks. Ma­
nau, kad verčiau pasiųstumėt veterinaro.
Bilas linktelėjo.
- Rytoj pat pasiųsiu, kad atvežtų Beną Tatumą. Kaip
manai, artas vargšiukas trauks iki ryto? - pasiteiravo Bilas
turėdamas omenyje kumeliuką.
- Aš būsiu prie jo per naktį, - pažadėjo Klarkas.
Bilas pasilenkė ir paglostė minkštą kumeliuko šoną, at­
kreipdamas dėmesį į sunkų kumeliuko trūkavimą.
- Tu daug išmanai apie arklius, Klarkai.
- Taip, sere, - vos pastebimai šypsodamasis atsakė
negras.
Bilas atsitiesė ir skvarbiai nužvelgė arklininką.
- Ir tu vis dar nenori papasakoti man, iš kur visos tos
žinios? - paklausė jis, ir jo akys smalsiai sužibo.
Klarkas tyliai prajuko.
- Juk jūs žinote, kad aš niekada apie tai nepasakoju,
pone Bilai.
- Taip, per praėjusius šešerius metus aš spėjau tuo įsi­
tikinti, - linktelėjo Bilas. - Nenuleisk akių nuo kumeliuko ir
jeigu jam pablogėtų, pašauk mane.
- Gerai, pone Bilai.
Terensas Bilas linktelėjo ir šypsodamasis savo mintims
išėjo iš arklidžių. Jis buvo vienintelis žmogus, kurį Klarkas
apskritai yra pavadinęs „seru” arba „ponu” Nors negras
kartais gaudavo išklausyti įžeidimų iš kaubojų, kurie laiki­
nai pasisamdydavo dirbti prie gyvulių, jis neprarasdavo
įgimtos savigarbos ir niekada neįsiveldavo į triukšmingus
ginčus ir muštynes. Klarkas neprarasdavo savitvardos net

79
tada, kai imdavo šėlti pats šeimininkas. Kartą Bilas išvijo
vieną per daug linkusį į muštynes kaubojų už tai, kad šis
paskutiniais žodžiais išplūdo negrą, paėmusį jo šikšninį vy­
tinį. Klarkas papriekaištavo Biiui, kad šis stokoja ištvermės,
o paskui ėmė juoktis pamatęs įniršusį jo veidą. Tiedu žmo­
nės neblogai sutarė tarpusavyje, nors buvo nevienodos
visuomeninės padėties. Bilas net pagalvodavo apie tai, kad
jeigu kada nors iš jo fermos išeitų valdytojas, jis galbūt
paskirtų į tas pareigas Klarką, turintį visus puikiausio va­
dovo duomenis. Ir niekas nedrįstų sukritikuoti jo sprendi­
mo. Niekas, net baltaodžiai kaubojai. Šiaip ar taip, dauge­
lis iš jų. Tarp kaubojų, žinoma, pasitaikydavo storžievių,
nemėgstančių Klarko. Ypač išsiskyrė priešiškumu negrui
vidutinio amžiaus peštukas, piemuo, vardu Garmonas. Už­
augęs Misisipės pakrantėje, jis labai neapkentė negrų. Gar­
monas tolydžio laidydavo apie Klarką kandžias replikas,
bet negras paprasčiausiai nekreipdavo į jas dėmesio. Gal
kaip tik taip ir turi elgtis valdytojas. O pats Bilas buvo per
daug ūmaus būdo, nesitvardantis. Jo jaunystė pasienyje
bėgo itin audringai, kol Terenso širdį užkariavo simpatiška
jaunutė mergina iš Rytų ir padarė iš jo žmogų. Bilas prisi­
minė Dženifirės motiną Elisoną.
Žingsniuodamas link savo gražaus tvirto namo, Bilas
tylutėliai švilpavo pro dantį neįkyrų motyvą ir galvojo apie
tai, kiek daug jis pasiekė pradėjęs nuo apgailėtinos, iš mo­
lio drėbtos lūšnos, kurioje gimė prie penkiasdešimt pen­
kerius metus. Bilo gyvenimas nebuvo iš lengvųjų, bet jis
sėkmingai įveikė kliūtis, kurios daugeliui būtų pasirodžiu­
sios per sunkios. Jis didžiavosi tuo, ką pasiekė. Ir, žinoma,
didžiausias Terenso pasididžiavimas buvo Dženiferė. Kaip
gaila, kad jos motina numirė prieš daug metų ir jau nieka­
da nebepamatys, kokia puiki gražuolė užaugo jų duktė.

80
Bilas nukreipė akis į vienišą, metaline tvora aptvertą kapą
ant neaukštos kalvos. Dukart per savaitę jis nunešdavo ant
žmonos kapo gėlių. O kartais paprasčiausiai ateidavo čio­
nai, sėdėdavo ir kalbėdavosi su Elisoną, tarsi ji būtų gyva.
Tokie pašnekesiai padėjo jam ištverti sunkius laikus. Bilas
pagalvojo, kad ir rytoj jis nueis tenai, papasakos Elisonai
apie tą pliuškį Endriu Peidžą. Ir Elisoną tikriausiai lygiai kaip
ir jis pasipiktins Dženiferės pasirinkimu.

Endriu lengviau atsiduso tiktai karietoje. Jiedu su Dže-

nifere ketino užsukti į restoraną ir pavakarieniauti, tik po to
važiuoti į vakarą.
- Kokia laimė, kad šįvakar lydžiu tokią žavią bendrake­
leivę, - žavingai šypsodamasis prašneko Endriu. - Dėkui
už tai, kad sutikote su manim važiuoti.
- Na, ką jūs, - droviai atsakė mergina ir nusijuokė. -
Tikriausiai jūs pastebėjote, kaip tėtė brangina mane? Ne­
kreipkit į jį dėmesio,Endriu. Mat jis labai senamadiškas ir
dreba tiesiog dėl kiekvieno mano žingsnio, ypač po to, kai
numirė mama.
- Kiekvienas tėvas, turėdamas tokią gražią dukterį, taip
elgtųsi, - meiliai pastebėjo Endriu. Jis tiesiog ryte rijo mer­
giną akimis. - Dženifere, aš dar niekada nebuvau sutikęs
tokios merginos kaip jūs.
- Tą patį galiu pasakyti ir apie jus, - atviraširdiškai at­
sakė gražuolė. - Kai mes susitikome tą dieną maisto pro­
duktų krautuvėlėje, man pasirodė, tarsi būtume pažįstami
jau visą amžinybę.
- Jeigu nebūtumėt pastaruosius kelerius metus gyve­
nusi Europoje, mes būtume galėję susitikti ir anksčiau. -
Endriu nusijuokė, patenkintas savimi. - Europoje gyveno

6— 1366 81
dvi mano šeimos kartos. Pirmasis Peidžas čionai atvažia­
vo iš Anglijos. Jis buvo antrasis hercogo sūnus, deja, nie­
ko nepaveldėjo. Ir tik čia jam pagaliau nusišypsojo laimė.
Tiesiog neįtikėtina, mudu su jumis privalėjome susitikti
anksčiau!
Dženiferė neišsitarė jaunuoliui, jog jos tėvas nepritaria
jų draugystei. Bilui nepatiko nei pats Endriu, nei velionis jo
tėvas. Jis nemėgo žmonių, gimusių su visomis, kokių tik
gali būti, privilegijomis. Dažniausiai tie žmonės negalėda­
vo jomis pasinaudoti. Endriu visiškai tenkino nerūpestin­
gas gyvenimas, ir prieš pradėdamas dirbti jis suspėjo pa­
studijuoti trijuose koledžuose. Sako, kad tam padarė galą
netikras Endriu brolis Džeridas, privertęs jaunąjį vyrą pasi­
ieškoti vietos. O Dženiferės šypsena teikė jam pasitikėjimo
savimi. Jis vis dar negalėjo patikėti, kad tokia gražuolė kaip
panelė Bil sutiko pavakarieniauti su juo ir nueiti į šokių va­
karą. „Dieve duok, - pagalvojo Endriu, - kad tas drauge
praleistas vakaras nebūtų paskutinis”

Kitaip negu Endriu, Noelė nebuvo džiugiai nusiteikusi.

Vakarieniaujant ji visą laiką tylėjo ir uoliai vengė susitikti
žvilgsniu su Džeridu, o po vakarienės iškart atsiprašė ir
užkopė į savo kambarį, kur ir praleido vakaro pabaigą.
Kitą rytą Noelės uždarumas ir nekalbumas dar labiau
krito į akis. Luktelėjęs, kol senelė išeis į svetainę skaityti
laikraščio, Džeridas priėjo prie mergaitės, kuri padėjo po­
niai Peit kraustyti stalą.
- Šįryt jūs atrodote tokia pat nelaiminga, kaip ir praeitą
vakarą. Kodėl? - tiesiai paklausė jis, nors ir puikiai žinojo
atsakymą.

82
 Noelė nesitikėjo išgirsti iš Džerido tokio klausimo, ta­
čiau atsakė gana greit.
- Endriu vakar pakvietė mane į šokių vakarą, bet aš
buvau priversta atsisakyti.
- Kodėl?
Noelė piktai pasižiūrėjo į jj.
- Nes neturiu ką apsivilkti. Be to, net jei ir būčiau sura­
dusi tinkamą suknią, aš... - ji nervingai krenkštelėjo, - aš
nemoku šokti.
Džeridas iš nuotabos kilstelėjo antakius.
- Kodėl? - vėl paklausė jis.
- Mano tėvas laikydavo šokius nuodėme, - oriai atsa­
kė mergaitė.
Džeridas vos pastebimai šyptelėjo.
- Gal taip ir yra, tačiau net patsai Dievas vargu ar rastų
ką nors smerktina, kai vyras pirštinėta ranka apglėbia mo­
terį per liemenį, paslėptą po keliais audeklo sluoksniais.
Noelė iškaito.
- Ir vis dėlto...
- Jis pakvietė į tą vakarą panelę Bil.
-A š žinau!
-Tai matyti iš jūsų veido, panele Braun, - kreivai šypte­
lėjo Džeridas.
- Jūs mane nervinate, pone Danai. Ir labai!
Džeridas nužvelgė mergaitę nuo galvos iki kojų, o to­
kiam aukštam žmogui tai nebuvo sunku.
- Jūs visiškai nenutuokiate, kas yra taktiška. Jūs pra­
stai ir skurdžiai apsirengusi. Visiškai neišmanote, kaip rei­
kia elgtis prie stalo ir solidžioje,draugijoje. Esate per daug
tiesmukiška, karštakošė ir nekantri.
Noelė žiojosi norėdama deramai atsikirsti Džeridui, bet
šis sustabdė ją pakeldamas savo ploną įdegusią ranką.

83
 - Bet aš nesakyčiau, kad jūsų atvejis beviltiškas, - tęsė
jis. - Tarp gerųjų jūsų savybių aš paminėčiau įgimtą grakš­
tumą ir gerą širdį, be to, malonią kalbėseną. Vadinasi, įti­
kėtina, kad jus galima... perdirbti.
-K ą? .
-Jus galima išmokyti. - Sunkiai remdamasis lazda, Dže­
ridas lėtai apėjo aplink mergaitę. - Geri drabužiai ir kelios
tinkamo elgesio pamokos - ir jūs lengva širdimi galėsite
pasirodyti aukštuomenėje.
- Bet matote, sere, aš negaliu sau leisti įsitaisyti gerų
drabužių ir aš nieko neišmanau apie tinkamą...
Džeridas tai išgirdęs tik ranka numojo.
- Dėl pinigų nesukite sau galvos, panele Braun. Viskuo
pasirūpinsiu aš.
- Bet kam jums to reikia? - nesuprasdama paklausė
Noelė.
Vyras melancholiškai gūžtelėjo pečiais.
- Aš dar neapsisprendžiau, kada atidarysiu savo konto-
rą.Dabar man atostogos, bet jau imu nuobodžiauti, panele
Braun. O jūsų padedamas turėsiu ką veikti laisvalaikiu.
- Bet Endriu sužinos...
- Na, jeigu, žinoma, jūs nepasakysite jam, - atsakė
Džeridas ir kietai sučiaupęs lūpas kritiškai nužvelgė mergai­
tę. - Atvirkščiai, ateityje jis taps apdairesnis ir išmoks būti
dėmesingas.
Iš mergaitės akių aiškiai buvo matyti, kaip ji jaudinasi.
- Ir jeigu tapsiu panaši į jo pažįstamas damas, tada gal
jam atrodysiu patrauklesnė...
„Sergėk Dieve”, - pagalvojo Džeridas, bet garsiai nie­
ko nepasakė. Jis norėjo bent kiek įgelti Endriu, bet tai rei­
kia pdaryti labai atsargiai ir neįžeisti Noelės. Kita vertus, jis
galėjo išgelbėti ją nuo likimo, daug blogesnio už mirtį. En-

84
driu ilgai negaiš su prastuomenės mergina, bet prieš nu-
skriausdamas merginą iš geros šeimos dukart pagalvos.
Noelė Džeridui nebuvo artimas žmogus. Bet jis neno­
rėjo matyti jos kenčiančios, nesvarbu, kad ji ir susidarė ga­
na nepalankią nuomonę apie jį kaip apie vyrą. Tai Džeridui
atrodė net juokinga.Įdomu, pagalvojo jis, ką ji būtų pasa­
kiusi, jei būtų pamačiusi jį jaunystėje, dar prieš teisės stu­
dijas. Netikras brolis, pavyzdžiui, net dabar prisibijojo, nors
ir nieko nežino apie praeitį.
Noelei būtini nauji drabužiai, ir ji privalo išmokti kai ku­
rias gero elgesio taisykles. Džeridas prisimerkęs susimąs­
tė. Jis, žinoma, galėtų ir pats pavedžioti mergaitę po par­
duotuves, bet dėl to kiltų daugybė kalbų. Taip, jam reikia
elgtis apdairiai. Senelė, be abejo, per daug senamadiška
ir negali padėti išsirinkti jaunai mergaitei tinkamų drabu­
žių. Tačiau namie, be ponios Dan, gyvena dar viena mote­
ris. Be to, tos moters geras skonis, ir ji gali nupirkti visa, ko
mergaitei reikia.
- Pakvieskit ponią Peit, - ryžtingai pasakė Džeridas No­
elei.
Mergaitė suprato, kodėl Džeridui prireikė ekonomės.
Džiugiai nusišypsojusi ji išskubėjo ieškoti ponios Peit. Joms
sugrįžus, Džeridas paaiškino ekonomei, kokia užduotis jos
laukia.
- Nuveskite Noelę į panelės Henderson saloną, - pa­
liepė jis, - ir užsakykite jai drabužių, tiktai madingų, o ne
pasenusių fasonų. Paskui užeikit į avalynės parduotuvę ir
pas galanterijos reikmenų pardavėją. Nupirkite panelei
Braun bent dvi vakarines suknias ir berankovį apsiaustą.
Iš nuostabos prasižiojusi, ponia Peit įsistebeilijo į jį.
Džeridas pažvelgė į ją kaip kankinys.
- Juk ji mūsų šeimos narė, ar ne? - pareiškė jis priešta­

85
rauti neleidžiančiu tonu ir nekantriai mostelėjo ranka į No­
elę. - Bijau, kad šitaip vilkėti tiesiog nepadoru.
Noelė beregint užsiplieskė. Tvarkingas juodas jos sijo­
nas ir sniego baltumo palaidinė jai anaiptol neatrodė ne­
padorūs drabužiai.
- Šitaip vilkėti? - pasipiktinusi šūktelėjo ji. - Ką jūs no­
rite tuo pasakyti?
- Jūs labai arogantiška, - pastebėjo Džeridas įsižiūrė­
damas į blizgančias žalias akis po auksiškai kaštoninių
plaukų kupeta. - Net su senamadiškais drabužiais jūs iš­
didi kaip karalienė!
Mergaitė atsikvėpė. Tas žmogus siūlosi jai padėti, kad
ji galėtų sudominti Endriu. Vadinasi, ji privalo išlikti rami ir
neįsižeisti dėl niekų.
- Taip, suprantu, aš rengiuosi pernelyg paprastai. Ne­
norėčiau pasirodyti jums nedėkinga, - iš nuoskaudos su­
gniaužusi kumščius išdaužė Noelė.
- Na, ir gerai, - neleido jai atsikvošėti Džeridas. - Tuo­
met nesiginkite, panele Braun, darykite tai, kas jums lie­
piama. O dabar veskitės ją, ponia Peit, kol ji neapsigalvojo
ir nerado dingsties pasilikti namie.
Ponia Peit pamažu ėmė suprasti, ko iš jos norima.
- Gerai, sere.
Tai pasakiusi ekonomė nuėjo užsidėti skrybėlaitės ir ap­
sisiausti apsiaustu, nes vėl ėmė lyti. O Noelė stovėjo nesi­
ryždama.
- Ar jūs rimtai kalbate? - paklausė ji Džeridą.
Jis linktelėjo ir primerkė vieną akį.
- Ką jūs jaučiate Endriu?
Noelei kvapą užgniaužė.
- Pone Danai...
- Tarp mudviejų neturi būti paslapčių, - nutraukė mer­

86
gaitę Džeridas. - Aš kalbu su jumis atvirai, to paties tikiuo­
si ir iš jūsų. Tarp mudviejų kur kas daugiau bendro, negu
jūs galėtumėt pagalvoti, nors esame ir skirtingo amžiaus.
Mergaitę nustebino Džerido atvirumas, su juo ji jautėsi
gerai, ramiai ir patikimai, nors jis ir užgavo kažkokias neži­
nomas jos sielos stygas.
- Endriu man patinka. Jis toks veržlus, toks jaudinan­
tis... - Noelė sutrikusi pažvelgė į Džeridą. - Bet tokio žmo­
gaus kaip jūs aš dar niekada nebuvau sutikusi.
- Suprantu.
Noelės akys įsmigo į advokato veidą, ji tarsi pirštų galiu­
kais lytėjo įdegusią jo odą, plonus antakius ir rūsčias mels­
vas akis, tiesią nosį, aukštus skruostikaulius ir plonas lūpas -
apatinė buvo storėlesnė, - kvadratinius žandikaulius ir išsišo­
vusį smakrą. Nepaisydamas mados, Džeridas neželdino ūsų
kaip Endriu. Ir, jos nuostabai, jis buvo neįtikėtinai gražus. Švie­
siai melsvos jo akys spindėjo protu ir ten buvo dar kažkas,
drąsu ir beprotiška, tai šiek tiek gąsdino, neatrodė būdinga
klestinčiam advokatui. Be to, kai Džeridas nusišypsojo mer­
gaitei, jo veido išraiška pasidarė nepaprastai jausminga, ir ją
staiga išpylė nepakenčiamas karštis. Kurį laiką kambaryje tvy­
rojo įtempta tyla.Džeridas nenuleisdamas akių žiūrėjo į Noe-
lę, grožėdamasis puikiais auksiškai kaštoniniais jos plaukais
ir žiburiuojančiomis žaliomis akimis; nuo jo žvilgsnio nepasi­
slėpė nei pabirusios linksmos strazdanėlės ant tiesios mer­
gaitės nosytės, nei malonus švelniai rausvų lūpų gaivumas.
Džeridui patiko jos šiek tiek papurtusios gražios lūpos, už
kurių slėpėsi dvi lygių baltų kaip sniegas dantų eilės. Ir Noe­
lės figūra, pasirodo, išties nuostabi, jos formos nepasižymi
putlumu, užtat ji liekna ir grakšti. Mergaitė stovėjo taip arti
prie Džerido, kad jis staiga panūdo prisiglausti ją prie savęs ir
savo lūpomis pajusti švelnų jos putlių lūpučių minkštumą.

87
 Noelė dar nemokėjo atspėti vyrų veido išraiškos, bet
staiga ji pajuto, kaip tarp jos ir Džerido atsirado kažkokia
įtampa, nuo kurios jai ėmė linkti keliai.
Aš, mm...Man reikia pasiimti apsiaustą, - pagaliau ne­
labai tvirtu balsu tarė Noelė.
Džeridas linktelėjo. Jis nieko nepasakė, bet jo akys neat-
sitraukdamos žiūrėjo į Noelės akis, kol ši pajuto, kaip užsi­
plieskia jos skruostai.
- Kiek jums metų, Noele? - staiga paklausė Džeridas.
- Man... man devyniolika.
Vyriškis palietė laisvąja ranka ploną auksu žvilgančią
plaukų garbanėlę, išsipešusią iš šukuosenos ir užkritusią
ant degančio Noelės skruosto. Atsargiai paėmęs tą leng­
vą garbanėlę, Džeridas pataisė ją švelniu jausmingu jude­
siu ir pastebėjo, kaip vos vos prasivėrė Noelės lūpos ir ji
tylutėliai kvėptelėjo. Jos blakstienos plastelėjo aukštyn, bet
kone tuoj pat mergaitė nudelbė akis. Jos palaidinukės nė­
riniai vos pastebimai bangavo. Džeridas daugiau neabejo­
jo, kad Noelė jam patinka.
Jo pirštai nuslydo maža Noelės ausimi ir stabtelėjo prie
miniatiūrinio dailaus ausies spenelio.
- Nusipirkit ką nors iš mėlyno šilko, - tyliu, staiga virp­
telėjusiu balsu pasakė Džeridas. - Nepamirškit, iš tamsiai
mėlyno ir kad būtų papuošta baltais nėriniais.
- Bet argi tai... Juk mano akys žalios, - užsikirsdama,
beveik nesuvokdama, ką kalbanti, tarė mergaitė.
- Aš žinau. Bet mėlyna spalva jums labai tiks. - Džeri­
das palytėjo mažytę gyslelę mergaitės kakle. Jo širdžiai
irgi darėsi kažkas neįsivaizduojama. Galbūt jis tik per ilgai
nėra buvęs su moterimi, jeigu ta mergaitė - nebe vaikas,
bet dar ir ne moteris - šitaip jį sujaudino.
Noelė labai drebėjo, ir jos rankos pasidarė šaltos kaip

88
ledas, o ji pati kaip pašėlusi glamžė sijono klostes. Išsi­
gandusi ji pakėlė galvą ir pažvelgė j šviesiai melsvas vyriš­
kio akis. Jis neatsitraukdamas įdėmiai žiūrėjo į ją iš po pri­
merktų vokų; to šiek tiek bauginančio žvilgsnio veriama
mergaitė negalėjo net krustelėti.
(tampa tarp jų beveik pasiekė kulminaciją, bet garsus
nelauktas beldimas į duris privertė mergaitę ir vyriškį at­
šokti vienas nuo kito ir nutraukti ką tik užsimezgusią tarp jų
akiai nematomą giją.
- Aš labai dėkinga jums už jūsų gerumą, - nutraukė
nejaukią tylą Noelė. Ji kalbėjo taip, tarsi jai būtų trūkę oro.
- Na, nereikia. Bent tokį mažmožį aš galiu padaryti sa­
vo šeimos narei, - tvirtai tarė Džeridas pabrėždamas pas­
kutinius žodžius.
Mergaitė stovėjo akis nuleidusi. Ją apėmė dar iki šiol
nepatirti jausmai, bet ji galbūt tiktai klaidingai suprato, ką
reiškia Džerido veido išraiška. Juk Noelė taip menkai paži­
nojo vyrus ir tai, ką ji išvydo Džerido veide, galėjo jai tik
pasivaidenti. Be to, jis daug vyresnis už ją...
- Kiek jums metų? - staiga paklausė ji.
- Aš jums per senas,Noele, - atlaidžiai pasakė vyriškis.
Staigiai pasisukęs Džeridas smarkiai sugniaužė lazdos
bumbulą, net pirštų krumpliai pabalo, ir išėjo iš kambario.

Noelei labai patiko pirkti. Dar niekada ji nebuvo turė­

jusi tiek gražių drabužių. Klausydama Džerido patarimo,
mergaitė išsirinko tamsiai mėlyno šilko suknią, papuoštą
baltais nėriniais ir išsiuvinėtą sidabriškais karoliukais. Be
to, Noelė nusipirko gražų tokios pat spalvos aksomo kos­
tiumą, apsiūtą baltais šermuonėlių kailiukais. Išvydusi kai­

89
ną, įrašytą etiketėje, mergaitė nejučia pasibaisėjo, tačiau
ponia Peit nė kiek nesutriko. Tas kostiumas bus tikras lo­
bis atėjus rudeniui ir žiemai, pasakė ji, be to, jis taip tinka
Noelei!
Kaip ir daugelis kitų moterų,Noelė dažniausiai siūda­
vosi drabužius pati. Ir dabar, pirkdama gatavus drabužius,
ji labai jaudinosi. Jos manymu, tai gali leisti sau nebent
aukštuomenės ledi.
Išsirinkusi kelias suknias ir sijonus, mergaitė ėmė ap­
žiūrinėti plonus, puikius apatinius drabužius. Ponia Peit už­
mokėjo už keletą šilkinių marškinių ir kelnaičių, taip pat už
kelias kojinių poras. Noelė vis dar negalėjo patikėti, kad
visa tai perkama jai.
Galanterijos parduotuvėje mergaitę vis dar buvo apė­
musi ta džiugiai pakili nuotaika. Ji čia išsirinko tamsiai mė­
lyno aksomo skrybėlaitę, puikiai derančią prie nupirktojo
kostiumo, ir dvi kitas skrybėlaites - prie lengvo žalio kos­
tiumo su juoda apdaila ir prie balto - su mėlyna. Jaunoji
panelė Makalpain pati kūrė skrybėlaites irtai darė taip sko­
ningai, kad kiekvienas jos kūrinys drąsiai būtų galėjęs rung­
tis su galvos apdangalais iš Paryžiaus. Noelės išsirinktos
skrybėlaitės labai tiko jai ir gražiai pabrėžė vešlių kaštoni­
nių jos plaukų spalvą.
Pas avalynės pardavėją moterys užsuko paskiausiai, ir
čia Noelė pasirinko paprastus juodus batelius be jokių pa­
gražinimų. Ji ir taip jau iššvaistė ganėtinai daug Džerido
pinigų, todėl tiesiog nebegalėjo leisti sau nusipirkti gražes­
nių ir brangesnių batelių. Be to, juk bateliai matyti vien ta­
da, kai lipi iš karietos, pagalvojo Noelė.
- Jaučiuosi kaip tikra princesė, - pasakė mergaitė po­
niai Peit, kai jos samdyta karieta važiavo namo. Jų pirkiniai
turėjo būti pristatyti į namus rytoj.

90
 Pakeliui į namus moterys užsuko į turgų, kur ekonomė
padavė ponui Hainemui produktų sąrašą, paprašiusi at­
gabenti juos vakarop.
Parvažiavus ponia Peit nuskubėjo taisyti pietų, o Noelė
pasuko į svetainę.
Susijaudinusi, laiminga mergaitė skriste įskrido į sve­
tainę ir ten išvydo ponią Dan, Džeridą ir Endriu. Dabar No­
elė įstengė galvoti vien apie puikiuosius savo pirkinius ir
apie tai, kaip gražiai ji atrodys vilkėdama naujais madin­
gais drabužiais, kaip ji patiks Endriu.
Pakėlęs akis nuo laikraščio, Endriu išsiblaškęs nusišyp­
sojo.
- O šit ir Noelė. Kur buvai pradingusi, mano mieloji mer­
gyte?
- Buvau mieste su ponia Peit, - atsakė Noelė.
-Tikriausiai buvo labai nuobodu. Ar nori nuvažiuoti pas
mane į kontorą? Turiu paimti iš ten kai kuriuos dokumen­
tus. Mes kaip tik suspėsim grįžti pietų.
- Ar galima? - šūktelėjo mergaitė visiškai užmiršusi,
jog ketino elgtis šaltai ir santūriai po to, kai Endriu taip leng­
vai ir greit pakeitė ją kita, nuvažiavo į vakarą su panele Bil.
- Žinoma, galima, - Endriu sulankstė laikraštį ir paki­
lo - Mes pavėluosim pietų, - patikino jis senelę ir Džeridą.
- Turiu nueiti pasiimti skrybėlės ir apsiausto, Noele. Atro­
do, oras gana darganotas. Susitinkam prie įėjimo po pen­
kių minučių.
- Gerai.
Endriu išėjo, ir tik dabar Noelė pastebėjo, su kokiu su­
sidomėjimu ją stebi jo brolis.
- Mūsų pirkinius pristatys į namus, - netvirtai tarė ji.
Džeridas išsiblaškęs linktelėjo galvą.

91
 - Tikiuosi, kad pasirinkote tai, kas jums patinka, - ne­
rūpestingai sviedė jis.
- O taip, nusipirkau du vasarinius kostiumus ir vieną
žieminį, tamsiai mėlyno aksomo...
Džeridas pasiėmė lazdą ir ja pasiremdamas atsikėlė
nuo sofos.
- Aš įsitikinęs, kad mano senelė mielai pasiklausys jū­
sų pasakojimo, kai grįšite. O man reikia eiti.
Nė žodžio nebepridėjęs, Džeridas praėjo pro mergai­
tę, palikdamas ją spėlioti, kodėl staiga su ja taip niekina­
mai elgiamasi. Tai Noelei pasirodė labai keista, juk ne kas
kitas, o Džeridas liepė nusipirkti naujų drabužių.
Kai paskui Džeridą užsidarė durys, mergaitė nepaten­
kinta pasiraukė.
- Ar aš jį įžeidžiau? - paklausė ji.
Ponia Dan nusišypsojo.
- Ne, mano brangioji, žinoma, ne. Tiktai Džeridas vėl
kažkoks susimąstęs. Retsykiais atrodo, kad jis kažkur toli,
bet toks jau jis yra iš prigimties. Džeridas nepriklauso nei
šeimai, nei visuomenei. Lygiai taip, kaip ir anksčiau, jis pri­
klauso tiktai pats sau. Ir tu neturi dėl to pykti ant jo.
- Oi ne, ką jūs, aš nė kiek ant jo nepykstu. Tiktai norė­
jau padėkoti ponui Danui už daiktus, kurie šiandien buvo
nupirkti už jo pinigus, - paaiškino Noelė.
- Jis suprato, kad daiktai tau labai patiko. O dabar eik,
Endriu tikriausiai jau bus pabodę laukti.
- Dėkui, ponia Dan. Už viską jums dėkui.
Ponia Dan šypsodamasi gynėsi nuo mergaitės padė­
kos. Bet širdyje jai buvo neramu.
Kitaip negu Endriu, Noelė buvo nekalta, ir jis lengvai
galėjo ją nuskriausti. Tai, kad Noelė apimta aistros jau­
nuoliui, krito į akis, ir tai anaiptol nebuvo jai naudinga.

92
Endriu sužavėdavo praktiškai visas moteris. Ir ponia Dan
galėjo vien tikėtis, kad dėl Noelės susižavėjimo neatsiras
rūpesčių.

Endriu pasirodė esąs malonus palydovas, jis šnekus ir

dėmesingas, ir Noelė tiesiog pražydo, jo paslaugumo gau­
biama. Karietoje jis laikė pusseserę už rankos ir pasakojo
jai apie savo darbą plytų prekybos kompanijoje, apie tai,
kad jis pranoko visus ankstesnius rekordus. Endriu tikėjo­
si galiausiai tapti kompanijos valdytoju.
- Juk tu žinai, kad aš tarnavau armijoje karininku, šypso­
damasis pridūrė jis. - Todėl ir žinau, ką ir kaip reikia daryti.
- Aš tuo neabejoju, Endriu, - tarė Noelė.
Endriu vos vos liesdamas paglostė pirštine aptemptą
pusseserės ranką ir pažvelgė jai j akis. Noelė dievino jį, ir
jai buvo malonus pusbrolio dėmesys. Bet Endriu prisilie­
tus Noelė visiškai nieko nepajuto, ir tai jai pasirodė keista.
Juk tada, kai paliesdavo Džerido rankos, jai nejučia link­
davo keliai. Žinoma, Džeridas buvo vyresnis už Endriu, va­
dinasi, ir labiau patyręs. Noelė įsivaizdavo jį su moterimi ir
skaisčiai išraudo. Ji taip aiškiai įsivaizdavo dabar Džerido
veidą, matė, kaip karštligiškai žiba jo akys, kaip aistringai
jis glaudžia moterį prie tvirto savo kūno, kaip godžiai bu­
čiuoja ją ...
- Ar tau viskas gerai? - susirūpinęs paklausė Endriu
mergaitę. - Tu taip smarkiai išraudai.
- Man rodos, čia labai tvanku, - sumelavo Noelė ir ėmė
vėdintis pirštinėta ranka.
Endriu tai išgirdęs tik nusišypsojo. Jis neabejojo, kad
mergaitė iškaito ne nuo tvankumos karietoje, o nuo jo ar­
tumo. Taip pagalvojęs, Endriu išsišiepė savimi patenkin­
tas. Jis negali liesti Dženiferės, negali, jeigu nori ją užka­

93
riauti. Bet liesti Noelę niekas jam netrukdo. Niekas, išsky­
rus Džeridą, na, o šis niekada nieko nesužinos.
- Mes beveik atvažiavome, - sumurmėjo Endriu.
Pažvelgusi pro karietos langelį, mergaitė išvydo visą
virtinę įvairiausioms firmoms ir kontoroms priklausančių pa­
statų, išsirikiavusių palei plačią gatvę.
- Ar tu seniai čia dirbi? - paklausė Noelė stengdamasi
pakreipti pašnekesį kita linkme.
- Nuo praeitų metų, - atsakė Endriu, tačiau nepatiksli­
no, kad to, šiaip ar taip, pareikalavo Džeridas. - Tikėjausi
dar greičiau kilti tarnybos laiptais, bet man atrodo, kad ir
taip neblogai sekasi. Turiu prisipažinti, kad komercijos sri­
ty jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, be to, mes gaminame ir
pirkėjui siūlome puikią prekę.
- Vadinasi, jūs prekiaujate įvairiausių rūšių plytomis? -
naiviai pasidomėjo Noelė.
Endriu ėmė juoktis.
-Žinoma, brangioji mano mergyt! Be to, plytų gamyba
- labai atsakingas darbas. Antai vos prieš savaitę sugriuvo
pastatas Kalifornijoje. Tai va, tai atsitiko dėl blogai išdegtų
plytų.
- O aš ir nežinojau, - pasako Noelė, gaudanti kiekvie­
ną pusbrolio žodį. - Kaip viskas įdomu!
-Tuomet aš tiesiog privalau mokyti tave savo amato, -
tarė Endriu ir patenkintas nusišiepė.
Karieta sustojo. Endriu padėjo pusseserei išlipti, sumo­
kėjo vežikui ir nusivedė Noelę į aukštą mūrinį pastatą, ku­
riame buvo įsikūrusi kompanijos „Džeimsas Kolijeris ir sū­
nūs” vadovybė. Įėjęs į priimamąjį, Endriu pristatė Noelę
dviem sekretorėms, kurios išrašinėjo sąskaitas faktūras ir
priiminėjo užsakymus telefonu.
- Tavo kabinetas mūsų namuose beveik toks pat, tie­

94
sa? - susijaudinusi tarė Noelė. - Čia viskas taip nauja ir
šiuolaikiška!
Mergaitė vis dar negalėjo priprasti prie šiuolaikinės įran­
gos, nors jau ir daug suspėjo pamatyti. Didžiąją savo gy­
venimo dalį ji praleido kaime, todėl ją žavėjo ir telefonas, ir
kitos technikos naujienos, prie kurių Fort Verto gyventojai
jau seniai buvo pripratę. Noelė išmoko spausdinti rašomą­
ja mašinėle ir savo mažu laimėjimu didžiavosi.
- Palyginti su kai kuriomis kitomis vietomis, taip. Tiesa,
mes dar neturime elektroninių mašinų, bet ir jos čia greit
atsiras.
Prilaikydamas pusseserę už alkūnės, Endriu įvedė ją į
mažą jaukų kabinetą, kur stovėjo stalas, o ant sienų kabo­
jo karo trofėjai bei paties Endriu portretas karine uniforma.
- Koks tu gražus! - šūktelėjo mergaitė sustojusi ties
portretu.
- Dėkoju. Kartais aš iš tikrųjų pasiilgstu uniformos.
- Tavo kabinete labai miela, - pridūrė Noelė apsidairiu­
si ir pastebėjusi švedišką biurą, sukamąją kėdę ir du aukš­
tus krėslus su atlošais galvai - baldus skirtus daugiausia
lankytojams.
- Čia pernelyg ankšta, - nepatenkintu tonu tarė En­
driu. - Bet kada nors, tikiuosi, turėsiu ganėtinai didelį kabi­
netą.
Susikišęs rankas į kišenes, Endriu atsistojo prie užuo­
laida užtraukto lango ir kritiškai nužvelgė Noelę, apsivilku­
sią palaidine uždara apykakle, juodu sijonu ir senutėliu ru­
du apsiaustu, kuris saugojo mergaitę nuo lietaus. Noelė
apsirengusi skurdžiai ir senamadiškai, tačiau jaunuoliui ji
vistiek atrodė dailutė. Turėdama padorių drabužių ir išmo­
kusi gerų manierų, ji galėtų būti tikras lobis.

95
 Mergaitė atsisuko ir susidūrusi su pusbrolio žvilgsniu
išraudo.
- Tas apsiaustas senas, - suglumusi sumurmėjo ji. -
Turiu ir naują, bet aš skubėjau ir pasiėmiau šitą. Ir apskritai
įsigijau daug naujų drabužių, - pridūrė Noelė.
Endriu atrodė nustebęs.
- Iš tikrųjų?
- Taip pareikalavo tavo senelė, - paaiškino mergaitė
nenorėdama kalbėti apie Džeridą.
Endriu brolis pasakė, kad šiam visai nebūtina žinoti, iš
kur ji gavo naujų daiktų. Tačiau dabar Noelę graužė sąži­
nė, kad ne iškart pasakė Endriu tiesą. Džeridas dosnus ir
geras jai, o ji privalo tai nutylėti. Bet ir sakyti pusbroliui, iš
kur atsidaro tie nauji madingi drabužiai...
- Senelė teisi, - sutiko Endriu. - Juk dabar mes - viena
šeima. O ką apie tai sakė Džeridas?
- Jis pagyrė ponios Dan sumanymą, - netvirtai tarė mer­
gaitė.
Buvo akivaizdu, kad Endriu nematė čia jokios klastos,
manydamas, kad ponia Dan ir pasiuntė Noelę apsipirkti.
- Aš jam pritariu. Man bus labai malonu pamatyti tave
naujais drabužiais.
Noelė norėjo papasakoti Endriu dar apie tai, kad ji ims
mokytis, kaip dera elgtis solidžioje draugijoje, kalbėti tai­
syklingai kaip ledi, bet jis jau pakreipė pokalbį savo mėgs­
tama tema.
- Kaip matai, turiu atskirą telefoną, - pradėjo Endriu
rodydamas į juodą aparatą, - ir dar vieną diktofoną, lygiai
tokį pat, koks yra mano kabinete namie.
- Taip, aš pastebėjau. - Mergaitės akys sužibo. - En­
driu, ar tau nereikia dar vienos sekretorės? - viltingai pa­
klausė ji.

96
 Endriu dvejojo. Jis visiškai netroško matyti Noelės sa­
vo kabinete, juoba kad tikėjosi kada nors pasikviesti čia
panelę Bil pietų.
- Tuos klausimus tvarkau ne aš, o ponas Bleras, mūsų
viceprezidentas. Eime, aš supažindinsiu tave su juo. - En­
driu ištraukė iš biuro stalčiaus kažkokių dokumentų šūsnį,
peržiūrėjo juos ir atidarė Noelei duris, neatkreipęs dėme­
sio į tai, kad susidrovėjusi mergaitė visa nuraudo.
Ponas Bleras pasirodė esąs dalykiškas ir energingas
vidutinio amžiaus žmogus. Probėgšmais linktelėjęs Noe­
lei, jis vėl įniko į savo darbą. Kompanijos savininkas ir kiti
darbuotojai jau buvo išėję, ir Endriu vėl nusivedė pussese­
rę į priimamąjį, kur tebedirbo sekretorės Trudė ir Džesiką.
Bent jos buvo draugiškos Noelei, tačiau ji pastebėjo, kad
merginos prašneko maloniau tik po to, kai Endriu pristatė
ją kaip savo pusseserę. Abi sekretorės spindėjo jaunyste
ir grožiu ir greičiausiai dar nebuvo spėjusios ištekėti. O kai
Endriu ėmė flirtuoti su merginomis, Noelė pasijuto visai ne­
jaukiai. Ji jau gailėjosi paprašiusi Endriu įdarbinti. Na, ir
kvailystę ji pasakė!
- Geros merginos, - pastebėjo Endriu, kai jiedu su
Noele atsisveikinę išėjo į gatvę. - Dėl manęs jos ir į ugnį
šoktų.
Būtų galėjęs to ir nesakyti.
- Taip, atrodo, kad jos uolios darbuotojos.
- Labai. Žavios merginos.
Sustabdęs pro šalį važiuojančią karietą, Endriu padėjo
pusseserei įlipti ir tik paskui atsisėdo pats su dokumentų
aplanku rankose.
-Turiu paimti darbo į namus, reikia jį pabaigti, - paaiš­
kino jis mergaitei. - Juk mano postas labai atsakingas. Nuo
manęs labai daug kas priklauso.

7—1366 97
 - Manau, kad tu gerai išmanai savo darbą, - pasakė
Noelė.
Jis linktelėjo galvą ir atsilošęs sėdynėje užsimerkė, sun­
kiai prisiversdamas nežiovauti.
- Šiandien reikia anksčiau atsigulti. Panelė Bil - tokia
šauni mergina. - Bet dar Noelei nespėjus supykti, Endriu
pasisuko j ją. - Gal kitą kartą, kai kur nors pakviesiu tave,
tu nebeatsisakysi.
- Aš neturėjau ką apsirengti, - susigėdusi paaiškino
mergaitė.
- Neturėjai ką apsirengti? Kodėl gi iš karto man nepa­
sakei?
- Man buvo gėda.
- Tuomet senelė gerai padarė pasiūlydama tau nusi­
pirkti drabužių, - šypsodamasis pasakė Endriu.
Noelė tiktai linktelėjo galvą. Kitokios pusbrolio reakci­
jos ji nė nesitikėjo. Džeridas atkreipė dėmesj j tai, kad ji
prastai nusiteikusi ir ją užjautė. O Endriu buvo aiškiai abe­
jingas. Ir vis vien jis liko šauniausias, labiausiai jaudinantis
vyras iš visų, kuriuos Noelė buvo sutikusi savo gyvenime.
Vargšas senasis Džeridas vargu ar gali kam nors atrodyti
vyro idealas, nors būdamas greta jis kažkaip keistai veikė
mergaitės nervus. O gal tai tik savitaiga, tvirtai pasakė sau
Noelė. Greičiausiai tada, kai jis stovėjo taip arti prie jos ir
lietė, ją taip paveikė to vyriškio rūpinimasis. Juk ji negalėjo
jausti potraukio Džeridui ir podraug mylėti Endriu!
Paėmęs pusseserę už rankos, Endriu pažadino ją iš
susimąstymo.
- Labai džiaugiuosi, kad dabar tu gyveni su mumis.
- Aš irgi džiaugiuosi.
Jaunuolis švelniai spustelėjo Noelės ranką.

98
 - Tau nedera kreipti dėmesio į Džeridą. Jis toks paniu­
rėlis ir nemėgsta bendrauti. Aš pats kartais jo nesuprantu.
- Betgi judu broliai.
- Netikri. Jo motina ištekėjo už mano tėvo. Džeridas
jau suaugo, o man nuo lūpų dar pienas nebuvo nudžiū­
vęs. - Endriu tingiai pasirąžė. - Mudviem taip ir nepavyko
geriau pažinti vienas kitą. Džeridas išvažiavo į Šiaurę, reng­
damasis stoti į universitetą, o aš baigiau mokyklą ir išėjau
tarnauti. Mudu su juo visiškai skirtingi. - Endriu pažvelgė
Noelei į akis. - Jis labai užsidaręs. Netgi šaltas. Galiu lažin­
tis, kad tu jo prisibijai.
Noelė nusišypsojo.
- Šiek tiek.
- O aš, žinoma, jo nebijau, - greit pasakė Endriu. - Bet
kartais jis taip žiūri į žmogų, kai jį kas nors erzina, atrodo,
tuojau pragręš skylę žvilgsniu. - Endriu nusijuokė. - Keis­
ta, ar ne? Advokatas su žudiko žvilgsniu. Gal kaip tik taip
jis žiūri ir į liudytojus teismo posėdžių salėje, ir tai jam pa­
deda laimėti vieną procesą po kito. Girdėjau, kad Džeri­
das turi puikią advokato reputaciją. Keista, kad jis ryžosi
mesti taip sėkmingai susiklosčiusią karjerą Niujorke ir ren­
giasi atidaryti advokatų kontorą čia, Fort Verte.
- Jis juk jau įmetėjęs, ar ne? - paklausė Noelė.
- Įmetėjęs? - Endriu keistai susičiaupė. - Tavo požiūriu,
gal ir taip. Man rodos, Džeridas trisdešimt šešerių metų.
- O! - mergaitė nuleido akis ir ėmė karštligiškai pašyti
sijono klostes.
Vadinasi, Endriu broliui - trisdešimt šešeri, o jai tiktai
devyniolika. Tiesa, gruodžio mėnesį jau sukaks dvidešimt,
bet vis vien šešiolikos metų skirtumas - tai beveik amži­
nybė.
- O man bus dvidešimt aštuoneri.
- Greit? - pasiteiravo Noelė.

99
 - Lapkritį, - atsakė Endriu. O kada tavo gimimo diena?
- Gruodį. Aš gimiau per Kalėdas, todėl mane ir pavadi­
no Noele*, - paaiškino mergaitė.
Endriu linksmai prajuko.
- Suvyniosiu tau dovaną į ąžuolo lapus. - Jis įdėmiai
pažiūrėjo į Noelę, ir jo akyse sužibo šelmiškos ugnelės. -
O gal apvyniosiu ją amalo lapais, - švelniai paerzino mer­
gaitę Endriu. - Ir tu pabučiuosi mane už dovaną.
-A k Endriu...
- Bet Džeridas neturi to žinoti, - pridūrė jaunuolis, šį­
kart jau surimtėjęs. - Juk mes nenorime, kad jis pasiųstų
tave atgal, tiesa? O jis gali nepritarti - sakysim taip - mud­
viejų tarpusavio simpatijai.
- Aš nepasakysiu jam nė žodžio, - pažadėjo Noelė ir
kažką sau pagalvojusi išraudo.
Endriu garsiai nusijuokė žiūrėdamas į sumišusį ir džiu­
gaus susižavėjimo apimtą pusseserės veidą. Jis galvojo apie
tai, kad Noelė dėl jo kraustosi iš proto, ir taip galvodamas
patenkintas šypsojosi. Moterys visada taip reaguoja į jo flir­
tą. Jis jaunas, gražus, jam sekasi, ir moterys užtai jį myli. Ko
čia stebėtis, kad Noelė taip į jį įsižiūrėjo. Jinai jam irgi patiko.
Bet Endriu pusseserę laikė tik galimybe pasismaginti. O pats
jis dabar galvojo apie praeitą nuostabų vakarą, žaviąją pa­
nelę Dženiferę Bil ir didžiulius jos tėvo turtus.

5 SKYRIUS

Pirkinius atvežė tos pačios dienos vakarą, ir Noelė nu­

dūmė į savo kambarį, skubėdama viską pasimatuoti. Iš vi­
sų pirkinių labiausiai jai patiko mėlyno aksomo kostiumas’.

*N oelė - Noel (pr.) - Kristaus gimimas.

100
Jis buvo laikomas žieminiu, todėl jį pardavė pigiau, atėjus
pavasariniam išpardavimui. Noelei be galo patiko tas daik­
tas. Nieko neišmanydama apie tai, kad daugelis salonuo­
se ir parduotuvėse pirktų daiktų būna madingi tik tą sezo­
ną, mergaitė tikėjosi kitą rudenį ir žiemą nešioti tą kostiu­
mą ir atrodyti labai madinga. Kartą ji buvo mačiusi mėly­
nojo kostiumo paveikslėlį vietos laikraštyje ir svajojo apie
tokį pat, bet kaina jai pasirodė milžiniška. Tačiau paveiks­
lėlis laikraštyje neįstengė perteikti žavingos to kostiumėlio
spalvos, o mėlyna spalva, nors mergaitė ir būgštavo, de­
rėjo ne tik prie jos plaukų atspalvio, bet ir prie akių. Džeri­
das neklydo. Mėlyna - jos spalva.
Noelė užsidėjo naują prie kostiumo priderintą skrybė­
laitę, apsiavė naujus batelius ir ėmė sukiotis prieš veidrodį
taisydamasi šukuoseną. Kelis kartus įsižnybusi į skruos­
tus, kad šie labiau paraustų, ji nusišypsojo savo atvaizdui.
Žinoma, ji nėra gražuolė, bet ir bjauria nepavadinsi.
Degdama iš nekantrumo, kad greičiau išgirstų Endriu
komplimentą, Noelė nulipo žemyn į svetainę, kur prieš va­
landėlę sėdėjo ponia Dan ir jos anūkai. Bet dabar svetai­
nėje buvo tiktai Džeridas.
Pakėlęs akis ir išvydęs ant slenksčio Noelę, Džeridas
akimirką nustėro. Su nauju kostiumu mergaitė pasirodė
jam tikra vizija, ir mėlyna spalva, kaip jis ir manė, stebėtinai
tiko jai, gražiai išryškindama pieno baltumo jos odą. Džeri­
das nejučia sulaikė kvapą.
- O k-kur Endriu? - užsikirsdama paklausė Noelė, dro-
vėdamasi įdėmaus vyro žvilgsnio.
Džerido veido išraiška pasikeitė.
Jis nuvežė senelę į miestą, jai reikia nusipirkti siūlų
siuvinėjimui, - atsakė jis. - Ji norėjo paprašyti, kad nupirk­
tų ponia Peit rytą, kai nuvažiavo pirkinių, bet nežinojo, kad

101
jūs važiuosite drauge ir dar taip anksti. Todėl nesuspėjo
įduoti poniai Peit reikiamų siūlų pavyzdžių.
- Aišku.
Džiugią ir susijaudinusią mergaitės veido išraišką pa­
keitė nusivylimas. Jos ranka su iškeltu skėčiu, kurį ji ką tik
koketiškai sukiojo, begėdiškai nusviro. Džeridas neskubė­
damas atsikėlė ir šlubuodamas, pasiremdamas lazda pri­
siartino prie Noelės.
- Jūs puikiai atrodote, - nuoširdžiai pasakė jis. - Ir jei­
gu Endriu nebūtų išvažiavęs, būtų pasakęs lygiai tą patį.
Mergaitė vangiai šyptelėjo.
- Dėkoju jums. Buvote teisus patardamas pirkti mėly­
nus drabužius.
- Moteris, tokios blyškios odos kaip jūsų, turi dėvėti
ryškių spalvų drabužius.
- Ne toks jau blyškus mano veidas, - mėgino priešta­
rauti Noelė paliesdama skruostą pirštinėta ranka.
Džeridas kilstelėjo antakį.
- Ne, žinoma, ypač kai žnaibote sau skruostus, kad jie
paraustų, - paerzino jis mergaitę.
Noelė nuoširdžiai prajuko.
- Įdomu, iš kur jūs žinote, kad aš tai darau?
Džeridas neatplėšdamas akių žiūrėjo į mergaitę, ir ji pa­
stebėjo, kaip jis ėmė tankiau alsuoti.
- Jūsų tarsena tęsiama, - tarė jis.
Mergaitė prikando apatinę lūpą.
- Aš privalau išmokti taisyklingos tarsenos.
Džeridas papurtė galvą.
- Jūsų akcentas - tai dalis jūsų pačios, jūsų paveldo
dalis, - pasakė jis. - Ir jis savotiškai žavus.
- Bet juk jūs pats pasakėte, kad tariu žodžius kaimiškai
ištęsdama!

102
 Advokatas nusišypsojo.
- Niujorko gyventojas tą patį gali pasakyti apie kiekvie­
ną teksasietį, - paaiškino jis.
- O jūs pats - iš Teksaso? - smalsiai paklausė Noelė.
Vyro šypseną kaip vėjas nupūtė.
- Ne. - Džeridas ėmė nervingai sukioti lazdą rankoje. -
Tas kostiumas, žinoma gražus, bet vilkėti juo, kai šilta, var­
gu ar būtų protinga. Ar nusipirkote ką nors vasarai?
- O taip, žinoma. Bet tas kostiumas man patiko labiau­
siai. - Noelė droviai pažvelgė į vyriškį. - Juk jis labai gra­
žus, tiesa?
Džeridas nusijuokė.
- Bet jūs jūs laukiate, kad žavėčiausi anaiptol ne jūsų
kostiumu, - atsargiai paerzino jis mergaitę.
Noelė dėbtelėjo į advokatą, lyg norėdama supleškinti
žvilgsniu.
- Jūs, žinoma, labai geras ir dosnus, tačiau nepaken­
čiamo būdo, - išpoškino ji vienu atsikvėpimu.
- Tiesiog aš per gerai pažįstu moteris, - atsakė Džeri­
das, ir jo žvilgsnyje šmėstelėjo šaltukas.
Noelė iš visų jėgų suspaudė rankoje skėčio rankeną.
- Neturite taip kalbėti!
Advokatas pakėlė akis.
- Apskritai paėmus, be abejo, neturiu. Bet aš jau sa­
kiau, kad mudu privalome būti kuo atviresni vienas kitam.
Suglumusi mergaitė pažvelgė į vyriškį ir suraukė siau­
rus antakius.
- Aš nesuprantu jūsų.
- Ko gi jūs nesuprantate?
- Kodėl jūs... keliate man tokį nerimą, - nenorom iš­
daužė Noelė. - Be to jaučiuosi, tarsi pažinočiau jus daug
metų. Aš jaučiuosi su jumis... saugi.

103
 Šaltukas pamažu ėmė nykti iš vyro akių. Jis nesiartino
prie Noelės, ne, tačiau jo buvimas tarsi apgaubė ją šiltu
nematomu debesiu. Prisimerkęs Džeridas tylėdamas pa­
žvelgė j mergaitę ilgu nemirksinčių žvilgsniu.
Ar esate tikra, kad su manim jaučiatės... saugi? - tyliai
paklausė jis.
Ji silpnai mostelėjo pirštinėta ranka, tarsi norėdama ap­
siginti nuo kažkokio nematomo priešo.
Staiga Džeridas griebė ją už rankos, ir Noelė kiekviena
savo kūno dalelyte ęajuto jo prisilietimą. Kai Endriu karie­
toje paėmė jos ranką, ji nepajuto nė šimtosios dalies to,
kas jai darėsi dabar. Noelę užliejo dar nepatirtų pojūčių
banga.
Daug savo gyvenime matęs Džeridas mergaitę geriau
suprato, negu ji pati save. Nusišypsojęs jis paleido jos
ranką.
- Kostiumas labai tinka jums, - pagaliau tarė jis ir nu­
kreipė žvilgsnį į šalį.
Jam pritrūko drąsos pasakyti mergaitei, kad jau kitą
žiemos sezoną šis kostiumas greičiausiai bus nebemadin­
gas. Jeigu jis taip patiko jai, kam gadinti nuotaiką?
- Endriu jūs atrodysite tiesiog žavinga. - Džeridas kiek
patylėjo žvilgčiodamas į Noelę per petį. - Tačiau būkite at­
sargi. Endriu ne iš tų, kurie veda.
- Sere!
- Juk sakiau, kad būsiu jums visiškai atviras, Noele, -
priminė mergaitei advokatas stabtelėjęs ant slenksčio. -Taip,
tiesa, aš užsakiau gramofoną, - pareiškė jis, o Noelė be
galo nustebo. - Ir kai jį atgabens, pradėsiu mokyti jus šokti.
Mergaitė negalėjo nuslėpti nuostabos.
- Jūs? Bet... - ji tyliai nudelbė akis į nesveiką Džerido
koją.

104
 Jis tik nusišypsojo.
- Aišku. Jūs pagalvojote: Įdomu, kaip tas sukriošęs,
luošas advokatas ketina išmokyti mane šokti?
Noelė skaisčiai išraudo, nes jo žodžiai beveik atitiko
jos mintis.
O jis tiktai atsainiai linktelėjo.
- Na, matote, jūs visiškai nepažįstate manęs, - abejin­
gai pasakė Džeridas žiūrėdamas į Noelę. - Ir taip ganėti­
nai turiu problemų, kodėl turėčiau dar ir tuo rūpintis.
Ištaręs tuos keistus žodžius, Džeridas išėjo iš svetai­
nės.

Po trijų savaičių Džeridas susirado verslinėje miesto da­

lyje laisvą pastatą ir išsinuomojo jį savo kontorai. Pasamdęs
darbininkus, jis pertvarkė tą pastatą pagal savo skonį, pas­
kui užsakė baldus, kilimus, užuolaidas ir moderniausią tech­
nikos įrangą. Tai užbaigęs Džeridas priėmė į darbą sekreto­
rių vyriškį, kuris galėtų tvarkyti reikalus, kai jo paties nebus.
Tas sprendimas šiek tiek nuliūdino Noelę, puoselėjusią sva­
jonę įsidarbinti pas Džeridą. Bet jis taip ir nepakvietė jos.
Maža to, advokatas neužsiminė net apie tokią galimybę, nors
ji vis dar po du vakarus iš keturių praleisdavo spausdinda­
ma Endriu laiškus ir kitus dalykinius raštus.
Pagaliau atėjo diena, kai Džeridas pritvirtino prie savo
kontoros durų iškabą: „Džeridas Danas, advokatas” Vie­
ną rytą Noelė vis dėl to neiškentė ir priėjo prie Džerido,
kuris rengėsi į kontorą.
- O kodėl jūs priėmėte į darbą sekretorių vyriškį? Jūs
nepasitikite moterimis?
Advokatas stabtelėjo ant slenksčio su skrybėle ranko­
je ir šaltai nusišypsojo.

105
 -N e .
Paskui tylomis užsidėjo skrybėlę ir išėjo.
Noelė tą pokalbį atpasakojo poniai Dan, bet šios nė
kiek nenustebino anūko atsakymas.
- Taip, Džeridas nepasitiki moterimis, tai tiesa, - pasa­
kė senutė.
- Bet juk turi būti kokia nors priežastis!
Ponia Dan linktelėjo galvą.
- Viena nesąžininga moteris buvo įvėlusi anūką į... la­
bai nemalonią ir net tragišką istoriją, kai jis buvo dar visai
jaunas ir nė negalvojo mokytis universitete. Ta moteris pa­
vogė pinigus ir apkaltino vieną jauną vaikiną, neva šis gra­
sindamas ir mušdamas privertęs ją tai padaryti. Dėl jos
žuvo niekuo nekaltas žmogus.
Ponia Dan nepasakojo Noelei nei to, kad tą vaikiną nu­
šovė Džeridas, nei to, kad ta moteris prisipažino, jog jau­
nuolis buvęs nekaltas. Vaikinas niekuo nebuvo dėtas dėl
jos mėlynių. Ją pripažino kalta dėl įvykdyto nusikaltimo ir
suėmė. Bet Džeridas visada kaltino save dėl to, kas atsiti­
ko, nors nušautasis vaikinas irgi buvo ginkluotas ir jiedu
susirėmė sąžiningai.
Sužinojęs tiesą, Džeridas pradėjo girtauti ir po kelių mė­
nesių tapo vienu iš labiausiai užkietėjusių galvažudžių. Jis
smuko vis žemyn, ir tik netikėta motinos liga padarė galą ne­
doram jo gyvenimui. Džeridas gyveno Fort Verte iki pat moti­
nos mirties. Tuo metu buvęs pensione Endriu nematė parva­
žiavusio į Fort Vertą vakariniu traukiniu pašėlusio skandalisto
negailestingu žvilgsniu. Tačiau Džerido senelė viską atsimi­
nė ir dėkojo Dievui, kad netikėtai anūkui apšvietė protą. Liki­
mo ironija, bet Džeridas visiškai perėjo įstatymo pusėn.
- Ir dabar jūsų anūkas visas moteris laiko begėdėmis ir
nesąžiningomis? - piktinosi Noelė.

106
 Ponia Dan atsipeikėjo iš susimąstymo.
- Gal per visus tuos metus jis liovėsi tikėjęs, jog esama
dorų moterų. Jo tikrai nepavadinsi lovelasu. Ir ne todėl,
kad jis nepatiktų moterims, - skubiai pridūrė ji. - Tu dar
visai mergytė, Noele, ir negali matyti Džerido subrendu­
sios moters akimis.
Iš tikrųjų Noelė net sau bijojo prisipažinti, kad prieš jos
pačios valią ją traukia Džeridas. Praleisdama daugiau lai­
ko jo draugijoje, ji įsitikino, koks jis sudėtingas, mįslingas
žmogus. Ji be galo trokšta sužinoti, ką slepia ta rūsti iš­
raiška, nenykstanti iš jo veido.Tame veide gyvos atrodė tiktai
akys, ir Noelė kartais pastebėdavo jose šmėžuojantį kan­
kinamą skausmą, bet ne fizinį.
Stebėtina, bet ilgainiui Džeridas ėmė mažiau šlubčioti.
„Gal jis stengiasi nuslėpti šlubumą bijodamas savo luošu­
mu atgrasinti klientus”, - galvojo mergaitė, bet greit atsi­
sakė tos minties. Greičiausiai saulėtas oras pasirodė esąs
geras gydytojas.

Netrukus atvežė gramofoną, bet Noelė gavo palaukti,

kol Džeridas pats pasisiūlys mokyti ją šokti. Iki šiol apie tai
jis neužsimindavo. Džeridas visa galva pasinėrė į kažkokią
bylą dėl žemės, darbui jis paskyrė visą savo laiką, net po­
ilsio dienas. Noelė jau manė, ar nebus jis pamiršęs savo
pažado - bent kiek pamokyti ją tinkamai elgtis. Nekantra­
vo norėdama paklausti Džeridą apie tai, bet šis pastaruoju
metu buvo labai užsiėmęs, ir ji nenorėjo užkrauti jam dar ir
savo rūpesčių.
Ji, žinoma, būtų pageidavusi, kad gerų manierų ir šo­
kių meno ją mokytų Endriu. Bet išdidumas neleido jai pra­
šyti jo, juoba kad Džeridas pats pasišovė jai padėti.

107
 Su Džeridu ji dabar praktiškai nesimatė, o Endriu - at­
virkščiai - ėmė skirti Noelei vis daugiau dėmesio. Jis išgy­
rė naujuosius pusseserės drabužius, kiekvieną daiktą at­
skirai; tačiau komplimentą dėl tamsiai mėlyno aksominio
kostiumo Endriu kažkodėl pasakė tikrai be entuziazmo. Jis
ėmė dažnai vaikščioti su Noele ir šnekėtis, bet tie pasi­
vaikščiojimai apsiribodavo dažniausiai keliais metrais nuo
namų, ne toliau. Išeiti kur nors vakare mergaitės jis nekvie­
tė, nors ši ir žinojo, kad Endriu ne rečiau kaip kartą per
savaitę eina j restoraną ar j teatrą su panele Bil.

Vieną vakarą penktadienį, kai Endriu dar nebuvo sugrį­

žęs iš kelionės į Hiūstoną, kur turėjo susitikti su kažkokiu
žmogumi firmos reikalais, o ponia Dan pasišalino į savo
kambarį rengdamasi paskaityti prieš miegą, Džeridas pa­
kvietė Noelę į svetainę.
Elegantiškas tamsiai mėlynas kostiumas labai jam ti­
ko, o Noelė, vilkinti baltų nėrinių palaidinuke ir tamsiai mė­
lynu sijonu, buvo puiki pora namų šeimininkui.
- Oi, jūs mokysite mane šokti! - džiugiai šūktelėjo mer­
gaitė.
Džeridas uždarė paskui save suveriamąsias svetainės
duris.
- Ir, tikiuosi, išmokysiu, nors mano senelė kai kuriuos
šiuolaikinius šokius laiko nepadoriais.
- O jūs visus juos mokate? - įgėlė Džeridui mergaitė.
Piktai dėbtelėjęs į Noelę, Džeridas atrėmė į sieną savo
lazdą ir ėmė tvarkyti gramofoną.
- Atleiskit, - kaltai pasakė Noelė.
- Paprasčiausias iš visų šokių- tustepas, - paaiškino
Džeridas, ir netrukus iš didžiulės gramofono triūbos ėmė
lietis graži negarsi melodija. - Eikšekit.

108
 Mergaitė priėjo prie kantriai jos laukiančio partnerio,
neapsakomai jaudindamasi jau vien nuo žemo jo balso
tembro.
- Ar jums neskaudės šokant? - atsargiai pasiteiravo ji.
- Argi tuomet būčiau primetęs jums tas pamokas? -
atšovė Danas.
Įsižeidusi dėl tokio šiurkštaus Džerido atsakymo, Noe­
lė iš visų jėgų sugniaužė rankoje nosinę.
- Gal ir būtumėt. Aš puikiai žinau, kad duotą žodį jūs
tesėtume net tada, jei skaudama koja jums nutrūktų šo­
kant!
- Oho, jūs taip gerai mane išstudijavote? O gal jums tik
taip atrodo? - šaltai atsakė Džeridas.
Noelei pasidarė nejauku nuo jo žvilgsnio, ir ji sumišusi
nudelbė akis.
- Negalima pažinti žmogaus iki galo, - atsakė ji.
- Taigi.
Džeridas neužsimovė pirštinių. Bet Noelė tai pastebėjo
tiktai tada, kai korsetu suveržtas jos liemuo pajuto jo ran­
kos karštį ir jėgą. Net per banginio ūsų plokšteles, tankų
korseto audinį, ploną marškinių musliną ir lengvą palaidi­
nės medžiagą mergaitė jautė Džerido delną. Ir dar jis, bū­
damas toks lieknas, pasirodė jai nepaprastai stiprus, tvir­
tas ir raumeningas.
- Nežiūrėkit į savo kojas, - trumpai patarė Džeridas pa­
matęs, kaip Noelė nuleido akis stengdamasi nesusipainioti
tarp ilgo sijono klosčių.
- O kaip tuomet aš pamatysiu, ką darau? - nustebo ji.
- Judesiai turi būti savaiminiai, - paaiškino jai mokyto­
jas. - Tiesiog klausykitės muzikos ir judėkite jos taktu.
Noelė pamėgino taip ir daryti ir tuojau užmynė jam ant
kojos.

109
 - Atleiskite, - pasiraukė ji.
Džeridas atsiduso ir sustojo.
- Dabar vedžiosiu aš, - tvirtai pasakė jis.
- Gerai, bet aš nesitikėjau, kad jūs taip nelauktai susto­
site.
- Aš sukausi.
-O !
Klausydamasi muzikos ritmo, mergaitė mėgino judėti
pagal taktą. Bet beveik tuojau pat Džeridas šokdamas
žengtelėjo link jos, ir vargšelė Noelė susipainiojo savo si­
jono padurkuose.
- Dieve mano, kada pagaliau pradėsite kilnoti savo pra­
keiktas kojas! - iškoneveikė Džeridas, paskutinę akimirką
spėjęs sugriebti mergaitę.
- Jūs labai bjauraus būdo ir liežuvio! - pareiškė ji sun­
kiai alsuodama. Stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, mer­
gaitė įsitvėrė partnerio rankos. - Nepamirškit, kad pats ir
pasisiūlėte išmokyti mane šokti! Aš nepamenu, kad bū­
čiau jūsų prašiusi!
Džeridas tyliai prajuko, ir jo akyse įsižiebė keistos lieps­
nelės.
- O jūsų toks pat liepsningas liežuvėlis, kaip ir jūsų plau­
kai, apšviesti lempos, - pastebėjo jis grožėdamasis švel­
niai žvilgančiais Noelės plaukais. - Jie primena saulėlydį,
tokie minkšti, sruvenantys auksiškoje šviesoje.
Noelei nenorom užgniaužė kvapą. Jai pasirodė, kad ji
skęsta Džerido akyse.
- Jūs nustebote? - ramiai paklausė jis mergaitę. - San­
tūrus, rimtas knyggraužys, be to, dar advokatas, jūsų ma­
nymu, negalintis suprasti poetiškų palyginimų?
- Nepanašu, kad būtumėt iš smailialiežuvių, - išsisuki­
nėdama atsakė Noelė. - Arba iš tu, kur įpratę meilikauti.

110
 Džerido žvilgsnis lėtai nuslydo minkštomis mergaitės
lūpomis.
- O jei aš pasakysiu jums, kad tai ne meilikavimas?
Noelė prisivertė nusijuokti.
- Jūs šaipotės iš manęs, sere.
Džerido ranka, padėta ant mergaitės liemens, staiga
įsitempė, ir jis prisitraukė artyn švelnų gležną jos kūną. Da­
nas pažvelgė Noelei į akis ir tiek priartėjo prie jos, kad ji
galėjo įžiūrėti siaurus tamsiai mėlynus apvadėlius aplink
blyškiai melsvą jo akių rainelę. Džerido kūnas priminė šiltą
plieną, o Noelę glaudžianti ranka dar labiau įsitempė. Jis
vis dar susikaupęs žiūrėjo į mergaitės lūpas, ir nuo jo žvilgs­
nio ji apmirė, bet visai ne iš baimės, ne.
Noelė pirmą kartą jautė stipraus raumeningo kūno pri­
silietimą. Ir kai Džeridas palenkė prie jos galvą, jos širdis
ėmė pašėlusiai daužytis.
Džeridas ėmė judėti pagal muzikos taktą, o jo lūpos vis
dar buvo per kelis centimetrus nuo Noelės lūpų. Ji sulaikė
kvapą ir tarsi kažko laukė. Šokį vedė Džeridas, ir mergaitė
stengėsi paskui jį sekti; taip tęsėsi tol, kol ji pamiršo viską
pasaulyje ir paklusniai nuplaukė negarsios gražios muzi­
kos bangomis. Noelė lūpomis jautė Džerido alsavimą. Jis
kvepėjo mėtomis; išsiblaškiusi mergaitė pagalvojo, kad jis
tikriausiai neseniai gėrė arbatą. O dar nuo jo dvelkė kaž­
kokiu stebėtinai maloniu, karstelėjusio kvapo odekolonu.
Ji pasijuto negalinti atitraukti akių nuo gražių vyriškio lūpų
kontūrų. Visas jos kūnas staiga pasidarė toks lengvas, pa­
klusnus ir lankstus, tarsi jame nebebūtų likę nė vieno kau­
lelio, taip neatsilikdamaji sekė paskui partnerį, įsiklausiusi
į tylią, švelnią melodiją.
O kai muzika nutilo, jis staiga smarkiai pasisuko ir pa­
linko į priekį, glausdamas prie savęs Noelę. Mergaitė irgi

111
prigludo prie jo, bijodama pargriūti kniūbsčia, o Džeridas
vis labiau lenkė galvą prie jos ir kiekvieną akimirką beveik
lietė jos lūpas. „Jei tik jis linktelėtų dar bent kiek, - pagalvojo
Noelė, - nors colj... Jeigu tik, jeigu tik!” - Ji mėšlungiškai
įsikibo vyriškiui į pečius, o jos lūpos vos vos prasivėrė.
Bet jau kitą akimirką Džeridas padėjo mergaitei atsi­
tiesti ir šiek tiek atšlijo nuo jos, nuleido Noelę per liemenį
prilaikiusią ranką. Džerido veidas liko šaltas. Jis neatsitrauk­
damas žvelgė į ją, ir Noelė staiga pajuto, kad kvėpuoti jai
darosi vis sunkiau. Jos veidas liepsnojo, ji negalėjo akių
atitraukti nuo vyro lūpų, podraug jausdamasi visiškai su­
glumusi ir sudirgusi.
Džeridas vis dar įdėmiai žvelgė į mergaitę. Atrodė, kad
jis pastebėjo, jog muzika seniai nutilo, ir apskritai jis pamir­
šo gramofoną.
Svetainėje įsiviešpatavusią tylą sudrumstė garsūs se­
novinio laikrodžio dūžiai.
Pagaliau atsiplėšęs nuo Noelės akių, Džerido žvilgsnis
nuslinko jos veidu, kurį užliejo susidrovėjimo raudonis, švel­
niomis, šiek tiek putlokomis lūpomis ir nusileido žemiau,
ten, kur vos pastebimai bangavo jos krūtinė, paskui nusly­
do dar žemiau, dailiu mergaitiško klubo, aptempto sijonu,
linkiu, iki juodų jos batelių galiukų, kyščiojančių iš po sijo­
no rauktinių.
Netrukus tas atviras žvilgsnis nukeliavo atgal, iš apa­
čios į viršų. Ir visą tą laiką mergaitė stovėjo pravėrusi bur­
ną, nė nekrustelėdama. Ji nelygiai alsavo, tarsi būtų bėgu­
si visą mylią.
- Ar jus kada nors kas bučiavo, Noele? - staiga pa­
klausė Džeridas.
Mergaitė lėtai papurtė galvą lyg sapnuodama.
Danas trūkčiojamai atsiduso. Jis atrodė sujaudintas. Su­

112
mišęs. Dvejojantis. Iš įtampos jis tvirtai sugniaužė kumš­
čius, ir tik dabar Noelė atkreipė dėmesį į tai, kaip audringai
kilnojasi Džerido krūtinė.
- Jūs - mano namų viešnia, - tarė jis, ir jo balsas kimte­
lėjo iš susijaudinimo. - Ir aš negaliu leisti sau pamiršti šitai;
aš nepakęsiu, kad tai pamirštų ir netikras mano brolis.
- Bet aš... aš nesuteikiau pagrindo... - užsikirsdama
išlemeno ji.
- Žinoma, ne, - ramiai atsakė vyriškis. - Bet jūs esate
jauna, Noele, ir labai naivi. O tai reiškia, kad vienas iš mū­
sų turi prisiimti atsakomybę už visa, kas dedasi. - Tai pa­
sakęs Džeridas priėjo prie gramofono ir išjungė jį. - Vėliau
tęsime pamoką,- ir ne vieni, - pareiškė jis ir išsiblaškęs
paglostė gramofono rankeną.
Mergaitė skaisčiai nuraudo, įsmeigusi akis į Džerido nu­
garą. Jo žodžiai skambėjo taip, tarsi jis būtų kaltinęs ją ban­
dymu jį suvilioti.
Bet kai jis atsisuko, Noelė suprato klydusi. Džeridas žiū­
rėjo į ją įdėmiai, bet ne smerkiamai.
„O juk man patinka tas žmogus, - pagalvojo Noelė žiū­
rėdama į jį. -Jis toks ramus, išdidus, santūrus ir taip skiria­
si nuo savimi patenkinto nerūpestingojo Endriu kaip dan­
gus nuo žemės. Tuo vyru iškart imi pasitikėti ir jį gerbti, ir
visai nebūtina jo krūtinę apkarstyti medaliais”
- Kodėl jūs taip žiūrite į mane? - maloniai paklausė Dže­
ridas.
- Atleiskite... Tiesiog man... patinka į jus žiūrėti, - dro­
viai prisipažino mergaitė. - Juk jūs sakėte, kad tarp mūsų
neturi būti paslapčių, - pridūrė ji pastebėjusi, kaip advoka­
tas prisimerkė.
Džeridas staigiai atsiduso.
- Taip, sakiau. - Jis vos pastebimai šyptelėjo.

8— 1366 113
 - Tikiuosi, kad koja jums neįsiskaudėjo? - skubiai pa­
klausė Noelė.
Džeridas papurtė galvą.
- Esu turėjęs ir didesnių nemalonumų. Tai ne pirma...
mane ištikusi nesėkmė, - pasakė jis laiku susizgribęs ir
neištaręs žodžio „kulka”, kuris vos neišsprūdo iš jo lūpų.
Noelė pasitaisė sijono klostes.
- Sakykit, o koks jūs buvote vaikystėje? - susidomėju­
si paklausė ji.
Jo veido išraiška vėl dingo po neįžvelgiama kauke.
- Kaip ir visi berniūkščiai, aš buvau sunkus vaikas ir
mėgau krėsti eibes, - nenoriai pasakė Džeridas. Išsiėmęs
iš kišenės laikrodį, jis atidarė dangtelį. - O dabar, atleiski­
te, aš privalau pasiieškoti knygos, kurios man reikės dar­
be.
Bet kai jis norėjo praeiti pro šalį, mergaitė lengvai pa­
lietė jo ranką ir pažvelgė jam į akis.
- Džeridai, juk jūs pats sakėte, kad tarp mūsų negali
būti paslapčių, - priminė jam.
Pirmą kartą Džeridas išgirdo, kaip Noelė vadina jį var­
du, ir nuo jos balso skambesio jam staiga užgniaužė kva­
pą. Visa oda jis jautė nuo jos sklindančią šilumą, ji stovėjo
taip arti! Noelė atrodė labai gundanti, ir tai kėlė Džeridui
nerimą. Bet tuo metu jis nenorėjo apie tai galvoti. Pats ne­
suvokdamas, ką daro, jis švelniai palietė mergaitės kaklą,
ir jo pirštai nuslinko aukščiau, prie jos lūpų.
- Pakartokit mano vardą dar, - vos girdimai pareiškė jis.
Širdis Noelės krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi.
- Džeridai, - paklusniai sušnibždėjo ji.
Švelniai suspaudęs pirštais Noelės smakrelį, Danas kils­
telėjo jį, norėdamas geriau pamatyti jos lūpas. Taip, dabar
ji būtų leidusis jo pabučiuojama. Džeridas matė, kad ji la­

114
bai to nori, juk ji dar per jauna, pažeidžiama ir dar neišmo­
ko slėpti savo jausmų. Ir jį apėmė didžiulė pagunda. Bet
įgimtas Džerido taurumas buvo stipresnis už jo ar jos troš-
kimus.Noelė yra jo viešnia ir gyvena jo namuose, vadinasi,
gali tikėtis jo gynybos ir globos. Jis tiesiog neturi teisės
daryti merginai nemalonumų, net jeigu ji jų ir trokšta. Tie­
sa, būti tauriam kartais gana sunku.
Staigiai atsidusęs jis paleido Noelę.
- Jau vėlu, - šiurkštoku, abiem jiems netikėtu tonu
tarė jis.
Mergaitė nustebusi pažvelgė į Daną ir nieko nesupras­
dama apniuko. Didžiulį nerimą jai sukėlė nesuvaldomas
potraukis, kurį ji juto tam žmogui. Noelė visa drebėjo nuo
jo artumo, o Džerido veidas atrodė lyg iš akmens iškaltas.
Džeridas nusigręžė nuo mergaitės, pasistengęs nepa­
rodyti nė menkiausio apgailestavimo.
- Labanakt, Noele, - tarė jis kuo nerūpestingiau.
- Džeridai, - vos girdimai sušnibždėjo mergaitė neži­
nodama, kaip paklausti, kodėl jis akivaizdžiai nenori prieiti
prie jos arčiau.
Tuo tarpu jis pasiėmė savo lazdą ir pasirėmęs ja pa­
žvelgė Noelei į akis.
- Mano sieloje yra ir tamsių dėmių, - nelauktai pasakė
jis, tarsi skaitydamas mergaitės mintis. - O jūs žinote apie
mane tik tiek, kiek aš leidžiu jums žinoti. Bet yra dalykų,
kurių niekada negalėsiu jums papasakoti. Likite man bičiu­
le,Noele. Bet nesitikėkite iš manęs ko nors daugiau. Švelni
jūsų burnytė vilioja mane kur kas labiau, nei jums gali pasi­
rodyti. Bet aš neturiu ko jums duoti. O jūs savo ruožtu nega­
lite man pasiūlyti nieko, ko aš nebūčiau matęs anksčiau.
Mergaitė plykstelėjo kaip aguona ir išdidžiai atsitiesė.
- Kodėl kalbate taip, tarsi aš karčiausi jums ant kaklo?

115
Jūs - subrendęs vyras, ir aš pirmą kartą sutikau tokį žmo­
gų, - drebančiu balsu, bet su savigarba tarė ji stengdama­
si nors kaip paaiškinti savo bejėgiškumą.
Džerido veidas liko rimtas, kaip ir pirma
- Taip, aš žinau. Būdama su manim, jūs jaučiatės pa­
žeidžiama ir negalite suprasti kodėl, nes manote, kad jums
patinka tiktai Endriu. Bet aš esu įsitikinęs, kad mano netik­
ram broliui jūs nieko rimto nejaučiate, Noele. Ir tai, tiesą
pasakius, gali apsaugoti jus nuo širdies skausmo.
- Kodėl?
- Nes Endriu jūsų tiktai užsigeidė.
Noelė pajuto, kaip nepakenčiamai liepsnoja jos
skruostai.
- Jis - mano draugas.
- Jis jūsų geidžia, - atkakliai pakartojo Džeridas. - Sten­
kitės kuo rečiau atsidurti su juo vienudu. Endriu, be abejo,
džentelmenas, bet tik iki tam tikro laiko. Netikras mano bro­
lis - tikrų tikriausias plevėsa, ir mažiau už viską pasaulyje
norėčiau, kad jis jūsų nenuskriaustų.
Noelė susiraukė.
- įdomu klausytis tokių patarimų iš žmogaus, kuris ką
tik vos nepabučiavo manęs!
- Patikėkite, šį tokio vyro kaip aš poelgį galima laikyti
dorybingu, - atsakė Džeridas, ir staiga jo akys, jo galvos
suktelėjimas ėmė kelti kažkokį pavojų. - Jūs uždegate ma­
ne kiekvieną kartą, kai tik leidžiate prisiliesti. Būkit atsargi.
Sąžinės graužaties aš nepripažįstu. Kadaise puikiai verčiau­
si ir be jos, o Fort Vertas kelia man liūdnus tų seniai prabė­
gusių dienų prisiminimus.
- Reikalaujate, kad būčiau atvira, bet nieko nenorite pa­
sisakyti apie savo praeitį, - susijaudinusi ir įsižeidusi tarė
mergaitė.

116
 - Visiškas atvirumas galimas tik tarp įsim ylėjėliųat­
šovė Džeridas. - O mudu niekada tokie nebūsime.
Noelė pakėlė ranką prie kaklo ir plačiai atsimerkusi pa­
žvelgė į vyriškį.
- Žinoma, aš irgi taip manau, - skubiai tarė ji.
- Su manim jūs pirmą kartą pajutote, kaip greit gali už­
kaisti jūsų kraujas, - tęsė Džeridas nekreipdamas dėme­
sio į tai, kad mergaitė visa išraudo. - Žinoma, aš pamalo­
nintas. Bet daugiau jokių beprotybių nenoriu.
- Nejaugi tai beprotybė? - naiviai paklausė Noelė.
Vyras nervingai susijuokė.
- Argi ne?
Ryžtingai atidaręs duris jis išėjo. Ir neatsigręžė atgal.
Noelė jau buvo anksčiau pastebėjusi tą Džerido ypaty­
bę - jis niekada nesidairydavo atgal. Ir ne vien ši ypatybė
patraukė mergaitės dėmesį. Antai ji atkreipė dėmesį į tai,
kad Džeridas visada sėdasi nugara į sieną, kad ir kokia ten
būtų kėdė ar krėslas, ir visada paprašo lankytojo vizitinės
kortelės, prieš atidarydamas jam duris. Tas žmogus pasi­
žymėjo nepaprastu atsargumu. Ir Noelė nejučia susimąs­
tė apie tai, kas galėjo įvykti advokato praeityje, kad jis toks
pasidarė. Tačiau nesiliaudama galvoti apie tai mergaitė pui­
kiai žinojo tik tiek, kad Džeridas niekada nesutiks papasa­
koti jai savo praeities. Jo praeitį gaubia paslaptis, ir tą pa­
slaptį jis kruopščiai saugo.

6 SKYRIUS

Po to, kai Džeridas taip netikėtai nutraukė šokių pamo­

ką, Noelė nebesitikėjo, kad jis ir toliau su ja dirbs. Bet mer­
gaitės būgštavimai greit buvo išsklaidyti.

117
 Nors Džeridas liko toks pat uždaras ir paniuręs, su No-
ele jis praleisdavo stebėtinai daug laiko, senelės nuosta­
bai, mokydamas mergaitę, kaip elgtis prie stalo ir viešose
vietose. Tačiau niekam, išskyrus pačią Noelę, neatrodė keis­
ta, kad Džeridas į savo”pamokas” ėmė nuolat kviestis da­
lyvauti ponią Dan.
Tuo metu Endriu ir vėl buvo išvykęs darbo reikalais, ir
tai labai pravertė, nes Džeridas laikinai galėjo išvengti kan­
džių jo komentarų dėl perdėto dėmesio jaunajai jų vieš­
niai. Džeridas bendrais bruožais jau paaiškino senelei tų
pratybų tikslą, o išsamiau pasakoti jis kaip visada nemanė
esant reikalinga. Ponia Dan nusišypsojo ir pagyrė anūko
sumanymą. Kaip ir Džeridui, jai labai didelį nerimą kėlė ak­
las mergaitės susižavėjimas vėjavaikiu, lengvabūdžiu En­
driu. O šis teberodė itin didelį dėmesį savo pusseserei, ir
tai negalėjo nejaudinti jo artimųjų, juo labiau, kad podraug
jis tebesisuko ir apie visų išgirtąją panelę Bil.
Paprastai ponia Dan dalyvaudavo Džerido ir Noelės pra­
tybose, bet šį kartą jų pamokoje jos nebuvo.
- Ne, ne ir dar kartą ne! - nepatenkintas tarė Džeridas
žingsniuodamas po svetainę susikišęs rankas į kišenes ir
stebėdamas, kaip nerangiai mergaitė klesteli į krėslą. - Sės­
kitės, kaip dera ledi.Noele, - paliepė jis. - Atsargiai ir ne­
skubėdama. Jūs susmunkate krėsle kaip darbo nukamuo­
tas kaubojus.
- Įdomu, iš kur advokatas, juo labiau miestietis, žino
kaip sėdasi kaubojai? - piktai atrėžė Noelė galiausiai nete­
kusi vilties bent vienu judesiu įtikti Džeridui.
Jis tik nusijuokė.
- Galite stebėtis tuo, ką aš žinau ir iš kur aš žinau. -
Džeridas pažvelgė į mergaitę pro primerktus vokus.

118
 Ji vilkėjo gražią šviesiai mėlyną suknią, pasiūtą tikriau­
siai iš dešimčių metrų nėrinių, ir Džeridas nejučia pagalvo­
jo, kaip moterys, vilkinčios tokiomis sukniomis, gali atlai­
kyti karštą glėbesčiavimą, kad nenukentėtų tie apdarai.
- Apie ką susimąstėte? - staiga paklausė Noelė.
Džeridas įdėmiai pažvelgė jai į akis.
- Šiaip, apie nieką, - atsakė jis. - Pamėginkit atsisėsti
dar kartą.
Noelė išsiviepė, bet paklusniai kartojo paliepimą tol, kol
jis pagyrė ją. Paskui mergaitė paėmė nuo padėklo plono
porceliano puoduką, atsargiai gurkštelėjo iš jo arbatos ir
vėl pastatė jį ant lėkštutės.
- Aš taip bijau, kad išmesiu tą mažulytį puoduką, - pri­
sipažino ji.
- Jeigu taip ir atsitiks, jį lengva bus pakeisti kitu. Juk tai
tik puodukas,Noele.
- Taip, bet labai brangus puodukas. Namie mes ger­
davome iš senų griozdiškų baltų puodelių, o valgydavom
iš sueižėjusių, nudaužytais kraštais lėkščių... - Mergaitė
pakėlė akis. - Suknias pasisiūdavau iš dažyto maišinio au­
deklo, o batelius reikėdavo avėti metus ar net dvejus.
- Bet dabar viskas kitaip, - priminė Noelei Džeridas.
- Taip, bet nejaugi jūs nematote, kad aš šiai aplinkai
visai netinku? - liūdnai paklausė mergaitė, didelės žalios
jos akys žvelgė su nepasitikėjimu savimi. - Jums aš pa­
prasta kaimo mergina ir neišmanau, kaip reikia kalbėtis su
miestiečiais. Dėl manęs ponia Dan tikriausiai turi aibes rū­
pesčių ir nesmagumų, - sielvartingai pridūrė.
- Mano senelė labai džiaugiasi, kad gyvenate pas mus,
- paprieštaravo Džeridas - Endriu irgi.
- Bet sąskaitas juk apmokate jūs, - atsakė Noelė. - O
aš atsikrausčiau čia be jūsų leidimo; maža to, jums net

119
nebuvo pranešta. Tik po kelių savaičių jums pranešė, jog
aš atvažiavau.
- Ir jūs manote, kad todėl aš jūsų nelabai mėgstu?
- Argi ne taip? Juk aš jus erzinu. O gal manote, kad aš
nieko nematau?
Mergaitė iš tikrųjų kėlė jam nerimą, bet ne dėl to, kad,
kaip ji manė, pasikėsino į jo būstą. Tiesiog jau kuris laikas
jis negali be įtampos žiūrėti į grakščią jos figūrėlę su mels­
va suknia ir į mielą išblyškusį veidelį.
- Galėčiau sugrįžti pas savo dėdę, - pasisiūlė Noelė.
- Mano senelė labai jūsų pasiges, - lyg tarp kitko
pasakė Džeridas ir nukreipė žvilgsnį į šalį, kad jo mokinė
nepastebėtų, kaip jį sujaudino tas pasiūlymas.
Be to, jis puikiai suprato, koks skausmingas būtų jos
sugrįžimas į beveik visiškai išmirusį Galvestoną.
Noelei bent kiek palengvėjo ant širdies, nors ji ir nedrį­
so to prisipažinti. Ji atsikėlė nuo kėdės ir vėl atsisėdo, steng­
damasi tai padaryti kuo grakščiau, paskui pagal visas tai­
sykles, kaip ją mokė Džeridas, paėmė puoduką, pakėlė jį
prie lūpų, nugėrė gurkšnelį arbatos ir visiškai be vargo pa­
statė jį ant lėkštutės.
Džeridas vos ištvėrė nesijuokęs, matydamas triumfuo­
jančią mergaitės veido išraišką. „Kokia ji miela”, - pagal­
vojo jis žiūrėdamas į pagyvėjusį Noelės veiduką ir spindin­
čias žalias akis. Matinio baltumo mergaitės skruostus bu­
vo išbėrusios strazdanėlės, ir jis nejučia pagalvojo, kad ir
jos kūnas tikriausiai toks baltas kaip pienas...
Džeridas iš visų jėgų sugniaužė kumščius kišenėse ir
konvulsiškai atsikvėpė.
- Viskas jums labai gerai pasisekė, - pagyrė jis Noelę.
- Dabar, matau, praktiškai jūs išmokote, kaip dera elgtis
prie stalo ir palaikyti mandagų pašnekesį.

120
 - Jūsų pamokų dėka, - pridūrė mergaitė. - Džeridai,
aš labai jums dėkinga...
- Man visai nesunku, - nutraukė jisai ją. - Juk aš, regis,
jau sakiau jums, kad turiu marias laisvo laiko.
- Greičiausiai jūs ištaikote jo man, - šypsodamasi pa­
taisė Džeridą mergaitė. - Aš žinau, jūs dirbate naktimis,
kad dieną galėtumėt skirti vieną kitą valandėlę mūsų pra­
tyboms. Džeridai, jūs turite labai daug darbo, nors ką tik
atidarėte savo kontorą.
Vyriškis nelinksmai nusijuokė.
-Taip, klientų turiu kur kas daugiau, nei galėjau tikėtis.
Kita vertus, galiu imtis tik mane dominančių bylų, o ne visų
paeiliui.Niujorkas nukamavo mane, o tenykštė mano prak­
tika apsiribodavo bylomis, susijusiomis daugiau ar mažiau
su pinigais arba prestižu, nieku gyvu ne su teisingumu.
Noelę nustebino ir pradžiugino nelauktas Džerido atvi­
rumas ir jai parodytas pasitikėjimas. Per išgyventą su juo
po vienu stogu laiką ji įsitikino, kad jis yra labai sudėtingo,
uždaro būdo. Džeridas niekada nekalbėdavo apie savo pra­
eitį, netgi apie Niujorką, o būdamas tarp žmonių praktiškai
visada stengdavosi tylėti.
- Kodėl jūs ryžotės studijuoti teisę? - pasidomėjo No­
elė.
Vyriškis susimąstęs susiraukė, buvo akivaizdu, kad jis
dvejoja. Tuomet ji atsistojo ir žengė prie Džerido.
- Juk jūs pats pasiūlėte sakyti tik tiesą.
- Tuomet ir jūs pasakykite man atvirai, kodėl šito klau­
siate?
Noelė pažvelgė į primerktas melsvas advokato akis.
- Įtariate mane turint slaptų kėslų, - nelauktai pasakė
ji- - Taip, kaip tik todėl jūs taip mažai pasakojate apie sa­
ve. Jūs niekuo nepasitikite, o ypač - moterimis.

121
 Džeridas stovėjo nė nekrustelėdamas, neperprantamas
jo veidas nerodė jokių emocijų.
- Ir jūs manote, kad galėčiau kaip nors jums pakenkti
po viso to, ką dėl manęs esate padaręs? - pasipiktinusi
klausė Noelė. - Aš niekada neįstengsiu jums už tai atsily­
ginti, Džeridai.
- Nereikia taip kalbėti, - pasijutęs nesmagiai, jis gūžte­
lėjo pečiais. - Man pačiam patinka su jumis triūsti, štai ir
viskas. Ir jus... mokydamas aš tik maloniai leidžiu laiką, ne
daugiau, o tai, kaip jūs mums visiems padedate, apskritai
atperka visas jūsų skolas. Nieko nesitikiu už tai gauti iš
jūsų mainais. Ir prašom nevaidinti, neva domitės mano gy­
venimu, to aš mažiausiai norėčiau.
Mergaitė plykstelėjo raudoniu.
- Nieko aš nevaidinu! - karštai nuneigė ji.
- Ne? - Džeridas nusišypsojo, tačiau šypsena anaiptol
nebuvo geraširdiška. - Man atrodo, kad jūs labiausiai tu­
rėtų dominti Endriu praeitis.
Visai pamiršusi visas taisykles,Noelė staigiai, visai ne
taip, kaip dera ledi, pašoko ir piktai pažvelgė į Džeridą.
- Tikriausiai Endriu netektų sąmonės iš baimės, jei pa-
klausčiau apie jo praeitį. Be jokios abejonės, ji mirgėte mir­
ga nuo kautynėse sužalotų kūnų ir dešimčių gražių mote­
rų jo lovoje!
Tik tada, kai Džerido antakiai iš nuostabos pakilo aukš­
tyn ir jis ėmė nuoširdžiai juoktis, Noelė pati suprato, ką ji
pasakė.
Ji paskubėjo prisidengti burną delnu, o žalios akys ta­
po didžiulės ir kupinos pasibaisėjimo.
Tačiau Džerido visai nešokiravo Noelės pareiškimas,
nors kiekvienas kitas vyras, atsidūręs jo vietoje, tik taip ir
būtų reagavęs. Paprasčiausiai jis ėmė kvatoti, nes jokių

122
sąlygotumų nepripažįstantis mergaitės atsakymas jį pra­
linksmino. Džeridas žengė prie Noelės arčiau.
- Ar jūs žinote, ką vyras veikia su gražiomis moterimis
lovoje, Noele? - tiesiai paklausė jis.
Sugluminta ji vos neriktelėjo ir gėdos raudonio išpilta
pasisuko, ketindama sprukti, bet Džeridas suspėjo pagauti
ją už rankos ir atgręžti į save veidu.
- Na, šitai jau nedovanotina! - sušnypštė Noelė.
Jos skruostai liepsnojo, o akys svaidė žalius žaibus,
- Be jokios abejonės, - tingiai sutiko jis paleisdamas
pasipiktinusią mergaitę. - Bet jūs juk visada man atleidžia­
te, tiesa?
- Ir tik vienas Dievas žino kodėl.
Džeridas patenkintas linktelėjo galvą ir išsiėmė iš kiše­
nės laikrodį:
- Iki pietų turime dar beveik pusvalandį. Ar norite, iš­
mokysiu jus šokti valsą?
- Per pusvalandį? - netikėdama paklausė šiek tiek ap­
rimusi Noelė.
Džeridas tik nusijuokė.
- Juk įstengiau išmokyti jus šokti tustepą. Parodysiu
jums valso žingsnius, o paskui reikės tik pasipraktikuoti. -
Šypsenėlė dingo iš jo veido. - O to aš negalėsiu jums pa­
siūlyti.
- Jums ima skaudėti koją, kai ilgai stovite, - užjaučia­
mai tarė Noelė. - Aš pastebėjau.
- Kada?
Ji negalėjo atsakyti į šį klausimą. Pastaruoju metu ji ap­
skritai pasijusdavo nuolat spoksanti į Džeridą ir nesupras­
davo kodėl. Greičiausiai taip yra todėl, kad jis - jos moky­
tojas, globėjas ir pagalbininkas. Džeridas su ja kantrus ir
geras, o visu kitu pasauliu akivaizdžiai nepasitiki. Endriu

123
dažnai ironiškai atsiliepdavo apie netikrą brolį ir šio laimi­
mus teismo procesus. Endriu kalbėdavo apie Džeridą taip,
tarsi šis nebūtų turėjęs nei širdies, nei sąžinės, bet Noelė
neabejojo, kad pusbrolis apsirinka. Šiek tiek šlubčiodamas
Džeridas nuėjo prie gramofono.
- Valsas - grakštus šokis. Jam reikia atidos ir susikau­
pimo, be to, ištvermės.
- Man atrodo, kad jūs gebate susikaupti net ir labai
triukšmaujant, - pastebėjo Noelė.
- Tai išsiugdytas įprotis. Šiuolaikiniame pasaulyje ap­
skritai nedaug kam pavyksta surasti taiką ir ramybę.
Vyriškis užsuko gramofoną, ir kambarį užliejo nuostabi
melodija.
Kai Džeridas pasisuko, Noelė jau stovėjo greta.
- Apskritai, - pridūrė jis, kaire ranka apkabindamas mer­
gaitės liemenį, - jūsų partneris privalo mūvėti pirštines.
- Kaip ir aš, - pagavo jo žodžius Noelė.
Džeridas nusišypsojo ir parodė pirmą šokio figūrą.
- Darykit kaip aš. Valsas nelabai skiriasi nuo tustepo,
kurį jau išmokote, jis tik šiek tiek sudėtingesnis. Noele, pa­
laukit, kol aš pasisuksiu, tada kartokite mano judesius.
Mergaitė susipainiojo sijonuose ir stengdamasi išsilai­
kyti pasviro link Džerido. Jis pasitraukė ir atsitiesė.
- Oi, aš tokia nerangi! Atleiskite. Aš užmyniau jums ko­
ją? - kaltai paklausė Noelė.
- Ne, - iškošė per dantis vyras. Pamėginkit dar kartą.
Džeridas nesakė jai tiesos, ir mergaitė tai suprato. Jis
buvo įsitempęs kaip styga, kai suko Noelę valso ritmu ir
rodė, kaip reikia gracingai judėti. Bet vos po penkių minu­
čių Noelė pajuto tą įtampą ir sustojo.
- Jums iš tikrųjų skauda koją. Ak Džeridai, atleiskite man.
Tikriausiai lengviau būtų išmokyti šokti karvę negu mane.

124
 Vyriškis piktai pažvelgė j ją trindamasis kelį.
- Aš ne invalidas, - suirzęs sumurmėjo jis.
- Prašom atsisėsti, - Noelė maldaujamai pažiūrėjo į jį.
Jos užuojauta sujaudino Džeridą, ir jis pakluso. Jis lei­
dosi Noelės nuvedamas prie krėslo, aiškiai su palengvėji­
mu atsisėdo ir ištiesė skaudamą koją, kad skausmas bent
kiek atlėgtų.
- Gal jums ką nors atnešti? Kokių nors vaistų?
- Vaistų. - Džeridas įsmeigė j Noelę melsvas akis. -
Daktarai mėgsta duoti vaistų, - trumpai susijuokė jis. - Jie
man išrašė opijaus skausmui palengvinti... ir pripratinti prie
to pražūtingo gėrimo. Ar manote, kad man jo reikia?
Noelė iš visų jėgų suspaudė rankas.
- Ne. Bet kuo galėčiau jums padėti?
Džeridas įtemptai atsiduso ir užsimerkė.
- Ar galėtumėt pripilti man viskio stiklinę?
- Taip, žinoma. Mano dėdė gerdavo viskį gydydama­
sis. Jis dažnai persišaldydavo.
Džeridas norėjo leptelėti kokią nors repliką apie tai, bet
jam per daug gėlė koją.
- Kabinete, bufete, - tarstelėjo jis.
Noelė nuskubėjo į kabinetą, nesirūpindama tuo, kad
kas nors gali pamatyti ją su viskio stikline rankoje. Vargšas
Džeridas. Jam, matyt, nepakenčiamai skauda koją, bet jis
stengiasi neišsiduoti. Apgailestaudama ji pagalvojo, kad
Džeridas jau seniai taip kenčia ir kad šlubumas tikriausiai
trukdo jo karjerai. Ponia Dan sakė jai, kad Džeridui reikė­
davo daug vaikščioti prieš atvažiuojant į Fort Vertą.
Laimė, eidama per vestibiulį į svetainę su plačia žemute
stikline, sklidina gintarinio skysčio, mergaitė nieko nesutiko.
Ir kaip tik tuo metu, kai ji uždarė paskui save svetainės
duris, iš savo kambario išėjo ponia Dan.

125
 Džeridas sėdėjo atsilošęs krėsle ir sukandęs dantis iš
skausmo.
Noelė klestelėjo ant grindų greta krėslo, paskleisdama
aplink save sijonus, ir padavė viskio stiklinę Džeridui.
- Dėkui.
Danas vienu mauku ištuštino stiklinę. Noelė pajuto al­
koholio kvapą ir nejučia pagalvojo, kaip apskritai galima
gerti tokio nuodingo kvapo skystį. Viskis dvokė blogiau už
kokį nors tepalą. Džeridas nuleido ranką, ir mergaitė paė­
mė iš jo stiklinę.
Degdama smalsumu, ji padažė pirštą į stiklinės dugną,
kur dar buvo likęs viskio lašelis, ir pakėlė pirštą prie lūpų.
- Oi! - išsiviepusi šūktelėjo Noelė. - Kokia bjaurastis!
Džeridas pažvelgė į mergaitę, jausdamas, kaip po visą
kūną pasklinda maloni šiluma nuo alkoholio, ir nusišypso­
jo pamatęs jos veido išraišką.
- O jūs, pasirodo, užkietėjusi girtuoklė! - paerzino jis.
Pasipiktinusi mergaitė dėbtelėjo į Džeridą.
-N e !
- Duokit man stiklinę.
Noelė grąžino Džeridui stiklinę.
- Dėdė kartą davė man paragauti svaigalų, bet ano gė­
rimo skonis nebuvo toks baisus, - ji mėgino teisintis. - Šiaip
ar taip, ten jautėsi limonado ir medaus skonis.
- Jūsų dėdė gėrė punšą, - paaiškino Džeridas.
Jis raukydamasis atsistojo, bet skausmas jau buvo at­
lėgęs. Džeridas priėjo prie Noelės, kuri vis dar taip pat sė­
dėjo ant minkšto kilimo, paskleidusi aplink sijonus.
- Atleiskit, - pakeldama į jį akis tarė ji su nuoširdžia
užuojauta. - Tikriausiai aš suklupusi labai jus užgavau.
- Gyvenimo negali išvengti be skausmo, - paprastai
atsakė Džeridas. - O aš su juo gyvenu jau ganėtinai ilgai.

126
 „Tikriausiai koja jau seniai jj kankina”, - padarė išvadą
Noelė, nepagalvojusi, kad Džeridas galėjo kalbėti perkelti­
ne prasme.
- Ar galiu dar kuo nors jums padėti? - paklausė ji.
Vyriškis papurtė galvą.
- Nieko nereikia, dėkui. - Džerido žvilgsnis nuslinko
mergaitės figūra, ir vos susitvardė —taip panoro pasiso­
dinti Noelę ant kelių ir čia pat ją paimti. - Kelkitės, dėl Die­
vo meilės, kelkitės, - suirzęs sumurmėjo jis.
- Žinoma. - Mergaitė griebėsi už krėslo alkūnramsčio,
bet susipainiojo sijono padurkuose ir nesąmoningai keik-
telėjo tais pačiais žodžiais, kuriuos ne kartą buvo girdėjusi
tariant savo dėdę. Bet jau kitą akimirką ją sugriebė stiprios
Džerido rankos ir išgelbėjo nuo neišvengiamo kritimo.
Juokdamasis jis padėjo jai atsitiesti.
Ir tik tada ji suvokė, ką pasakiusi.
- Oi! - riktelėjo Noelė pasibaisėjusi ir užsidengė del­
nais skruostus.
Nė žodžio netaręs, Džeridas suėmė mergaitę už pečių
ir tvirtai priglaudėją prie savęs. Su kažkokiu negrabiu švel­
numu jis ėmė čiūčiuoti ją savo glėbyje, pamiršęs net koją
smelkiantį skausmą.
- Oi tu, bjauri mergiote, - sušnibždėjo Džeridas mer­
gaitei į ausį. - Trūks mano kantrybė dar nepadarius iš ta­
vęs tikros ledi.
Noelė aiškiai girdėjo, kaip smarkiai plaka Džerido širdis.
Be to, ji jautė plieninę jo jėgą, ne tokią ryškią per nuotolį, ir
ypatingą kartoką odekolono bei viskio kvapą. Ant savo plau­
kų jautė šiltą jo alsavimą. Dar akimirka, ir ji pati staiga ėmė
jaudintis, be galo panoro prisiliesti prie nuogos vyriškos krū­
tinės. Tačiau bematant atsikvošėjo ir susiraukė, kad tokia
pasibaisėtina mintis galėjo ateiti jai į galvą.

127
 Pajutęs, kaip įsitempė mergaitė, Džeridas kilstelėjo jos
galvą, norėdamas sužinoti, kodėl ji jaudinasi. Jis pažvelgė
į didžiules sutrikusias mergaitės akis ir išgirdo, kaip tankiai
plaka jos širdis.
Pašaipią Džerido veido išraišką kaip vėjas nupūtė, o
akyse žybtelėjo taip seniai tramdomų jausmų liepsnelės.
Jo delnai nuslydo lanksčia mergaitės nugara; net per kor­
setą su banginio ūsais jautėsi jų šiluma ir švelnumas. Mer­
gaitė ėmė tankiai, nelygiai alsuoti. Jos rankos buvo padė­
tos ant plačios Džerido krūtinės, ten, kur po šilkine lieme­
ne baltai švietė ploni batisto marškiniai. Po pirštais Noelė
pajuto aidžius vyro širdies dūžius ir išgirdo nelygų Džerido
alsavimą.
Po kurio laiko jo rankos nusileido žemyn ir liko ant jos
liemens, paskui lėtai nukeliavo aukštyn. Susilaikęs ties jos
pečiais, jis lengvai paglostė nykščių galiukais švelnią odą
tie suknios kaklo iškirpte ir pajutęs, kaip mergaitė suvirpė­
jo, padėjo jos rankas sau ant kaklo.
Noelė norėjo kažką pasakyti, bet Džeridas papurtė gal­
vą, ir mergaitė nebeištarė nė žodžio.
Džerido rankos vėl apsivijo jos liemenį, jis atsargiai pri­
sitraukė mergaitę prie savęs, ir ji jaukiai padėjo galvą jam
ant krūtinės. Jis glaudė ją vis tvirčiau ir atkakliau. Noelė
pajuto, kaip ima degti visas jos kūnas. Dar niekada nebu­
vo patyrusi tokio jaudinančio ir nuostabaus jausmo.
Džeridas įsmeigė žvilgsnį į putlias mergaitės lūpas, bet
tuo metu iš vestibiulio atsklido laikrodžio dūžiai, pranešan­
tys, kad jau pietų metas.
-Tai nedovanotina, - sunkiai išdaužė imdamas atsipei­
kėti Džeridas. - Anksčiau viskio taurė taip nepaveikdavo
manęs. O gal senstant galva dažniau svaigsta.
Jis staigiai atstūmė Noelę nuo savęs ir nustebęs paste­

128
bėjo, kad jos, regis, nė kiek nesutrikdė toks atviras aistrin­
gas apkabinimas. Atvirkščiai, ją greičiau apstulbino jos pa­
čios karštumas. Ji klausiamai pažvelgė j jį.
- Juk jūs to nenorėjote, tiesa? - nuskambėjo tylus jos
balsas.
Džeridas iš visų jėgų sukando dantis ir triukšmingai at­
sikvėpė.
- Jūs mūsų viešnia, - sunkiai ištarė jis.
- Jei būtumėt įžeidęs mane, aš to neslėpčiau, - vos
girdimai atsiliepė mergaitė. - Jūs niekada ir niekuo manęs
neįžeidėte.
- Noele, jūs dar visai vaikas, - griežtai atšovė Danas. -
Jaunutė mergaitė, tiek pat nutuokianti apie vyrus, kiek aš
apie prancūziškas skrybėlaites.
- Na, jeigu mane reikia išmokyti... - Noelė norėjo tęsti
pradėtą frazę, bet apsigalvojo ir sumišusi smarkiai išrau­
do.
Džeridas suprato, ką ji nori pasakyti.
- Ne, - trumpai ištarė jis. - Šito aš jūsų nesirengiu mo­
kyti. Jei norite ko nors išmokti šioje srityje, tepamokys En­
driu. Juk jūsų troškimų objektas - jis, ar ne?
Gana sarkastiški jo žodžiai sukėlė Noelei įniršį. Jis ką
tik įstūmė ją į kvailą padėtį, privertė pasijusti nesmagiai ir
dar daro užuominą, neva ji kariasi jam ant kaklo!
Ji nužvelgė Džeridą naikinančiu žvilgsniu.
- Vadinasi, šito jūs nemokysite manęs, taip? O kodėl
esate toks įsitikinęs, kad aš prašysiu meilės pamokų iš to­
kio seno, lengvabūdiško žmogaus kaip jūs? - drebančia
ranka Noelė pasitaisė išsidraikiusius plaukus.
- Aha, - nusišiepė Džeridas. - Pagaliau išgirdau jus
sakant tiesą.
- Jūs - pasipūtusi menkysta, o ne advokatas! - vis la­

9-1366 129
biau karščiuodamasi pratrūko Noelė. - Jūs tingus silpna­
būdis plunksnagraužys! Va kas!
Vyriškio antakiai iš nuostabos pakilo aukštyn.
- O jūs išties bjauraus būdo, - pastebėjo jis greičiau
nustebęs negu Įsižeidęs.
Noelė garsiai treptelėjo koja.
- Aš neapkenčiu jūsų!
Bet Džeridas tiktai žiūrėjo Į mergaitę, ir melsvose jo aky­
se šokinėjo juoko kibirkštėlės... ir dar kažko, daug giles­
nio.
- Jei būčiau vyras, dabar taip smogčiau! - vis dar karš­
čiavosi Noelė.
- Ir vien dėl to, kad aš jūsų nepabučiavau? - Džeridas
dėjosi nustebęs.
Ji išraudo kaip vėžys.
- Galima pamanyti, kad aš būčiau leidusi... galima pa­
manyti, kad aš norėjau... galima pamanyti!
Džeridas žengė prie jos artyn, ir jam artinantis Noelė
nutilo. Ji stovėjo nejudėdama, jos veidas liepsnojo, ji vos
neverkė nuo užplūdusių jausmų. Ir nors tokia Įsiutusi, No­
elė į Džerido artumą kaip paprastai atsakė kažkokia bejė­
giška ekstaze.
Vyriškis sustojo priešais mergaitę ir apgaubė delnais
švelnų jos veidą, atsargiai kilstelėjo jį ir pažvelgė jai į akis.
- Gal aš per daug apsidraudžiu. Juk mes, šiaip ar taip...
giminaičiai, - tarė Džeridas pasilenkdamas prie jos. - Ir
vargu ar galima manyti, kad būtų kuo nors smerktinas ne­
kaltas bučinys su tolima mano netikro brolio pussesere.
Noelė nejučia suvirpėjo, išgirdusi vyro balse aistringą
intonaciją. Ji mėšlungiškai Įsikibo j jo surduto atlapus. Išsi­
gandusi žiūrėjo į artėjančias Džerido lūpas. Bet paskui jis
staiga apmirė lyg nesiryždamas neįsivaizduojamai arti nuo

130
jos; jam alsuojant ji pajuto netgi kavos kvapą. Džeridas dve­
jojo, ar verta žengti kitą - galutinį, nebegrįžtamą žingsnį.
Tačiau mergaitės veido išraiška išsklaidė visas jo dve­
jones. Ji žvelgė į Džeridą neslėpdama aistros.
- Ak, Džeridai, - staiga silpnai sušnibždėjo Noelė ir
bejėgiškai užsimerkė. - Nesustokite. Prašau, nebeerzin-
kite manęs ir vėl. Man rodos... aš numirsiu, jei jūs dabar
liausitės.
- Man rodos, kad tas pats atsitiks ir man, Noele, - be­
veik suvaitojo jis.
Kai Džeridas kilstelėjo jos veidą ir atsargiai prigludo prie
šiltų jos lūpų, Noelei staiga apsvaigo galva. Ji dar niekada
nebuvo bučiuota vyriškio. Anksčiau tą akimirką ji įsivaiz­
duodavo kupiną švelnumo ir glamonių.Tikrovė pasirodė
kur kas rūstesnė ir netgi šiek tiek bauginanti.
Džerido lūpos mergaitei pasirodė šiurkščios, nuo jo skli­
do viskio kvapas. O pajutusi, kaip primygtinai Džerido lie­
žuvis spraudžiasi pro jos lūpas, Noelė tyliai sudejavo ir ne­
jučia krūptelėjo nuo tokio atviro brovimosi.
Džeridas pajuto mergaitės pasipriešinimą ir atsiplė­
šęs nuo jos lūpų pažvelgė į jos veidą. Minkštos Noelės
lūpos šiek tiek papurto, o akyse šmėžavo greičiau baimė
nei aistra.
- Aš išgąsdinau jus? - švelniai paklausė jis. - Atleiskite
man. Jau seniai... to nebuvo.
Vyriškis vėl palinko prie mergaitės, ir šį kartą jo delnai
meiliai apgaubė jos veidą, o lūpos pasidarė švelnios ir
minkštos.
Ir jai užgniaužė kvapą. Štai dabar, tai, ką darė Džeridas,
kur kas labiau atitiko svajones. Ir vis dėlto prieš akis jai sto­
vėjo Endriu, o ne netikro jo brolio veidas. Bet nuo Endriu
prisilietimo Noelės neapima tokia ekstazė, ir tai ją stebino.

131
 Noelė neįstengė priešintis. Apėmęs pyktis bučiuojan­
čiam ją žmogui vis greičiau nyko. ji tirpo jo glėbyje kaip
vaškas. Tik tada Džeridas atsargiai praskleidė saldžias jos
lūpas, ir jo liežuvis (sprūdo į karštą, kviečiančią jos burną.
Džerido lūpos su Noele darė kažką neįsivaizduojama,
ji duso apimta aistros. Jai derėjo įsiusti, pasipiktinti. Šveisti
tam tipui antausį.
Beregint Džerido rankos nusileido ant Noelės klubų, jis
prisitraukė merginą, ir ją tuojau užplūdo visiškai netikėti
pojūčiai. Pajuto viską užgožiantį džiaugsmą. Ji buvo skaisti,
jauna ir nepatyrusi, bet suprato, ką Džeridas ketina daryti.
Noelė draugavo su ištekėjusiomis moterimis, kurios daž­
nai šnekėdavosi su ja labiausiai šokiruojančiomis temo­
mis.
Mergaitė įsitempė visu kūnu, nes nesirengė leisti Dže­
ridui tokio formalumo, ir įrėmė kumštukus jam krūtinę.
- Ramiau, - sušnibždėjo vyriškis. Jo rankos slystelėjo
aukštyn, apglėbė jos liemenį ir leido jai šiek tiek atšlyti. -
Pažvelkite į mane, Noele.
- Oi, aš... aš negaliu! - beveik sudejavo mergaitė iš-
rausdama iki plaukų pašaknų.
Bet Džeridas kilstelėjo Noelės smakrą, priversdamas
pažvelgti jam į akis
- Dabar žinosite, kas gali įvykti tarp vyro ir moters, ir
kaip greit tai gali atsitikti.
Mergaitė trūkčiojamai atsiduso.
- Vadinasi, jūs padarėte... vien todėl?
Džeridas švelniai paglostė pirštu putloką apatinę Noe­
lės lūpą ir įdėmiai pažvelgė į ją.
- Mudu abu to norėjome, - pagaliau pasakė jis. - Da­
bar mes viską žinome. Bet tokių eksperimentų verčiau ne­

132
kartokime. Juk sakiau: aš neturiu ko jums duoti. Manyje
nebeliko nei meilės, nei vietos meilei.
Noelės ranka neryžtingai siekė Džerido veido. Jis neat-
šlijo, neatsitraukė, ir mergaitė vos liesdama paglostė pirš­
tų galiukais gražią tiesią jo nosį, tankius antakius, aukštus
skruostikaulius, plonas lūpas ir išsišovusį smakrą. Jos pirš­
tai apčiuopė vos juntamus barzdos šerius, nors Noelė žno-
jo, kad tik šįryt Džeridas skutosi. Jai patiko lytėti jį. Nuo
vyriškio kaktos jos pirštai nuslinko prie garbanotų tankių
plaukų.
- Gruodžio mėnesį man sueis dvidešimt metų, - Noe­
lės balsas iš susijaudinimo užkimo. - O jums - trisdešimt
šešeri. Man pasakė Endriu.
Džeridas staigiu judesiu pagavo mergaitės ranką. Jo
akys žvelgė į mergaitę kone priešiškai.
- Mano amžius jums neturi rūpėti. Ir bus geriau, jeigu
pamiršite viską, kas čia atsitiko.
Noelė įdėmiai pažvelgė į šaltas vyriškio akis.
- Mane pirmą kartą pabučiavo vyras, - tyliai prašneko
ji. - Ir aš vargu ar sugebėsiu tai pamiršti.
Džerido veide nevirptelėjo nė vienas raumenėlis. Jis pa­
leido mergaitę.
- O aš tą atsitikimą vargu ar įsidėmėsiu, - ciniškai nusi­
šypsojo jis. - Nesate pirmoji mano bučiuota moteris.
Mergaitė smarkiai užsimojo ranka, bet Džeridas spėjo
sugriebti ją kaip tik tuo metu, kai ji buvo gal per colį nuo jo
skruosto.
Lyg susizgribusi Noelė ištraukė ranką.
- Aš... atleiskite man.
Džeridas tylėjo, gal tik sekundės dalelytę melsvose jo
akyse šmėstelėjo nuostaba. Jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo,
kaip Noelė ima trauktis nuo jo atatupsta.

133
 Noelė negirdėjo nei gramofono adatos brūžavimo, nei
balsų vestibiulyje. Neatplėšdama akių ji žiūrėjo į Džeridą,
ir jos veidas atrodė visiškai sutrikęs.
Džeridas neklausė mergaitės, kodėl ją taip įžeidė tai,
kad ji pasirodė esanti ne pirmoji jo bučiuota moteris. Jis
žinojo atsakymą į tą klausimą. Žinojo jį ir Noelė.
- Mes vėlai susitikome, - pagaliau tarė žemu ir nuo Įtam­
pos paduslėjusiu balsu.
- Bet aš nieko jūsų neprašau, - sušnibždėjo mergaitė.
- O aš nieko ir negaliu jums duoti, - atsakė Džeridas. -
Nieko. - Jis šaltai nusijuokė. - O dabar eikit persirengti
pietums, Noele. Rytoj mes su jumis visa tai jau pamiršime.
Noelė nusisuko drebėdama visu kūnu. Nors Džeridas
tai pasakė, ji jautė, kad šio vakaro taip lengvai nepamirš.
Stabtelėjusi ant slenksčio, mergaitė atsigręžė, dar kartą pa­
žvelgė į Džeridą. Apsivilkęs elegantišku pilku kostiumu, jis
stovėjo toje pačioje vietoje, ir jai atrodė patraukliausias, ga­
lingiausias iš visų jos pažįstamų vyrų. Bet jo figūroje jautė­
si ir kažkokia grėsmė. Ir dabar Noelė pastebėjo, kaip galė­
jo vadinti tą vyrą plunksnagraužiu, minkštabūdžiu. Nė vie­
nas iš jos pažįstamų nebūtų galėjęs pasigirti tokiu tvirtu
kūno sudėjimu ir tokia jėga kaip Džeridas, ypač kai jis sto­
vėdavo ar sėdėdavo prie stalo ir kai jo šlubumas nekrisda-
vo į akis.
Susidūrusi su juo žvilgsniu, Noelė vėl pajuto nepapras­
tą susijaudinimą. Ji greit atidarė duris ir išėjo į vestibiulį.
Širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje, ir mergaitė skubėjo už­
kopti į savo kambarį, kol niekas nepamatė patinusių jos
lūpų ir sutrikusių akių. Ir dabar Noelė galvojo vien apie tai,
kad turės sėdėti prie stalo priešais Džeridą ir apsimesti,
jog tarp jų nieko neįvyko.

134
 7 SKYRIUS

Netrukus iš komandiruotės grįžo Endriu ir iškart pakvietė

Noelę į šokių vakarą. Mergaitė nesijautė itin pasitikinti sa­
vimi po dviejų ar trijų šokių pamokų, bet dabar ji galėjo
apsivilkti tinkamą tokia proga gražią suknią, na, ir daugiau
ar mažiau jau buvo pramokusi, kaip elgtis aukštuomenėje.
Noelė mielai priėmė pusbrolio kvietimą, nors dėl jo ne per
daugiausia nudžiugo. Jai labai patiko Endriu, bet jis visiš­
kai netraukė jos kaip vyras. Ji žavėjosi pusbroliu, tačiau
tas susižavėjimas buvo vien emocinio pobūdžio. Ji niekaip
neįstengė suprasti, kodėl Endriu visiškai nejaudina jos, tuo
tarpu nė kiek nepanašus Į jį Džeridas netgi nekalčiausiu
prisilietimu sukelia jai ekstazę.
Be to, Džeridas, atrodo, nedarė to tyčia. Dabar Noelė
beveik ištisas naktis nebemiegodavo. Nors ir stengėsi, ji
negalėjo pamiršti šiltų Džerido lūpų, negalėjo pamiršti, kaip
svaigo galva nuo jo bučinių. Noelė išsigando savo pačios
aistringumo, tikriausiai Džeridas kaip tik dėl šito atitolo nuo
jos, nes nuo tos nelemtos dienos, kai jiedu šoko valsą, jis
daugiau nebesišnekėjo su ja.
„Nepamiršk, jis per senas tau ir per nuobodus, - įtiki­
nėjo save mergaitė. - Ir ne tokia jau didelė laimė, kai rodo
dėmesį toks nemėgstantis draugijos žmogus kaip Džeri­
das” Bet tuojau pat Noelei imdavo degti lūpos, paskui -
visas kūnas, ir ji nenorom prisimindavo kupinus aistros švel­
nius Džerido bučinius.
Ją šiek tiek trikdė nenumaldomas potraukis tokiam
žmogui kaip Džeridas Danas, juk jis, regis, visiškai ja nesi­
domi ir net pats be jokių užuolankų šitai jai pasakė. Nuo
paskutinės jų pamokos jis kalbėdavosi su ja tik būtinai pri­

135
reikus, stengdamasis neliesti asmeniškų temų. Jis buvo
mandagus, bet šaltas.
Endriu taip ir nepastebėjo brolio ir pusseserės elgesy­
je ko nors įtartina, tačiau Džerido vis tiek pasiteiravo, kodėl
šis leido palikti Noelei namie katiną. Vėliau šią aplinkybę
jis priskyrė brolio keistenybėms ir jo sprendimą aiškino tuo,
kad namie esama pelių, nors anksčiau niekada nebuvo jų
pastebėjęs nei kambariuose, nei virtuvėje.
Tuo tarpu kačiukas kasdien gražėjo. Noelė jj išmaudė
ir iššukavo kailiuką, ir netrukus rastinukas virto gražiu, ne­
rūpestingu namų numylėtiniu. Ponia Peit katiną laikė virtu­
vėje irgerai jj šėrė, naktį jis miegodavo patogioje medinėje
dėžėje, o prireikus laukan išeidavo pro tarnų duris.
Noelė irgi šiek tiek pasitaisė, jai tiko Čionykštis gyveni­
mas. Vakarais ji skaitydavo poniai Dan ir vykdydavo įvai­
rius smulkius pavedimus. Kiek likdavo laiko, padėdavo
tiems, kam prireikdavo pagalbos, daugiausia spausdinda­
vo Endriu. Visi namie jau seniai suprato, kad mergaitė mo­
ka dirbti kiekvieną darbą ir dirbti nevengia.
Net Endriu, kurį kasdien vis labiau domino jaunoji Dže­
niferė Bil, turėjo pripažinti, kad Noelė puikiai adaptavosi jų
namuose. Na, jei tik jam pavyktų įtikinti mergaitę nesivilkti
to siaubingo kombinezono, skirto darbui sode ir prie gėlių
lysvių! Nors ponia Dan darė pastabas, pusseserės elge­
sys vis dar vertė Endriu nerimauti. Retsykiais kaimynai pa­
matydavo jų sode Noelę su išpurvintu kombinezonu, ji su­
kiodavosi tarp lysvių su kauptuku rankose, ir jie nepraleis­
davo progos įgelti dėl to namų šeimininkei. O Endriu dėl tų
apkalbų išties nerimavo.
- Tos kelnės pernelyg aptemptos, ir ji dar pasiraitoja
jas kone iki kelių, - nepatenkintas kalbėdavo jis senelei. -

136
Argi moteriai galima taip rengtis! Privalai pasikalbėti su ja
apie tai!
- Aš mėginau, - rimtai atsakė ponia Dan. - Bet ji tik
šypsosi ir linkčioja galvą sutikdama, o vos tik Henris bent
kiek apleidžia lysves, bematant puola iš namų su kauptu­
ku rankose.
- Gal sodininkas pamiršta savo pareigas, juk jis, man
regis, itin mėgsta išgėrinėti, - pastebėjo Endriu.
Senutė atsiduso.
- Taip, aš žinau. Aš jau norėjau prašyti Džeridą pasikal­
bėti su juo ta tema.
- Aš pats pasišnekėsiu su Henriu, - pasitikinčiu tonu
pareiškė Endriu. - Juk aš, šiaip ar taip, kurj laiką buvau
likęs namų šeimininku, kol mano netikras brolužis dykinė­
jo Niujorke!
Ponia Dan atsigręžė j anūką.
-Tavo vietoje būdama, - patarė ji, - šitaip apie Džeridą
nekalbėčiau. Juk tu beveik nieko apie jį nežinai.
Endriu kreivai šyptelėjo.
- Džeridas - miesto lepūnėlis, dabita, advokatėlis. Vi­
sai nenustebau sužinojęs, kad jis nukrito nuo arklio ir susi­
laužė koją. Kas kita - aš, juk išmokau išsilaikyti balne dar
vaikystėje.
Ponia Dan vos susilaikė neatsakiusi atžariais žodžiais,
kurie taip ir sprūdo nuo liežuvio. Ji nieko nenorėjo pasako­
ti jaunuoliui apie Džerido praeitį. Vyresniojo jos anūko gy­
venimas gali dar labiau susikomplikuoti, jei iškils viešumon
kai kurie faktai iš jo praeities, tuo senutė neabejojo.
- Noelė penktadienį eina su manim į šokių vakarą, kurį
rengia Labdaros draugija, - vėl prašneko Endriu. - Ar pri­
sidės! prie mūsų?
- Rengiausi ten apsilankyti. Bet norėčiau, kad su jumis
važiuotų ir Džeridas. Nuo to laiko, kai atidarė advokatų kon­

137
torą, jis beveik visai nesiilsi, dirba praktiškai ištisą dieną.
Tik įsivaizduok: pastaruoju laiku mes su juo susitinkame
tiktai prie stalo, ir tai ne visada.
Endriu norėjo pastebėti visai nesikremtąs nematyda­
mas to paniurėlio garbingoje šeimininko vietoje prie stalo,
Endriu stalo. Bet jis tik nusišypsojo.
- Be abejo, jis pernelyg užsiėmęs. Kad čia jo praktika
imtų sektis, reikės laiko. Juoba kad jis pripratęs dirbti su
daug gausesniu klientų kontingentu.
- Nekalbėk taip,Endriu, aš girdėjau, kad Džeridas jau
dabar nestokoja klientų.
- Neabejoju, kad tie gandai gerokai perdėti, - atsainiai
ranka numojo jaunuolis. Jis žvilgtelėjo į savo kišeninį laik­
rodį ir spragtelėjo dangtelį. - Na, man laikas. Turiu susitikti
su kai kuo. Ar tau ko nors atnešti?
- Ne, mano brangusis. - Ponia Dan nusišypsojo. - Tu
toks geras man , Endriu. Na, kodėl judu su Džeridu tokie
skirtingi? Jei būtumėt užaugę bent kiek panašūs vienas į
kitą!
- Aš - kadrinis karininkas ir ištvėriau visą karą, - primi­
nė senelei Endriu. - Ir vargu ar galima mane lyginti su mies­
to inteligentėliu - advokatu. - Endriu trumpai nusikvatojo
patenkintas savimi. - O apskritai mudu su Džeridu neblo­
gai sutariam.
- Ir vis dėlto...
Jaunuolis pasilenkė ir pakštelėjo poniai Dan į raukšlėtą
skruostą.
- Aš greit sugrįšiu.
Jis žvilgtelėjo pro langą. Kieme už namo Noelė su
kauptuku rankose, apsivilkusi savo nepamainomąjį kom­
binezoną, kuo ramiausiai darbavosi sode, visų kaimynų
matoma.

138
 - Prašau, pasišnekėk su Noele, - nepatenkintas pasi­
raukė Endriu.
- Pasišnekėsiu.
- Dėkui.
Žengęs prie išėjimo, Endriu vos nepargriovė Džerido.
- O kodėl., tu šiandien toks ankstyvas? - nustebęs pa­
klausė Endriu.
Džeridas piktai dėbtelėjo į brolį.
- Tu skubi, ar ne?
Endriu nervingai pasimuistė dairydamasis į šalis.
- Panelė Bil prašė, kad nuvežčiau ją į vieną vietą. Jos
tėvas kažkur išvažiavo, o samdytų karietų ji negali pakęsti.
Džeridas nemirksėdamas žiūrėjo į Endriu akis.
- O man atrodė, kad tau daug labiau patinka mūsų
Noelė.
Jaunuolis sumišęs nudelbė akis.
- Taip, tai tiesa. Bet, tiesą pasakius, Džeridai, atsiradus
Noelei, tik prisidėjo rūpesčių. - Nuo brolio veido išraiškos
Endriu pasijuto šiek tiek nejaukiai. - Atleisk, aš skubu.
Džeridas dvejojo. Bet jau kitą akimirką jis žengtelėjo į
šalį praleisdamas brolį ir nulydėjo šį naikinančiu žvilgs-
niu.Tik pamanykit, jam prisidėjo rūpesčių! Kaip vis dėlto
neteisinga, kai tokia jauna ir graži mergaitė turi priklausyti
nuo žmogaus, kuris jai patinka.
Džeridas įėjo į svetainę, kur sėdėjo jo senelė, ji atrodė
kažko susimąsčiusi.
- Endriu vėl prašė manęs, kad pasišnekėčiau su Noe­
le, - susikrimtusi tarė ji, - apie jos darbą sode. Džeridai,
gal su mergaite vertėtų pasikalbėti tau? Juk Endriu iš tikrų­
jų teisus, jai derėtų elgtis apdairiau.
Advokatas sviedė skrybėlę ant pakabos ir gūžtelėjo pe­
čiais.

139
 - Manau, kad tai vargu ar padės, Noelė pernelyg mėgs­
ta kapstytis žemėje.
- Taip, bet kam tas kombinezonas, - suniurzgėjo senu­
tė. - Kaip matau, tu irgi niekini įsigalėjusius papročius, ma­
no berniuk, - pridūrė ji. - Patikėk, aš geriau už tave pažįstu
moteris. Vienas neatsargus žingsnis lengvai gali priversti
žengti kitą žingsnį. Ir labai nenorėčiau rizikuoti Noelės re­
putacija, kol ji gyvena čia, mūsų globojama.
- Gerai.
Džeridas išėjo iš namo pro užpakalinį priebutį. Lazdos
jam praktišai nebereikėjo. Jo koja gijo gana neblogai, nors
jis šiek tiek dar šlubavo. Bet Džeridui patiko jausti delne vė­
sią sidabrinę vilko galvos pavidalo lazdos buožę. Be to, su
lazda Džeridas galėjo labiau pasitikėti savimi. Ginklo jis ne-
besinešiojo, bet lazda prireikus visai galėjo jį atstoti. Vyriš­
kis pats nusijuokė iš savo užgaidos. Po to įvykio Naujojoje
Meksikoje jis tapo daug atsargesnis, ypač Noelės atžvilgiu.
Keista, bet juo labiau jis vengė jos, juo labiau jinai jį traukė.
Džeridas surado ją prie pomidorų lysvės, įnikusi ji juos
ravėjo. Nebe už kalnų buvo vasara, oras labai atšilo, ir No-
elei buvo karšta net su paraitotomis iki kelių kelnėmis. Dže­
ridas nesąmoningai ėmė gėrėtis dailiomis merginos blauz­
domis. Tuo metu buvo laikoma, jog nepadoru šitaip aukš­
tai atidengti kojas, bet Džeridas turėjo sau prisipažinti, kad
jam patinka žiūrėti į Noelės kojas. Iš aukštos jos šukuose­
nos buvo išsipešiojusios plonos auksinės plaukų sruoge­
lės. Ji visa buvo išsipurvinusi - nuo grakščių delnų iki pa­
raitotų kelnių. Tačiau net šitokia Noelė Džeridui atrodė gra­
ži. Pasirėmęs lazda, jis neatitraukdamas akių žiūrėjo, kaip
gracingai juda mergaitė, kaip gražiai išsilenkia jos kūnas,
kai ji siekia pomidorų sodinukų, kokios gražios baltos jos
kojos...

140
 Pajutusi, kad kažkas j ją žiūri, Noelė liovėsi dirbusi ir
atsitiesė. Ji atsisuko ir pastebėjusi Džeridą taip arti, neju­
čia krūptelėjo. Jos ranka konvulsiškai griebė už palaidinu­
kės kaklo iškirptės, išpurvindama baltą audinį.
- Aš jus išgąsdinau? - ramiai paklausė Džeridas. - At­
leiskit.
Noelė nuleido ranką, nepastebėdama suteptos palai­
dinės.
- Jūs norite nubausti mane?
Vyriškis nustebęs kilstelėjo antakius ir vos pastebimai
šyptelėjo.
- Visi kažkodėl taip apie mane galvoja...
Nepatenkinta mergaitė suraukė nosytę.
- Niekada netapsiu tikra ledi, - pasiskundė ji. - Man
patinka kapstytis žemėje, sodinti daržoves ir ravėti lysves,
o sijonas tiktai trukdo. Gal ledi taip ir nesielgia, tačiau argi
galima triūsą prie Dievo sukurtos žemės vadinti gėdingu?
Džeridas ir pats nežinojo, ką atsakyti į šį klausimą, to­
dėl nieko ir neatsakė. Jis žengtelėjo prie jos arčiau, atrodė
labai gražus, apsivilkęs elegantišku tamsiai mėlynu kos­
tiumu ir baltais kaip sniegas marškiniais su kaklaraiščiu.
Jo žvilgsnis stabtelėjo prie Noelės darbinio kombinezono.
- Svarbu ne tiek tai, ką jūs darote, kiek jūsų drabužiai,
Noele, - pastebėjo jis lengvai paliesdamas lazda kombi­
nezono klešnę. - Jūs išsipurvinote kojas.
- Galėsiu nusiplauti jas, - nepatenkintu tonu atšovė No­
elė.
- Noele, jūs tikra maištininkė, - priekaištingai tarė Dže­
ridas. - Ramybės drumstėja. Nejaugi jums nė kiek nesvar­
bu jūsų reputacija?
- Bet aš nieko blogo nedarau, - liūdnai paprieštaravo ji
žiūrėdama vyriškiui į akis.

141
 Jis žiūrėjo Į ją taip atidžiai ir švelniai, kad jai net šiurpu­
liukai nubėgo nugara. Ji neleido sau prisiminti tos dienos,
kai Džeridas taip aistringai bučiavo ją.
- Ledi viešai nerodo savo kojų, - atsargiai pastebėjo
Džeridas.
- O džentelmenai nesikeikia girdint ledi, - atkirto mer­
gaitė prisiminusi barnį su Džeridu prieš kelias savaites.
Vyriškis nelinksmai nusijuokė.
- Argi aš sakiau, kad esu džentelmenas?
Noelė nusipurtė nuo kombinezono prilipusius žemės
grumstelius.
- Ne, bet ir aš juk nesakiau esanti ledi. - Paniurusi ji
paplekšnojo sau per koją. - Ak, Džeridai. Aš nepataisoma.
Niekada neišmoksiu, kaip dera elgtis aukštuomenėje, man
patinka daryti tai, ko netoleruoja kilmingos ponios...- mer­
gaitė prikando apatinę lūpą. - Juk Endriu paprašė, kad
pakalbėtumėt su manimi, tiesa? Prieš dvidešimt minučių
mačiau, kaip piktai jis žvilgčiojo į mane pro langą. Aš jam
neganėtinai gera, - jos balse buvo girdėti ašaros.
- Ne, manęs prašė pakalbėti su jumis mano senelė, -
paprieštaravo Džeridas neapkęsdamas savęs už tai, kad
yra priverstas ginti Endriu. - Ji nerimauja. Atrodo, kad kai­
mynai vėl ėmė plepėti, - šaltai pridūrė jis.
Pasipiktinusi mergaitė tėškė kauptuką į žemę.
- Tik pažiūrėkit, kokia gera čia dirva, - jos balsas skam­
bėjo liūdnai. - Kokia trąši ir derlinga. Joje gali išaugti pui­
kiausios daržovės. - Mergaitė pakėlė akis į Džeridą. - O
Henris girtauja, - staiga pasakė ji. - Ir neturi laiko rūpintis
tais augalais.
- Aš pasikalbėsiu su Henriu, ir jeigu jis vis dar bus nu­
siteikęs gerti, rasiu ką nors kitą į jo vietą.
- Tiesa? - gyvai paklausė Noelė.

142
 Advokatas sunkiai atsiduso.
- Kad nors kaip sušvelninčiau padėtį, griebsiuos ir šito.
Kad tik apie jus ir prakeiktąsias jūsų daržoves nepliaukštų
liežuviais, Noele!
Mergaitė giedrai nusišypsojo.
- O jūs juk irgi mėgstate daržoves. Aš pastebėjau, kad
prie stalo mieliau valgote jas negu mėsą... beveik visada. -
Kai Noelė pagaliau suvokė, ką pasakiusi, jos balsas virp­
telėjęs nutrūko.
- A! Tai jūs stebite mane? - kandžiai pasidomėjo Dže­
ridas.
Noelė užsiplieskė raudoniu.
- Mat dar ko! - šūktelėjo ji stengdamasi pasiteisinti.
Džeridas lėtai pakraipė galvą.
- Jums tik taip pasirodė. Įdomu, kodėl turėčiau stebėti
jus? - karštai neigė mergaitė. - Juk patys sakėte, kad man
patinka Endriu. Jis kariavo, be to, jis toks protingas, jaučia
atsakomybę, energingas.
Džeridas linktelėjo galvą. Prisimerkęs jis ilgai žiūrėjo į
Noelę, kol jos skruostai dar labiau užsiliepsnojo, o plačiai
atmerktose žaliose akyse šmėstelėjo baimė.
- Endriu turi visa, ko trūksta man, - ramiai atsakė Dže­
ridas. - Ir aš visai nesistebiu, kad kraustotės dėl jo iš pro­
to. Bet būkite atsargi, Noele. Vyras, kuris nori vien pakeisti
jus, vargu ar galės pasiūlyti jums ką nors konkretaus.
- Aš ir pati mielai pasikeisčiau į gera. Endriu neturi rau­
donuoti dėl manęs: labai to nenorėčiau. Šiaip ar taip, ne
jūs galite žinoti ir mokyti mane, kaip dera elgtis padoriai
moteriai, sere.
Džeridas abejingai numykė, bet neprieštaravo.
- Gal jūs ir teisi. Man, pavyzdžiui, jūs ir kauptuką nusi­
tvėrusi... patinkate. - Jis nesislėpdamas nužvelgė Noelės

143
kojas, ir ji vėl išraudo. Džeridas atsitiesė. - Bet dėl senelės
ramybės prašyčiau segėti sijonais ir palikti darbą sode tar­
nams.
Mergaitė atsiduso.
- Gerai, aš pasistengsiu.
Vyriškis įdėmiai pažvelgė į nuliūdusį Noeles veidą.
- Endriu sakė, kad penktadienį einate su juo į Labda­
ros draugijos rengiamą šokių vakarą.
- Taip. - Mergaitė pasitaisė šukuoseną. - Ir aš būtinai
ten ką nors pargriausiu!
Džeridas tiktai nusišypsojo, išgirdęs tokį karštą pareiš­
kimą.
- Endriu pasirūpins, kad nieko neiškrėstumėt, - rami­
no jis Noelę.
Ji pakėlė į jį akis.
- O jūs eisite į vakarą?
Džeridas dvejojo.
Verčiama kažkokios jai nežinomos jėgos, Noelė prisiar­
tino ir pažvelgė jam į akis.
- Prašau jus.
Džeridas konvulsyviai sučiaupė lūpas, ir po primerkto­
mis jo blakstienomis šmėstelėjo keista išraiška, privertusi
mergaitę žengtelėti atatupstą.
- Visai nebūtina dėtis tokiam piktam, - pradėjo N oelė-
Pastaruoju metu jūs tiek daug dirbate. Aš manau, kad trum­
pas poilsis jums nepakenks.
- Tokio poilsio man nereikia, - suniurzgėjo jis. - Be to,
aš neketinu maišytis po kojų vietos matronoms, kurios at­
virai ieško jaunikių savo dukterims.
- Bet jūs juk jau įmetėjęs, - naiviai pasakė mergaitė ir
skaisčiai išraudo. - Nors ne, ne visai, žinoma, įmetėjęs...
Jūs pernelyg dažnai primenate man tą trūkumą, -

144
tarė Džeridas po užsitęsusios pauzės. - Tačiau kartais am­
žius gali būti greičiau teigiama savybė negu trūkumas.
- Sere!
Džeridas tylėjo. Jis tik žiūrėjo prisimerkęs į Noelę ir ne­
nukreipė nuo jos žvilgsnio tol, kol ji suvokė jo žodžių pras­
mę ir suglumo.
- Sere!
Džeridas kietai sučiaupė plonas lūpas.
- Nereikėjo man šito sakyti, - pagaliau tarė jis greičiau
pats sau. - Atleiskite man, Noele.
- O jūs, pasirodo, ištvirkęs! - nelauktai šūktelėjo ji.
Nustebęs Džeridas kilstelėjo antakius.
- Juk jūs pati sakėte, kad aš jau įmetėjęs. Vargu ar gali
vyras, sulaukęs mano metų, šio to nepatirti... gyvenime.
Mergaitė mėšlungiškai stvėrėsi už kombinezono juos­
mens.
- Kaip drįstate kalbėti man tokius dalykus?
- Ar ne per daug piktinasi jaunoji moteris, atvirai de­
monstruojanti sode savo kojas?
Apatinė Noelės lūpa sudrebėjo.
- Pone Danai!
- Viskas, viskas. - Jis kilstelėjo ranką. - Bet prašau jus:
meskit tą kauptuką! Senelė tikrai mane užgrauš, jei apvil-
siu jos lūkesčius ir šį kartą.
Nepatenkinta mergaitė išsiviepė.
- Džeridai, kartais jūs tiesiog išmušate mane iš vėžių.
Džeridas nusišypsojo, jo akyse žybtelėjo vylingos ki­
birkštėlės.
- Kalbate visai kaip suaugusi, Noele, - pasakė jis. - Ir
vis dėlto jūs dar jauna. Labai jauna.
Džeridas kažkaip keistai pasižiūrėjo į mergaitę. Ir ji iš­
kart pajuto, kaip ima degti jos kūnas nuo jo žvilgsnio. Bū­

K>—1366 145
dama greta to žmogaus, Noelė jausdavo bejėgiškumą. Į
galvą imdavo lįsti kvailiausios, visiškai beprasmiškos min­
tys. Ji nuolat turėdavo priminti sau, kad Džeridui ji nerūpi ir
kad jai patinka anaiptol ne jis, o Endriu. Kodėl ji visiškai
pamiršta visa tai, kai Džeridas taip prie jos prisiartina? Ko­
dėl jis, vien jis turi tokią galią jai?
- Gruodžio mėnesį man sukaks jau dvidešimt metų, -
nepriklausomai atsakė ji.
- Tiek daug? Būtinai atšvęsim tą įvykį. - Džeridas pa­
žvelgė į dangų. Niaukstėsi. - Eime, Noele. Bijau, kad mū­
sų nepermerktų lietus.
- Betgi kauptukas...
- Palikit jį, - suirzęs tarė Džeridas, tačiau mergaitė vis
vien pasilenkė, pakėlė kauptuką ir nunešė jį į nedidelę pa­
šiūrę, kur buvo laikomas sodo inventorius. Tik tada ji pri­
ėjo prie jo.
Nuo rūstaus Džerido žvilgsnio Noelė nejučia susigūžė
ir susinėrė pirštus prispausdama juos prie liemens. Namo
jie grįžo tylėdami.
- Juk jums patinka nepaisyti mano pamokymų, ar ne? -
pagaliau pasakė vyriškis.
- Atleiskit, bet man atrodo, kad jums patinka įsakinėti.
- Noelė įdėmiai pažvelgė į Džeridą. - Ar esate tikras, kad
niekada netarnavote armijoje?
- Buvo metas, kai tarnavau Teksaso raitosios policijos
karininku, - nelauktai pats sau atsakė vyriškis, - netoli El
Paso.
Noelė sustojo kaip įbesta.
- Bet... niekas apie tai nekalbėjo!
Džeridas irgi sustojo ir pasisuko į mergaitę. Šviesios
melsvos jo akys liūdnai žvelgė į Noelę.
- O apie tai niekas ir nežino, išskyrus senelę. Jai aš

146
galiu išsakyti viską. Ji su mano motina atsikraustė gyventi
į Fort Vertą, tuo tarpu aš likau... Šiaurėje. Apsistojęs El Pa­
se, kurį laiką tarnavau raitojoje policijoje. Po kelių mėnesių
sunkiai susirgo mano motina. Jai mirus, iškeliavau į Har­
vardą studijuoti teisės. Šitam reikalui motina paliko man
šiek tiek santaupų.
- O Endriu tėvas?
- Jisai - ne. Jis mirė metais anksčiau už mano motiną.
Endriu tėvas karo tarp valstijų metu taip pat tarnavo armi­
joje. Jis išėjo į atsargą išsitarnavęs pulkininko laipsnį.
- Kaip įdomu! O jūsų tėvas?
Džerido veidas tapo neperprantamas.
- Aš niekada nekalbu apie praeitį. Ir to, ką jums dabar
papasakojau, nežino net Endriu.Mudu su juo susitikome
tik po motinos laidotuvių.
Vyras pasisuko ir uždėjo ranką ant varinės durų ranke-
nos.Mergaitė uždėjo ranką ant jo rankos, bet Džeridas nu­
bloškė ją ir atsigręžęs nudelbė Noelę tokiu triuškinančiu
žvilgsniu, kad jai kvapą užgniaužė.
- Aš... atleiskite, - šūktelėjo ji nesitikėjusi tokios aki­
vaizdžios antipatijos.
- Niekada nelieskite manęs, - jo balse suskambėjo me­
talas. - Niekada, girdite?
Mergaitė atšlijo nuo jo, iš nustebimo ir nuoskaudos iš­
plėtusi akis.
Trūkčiojamai atsidusęs Džeridas atidarė duris, kažką
burbtelėjo savo panosėje ir skubiai nužingsniavo į kabine­
tą. Nuo švelnios Noelės rankutės prisilietimo išgaravo vi­
sas jo ryžtas nekreipti į ją dėmesio. Po bučinio svetainėje
Džeridą nesulaikomai traukė Noelė. Būdamas greta jos,
tabai jaudindavosi. Bet jis puikiai suprato niekada nenu­
malšinsiąs alkio, kurį jam sukėlė ta mergina, o mintys apie

147
ją tik trikdė ir gadino nuotaiką. Tuo metu, kai Noelė palietė
jo ranką, jj staiga nusmelkė geismas. Džeridas niekada ne­
sitikėjo, kad jam taip galėtų atsitikti. Jis suprato: jei tuo metu
ji dar arčiau prieitų, jis nebeįstengtų tvardytis. Padariniai
būtų nebeatitaisomi. Bet jinai juk susižavėjusi Endriu, vi­
siškai ne juo. Viešpatie, kada gi pagaliau jis tai įkals sau į
galvą?
Vyriškis smarkiai trenkė kabineto duris. Noelė atsargiai
praėjo pro šalį ir greitais žingsniais sugrįžo atgal, prie laip­
tų. Pro praviras svetainės duris mergaitę pastebėjo ponia
Dan ir pasišaukė.
Nuo senelės žvilgsnio neprasprūdo tai, kad Noelės vei­
das visas liepsnoja, o akys pilnos ašarų.
- Tave Džeridas įžeidė? - užjaučiamai paklausė ponia
Dan. - Atleisk man, Noele. Aš tik norėjau apsaugoti tave
nuo tolesnių apkalbų. Žinoma, aš pati privalėjau pasišne­
kėti su tavim. Atleisk, jei Džeridas kuo nors tave įskaudino.
- Jis tik pažadėjo pakontroliuoti, kaip Henris dirba, -
patikino senutę Noelė. - Atleiskite man, aš pridariau jums
tiek rūpesčių! Tikrai apgailestauju. Aš tiek daug ko dar ne­
žinau.
- Labai noriu padėti tau mokytis gyvenimo išminties,
kad išvengtum kančių, atitekusių mano daliai, - tyliai, pa­
sakė senoji moteris. - Kas jau kas, o aš, mano mergyte,
apkalbas patyriau savo kailiu. Žodis gali sunaikinti žmogų.
- Aš būsiu apdairesnė ir atsargesnė, - pažadėjo Noe­
lė. - Aš branginu jūsų svetingumą ir labai nenorėčiau be
reikalo kelti jums rūpesčių. - Mergaitė patylėjo. - Ponia
Dan, jei norite, aš sugrįšiu pas savo dėdę.
Senutė išėjo paskui Noelę į vestibiulį.
- Mano brangioji, išvažiuodama dabar, kai prie tavęs
taip prisirišau, tu tik nuliūdintum mane, - nuoširdžiai prisi­

us
pažino ji. - Aš nenorėjau tavęs įžeisti. Bet, matai, mūsų
kaimynų pernelyg ilgi liežuviai, o aš tikriausiai per jautriai
reaguoju į tokį perdėtą domėjimąsi mumis.
- O aš tiktai pridedu jums rūpesčių, - sielvartingai pri­
dūrė Noelė ir nusišypsojusi pabučiavo senąją moterį į
skruostą. - Atleiskite man. Pasistengsiu pasitaisyti. O Dže­
ridas. .. jis niekuo manęs neįžeidė, - pridūrė ji. - Tiktai mu­
du šiek tiek pasiginčijome. Jis labai keistas žmogus.
- Taip. Bet jis geras tiems, kuriuos myli.
„Manęs šitai tikrai neliečia, - sielvartingai pagalvojo
Noelė. - Juk man geras jis būna itin retai, o ypač pasta­
ruoju metu”

Rengdamasi į šokių vakarą, Noelė apsivilko puošniau­

sią tamsiai mėlyno šilko suknią, papuoštą baltais nėriniais,
atlasu ir sidabrinėmis sagutėmis. Ji kitaip susišukavo plau­
kus, sugarbanojusi juos žiedais ir ties sprandu surišusi to­
kia pat tamsiai mėlyna, kaip ir suknia,juosta. Noelė nelaikė
savęs gražuole, bet atrodė labai patraukli. O nauji juodi
bateliai ir gražus aksominis apsiaustas su gobtuvu puikiai
papildė jos apdarus.
Ponia Dan apsivilko juodo aksomo suknia su juodo at­
laso apdaila ir atrodė labai elegantiška. Noelė negalėjo akių
atplėšti nuo Endriu, kuris su tamsiu smokingu buvo nepa­
kartojamas. Nusišypsojęs pusseserei, vieną ranką pasiūlė
jai, o kitą ištiesė senelei.
- Atrodo, kad šiandien gausiu vienas lydėti dvi gražias
damas. - Endriu prajuko. - Džeridas pasiliko dirbti iki vėlu­
mos.
Niekam pasaulyje, netgi pati sau Noelė nieku gyvu ne­
būtų prisipažinusi, kaip ją nuliūdino pusbrolio žodžiai.

149
 - Gal jis atvažiuos vėliau, - nerūpestingai tarė ji, - Juk
vakaras tik prasideda.
- Galbūt, - sutiko Endriu. - Nors tokie nuobodūs žmo­
nės kaip mano broliukas į vakarėlius nevaikšto. Na, eime?
Endriu padėjo ponioms susėsti j laukiančią karietą ir
visą kelią linksmino jas pasakojimais apie savo karo ben­
dražygius.
Šokių salė buvo gražiai išpuošta popierinių ir gyvų gė­
lių girliandomis. Orkestras griežė valsą, o susirinkę j vaka­
rą svečiai, daugiausia vietos aukštuomenė, neskubėdami
gurkšnojo punšą, valgė sumuštinius ir kalbėjosi apie da­
bartinės visuomenės ydas ir būdus, kaip jas pašalinti.
- O aš maniau, kad po šokių bus vakarienė, - per vie­
ną šokį nusivylęs pasiskundė Endriu švytinčiai Noelei. -
Aš tikrai mirsiu iš bado.
Šiek tiek buvo išalkusi ir Noelė, bet apie tai ji nekalbė­
jo. Incidentas su Džeridu visiškai atėmė jai apetitą ir ji jau
kelias dienas beveik nieko nevalgė. Bet dabar, šokdama
su Endriu, jautė, kaip taisosi nuotaika. Suknia puikiai jai
tiko, ir mergaitė jau ne kartą pajuto į ją atkreiptus susižavė­
jusius žvilgsnius. Visi apie ją kalbėjo vien gerus žodžius, ir
Endriu pastebėjo, kad vyrai, neslėpdami susidomėjimo,
žvilgčioja į jo pusseserę. Nors ir keista, bet tai tik paakino jį
patį taip susidomėti Noele, kad žavioji panelė Bil, atvykusi
į vakarą su turtingu jaunuoliu iš Dalaso, net ėmė svaidyti į
Endriu piktus žvilgsnius.
Noelė susidomėjusi stebėjo priešiškai nusiteikusią gra­
žuolę. Panelė Bil atrodė jai labai dailutė, kur kas gražesnė
už ją pačią. Bet Endriu nesislėpdamas ignoravo merginą,
ir visi tai pastebėjo.
- Akivaizdu, kad panelė Bil įsižeidė, - pastebėjo Noelė
sukdamasi su Endriu valso sūkuryje.

150
 - Tiesa? - perklausė jaunuolis stengdamasis atrodyti
abejingas.
O iš tikrųjų jį tai sujaudino, nes iki šios dienos jis gra­
žuolei visaip rodė kraustąsis dėl jos iš proto. Panelė Bil
atrodė jam esanti visuotinio dėmesio išpaikinta princesė.
Endriu sąmoningai nepaprašė, kad panelė Dženiferė leis­
tųsi palydima į vakarą, nes norėjo patikrinti jos jausmus.
Bet rezultatas pranoko visus lūkesčius. Panelė Bil, be abe­
jonės , pavyduliavo, ir Endriu savimeilę paglostė tai, kad jo
palankumo siekia iškart dvi gražutės merginos.
Panelė Bil buvo neginčijamai labai graži, o Noelę jautei
esant gundančią ir aistringą. Endriu ranka, padėta ant pus­
seserės liemens, nedarė jokių judesių, bet visą laiką šok­
damas su Noele jis jsivaizdavo ją nuogą ir galvojo apie tai,
kaip tikriausiai malonu būtų glamonėti nedidukes standžias
jos krūtis. Nuo tokių minčių jam svaigo galva. Be abejo­
nės, Noelė žadino jam geidulius.
Todėl Endriu ir teikė jai pirmenybę, nešiojo merginai pun­
šo, mažų pyragaičių ir nė per žingsnį nuo jos nesitraukė. Šo­
kių pertraukų metu jie sėdėjo tolimame salės gale, ten, kur
buvo pastatyta kėdžių eilė, ir jis pasakojo jai savo nuotykius
užsienyje. Noelė niekada nesusimąstydavo apie ta i, kad En­
driu visiškai nesidomi nei jos praeitimi, nei ateitimi, nei ap­
skritai jos gyvenimu. Jis nieko jos neklausinėdavo, nesitei-
raudavo nei apie namus, nei apie šeimą. Endriu apie ją žino­
jo visai nedaug ir, atrodo, jam tos informacijos pakako.
Noelė nejučia lygino Endriu su Džeridu. Danas, regis,
jau žinojo kiekvieną jos gyvenimo smulkmeną. Nors ir ne­
rodydamas akivaizdaus susidomėjimo ja, jis žinojo apie ją
daugiausia iš visų namiškių. „Maža to, - liūdnai pagalvojo
mergaitė, - jis negali pakęsti net mano prisilietimo” Ir ko
čia stebėtis, kad Džeridas neatėjo į šį vakarą. Ji kažkuo
atstūmė jį nuo savęs, Noelė tai suprato, bet nežinojo kuo.

151
 - Šiandien tu labai susimąsčiusi, mano brangioji, - pa­
stebėjo Endriu, kai mergaitė baigė gerti savo punšo taurę.
- Atleisk, - šypsodamasi atsakė Noelė. - Aš tik klau­
sausi muzikos, - pamelavo ji.
- Šauniai griežia, ar ne? Bet mūsų pulko orkestro šie
muzikantai nenurungtų, - didžiuodamasis pasakė Endriu.
- Jei išgirstum, kaip griežia mūsų kareivos! Aš taip ilgiuosi
karo tarnybos, Noele. Civilinis gyvenimas - visai kas kita.
- Kodėl gi metei tarnybą? - pasiteiravo mergaitė.
- Bet juk taikos metu armija praktiškai nieko neveikia, -
atsidusęs atsakė Endriu. - O gaila.
Noelė jau rengėsi ką nors tinkama atsakyti, bet Endriu
staiga žvilgtelėjo kažkur į šalį ir nustebęs susijuokė.
- Ne, jūs tik pažiūrėkit! - šūktelėjo Endriu. - Vis dėlto jis
sumanė ateiti. Ir dar su tokia žavinga palydove!
Noelė atsigręžė, ir kaip tik tuo metu į salę įžengė Džeri­
das stulbinančiu juodu puikiai pasiūtu fraku. Jis laikė už
parankės žavingą merginą labai šviesiais plaukais. Noelei
retai buvo tekę sutikti tokių gražuolių. Ji nuslopino širdy
pakilusią pavydo bangą, priminusi sau, kad į vakarą atva­
žiavo su Endriu ir neturi teisės pykti ant Džerido, jeigu jis į
vakarą atvyko ne vienas. Juk jis nevedęs, ar ne? Ir vis dėl­
to Noelė, pati nežinodama kodėl, netikro Endriu brolio at­
žvilgiu jautė kažką savininkiška.
- Graži, ar ne? - paklausė Endriu savo partnerės. - Tai
žavioji panelė Amanda Doil. Jos tėvas - geležinkelių mag­
natas, ir jiedu su žmona tiesiog pamišę dėl trijų savo duk­
terų. - Endriu, tiesa, pridūrė, kad panelė Doil gana ryžtin­
gai atstūmė jo meilinimąsi. - Vargu ar būčiau galėjęs įsi­
vaizduoti Džeridą su tokia jauna ir turtinga panele. Tikriau­
siai jis turi kažkokių velniškų apdavų, jei sugebėjo sudo­
minti tokią merginą kaip panelė Amanda.

152
 8 SKYRIUS

Noelė jau norėjo pareikšti Endriu, kad netikras jo brolis

yra daug šaunesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet su­
gebėjo susiturėti. Skaudama širdimi mergaitė prisiminė, ko­
kie nepaprasti jausmai ją užplūsdavo Džerido glėbyje. O
juk jis žino tai, žino apie jos troškimus ir bejėgiškumą, irta
mintis dar labiau skaudino. Gal atvykęs j vakarą su gra­
žuole panele Doil Džeridas tuo norėjo pabrėžti, kad jam nė
motais neišauklėta jauna prasčiokė iš Galvestono. Toks iš­
silavinęs, turtingas ir gražus žmogus kaip jis niekada ne­
ves moters, nusileidžiančios jam bent viena iš šių savybių.
- Kas tau, Noele? - su užuojauta pasiteiravo Endriu. -
Tu tokia išblyškusi. Gal geriau atsisėstum?
- Ne, dėkoju, - užkimusi iš susijaudinimo atsiliepė ji ir
nusišypsojo pusbroliui. - Geriau pašokim.
Jaunuoliai nuėjo j salės vidurį ir ėmė valsuoti tarp šo­
kančių porų. Endriu puikiai atrodė, be to, jis dieviškai šo­
ko. Noelė matė, kaip atvykusios į vakarą damos pavydžiai
žvilgčioja į ją. Endriu su savo tamsiu smokingu atrodė tik­
ro džentelmeno etalonas.
Tačiau ji negalėjo nešnairuoti Džerido pusėn, nors ir
buvo malonu būti su tokiu gražuoliu kaip Endriu. Noelė
laikė Endriu gražiu, bet Džeridas su savo fraku jai atrodė
tiesiog stulbinantis. Vien jį išvydus jai ėmė linkti keliai. Tuo
tarpu Džeridas nė žingsnio nesitraukė nuo panelės Doil,
buvo jai itin dėmesingas ir korektiškas, vis šypsojosi jai.
Jis elegantiškai spustelėjo gražuolės ranką pristatydamas
ją savo senelei, ir tai regėjusiai Noelei net šiek tiek negera
Pasidarė.
-A š ir nežinojau, kad tu taip gerai šoki, Noele, - pagy­
rė Endriu pasibaigus šokiui. - Tiesą sakant, nesitikėjau.

153
 Nesitikėjo to iš savęs nė pati Noelė. Kitaip negu jinai,
Endriu jau buvo įgudęs šokėjas, bet prisipažinti, kad šokti
ją išmokė Džeridas, ji negalėjo. Endriu nelabai mėgo broli,
nors Noelė ir nesuprato to priešiškumo priežasties.
Vogčia ji dirstelėjo Džerido ir panelės Doil pusėn ir pa­
gavo jo žvilgsnį, nukreiptą į ją. Susitikęs su ja akimis, Dže­
ridas pašaipiai nusišypsojo. „Taip, - pamanė Noelė nukreip­
dama žvilgsnį į šalį, - tai specialiai surežisuota” Džeridas
neatsitiktinai atvyko į ši vakarą su ta jauna žavia asmeny­
be, ir demonstratyvus domėjimasis ja - tik dalis jo plano.
Bet kodėl visa tai ją taip žeidžia - štai ko Noelė niekaip
negalėjo suprasti.
- Prieikim prie Džerido damos, - pasiūlė Endriu ir nusi­
tempė pusseserę drauge. - Aš jau kartą buvau jai pristaty­
tas. Jos tėvas - šiose vietose gerai žinomas asmuo ir nors
daugiausia pajamų jis vis dar gauna iš geležinkelio, savo
kapitalą investuoja ir į statybą, vadinasi, gali tapti naudin­
gu mūsų firmos partneriu.
Jis kaip įmanydamas stengėsi atrodyti linksmas, bet iš
tikrųjų ne be pavydo žvilgčiojo į savo brangiąją panele Bil
ir patrauklų jos palydovą. Lyg keršydamas Endriu dar karš­
čiau ėmė asistuoti savo pusseserei. Kai jie nuėjo link Dže­
rido ir panelės Doil, Dženiferė nė nepasuko į juos galvos.
Noelė nenoromis sekė paskui pusbrolį. Ji visai netroš­
ko pažinties su panele Doil, jausdama, kad tai dar labiau
ją Įskaudins. Bet pamėginusi nutaisyti kuo mandagiausią
šypseną Noelė dar kartą priminė sau mylinti Endriu, o ne
Džeridą. Amanda Doil iš pažiūros atrodė dvidešimt penke­
rių metų, ir amžiumi ji daugiau ar mažiau tiko Džeridui.
Tvirčiau prispaudusi prie savęs Endriu ranką, Noelė
ėmė lengvai vėdintis gražia mėlyna vėduokle su juodai rau­
dona apdaila. Vėduoklė puikiai derėjo prie šilkinės jos suk­

154
nios. Vėduoklę jai šiam vakarui paskolino ponia Dan. Taip
gražinanti ją suknia buvo pirkta už Džerido pinigus, jis iš­
mokė ją ir šokti, ir tinkamai elgtis draugijoje. Praktiškai ji
tapo Džerido kūriniu, o jis greit liovėsi ja bent kiek domėtis.
Šitai ji be žodžių suprato.
Džeridas žvelgė j artėjančius prie jų Endriu ir Noelę, ir
jo veido išraiška sukėlė panelei Doil nerimą. Jie susipaži­
no per vienos miesto labdaros komisijos susirinkimą, ir mer­
gaitės tėvai tuojau pat jj įsidėmėjo. Turtingas advokatas iš
Niujorko, be abejo, galėjo būti puiki partija merginai iš ge­
ros šeimos. Atvirai pasakius, Džeridas panelę Doil į šį šo­
kių vakarą pakvietė norėdamas įrodyti Noelei ir pačiam sau,
kad ji visiškai jam nerūpi, tačiau tas planas kažkaip atsig­
ręžė prieš jį patį. Jis matė, kaip skaudina mergaitę. Džeri­
das nieku gyvu nesitikėjo išvysti tokios kančios žaliose sa­
vo viešnios akyse, ir jį ėmė graužti sąžinė. Nėjo iš galvos
paskutinis susitikimas su Noele, kai taip šiurkščiai nubloš­
kė nuo savęs jos ranką, priversdamas pagalvoti, kad jos
prisilietimas jam nemalonus. Apskritai Džeridas pastaruo­
ju metu ne visai suprato save. Jautė, kad jį nesulaikomai
traukia Noelė, tačiau suvokė, jog ji dar visai jaunutė, be to,
jos širdis priklauso netikram jo broliui.
Kai Endriu drauge su Noele priėjo prie Džerido, puiki,
bet pasipūtusi panelė Doil paniekinamai nužvelgė mergai­
tę ir labiau atsišliejo į savo palydovo ranką. Į Endriu ta gra­
žuolė žvilgtelėjo tik probėgšmais, tartum jo visai nepažino­
tų.
- Tai Noelė Braun, - pristatė mergaitę ponia Dan. - No-
ele> susipažink su panele Amanda Doil. Fort Verte gyvena
jau dvi jos šeimos kartos.
- Man labai malonu susipažinti su jumis, panele Doil, -
Mandagiai nusišypsojo Noelė.

155
 Panelės Doil lūpos anaiptol nesišypsojo. Ji tik arogan­
tiškai linktelėjo galvą.
- Sveiki, Endriu, - tarstelėjo gražuolė vos pastebimai
šyptelėdama lūpų kampučiais. - Malonu ir vėl jus matyti.
Endriu gracingai nusilenkė.
- Man irgi, panele Doil. - Jis kietai spūstelėjo pussese­
rės ranką savo delne. - Mudu su Noele praleisim šį šokį.
Mes taip pavargome.
Nuo Džerido akių neprasprūdo, kad Noelė išbalusi.
- Nepasilikit su pussesere čia iki vėlumos, - trumpai
pasakė jis broliui. - Ji dar nepratusi prie tokių vėlyvų vaka­
rėlių.
Panelė Doil, kuri iki tol lyg pašėlusi vėdinosi vėduokle,
išlenkė ploną antakį ir atlaidžiai nusišypsojo.
- Noelė? Kurgi aš anksčiau girdėjau tą vardą? Ak, taip.
Juk jūs dirbate ponios Dan sode ir, kiek man žinoma, vaikš­
tote ten nepadoriai apsirengusi. Kokia gėda! - dagiai pra­
bilo ji. - Ponia Hardi - sena mano motinos bičiulė. Ji gyve­
na ant kampo, kaip tik už ponios Dan namų.
Vadinasi, paskalas skleidžia ponia Hardi. Žalios Noe­
lės akys piktai žybtelėjo. Ji nemirksėdama įsispitrėjo į pa­
nelę Doil. Vienoje parduotuvėje ji irgi girdėjo šį tą šnekant
apie šią moterį. Noelė staiga prajuko.
- O jūs, kiek man žinoma, visai neseniai susižadėjote
su jaunuoliu , kuris dėjosi esąs konkuruojančios geležin­
kelių firmos pareigūnu? Ir kuo gi baigėsi jūsų jaunikiui teis­
mo procesas?
Niekas nesitikėjo, kad taip pasisuks įvykiai. Panelė Doil
kone nualpo. Ji išbalo kaip drobė. Susibūrusi aplink juos
smalsi publika ėmė karštai šnibždėtis, iš anksto mėgau­
damiesi būsimu skandalu.

156
 - Nagi, eime šokti, Noele, - rado išeitį Endriu ir smar­
kiai ėmė tempti pusseserę į salės vidurį.
Mergaitė nenoromis nusekė paskui jį. Na, kaip išdrįso
ta kvaila pasipūtusi žąsis šitaip su ja kalbėti! Žalios Noelės
akys žėrėjo pykčiu, ji spėjo pastebėti, kad Džeridas nežiūri
jos pusėn. Tikriausiai jis įsiuto, kam ji įžeidė tą panelę Doil.
Bet Noelei jau buvo viskas vis vien.
Endriu ištiko šokas.
- Mano brangioji, - atsargiai pradėjo jis, - apie tokius
dalykus nedera kalbėti padorioje draugijoje!
- Bet ji viešai išjuokė mane, Endriu! - piktindamas! pa­
prieštaravo Noelė. - Tik pamanykit, aš neva dirbanti jūsų
namuose sodininke, ji visiems taip pasakė!
- Jei ketini ir toliau kapstytis po žemę, vilkėdama to­
kiais... mm... drabužiais, tu dar ne kartą išgirsi taip apie
tave šnekant, - suirzęs atsake jaunuolis.
„Kaip gerai, - pagalvojo Noelė, - kad vis dėlto atsivėrė
man akys ir supratau, koks yra mano pusbrolis”. Ji jau spėjo
įsitikinti, kad Endriu labiau už kitus šeimos narius paiso
vietos papročių. Labiau už pačią ponią Dan. Netgi Džeridą
ne taip šokiruodavo jos elgesys, nors pats jis buvo tiesiog
puritoniškumo pavyzdys, tuo Noelė visada stebėdavosi.
Bet šįvakar jis tikrai neturės progos juoktis, iš tiesų ne­
turės. Noelė neabejojo po šio vakaro išgirsiant! pamokslą,
kaip pasibaisėtinai ji elgesi viešoje vietoje. Ir ji nusipelno
bausmės, Noelė puikiai tai suprato ir jau ėmė gailėtis taip
išsišokusi. Tai vis jos vaidingas būdas kaltas. Vos per ke­
tas minutes ji suspėjo padaryti save pajuokos objektu, su­
gluminti panelę Doil, užtraukti gėdą poniai Dan ir Džeridui,
Ypač Džeridui, juk jis stengėsi elgtis su ja gražiuoju. Ir visai
nesvarbu, kad ta pasipūtėlė panelė Doil nusipelnė dera­
mo atkirčio už kandžią savo repliką, piktindamas! galvojo

157
mergaitė. Net jeigu apie ją, Noelę, ir sklando kokie nors
gandai, apie juos nederėjo kalbėti kažkokiai panelei Doil.
Ta moteris pasielgė piktai, nedorai. Įdomu, kodėl jai pri­
reikė taip ją įskaudinti? Juk iki šio vakaro jiedvi nė nepaži­
nojo viena kitos! Keista, ji ryžosi užsipulti visiškai nepažįs­
tamą žmogų. Ir Džeridas jos negynė. Noelė staiga prisimi­
nė, kaip sode jis numetė nuo savo rankos jos ranką, ir vos
nepravirko iš nuoskaudos. „Už ką?” - su skausmu galvojo
Noelė.
Ji sielvartingai atsiduso. Išgirdus tylų pusseserės ato­
dūsį, labai primenantį kūkčiojimą, Endriu ėmė graužti są­
žinė, kad buvo toks griežtas.
- Tu pirmą kartą patekai į tokią situaciją, - mėgino ra­
minti ją. - Gerų manierų išmokstama tik ilgainiui. Reikia
dažniau vedžiotis tave į susibūrimus, - staiga padarė išva­
da Endriu. - Aš išmokysiu tave deramai elgtis, ir tokių da­
lykų niekada nebepasikartos.
- Koks tu malonus , Endriu. Tu apie viską pagalvojai, -
sumurmėjo mergaitė nepakeldama akių.
Endriu visiškai nebūtina žinoti, ką ji dabar galvoja. Juk
pirmoji pradėjo ne ji.
Endriu pasiraukė.
- O šit ir Džeridas.
Mergaitė stovėjo vis dar nudelbusi akis, kol prieš ją su­
baltavo lyg sniegas baltas Džerido antkrūtinis. Noelė išgir­
do, kaip jis lakoniškai atsiprašo netikro brolio Endriu prieš
kviesdamas šokti.
- Ar negalėtum šiek tiek luktelėti, drauguži? - dirbtinai
šypsodamasis tarė Endriu.
- Ne, negaliu, drauguži, - šalta šypsena šis atsakė
broliui.
Pastebėjęs pavojingą melsvų Džerido akių žybtelėjimą,

158
Endriu šiek tiek pabūgo ir nieko nebesakydamas padavė
jam Noelės ranką.
- Amžius turi savo privilegijų, brangioji mano mergyte,
- nelinksmai pasitraukė Endriu ir reikšmingai dėbtelėjo Į
netikrą savo broli. Pabučiavęs pirštinėtą Noelės ranką, jis
paleido ją nebepridurdamas nė žodžio.
Noelė pajuto, kaip viena Džerido ranka apglėbė ją per
liemenį, o kita suspaudė jos ranką. Jis grakščiai suko mer­
gaitę pagal švelnią valso melodiją ir žvelgė kažkur tiesiai
prieš save.
- Na, ko gi laukiat? Pradėkit, - pro dantis sušnypštė
Noelė, piktai dėbčiodama panelės Doil pusėn; pastaroji
gyvai plepėjo su draugėmis ir vėdindamas! šilkine vėduokle
svaidė į ją labai išraiškingus žvilgsnius. - Rėžkit man pa­
mokslą! Aš žinau, kad jo neišvengsiu. Juk aš padariau gė­
dą jūsų šeimai, ar ne?
- Tam tikra prasme, taip, - sutiko Džeridas.
Noelė neatitraukė akių nuo akinamai balto Džerido ant­
krūtinio.
- Ta moteris viešai išjuokė mane dėl to, kad aš mėgstu
darbuotis sode!
Džeridas suspaudė delne mergaitės ranką, nors rūs­
tus jo veidas nerodė jokios užuojautos.
- Ir vis dėlto jūs neturėjote teisės priminti jai tokio ne­
malonaus jos gyvenimo fakto.
Lyg susimąsčiusi Noelė prikando apatinę lūpą.
- Tą žmogų pasodino į kalėjimą? - smalsiai paklausė ji.
- Taip, jis dėjosi esąs geležinkelių kompanijos tarnau­
tojas ir tuo prisidengęs reikalaudavo pinigų. Panelės Doil
tėvas tuo metu buvo išvažiavęs, kitaip sukčių būtų greit
demaskavę. Bet ta istorija, nors ir netiesiogiai, palietė ir
Panelę Doil.

159
 - Panelė Doil - tai...
- Noele! - priekaištingai tarė Džeridas.
Mergaitė pastebimai įsitempė.
- Man nepatinka jūsų pasaulis. Jo žmonės - tikri veid­
mainiai. Tik pažiūrėkit į jas, - piktai drėbė Noelė linktelėda­
ma galva į dailutes merginas, apspitusias panelę Doil, -
jos apkalbinėja mane. O juk manęs net nepažįsta! Esu tik­
ra, kad ponia Hardi visiems jau spėjo papasakoti viską apie
mano kilmę. Juk aš - tuščia vieta, palyginti su tomis išsi­
pusčiusiomis merginomis! Na, ir kaip ji išdrįso šitaip įžeisti
mane!
Džeridas vos susiturėjo nesusijuokęs. Tačiau netrukus
jam nebe juokai rūpėjo - nepripratusi prie tokių judesių
koja vėl įsiskaudėjo.
- Na, dabar matote, ką čia iškrėtėte! - šūktelėjo Noelė,
tuojau pat liaudamasi šokti. Jos pyktis beregint virto užuo­
jauta. - Jums reikia daugiau sėdėti, nesistengti kažkam
įrodyti, kaip puikiai jūs jaučiatės!
Džeridas piktai pažvelgė į žalias mergaitės akis.
- Man nereikia jūsų patarimų, panele.
- Žinau. Bet jūs apskritai nieko neklausote. Ponia Dan
pasakė man, kad šią savaitę jūs teisme ištisas dvi dienas
nebuvote prisėdęs, neleidote nė vienam savo padėjėjui jus
pavaduoti. Nejaugi visai nebranginate savo sveikatos?
Noelė sakė tiesą, bet Džeridas stengėsi apie tai negal­
voti. Jis susiraukė, ir tamsūs jo antakiai susiliejo išvien.
- Man nereikia auklės.
Pasipiktinusi mergaitė atsiduso.
- Tuomet galite ir toliau taip elgtis! Paskui prašykite jau
panelės Doil, kad atneštų jums viskio skausmui numalšinti!
Džeridas tylėdamas žiūrėjo į mergaitę, ir jo širdyje siau­
tėjo tikra jausmų audra. Taip jam dar niekad nebuvo nutikę.

160
 - Stebiuosi, kaip apskritai ryžotės paliesti mano ran­
ką, - vis dar piktinosi Noelė. - Juk jums pasibjaurėjimą
kelia mano rankos, argi ne taip? Esu įsitikinusi, kad ma­
note, jog aš ketinu jus nunuodyti. Bet juk mes mūvime
pirštines, tiesa? Gal todėl vis dėlto ir ryžotės prisiliesti prie
manęs?
Džeridas nieko neatsakė. Jis niekada nebūtų galėjęs
paaiškinti mergaitei, kodėl anądien sode nubloškė jos ranką
nuo savosios.
-A š paprašysiu, kad Endriu parvežtų mane namo. Ne­
benoriu čia ilgiau pasilikti. Prašom perduoti panelei Doil,
kad aš jos atsiprašau. Nors ji ir įžeidė mane, nederėjo man
atsilyginti jai tuo pačiu. Bet juk aš nemoku elgtis padorioje
draugijoje, aš - tik vargšė kaimietė iš Galvestono, ar ne?
Dar Džeridui nespėjus nieko atsakyti, mergaitė pasisu­
ko ir žengė tiesiai prie Endriu.
- Aš nekaip jaučiuosi, - pareiškė susijaudinusi. - Pra­
šau, parvežk mane namo.
- Žinoma, - sutiko Endriu, sunkiai nuslėpdamas, kaip
jam palengvėjo ant širdies. Panelė Doil vi^ dar' svaidė jų
pusėn piktus žvilgsnius, ne geriau buvo nusiteikusi ir pa­
nelė Bil. Noelės buvimas, švelniai tariant, trikdė Endriu. -
Tuojau pat iš čia važiuojam.
Paėmęs pusseserę už rankos, Endriu nuvedė ją prie
namų šeimininkės ir svečių, jiedu atsiprašė, o poniai Dan
palinkėjo gerai praleisti laiką. Džeridui mergaitė nepratarė
nė žodžio. Ji net nepažvelgė jo pusėn.
- Na, ir keista jūsų viešnia, Džeridai, - šaltai pastebėjo
panelė Doil, stebėdama išeinančius Endriu ir Noelę. - Ji
visai nemoka elgtis viešoje vietoje!
Susikišęs rankas į kišenes, Džeridas irgi lydėjo žvilgs­
niu išeinančią porą. Širdyje buvo sumaištis.

11—1366 161
 - Ji dar beveik kūdikis, - ramiai tarė jis pasisukdamas į
panelę Doil ir prisimerkdamas. - O šit jūsų replika, sviesta
jai, akivaizdžiai rodo blogą auklėjimą. Ko jau ko, o šito ne­
sitikėjau išgirsti iš taurios damos lūpų. Jūs mane nuvylėte,
Amanda. Maniau, kad nesugebėtumėte nupulti iki tokio
smulkmeniškumo.
Apstulbusi panelė Doil Įsistebeilijo j advokatą. Jis kal­
bėjo gana garsiai, ir apspitusios juos merginos girdėjo vis­
ką iki paskutinio žodžio. Jos aiškiai pasijuto nekaip. O pui­
kioji didžiuoklė panelė Amanda išraudo kaip burokas.
- Džeridai, ponia Hardi man sakė...
- Noelė - tolima mano giminaitė, - nutraukė merginą
Džeridas, ypač pabrėždamas paskutinj žodį - Ir aš neketi­
nu klausytis, kaip šaipomasi iš mano artimųjų. Kad ir kas
tai darytų.
- Na, ką jūs, Džeridai. Visiškai nenorėjau Įžeisti jūsų
giminaitės. Tik šiaip sau pasakiau, juokais. Privalote atleis­
ti man.
- Už apkalbas atleisti negalima, - griežtai atkirto Džeri­
das ir šaltai nužvelgė kitas ponias. - Aš dar surasiu, kas
čia imasi tų nešvarių darbelių.
Jaunos ir jau pagyvenusios liežuvautojos aikčiodamos
skubėjo pasišalinti. Būdamas geriau nusiteikęs, Džeridas
būtų pasijuokęs iš skubiai sprunkančių garbingų matronų.
Bet Noelė išvažiavo namo su Endriu, ir Džeridas supyko
ant Amandos: juk tik ji kalta, kad Endriu turės galimybę
pabūti su mergaite vienudu.
- Prašau man atleisti, - nenuoširdžiai tarė Džeridas.
Jis nužvelgė Amandą Doil lediniu melsvų akių žvilgs­
niu, ir ši apgailestaudama suprato, kad jau nebepavyks
pasigauti ant savo kabliuko šitos pinigingos aukso žuve­
lės.

162
 Gal dėl šio vakaro ji ir puoselėjo kokias nors viltis, ta­
čiau Džeridas ir joms padarė galą. Jis šoko su Dženifere
Bil ir kai kuriomis kitomis merginomis, ryžtingai aplenkda­
mas Amandą, ir tai buvo pastebėta. Tik tuomet panelė Doil
suprato, kad kvailai pasielgė atstūmusi Džeridą savo kan­
džiomis pastabomis apie brangiąją jo pusseserę. Ir ne vien
Džeridą. Daugelis vyrų, pakviestų j vakarą, irgi lenkėsi pa­
nelės Doil. O kai Džeridas susirengė lydėti panelę Doil na­
mo, apie ją buvo plepama daugiau negu apie Noelę. Dže­
ridas dėl to nė kiek neapgailestavo.

Endriu nuvežė Noelę namo ir gaišo vestibiulyje, norė­

damas įsitikinti, ar pusseserei nieko blogo nenutiko.
- Taip nenorėčiau palikti tavęs vienos,- apgailestauda­
mas prašneko jis. - Noele, tu čia niekuo dėta. Taip krem­
tuosi dėl šio incidento. Ta panelė Doil - tikrų tikriausia gy­
vatė.
Endriu pirmą kartą ėmėsi ginti Noelę, bent dabar, kaip
niekad to negirdėjo, bet jai šiek tiek palengvėjo. O Džeri­
das nė nebandė jos apginti. Noelė nusišypsojo pusbroliui.
- Tu toks geras, Endriu, - sušnibždėjo ji. - Dėkui tau.
Jaunuolis ėmė neramiai mindžikuoti vietoje.
- Ar tu įsitikinusi, kad tau nieko neprireiks?
- Čia, be manęs, dar yra ir ponia Peit, - priminė Noelė.
- Einu miegoti. Šis vakaras buvo nuostabus.
- Tai tu atrodei nuostabiai, - švelniai pasakė Endriu. -
Tu tikras Žavumėlis.
Prisitraukęs prie savęs pusseserę, Endriu švelniai pa­
bučiavo ją į lūpas. Jis nusišypsojo iš drovaus jos neryžtin­
gumo ir vėl pabučiavo, šįkart jau reikliau.

163
 Noelė neatstūmė jaunuolio, bet ir neatsakė j jo bučini.
Kaip keista: dabar, kai pagaliau išsipildė jos svajonė ir ją
glamonėja ir bučiuoja Endriu, jai šitai neatrodo kuo nors
ypatinga, ji visai nesijaudina. Endriu kilstelėjo mergaitės
smakrą ir atsargiai palietė jos skruostą.
- Juk tu dar su niekuo nesibučiavai, tiesa? - savimeiliš­
kai paklausė jis pusseserę. - Na, nieko. Tu kaip gaivus ro­
žės pumpuras, Noele Tu nuostabi.
Mergaitė nedrąsiai šyptelėjo. Jautė, jog kažko nesu­
pranta. Ji taip ilgai laukė šios valandos, bet dabar visiškai
nieko nejautė. Endriu lūpų prisilietimas nepasirodė jai ne­
malonus, tačiau nesukėlė jokių emocijų. Net alsavimas ne-
padažnėjo.
Endriu švelniai patapšnojo pusseserei per petj.
- Labanakt, mano brangioji. Rytoj gal mudu nueisim j
teatrą, j miestą atvažiavo gastrolių trupė iš Niujorko.
- Kaip nuostabu, Endriu!
Jaunuolis mirktelėjo Noelei ir nusišypsojo.
- Labanakt. Linkiu tau saldžių sapnų.
Uždaręs paskui save duris, linksmai švilpaudamas En­
driu nužingsniavo prie karietos. Jam labai patiko bučiuoti
pusseserę.
Bet grįždamas į vakarą Endriu mąstė apie Dženiferę
Bil. Malonu buvo matyti akivaizdžiai ją pavyduliaujant, va­
dinasi, ji neabejinga jam. Jis ims veikti, kaip suplanavęs,
labai atsargiai, didžiulis panelės Bil palikimas to vertas. En­
driu seniai puoselėjo šią viltį. Be to, Dženiferė - tikra gra­
žuolė ir tikriausiai daug nuolaidesnio būdo negu Noelė,
nors ir pusseserės nesinorėtų atsisakyti. Bet jis visai nesi­
krimto, juk nėra įstatymo, draudžiančio vedusiam vyrui-tu­
rėti nuotykių iš šalies.

164
 ***

Namai nugrimzdo į tylumą. Laikrodis seniai išmušė vi­

durnaktį, visi sugrįžo iš vakaro ir jau sugulė miegoti. Bet
Noelė niekaip negalėjo užmigti. Ji apgailestavo siaubingai
išsišokusi vakaro metu. Tik dabar mergaitė suprato, kokių
nemalonumų užtraukė gerajai poniai Dan savo kandžia re­
plika, sviesta Džerido pažįstamai. Noelė gyveno šiuose na­
muose viešnios teisėmis, ir tai ją turėjo labai įpareigoti, šiaip
ar taip, namiškiai neprivalėtų dėl jos raudonuoti.
„Gal padėtų užmigti šiltas gėrimas, - pagalvojo mer­
gaitė. - O gal vertėtų paragauti viskio, kurį taip mėgsta Dže­
ridas?” Stengdamasi negalvoti apie nemalonius dalykus,
Noelė apsisiautė gipiūrinį baltai rausvą peniuarą su raukti­
nukais, palaidais plaukais išėjo iš savo kambario ir patyliu­
kais nulipo laiptais žemyn.
Nė viena lempa namuose nedegė, bet Noelė tamsoje
matė ne blogiau nei katė. Ant pirštų galiukų ji nutipeno j
svetainę. Gatvės žibintų šviesa, krintanti pro langus, ap­
švietė nedidelę įstiklintą spintelę, kur buvo sustatyti įvai­
riausi buteliai.
Paėmusi iš spintelės pūstą butelį ir mažą taurelę, Noe­
lė atsargiai įsipylė svaigalų. Paskui pastatė butelį į vietą ir
kurį laiką stovėjo stengdamasi neįkvėpti nemalonaus vis­
kio kvapo.
Ūmai pasigirdęs kažkoks garsas privertė mergaitę at­
sigręžti. Ant slenksčio šmėžavo kažkoks aukštas šešėlis,
ir jį išvydusi Noelė krūptelėjo iš netikėtumo, vos neišmes-
dama taurės.
Girgžtelėjusios durys užsidarė. Užsidegė dujų šviestu­
vas greta durų, išgriebęs iš tamsos Džerido figūrą ilgu tam­
siai raudonu chalatu. Nenuleisdamas akių, jis žiūrėjo į išsi­

165
gandusį merginos veidą. Vyriškis atrodė taip, tarsi irgi ne­
būtų miegojęs, nors tamsūs jo plaukai buvo sušiaušti. Pro
nedidelę trikampę standžiai sujuosto chalato kaklo iškirp­
tę buvo matyti tirštai apžėlusi nuoga krūtinė. Noelė dar nie­
kada nebuvo mačiusi vyro su chalatu. Jai pasidarė nesma­
gu, bet tik paskui susiprato ir pati stovinti vienais naktiniais
marškiniais ir pusiau permatomu peniuaru, basa, palaidais
plaukais. Po plonu peniuaro audiniu aiškiai ryškėjo liekno
jos kūno kontūrai.
Visa tai neprasprūdo pro akylą Džerido žvilgsnį. Jis vis
dar žiūrėjo į Noelę, ir jo žvilgsnis privertė mergaitę nejučia
trauktis atatupstą, nors Džeridas tebestovėjo prie durų.
- Ar jūs iš tikrųjų bijote manęs? - tyliai paklausė jis mer­
gaitę.
Ji stovėjo kietai spausdama rankoje prie krūtinės pa­
keltą viskio taurę.
- Aš neturėčiau šitokia pasirodyti vyriškiui, - vos girdi­
mai išlemeno Noelė.
- Manęs tokio irgi neturėtų matyti moteris, - atitarė Dže­
ridas.
Rankas susikišęs į chalato kišenes, jis vis dar atvirai
apžiūrinėjo Noelę, ir jai staiga ėmė linkti keliai.
Vis dėlto ji pirmoji nutraukė tylą.
- Bet juk jūs pats prašėte, kad paisyčiau viešumos nuo­
monės.
- Tai turėtume daryti mes abu. - Džeridas tik dabar pa­
stebėjo Noelės rankoje taurę. - Nejaugi aš pripratinau jus
prie svaigalų? - nustebęs paklausė jis.
- Aš negaliu užmigti, - atsakė Noelė. - Ir pamaniau...
jeigu viskis malšina skausmą, gal padės ir man užmigti.
- Kiek pamenu, jūs apskritai negeriate, taigi geriausiu
atveju nuo to skystimėlio būtumėt nubudusi tik vidudienį.

166
 Tai išgirdusi mergaitė droviai nusišypsojo. Džerido
žvilgsnis nuslinko ilgais auksiškai kaštoniniais jos plaukais,
banguojančiais ant pečių. Plaukai siekė liemenį ir dujų švie­
soje žvilgėjo mainėsi kaip puikus šilkas.
- Aš niekada nebuvau matęs jūsų palaidais plaukais, -
pastebėjo jis.
- Aš išsipinu juos prieš guldamasi, - tarė mergaitė ir
pastebimai nervindamas! atmetė nuo veido užkritusią plau­
kų sruogą.
- Visada norėjau pamatyti jus palaidais plaukais.
Noelė nuleido akis, įsmeigusi jas į taurę, kurią vis dar
mėšlungiškai gniaužė delne.
- Panelė Doil labai susikrimto?
- Ne. - Džeridas nepasakojo, kaip pasielgė su gražuo­
le išvažiavus Noelei. - Tačiau vis vien privalote labiau ap­
galvoti savo žodžius.
- Taip.
Vyriškis lėtai ėmė artintis prie Noelės. Sulig kiekvienu
jo žingsniu mergaitė vis tankiau alsavo, o kai Džeridas su­
stojo priešais ją, ji negalėjo akių atitraukti nuo jo chalato
iškirptės. Chalatas Džeridui siekė kone iki kulkšnių, ir Noe­
lė staiga pagalvojo, ar jis ką nors apsirengęs po chalatu.
Tačiau paklusti nieku gyvu nebūtų išdrįsusi. Net dabar, su
chalatu, jis atrodė įspūdingai.
- Kodėl jūs įžeidėte panelę Doil,Noele?
Spaudę taurę mergaitės pirštai nuo įtampos pabalo.
- Bet ji pirmoji mane užsipuolė. Be to, aš juk jau suti­
kau su jumis, kad visiškai nemoku elgtis draugijoje,Džeri­
dai. O dabar turiu eiti į savo kambarį. Negaliu šitaip atrody­
dama čia stovėti.
- Juk jūs bijote manęs,taip? - atlaidžiai paklausė Dže­
ridas lyg skaitydamas mergaitės mintis. - Argi jūs nežino­

167
te, kad aš niekada ir niekaip negalėčiau jūsų įskaudinti?
Noelė pakėlė akis į Džeridą.
- Žinoma, žinau, - neryžtingai tarė ji. - Bet, Džeridai...
- Jūs pavyduliavot manęs Amandai Doil? - tyliai pak­
lausė vyriškis.
Noelė kone liovėsi kvėpavusi.
- Kodėl... kas čia per klausimas!
- Jūs suprantate, kodėl aš atvykau į vakarą su ta mote­
rimi?
- Ž - žinoma, - užsikirsdama prašneko mergaitė. - Jūs
norėjote parodyti, kad aš jums nerūpiu.
Džeridas linktelėjo galvą.
- Kaip tik tai aš ir norėjau padaryti. Bet man nė į galvą
negalėjo ateiti mintis, kad tokia moteris kaip Amanda galėtų
sukelti viešą skandalą. Matyt, ji sugadino jums visą vakarą?
- Nieko. Aš vis vien nepratusi leisti laiko tokioje draugi­
joje, - prisipažino Noelė. - Džeridai, nejaugi tai iš tiesų taip
siaubinga? Argi negalima prižiūrėti augalų ir tuo metu vil­
kėti patogių drabužių? - nusiminusi paklausė ji žiūrėdama
vyriškiui į akis.
- Žinoma, tai neteisinga, - atsakė Džeridas. - Man, ly­
giai kaip ir jums, visiškai nerūpi tušti plepalai. Bet Endriu ir
senelė jautriau už mudu reaguoja į viešąją nuomonę, ir tai
trukdo jiems ramiai gyventi. Todėl verčiau tegu Henris pri­
žiūri mūsų sodą.
Noelė atsiduso.
- Ką gi, gerai. Tiesa, dabar vienu malonumu gyvenime
sumažės. - Mergaitė nusišypsojo liūdniems savo prisimi­
nimams. - Mano mama visuomet sodindavo daržoves, taip
pat rožes. Ir ankstyviausi mano prisiminimai - tai, kaip mes
drauge su mama dirbame sode ir darže. Tie prisiminimai
ramina mane, man atrodo, tarsi ir vėl būčiau su mama.

168
 - Man labai gaila, - nuoširdžiai tarė Džeridas. Lengvai
palietęs Noelės skruostą, jis suėmė jos plaukų sruogelę, ir
jie lyg aukso gijos išslydo iš jo pirštų. - Jūsų plaukai pana­
šūs į šilką, Noele. O jūsų kūnas dvelkia rožėmis.
Jausdama, kaip vis tankiau ima daužytis širdis, Noelė
šiek tiek sutriko.
- Turiu kvepiančiojo muilo... jis kvepia rožėmis.
Džeridas stovėjo per arti. Pagaliau ji įstengė nukreipti
akis nuo nuogos jo krūtinės chalato iškirptėje ir pažvelgė
jam į akis.
Džeridas tyliai, bet nelinksmai susijuokė. Ištiesęs ran­
ką, jis ryžtingai paėmė iš Noelės taurę ir pastatė ją ant že­
mo staliuko. Paskui suėmė mergaitę už pečių ir atsargiai
prisitraukė prie savęs.
- Džeridai, ne, - tyliai sušnibždėjo mergaitė stengda­
masi jį atstumti.
Bet jos ranka nuslydo po chalatu, ten, kur ant krūtinės
garbanojosi tankūs plaukučiai, ir sustingo.
Užgniaužė kvapą ir Džeridas. Uždengęs mergaitės ran­
ką savo delnu, jis tvirčiau prispaudė ją prie krūtinės, ir ji
pajuto, kaip plaka jo širdis. Paskui prikišo drėgną šiltą No­
elės delniuką prie standaus savo spenelio ir pats pajuto,
kaip jo širdis ima padūkusiai daužytVs.
- Tai neišmintinga, - silpnai sušnibždėjo Noelė.
- Žinoma, neišmintinga. - Džeridas pakėlė ranką prie
nėriniuotos Noelės peniuaro apykaklės, kurią ji vis dar
gniaužė laisvąja ranka. - Paleiskit, - negarsiai paprašė jis.
- Kodėl?
Džeridas švelniai prisilietė lūpomis prie mergaitės akių
vokų.
- Noriu mažumėlę paglamonėti jus taip, kaip niekada
nedarytų džentelmenas.

169
 Noelė prikando apatinę lūpą, bet švelnūs Džerido pirš­
tai ir toliau slankiojo jos kaklu tol, kol ją ėmė pilti karštis.
Neįstengdama ilgiau laikyti peniuaro atlapų, mergaitė be­
jėgiškai atgniaužė pirštus ir greičiau pajuto negu pamatė
Džerido šypseną. Jis praskleidė Noelės peniuaro atlapus
ir ėmė švelniai glostyti minkštą, kaip rožės žiedlapis lygią
odą kiek aukštėliau raktikaulių.
Noelė ėmė vos juntamai virpėti visu kūnu. Kita ranka
Džeridas apkabino ją ir prisitraukė artyn. Žvilgtelėjęs į mer­
gaitės akis, jis atsargiai slinko delnu žemiau, tol kol paga­
liau palietė jos krūtinę.
Noelė krūptelėjo. Ją apėmė baimė ir podraug džiuge­
sys. Šiltas tvirtas Džerido delnas visiškai uždengė nedidu­
kę standžią jos krūtį. Nuostabus mergaitės odos švelnu­
mas, nuoširdus patiklumas ir nesipriešinimas privertė Dže­
ridą valandėlę užgniaužti kvapą. Noelė staiga susverdėjo,
ir jis sugriebė ją, prispaudė prie savęs, nesiliaudamas švel­
niai glamonėti liekno jos kūno.
Visą tą laiką Džeridas neatitraukė akylo žvilgsnio nuo
plačiai atmerktų sutrikusių Noelės akių. Bet paskui linkte­
lėjo prie jos ir ėmė švelniai bučiuoti jos veidą ir akis, pri­
versdamas užsimerkti. Nuo kiekvienos naujos glamonės
Noelę nukrėsdavo keistas virpulys, sumišusi ji bejėgiškai
šliejosi prie vyriškio. Džeridas atidžiai pažvelgė mergaitei į
veidą ir ilgu bučiniu užspaudė jos lūpas.
Padėta ant Džerido krūtinės Noelės ranka krustelėjo, ir
jos pirštai, panirę tarp tankių standžių jo krūtinės plauku­
čių, pajuto kietus raumenis, gumburiuojančius po oda.
Džeridas vos girdimai sudejavo ir atsitraukė nuo mer­
gaitės. Jis vos tvardėsi, tai pastebėjo netgi tokia naivuolė
kaip Noelė.
- Ką čia su manim darote? - beveik piktai sušnibždėjo
jis. - Visai neturėjau tokių kėslų.

170
 Iš jo krūtinės ištrūko kažkokia dusli aimana, ir jau kitą
akimirką jis staigiai nuplėšė peniuarą mergaitei nuo pečių,
apnuogindamas jos baltą lyg pienas krūtinę. Sukrėstas to
reginio, Džeridas tankiai, trūkčiojamai alsavo ir nebepaisė
beviltiškų Noelės pastangų dangstytis rankomis.
Jis išblyško, melsvose jo akyse įsiplieskė aistros lieps­
na. Kaip pakerėtas žvelgė jis į tobulus mergaitiškų krūtų
kontūrus, o Noelė tirtėjo visu kūnu, degdama iš gėdos ir
dar nuo kažko, iki tol jai nežinomo.
- Dieve mano! - kimiai sušnibždėjo atsistumdamas Dže­
ridas. - Ne! - šūktelėjo jis, kai mergaitė mėgino apsisiaus­
ti. Jis sustabdė Noelės ranką. - Ne. Leisk man žiūrėti j ta­
ve, Noele, - paprašė jis.
Vos lytėdami krūtinę,Džerido pirštai apmirė ant pieno
baltumo jos odos, nusėtos smulkių smulkiausiomis straz-
danėlėmis.
Mergaitė trūkčiojamai atsiduso, o Džeridas prajuko že­
mu gerkliniu juoku.
- Jūs neturite taip elgtis! - pagaliau sušnibždėjo Noelė
stengdamasi nustumti vyro ranką.
Jis paklusniai paleido ją, ir Noelė skubiai ėmė tvarky­
tis. Mergaitės veidas degė, ji visa drebėjo.
- Ir visai nereikia drovėtis, - maloniai tarė Danas. - Jūs
labai graži, Noele. Tokį kūną kaip jūsų , vyras negreit pa­
mirš.
Nustėrusi, priblokšta mergaitė įsistebeilijo į Džeridą.
- Nejaugi jūs tokia skaistuolė? - tyliai paklausė jis. -
Man atrodote tobula. Labai pamaloninote mane, leidusi ly­
tėti jus, žiūrėti į jus. Noelė standžiai susimetė peniuaro skver­
nus. Ji dabar privalėtų jaustis sutrikusi, sugėdinta, išsigan­
dusi, įpykusi. Bet nė prie vieno iš šių jausmų mergaitė nie­
kaip negalėjo apsistoti. Visai sutrikdyta ji stovėjo prieš vy­

171
riškį.Džeridas nusišypsojo, irta šypsena pasirodė švelniau­
sia iš visų, kurias Noelė buvo mačiusi jo veide.
- Jūsų oda balta kaip pienas, - tyliai tarė jis. - Tačiau net
ant krūtų yra strazdanėlių, kaip ir ant dailios jūsų nosytės.
Mergaitė iškaito iki pat plaukų pašaknų.
- Aš neturėjau leisti... - pradėjo ji.
Džeridas pridėjo smilių prie Noelės lūpų, priversdamas
ją nutilti.
- Šito niekas nesužinos, išskyrus mudu, Noele, - paža­
dėjo jis. - Jau turėtumėt įsidėmėti, kad aš moku saugoti
paslaptis.
Mergaitė šiek tiek apsiramino. Džeridas ne iš tų, kurie
plepa. Bet ji dabar susigėdo, juk jis matė ją kone nuogą!
Paėmęs nuo staliuko viskio taurę, Džeridas padavė ją
mergaitei.
- Noriu pasižiūrėti, kaip jūs jį gersite.
Noelė pakėlė taurę prie lūpų ir užsivertusi vienu mauku
išgėrė. Svaigalai nepakenčiama ugnimi nutvilkė mergai­
tės gerklę, ji užsikosėjo. Pasijuto dūstanti, ir visas kūnas
ėmė degti.
Džeridas vėl nusijuokė ir mėgino nuraminti Noelę. Pas­
kui mergaitė pajuto, kaip kūne pasklinda maloni šiluma,
priverčianti net kraują greičiau tekėti gyslomis. Noelė prisi­
merkė ir šiek tiek susverdėjusi giliai atsiduso.
- Ar tik negausiu nešti jūsų j viršų, į jūsų kambarį? -
pašaipiai pasiteiravo Džeridas.
Noelė sunkiai atpažino savo pačios balsą.
- įdomi mintis! Skaudama jūsų koja, žinoma, trukdytų
mums kopti laiptais, ir galiausiai abudu kūlversčia nusiris-
tume žemyn!
Džeridas, pastebėjęs nepasitikinčią mergaitės veido iš­
raišką, nusijuokė.

172
 - Gal taip ir nutiktų.
Susizgribusi Noelė prisidengė burną delnu.
- Atleiskite. Alkoholis per daug atpalaidavo man liežuvi.
- Kalbate taip, tarsi būčiau koks nors luošys iš prigim­
ties. Aš nemanau, kad šlubuosiu visą gyvenimą, - pasakė
Džeridas. - Argi jūs nežinojote?
Noelė papurtė galvą.
- Tačiau nešdamas jus į viršų galiu prarasti protą.
- Kaip dabar? - rimtai paklausė mergaitė.
Džeridas atlaidžiai nusišypsojo.
- Noele, tai, kas dabar įvyko, pavadinčiau vaikišku iš­
dykavimu, nors jūs dar per jauna ir negalite to suprasti. -
Jis pasilenkė prie mergaitės. - Jeigu norite ir toliau gyventi
laimingoje nežinioje, jums geriau būtų išeiti. Tuojau pat.
Džerido balsas nuskambėjo geidulingai, žadėdamas
kažką daugiau, ir Noelė pakirdo iš stingulio.Tvirčiau įsisu­
pusi į peniuarą, ji stabtelėjo ant slenksčio ir atsigręžė.
- O tą moterį jūs irgi taip lietėte? - staiga paklausė No­
elė.
Džeridas papurtė galvą.
- Man nė tokia mintis neatėjo į galvą, - nuoširdžiai nu­
stebęs atsakė jis. - Tokio potraukio aš jai nejaučiu.
Noelė sunkiai nuslėpė šypseną.
- Suprantu, - tarė ji ir nukreipė akis į šalį.
- Tiesa? - vyriškis susikišo rankas į chalato kišenes. -
Aš septyniolika metų vyresnis už jus, tai labai daug. Be to,
tarp mūsų dar lieka pernelyg daug paslapčių.
Noelė pažvelgė į Džeridą kažkokio naujo jausmo per­
smelkta. Jis tą valandėlę jai pasirodė stebėtinai gražus vy­
riškis. Jis be paliovos stebino ją.
- Na, jeigu rengiatės papasakoti man visas paslaptis,
kam gį jas slėpti?

173
 Džeridas nusišypsojo.
- Jūs gundote mane. Bet pasitikėjimas nelengvai įgy­
jamas. Labai nelengvai.
- Jus išdavė moteris? Dėl to taip ir yra?
Nuo tų žodžių jį pervėrė skausmas; Džerido širdyje siau­
tėjusi audra ėmė slūgti. Jis žengė prie durų ir atidarė jas
Noelei.
- Bet juk jūs žadėjote visada sakyti man tiesą! - primi­
nė ji jam.
-Taip, aš prisimenu, - sutiko Džeridas. Jis klausiamai
pažvelgė į plačiai atmerktas mergaitės akis, jo veido iš­
raiška sušvelnėjo. - Tikiuosi, kad dabar jūs užmigsite?
- Pasistengsiu. - Noelė delsė tarpduryje. - Koją skau­
da?
Vyriškis šaltai šyptelėjo.
- Šiek tiek.
- Viskis prislopina skausmą ir protą.
- Šit kodėl jūs leidotės paliečiama? - paerzino mergai­
tę Džeridas. - Viskis kaltas?
- Žinoma.
- Melagę, - šį žodį Džeridas ištarė švelniai.
Mergaitė tik nusišypsojo ir nuskuodė aukštyn laiptais.
Laimė, namie visi jau seniai miegojo. Noelė pamanė ir taip
jau pelniusi skandalingą reputaciją, kam dar papildyti ją
naujais štrichais. Ji nesiryžo atsigręžti. Bet kopdama laip­
tais visą laiką nugara jautė Džerido žvilgsnį.
Vos galvą padėjusi ant pagalvės, ji bematant užmigo
prisimindama, kaip jos kūną lytėjo stiprios, bet švelnios
Džerido rankos ir lūpos.
Bet jau rytą tie malonūs prisiminimai virto karčia atgai­
la, ir užplūdo kankinanti gėda dėl savo elgesio naktį.

174
 9 SKYRIUS

Noelė nežinojo, kaip galės sėdėti per pusryčius prie

vieno stalo su Džeridu ir neraudonuoti. Kai mergaitė ryžosi
nulipti žemyn į valgomąjį, jis jau sėdėjo įprastinėje šeimi­
ninko vietoje, gale stalo. Tačiau, Noelės nuostabai, Džeri­
das pažvelgė į ją greičiau susimąstęs ir klausiamai, o ne
piktai. Mergaitė neryžtingai atsisėdo į savo vietą jausda­
masi labai nesmagiai.
Šnekėdamiesi į valgomąjį įžengė Endriu ir ponia Dan.
- O šit ir Noelė! - šūktelėjo Endriu šypsodamasis pus­
seserei. - Tikiuosi, kad gerai miegojai?
- Labai gerai, dėkui, - atsakė Noelė nedrįsdama pasi­
žiūrėti į Džeridą.
Endriu reikšmingai nusikvatojo prisiminęs, kaip vakar
bučiavo pusseserę ant slenksčio. Jis iškalbingai pažvelgė
į ją, ir tas žvilgsnis neprasprūdo pro Džerido akis. Advoka­
tas pajuto, kaip jo gyslose ima užvirti kraujas.
Droviai pažvelgusi į Endriu, Noelė skaisčiai išraudo, ir
Džeridą užliejo pavydo banga. Paskutinį kartą taip jam bu­
vo atsitikę ankstyvoje jaunystėje.
To nepastebėjusi, Noelė siekė biskvito ir nusišypsojo
Endriu.
- O tu, tikiuosi, gerai praleidai vakaro pabaigą? - pasi­
domėjo ji.
- Su tavim, žinoma, būčiau praleidęs ją kur kas geriau,
- galantiškai pastebėjo jaunuolis. - Tu tiesiog dieviškai šo­
ki, Noele. Kur taip išmokai?
- Iš tikrųjų, - prisidėjo ir Džeridas įsmeigęs akis į savo
lėkštę su kiaušiniene, - kur jūs išmokote šokti?
- Mane išmokė, - atsargiai atsakė mergaitė. - Vienas
mano giminaitis, - skubiai pridūrė.

175
 - Jam labai pasisekė, - išsiblaškęs pastebėjo Endriu ir
nusišypsojo.
- Taip, jis ir pats puikiai šoka, - pasakė Noelė piktai
dėbtelėjusi į Džeridą.
- Sakai, giminaitis? - mąsliai tarė Endriu. - Ar aš jį pa­
žįstu?
- Ne, - ramiai atsakė mergaitė.
Ir tai buvo tiesa. Endriu praktiškai visiškai nepažinojo
netikro savo brolio.
-Tu ne tik nuostabiai šokai vakar, tavo suknia irgi sukė­
lė kai kurioms jaunoms ledi pavydą, - pridūrė Endriu ir
šiek tiek pasiraukė. - Jeigu tik panelė Doil ne...
Džeridas pakėlė akis.
-A pie panelę Doil dabar nekalbėsim, - tarė jis priešta­
rauti neleidžiančiu tonu.
- Bel ji negerai pasielgė su mūsų Noele, - pastebėjo
Endriu. - Žinoma, ji pavyduliauja tavęs netgi tolimai gimi­
naitei...
- Kartoju, - jau grėsmingiau pasakė Džeridas, - tos mo­
ters elgesio mes nesvarstysim!
Šį kartą Džerido žodžiuose suskambėjo metalo gaidelės.
Endriu nervingai sukikeno ir ėmė teptis sviestą ant biskvito.
- Kaip pasakysi, Noele, kaip tau vakar patiko muzika?
- Ji man labai patiko, - atsakė mergaitė.
Ji uoliai kramtė kiaušinienę, širdyje koneveikdama Dže­
ridą. Kaip jis gali būti toks dviveidis, piktai galvojo Noelė.
Iš pradžių sukasi apie panelę Doil, o sugrįžęs namo tie­
siog svetainėje ima aistringai glėbesčiuoti ją, Noelę.
- Noele, tu atrodai susijaudinusi, - pastebėjo ponia Dan.
Mergaitė iškaitusi pakėlė akis.
- Oi... aš tik galvojau apie... apie... - Ji pažvelgė tiesiai
Džeridui i akis. - Apie paskalas.

176
 - Ir ko gi čia stebėtis, - ilgai negalvojęs atsiliepė šis.
- Mat jūs turite talentą užsitraukti tas paskalas.
- Pažįstu dar kai ką, turintį tokį pat talentą.
Džeridas prisimerkė.
- Orumo jausmas jums svetimas.
- O jūs nieko nenutuokiate apie geras manieras!
- Nepadės jokios tinkamo elgesio taisyklės, kai susi­
dursi su tokia furija kaip jūs!
- Kaip jūs drįstate įžeidinėti mane!
Džerido akys žaibavo žydra liepsna, o Noelės pasidarė
žalesnės už butelių stiklą. Suirzusi ji sugniaužė delne ser­
vetėlę.
- Noele! - ponia Dan nesuprasdama žvilgčiojo čia į mer­
gaitę, čia į anūką. - Džeridai! Prašau jus!
Atrodo, Džeridas norėjo persmeigti Noelę žvilgsniu, bet
ir ji nenuleido nuo jo akių. Taip ir dėbčiojo vienas į kitą tūž­
mingais žvilgsniais.
- Šįvakar teatre bus rodomas spektaklis, - skubėjo įsi­
kišti Endriu. - Noele! Mes turime išvažiuoti iš namų maž­
daug šeštą valandą. Prieš spektaklį užsuksime kur nors
pavakarieniauti.
Noelė turėjo nukreipti pykčio kupiną žvilgsnį nuo Dže­
rido. Ji pasižiūrėjo į Endriu ir maloniai nusišypsojo jam.
- Labai gerai.
-Tu apsivilksi dar kokią nors suknią, kuri taip pat mane
sužavėtų kaip vakarykštė? - paerzino Endriu pusseserę.
- O taip, apsivilksiu žalią suknią, - atsakė mergaitė ir
tik tada prisiminė, kad ta suknia pirkta už Džerido pinigus.
Noelę ėmė graužti sąžinė dėl tokio elgesio. Ji visiškai
nenorėjo kivirčytis su Džeridu ir atkreipti į save visų dėme­
sį. Stebėtina: vos praeitą naktį jie taip suartėjo, beveik kaip

12—1366 177
meilužiai, o šiandien be jokios aiškesnės priežasties susi­
rėmė lyg pikčiausi priešai.
Džeridas padėjo servetėlę į šalį ir pakilo iš užstalės. Dau­
giau jis nė žodžio nebeištarė, tik linktelėjo senelei ir išėjo iš
valgomojo. Jo lėkštėje liko jpusėti pusryčiai.
- Kodėl jūs su Džeridu tokie nepakantūs vienas kitam?
- paklausė Endriu mergaitę.
- Aš jam nepatinku, - sumurmėjo ji. - Jis laiko mane
nepataisoma.
- Netiesa, - maloniai pasakė ponia Dan. - Noele, Dže­
ridas tave labai myli. Visi jo žodžiai...
- Tai aš dėl visko kaltas ir už tai atsiprašau, - galantiš­
kai tarė Endriu. - Nereikėjo man kalbėti apie tą Amandą
Doil. - Jis trumpai pakvatojo. - Tikriausiai Džeridas prastai
nusiteikęs, gal panelė Doil nepabučiavo jo atsisveikinda­
ma. Ji labai apdairi, ir žmonės kalba, kad tėvai ja labai rū­
pinasi, nors Džeridas, regis, jiems ir patinka.
Vadinasi, Džeridas asistuoja tai moteriai? Noelės širdis
nusirito į kulnus. Ką gi, o ko daugiau ji tikėjosi? Ir vis dėlto
negalėjo suprasti, kaip Džeridas galėjo rėžti sparną apie
panelę Doil, podraug gundydamas ją, Noelę.
- Komedija, kurią žiūrėsime, tau patiks, - patikino mer­
gaitę Endriu. Visai pamirši dabartinę prastą nuotaiką.
- Taip, žinoma, - sutiko mergaitė.

Ir vis dėlto Noelę visą dieną kankino mintys apie barnį

su Džeridu. Nenorėjo aiškintis tarpusavio santykių, juk Dže­
ridas elgėsi su ja supratingai. Tačiau mergaitė nežinojo,
kaip susitaikyti su juo. Negalėjo nė prisiminti, kuris pirma­
sis pradėjo tą ginčą. Jiedu su Džeridu niekaip ngalėjo rasti
bendros kalbos, ir Noelė nesuprato kodėl.

178
 Mergaitė žaidė virtuvėje su kačiuku ir žiūrėjo pro langą
į sodą. Henris triūsė daržovių lysvėse, tiesa, be ypatingo
entuziazmo. Apgailestaudama mergaitė žiūrėjo į mažus ža­
lius sodinukus. Henris vaikščiojo tarp lysvių kaip žudikas
tarp savo aukų. Noelė piktai pliskino akimis sodininką. Jei
nebūtų pažadėjusi deramai elgtis! Varganas jos gyveni­
mas Galvestone kažkuo buvo pranašesnis už dabartinį. Ten
aplinkui bent nebuvo įkyrių kaimynų, sekančių kiekvieną
žingsnį.
( užpakalinį savo namų priebutį išėjo ponia Hardi ir ėmė
laistyti kubiliukuose pasodintas gėles. Nė vienas iš tų auga­
lų nežydėjo, ir Noelė pagalvojo, kad visos ponios Hardi gė­
lės tikriausia vysta vien nuo pražūtingai jas veikiančio šeimi­
ninkės buvimo. Tikriausiai jai ir pienas nuolat sugižęs.
- Oi, kokia aš pikta, - tarė Noelė kačiukui ir pakasė jam
paausį.

Rengdamasi į teatrą, Noelė apsivilko žalio šilko suknią,

papuoštą baltais nėriniais, ir susišukavo aukštą šukuose­
ną. Ji neturėjo papuošalų, kuriais būtų galėjusi pasidabinti
prie šios suknios, bet apskritai mergaitei neatrodė, kad tai
būtina. Užsimetė ant pečių juodą nertą peleriną ir pasitai­
siusi klostes kritiškai nužvelgė savo atvaizdą veidrodyje.
Ta suknia pirkta už Džerido pinigus, o ji taip negražiai su
juo pasielgė. Žinoma, ir jam derėjo prikąsti liežuvį, bet ji
irgi ne gražiausiai elgėsi. Mergaitė susigėdo. Ji turi atsi­
prašyti. Nors ir nesuderinami jų charakteriai, Džeridas -
kaip keista - pasirodė esąs geriausias jos draugas. Noelė
taip pat negalėjo pamiršti, kokios švelnios jo rankos ir lū­
pos. Džeridas senas, stengėsi įtikinti save mergaitė, jis tik­
ras nuoboda, be to, invalidas. Kur kas geriau jai tinka jau­

179
nas ir energingas Endriu. Gal kada nors ji išmoks reaguoti
į jo glamones taip, kaip j Džerido prisilietimą.
Prieš spektaklį Endriu pakvietė pusseserę į restoraną,
kur jie maloniai leido laiką vakarieniaudami. Jaunuolis links­
mino Noelę pasakojimais apie savo darbą ir žmones, su
kuriais susitinka važinėdamas darbo reikalais. Endriu, be
abejo, mėgsta bendrauti su žmonėmis, tai jam teikia pasi­
tenkinimą. O Noelė, atvirkščiai, visada buvo tyli ir šiek tiek
užsidariusi. Čia ji daugiau panėšėjo į Džeridą, šis susitik­
davo su žmonėmis tik darbe, o kitu metu mėgdavo pabūti
vienas. Asmeninis jo gyvenimas buvo pernelyg asmeniš­
kas. Jis ne kartą buvo užsiminęs apie kažką negera preity-
je, bet iš namiškių,atrodo, niekas gerai apie jį nežinojo, netgi
jo senelė. Noelė be galo troško sužinoti nors ką iš Džerido
praeities. Gal ir jis yra patyręs skurdo, kaip ir jinai? Galbūt
jį suluošino per kokias nors muštines dėl moters?
Ne. Pasak Džerido, koja jam sužalota neseniai ir jau
gyja, įdomu tik, kaip jis susižeidė ją?
- Ar žinai ką nors apie Džerido vaikystę? - staiga pa­
klausė Noelė.
Endriu antakiai iš nuostabos kilstelėjo.
- Džerido? - jis pamąstė. - Žinai ką, nieko. Jau sakiau
tau, kad beveik nieko nežinau apie netikrą savo brolį. Jis
retai čia pasirodydavo, ir mudu su juo niekad neleisdavom
laiko kartu. O Džeridas niekada ir niekam nėra pasakojęs
apie savo praeitį.
-A š tai pastebėjau. - Noelė susimąsčiusi paglostė pirš­
tuku gražią savo suknios apykaklę iš nėrinių. - Tai jis palie­
pė poniai Peit nuvažiuoti su manim apsipirkti, - kiek paty­
lėjusi pasakė mergaitė. - Džeridas sakė. kad aš neturiu
padorių drabužių, o jam nesinori klausytis, kaip peikia jo
giminaitę. - Tuo metu Noelė žvilgtelėjo į pusbrolį ir paste­

180
 bėjo kažkokią keistą jo veido išraišką. - Turėjau papasa­
koti tau apie tai anksčiau.
- Keista, kad Džeridas staiga ėmė taip rūpintis, - prisi­
merkdamas pastebėjo Endriu.
Vadinasi, Džeridą sudomino jaunutė tolima giminaitė.
Ir vien todėl jis taip Įsiuto šįryt. Dabar viskas aišku. Jis, En­
driu, vakar parvežė Noelę namo, o šiandien per pusryčius
pastebėjęs aistringus brolio žvilgsnius Džeridas suprato,
kad jiedu ganėtinai artimi. Vadinasi, Džeridas atkreipė dė­
mesį į nedviprasmiškas jo užuominas, ir jis paprasčiausiai
pavyduliauja Noelės? Bet ar tai suprato jo pusseserė? En­
driu įdėmiai pasižiūrėjo į mergaitę. Ne. Atrodo, kad ji dar
nieko nenutuokia. Džeridas užsipuolė ją, ji atsilygino jam
tuo pačiu. Bet Endriu suprato viena - incidentas per pus­
ryčius ne juokais sukėlė Noelei nerimą.
Endriu sėdėjo prie stalo ir susimąstęs šypsojosi. Jis dar
niekada niekur nebuvo pakišęs kojos savo netikram bro­
liui. Jį erzino Džerido atsikraustymas į Fort Vertą, o popu­
liarumas, pasiektas nepriekaištinga advokato reputacija be­
veik iškart po kontoros atidarymo, apskritai nedavė Endriu
ramybės. Endriu buvo jaunas, gražus, kupinas gyvenimo
džiaugsmo, bet beveik niekas į jį nežiūrėjo rimtai, o Džeri­
dą mieste visi gerbė ir paisė jo nuomonės. Ir vakar Džeri­
dui, kaip ir visada pastaruoju metu, pasisekė - jis atvažia­
vo į vakarą su viena iš gražiausių Fort Verto merginų, kuri
ne per seniausiai buvo paniekinusi Endriu asistavimą.
Bet Noelė akivaizdžiai puoselėjo jam švelnius jausmus,
tai niekam šeimoje nebuvo paslaptis. Net ir ponia Dan kar­
tą kalbėjo apie mergaitės susižavėjimą Endriu, ir Endriu
džiūgavo, nes jis jau pasiekė tai, dėl ko Džeridas tik kovo­
jo. Noelės širdis priklausė Endriu.
Tačiau Endriu pats nežinojo, ar jam išties labai reikia

181
pusseserės prieraišumo. Noelė, žinoma, ėmė gražiau reng­
tis, Endriu laikė ją dailia, ir jam patiko bendrauti su ja. Bet
jaunuoliui nerimą kėlė jos karštakošiškumas ir užsispyri­
mas, o ypač - visiškai Endriu nesuprantamas pomėgis
kapstytis žemėje, ko ledi nieku gyvu negalėtų sau leisti. Jis,
suprantama, užsigeidęs ją vesti, galėtų priversti ją pasikeisti
savo nuožiūra. Bet Endriu dar nė trisdešimt nesukako, ir apie
vedybas artimiausioje ateityje jis nė negalvojo.
Endriu žvilgsnis nukrypo j pusseserės krūtinę ir ten su­
stojo, nors vyriškis ir dėjosi apžiūrinėjąs krištolinę savo tau­
rę. Įdomu, ar gera su Noele mylėtis? O ji labai nieko sau, iš
arti pažiūrėjus. Iš tikrųjų, juk viengungiui leistinos šiokios
tokios pramogos. Kartu ir Džeridui pakiš koją - šitai labiau­
siai rūpėjo Endriu.
- Kad ir iš kur būtum gavusi tą suknelę, su ja atrodai
tiesiog puikiai, - girdamas pasakė Endriu mergaitei.
Noelė nusišypsojo.
- Dėkui, Endriu. Tu irgi labai gražus su šiuo kostiumu.
Pasiglostęs ūsus, Endriu tiriamai nužvelgė pusseserę.
- Bet kai kitą kartą tau prireiks ko nors iš drabužių, leisk
sąskaitą apmokėti man.
- Endriu!
- Tu neturi priimti mano netikro brolio dovanų, man tai
nepatinka, - tęsė jaunuolis. - Mes, žinoma, gyvename jo
namuose. Bet už tave atsakau aš, o ne jis. Aš prisiėmiau
šią atsakomybę, pakviesdamas gyventi su manim ir mano
senele.
- Taip, ir aš tau labai dėkinga už tai... - pradėjo mer­
gaitė.
- Leisk man užbaigti. - Endriu atrodė labai rimtas. -

182
Džeridas iš proto kraustosi dėl panelės Doil, - pamelavo
jaunuolis įdėmiai stebėdamas pusseserės veido išraišką. -
Ir aš manau, kad galiausiai jis ves ją. Todėl jis neturi daryti
nieko peiktina. Suprask, Noele, priimti drabužius iš vyro,
susižadėjusio su kita moterimi, tiesiog nepadoru.
Mergaitė išraudo. Jos ranka siekė gerklės. Džeridas nie­
ko nesakė jai apie kokias nors sužadėtuves. Ir po to jis dar
buvo apkabinęs ją, bučiavo. Noelės veidas suakmenėjo.
Vadinasi, jam tai buvo tik žaidimas. Paskutinis nuotykis prieš
užmaunant panelei Doil žiedą?
- Džeridas įširdo, juk aš įžeidžiau panelę Doil primin­
damas skandalą, kuriame figūruoja ir jos pavardė, - tarė
mergaitė balsu mąstydama. - Bet panelė Doil pirmoji ma­
ne užsipuolė.
- Tikriausiai ji palaikė tave savo varžove, - nusijuokė
Endriu. - Tik pamanyk - tave, tolimą Džerido pusseserę. Ir
mano, žinoma.
Vien jo pusseserę. Noelė įsivaizdavo Džeridą su ta gra­
žia moterimi. Ji aiškiai pamatė, kaip jis glaudžia ją savo
glėbyje, bučiuoja lygiai taip, kaip dar vakar bučiavo ją, No­
elę, versdamas aimanuoti nuo dar nepatirtų iki šiol jaus­
mų. Mergaitė mėšlungiškai atsikvėpė. Prisiminusi praeitą
vakarą, staiga pajuto, kaip ėmė kaisti visas kūnas. Džerido
gal ir nepavadinsi impulsyviu žmogumi, bet su moterimis
jis tikrai moka elgtis, nors pažiūrėjus į jį to nepasakysi. Ir,
suprantama, ne su viena moterimi vyras įgyja tiek patir­
ties. Tai suprato net tokia naivi mergina kaip Noelė.
- Džeridas sakė tau, kad jis... rengiasi vesti panelę
Doil? - paklausė mergaitė Endriu, stengdamasi nuslėpti
susijaudinimą.

183
 Jis sėdėjo įsmeigęs akis į lėkštę.
- Žinoma.
Noelė pajuto nemalonią tuštumą širdyje. Ji neturėjo i
Džeridą jokių teisių. Ir vis dėlto Noelė kažką jautė jam, nors
ir nesuprato ką. Štai tikriausiai ir viskas. Juk ji įsimylėjusi
Endriu, be to, iš pirmo žvilgsnio.
Noelė pakėlė akis ir įdėmiai pažvelgė į gražų Endriu
veidą. Jis labai gražus, pagalvojo mergaitė, ir su juo įdo­
mu. Bet kodėl visiškai nieko nejaučia, Endriu prisilietus
prie jos?
- Juk mudu gerai sutariam, tiesa? - šypsodamasis pa­
klausė Endriu.
Noelė linktelėjo galvą. Endriu teisus. Jiedu niekada ne­
sipyksta, nesiginčija, nesusikimba kaip šuo su kate. Taip
jai gali atsitikti tik su Džeridu.
- Manau, kad mudu puikiai tinkame vienas kitam, - pa­
stebėjo Endriu. - Laikas parodys.O dabar greičiau baik val­
gyti, brangute, kitaip mes pavėluosim į spektaklio pradžią.
Scenoje pasirodė trupė iš Niujorko, ir aktorių vaidyba
vertė Noelę čia juoktis, čia spaudė ašaras. Afišoje spek­
taklis buvo pavadintas komedija, bet mergaitė jame rado
ir rimtų vietų. Ji nustėrusi sekė aktorių vaidybą ir galvojo
apie tai, kaip šis spektaklis patiktų Džeridui. Atrodo, ir En­
driu mėgavosi, nors į graudinančias scenas jis paprasčiau­
siai nekreipė dėmesio. Kuo jau kuo, o jautriu žmogum jo
tikrai niekas nepavadintų. Greičiausiai tarnyba armijoje ne­
praėjo Endriu be pėdsakų.
Džeridas kartą minėjo raitąją Teksaso policiją. Įdomu,
pagalvojo Noelė, kuo dar suspėjo kadaise pabūti Džeri­
das, kiek pavojų jis yra patyręs? Staiga mergaitei dingtelė­
jo viena mintis, ir ji staigiai pakėlė galvą. Džeridas tarnavo
raitojoje policijoje. Vadinasi, jis privalo mokėti naudotis gin-

184
kiu, jodinėti ant žirgo, privalo būti įvaldęs imtynių veiks­
mus. Kaip ji to nesuvokė anksčiau? Ji niekada rimtai nesu­
simąstydavo apie tai, ką pasakė Džeridas. Ir vadino jį maz­
gote. Noelės skruostai liepsnojo.
- Kas nutiko? - paklausė Endriu, kai pasibaigė spek­
taklis ir jiedu su pussesere išėjo iš teatro. Tu staiga taip
nuliūdai.
- Aš tik susimąsčiau. - Mergaitė pažvelgė į Endriu. - Ar
Džeridas gali išsilaikyti balne? - staiga paklausė ji.
Endriu labai pralinksmino mergaitės klausimas, ir jis
griausmingai nusikvatojo.
- Ar Džeridas gali išsilaikyti balne? Dievulėliau, juk jis
visai neseniai nukrito nuo arklio ir susilaužė koją!
- Ar jis pats tau taip sakė? - nesiliovė kamantinėjusi
Noelė.
Endriu gūžtelėjo pečiais.
- Ne. Bet tai visai logiška. Kaip dar galima paaiškinti jo
šlubumą? Džeridas visą gyvenimą išgyveno mieste ir, pa­
sak senelės, neseniai tvarkė kažkokią bylą Naujojoje Mek­
sikoje. Galbūt iki teismo pastato reikėjo joti raitam, ir arklys
jį numetė.
Joks arklys Džerido nenumetė, Noelė tuo neabejojo.
Bet ji nutylėjo ir tik nusišypsojo iš pusbrolio netoliaregišku­
mo.
- Taip, žinoma, - sutiko mergaitė. - Man labai gaila, be
reikalo aš pykausi su tavo broliu ir privalau elgtis su juo
pagarbiau. Juk jis tiek daug dėl manęs padarė. Ir dar de­
rėtų man atsiprašyti panelės Doil. - Noelės veidas apniu­
ko. - Jei ji taps mūsų šeimos nare, ją irgi reikės gerbti.
- Panelė Doil labai graži.
Nuliūdusi Noelė linktelėjo galva.
- Taip, labai. - Skaudama širdimi ji galvojo apie Džeri­
dą ir tą moterį.

185
 Endriu ir Noelė sugrįžo namo dar ne per vėliausiai. Per
uždarytas valgomojo duris sklido balsai, ir Noelė suprato,
kad namie esama svečių. Ji rengėsi eiti į valgomąjį, bet
Endriu griebė ją už rankos ir nusitempė į kitą pusę.
Priglaudęs prie lūpų smilių, jis lyg sąmokslo bendrinin­
kas nusišypsojo.
Jaunuolis įsitempė pusseserę į svetainę ir uždarė duris
pašaipiai žiūrėdamas j nieko nesuprantančias mergaitės
akis.
- Nejaugi norėtum sėdėti ir klausytis kažkokių paska­
lų?
- Tiesą pasakius, ne, - prisipažino Noelė ir taip pat nu­
sišypsojo.
- Na, ir gerai. Nori likerio.
- Taip, prašom įpilti.
Kol Endriu pylė Noelei likerį, ji stengėsi nesidairyti į ša­
lis, neprisiminti praeitos nakties irto, kaip ji čia stovėjo prieš
Džeridą praktiškai apsinuoginusi.
Kai pusbrolis padavė mergaitei mažą taurelę su likeriu,
ji turėjo susiimti ir negalvoti apie aistrą, užplūdusią ją Dže­
rido glėbyje.
Sau Endriu įsipylė šlakelį brendžio. Kol Noelė gėrė li­
kerį vaikštinėdama palei knygų lentynas ir skaitydama jų
pavadinimus, jis šildė svaigalų taurę tarp delnų.
- Čia daug literatūros apie teisę, - pastebėjo mergaitė.
- Taip. Didžiąją knygų dalį Džeridas išsivežė į kontorą,
o kitas paliko čia. Gavau net šiek tiek suspausti savo origi­
nalų kolekciją, nes Džerido knygos netilpo lentynose, - ne­
patenkintas burbtelėjo Endriu.
- Originalai? Kokios ten knygos? - labai susidomėjusi
paklausė Noelė.
- Nieko apie tai nenutuokiu, - plačiai šypsodamasis

186
atsakė Endriu. - Įsigijau juos atsitiktinai, ir tiek. Negaliu pa­
kęsti, kai gaištamas laikas skaitant knygas.
- Gaištamas laikas?
Jaunuolis patraukė pečiais.
- Aš - veiklus žmogus, mano brangioji, - priminė jis
Noelei, - o ne koks nors knyggraužys.
Endriu neabejotinai turėjo galvoje Džeridą. Tuo Noelė
neabejojo, bet nieko neatsakė.
Endriu prisispyręs ilgai žiūrėjo j pusseserę. Pagaliau
padėjo savo brendžio taurę į šalį ir paėmė iš Noelės jos
pusiau nugertą likerio taurelę. Pastatęs taurelę ant stalo,
Endriu užgesino šviesą ir prisitraukė Noelę prie savęs.
Tą patį praeitą naktį darė ir Džeridas. Bet tada Noelė
pati spaudėsi prie jo, o dabar, kai ją glaudė prie savęs En­
driu, ji nieko nejuto. Visiškai nieko.
- Nesijaudink, - sušnibždėjo Endriu ir nusišypsojo pa­
linkdamas ir mėgindamas pabučiuoti pusseserę. - Tavęs
daugiau niekas nenuskriaus. Man taip patinka tavo lūpų
skonis, Noele. Taip jaudinuosi, apkabindamas tokią nekal­
tą merginą kaip tu.
Noelė norėjo kažką sakyti prieštaraudama, bet Endriu
godžiu bučiniu užčiaupė jos lūpas, visiškai pasitikėdamas,
jog jam niekas neatsispirs.
Endriu lūpos buvo šiltos ir drėgnos, ir Noelei visai ne­
patiko, kaip atkakliai jo liežuvis skečia jos lūpas. Gal En­
driu buvo ir neblogas kareivis, tačiau meilužis - aiškiai nie­
kam tikęs.
Noelė įsirėmė rankomis pusbroliui į krūtinę. Kai ji pasi­
priešino Džeridui, jis bematant paleido ją, bet Endriu pasi­
rodė esąs visai iš kito molio. Jis abiem rankomis prispau­
dė mergaitę prie savęs ir dar įnirtingiau įsisiurbė į jos lū­
pas. Vieną ranką Endriu greit nuleido žemyn, užplėšė Noe-

187
 lės sijonus ir mėgino užčiuopti jos šlaunį. Netrukus jis jau
pasiekė tą vietą, kur baigiasi pusseserės kojinės, prilaiko­
mos keliaraiščių, ir prasideda rauktinukais puoštos musli-
ninės jos kelnaitės.
Vos neuždususi iš netikėtumo, Noelė stengėsi atstumti
jaunuolį, bet jis vis aukščiau kėlė jos sijoną.
- Atsipalaiduok, - kimiai sušnibždėjo jis. - Atsipalai­
duok, tau nėra ko... baimintis.
Dar akimirka, ir Endriu staigiai linktelėjęs prigludo lū­
pomis prie mergaitės krūtinės.
Noelė beviltiškai stengėsi ištrūkti iš atkaklaus pusbrolio
glėbio, o jis ir toliau naršė jai po sijonus ir šlapia burna bu­
čiavo jos krūtinę. Tuo metu svetainės durys staiga atsidarė.
Juos užklupo. Ponia Dan ir ponia Hardi, sumaniusios
rasti Fort Verto istoriją ir pasiskaityti straipsnį apie vadina­
mąsias Amerikos revoliucijos dukteris, apmirė ant slenks­
čio, ir iš vestibiulio sklindanti šviesa joms leido pamatyti
vaizdą, privertusį pasibaisėti ir išsižioti iš nuostabos. Sve­
tainėje viešpatavo prieblanda, ir garbiosios ponios nega­
lėjo įžiūrėti Endriu, užtat Noelę jos pamatė iš karto. Blausi
šviesa, sklindanti iš vestibiulio, aiškiai nušvietė vyriškio, pa­
linkusio prie mergaitės krūtinės, figūrą ir užplėštą aukštyn
sijoną.
Ir tuo metu lyg tyčia į vestibiulį išėjo Džeridas. Jis sto­
vėjo kabineto tarpduryje ir aiškiai matė lango fone jaunuo­
lių siluetus. Pajutusi į ją nukreiptą Džerido žvilgsnį, Noelė
pagalvojo nepamiršianti to žvilgsnio niekada, kad ir kiek
jai būtų lemta gyventi.
Endriu, stovėjęs nugara į duris, šmurkštelėjo į patamsį,
o Noelė taip ir liko nustėrusi vietoje kaip netikėtai užklupta
nusikaltėlė. Trauktis jau buvo vėlu.

188
 - Aš tuoj jums... viską... paaiškinsiu, - ponia Dan sun­
kiai ieškojo žodžių.
Ji taip skubiai nusitempė paskui save priblokštą ponią
Hardi, kad ši nė nespėjo pastebėti ką tik išėjusio j vestibiulį
Džerido. Prislopinti, sujaudinti moterų balsai valandėlę dar
buvo girdėti vestibiulyje, paskui ponios išėjo į terasą ir už­
darė paskui save duris.
Kai balsai ėmė tolti, Endriu išėjo iš šešėlio ir sustojo
kaip įbestas, prismeigtas pikta lemiančio savo netikro bro­
lio žvilgsnio.
- Džeridai, - Endriu nervingai sukikeno ir pliaukštelėjo
rankomis. - Tikiuosi, kad tu supranti. Pagauti aistros, mes
pamiršome viską pasaulyje.
Džeridas tylėjo. Jis nė žodžio netarė, tiktai žiūrėjo į No­
elę. Ši taip ir nesiryžo pakelti į jį akių.
- Tai tik nesusipratimas, - skubiai tęsė Endriu dirsčio­
damas į Noelę panikos pilnomis akimis. Paprastai išblyš­
kęs jo veidas pasidarė tamsiai raudonas, ir jis atrodė labai
nusigandęs. Endriu niekada nemanė, kad jį galėtų taip
skandalingai užklupti, ir dar su moterimi, visai nenorinčia
su juo glėbesčiuotis. - Noele, pasakyk gi jam! - ėmė mal­
dauti jis.
Mergaitė drebėjo iš pasišlykštėjimo, sukrėtimo ir išgąs­
čio.
-T a i tik... atsitiktinumas, - pagaliau išdaužė ji.
- Ir už jį abu turėsite mokėti, - tarė Džeridas tokiu pat
lediniu balsu, kaip ir jo akys. - Aš neleisiu, kad dėl to skan­
dalo mano senelės vardą valkiotų visuose pašaliuose. Juk
gerai žinote, kad ponia Hardi - baisi gandonešė. Ir jei jau
taip užsigeidėte pasismaginti, galėjote bent pasirūpinti, kad
jūsų neaptiktų.
Dar niekada Noelei taip nedaug trūko iki alpulio kaip tą

189
akimirką. Jos veidas išbalo kaip popierius. Nors ir labai
stengdamasi, nė žodžio negalėjo ištarti. O Endriu ir taip
atrodė užspeistas į kampą.
- Ir ką gi mums dabar daryti? - droviai paklausė jis.
- Ką daryti? Tuoktis! - negailestingu tonu tarė Džeridas.
Jis nusišypsojo, bet ta šypsena labiau priminė piktą iš­
sišiepimą. - Ir kuo greičiau, tuo geriau!
-Tuoktis?! Bet aš negaliu vesti Noelės! - vienu atsikvė­
pimu išpoškino Endriu. Pažvelgęs j pusseserę, jis pasirau­
kė. - Atleisk man, Noele, bet apie tai negali būti nė kalbos.
Juk mes su ja - giminaičiai. Taip, giminaičiai! Ir tai kraujo
giminystė. Pasklis kalbos.
- O, kalbos, žinoma, pasklis, - sutiko su broliu Džeri­
das. Jis stovėjo nė nekrusteledamas. - Bet vis vien turėsi
taip daryti, kitaip prie altoriaus nuvarysiu su šautuvu. - Tuo
metu Džeridas atrodė labai grėsmingai, niekas nebūtų su­
abejojęs, kad jam užtektų ryžto užbaigti viską iki galo.
Endriu, tikrai per menkai vertinęs vyresniojo brolio su­
gebėjimus, pasijuto aklavietėje be jokios vilties išsigelbėti.
Jis visiškai netroško vesti Noelės, bet Džeridas atrodė tie­
siog grėsmingai.
-T u sukompromitavai merginą, - smerkiamai tarė Dže­
ridas.
Endriu įsispitrėjo j brolį nesuprasdamas, kur šis kreipia
kalbą. Bet paskui vis dėlto suprato. Džeridas pamanė, kad
Endriu nuplėšė Noelei šlovę, o šis demaskavimas tik pa­
tvirtino intymius jų santykius.
Akimirksniu Endriu pasišiaušė. Jo neprivers vesti. Ne­
privers!
- Argi galima sugadinti jau nuskintą žiedą? - dėdama­
sis pasipiktinęs riktelėjo jis.
Noelė iš nuostabos išsižiojo.

190
 - Endriu! - pasipiktino ji. - Na, kaip tu šitaip gali? Kaip
tau ne gėda išsigalvoti apie mane tokius bjaurius dalykus?
- Atleisk man, Noele, bet kai vyrą verčia vesti prieš jo
valią, jis turi būti sąžiningas, - šiek tiek įtemptai atsakė En­
driu. Kurį laiką Džerido akyse šmėstelėjo abejonė, ir jau­
nuolis tęsė jau su didesniu įkvėpimu: - Aš jos nevesiu, -
tarė jis kreipdamasis į Džeridą. - Mano žmona turi tapti
skaisti mergaitė, o ne sugadinta. Juk galiausiai ji daug ką
man leido. Mano pusseserė - kekšelė, ir tiek...
Endriu neleido užbaigti kalbos Džerido kumštis. Jau­
nuolis griuvo aukštielninkas kaip pakirstas. Džeridas lėtai
žengė prie brolio ir nemirksėdamas pažiūrėjo j jį tuo sun­
kiu žvilgsniu, kartą jau atėmusiu Endriu visą narsą.
- Džeridai, ne! - sukliegė jaunuolis, abiem rankomis
užsidengdamas veidą.
- Stokis, - šaltai drėbė jam Džeridas. Jis stovėjo prie
brolio sugniaužęs kumščius.
Nusiritęs į šalį, Endriu pašoko ir pasislėpė už stalo. Tuo
metu jis visai nepanėšėjo į karo didvyrį. Greičiau jau primi­
nė išsigandusį berniūkštį, sprunkantį nuo mokytojo.
Noelė pasuko link laiptų.
- Grįžkit, - lediniu tonu tarė Džeridas.
Bet mergaitė nesustojo ir netgi neatsigręžė. Ji ryžtingai
įsitvėrė turėklų.
- Aš netekėsiu už Endriu, - pagaliau tarė Noelė vis dar
nepakeldama akių. - Jis meluoja. Tarp mudviejų su juo nie­
ko nebuvo, kaip nėra buvę ir su jokiu kitu vyru. Visa, kas
čia ką tik atsitiko, įvyko prieš mano valią.
- Labai patogu taip išsisukti, - paniekinamai iškošė Dže­
ridas. - Bet aš gerai žinau, - reikšmingai pridūrė jis stebė­
damas, kaip įsitempė mergaitė jam užsiminus apie jos

191
aistringumą. - Bet tai jūsų neišgelbės. Jūs ištekėsite už
Endriu, arba aš abu jus ištrenksiu iš savo namų.
- Jums nereikės ištrenkti manęs iš čia, - negyvu balsu
tarė mergaitė jausdamasi mirtinai įžeista. - Aš tuojau pat
susikrausiu daiktus. Mano dėdė neatsisakys priimti ma­
nęs po savo stogu.
Noelė suskato kopti laiptais. Džeridas neprivalo pama­
tyti jos ašarų. Niekingas Endriu melas sukomplikavo ir taip
beviltišką jos padėti. Ir dabar ponia Hardi turės ką papasa­
koti vietos kūmutėms. Vargšelė ponia Dan! Ji tikrai nenusi­
pelnė tokios gėdos.

10 SKYRIUS

Dar niekada Noelė nesijautė taip pasibaisėtinai. Endriu

pavadino ją palaido elgesio moterimi, o Džeridas patikėjo,
kad ji mielai atsiduotų kiekvienam vyrui. Ir ponia Dan tik­
riausiai su ja nebesikalbės. Bet baisiausia turbūt tai, kad
garsioji gandonešė ponia Hardi dabar paskleis mieste kal­
bas apie moralinį Noelės nuopuolį ir pasakos šitai visiems,
ką tik pavyks sutikti.
Susidėjusi į kelioninį krepšį kuklią savo mantą, mergai­
tė ilgesingai pažvelgė į gražius daiktus, pirktus už Džerido
pinigus, jie taip ir liko kaboti spintoje. Noelė nieko nenorė­
jo imti iš žmogaus, laikančio ją puolusia moterimi. Jis nė
neišklausė jos pasiaiškinimo. Džeridas patikėjo bailiu En­
driu melu, tuo, kad ji kalta. Džerido panieka Noelę skaudi­
no net labiau negu tai, kad ji prarado gerą vardą.
Apsivilkusi senutėle balta palaidinuke ir juodu sijonu,
užsidėjusi plačiakraštę juodą skrybėlę, Noelė apsisiautė

192
apsiaustu, išėjo iš kambario, kurį tiek mėnesių laikė savu,
ir nulipo žemyn.
Endriu nė nosies nekišo iš savo kambario. Tikriausiai
dabar jis gelbėjo savo skruostą, sumuštą Džerido. Endriu
brolis, niekinantis ją, vis dėlto stojo jos ginti, mergaitė to
visiškai nesitikėjo, bet ji džiaugėsi, kad nenaudėlis Endriu
gavo, ko nusipelnęs, nors, žinoma, per mažai. Noelė dievi­
no savo pusbrolį, iki ją pabučiavo Džeridas. Kaip keista,
pagalvojo mergaitė, ji svajojo apie Endriu, tačiau visuomet
troško, kad ne kas nors kitas, o Džeridas rūpintųsi ja ir
rodytų dėmesį. Kokią tragediją ji gavo patirti ir tik tada su­
prato, jog Endriu - visai ne tas žmogus, apie kurį ji svajojo!
Aukštai pakėlusi galvą, mergaitė pasuko tiesiai prie lau­
ko durų ir ryžtingai jas atidarė. Ji neturėjo nei pinigų, nei
traukinio bilieto, nei kokių nors ateities planų. Galėjo va­
žiuoti tik pas dėdę, bet nežinojo kaip. Bet Noelė buvo per
daug išdidi ir nenorėjo prašyti, kad kas nors iš šios šeimos
jai padėtų. Jei reikės, buvo pasirengusi dirbti padavėja ar
virėja, o gal pasisamdys kur nors ekonome ir užsidirbs bi­
lietui į Rytų Teksasą. Ji verčiau badu mirs, bet nieku gyvu
neprašys Džerido pagalbos.
Bet vos Noelė atidarė duris ir žengė į nakties tamsą,
kažkieno tvirta ranka lyg geležiniais gniaužtais suspaudė
jos petį ir įtempė į vidų. Noelės kelioninis krepšys nulėkė
ant grindų, o durys triukšmingai užsitrenkė.
Mergaitė atsišliejo nuo Džerido, svilindama jį neapykan­
ta liepsnojančiomis žaliomis akimis.
- Nelieskit manęs! - sušnypštė ji.
- Kodėl gi neleidžiate man to, ką mielai dalijate kitiems
vyrams? - kandžiai paklausė Džeridas, vis dar neįstengda­
mas pamiršti vos prieš valandėlę svetainėje matyto vaizdo.

13-1366 193
 Noelė pasitrynė petį, už kurio taip šiurkščiai ją sugrie­
bė Džeridas, ir smerkiamai pažvelgė į jį.
- Endriu apšmeižė mane, - lygiu balsu prašneko ji. -
Aš nedaviau jam jokios dingsties. Atvirkščiai, aš stengiau­
si ištrūkti iš jo glėbio. O gal manote, kad būčiau skatinusi
tokius vulgarius vyriškio kėslus? - Bet tuomet mergaitė pri­
siminė, kaip godžiai ji sutiko Džerido glamones, ir skais­
čiai nuraudo.
O Džeridas pamanė, kad Noelė išraudo susigėdusi, ir
netikėdamas primerkė savo šviesias melsvas akis. Jis gręž­
te gręžė mergaitę nemirksinčių, sunkiu ir bauginančiu
žvilgsniu.
- Kaip lengvai jūs meluojate, - pastebėjo jis žemu švel­
niu balsu. - Taip, moterys visos be išimties apgavikės. O
aš jau beveik buvau tai pamiršęs.
Noelė atsistojusi įsisprendė.
- Galite galvoti, ką tinkamas, pone Danai, - karštai tarė
ji. - O dabar aš noriu eiti.
- Kur? - piktai paklausė Džeridas. - Juo labiau naktį ir
be pinigų.
-A š jų užsidirbsiu.
Džeridą įsiutino tai, kaip oriai laikėsi ta didžiuoklė. Nors
ir labai stengėsi, scenos, regėtos svetainėje, jis negalėjo
pamiršti. Kas kartą, pagalvojęs apie tai, vis labiau neap­
kentė tiek Noelės, tiek netikro savo brolio. Tačiau jis nega­
lėjo suprasti, kodėl ji šitai taip užgavo.
- Ir būtų įdomu sužinoti, kur ketinate užsidirbti pinigų?
- dagiai paklausė Džeridas. - Viešnamyje?
Mergaitė pasipiktinusi sušuko ir smarkiai užsimojo ran­
ka, bet Džeridas laiku suspėjo sugriebti užjos. Noelei taip
nė karto ir nepavyko trenkti antausio tam arogantiškam ti­
pui. Pasirodo, Džerido reakcija neįtikėtinai greita.

194
 Jis nuleido mergaitės ranką.
- Ar kada nors įsidėmėsit? - suniurzgėjo jis. - Save ger­
bianti ledi niekada nepuls muštis kaip gatvės vaikigalis.
- O aš - ne ledi, - atsakė vyriškio žodžių užgauta Noe­
lė, - lygiai kaip ir jūs - ne džentelmenas.
Jos akis temdė skausmo ir nuoskaudos ašaros, bet iš­
didumas neleido joms nuriedėti skruostais. Noelė vis plėtė
akis, stengdamasi sulaikyti graudžias ašaras.
Tačiau Džeridas pastebėjo drėgnai sublizgusias mer­
gaitės akis ir susigėdo įžeidžių savo žodžių. Juk ji mylėjo
Endriu. Visi tai žinojo. O Endriu suvedžiojo ją, paskui dar
stengėsi pavaizduoti ją lengvabūde kekšele. Džeridą tai
siutino, tačiau jis negalėjo patikėti brolio žodžiais. Mergai­
tė švelnios ir aistringos prigimties, bet Džeridas, pirmą kartą
priglaudęs ją prie krūtinės, iškart suprato, kad ji dar nekal­
ta kaip naujagimis. Kad ir kas būtų įvykę tarp jų su Endriu,
greičiausiai tai atsitiko visai neseniai, nes tos drovios, išsi­
gandusios mergytės, kurią Džeridas tik praeitą vakarą bu­
čiavo, niekas nebūtų pavadinęs puolusia moterimi.
Karštai trokšdamas griebti Noelę už pečių ir išpurtyti iš
jos visą tiesą, Džeridas skubiai susikišo rankas į kišenes.
- Man dabar nė motais visi jūsų įžeidinėjimai, - kimiai
tarė mergaitė. - Juk Endriu, regis, jau nustatė, kas aš to­
kia. Gal taip ir yra, kaip jūs manote, gal aš išties tinku tik
viešiesiems namams... - Noelės balsas sudrebėjo, ir jos
skruostu nusirito ašara.
Džeridui tai buvo paskutinis lašas. Tyliai sudejavęs jis
palinko prie mergaitės, tvirtai apkabino ją ir priglaudė prie
plačios savo krūtinės.
- Negaliu žiūrėti, kaip jūs verkiate, - sugriežęs danti­
mis sušnibždėjo Noelei į ausį. - Liaukitės.

195
 Mergaitė smogė kumštuku jam į krūtinę, pykdama ant
savęs dėl graudžių išdavikiškų ašarų.
- Aš nesu... puolusi moteris, - pagaliau išdaužė ji.
- Dėl Dievo meilės! - Džeridas priglaudė mergaitės gal­
vą prie savo krūtinės. - Argi aš taip sakiau? - suglumo jis.
- Juk pasakėte, kad aš tinku tik viešnamiui, - gailiai
tarė Noelė.
Vyriškis sunkiai atsiduso.
- Noele, - tik tiek pasakė jis. Jo skruostas prigludo prie
mergaitės skruosto. - Noele, - kimiai sužnibždėjo jis. - Vi­
sai ne tai turėjau galvoje.
Džeridas tol glaudė mergaitę prie savęs, kol ji liovėsi
kūkčioti. Paskui padavė jai nosinę ir susimąstęs žiūrėjo,
kaip ji šluostosi ašaras. Džeridas vėl susikišo rankas j kiše­
nes ir vis dar neatitraukdamas akių žiūrėjo j Noelę.
Jai nepatiko toks įdėmus vyriškio žvilgsnis. Noelė neži­
nojo, ką jis tuo metu galvoja. Džeridas nelaiko jos pasilei­
dėle, tai kodėl jis paminėjo viešuosius namus? Ir vis dėlto
Džerido nuomonė apie ją dabar pasikeitė. Tuo Noelė ne­
abejojo.
- Aš neturėjau taip elgtis, - pagaliau prabilo vėl suėmęs
save į rankas Džeridas; dėl nelauktų mergaitės ašarų jis
vos neprarado savitvardos. - Galų gale judviejų su Endriu
santykiai - jūsų asmeninis reikalas. Bet rytoj dėl jūsų kils
didžiulis skandalas. Ponia Hardi visam miestui papasakos,
kaip užklupo jus vienudu su Endriu kambaryje ir praktiškai
vien apatiniais drabužiais. Ji, žinoma, pagražins savo pa­
sakojimą ir galiausiai pasirodys, kad judu su Endriu aptiko
lovoje.
Mergaitė prikando apatinę lūpą ir kilstelėjo smakrą.
- Ar paskolinsite man pinigų bilietui iki Galvestono? -
oriai pasiteiravo ji.

196
 - Jūs norite pabėgti, ar ne? - paklausė Džeridas. - O
kaip bus mano senelei? Ar pagalvojote, kaip ji ištvers visą
tą skandalą, tuo tarpu jūs sėkmingai išsidanginsite iš čia?
- Aš nenoriu tekėti už Endriu, - atžariai atkirto mergai­
tė. - Jis melagis!
- Na, ir kas iš to? - nebeištvėrė Džeridas. Šviesios mels­
vos jo akys nepermaldaujamai skvarbė Noelę. - Juk jūs jį
dievinote, tai visi žino! Negaliu jūsų niekinti, kad paklusote
savo jausmams, jei jau Endriu atsako jums tuo pačiu.
- Bet tarp mūsų nieko nebuvo! - suriko Noelė. - Džeri­
dai, jis...
- Aš nieko daugiau nenoriu žinoti, - nuvargusiu balsu
tarė jis. - Patys aiškinkitės savo santykius. Bet tuoktis jūs
tiesiog privalote. Kitaip kils negirdėtas skandalas. Mano
senelės širdis nesveika, ir aš neleisiu, kad jai dėl šito būtų
nuplėšta šlovė. Manau, jau šiek tiek įsivaizduojate, kaip se­
nelę veikia apkalbos.
„Jis užsimena apie mano darbą sode”, - liūdnai pagal­
vojo mergaitė. Taip, ji žinojo, kaip krimtosi ponia Dan, kai
ponia Hardi skleidė po miestą naujutėlį gandelį apie jų šei­
mą.
- Ir vis dėlto aš nenoriu tekėti už Endriu, - atkakliai pa­
kartojo mergaitė.
Džeridas šaltai nusijuokė.
- O jūsų noro niekas ir neklausia.
Mergaitė iš visų jėgų sugniaužė kumščius.
- Jūs kalbate taip įsakmiai, - pasakė ji pakeldama į jį
akis. - O juk pats bučiavote mane, nors ir esate susižadė­
jęs su panele Doil.
Džeridas nustebęs kilstelėjo antakius.
- Aš susižadėjęs? - šūktelėjo jis.

197
 Tuo metu svetainės durys atsidarė, ir j vestibiulį išėjo
Endriu. Įraudęs jo veidas buvo niūrus. Pro praviras duris
Noelė išvydo sėdinčią ant sofos nuliūdusią, sielvarto pa­
laužtą ponią Dan.
Piktai dėbtelėjęs į brolį, Endriu palietė skaudamą
skruostą.
- Kam reikėjo mane mušti? - verksmingai nutęsė jis.
Vis dar neatsileidęs broliui Džeridas grėsmingai pasi­
suko į jį, ir šis nejučia žengė atatupstas.
- Nereikėjo mušti? - paklausė jis linktelėjęs gaJva se­
nelės pusėn. - Tai tu taip manai? Tu padarei mums gėdą.
Padorumo turi ne daugiau kaip gašlus kuilys!
Endriu staigiai kvėptelėjo.
-T u neturi teisės taip kalbėti su manim!
- Aš turiu teisę. Čia mano namai, - priminė jam Džeri­
das. - O kas tu toks, mažasis išsipustęs lepši?
Endriu veidas paraudo jau visai kaip burokas. Jis prie­
šiškai dėbtelėjo į pusseserę.
- Ji mane sugundė, - burbtelėjo Endriu ir nusuko akis
į šalį, stengdamasis nesusidurti su mergaitės žvilgsniu.
- Ir tu neįstengei jai atsispirti, - užbaigė už brolį Džeri­
das.
- Ne, neįstengiau. Juk ji patrauklaus snukučio, - prisi­
pažino Endriu. - Juk jinai man tiesiog praeiti neleisdavo. Ir
visą laiką neatitraukdavo nuo manęs akių. Koks vyras ga­
lėtų neatsakyti į tokios žavios lėlytės jausmus?
Šį kartą Endriu sakė tiesą, tai žinojo tiek Džeridas, tiek
Noelė. Ji norėjo paprieštarauti, kad pastaruoju metu pus­
brolis vis mažiau ėmė jai patikti, bet nepermaldaujama Dže­
rido veido išraiška privertė ją susilaikyti. Jis būtų galėjęs
nuraminti ją, deja, jis netikėjo jos žodžiais.

198
 Pasipiktinusi Noelė įsistebeilijo į Endriu. Jo pasiaiškini­
mas nuskambėjo taip natūraliai, nors iš tiesų buvo kitaip.
Jis prievarta įsitempė ją į svetainę, o dabar viską neigia.
Džeridas, žinoma, netiki ja. O kodėl turėtų tikėti? Džeridas
nieko jai nejaučia, nebent šiokį tokį fizinį potraukį. Juk jam
netrukdo miegoti sąžinė, nerimstanti dėl vakarykščių buči­
nių svetainėje. O kai tą patį padarė Endriu, Džeridas tie­
siog padūko. Noelė vargu ar būtų galėjusi paaiškinti tokį
keistą šio vyro elgesį.
- Juk negali nesutikti, kad šios vedybos būtų didelė
klaida, - užbaigė Endriu šaukdamasis brolio gailestingu­
mo. Paskui jis sukikenęs susiraukė. - Be to, juk viskas ap­
siribojo vieninteliu bučiniu.
- Bet tu pats užsiminei apie kažką daugiau, - priminė
broliui Džeridas. Endriu nervingai kostelėjo. Jis negalėjo
prisipažinti melavęs, nenorėjo komplikuoti ir taip jau ap­
verktinos savo būklės.
- Aš tiktai žmogus, ir niekas, kas žmogiška, man ne­
svetima, - atsakė jis stengdamasis kaip nors gelbėti savo
reputaciją.
Džerido akyse aiškiai žėrėjo baisi panieka pretenzin­
gajam brolužiui. Endriu dėjosi svarbiu karo didvyriu, tuo
tarpu Džeridas puikiai žinojo: Filipinuose jo brolis dirbo prie
dokumentų, o į mūšio lauką Endriu koja nebuvo įžengusi.
Džeridas tylėjo nenorėdamas kištis į brolio, vaidinančio vė­
tytą ir mėtytą karį, reikalus. Bet Noelė ir kitos moterys į tą
savim patenkintą, išpuikusį žmogų žiūrėjo rimtai, ir galiau­
siai dėl to Noelę ištiko nelaimė.
- Aš negaliu tavęs vesti, - pasakė Endriu pusseserei. -
Atleisk. Tu, žinoma, labai dailutė ir tikrai man patinki, bet
savo būsimąją žmoną aš įsivaizduoju visiškai kitokią. Be

199
to, aš asistuoju panelei Bil, - priminė Endriu mergaitei ir
pašnairavęs į Džeridą nepatenkintas pasiraukė.
- Irto nepaisydamas tu žaidi Noelės jausmais? - smer­
kiamai pasiteiravo Džeridas.
- Bet ji pati tai skatino, - pasipiktino Endriu. - Žinoma,
neturėčiau to sakyti, bet Noelė erzino mane tol, kol aš pa­
galiau nebeištvėriau. Juk tu irgi vyras, Džeridai, ir privalai
mane suprasti.
Džeridas išlenkė antakį. Jo brolis gal ir blaiviai sampro­
tavo. Bet Džeridui nepatiko jo sumanymas suversti visą kal­
tę Noelei ir palikti ją nelaimėje. Visa tai galėjo ir labai ne­
maloniai pasisukti. Jei artimiausiu metu jų namuose ne­
bus iškeltos vestuvės, kils negirdėtas skandalas.
- Aš išvažiuosiu į Dalasą, padirbėsiu ten mūsų firmos
filiale, - pareiškė Endriu. - Labai lengvai galiu taip susi­
tvarkyti. Ir kai aš išvažiuosiu, apkalbos galbūt liausis.
- Tu taip manai? - pajuokiamai paklausė Džeridas.
Jaunuolis ryžtingai linktelėjo ir atsargiai išsilenkęs bro­
lio skubiai žengė prie durų. | Noelę jis taip ir nepažvelgė.
Kai durys paskui Endriu užsidarė, vestibiulyje liko tiktai
Džeridas ir Noelė. Netrukus iš svetainės pas juos išėjo pri­
slėgta, pritilusi ponia Dan.
- Ką darysim? - kone suvaitojo ji. - Ponia Hardi nepa­
prastai pasipiktino. Ji visiems papasakos, ką šįvakar matė
mūsų namuose. Ir dar tas Endriu kažkur išrūko vidury nak­
ties!
- Lieka tik viena išeitis, - tardamas šiuos žodžius, Dže­
ridas pažvelgė į Noelę ir labiau įsitempė. - Aš pats vesiu
Noelę.
- Niekada! - šūktelėjo mergaitė. - Netekėčiau už jūsų
net tada, jei nuo kojų iki galvos apipiltumėte mane auksu!

200
 Džeridas tylomis pažvelgė į mergaitę mąsliai išlenkęs
antakį.
- Taip, - sutiko ponia Dan, nekreipdama dėmesio į iš­
raudusią iš pasipiktinimo Noelę. - Taip, tai būtų idealus
sprendimas, Džeridai. Iš tiesų ponia Hardi matė tik vieną
Noelę. Endriu stovėjo šešėlyje, nugara į duris. O tavęs
ponia Hardi apskritai nepastebėjo, nes tu išėjai į vestibiu­
lį jau po visko, kas įvyko. Kambaryje nedegė šviesa, ir ji
kaip reikiant nespėjo įžiūrėti smulkiau. O kai lydėjau ją
prie lauko durų, tu jau įėjai į svetainę ir uždarei paskui
save duris. - Garsiai svarstydama senutė linkčiojo galvą. -
Taip, mes galėtume įtikinti ponią Hardi, kad ji su Noele ma­
tė tave, o ne Endriu!
- Nesvarbu, kas ką pagalvos, aš nesirengiu tekėti už
jūsų! - pasipiktinusi išdrožė mergaitė, nors jos širdis tuo
metu kaip pašėlusi ėmė daužytis, pagalvojus apie galimy­
bę tapti Džerido žmona.
Vyriškis išdidžiai pakėlė galvą.
- Neturite kitos išeities, - iškošė jisai. - Juk ne kas nors
kitas, o jūs ir užtraukėte mums šiuos nemalonumus!
-J u k aš nieko dėta! Endriu sakė netiesą, - nenusileido
Noelė. Ji piktai treptelėjo koja. - Na, kodėl jūs manimi ne­
tikite? Jis mane privertė!
- Jūs pati tai išprovokavote, - ramiai atsakė Džeridas,
ir melsvos jo akys pavojingai žybtelėjo. - Jūs taip ilgai se­
kiojote paskui jį lyg šešėlis, naktimis dirbdavote už jį jo dar­
bą, gaudyte gaudydavote kiekvieną jo žodį, dievindama
spoksodavote į jį. Juk jis - vyras. Ko gi iš jo dar tikėjotės?
Noelė krūptelėjo iš pasišlykštėjimo, prisiminusi, kaip En­
driu bučiavo ją šlapiomis lūpomis.
- Net jei kuo nors ir nusikaltau, Endriu vis vien neturėjo

201
teisės vadinti manęs pasileidėle! - šūktelėjo mergaitė. -
Jis - niekšas!
- Ką duos tie tušti kivirčai? - šaltai nutraukė ją Džeri­
das. - Kai tik bus viskas parengta vestuvėms, jūs ištekėsi­
te už manęs.
- Bet kodėl gi taip trokštate aukotis? - riktelėjo Noelė. -
O jei brangioji jūsų panelė Doil persipjaus venas, sužinoju­
si apie jūsų neištikimybę?
- Panelė Doil jums neturi rūpėti, - ramiai atsakė Džeri­
das. - Privalote žinoti: aš padarysiu visa, kas įmanoma ir
neįmanoma, bet pasistengsiu apsaugoti savo senelę nuo
nemalonumų ir širdies skausmo.
Noelė pažvelgė į senutę, ir palengva jos pyktis visai
atlėgo. Vargšelė ponia Dan buvo baltesnė už kreidą, o lie­
sutė jos figūrėlė dar labiau sulinko. Taip, ponia Hardi iš to
įvykio pasistengs išpūsti kuo didesnį skandalą.
Džeridas pamatė mergaitės veido išraišką ir suprato
nugalėjęs. Jis negalėjo leisti, kad niekingos apkalbos nu­
varytų jo vargšę senelę į kapus. Ji visą gyvenimą buvo jam
išsigelbėjimo švyturys, vilties simbolis. Džeridas dėl sene­
lės buvo pasirengęs viskam, netgi vesti tokią nedorą paukš­
tytę kaip Noelė. Jis prisiminė tą dieną, kai pirmą kartą ją
pabučiavo, ir jam sugėlė širdį. Tuomet ji spindėjo nekalty­
be. Bet susižavėjo Endriu, o ne juo, Džeridu. Ir iš to, kaip
familiariai brolis elgėsi su mergaite, galima daryti išvadą,
kad ji jau spėjo pagulėti jo lovoje. Džeridas apie tai galvojo
su nemalštančiu skausmu.
- Ne taip ir baisu bus, Noele, - mėgino nuraminti mer­
gaitę ponia Dan. - Juk privalai gelbėti savo reputaciją. Ir
mūsiškę. Juk tas skandalas gali atsiliepti net Džerido kar­
jerai.
Apie tai Noelė visai nepagalvojo. Džeridas galbūt gerai

202
žinomas Niujorke, bet čia, Fort Verte, jo karjera tik prasidė­
jo, ir šeimos skandalas galėjo jam brangiai kainuoti.
- Rūpinuosi ne savo karjera, - atšovė vyriškis. Nuvar­
gęs ir susierzinęs jis stovėjo atsišliejęs j sieną. - Pirmiausia
mes privalome išgelbėti Noelės reputaciją.
Mergaitė stovėjo nustelbusi akis. Vadinasi, Džeridas rū­
pinasi jos reputacija ir savo senele. Jis toks dėmesingas ir
galantiškas, o to nepasakysi apie Endriu.
Džeridas atsitiesė ir pasitraukė nuo sienos.
- Ar prisiimsi vestuvių rūpesčius, o gal geriau paprašy­
ti mano sekretorių? - paklausė jis senelės.
- Bijau, kad Adrianui vargu ar verta tai pavesti. Aš pati
mielai viskuo pasirūpinsiu, - oriai atsakė ponia ir lengvai
palietė mergaitės petį. - Nereikia taip liūdėti, mano vaike.
Visi mes ne be nuodėmės. Dievas atleis.
„Dievas gal ir atleis, bet Džeridas - vargu”, - pagalvojo
Noelė, matydama jo veido išraišką. Ponia Dan vėl pasuko
j svetainę bambėdama sau panosėje kažką apie kvietimus
ir dvasininką.
- O jūsų didvyris greitų kojų, ar ne? - nusišiepė Džeri­
das neatsispyręs galimybei įgelti. - Jis nukūrė kaip pabai­
dytas zuikis.
Mergaitė trūkčiojamai atsiduso.
- Jis pasirodė kaip niekšingas veidmainys, - silpnu bal­
su atsiliepė ji.
-Taip. O jūs, žinote ką, irgi gera. Laikiau jus skaistybės
ir visų dorybių pavyzdžiu, - iškošė pro dantis Džeridas. -
Bet pasirodo, kad jūs - tamsos angelas, Noele. Jūs nuvy­
lėte mane.
Pasipiktinusi mergaitė net rankomis pliaukštelėjo.
- Gal aš ir tikrai išprovokavau tokį nederamą Endriu
elgesį, - pakeltu balsu tarė ji, - bet nesitikėjau, kad jis taip

203
pasikėsintų. Galite tikėti jo melu, jei laikote mane nepatai­
soma nusidėjėle.
- Nesvarbu, ką aš galvoju, - abejingai atsakė Džeri­
das. - Tikiuosi, jog suprantate, kad kartu su jumis negulė­
siu, - pridūrė jis tyliai, kad neišgirstų senelė. - Nors esate ir
labai gundanti, aš nesirengiu tenkintis savo brolio išėdomis.
Noelė vos sutvardė įniršį, kuris veržte veržėsi per kraš­
tus. Ji stovėjo išblyškusi ir paniurusi, sukandusi dantis, ner­
vingai pašydama sijono klostes.
- Galite nusiraminti, visai netrokštu intymių santykių su
žmogumi, kuris laiko mane šliundra!
Džeridas pašaipiai palenkė galvą.
- Na, ir gerai, mudu puikiai supratome vienas kitą, -
mandagiai tarė jis.
Tada jis apsisuko ir ėmė kopti laiptais į savo kambarį, o
Noelė ilgai žvelgė jam pavymui, apgailestaudama vien dėl
to, kad nepasitaikė po ranka jokio tinkamo daikto, kurį bū­
tų galėjusi į jį paleisti. O, ji, žinoma, galėtų atsisakyti tekėti
už Džerido; ji galėtų išvažiuoti pas dėdę į Rytų Teksasą.
Kaip nors gautų pinigų kelionei. Bet ji nenorėjo palikti po­
nios Dan tokioje nepavydėtinoje padėtyje; tas skandalas
galėjo kainuoti jai gyvybę. Gal Noelė išties skatino Endriu
pretenzijas jos atžvilgiu, bet ji visiškai neįsivaizdavo, ko­
kios jos bus nemalonios. Jai patiko, kai ją liesdavo Džeri­
do rankos ir lūpos, ji švytėdavo laime, kai jis glausdavo ją
savo glėbyje. Noelė to paties tikėjosi ir iš Endriu. Bet tas
gražuolis blondinas dabar kėlė jai nebent pasišlykštėjimą.
Mergaitė niekaip neįstengė suvokti, ką jaučianti, irtai ją
labai trikdė. Juk Džeridas daug vyresnis, dažnai jis nepik­
tai pasišaipydavo ir beveik visada elgdavosi taip, tarsi jos
nemėgtų. Be to, jis visuomet būdavo paniuręs, užsidaręs
ir rūškanas. Tačiau Džeridas vis vien elgdavosi su ja gra­

204
žiuoju. O tokį švelnumą ir rūpestį, be jo, Noelei yra parodę
nebent velioniai tėvai.
O dabar ji prarado ir Džerido pagarbą. Jo panieka to­
kia akivaizdi! Jis ją ves vien dėl ponios Dan ramybės, išsi­
žadėdamas savo jausmų gražuolei panelei Doil.
Noelė skaudžiai prikando apatinę lūpą. | kokią siaubin­
gą situaciją jie visi įsivėlė. Ir vienintelis šios problemos
sprendimas - vestuvės, kurios niekam neatneš laimės.

Ilgai negaišdami jau kitą dieną paskelbė apie būsimą-

sias vestuves, ir užgriuvo pasirengimo rūpesčiai. Kas kar­
tą, pamatę mieste Noelę ir ponią Dan, žmonės imdavo
šnibždėtis. Fort Vertas jau tapo gana dideliu miestu ir kas­
met vis plėtėsi, tačiau čia beveik visi pažinojo vienas kitą,
vietos laikraštyje mirgėdavo naujienos apie tai, kas atva­
žiavo į miestą ir kuriame viešbutyje apsistojo, o aukštuo­
menės gyvenimo puslapėlyje netilpo įvairiausi gandai apie
miesto gyventojus. Išaugęs iš nediduko provincijos mies­
telio Fort Vertas išsaugojo visą ankstesnę gyvenimo san­
klodą ir tradicijas.
Bet įsiliepsnojus skandalui gali pagesti ir giminaičių san­
tykiai. Kas kartą, kai išgirdus kur nors negailestingai ap­
kalbant jų šeimą ponios Dan lūpa sudrebėdavo, Noelę im­
davo graužti sąžinė.
Kai pranešimas apie būsimąsias vestuves buvo iš­
spausdintas vietos laikraštyje „Fort Vert Morning Ftedžis-
ter”, ponia Peit iš turgaus, kur pirko mėsos, kavos ir miltų,
sugrįžo patenkintai šypsodamasi.
- Dabar senoms liežuvautojoms bus apie ką paplakti
liežuviais, - pareiškė ponia Peit įeidama į virtuvę, kur Noe­
lė aižė pupeles.

205
 - Apie ką jūs kalbate? - nesuprato mergaitė.
- Apie vestuvių skelbimą. Ponia Hardi išsižada savo
žodžių ir tvirtina, neva mačiusi jus ir poną Džeridą apsika­
binusius, taip rašoma laikraštyje. Apskritai, - juokdamasi
pridūrė moteris, - straipsnyje sakoma, kad ponas Danas
kaip tik jums piršosi, kai jus užklupo ponia Dan ir ponia
Hardi.
Noelė paėmė dar vieną pupelių ankštį. Skirtingai negu
ponios Peit, jos nuotaika nė kiek nepasitaisė.
- Šiaip ar taip, dabar žmonės liausis šnibždėjęs! poniai
Dan už nugaros. Na, ir kliuvo jai, vargšelei. Aš taip baimi­
nausi dėl jos širdies.
- O aš, būdama jūsų vietoje, taip nebūgštaučiau. Po­
nia Dan visko gyvenime mačiusi, - jautriai tarė ponia Peit.
- Prisimenu tą dieną, kai jiedvi su velione pono Džerido
motute čionai atvyko, - pridūrė ji. - Oi, kiek jai teko prisi­
kentėti, juk ji valandų valandas tupinėdavo prie lysvių su
kauptuku.
Noelė apstulbusi šūktelėjo.
Ponia Peit kietai susičiaupė ir pro akinius klausiamai
pažvelgė į mergaitę.
- Atrodo, kad šito jūs nežinojote? Kadaise tai buvo
mėgstama vietinių kūmučių tema. Ponia Dan daug yra ken­
tėjusi, štai kodėl ji taip rūpinasi jumis.
- O aš tiesiog begėdiškai elgiausi, - prisipažino Noe­
lė. - Man atsikrausčius čionai, visiems jums tik prisidėjo
rūpesčių, o dabar apskritai mieste vien apie šią šeimą ir
plepa.
- Tai pono Endriu nuopelnas, - trumpai atsakė mote­
ris. - Tik pamanykit, jis pabėgo kaip bailus kojotas, pali­
kęs poną Džeridą srėbti jo užvirtą košę. Tai labai panašu į
jį. Ponas Džeridas tiek metų išlaikė ji ir nė karto nepaprie­

206
kaištavo. Kartą jis net turėjo duoti užstatą už Endriu, kad
išgelbėtų jj nuo kalėjimo, kai šis įsivėlė į kažkokius nešva­
rius darbelius.
Noelės rankos, mikliai aižiusios pupeles, valandėlę ap­
mirė.
- Juk jūs labai mylite Džeridą, tiesa? - paklausė ji.
Ponia Peit linktelėjo galvą. Virš stalo vienodai dūzgė
ventiliatorius, maloniai vėsindamas moteris. Skaisti saulės
šviesa skverbėsi pro užuolaidas ir nušvietė medinį virtuvės
stalą, prie kurio sėdėjo Noelė.
- Ponia Peit, ar galima jus paklausti?
- Žinoma, mano brangute.
- Juk Endriu - karo didvyris, tiesa? - atsargiai paklau­
sė mergaitė.
- Jis ne didesnis didvyris už mane, - išgirdo ji griežtą
atsakymą. - Filipinuose Endriu dirbo bazės sandėlyje sek­
retoriumi, - nusijuokė ponia Peit. Jis per visą savo tarnybą
nė karto nėra iššovęs. O grįžęs namo ėmė vaikščioti pasi­
pūtęs ir visiems trimituoti apie savo „žygdarbius” kare. Hm!
- Ar Džeridas tarnavo armijoje?
Moteris patvirtindama linktelėjo.
- Tiktai jis niekada apie tai nepasakoja, - pasakė j i -
Jis buvo atsargoje ir su keliais savo bičiuliais tarnavo Ku­
boje.
- Tai ten jį ir sužeidė į koją? - pasidomėjo Noelė.
-N e .
- O jūs žinote kur?
- Taip. - Ekonomė skvarbiai pažvelgė į mergaitę. - Bet
apie tai ponas Džeridas turi pats jums pasipasakoti. Jis
labai uždaras ir atsargus žmogus. Ir apie viską, kas man
žinoma, aš tyliu. Štai kodėl iki šiol čia dirbu.

207
 -Atleiskit man, aš nenorėjau pasirodyti smalsi. Tiesiog
aš taip menkai jį pažįstu.
- Nieko, po vestuvių rasite laiko pasišnekėti. - Baigusi
iškrauti produktus iš pintinės, ponia Peit pažvelgė j Noelę.
- Turite įsidėmėti tik viena: ponas Endriu nė puspadžio po­
no Džerido nevertas. Ponas Džeridas - ne pagyrūnas ir ne
plevėsa. Ir jis niekada nėra sprukęs nuo nemalonumų. Nie­
kada.
Noelė vėl įniko aižyti pupeles.

Tokios gražios vestuvių suknelės Noelė dar niekada ne­

buvo mačiusi. Ji nenorėjo vilktis tokiais prabangiais apda­
rais, bet Džeridas reikalavo. Jis pats išrinko tą suknią ma­
dų žurnale.
- Nebijokit, tos senos perekšlės, mėgstančios paliežu-
vauti, jūsų nesuės, - pareiškė jis, kai Noelė pasibaisėjo dėl
brangios vestuvinės suknios, užsakytos Paryžiuje. - Bet
jūs vilkėsite tikra prancūziška suknia, ir visų brangiausia.
- Argi tai būtina? - droviai paklausė mergaitė.
-Taip.
Susimąsčiusi Noelė prikando apatinę lūpą.
- Aš dar galėčiau išvažiuoti...
- Niekur jūs nevažiuosite, nebent į bažnyčią, - trumpai
atkirto vyriškis.
Po kelių dienų atsiuntė suknią, tiksliai atitinkančią vie­
tos siuvėjų išmatuotus Noelės matmenis. Mergaitė, atvo­
žusi dėžę, nebežinojo, kaip ir stebėtis - puikią suknią puo­
šė dešimtys jardų plonytėlaičių nėrinių.
- Briuselio nėriniai! - šūktelėjo ponia Dan. - Oi, kaip
gražu, Noele! Tavęs, vilkinčios šia suknele, niekas negalės
pamiršti.

208
 Mergaitė lengvai palytėjo nėrinius. Jie buvo ploni ir švel­
nūs. Bet artėjančios vestuvės visai nedžiugino Noelės. Džiu­
gios vaikystės svajonės apie tą Įvykį išsisklaidė kaip dū­
mai, prarado savo puikumą, ir ateityje jos laukė vien liūde­
sys bei nusivylimo kartėlis. Santuoka be meilės būtinai pa­
virs tikru pragaru.

11 SKYRIUS

Džeridas, galvodamas apie artėjančią santuoką, jautė­

si lygiai taip pat, kaip jaučiasi žmogus, vedamas sušaudy­
ti. Kad įtiktų viešajai nuomonei, turės vesti moterį, kurią
niekina, moterį, tapusią nupuolusiu jo netikro brolio ange­
lu. Džeridas nekentė savęs dėl to.
Jis žinojo, kokios apgavikės gali būti moterys, bet No­
elė tiesiog tirpo jo glėbyje, aistringai atsakė į jo bučinius.
Tačiau nepaisydama potraukio jam, Džeridui, jau kitą die­
ną atsidūrė Endriu glėbyje.
Ir pats sau tvirtai pareiškė, jog svarbu visiškai ne tai,
kad jis šitai paėmė taip giliai į širdį. Iš pradžių jam tik buvo
gaila merginos. Visiškai nelauktai, prieš jo paties valią už­
plūdo potraukis Noelei, bet tai taip pat nieko nepakeitė. De­
rėjo jam būti ryžtingesniam ir pareikalauti, kad Endriu ir No­
elė susituoktų. Nors nežinia kodėl Džeridas nė pagalvoti ne­
galėjo apie tai, kad Noelė turėtų tapti jo brolio žmona. Kaip
tik todėl jis ir nesutrukdė Endriu gėdingai pabėgti.
Susiraukęs Džeridas žiūrėjo pro langą apgalvodamas
keistą savo elgesį. Jis nesuprato, kodėl ta moteris taip jį vei­
kia. Pirmiausia, ji daug jaunesnė už jį, antra, ji beviltiškai įsi­
mylėjusi Endriu. Žinoma, ją galėjo patraukti Džeridas, ta­

14—1366 209
čiau, kaip pasirodė vėliau, lygiai taip pat ji elgėsi su jo bro­
liu. Taip, Noelė atidavė savo širdį tam niekšui, ir vesdamas
ją jis, Džeridas, labai kvailai pasielgs, nesvarbu, artai baig­
tųsi skandalu. Bet jis negali pamiršti senelės, priminė sau
Džeridas, stengdamasis rasti bent kiek logiškesnį paaiški­
nimą, kodėl ketina vesti Noelę. Tačiau Džeridas nenorėjo
prisipažinti sau neįstengiąs įveikti noro gauti Noelę ir sugal­
vojo visokiausių pasiteisinimų savo sąžinei nuraminti.
Advokato apmąstymus nutraukė beldimas į duris.
- Pone Danai, pas jus atėjo lankytojas, sere, - pranešė
Džeridui jo sekretorius Adrianas.
- Tegu užeina.
Pasitraukęs į šalį, Adrianas praleido į kabinetą aukštą
juodaodį vyrą gerokai aptrintu kostiumu. Rankose negras
laikė skrybėlę, o jo žvilgsnis rodė nuovargį ir kažkokį susi­
rūpinimą. Bet jis nei kaltai nuleido akis, nei puolė atsipraši­
nėti nelauktai apsilankęs.
- Jūs - ponas Danas?
- Taip.
- Aš esu Brajenas Klarkas, - prisistatė vyras. - Noriu,
kad gintumėt mane.
- Dėl ko keliama byla?
Nepažįstamasis oriai pakėlė galvą.
- Dėl žiauraus apiplėšimo, sere. Mane kiekvieną aki­
mirką gali suimti.
Nustebęs Džeridas pakėlė antakius. Už durų pasigirdo
kažkoks triukšmas, kažkieno prislopinti balsai, kurie lyg ir
artėjo, trinksėjo durys. Netrukus jau garsiau suklego bal­
sai priimamajame. Tuojau kažkas nekantriai pasibeldė..
Durys atsidarė, ir į kabinetą įžengė uniformuotas poli­
cijos karininkas ir kriminalinės policijos atstovas. Tą nusi­

210
kaitimą tyrė miesto policija, nes apiplėšimas įvyko miesto
teritorijoje. O ginkluotas nepatenkintas kriminalinės polici­
jos atstovas čionai buvo iškviestas, jei atsirastų kokių nors
nenumatytų sunkumų.
- Atleiskite, sere, - atsiprašė Adrianas. - Bet šie žmo­
nės atsisakė laukti, kol aš apie juos pranešiu.
Džeridas grakščios rankos mostu paliepė sekretoriui
išeiti. Jis žengė prie policininkų, savimi užstodamas Klar­
ką. Advokatas nusiėmė skaitymui skirtus akinius ir įdėmiai
pažvelgė į lankytojus.
- Kuo galėčiau padėti?
- Mums reikalingas šis spalvotasis, - pareiškė polici­
ninkas. - Jis pagrobė šimtą dolerių iš senojo Tedo Marlou
maisto produktų parduotuvės, be to, smogė jam į galvą
pistoleto rankena ir vos jo neužmušė. Pasak gydytojo, nu­
kentėjusysis tik per stebuklą liko gyvas. Tačiau sąmonės
jis vis dar neatgauna. Vargšas ištiktas komos būsenos, jis
gali ir neišgyventi.
- Ar turite arešto orderį?
Policininkai nesuprasdami sužiuro į Džeridą.
- Atleiskite, ką?
-A š neperduosiu jums pono Klarko tol, kol nepateiksi­
te man jo arešto orderio, kuriame turi būti nurodyti jam
keliami kaltinimai. Jūs - toks pat teismo tarnautojas kaip ir
aš. Aš laikausi įstatymų. To paties reikalauju ir iš jūsų, -
pridūrė šaltai šypsodamasis Džeridas.
- Na, niekada nebūčiau pagalvojęs, - nepatenkintai su­
niurzgėjo kriminalinės policijos agentas Simsas, - kad jūs
imsitės ginti tą... - ir jis pavartojo epitetą, nuo kurio negras
nejučia susigūžė.
- Jo pavardė Klarkas, - šaltai prabilo Džeridas. - Man
regis, nesunku įsidėmėti.

211
 Simsas paniekinamai prunkštelėjo.
- Jis primušė ir apiplėšė senuką bakalėjininką poną Mar­
lou, ir jūs neleisit mums areštuoti to šunsnukio?
- Galite areštuoti jį, bet pirma parodykit arešto orderį.
Policininkas akivaizdžiai dvejojo, jam nepatiko nei grės­
minga Džerido poza, nei ledinis melsvų akių blizgesys.
Daug buvo prisiklausęs apie tą niujorkietį advokatą tokių
dalykų, kuriais pirma netikėjo. Netikėjo iki šios dienos.
- Aš greit sugrįšiu, - pažadėjo policininkas. - O jūs pa­
sirūpinkit, kad tas juodukas kur nors nedingtų.
- Jis pasiliks čia, - patikino Džeridas. - Nekaltam žmo­
gui nėra reikalo bėgti.
Policininkas paniekinamai numykė ir davė ženklą kri­
minalinės policijos agentui ir savo draugui, aukštam lapės
veido žmogui, sekti paskui jį. Durys paskui juos užsidarė.
Juodaodis vyras sunkiai atsiduso.
- Jūs rizikuojate, pone Danai.
- Nelabai. Mano pusėje įstatymas. Prašom sėstis.
Brajenas Klarkas sunkiai susmuko krėsle išskėtęs sa­
vo ilgas kojas ir šiek tiek pasiraukė nuo skausmo.
- Tie žmonės tvirtina, kad Tedas Marlou buvo apiplėš­
tas. Bet kodėl jie taip įsitikinę, kad kaltas jūs? - rimtai pa­
klausė Džeridas.
Jis padėjo akinius ant bylos, kurią iki tol skaitė, aplan­
ko ir atsisėdo ant stalo krašto.
- Mane pakišo, pone Danai, - ramiai atsakė negras. -
Bilo rančoje, kur aš dirbu, yra toks žmogus, jis manęs
neapkenčia. Jau seniai jis norėjo man pakenkti. Praeitą
vakarą tas žmogus pasigėrė ir grasino man. Jis negali
susitaikyti su šeimininko sprendimu paskirti mane ran­
čos prižiūrėtoju. Tas žmogus prisiekė nieku gyvu šito man
neįeisiąs.

212
 - Kuo tas žmogus pavarde?
Klarkas pakėlė galvą.
- Aš negaliu šito jums pasakyti, - atsakė jis. - Jis dirba
rančoje kaubojumi.
Nustebęs Džeridas jbedė į negrą akis.
- Dėl dievo meilės, ar jūs proto netekote? Jei žinote to
žmogaus pavardę, jūs tiesiog privalote man pasakyti ją.
- Negaliu.
- Vajėzau, ar norite, kad jus nulinčiuotų? - spyrėsi Dže­
ridas gręžte gręždamas Klarką skvarbiu žvilgsniu. - Juk
jūs, tikiuosi, žinote, kas mūsų laikais gali nutikti jūsų rasės
žmogui nekalčiausiai apsirikus?
- Taip, žinau. - Vyriškis vos pastebimai šyptelėjo. - Bet
čia garbės reikalas. Tas žmogus niekada nėra išsitaręs apie
savo kėslus viešai. Jis sakydavo tai man akis į akį.
- Ar jūs neapiplėšėte maisto produktų parduotuvės?
- Ne, sere. Neapiplėšiau.
Džeridas piktai dėbtelėjo į negrą. Garbė. Jis ir pats la­
bai gerai žinojo tą žodį. Visą savo gyvenimą su juo nugy­
veno. Tačiau Džeridas abejojo, ar būdamas Klarko vietoje
galvotų apie garbę. Juk to nelaimingojo gyvybė kabo ant
plauko.
Be abejo, prasti Klarko popieriai. Senuką Marlou mies­
te visi mylėjo ir gerbė, ir vargu ar jo skriaudikui tai išeis į
gera. Čia tikrai sudėtinga ir gal net pavojinga byla. Bet Dže­
ridas jau apsisprendė jos imtis.
- Ar jumis galima tikėti? Jūs iš tikrųjų nepadarėte to,
kuo jus kaltina? - paklausė jis vyriški.
Brajenas drąsiai pažvelgė advokatui į akis.
- Ne, sere, aš to nepadariau. Yra tekę žudyti žmones,
bet aš niekada negėriau ir nevogiau. Prieš pradėdamas

213
dirbti pas poną Bilą, aš tarnavau kavalerijos karininku. Nie­
kada nesu nieko plėšęs ir poną Marlou labai gerbiu.
- Jūs tarnavote kavalerijoje? - nustebo Džeridas. - Ku­
riame junginyje?
- Dešimtajame.
- A - a - a. Juos dar vadindavo buivolais.
Negras šiek tiek palenkė galvą.
- Mūsų pulko istorija šlovinga, - didžiuodamasis pasa­
kė jis. - Mums labai svarbu išlikti garbingiems. Ir mūsų
principai tiesiog neleistų man taip niekšingai elgtis - už­
pulti bejėgj senuką, kone negyvai jį primušti ir apiplėšti.
- Ponas Bilas irgi jumis tiki? - pasidomėjo Džeridas.
Brajenas šiltai nusišypsojo.
- Tikiuosi, kad taip. Bet tuo jis tik dar labiau viską su­
komplikuos, - nusijuokė vyriškis. - Ponas Bilas - taurus
žmogus, ir manęs nelaimėje nepames. Bet jo užtarimas
vargu ar patiks miesto gyventojams.
- Jeigu jūs nekaltas, tuomet kaltas kažkas kitas. Senąjį
Marlou mieste visi myli. Aš pamenu, žmonės vien apie jį ir
kalbėdavo, kai mano motina čionai atvažiavo. O tai reiškia,
kad jus gali nulinčiuoti dar iki prisiekusiųjų teismo.
Klarkas pasitrynė kaklą savo ilgais pirštais ir pasiraukė.
- Tokia lemtis ištiko jau daug tamsiaodžių žmonių, net
ir visai nekaltų. - Vyras patraukė pečiais. - Aš turiu atsidė­
jęs šiek tiek pinigų. Bet jeigu jų nepakaks, liksiu amžinas
jūsų skolininkas ir dirbsiu jums iki mirties. Mieste daug apie
jus šnekama, jūs vadinamas geriausiu šių kraštų advoka­
tu. Imkitės mano bylos. Pamėginkit mane apginti. Dėl to
baisaus nusikaltimo aš nekaltas.
Džeridas nusišypsojo.
- Kam tiek daug kalbėti, pone Klarkai?

214
 - Jūs sutinkat mane ginti?
- Taip, - stodamasis pasakė Džeridas. - Šitaip apsi­
sprendžiau praėjus dviem minutėms po to, kai įžengėte į
mano kabinetą. Manau, kad nenusipelnėte nei kalėjimo,
nei linčo teismo.
Klarkas linktelėjo galvą ir ėmė plačiai šypsotis.
- Dėkui, sere. - Jis padavė advokatui ranką, ir šis pa­
spaudė ją, atkreipdamas dėmesį į antrąją negro ranką, kuri
buvo kreiva ir sudžiūvusi, bejėgiškai nukarusi palei šoną.
Lauke vėl nuskardėjo pasipiktinę balsai, subildėjo žings­
niai mediniu šaligatvio grindiniu.
- Jie sugrįžta, - pastebėjo Džeridas.
- Aš žinau, kad dabar privalėsiu eiti su jais. Bet tie
žmonės neleis manęs linčiuoti, tiesa? - sunerimęs prabi­
lo Klarkas.
- Ne, jeigu pavyks man įsiterpti.
Tuo metu durys plačiai atsidarė, ir į kabinetą įėjo tas
pats policininkas ir Simsas, kuris rūškanas atkišo Džeridui
orderį, leidžiantį suimti Klarką.
- Dabar viskas pagal įstatymus, vadinasi, tu eisi su mu­
mis, vaikine, - pareiškė juodaodžiui geibus kriminalinės
policijos agentas, šiurkščiai griebdamas jam už gerklės. -
Ir iki kartuvių pasėdėsi miesto kalėjime.
- Koks jis jums vaikinas, - lediniu tonu pastebėjo Dže­
ridas. - Tiesą pasakius, kavalerijos karininkas tokio elge­
sio nenusipelno. Paleiskit jį.
- Kavalerijos karininkas? - nepatikliai nutęsė Simsas. -
Šitas?
- Šis žmogus tarnavo dešimtajame junginyje, - ramiai
atsakė Džeridas ir kreipėsi į iki tol tylėjusį policininką. - Jis
atėjo prašyti mano pagalbos, ir aš ketinu atstovauti jam

215
teisme. Ir dar, tikiuosi, ant savo kliento kūno nerasiu jokių
prievartos žymių.
Advokato žodžiai privertė policininką susimąstyti. Nors
tuo metu buvo paplitęs natyvistų judėjimas, leidžiantis visiš­
kai teisėtai Įžeidinėti kiekvieną spalvotosios rases atstovą,
policijos karininkas per ateinančius šerifo rinkimus ketino
iškelti šioms pareigoms ir savo kandidatūrą, o kaip jis buvo
girdėjęs, Džeridas Danas vyriausybėje turi itin Įtakingų bi­
čiulių. Ir dėl kriminalinės policijos agento žiaurumo jis visiš­
kai nenorėjo rizikuoti savo karjera ateityje. Simsas, padžiū­
vęs kriminalinės policijos agentas, buvo ypač pasižymėjęs
žiauriu elgesiu su meksikiečiais ir negrais. Be to, jis niekada
nesiskirdavo su savo koltu ir vos pasitaikius progai mėgda­
vo jj išsitraukti. Nuo to laiko, kai tas žmogus atėjo j tarnybą,
policijos šefas dėl jo patirdavo daug nemalonumų.
- Paleisk jį, Simsai, - paliepė policijos karininkas. - Tuo­
jau pat.
Paniuręs iš susierzinimo, Simsas atitraukė ranką nuo
negro gerklės.
- Uždėk jam antrankius, - davė nurodymą karininkas.
Gižiu veidu Simsas įvykdė įsakymą murmėdamas, kad
reikia tūpčioti apie nusikaltėlius.
- Aš visada gerbiau senąjį Marlou, - pasakė policinin­
kas. - Jį apiplėšė ir kone mirtinai primušė, ir aš turiu tris
liudytojus, mačiusius, kad visai prieš surandant vargšelį
Tedą Marlou šis žmogus išėjo iš jo parduotuvės nedideliu
paketu nešinas.
- Aš buvau nuėjęs į parduotuvę pono Bilo pavedimu ir
nupirkau kai ką iš produktų. Bet aš išėjau prieš apiplėši­
mą. Kai šitai įvyko, jau buvau išvažiavęs iš miesto, - pa­
prieštaravo Klarkas. - Ir jokio paketo aš nesinešiau.

216
 - Iš tikrųjų? O Džonas Garmonas tvirtina priešingai, -
atsakė policininkas. - Jis norėjo eiti tavęs suimti drauge su
mumis, nes labai myli senuką Marlou.
- Patarkit jam laikytis atokiau, - įsiterpė j pokalbį Džeri­
das.
- Ir ką gi jūs padarysite, jeigu jis nepaklausys jūsų? -
tyčia tęsdamas žodžius prašneko Simsas. - Jūs, toks šva­
rutėlis miestietis?
Džeridas susikišo rankas į kišenes ir įdėmiai nužvelgė
kalbantįjį. Tas tiesus šaltas melsvų akių žvilgsnis nerodė nė
šešelio baimės, atvirkščiai, jis švietė ryžtu ir netgi grasino.
- Atleiskite, bet tai apskritai ne jūsų reikalas.
Simsas, visada laikęs save narsuoliu, staiga nesmagiai
pasimuistė vietoje.
- Eime, juodasis vagišiau. - Tai pasakęs nusitempė Klar­
ką prie išėjimo.
- Patarčiau jums būti atsargesniam su juo, - ramiai krei­
pėsi į Džeridą policininkas, kai Simsas ir suimtas Klarkas
išėjo. - Simsas yra tarnavęs Arizonoje, ir jo nervai dažnai
sustreikuoja.
- Oi, jau tirtu iš baimės, - nusijuokė advokatas.
Policininkas suburbėjo kažką panosėje ir išėjo iš kabi­
neto, suspaudęs rankoje arešto orderį.

Būsimasis teismo procesas suteikė poniai Hardi ir jos

bičiulėms papildomą temą apkalboms, o ponia Dan dar
labiau sunerimo, perskaičiusi laikraštyje, jog Džeridas ke­
tina ginti juodaodį, kuris, be kita ko, kaltinamas užpuolęs ir
apiplėšęs senąjį Tedą Marlou.
- Vargšas ponas Marlou, - aimanavo per pietus ponia
Dan. - Tai geriausios širdies žmogus.

217
 - Sutinku, - atsiliepė Džeridas. - Bet aš manau, kad
policija privalo sučiupti tikrąjį nusikaltėlį, o mano klientas
nenusikalto.
- Iš kur tu žinai? - nenusileido senelė.
- Mat mano klientui visai nereikėjo užpulti bakalėjinin­
ko ir jo apiplėšti, - ramiai atsakė Džeridas.
- Bet gal yra priežastis, kurios tu paprasčiausiai neži­
nai, - pasakė ponia Dan ir sunkiai atsiduso. - Oi Džeridai.
Juk tu, tikiuosi, supranti, kad ta byla labai pavojinga. Na,
kam tu jos ėmeisi?
- Manęs paprašė nekaltas žmogus. Jis - buvęs kava­
lerijos karininkas. Ir man labai gerai žinoma, kas yra drau­
gystė ir brolybė.
Visą tą laiką sėdėjusi tylėdama ir klausiusi pokalbio No­
elė pasisuko į savo būsimąjį vyrą.
- O argi jūs... tarnavote kavalerijoje?
Džeridas linktelėjo.
- Mano praeitis ganėtinai margaspalvė. Vien armijoje
aš tarnavau porą kartų.
Mergaitė įbedė žalias, plačiai išplėstas iš nuostabos akis
į vyriškį.
- Pasirodo, aš daug ko apie jus nežinau, - tarė garsiai
samprotaudama.
- O jums tikrai nebūtina daug žinoti apie mane, - šaltai
atšovė jis. - Juk tekate už manęs vien tam, kad prisideng­
tumėte mano pavarde.
Ir tik dabar, kai Džeridas ištarė tuos žodžius, Noelė stai­
ga suprato vis dėlto tekanti iš meilės. Tai ir jai pačiai buvo
nelauktas atradimas. Visą tą laiką, kai ji, kaip jai atrodė,
tiesiog dievino Endriu, jos širdis priklausė vien Džeridui.
Kodėl gi dar jai būtų taip patikę žiūrėti į jį, laukti jo glamo­

218
nių? Oi, kaip baisu: ji tai suprato tik dabar, kai Džeridas
ėmė neapkęsti jos, kai kiekviename jo žingsnyje, nukreip­
tame j ją, gali matyti panieką. Ir jis rengiasi vesti ją, duoti jai
savo pavardę, kad išgelbėtų jos reputaciją, apsaugotų nuo
neišvengiamos gėdos. Džeridas visiškai nieko jai nejau­
čia. Aiškiau to parodyti jis tiesiog nebegalėtų.
- Jūs prastai atrodote, - sausai pastebėjo Džeridas.
Noelė negalėjo prisiversti pakelti akių, įsmeigtų į lėkštę.
- Man skauda galvą, - vos išstenėjo ji sunkiai alsuoda­
ma.
- Gal tau reikėtų pailsėti tamsiame kambaryje, kol pa­
lengvės? - susirūpinusi paklausė ponia Dan. - Turiu milte­
lių nuo galvos skausmo, Noele.
Mergaitė papurtė galvą.
- Ne, dėkui, geriau aš prigulsiu, - vargais negalais išta­
rė ji ir kėlėsi iš už stalo, palikdama savo lėkštes praktiškai
neliestas. - Atleiskit.
Džeridas nulydėjo Noelę šaltu žvilgsniu.
- Jau kitą šeštadienį vestuvės, - pastebėjo ponia Dan.
- Todėl, man regis, Noelė taip nervinasi. Po vestuvių, ti­
kiuosi, ji nurims, ir viskas sugrįš į savas vėžes. Džeridai, ta
byla... privalai būti itin atsargus. Labai nenorėčiau, kad nu-
kentėtum dėl kažkokio kaubojaus.
- Juodaodžio kaubojaus, - pabrėžė pirmąjį žodį Dže­
ridas.
Moteris prajuko.
- Oi, juk puikiai žinai, kad nepaisau rasinių prietarų.
- Taip, žinau, - šypsodamasis atsakė Džeridas. - Juk
tu ir sakydavai man, kad visi žmonės lygūs, o tą pamoką
dar įtvirtino studijos Harvarde. - Jis palingavo galvą. - Ka­
da ateis galas tam natyvizmui? Pas mus taip žiauriai el­
giamasi su imigrantais, su kitos rasės žmonėmis. Ir taip

219
daroma tuo metu, kai siaubingai išplito nusikalstamumas.
Pirma turėtume išspręsti šią problemą. Argi teisinga kovoti
su tokiu socialiniu blogiu kaip lūšnynai ir miestų perpildy­
mas ir podraug pulti nelaiminguosius imigrantus, kurie yra
priversti gyventi tuose lūšnynuose?
- Esu tikra, kad šito dažnai savęs klausia filosofai. Val­
gyk nugarinės kepsnj, mano brangusis berniuk.
- Aš tuoj ateisiu. Noriu žvilgtelėti j Noelę. Juk dabar aš
visiškai atsakingas už ją.
- Tiktai prašau neuždaryti durų, - sausai burbtelėjo se­
nelė.
Džeridas nusijuokė.
- Nieko ten tokio neatsitiks, būk rami, - pasakė jis. - Ta
prasme panelė Braun manęs nedomina.
Džeridas sakė netiesą, bet senelė to nežinojo. Užko­
pęs j viršų, jis tylutėliai pabeldė į Noelės kambario duris ir
jėjo.
Mergaitė nejudėdama gulėjo ant lovos, užklotos baltu
užtiesalu. Džeridui įėjus, ji pastebimai įsitempė, bet pasi­
stengė niekuo neparodyti susijaudinimo.
Džeridas prisiartino prie Noelės lovos ir uždėjo ranką
ant žalvarinio lovos galo bumbulo. Jam nereikėjo jokios
atramos. Šlubumas jau seniai praėjo, nuo to laiko Džeri­
das atsisveikino ir su lazda.
- Jums iš tikrųjų skauda galvą, o gal sąžinė neduoda
ramybės? - susvetimėjusiu balsu pasiteiravo Džeridas mer­
gaitės.
Noelė atsisėdo lovoje ir nuleido per kraštą kojas. Prieš
atsakydama ji pasitaisė savo ilgo sijono klostes ir susidėjo
rankas ant kelių.
- Man staiga įsiskaudėjo galva, - pasakė mergaitė
vengdama tiesiai atsakyti.
- Ir kokia gi priežastis?

220
 „Tai, kad aš beprotiškai myliu jus, bet per vėlai supra­
tau", - norėjo pasakyti Noelė, bet garsiai ištarti neišdrjso.
Ir akių i Džeridą neišdrįso pakelti, nes nebūtų pajėgusi at­
laikyti skvarbaus jo šaltų melsvų akių žvilgsnio.
- Iki vestuvių liko visai mažai laiko, - pastebėjo Noelė.
- Taip. Ir jūs, regis, pabūgote, ar ne?
Mergaitė mėšlungiškai susinėrė rankų pirštus.
- O jūs?
Vyriškis abejingai gūžtelėjo pečiais.
- Tos vestuvės nieko nepakeis, - šaltai atsakė jis. - Jūs
tik gausite mano pavardę, ir žmonėms nebebus apie ką
šnekėti.
- Tam juodaodžiui vyrui, kurį rengiatės ginti, gresia pa­
vojus?
- O koks jūsų reikalas? - atžagariai paklausė Džeridas.
- Už tai atsakau tiktai aš. Ir niekas neketina jūsų galabyti
už tai, kad apsisprendžiau ginti tą žmogų.
Pagaliau mergaitė prisivertė pakelti akis, jose šmėžavo
nerimas.
- Bet aš bijausi visai ne dėl savęs.
Džeridas staigiai atsiduso.
- O mano senelė daug ištvermingesnė, negu gali atro­
dyti iš pirmo žvilgsnio. Ir ji nė kiek neabejoja, kad aš teisin­
gai nusprendžiau.
- Bet jos širdis nesveika, o byla tikriausiai bus sudėtinga.
- Ir ką gi jūs siūlote man, Noele? - ramiai paklausė Dže­
ridas. - Atiduoti niekuo dėtą žmogų į budelių rankas, kad
apsaugočiau senelę nuo galimų apkalbų?
- Argi ne todėl ir mane vedate?
- Patikėkit, apkalbos dėl jūsų poelgio daug pražūtin­
gesnės mano senelei negu ta byla, kurios aš dabar ėmiau­
si, - pasakė Džeridas. - Ji labai dreba dėl savo visuomeni­

221
nės padėties ir bijo ją prarasti. O ši byla nebent šiek tiek
sujaudins senelę ir privers ją dažniau pavartyti laikraščius,
na, ir iš manęs ji pasistengs iškvosti kuo daugiau informaci­
jos. - Džeridas vos pastebimai šyptelėjo. - Jūs menkai pa­
žįstate mano senelę. Kartoju: ji ne tokia, kaip atrodo iš pir­
mo žvilgsnio.
- Tą patį galima pasakyti apie kiekvieną žmogų, - nu­
delbusi akis tyliai atitarė Noelė.
Džeridas įdėmiai nužvelgė mergaitę, nuleidusią galvą.
Ji pastebimai sumenko. Nerimas ir praėjusių dienų nešlo­
vė paliko savo pėdsakus. Noelė, kaip ir anksčiau, pradėjo
ruoštis namuose, nesibodėdama jokio darbo. Tiktai į sodą
ji daugiau nebeišeidavo. Džeridas rimtai pasikalbėjo su
Henriu, ir dabar šis savo pareigų žiūrėjo daug sąžiningiau.
Noelė žaisdavo su kačiuku ir siuvinėdavo poniai Dan. Bet
dabar ji pasidarė kažkokia neįprastai tyli ir užsidariusi.
- Noele, o jūs pasikeitėte, - pastebėjo Džeridas.
-Tikiuosi, kad į gerąją pusę, - negyvu balsu atsiliepė
mergaitė.
- Nesu tuo įsitikinęs.
Purtydama sijonus, Noelė atsikėlė nuo lovos.
- Man jau beveik nebeskauda galvos. Eisiu padėti po­
niai Peit sutvarkyti indų.
Noelė lėtai pasuko link durų, bet Džeridas griebė ją už
rankos ir prisitraukė artyn.
Jis taip netikusiai elgėsi su ja pastaruoju metu! Dabar ji
turėtų ištrūkti iš jo glėbio ir sprukti, trenkti jam antausį, su­
rikti, kiek išgali. Bet nieko panašaus Noelė nepadarė. Dže­
ridas pakėlė ranką ir nubraukė jai nuo veido iš šukuose­
nos išsipešusią plaukų sruogelę, ir ji nejučia užsimerkė nuo
jo pirštų šilumos.

222
 Džeridas pajuto tą bejėgišką mergaitės nuolankumą, ir
jj apėmė šaltas įsiūtis. Ar taip paklusniai ji pasiduoda visų
vyrų glamonėms?
-J ū s pasigendant Endriu? - pašaipiai paklausė jis No­
elės, pakeldamas jos smakrą ir priversdamas pažvelgti į
jį. - Gal turėčiau uždaryti duris ir duoti jums tai, ko jums
taip reikia?
Žiaurūs Džerido žodžiai lyg ugnis nutvilkė mergaitės
skruostus. Taip panoro iš visų jėgų smogti tam žmogui.
- Man nieko iš jūsų nereikia, - sunkiai gaudydama kva­
pą atsakė ji.
- Ne? - Džeridas griebė Noelei už smakro ir vėl smar­
kiai kilstelėjo jį.
Jis godžiai įsisiurbė į mergaitės lūpas, degindamas jas
pašėlusiu bučiniu tol, kol ji pagaliau pasidavė.
Noelės kūnas, jau seniai ilgėjęsis Džerido glamonių,
akimirksniu į jas atsiliepė. Jai pasirodė tarsi tirptų, lydytųsi
visa visutėlė. Noelės lūpos prasivėrė tarsi rožės žiedlapiai,
leisdami Džeridui gerti jos saldybę.
Vyriškis tyliai sudejavo ir tvirčiau priglaudė mergaitę prie
savęs. Noelė pasistiebė, stengdamasi dar labiau priartėti
prie Džerido, ir prigludo prie jo krūtine. Bučinys nesiliovė,
degindamas Noelę aistros liepsna. Jai svaigo galva, ėmė
drebėti visas kūnas, ir staiga Džeridas ją atstūmė nuo sa­
vęs.
Mergaitė sunkiai alsuodama susmuko ant lovos. Jautė
tokį silpnumą per kelius, kad nebūtų galėjusi nė žingsnio
žengti. Prikandusi nuo Džerido bučinių patinusią lūpą, ji
pažvelgė į jį plačiai išplėstomis akimis.
- Atrodo, kad tai su jumis gali daryti kiekvienas vyras, -
negailestingai drėbė Džeridas. - Esate lengvas grobis, ar
ne? Toks lengvas, kad man jau atrodote visai nebegeidžia-

223
mas. Kai susituoksime, jums nereikės rakinti savo miega­
mojo durų. Bet, - eidamas lauk pridūrė, - gal aš būsiu pri­
verstas rakinti savąsias!
Vyriškio veide šmėstelėjo pajuoka. Linktelėjęs Noelei,
jis išėjo iš kambario ir smarkiai trenkė durimis.
- Tu... niekingas velnio išpera! - suriko Noelė jam pa­
vymui.
Griebusi nuo stalelio, pastatyto prie lovos, porceliano
lėkštutę, ji iš visų jėgų paleido ją i duris. Dzingtelėjo dūžtan­
tis indas ir iš lėkštutės liko tik daugybė spalvotų druzgų.
Noelė karštligiškai žvalgėsi rengdamasi dar ką nors pa­
leisti j duris, bet kambaryje daugiau nieko nepamatė, iš­
skyrus lempą ir sunkius, masyvius baldus. Mergaitė gar­
siai pravirko, širdyje koneveikdama tiek kvailą savo elgesj,
tiek Džerido žiaurumą. Juk ji neprašė, kad jis bučiuotų! Jam
nereikės rakinti savo durų, dabar jai bjauru net prisiliesti
prie jo!
Noelė graudžiai verkė sustingusi prie uždarų durų. O
koridoriuje atsišliejęs į sieną ir sugniaužęs kumščius sto­
vėjo įsiutęs Džeridas. Paskui jis pasistengė susitvardyti ir
lėtai nuėjo į savo kambarį. Jo busimoji žmona nepaken­
čiamo, audringo būdo, o jos koserę būtina kaip reikiant
iššveisti šarmais. Noelė, žinoma, negalėjo žinoti, kaip skau­
džiai jj įžeidė tas negailestingas, pavymui jam sviestas žo­
dis. Nors tam tikra prasme mergaitė buvo teisi - Džeridas
buvo betėvis. Net jo motina nepažinojo ją išprievartavusio
žmogaus, nuo kurio ji pastojo. Tas žodis Džeridui tapo žiau­
riausiu įžeidimu. Net ir dabar jis negalėjo jo klausytis be
skausmo.
Širdyje Džeridas, žinoma, viską suprato, juk jis pats ir
išprovokavo tokį baisų Noelės pykčio priepuoli. Jam ne­
derėjo taip šiurkščiai elgtis su ja. Visu kuo kaltas tas svai­

224
gulys, kuris jį apima, kai suspaudžia mergaitę gėbyje. Jis
ir verčia Džeridą pykti tiek ant jos, tiek ant savęs. Jis netu­
rėtų jausti tokios aistros moteriai, kurią suvedžiojo ir pa­
metė netikras jo brolis. Ir juo labiau moteriai, mylinčiai kitą.
Noelei būnant greta, Džeridas pasijusdavo labai pažeidžia­
mas, ir tai skaudžiai žeidė jo savimeilę.
Noelė neigia intymiai bendravusi su Endriu. Bet jei ji
myli Endriu, visiškai natūralu, kad jis ją traukia. Ar ji suspė­
jo pabūti Endriu lovoje? Prisimerkęs Džeridas galvojo apie
tai. Jis suprato atsakymą į tokį delikatų klausimą galėsiąs
gauti tik vienu būdu. Įsivaizdavus Noelę nuogą lovoje, Dže­
ridą išpylė nepakenčiamas karštis. Juk ji būna tokia pa­
klusni jo glėbyje ir jo neatstums.
Tačiau Džeridą glumino tai, kad ir Noelę traukia jisai,
tuo tarpu ji beviltiškai įsimylėjusi Endriu. Tą jos potraukį
Džeridas pajuto nuo tos dienos, kai pirmąkart ją pabučia­
vo. Noelė nuolat šnekėdavo apie Endriu, ji išrausdavo, kai
kas nors ištardavo jo vardą, stengdavosi visur viską iškvosti
apie tą baltaplaukį gražuolį su ūsais. Ir ta beprotiškai įsi­
mylėjusi Endriu mergina podraug tirpdavo Džerido glėby­
je, aistringai atsakydama į jo bučinius; ji net leido jam pa­
liesti jos kūną ir žiūrėti į jį.
Džeridas negalėjo suprasti, kodėl Noelė taip darė, jei
tik, žinoma, ji yra tvirtų dorovinių įsitikinimų. Tačiau su ki­
tais vyrais ji neflirtuodavo. Šokių vakarą, į kurį ją pakvietė
Endriu, Noelė šoko arba su juo,arba su Džeridu, daugiau
su niekuo nekoketavo ir niekam nesišypsojo.
Džeridas nuėjo į savo kambarį. Jo galvoje knibždėjo
daugybė klausimų, į kuriuos jis negalėjo rasti atsakymų.
Dėl tos priežasties jis ir naktį menkai miegojo. Ir kai ėmė
brėkšti rytas, galvoje tebebuvo ta pati sumaištis. Jis nega­
lėjo pamiršti ir įžeidimo, kurį jam sviedė Noelė.

15— 1366 225

 Tuo tarpu Noelė kūrė visokiausius keršto planus. Ji troš­
ko žūtbūt priversti Džeridą kentėti už jo šiurkštumą. Mer­
gaitė dar nežinojo, kaip atkeršys, bet neketino atleisti jam
nė vieno apie ją pasakyto blogo žodžio. O kai ji sudoros
Džeridą, ateis laikas niekingajam Endriu!

12 SKYRIUS

Noelė ir Džeridas tuokėsi pirmojoje miesto metodistų baž­

nyčioje. Ilga, iki pat žemės, vestuvinė Noelės suknia buvo
pasiūta iš daugybės ploniausių Briuselio nėrinių juostų, ku­
rios kaitaliojosi su rausvai lelijinėmis ir rausvai melsvomis
juostelėmis, suknią puošė žavi iš šilko padirbdintų gėlių
puokštelė. Atlasiniai kaspinai, įpinti į aukštą griežto stiliaus
šukuoseną, prilaikė ilgą baltą vestuvinį šydą, lengvomis, ban­
guojančiomis klostėmis krintantį žemyn. Tuos puikius ap­
darus papildė tokių pat plonų nėrinių pirštinaitės. Kai nuota­
ka, įsikibusi Į parankę pastoriaus broliui, kuris sutiko pabūti
svotu, įžengė į bažnyčią, rausvai kaštoniniai jos plaukai lyg
auksas žvilgėjo nutvieksti saulės. Noelė pasirodė Džeridui
tarsi pasakų princesė - nuostabi ir šiek tiek pasipūtusi. Nuo­
takos giminaičiams atstovavo tiktai ponia Dan, ir Noelė ma­
žumėlę susigraudino, kad nei jos tėvai, nei broliai negali pa­
matyti jos taip prabangiai išsipuošusios. Noelės dėdė at­
siuntė laišką, kuo nuoširdžiausiai sveikindamas. į vestuves
atvažiuoti jis negalėjo, suremtas radikulito. Endriu taip pat
buvo nuotakos giminaitis, bet, suprantama, šioje šventėje
nedalyvavo. Eidama pagrindiniu bažnyčios taku prie alto­
riaus, mergaitė negalėjo prisiversti pažvelgti į Džeridą. Jai
atrodė, tarsi ji stovėtų ant skardžio krašto prie bedugnės ir
kažkokia nežinoma jėga ją trauktų žemyn.

226
 Po to vakaro, kai Džeridas buvo užsukęs į Noelės kam­
barį ir jie susikivirčijo, jis praktiškai su ja nebesišnekėjo.
Apimta pykčio, Noelė tėškė Džeridui siaubingą įžeidimą,
dėl kurio vėliau labai apgailestavo. Jai buvo apmaudu, kad
taip atsitiko, bet kaip atitaisyti savo kaltę Džeridui, ji neži­
nojo. Jis vis dar pyko ant mergaitės, tai Noelė iš karto pa­
stebėjo. Džeridas vengė Noelės ir kalbėdavosi su ja tik bū­
tinai prireikus. Jis nepažiūrėjo į Noelę net dabar, kai ji pri­
ėjo prie altoriaus ir atsistojo greta. Jaunikis stovėjo kaip
mietą prarijęs, o jo veidas atrodė lyg iš akmens iškaltas.
Nuskambėjo negarsi muzika, ir pastorius iš lėto pradė­
jo apeigas. Bažnyčioje kaip reta buvo gausu žmonių - gal
dėl sklandžiusių apie Noelę ir Džeridą gandų, o gal dėl to,
kad Džeridas ryžosi per artimiausią teismo procesą ginti
juoduką. Dalyvių dauguma buvo įprastiniai smalsuoliai, tarp
jų ir gerai žinoma ponia Hardi, atsistojusi pirmojoje eilėje.
Tos ilgaliežuvės buvimas nervino Noelę, bet ji nieko nega­
lėjo padaryti, nors labai būtų norėjusi išgrūsti tą nemalonią
asmenybę pro aukštą siaurą bažnyčios langą.
Pastorius uždavė jauniesiems tradicinius klausimus, po
to šypsodamasis paskelbė juos vyru ir žmona ir paprašė
juodą kaip debesis, įsitempusį Džeridą pabučiuoti Noelę.
Jis ilgai, atidžiai žiūrėjo į dabar jau savo žmoną, jos vei­
dą dengė dailus šydas. Jis vis dar pyko ant jos dėl žiau­
raus įžeidimo. Bet dabar, žiūrint į blyškų liūdną mergaitės
veidą, Džeridą staiga apėmė kažkoks savininkiškas pasi­
didžiavimas. Dabar Noelė priklauso vien jam; gal ji ir myli
Endriu, bet ištekėjo už jo, Džerido Dano.
Lėtai ir atsargiai Džeridas pakėlė nuo Noelės veido šy­
dą ir tik dabar suvokė, kokia svarbi ši akimirka. Jis matė
mergaitę tokią, kokios jos niekada nepamatys joks vyras,
jis pirmą kartą žiūrėjo į ją kaip į savo žmoną.

227
 Plonas vyro lūpas staiga suvirpino tokia švelni šypse­
na, kad Noelei net kvapą užgniaužė. Jai pasirodė, tarsi jie
su Džeridu būtų vieni visame pasaulyje. O kitą akimirką,
visos bažnyčioje susirinkusios minios, kuri kaip pakerėta
žiūrėjo j jaunuolius, akivaizdoje Džeridas atsargiai kilstelė­
jo mergaitės smakrą ir labai lėtai palinko prie jos lūpų.
Noelė matė, kaip prasivėrė jos vyro lūpos, pajuto šiltą
jo alsavimą. Jis bučiavo ją stebėtinai švelniai, tarsi pirmą
kartą. Noelė stovėjo neįstengdama nė krustelėti ir nuo ga­
lingo ją užplūdusio jausmo tyliai kūktelėjo, o jos akyse ėmė
tvenktis ašaros.
Džeridas išgirdo tą garsą, grąžinantį jį iš dangaus į že­
mę. Jis pakėlė galvą ir jo akyse šmėstelėjo šaltukas.
Jis žinojo, ką dabar aprauda Noelė. Tikriausiai ji suvo­
kė amžinai praradusi Endriu. Ir verkė dėl to bažnyčioje,
per savo vestuves.
Džeridas įsitempęs susivaldė netaręs piktų žodžių, ku­
rie jau sprūdo jam nuo liežuvio, jis tik piktai prisimerkė. O
Noelė akis nukreipė dar prieš tai, kai Džeridas staigiai ją
paleido ir paėmęs už parankės pro susirinkusius į vestu­
ves svečius nuvedė prie išėjimo.
Kai jaunieji išėjo laukan, Džeridas paleido žmonos ran­
ką ir perliejo ją lediniu žvilgsniu.
- Kaip gražiai ką tik melavote. Viską pažadėjote - ir
mylėti, ir būti paklusni, ir į kitus nesižvalgyti. Chai
Noelė niekaip negalėjo suprasti, ko jis nori. Visai nese­
niai Džeridas taip švelniai ją bučiavo, kaip gali bučiuoti tik
įsimylėjėlis. O dabar jis vėl užgriuvo ją su visu triuškinan­
čiu savo sarkazmu.
- Aš... aš nesuprantu, - užsikirsdama tarė mergaitė:
- Nejaugi? - kandžiai nusišiepė Džeridas.
Jis skubiai nuvedė žmoną prie karietos, išpuoštos gė­

228
lėmis, daug negaišdamas padėjo jai įlipti ir susitvarkyti si­
jonus, tada užtrenkė karietos dureles ir liepė vežėjui par­
vežti Noelę namo; suglumęs vežėjas negalėjo nepaklau­
syti šeimininko. O į žmoną Džeridas daugiau nebepažvel­
gė. Apsisukęs jis irzliai susikišo rankas į puikiai pasiūtų kel­
nių kišenes ir sparčiais žingsniais nudrožė kontoros link.
Ir tik tuo metu iš bažnyčios ėmė virsti lauk svečiai, gai-
lėdamiesi pražiopsoję, ko gero, labiausiai jaudinančią ves­
tuvių ceremonijos dalį. Kol jie pakeltais balsais aptarinėjo
nepaprastai švelnų Džerido bučinį, nei jo paties, nei karie­
tos gatvėje nebebuvo matyti. Ir, žinoma, niekas nematė,
kaip Noelė sugrįžo namo viena.
Išklausiusi sveikinimus anūko vestuvių proga, ponia
Dan patenkinta išvažiavo namo. Ji visa tiesiog švytėjo iš
laimės. Dabar pagaliau liausis apkalbos apie jų šeimą.
Važiuodama namo, ponia Dan pakeliui užsuko pas siu­
vėją kažką pasimatuoti. Ji buvo įsitikinusi, kad Džeridas ir
Noelė jau bus susitaikę. Dabar, kai tapo vyru ir žmona, vis­
kas ims klostytis kitaip, kiek galima spręsti iš to, kaip švel­
niai jos anūkas pabučiavo Noelę bažnyčioje.
Bet kai šiek tiek vėliau ponia Dan pagaliau sugrįžo na­
mo, ją pasitiko ponia Peit.
- Viešpatie, na, kas čia jums nutiko? Argi galima vaikš­
čioti tokiai paniurusiai vestuvių dieną.
Ekonomė piktai pasižiūrėjo į šeimininkę.
- O kaip dar, jūsų manymu, aš turėčiau vaikščioti? Nuo­
taka namo sugrįžo viena, visa ašaromis paplūdusi, o jau­
nikis taip ir nepasirodė. Manau, kad dabar jis kontoroje ir
dirba lyg niekur nieko.
Ponia Dan nustebusi akis pastatė.
- Bet juk jie drauge išėjo iš bažnyčios! Juk jie ką tik
susituokė... - negalėjo rasti žodžių ponia Dan.

229
 - Bet akivaizdu, kad nenorom, - pertraukė šeimininkę
ponia Peit. - Ponas Džeridas mano, kad Noelė buvo sugu­
lusi su netikru jo broliu.
- Dievuliau... Man išties... nesmagu, - suburbėjo ponia
Dan.
- Aš skalbiu namie visus drabužius ir visus lovos skal­
binius, - karingai pareiškė ponia Peit. - Ir galiu jums visiš­
kai atvirai pasakyti - nieko tokio namie nenutiko!
Senutės veidas nukaito iš susidrovėjimo.
- Aš maniau, kad jums derėtų tai žinoti, - pridūrė eko­
nomė ir oriai užvertusi galvą išėjo, palikdama senąją ledi
pačią atsipeikėti.
Nusivilkusi vestuvinę suknią ir nusisegusi gražųjį šydą,
Noelė vėl sudėjo viską į dėžę, kurioje šie daiktai ir buvo
atgabenti. Džeridas užmovė jai ant piršto auksinį sutuok­
tuvių žiedą. Bet niekas nepasikeitė. Niekas. Džeridas ne­
mylėjo jos ir ką tik aiškiai leido tai suprasti.
Nors, kalbant atvirai, ji irgi kalta - išplūdo Džeridą bjau­
riausiais žodžiais, sviedė pavymui lėkštutę. Bet jis to nusi­
pelnė! Noelė tikėjosi, kad šiąnakt Džeridas užsirakins sa­
vo kambaryje ir visi tai sužinos. O gal jai pačiai vertėtų ap­
sivilkti kokiais nors iš proto varančiais marškiniais, prieiti
prie Džerido durų, maldauti įsileisti ją į vidų visiems namiš­
kiams matant. Jiems, žinoma, būtų smagu pažiūrėti.
Gal tai ir juokinga, bet ji mylėjo Džeridą. O jis niekada
neatsakys į jos jausmus, nes laiko visiškai negeidžiama,
vadinasi, jie niekada neturės vaikų. Šitai mergaitei atrodė
visų blogiausia. Noelė mylėjo vaikus. Mylėjo savo mažes­
niuosius broliukus. Jai niekada nepabosdavo jais rūpintis.
Noelė dažnai mąstydavo, kad turės vaikų, ir vos atvažiavu­
si j Fort Vertą savo vaikų tėvu įsivaizdavo gražuolį Endriu.
Bet tas vaizdinys greit pasikeitė, ir dabar mergaitė sap­

230
nuodavo mažus tamsiaplaukius berniūkščius šviesiomis
melsvomis akimis. Bet tiems sapnams,atrodo, nelemta iš­
sipildyti. Džeridas nenorėjo, kad ji taptų tikra jo žmona. Gal
jis, sprukdamas nuo jos, net išvažiuos iš Fort Verto ir su­
grįš į Niujorką.
Kai mergaitei dingtelėjo galvon tokia siaubinga mintis,
ji su marškiniais, korsetu ir kelnaitėmis bejėgiškai susmu­
ko ant lovos. Dabar jai liks tik Džerido pavardė ir jo pinigai,
apie kuriuos ji visiškai nieko nenutuokia.
Noelė buvo visiškai pamiršusi artėjantį teismo proce­
są. Džeridas negalės išvažiuoti tol, kol jis nepasibaigs. Ir
prisiminusi ponios Dan žodžius, mergaitė ne juokais išsi­
gando dėl Džerido. Tokios bylos labai dažnai liūdnai bai­
giasi. O jei kas nors mėgins užmušti Džeridą? Juk jis - tik
miesto advokatas. Nors kadaise ir yra tarnavęs Teksaso
reindžeriu, o dar anksčiau - kavalerijoje, tačiau amžius juk
atsiliepia. Be to, visai neseniai Džeridui skaudėjo koją, ding­
telėjo Noelei, nors ji seniai pastebėjo, kad Džeridui nebe­
reikia lazdos ir jis visai nešlubuoja.
Liūdnai atsidususi mergaitė pasičiupinėjo savo musli-
ninių kelnaičių rauktinukus; gražiąsias šilkines kelnaites,
kurias Noelė drauge su ponia Peit nupirko už Džerido pini­
gus, ji buvo paslėpusi stalčiuje. Juo labiau, padarė išvadą
Noelė, kad jis atrodo, niekada nepamatys jos mūvinčios
gražius daikčiukus.
Mergaitė persirengė savo įprastiniu tamsiu sijonu ir balta
palaidinuke atvira kaklo iškirpte, užsimovė storas kojines
su kelraisčiais ir susirišo batukų raištelius. Paskui greit pa­
sitaisė šukuoseną ir nulipo žemyn. Ši diena tokia pat kaip
ir visos, mėgino įtikinti save mergaitė. Ir vestuvės - ne toks
jau svarbus įvykis. Jei Džeridas nelaiko jų svarbiomis ir iš­
ėjo į darbą, to paties griebsis ir jinai. Tegu nemano sau, ji

231
neketina kiurksoti savo kambaryje ir lieti ašaras dėl keisto
jo elgesio.
Noelė nuėjo į virtuvę padėti poniai Peit taisyti vakarie­
nę, bet ten nieko nerado. Užtat pro langą ji pamatė Henrį
su buteliu rankoje. Sodininkas buvo girtutėlis. Jis rovė bran­
giuosius Noelės pomidorų sodinukus-jiems jau užsimez­
gė mažų vaisių - ir kaip padūkęs kvatojosi!
Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs Noelės kantrybės
taurę. Staigiai atplėšusi duris, ji tekina pasileido į sodą. Da­
bar jai visiškai nė motais, kad ją pamatys ponia Hardi, gal
net visas kvartalas.
Griebusi tuščią kibirą, mergaitė iš visų jėgų paleido jį į
Henrį.
Kibiras pataikė sodininkui į koją. Liovęsis rauti auga­
lus, jis nieko nesuvokdamas įsispitrėjo į Noelę drumsto­
mis , apvaliomis lyg dubenėliai akimis. Kitoje rankoje jis
laikė beveik tuščią viskio butelį.
- Girtas idiote! - suriko mergaitė puldama sodininką. -
Tu rauni pomidorus, o jie jau pradėjo derėti! Tu, bjaurus
žalty!
Noelė išplėšė Henriui iš rankos viskio butelį. Griebusi
už kakliuko, užsimojo juo ant vyriškio, išliedama svaigalus
ant žemės.
- Jeigu to nori, še tau! - taip išrėkusi mergaitė puolė
sodininką mojuodama buteliu kaip vėzdu.
Henris kiek išgalėdamas sukliegė, atsigręžė ir pasilei­
do bėgti per kiemą, klupinėdamas kaip pašautas kiškis.
Smarkiai mosikuodamas rankomis, jis perbėgo du kiemus,
vienas iš jų buvo ponios Hardi. Sodininkas bėgo kiek kę>-
jos neša, persekiojamas Noelės, kuri šūkčiojo jam pavy­
mui prakeiksmus ir grasinimus ir mojavo virš galvos tuščiu
buteliu.

232
 Pribėgusi gatvės kampą, Noelė pasijuto visai netekusi
jėgų ir sunkiai šnopuodama sustojo dulkėtame kelkrašty­
je. Dvi pro šalį važiavusios karietos stabtelėjo pasižiūrėti
girto vidutinio amžiaus vyro nušiurusia skrybėle ir darbinė­
mis kelnėmis, sprunkančio nuo simpatiškos merginos, kuri
mosikavo tuščiu buteliu. Henris iššoko tiesiai ant kelio, vos
nepapuolė arkliams po kanopų, stryktelėjo per pinučių tvo­
rą ir dingo.
- Tu atleistas! - nenurimo Noelė. - Jeigu sugrįši, aš
tave nušausiu, ir nė vienas Fort Verto sodininkas manęs
dėl to nepasmerks!
Vienoje karietoje kažkas ėmė garsiai kvatoti. Suglumu­
si mergaitė atsigręžė. Pyktis beveik iškart išgaravo, ir da­
bar išraudusi ji slėpė butelį tarp sijono klosčių. Ši diena
nepagailėjo Noelei nemalonių staigmenų.
Mergaitė ryžtingai pasuko namo per kiemus ir sustojo
priešais ponią Hardi, kuri iš nuostabos prasižiojusi stypso­
jo savo namų priebutyje.
- Dabar vėl turėsite apie ką liežuvauti, jūs, sena, pikta
višta! - įniršusi išrėžė Noelė. - Kiek dar žmonėms gadinsi­
te gyvenimą savo nešvankiu liežuviu, kol Viešpats Dievas
jums už viską atlygins! Ir dar jums sąžinė leido ateiti į baž­
nyčią! Kaip jums ne gėda, prakeikta veidmaine! - pridūrė
Noelė karingai pagrūmodama moteriai pirštu.
Ponia Hardi atrodė taip, tarsi tuojau brinktelės žemėn
be sąmonės. Viena ranka ji mėšlungiškai stvėrėsi už ger­
klės.
Nebenorėdama gaišti laiko su sena liežuvautoja, mer­
gaitė nudūlino namo. Atrodo, visur, kur tik žengia jos koja,
žemė ima degti.
Noelė, grįžusi į savo kiemą, labai susikrimto užpakali­
niame priebutyje pamačiusi Džeridą. Mergaitė numetė prie

233
savo vyro kojų tuščią viskio butelj, ir jis dzingtelėjęs nusiri­
to žeme.
- Tas nenaudėlis sunaikino mano pomidorus! - piktai
suriko Noelė, jos plaukai buvo išsitaršę, veidas liepsnojo.
- Jūs žadėjote pasikalbėti su juo, bet akivaizdu, kad jam
tai nepadėjo!
Džeridas akių nenuleido nuo žmonos.
- Iš kur gavote tą butelj? - pagaliau paklausė jis.
-Atėmiau jį iš Henrio. Tiesa, jis jau buvo suspėjęs dau­
giau kaip pusę išlakti. O paskui aš nusivijau jį. - Supykusi
mergaitė žiūrėjo į Džeridą. - Gaila tiktai, kad man nepavy­
ko kaip reikiant apkulti to veltėdžio! Ponia Hardi, smalsu­
mo genama, net išlėkė į priebutį, na, aš jai išdrožiau viską,
ką apie ją galvoju. - {sprendusi rankas į šonus, Noelė atsi­
tiesė ir nupūtė nuo veido prilipusį plaukų kuokštą. - O da­
bar rengiuosi šį tą pasakyti asmeniškai jums!
Džeridas stovėjo priebutyje, susinėręs rankas ant krū­
tinės, jo lūpos vos pastebimai šypsojo. Rankos mostu jis
pakvietė įeiti.
- Aš ne kokia nors ištvirkėlė, - pradėjo Noelė, nesisteng­
dama net kalbėti tyliau. - Galite galvoti apie mane, ką tin­
kamas, ir rakinti miegamojo duris, jei manęs bijote. Aš nie­
ko nesu padariusi, dėl ko turėčiau raudonuoti, ir nesiren­
giu atsiprašinėti! Be to, - pridūrė mergaitė, - jei užsigeisiu
dirbti sode kelnėta, taip ketinu ir daryti, ir visai nesvarbu,
kaip į tai pažiūrės kaimynai.
Mergaitė pakėlė balsą ir demonstratyviai pasižiūrėjo į
ponios Hardi namo užpakalinį priebutį, kur šmėstelėjo kaž­
kieno šešėlis. Paskui Noelė vėl nukreipė tūžmingą žvilgsnį
į savo vyrą.
- Ir kaip jūs drįsote palikti mane prie bažnyčios ir iš­
siųsti namo vieną be jūsų, vestuvių dieną?

234
 Džeridas tyliai švilptelėjo neatitraukdamas akių nuo pik­
to žmonos veido.
- Iš tikrųjų, kaip aš ir išdrįsau, - sutiko jis, stengdama­
sis atrodyti susigėdęs, tarsi ta gėda būtų privertusi jį grįžti
namo taip anksti.
Irzliu mostu mergaitė atmetė nuo veido plaukus.
- Aš nenorėjau įskaudinti jūsų anądien, Džeridai, - ty­
liai tarė ji pirmą kartą nuleisdama akis. - Aš neturėjau kal­
bėti jums tokių siaubingų žodžių. Man labai gėda.
Noelės veidą išpylė sodrus raudonis. Džeridas nulipo
nuo priebučio laiptų ir prisiartino prie žmonos.
- Ar žinote, kodėl tai mane taip įsiutino?
- Bet aš juk bjauriai elgiausi, - atgailaudama atsakė
Noelė.
Džeridas papurtė galvą ir vos girdimai atsiduso.
- Oi ne, Noele, aš ir esu velnio išpera, ir visi tai žinojo,
kai buvau dar berniūkštis. Mano motiną išprievartavo kaž­
koks niekšas Dodž Sityje, paskui aš ir gimiau.
- Džeridai!
Mergaitę ištiko šokas, išgirdus vyro žodžius. Džeridas
tokios reakcijos iš jos ir tikėjosi, bet jį nustebino netikėtu
palankumu ir užuojauta sužibusios Noelės akys.
- Atleisk man, prašau, dėl Dievo meilės, atleisk! - su­
šuko mergaitė, ir žaliose jos akyse sustingo nuoširdi atgai­
la. - Aš dar niekam nebuvau ištarusi tokių baisių žodžių,
net ir labai supykusi.
Džeridui pasidarė šiek tiek nesmagu. Prisimerkęs jis
pažiūrėjo į Noelę.
- Mano praeityje daug tokių dalykų, kurių aš negaliu
tau pasakoti. Tai, ką pasakiau dabar, žinome tik mudu su
senele.
Noelė dar arčiau slinktelėjo prie jo.

235
 - Koks tu paslaptingas, - pasakė ji ir pakėlė akis į Dže­
ridą. - O kokias nors paslaptis ar dar nori man patikėti?
Džeridui kvapą užgniaužė. Jo žmona vis dar pilna ne­
tikėtumų. Jis pasijusdavo galvojąs apie ją, kaip pavyz­
džiui, šįryt, kai jam derėjo gilintis į Klarko bylą. Žmogaus
laisvei, gal net jo gyvybei grėsė pavojus, o jis nervingai
žingsniavo po kabinetą, prisimindamas sutrikusį Noelės
veidą, kai jis paliko ją vieną prie bažnyčios ir nuėjo į savo
kontorą.
Džeridas lengvai palietė pirštu apatinę mergaitės lūpą
ir atidžiai pažvelgė į ją. Ji drebėjo. Dar niekada Noelė neat­
rodė jam tokia pažeidžiama.
- Ne dabar, - prabilo Džeridas atsakydamas į žmonos
klausimą. - O kaip tu, Noele? Ar turi kokių nors paslapčių?
- Buvau įkišusi vyresniajam broliui į lovą didelę gyvatę.
Sulaužiau mūsų naujosios sviestmušės menturį, o jis vis­
ką papasakojo tėvui.
Vyro veidą nušvietė šypsena.
- Teisybė? Nejaugi tu nebijai gyvačių?
Mergaitė papurtė galvą ir tiriamai pažvelgė į Džeridą.
- O tu? - viltingai paklausė ji.
Vyras nusijuokė.
- Ne.
- Vadinasi, vienas keršto būdas atkrinta. Bet tu juk iš
miesto, nejaugi tavęs nepiktina tie bjaurūs slidūs padarai?
Džeridas sugriebė žmoną per liemenį, atsargiai prisit­
raukė prie savęs ir pažiūrėjo į ją iš viršaus žemyn.
- Mane piktina tik viena aplinkybė, - prisipažino jis. -
Tu išvarei mano sodininką.
Taip, - sutiko mergaitė.
- Dabar turėsiu samdyti ką nors kitą.

236
 Jis tai pasakė aiškiai be entuziazmo. Mergaitės akys iš
susijaudinimo blykstelėjo.
- Jei pradėsiu dirbti aš, ponia Hardi vėl paleis paska­
las.
- Galbūt. O tu norėtum dirbti tą darbą?
Noelė plačiai nusišypsojo.
- Taip! Bet ar tavo senelė neprieštaraus?
- Aš su ja pasikalbėsiu. Prasideda nauji laikai, ir jai rei­
kės susitaikyti su daug kuo, kas atrodo keista.
- Taip.
Vyras tvirčiau sugniaužė mergaitės liemenį ir įdėmiai
pažvelgė jai į akis.
- Aš leisiu tau darbuotis sode...
- Leisi?
- Leisiu, - tvirtai pasakė Džeridas. - Juk tai - mano
sodas.
- Tavo? Bet juk beveik viską jame pasodinau aš! - pa­
sipiktino Noelė.
- Tas sodas įveistas mano žemėje, ir aš nuspręsiu, kas
turi jį prižiūrėti.
Noelė piktai dėbtelėjo į vyrą. Jausdama tvirtas jo ran­
kas ant savo liemens ji šiek tiek jaudinosi, bet nenorėjo
išsiduoti.
- Labai gerai.
- Kaip aš jau sakiau, tęsė Džeridas neatplėšdamas
akių nuo žmonos, - aš leisiu tau dirbti sode, bet tik iki tu
pastosi. Paskui vis dėlto reikės samdyti sodininką.
Noelė apmirė, sulaikė kvapą. Pirmiausia jai pasirodė,
kad bus blogai išgirdusi. Jos lūpos sukrutėjo, bergždžiai ji
stengėsi išdaužti nors kokį žodį.
- Juk tu manai... juk aš ištvirkėlė ir nepavarau nė vieno
vyro! Nejaugi tu nori. kad tavo vaikų motina taptų tokia

237
moteris? Be to, tu dievagojaisi neperžengsiąs mano mie­
gamojo slenksčio! Džerido rankos slinktelėjo žmonos lie­
meniu šiek tiek aukščiau. Jis godžiai žiūrėjo į jos lūpas.
- Aš geidžiu tavęs, Noele, - vos girdimai sušnibždėjo
vyras. - Aš visada svajojau apie tai.
Mergaitės rankos, padėtos vyrui ant krūtinės, staiga at­
šalo kaip ledas; visas jos kūnas ėmė nervingai tirtėti.
-A k Džeridai...
- Nuo to laiko, kai vieną vakarą pamačiau tave svetai­
nėje su viskio buteliu, apie nieką kitą aš tiesiog neįsten­
giau galvoti.
Tie prisiminimai privertė mergaitę parausti.
- Bailė, - paerzino žmoną Džeridas, pastebėjęs jos nuo-
raudį. - Nejaugi tu pati pamiršai, kaip mus traukė vieną
prie kito tą vakarą ir vėliau?
Noelei staiga pritrūko oro, bet ji įtariai žvelgė į vyrą.
-N e .
Jis švelniai nusišypsojo jai.
- Bus geriau, jei tu šiąnakt užsirakinsi savo miegamojo
duris, - kimiai sušnibždėjo jis išgirdęs kažkieno skubius
žingsnius, aidinčius name. - Mane sulaikyti galės nebent
tavo durų skląstis. Ir tai vargu.
Noelė staigiai atsiduso nesumesdama, ką atsakyti, bet
tuo metu namo durys atsidarė ir į priebutį išėjo ponia Dan
su ponia Peit.
- Noele, kad čia nutiko? - paklausė senutė - Ką tik pas
mus buvo atėjęs kažkoks žmogus ir pasakė matęs, kaip
mūsų sodininkas paknopstomis bėgo gatve, o jį vijosi jauna
moteris, mosikuodama buteliu. Tu ne... - ponia Dan nutilo
išvydusi Džeridą, paskui jos žvilgsnis užkliudė tuščią viskio
butelį, nusiritus] ant žemės. Ponia Dan akivaizdžiai dvejojo.
Bet netrukus jai tarsi kas apšvietė protą. - O Dieve!

238
 -Tas nevidonas sunaikino mano pomidorus, - pradėjo
teisintis mergaitė. - Va, pažiūrėkit. - Ji linktelėjo į išrautus
su šaknimis augalus. - Jiems vos pradėjo megztis vaisiai,
o jis, prakeiktas girtuoklis, juos išrovė!
- Liko tik du krūmeliai, - pastebėjo ekonomė. - Vadina­
si, jis ir vėl prisigėrė, taip?
- Taigi, - patvirtino Noelė. - Vijausi jį, kiek kojos neša,
bet taip ir nepasivijau, negalėjau kaip reikiant aptalžyti!
Ponia Dan patyliukais prunkštelėjo, bet Noelė vis dėlto
nugirdo jos juoką ir pakėlė į senutę akis.
Ši priekaištingai palingavo galvą.
- Tavyje aš atpažįstu save pačią, - senutė atsiduso. -
Aš visai pamiršau, kokia buvau tavo amžiaus. Noele, gali
dirbti sode, su kombinezonu, jai tau taip patinka, - staiga
pareiškė ji-J ū s gyvenate naujame pasaulyje. Mano laikai
praėjo. Atėjo jūsiškiai. Apie mūsų šeimą jau tiek plepėta,
dar vienas gandas vargu ar ką pakeis. Toks nekaltas užsi­
ėmimas nieku gyvu negali įžeisti Dievo, nesvarbu, kad tai
nepatinka kai kam iš mūsų kaimynų. Argi mums ne vis vien,
ką apie mus galvoja?
- Va, dabar tu panašesnė į tą mano senelę, kurią aš
prisimenu, - šypsodamasis pastebėjo Džeridas.
- Aš ir pati tai jaučiu. - Senelė pasipurtė sijonus. - Kai
tu baigsi tvarkyti savo pomidorus, Noele, norėčiau, kad pa­
rašytum man vieną laišką. Dėl to prakeikto artrito man sun­
ku pasidarė nulaikyti plunksną.
- Mielai jums padėsiu, - tuojau pat pasakė Noelė.
- Jeigu, žinoma, Džeridas neturi kitų planų, - pridūrė
ponia Dan šnairuodama į anūką.
Džeridas gana atviru žvilgsniu permetė žmoną, ir ji ne­
jučia nuraudo.
- Man dar reikia trumpam grįžti į kontorą, - atsakė jis. -

239
savo pokalbį mudu su Noele galėsime pratęsti vakare, kai
sugrįšiu.
- Na, ir gerai. Eime, ponia Peit. Prašom parodyti man
tą naują siuvinėjimo pavyzdį, jis taip man patiko.
Ekonomė nusišypsojusi palingavo galvą ir nusekė pas­
kui šeimininkę, o jaunieji liko vieni.
- Pagaliau jos pasišalino. Kaip mandagiai pasielgė pa­
likdamos mus vienus, - šnibždėjo Džeridas Noelei i ausį. -
Tačiau būtų tai padariusios daug anksčiau, jei būtų galėju­
sios perskaityti mano mintis.
- Bet juk dabar dar diena, - droviai paprieštaravo mer­
gaitė, - ir mes stovim visų kaimynų matomi.
Džeridas tik atsiduso.
- Taip.
-- Be to, aš turiu pasirūpinti savo pomidorais, o tu - sa­
vo klientu. - Noelė pažvelgė vyrui į akis. - Džeridai, juk į
tave dar niekas nemėgino šauti, tiesa?
Nustebęs Džeridas pažvelgė į Noelę.
- Mane sužeidė vienas kaubojus Naujojoje Meksikoje,
- pagaliau atsakė jis ir mostelėjęs ranka parodė į skauda­
mą koją. - Todėl ir šlubavau. ^
- O kaipgi... tas kaubojus, šovęs i tave? Ar jį suėmė? -
pasibaisėjusi paklausė mergaitė.
- To neprireikė. - Džeridas žvelgė į šalį.
- Bet kodėl?
Vyras pažvelgė j žmoną per petį ir nusišypsojo.
- Nes ir aš šoviau į jj, mano brangioji, ir sutrupinau jam
dešinį riešą. Dabar jis vargu ar greit galės griebtis ginklo.
Bet jei ir galės, pirma du kartus pagalvos, prieš paleisda­
mas jį į darbą.
Noelė išpūtė akis ir neįstengdama žodžio ištarti žvelgė

240
į žmogų, ką tik tapusį jos vyru. Pasirodo, apie jį jinai visiš­
kai nieko nežinojo.
- Jau kartą esu pasakojęs tau, kad tarnavau Teksaso
raitojoje policijoje, - priminė žmonai Džeridas. - Aš išma­
nau, kaip reikia laikyti ginklą rankoje, Noele. Tikriausiai net
per gerai išmanau.
Akis išplėtusi Noelė žiūrėjo į Džeridą, tarsi kitaip būtų
išvydusi jo veidą, akis, plaukus, plonas rūsčias lūpas.
-Tu ir jodinėti moki? - paklausė ji.
Džeridas linktelėjo galvą.
- O tarnaudamas kavalerijoje... buvai kautynėse?
Jis vėl linktelėjo galvą.
Noelei ėmė trūkti kvapo. Ji prisivertė prieiti prie Džeri­
do arčiau ir pakelti akis.
-Vadinasi, Endriu man viską melavo, sušnibždėjo ji. -
Ir tu visiškai ne toks, kaip jis man apie tave sakė. Argi ne
taip?
Džeridas švelniai paglostė šilkinį žmonos skruostą.
- Endriu - jaunesnysis sūnus, - paprastai pasakė jis. -
Jis labai norėjo dėtis tuo, kuo jam niekada nepavyko tapti.
Jam tiesiog būtų pritrūkę narsos.
- Bet tau nepritrūko. - Noelė skvarbiai pažiūrėjo į vyrą,
ir jai ūmai dingtelėjo netikėta mintis. - Džeridai, ar tu žudei
žmones?
- Taip. - Jis staigiai mostelėjo ranka, lyg norėdamas
visiems laikams atsikratyti skaudžių praeities prisiminimų.
- Taip, žudžiau.
- Ir turėjai moterų.
Vyras iš visų jėgų sukando dantis. Jis nieko neatsakė.
- Pasakyk man, - paprašė mergaitė timptelėdama vy­
rą už rankovės. - Papasakok.
Džeridas alsavo švokšdamas.

16— 1366 241

 - Tu prašai neįmanomų dalykų.
- Bet juk iš pat pradžių tu kalbėjai, kad turime būti nuo­
širdūs vienas kitam, Džeridai.
- Bijau, kad tas nuoširdumas, kurio tu iš manęs tikiesi
sulaukti, gali būti žiaurus, - šaltai atsakė Džeridas. - Noe­
le, anksčiau aš gyvenau visai kitaip, ne taip kaip dabar. Ar
supranti? Ar bent kiek mane supranti? Aš buvau... - Džeri­
dą švelniai glostė Noelės žvilgsnis, ir jo balsas užsikirto.
- Tu nenori viso to prisiminti, taip? - Noelė pasislinko
prie vyro dar arčiau, vis dar nenuleisdama nuo jo tiriančių
žalių akių. - Bet niekas nepakeis mano požiūrio į tave, -
pasakė ji. - Nei tavo buvusios, nei būsimos klaidos. Tokio
gero draugo kaip tu dar niekad nesu turėjusi. O draugai
visuomet lieka draugais, kad ir kas atsitiktų.
-Vadinasi, tu iš manęs lauki tiktai draugystės, Noele?
-tyliai paklausė Džeridas, darydamas išvadą, kad mergai­
tė vis dar negali pamiršti Endriu. Tikriausiai ji sutiktų jį iš­
skėstomis rankomis, jei jis atgailaudamas grįžtų pas ją. Ne­
galvoti apie tokią galimybę Džeridas paprasčiausiai nega­
lėjo.
Noelės žvilgsnis įsmigo į vyro lūpas ir prie jų sustingo.
- Nejaugi tu gali man pasiūlyti tiktai draugystę? - su­
šnibždėjo ji užsikirsdama iš susijaudinimo.

13 SKYRIUS

Grįžęs į kontorą, Džeridas prisivertė kurį laiką negalvoti

apie Noelę ir ėmė gretinti surinktus bylos faktus. Jis, be to,
suspėjo pasikalbėti su Brajenu Klarku miesto kalėjime, ir
šis kuo smulkiausiai išdėstė jam, ką veikęs apiplėšimo die­
ną. Džeridas garsėjo puikia intuicija, ir jis tikėjo savo gina­

242
mojo nekaltumu. Pats Klarkas neslėpė, jog tą dieną, kai
senuko bakalėjininko vos neužmušė, iš tikrųjų buvo už­
ėjęs j jo parduotuvę. Bet tuo metu, kai buvo vykdomas nu­
sikaltimas, jis jau važiavo atgal i Bilo rančą. Tačiau nelai­
mėlis Klarkas negalėjo Įrodyti nesąs susijęs su apiplėši­
mu, negalėjo patvirtinti savo alibi. Niekas negalėjo patvir­
tinti, kad jis sako tiesą. O Marlou, užpuolimo auka, vis dar
neatgavo sąmonės.
Kita vertus, šis nusikaltimas plačiai nuskambėjo mies­
te, ir taip buvo daugiausia dėl Tedo Marlou sveikatos būk­
lės. Be to, mieste atsirado kažkoks rėksnys, melagingas
liudytojas, jis visiems pasakojo matęs, neva Klarkas kaip
tik po apiplėšimo išėjęs iš maisto produktų parduotuvės.
Tas žmogus ragino žmones teisti Klarką linčo teismu.
Džonas Garmonas, vienas iš didžiulės Terenso Bilo ran­
čos piemenų, kiekvienam, kas tik sutikdavo jo klausytis,
pasakojo, kad Klarkas pats prisipažinęs jam turjs piniginių
rūpesčių ir ketinąs žūtbūt gauti pinigų. Toks žiaurus žmo­
gus, būtinai pridurdavo prie savo pasakojimo Garmonas,
nusipelnė būti linčiuojamas. Paprastai po šių Garmono žo­
džių klausytojai imdavo pritariamai šnibždėtis.
Tie gandai Džeridą pasiekė labai netikėtai, pas jj apsi­
lankė Klarko šeimininkas Terensas Bilas.
Bilui peržengus Džerido kabineto slenkstį, kurį laiką vy­
rai varstė vienas kitą tiriamais žvilgsniais. Bilas buvo aukš­
tas tamsiaplaukis vyras su randu per veidą, apsivilkęs dar­
bo drabužiais ir iš pirmo žvilgsnio kėlė pagarbą. Bilas bu­
vo pratęs rengtis taip, kaip jam pačiam patinka, ir nepasi-
vargino net persirengti apsilankymui pas advokatą. Am­
žius ir netektys paliko pėdsakus jo veide, o akys žvelgė
budriai ir skvarbiai.
Nusiėmęs akinius, skirtus skaitymui, Džeridas įdėmiai

243
pažvelgė savo kiaurai smingančiomis melsvomis akimis į
rančos savininką ir susidūrė su tokiu pat Įdėmiu Bilo akių
žvilgsniu. Džeridas pasiūlė lankytojui sėstis. Atsisėdęs krės­
le, Bilas užsimetė koją ant kojos - nuo to judesio sušiugž­
dėjo jo odinės kaubojiškos kelnės, - ir ėmė maigyti tarp
pirštų cigarą.
- Jūs atstovaujate vyriausiajam mano gyvulių prižiūrė­
tojui, tiriant užpuolimo ir apiplėšimo bylą, - po valandėlės
pasakė Bilas. - Jis niekuo nenusikalto.
- Žinau, - atsakė Džeridas. Jis irgi atsisėdo ir atsilošė
krėsle. - Nebūčiau ėmęsis tos bylos, jei būčiau abejojęs.
Bilas vos pastebimai šyptelėjo. Neskubėdamas jis pri­
sidegė cigarą ir įtraukęs dūmo išpūtė į lubas kvapią srove­
lę; visą tą laiką rančos savininkas prisispyręs žiūrėjo į ad­
vokatą.
- Nepamenu, kaip jus vadindavo El Pase, bet aš jus
pažįstu, - staiga tarė jis. - Bet atrodo, kad jūs manęs neat-
pažinote?
Džeridas susiraukė. Per tiek metų jis gynė daug bylų,
pažinojo daug klientų.
- Ne, - atsakė už jį Bilas. - Matau, kad jūs nepamenate
manęs. - Jis perbraukė pirštais gilų randą veide. - Aš gy­
venau El Pase ir ten tarnavau policijos nuovados viršinin­
ku. Vieną naktį trys chuliganai, kuriuos buvau areštavęs
smuklėje, pabėgo iš kalėjimo. Jie buvo labai Įtūžę ant ma­
nęs ir žadėjo atkeršyti.
Džeridas prisimerkė. Jis prisiminė.
- Tai ten buvote jūs?
Bilas linktelėjo galvą.
- Tą naktį jūs išgelbėjote man gyvybę. Dar niekada ne­
buvau matęs, kaip suaugę vyrai maldauja pasigailėti. Man
tai buvo tikras stebuklas. - Vyriškis staiga smarkiai linkte-

244
įėjo į priekį. - Velniai rautų, nesitikėjau pamatyti jus, vilkintį
tokiu prašmatniu kostiumu. Be to. jūs - mano gyvulių pri­
žiūrėtojo advokatas. Turiu prisipažinti, vis dar negaliu atsi­
peikėti. Jūs labai pasikeitėt.
- O jūs - ne, - nusijuokė Džeridas. - Ir, deja, galiu pa­
sakyti, kad nepagražėjote.
- Metai niekam neprideda grožio.
- Bilai. - Džeridas palingavo galvą. - Dabar ir aš jus
prisiminiau, bet kitokiomis aplinkybėmis nieku gyvu nebū­
čiau atpažinęs. Man rodos, tada, pasienyje, jūsų pavardė
buvo kita.
- Aš pakeičiau ją, vedęs Elisoną, - ne iškart atsakė vy­
riškis. - Norėjau apsaugoti ją, kad negrasintų tie nepaten­
kintieji, kuriuos kada nors buvau suėmęs. Persikraųsčiau
čionai ir įsikūriau.. - Bilas prisimerkęs pažvelgė į advoka­
tą. - Pala, juk jūs - netikras Endriu Peidžo brolis.
- Jūs teisus, - oficialiu tonu sutiko Džeridas. Jis vis dar
negalėjo ramiai klausyti tariant Endriu vardą.
- Mano duktė Dženiferė kartą minėjo, kad netikras En­
driu brolis rengiasi ginti Klarką. Aš girdėjau jūsų pavardę,
bet, žinoma, man nė negalėjo ateiti Į galvą, kad tai jūs. -
Žmogus susimąstė. - Kiek Klarkas turi šansų?
- Aš jam nepavydėčiau. Teisingai jis pasielgė, papra­
šęs mano pagalbos, - atsakė Džeridas.
-Taip, jis išlėkė pas jus vos sužinojęs, jog bus suimtas,
- pasakė Bilas. - Aš ką tik aplankiau Klarką miesto kalėji­
me. Jis mieste girdėjo, kad Niujorke buvote labai giriamas,
ir sužinojo, kaip jūs vertinamas čia. Klarką išgelbėti gali tik
talentingas advokatas, ir jis tai supranta. - Vyriškis kilstelė­
jo antakį. - Kiek man žinoma, jūs puikiai išmanote ne vien
įstatymus, o Klarkas to nežino, ar ne?
- Ana mano gyvenimo dalis liko toli praeityje, - ryžtin­
gai atsakė Džeridas.

245
 - Taip tik jums atrodo, - paprieštaravo Bilas. - Maniau
galėsiąs ilgainiui pamiršti ankstesnę savo tarnybą. Tai ne­
įmanoma, patikėkit. Praeitis primena save. Visada prime­
na. Elisoną niekada nebuvo regėjusi tikrų vyriškų mušty­
nių, nieko nežinojo apie žiaurumą ir prievartą. Bet išaušo
tokia diena, ir iš įkalinimo vietos išėjo žmogus, kurį buvau
pasodinęs į kalėjimą už žmogžudystę. Kalėjime tas žudi­
kas užsirekomendavo gerai, o prieš laiką paleistas laisvėn
sumanė susirasti mane. - Vyriškio veidas pasidarė rūstus.
- Jis nužudė Elisoną. Nužudė tuo metu, kai buvau išjojęs
padėti vaikinams ženklinti gyvulių. Jis nužudė mano žmo­
ną, o paskui sėdėjo ir laukė, kol sugrįšiu ir pamatysiu, ką
padarė nešvarios jo rankos.
Džeridas prisimerkė.
-Vajėzau!
- Mano žmona per visą savo gyvenimą nė musės ne­
nuskriaudė, -tęsė Bilas. Jam nelengva buvo raustis praei­
ties prisiminimuose, ir Džeridas tai pastebėjo. - Ji buvo
švelniausia ir romiausia moteris... - Vyriškis giliai atsiduso.
- Tas niekšas puolė mane. Neturėjau prie savęs ginklo,
bet apie tai ir negalvojau. Mane pagavo toks įniršis, net
nepajutau, kad mane kliudė kulka. Bet prieš netekdamas
sąmonės aš plikomis rankomis pasmaugiau tą nevidoną.
Tačiau tai, deja, nebegalėjo grąžinti man Elisonos. Tuo metu
Dženiferei sukako dvylika metų, - prisiminė Bilas. - Ji įėjo
į kambarį kaip tik tą akimirką, kai aš puoliau žudiką. Ir po
to atsitikimo duktė visada manęs šiek tiek prisibijodavo.
Man atrodo, kad iki šiol prisibijo.
- Galiu suprasti, ką jautėte tuo metu.
- Taip, jūs galite mane suprasti, - nuvargusiu balsu ta­
rė Bilas. - Juk ir jūs patyrėte tuos neramius laikus. Bet tiems,
kurie šito nematė, sunku mus suprasti.

246
 Džeridas galvojo apie Noelę ir apie tai, kaip jai patiktų
tas senas jo biografijos puslapis. Pamėgino įsivaizduoti sa­
ve Bilo vietoje ir tai, kaip jis pasielgtų, jei kuriam nors iš
senų jo priešų šautų į galvą mintis nuskriausti Noelę. Dže­
ridas neabejojo, kad pasielgtų lygiai taip kaip Bilas, o po
to neatgailautų, jo negraužtų sąžinė. Tokios mintys ne juo­
kais sujaudino Džeridą.
- Na, o jūsų netikras brolis, man rodos, nieko nevertas,
- Bilas nelauktai pakreipė pokalbį kita linkme. - Pliuškis, o
dedasi nežinia kuo. Dženiferė tokia naivi ir patikli, ji įsimy­
lėjo tą veltėdį. Ar tik jis nežaidžia jos jausmais?
- Ne, - atsakė Džeridas, nors tuo tik išreiškė savo viltis.
Jam atrodė, kad Endriu iš tikrųjų kupinas geriausių jaus­
mų merginai. Tikriausiai taip ir yra: juk jis nesutiko vesti
pusseserės. Tačiau Noelė vis dar tebemyli Endriu, bet jei­
gu jis nepasiliks Fort Verte, juo labiau jeigu įsimylės ką nors
iš tikrųjų, Noelė privalės jį pamiršti. Džeridas, šiaip ar taip,
to tikėjosi.
Bilas linktelėjo galvą.
- Malonu tai girdėti. Man labai nepatinka jūsų brolis, -
prisipažino jis. - Per daug jis didžiuojasi savo kilme ir ka­
daise buvusiais turtais. Pakenčiu jį vien dėl dukters.
Džeridas nelinksmai nusijuokė.
- O aš - dėl savo senelės, - prisipažino jis.
Vyrai supratingai nusišypsojo vienas kitam.
- Kalbama, kad Endriu pernelyg skubotai išvyko iš mies­
to, - pastebėjo Bilas.
- Visai ne, - tvirtai pasakė Džeridas. - Jis išvažiavo po
to, kai vedžiau Noelę Braun, jinai - jo pusseserė, - pabrėž­
tinai lėtai tarė jis. - Jiedu su Noele nelabai sutarė, - pridūrė
jis. - Ir jų santykiai ėmė gesti nuo to laiko, kai Noelė geriau
pažino savo pusbrolį.

247
 Bilas nusijuokė.
- Gal taip atsitiks ir mano Dženiferei, kai ji perpras tą
vaikiną.
- Gera moteris galėtų iš jo padaryti žmogų, - nerūpes­
tingu tonu pastebėjo Džeridas.
Bilas kietai sučiaupė lūpas. Į pastarąją advokato pa­
stabą jis neatsakė. Užtraukęs dūmo, vyriškis nukreipė j pa­
šnekovą skvarbų tamsių akių žvilgsnį.
- Vienas iš mano kaubojų rengiasi būti kaltinimo liudy­
toju, - pagaliau šiek tiek prislėgtu balsu prašneko jis. - Tai
Džonas Garmonas. Tas vaikinas augo prie Misisipės kran­
tų ir neapkenčia negrų. Jis Klarkui prišnekėjo tokių dalykų,
už kuriuos aš, būdamas Brajeno vietoje, mirtinai ji prikul-
čiau. Tačiau Klarkas kantriai viską ištvėrė. Sužinojau, jog
kalbama, neva Garmonas ir matęs, kaip Klarkas, likus ke­
lioms minutėms iki apiplėšimo, įėjo į maisto produktų par­
duotuvę. Ir dar jis kažkam sakė, neva Klarkas prisipažinęs
jam turįs piniginių sunkumų.
- Man neatrodo, kad Klarkas būtų gobšus žmogus.
- Jis toks ir nėra, - tvirtai pasakė Bilas. - Maža to, jeigu
jam būtų reikėję pinigų ir dar taip skubiai, jis, žmogus su
savigarba, būtų atėjęs pas mane ir paprašęs paskolinti.
Būčiau davęs Klarkui. Ir jis puikiai tai žinojo.
- Vadinasi, jam nebūtinai reikėjo griebtis tokios kraštu­
tinės priemonės kaip geraširdžio senojo Marlou užpuoli­
mas siekiant apiplėšti? - pasitikslino Džeridas.
- Taigi.
- Tas Garmonas... ar jis seniai pas jus dirba?
- Jau pusmetis, - atsakė Bilas. - Jis negali pakęsti, kai
reikia dirbti drauge su Klarku. Mano reikalų valdytojas atsi­
statydino, ir kai kartą užsiminiau ketinąs siūlyti tas pareigas
Klarkui, o ne Garmonui, šis išgirdęs tai užslėpė pyktį. - Link­

248
telėjęs į priekį, vyras užgesino cigarą didelėje peleninėje,
padėtoje ant advokato stalo. - Garmonas lošia iš pinigų, -
pridūrė jis žiūrėdamas tiesiai į Džeridą. - Be to, taip smar­
kiai primušti Marlou, net atsižvelgiant į senuko amžių, ga­
lėjo tik stamboko kūno sudėjimo žmogus. Marlou yra dau­
giau kaip šešių pėdų ūgio ir dar ganėtinai tvirtas, maždaug
tokių proporcijų ir Garmonas. O Klarkas daug menkesnis
už juos abu, be to, jo kairė ranka sužalota.
Džeridas nejučia prajuko.
- Jūs, atrodo, skaitote mano mintis.
- Nepamirškit, juk aš kadaise tarnavau policijoje. - Bi­
las pakilo. - Klarkas neturi pinigų, išskyrus darbo užmo­
kestį. Išleidžia jis nedaug, kaip išgalėdamas taupo, kad
kas mėnesį galėtų pasiųsti nedidelę sumą į Rytus seseriai
ir motinai. O Garmonas visada ir visiems prasiskolinęs, kiek
pamenu.
- Džiaugiuosi, kad apsilankėte. Suteikėte man išties ver­
tingos informacijos.
-Tikiuosi, kad ji jums pravers. Na, o jei nieko iš to neiš­
eitų, - pridūrė vyriškis, ir jo akyse įsižiebė nieko gera nele-
mianti liepsna, - tuomet reikės Garmoną priversti nutilti.
- Dabar aš jau nebesprendžiu ginklu ginčytinų klausi­
mų, - nustebo Džeridas.
- O aš girdėjau, kad Terele dar neniekinote šio būdo, -
miglotai priminė Bilas.
- Iš kur žinote?
- Nereikia žaisti su manim slėpynių, - nusijuokė Bilas
žengdamas prie durų. - Sužinojau tai iš teisėjo. Mudu su
juo kiekvieną savaitę lošiame pokerį. - Jis atsigręžė. - Pa­
tariu jums atkreipti dėmesį į Simsą, kriminalinės policijos
agentą. Jis stengsis žūtbūt padėti Garmonui. O Garmonas
kursto kalbas apie linčą.

249
 - Tai jau savaime įtartina, - ramiai pastebėjo Džeridas.
- Kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą teismą.
- Na, ką gi, jei jums prireiks pagalbos, žinote, kur ma­
ne rasti, dar ne taip smarkiai mane surietė artritas, prirei­
kus galėsiu griebtis ginklo. Ir galėsiu rasti vaikinų, kurie
mane palaikys. Negaliu ramiai laukti, kai kažką ketina nu-
linčiuoti.
- Aš tai įsidėmėsiu, - pažadėjo Džeridas.

Gandai apie tai, kad miesto gyventojai kurstomi linčiuoti

Klarką, ne juokais įvarė Džeridui nerimo. Jis nenorėjo vil­
kinti apiplėšimo bylos, bet dirbdamas nemėgo ir skubėti.
Klarką įskundė, vadinasi, jis turi priešų, ir nors negras ne­
norėjo jų įvardinti, Bilas ką tik pasakė pikčiausio iš jų pa­
vardę. Toks įvykių posūkis daug ką keitė, ir dabar Džeri­
das ketino atlikti nedidelį tyrimą, kad kuo daugiau sužino­
tų apie jį dominantį žmogų.
Džeridas telegrafavo į Čikagą savo bičiuliui ir Pinkerto-
no mokymo šalininkui Metui Deivisui. Pranešęs jam Džo­
no Garmono pavardę, paprašė patikrinti jo dosjė kartote­
koje. Metas turėjo žmonių, su kuriais buvo kada nors susi­
dūręs tarnyboje, dosjė, ir jeigu apskritai yra kokių nors Džo­
ną Garmoną kompromituojančių dokumentų, jie galėjo būti
tik pas Metą.
Advokatas šį tą užsirašė, atsakė į du klientų telefono
skambučius, padiktavo atsakymus į laiškus, gautus su ry­
to korespondencija, paskui atsisėdo krėsle ir ėmė galvoti
apie Noelę, liūdesį jos akyse ir tuos keistus klausimus, ku­
riuos ji uždavė jam atsisveikindama užpakaliniame prie­
butyje. „Nejaugi tu gali man pasiūlyti tiktai draugystę?” -
paklausė Noelė. Ir jis niekaip negalėjo pamiršti jos žodžių.

250
 Susimąstęs Džeridas glostė delnu diktofono paviršių.
Jis stengėsi kuo mažiau galvoti apie savo jausmus Noelei.
Iš pradžių jie nesuprato vienas kito, paskui Noelė ėmė ro­
dyti jam priešiškumą, ir štai pagaliau tas atvejis su Endriu.
O dabar, kai tarp jų nebeliko jokių realių kliūčių, Džeridas
galėjo prisipažinti sau, kad Noelė jį nesulaikomai traukia.
Jam užgniaužė kvapą prisiminus nedideles pieno bal­
tumo krūtis, nusėtas strazdanėlėmis. Ji galėjo smogti jam,
plūsti bjauriais žodžiais, net verkti ant jo peties. Tačiau vos
Džeridas paliesdavo ją, ji leisdavo jam daryti su jos kūnu
viską, kas jam patinka.
Tyliai sudejavęs Džeridas pakėlė ranką nuo diktofono.
Jis jau seniai buvo išsižadėjęs svajonės apie šeimą ir žmo­
ną, o dabar galvojo vien apie kūdikį. Tai buvo neišmintin­
ga, pavojinga, už jo pečių - jo praeitis. Teksasas. Ir čia,
Fort Verte, susitikti senus priešus irgi bus daug daugiau
galimybių negu Niujorke, juoba kad liko ano kaubojaus
mirties liudytojų - kaubojaus, kurį prieš daug metų Dodž
Sityje moteris, vardu Ava, apkaltino išprievartavimu ir va­
gyste. Galiausiai Džeridas neįstengs amžinai slėpti savo
praeities nuo Noelės.
Džeridas nežinojo, ar jam pakaks ryžto kada nors pa­
pasakoti žmonai savo praeitį. Ji niekada jo nesmerkdavo ir
nesakydavo pamokslų, tiesiog priimdavo jį tokį, koks jis
yra. Aistringas praeities romanas su Ava, dėl kurios jis nu­
žudė žmogų, pažeidė įstatymą ir susiejo savo gyvenimą
su nusikaltėlių pasauliu, iki šiol nedavė ramybės Džeridui.
Be to, jam pasitaikydavo žudyti žmones tarnaujant Teksa­
se reindžeriu.
Noelė tai žino. Bet jai nieko nežinoma, kaip jis gyve­
no prieš tapdamas advokatu, nors ji jau nemažai sužino­
jo apie jį.

251
 Šiaip ar taip, mergaitei Džeridas jautė aistringą potrau­
kį. Maža to, jautė ne tiek ir ne tik fizinį poreikį būti greta jos.
Kartais pasigesdavo Noelės, švelnaus jos balso skambe­
sio ir nelengvo būdo protrūkių. Džeridas nusijuokė prisi­
minęs, kaip jo žmona skuodė gatve paskui Henrį. Taip, No­
elė savotiškai unikali. Argi jis kada nors galėtų ją mesti?
Tegu tik Endriu vestų panelę Bil, kartu taptų niekad nepa­
siekiamas Noelei! Tikrai gali būti, kad ji vis dar puoselėja
viltį susigrąžinti Endriu, nepaisydama to, kas įvyko. Ir jam,
Džeridui, lieka tik kantriai laukti, kol išblės jos meilė pus­
broliui. O iki tol laikytis nuo jos atokiai. Tačiau nors kartą
turi gauti tą merginą, vyras tiesiog negali gyventi be prisi­
minimų.

Džeridas iš kontoros grįžo nerimo ir slaptų troškimų ku­

pina širdimi. Jis valgė nekreipdamas dėmesio į paduoda­
mus patiekalus ir visą laiką žiūrėjo į Noelę. O kai jų žvilgs­
niai susitikdavo, mergaitė nurausdavo, išvydusi atvirą geis­
mą, šmėsčiojantį vyro akyse. „Dėkui Dievui, ją traukia prie
manęs, - galvojo Džeridas. - O ten, kur yra geismas, gali
atsirasti ir meilė”
Po vakarienės jis ėmė kalbėti apie teismo procesą. No­
elė droviai žvilgčiojo į vyrą, kai jis dėstė savo abejones dėl
bylos baigties.
- Viskas priklausys nuo to, ar atsiras dvylika objektyvių
prisiekusiųjų, be kokio nors išankstinio nusistatymo, ir nuo
to, kas ryšis ginti negrą, tuo mesdamas iššūkį savo baltie­
siems broliams, - niūriai pareiškė Džeridas.
- Kitaip tariant, - pridūrė ponia Dan, - tą nelaimingąjį
gali išgelbėti tiktai stebuklas.
Džeridas linktelėjo galvą.

252
 -- Jau esu laimėjęs procesų be svarių liudytojų parody­
mų, - tęsė jis. - Bet tai buvo Niujorke, kur daugelis žmonių
turi gyvenimo išminties, Įgytos patirtimi. O čia - visai kas
kita. Daugelis čiabuvių užaugo pasienyje. Jie rūstūs ir ne-
sitaikstantys, to juos išmokė gyvenimas. Ir podraug jie per­
nelyg patiklūs...
- Bet tas žmogus nekaltas, - nutraukė vyrą Noelė.
- Taip, - sutiko Džeridas nusišypsodamas žmonai. -
Bet nekaltumas dar ne garantija, kad bus paskelbtas ver­
diktas apie nekaltumą. Šiose vietose žmones kartais pa­
karia netgi tada, kai trūksta kaltės įrodymų. Ir tas kaubo­
jus, kurstantis žmones linčui, gali nulemti visos bylos eigą.
- Ką tu ketini daryti? - sunerimusi paklausė Noelė.
- Viską, ko pareikalaus aplinkybės, - rimtai atsakė vy­
ras.
Atidėjusi į šalį savo rankdarbį, ponia Dan atsistojo.
- Aš visada tikėjau ir tikėsiu tavo gabumais, mano ber­
niuk, - šiltai pasakė ji ir stabtelėjusi ant slenksčio pridūrė: -
Labanakt. Jaučiu, kad sendama imu daug greičiau pavargti.
- Labanakt, - atsakė Džeridas, ir tuos žodžius lyg ai­
das pakartojo Noelė.
Niekas nenustebo, kai išėjus šeimininkei, neišsėdėjusi
nė poros minučių, iš savo vietos pakilo ir ponia Peit. Palin­
kėjusi jauniesiems labos nakties, ji irgi nuėjo į savo kam­
barį. Džeridas ir Noelė liko vieni svetainėje. Mergaitė vis
dar siuvinėjo, o Džeridas prisispyręs žiūrėjo į ją. Netrukus
senovinis laikrodis išmušė dešimtą. Vyras pakėlė akis, tą
patį padarė ir Noelė, ir jų žvilgsniai susitiko.
Tą valandėlę Džeridas suprato negalėsiąs atsispirti sa­
vo aistrai. Noelės akys švelniai žvilgėjo, jose švietė aistra,
sumišimas ir būgštavimas. Džeridas negalėjo ilgiau tvar­
dytis. Jis privalo patirti tai nors kartą, kad bent kiek apmal­

253
šintų savo širdies alkį. Taip įtikinėjo Džeridas pats save,
jausdamas, kaip įsitempia visas jo kūnas.
-T u pavargai, - pasakė jis kimiai, susijaudinęs. - Šian­
dien buvo nelengva dienelė. Kodėl negalėtum ir tu anks­
čiau eiti gulti?
Noelė pakilo iš savo vietos drebėdama visu kūnu, pa­
siėmė rankdarbį ir neryžtingai pažvelgė į vyrą, jos akys dro­
viai klausė. Vyras jai nieko neatsakė. Jis tik labai lėtai link­
telėjo, ir nuo melsvų jo akių išraiškos Noelei širdis ėmė
greičiau plakti, o nugara nubėgo šiurpuliukai.
Ji apsisuko ir užkopė į savo kambarį. Greit nusirengusi
ir apsivilkusi plonais batistiniais marškiniais su išsiuvinėta
krūtinėle, mergaitė paleido plaukus ir susidėjo į spintą dra­
bužius. Kai gesino šviesą, jos rankos drebėjo. Nekantrau­
dama ji laukė ateisiančio vyro, norėjo intymumo su juo,
bet tai, ką buvo girdėjusi apie pirmąją vestuvių naktį, šiek
tiek ją baugino. Ar jai skaudės? Bet juk ji myli Džeridą ir tiki
juo, jis negali jos įskaudinti.
Noelė gulėjo lovoje, iki liemens apsiklojusi apklotu, ir
susijaudinusi, virpanti laukė. Netrukus jos kambario du­
rys tyliai girgžtelėjo, mergaitė išgirdo atsargius žingsnius.
Prie jos lovos prisiartino tamsi figūra. Noelė taip tankiai
ėmė alsuoti, kaip daužėsi jos širdis, o jos lūpos nejučia
prasivėrė.
Šit pasigirdo kažkoks šiurenimas, paskui Noelė paju­
to, kaip pasikėlė apkloto kraštas, lova sugirgždėjo nuo dar
vieno kūno svorio, ir štai mergaitė pajuto, kaip stiprios ran­
kos pasuko ją ir prisitraukė prie šilto raumeningo kūno,
kuris, jos siaubui, buvo visiškai nuogas.
Kai Noelės rankos įsirėmė j raumeningą, garbanotais
plaukučiais apžėlusią vyro krūtinę, ji tyliai aiktelėjo ir krūp­
telėjo iš netikėtumo.

254
 - Argi turėčiau dabar kartoti, kad tau nereikia baimin­
tis? - meiliai paklausė ją Džeridas.
- Ne, - vos girdimai atsakė mergaitė. Jos rankos už­
čiuopė vyro rankas, ir ji nejučia įsitempė. - Džeridai, tu... ar
man neskaudės? - sušnibždėjo ji.
- Ak, mano brangioji, - tyliai ištarė vyras.
Jis tvirtai priglaudė Noelę prie savęs ir ėmė lengvai čiū­
čiuoti ją, kol ji pagaliau šiek tiek atsipalaidavusi liovėsi vir­
pėti.
Įsiviešpatavusioje tyloje Džeridas ilgai ir švelniai glostė
žmonos galvą, leisdamas tarp pirštų šilkines vešlių jos plau­
kų sruogas. Paskui jis atvirto aukštielninkas ir prisitraukė
Noelę taip, kad jos ranka liko padėta ant plačios raume­
ningos jo krūtinės. Noelės pirštai šiek tiek slinktelėjo, ir ją
tarsi ugnis nutvilkdė. Džeridas tyliai sudejavo. Stabtelėjusi
mergaitės ranka vėl ėmė judėti. Džeridas vėl sudejavo, šį
kartą jau garsiau.
- Ar vyrai... taip jautriai reaguoja, kai juos paliečia? -
paklausė Noelė vyrą.
- Taip, - paprastai atsakė jis.
-O !
Mergaitės pirštai ir vėl apmirė. Ką jai dera daryti? Netu­
rėjo jokios patirties. Bijojo aptikti Džerido kūne ką nors ne­
laukta, podraug degė iš nekantrumo ir susijaudinimo.
- Paliesk mane, - paprašė ją Džeridas.
- Bet tu aimanuoji taip, tarsi tau skaudėtų, - papriešta­
ravo mergaitė.
- Patikėk, jei man ir skauda, tai - labai saldus skaus­
mas, - atsakė Džeridas.
Noelė nieko nesuprato, ir jis prajuko.
- Na, drąsiau, - drąsino Džeridas žmoną. - Juk neže­
miškoji tavo siela akivaizdžiai trokšta nuotykių.

255
 - Džeridai, mano įsivaizduotieji nuotykiai apsiriboja so­
do ravėjimu, - kukliai atsakė mergaitė. - O šitai... taip pa­
slaptinga ir šiek tiek baugina. Tu juk visai be drabužių?
- Man regis, sunkoka būtų mylėtis nenusirengus.
Noelė išgirdo vyro balse nekantravimą. Jos ranka to­
liau keliavo Džerido krūtine ir netrukus pasiekė mažą stan­
dų spenelį. Mergaitė nesuprato, kas čia, paskui jos ranka
slinktelėjo iš tos vietos. Šilta Džerido krūtinė buvo vešliai
apžėlusi, ir Noelei patiko jausti lengvą krūpčiojimą po sa­
vo delnu. Ji nejučia sulaikė kvapą.
- Juk tu visiškai nesupratai, ką aš turėjau galvoje, taip? -
tyliai paklausė Džeridas. O juk aš maniau, kad tu miegojai
su mano broliu!
- O kaip tu supratai, kad to neįvyko? - piktai paklausė
mergaitė. Užuot atsakęs, Džeridas uždėjo žmonos ranką
ant kažko, ko ji nė neįtarė egzistuojant. Supratusi, kas čia,
Noelė susidrovėjusi šūktelėjo, staigiai atitraukė ranką ir at­
sisėdo lovoje.
- Va taip ir atspėjau, - nusijuokęs pasakė vyras.
- Džeridai, tu... ką tu darai?
-C it.
Bematant Noelės marškiniai nuskrido ant grindų, o pa­
ti mergaitė pasijuto besėdinti ant vyro kelių, ir tas kažkas,
ką ji visai neseniai lietė, įsirėmė jai tiesiai į pilvą. Jie sėdėjo
susiglaudę vidury lovos, ir kambaryje buvo tamsu, nors į
akį durk, bet Noelė savo nuogomis krūtimis jautė vyro krū­
tinę, ir nuo užplūdusių jausmų jai svaigo galva.
Ji tvirtai laikėsi įsikibusi Džerido pečių ir vis nelygiau
alsavo.
Džerido rankos, apglėbusios Noelę, meiliai glostinėjo
jos nugarą. Nejudėdamas jis tvirtai spaudė žmoną prie sa­
vęs, kol ji šiek tiek aprimo.

256
 - Mes neturime skubėti, Noele, - sušnibždėjo Džeri­
das.
Tuojau pat jo skruostas palietė Noelės skruostą, ir mer­
gaitė pajuto ant savo lūpų šiltas švelnias jo lūpas.
Atrodė, kad tas bučinys niekada nesibaigs. Paskui vy­
ro liežuvis ėmė pamažu, bet atkakliai skėsti mergaitės lū­
pas, o jo rankos - glamonėti slapčiausias jos vietas. Anks­
čiau ji niekada nebūtų leidusi vyriškiui tokio familiarumo.
Kai Džeridas ją kilstelėjo, mergaitė ne iš karto suprato,
kam jis tai daro, bet paskui staiga pajuto, kaip kažkas re­
miasi į slapčių slapčiausią jos vietą, kur glūdi jos skaistybė.
- Oi Džeridai, ne! - riktelėjo Noelė, ir jos nagai jsmigo
vyrui j pečius. - Džeridai, man skauda!
- Taip ir turi būti pirmą kartą, - vos girdimai sušnibždėjo
vyras ir pajutęs, kaip pašėlusiai spurda priešindamasi Noe­
lė, dar tvirčiau prispaudė ją prie savęs ir kilstelėjo jos strė­
nas. Netrukus visą mergaitės kūną pervėrė ūmus skausmas.
- Cit, - sušnibždėjo jai j ausj Džeridas ir bučiniu numaldė
jos kūkčiojimą. - Jei tik galėčiau, niekada, nieku gyvu tavęs
neįskaudinčiau, mano mergyte. Privalai šitai žinoti.
Noelė panardino pirštus į tankius vyro krūtinės plauku­
čius ir graudžiai verkė. Tas skausmas ją taip išgąsdino!
- Noele, Noele, - maloniai tarė Džeridas lūpomis lies­
damas šlapias nuo ašarų megaitės lūpas ir atsargiai glos-
tinėdamas ją ten, kur vis dar tvinkčiojo skausmas. - Pa­
kentėk dar mažumėlę, mano mieloji, - sušnibždėjo jis.—
Padaryk tai dėl manęs, gerai?
Mergaitė juto, kaip atsargiai Džeridas gaudo lūpomis
jos ašaras, riedančias skruostais. Jis visas drebėjo. Jo ran­
kos smarkiai gniaužė Noelės strėnas.
- Aš nežinojau... kad taip labai skauda, - prisipažino
mergaitė ir vėl pravirko.

17— 1366 257

 - Atleisk man, - beveik sudejavo Džeridas. - Atleisk
man, juk ir aš to nežinojau. Turėjome pirma parodyti tave
gydytojui.
- Gy... - Pro ašaras Noelė pagaliau suvokė, ką jis pa­
sakė. Visa tirtėdama ji pro akis temdančias ašaras pažvel­
gė j vyrą. - Gydytojui? Bet kodėl? - paklausė tramdydama
skausmą.
Viena Džerido ranka slystelėjo ten, kur susiliejo jų kū­
nai, ir nuo to prisilietimo Noelė riktelėjo iš nuostabos. Dže­
ridas taip sumaniai ją glamonėjo, ir netrukus pasitenkini­
mo banga visiškai užliejo mergaitę, priversdama pamiršti
skausmą.
Ji mėšlungiškai įsikirto vyrui į pečius ir tyliai sudejavo.
- Čia? - skubiai sušnibždėjo Džeridas ir vėl pakuteno
ją toje vietoje.
- Dže... ridai! - Noelė, vos paliesta vyro, vis šūkčiojo jo
vardą. Jos kūnas ritmiškai judėjo, kilnojosi ir virpėjo, o iš
lūpų ištrūko tik dar viena aimana: - Oi!
Noelei atrodė, tarsi ji sklęstų kažkur aukštai virš žemės.
Nebejautė nei skausmo, nei abejonių, išsivadavo nuo vis­
ko. O paskui mergaitė pajuto, kaip ją įsuka ekstazės ver­
petas. Atrodė, kad visą jos kūną - nuo galvos iki pėdų -
buvo apkabinusios glamonėjančios Džerido rankos. Jis at­
sargiai praskėtė mergaitės kojas ir kilstelėjo jas aukštyn. Ir
Noelė daugiau nebejautė skausmo, skausmą išstūmė to­
kia maloni kutenanti šiluma, ji nelauktai užliejo mergaitę, ir
ji vėl pravirko.
Džeridas apžiojo Noelės lūpas, nes ši, aistros apimta, per
garsiai vaitojo. Žmoną glaudusios rankos drebėjo, jis vis tvir­
čiau spaudė jos kūną prie savęs. Noelė išgirdo ritmiškai girgž­
dant čiužinį, pajuto savo smilkiniu nelygų karštą vyro alsavi­
mą ir visur ant savo kūno - tvirtas ir švelnias jo rankas.

258
 Mergaitė riktelėjo, bet Džeridas nuslopino tą garsą go­
džiu bučiniu. Ji nesuprato, kas darosi jos kūnui. Staiga at­
slūgo įtampa, ji nutrūko kaip įtempta gija, ir Noelė pasijuto
krintanti, drebanti ir verkianti iš susižavėjimo. Tas stebu­
klingas pojūtis truko vos kelias sekundes. Bet paskui jis
ūmai baigėsi, mergaitė pratrūko graudžiai raudoti ir kiek
išgalėdama prisispaudė prie vyro, trokšdama pakartoti tas
nepamirštamas akimirkas. Bet Džerido jėgos išseko. Stai­
ga jis apmirė, paskui konvulsiškai trūktelėjo visu kūnu, ki­
miai sušukdamas jos vardą, ir vėl krito į lovą, klausydama­
sis pašėlusio savo širdies plakimo.
Noelė jautė vyrą kiekviena savo kūno ląstele. Jos ran­
kos slankiojo kietais jo nugaros raumenimis, ir ji pamėgi­
no apraminti alsavimą po svaigiausio ir audringiausio ma­
lonumo savo gyvenime. Mergaitės kūnas vis dar ritmiškai
trūkčiojo, lyg stengdamasis susigrąžinti dingusias stebuk­
lo akimirkas. Jos strėnos irgi bejėgiškai krusčiojo, ir nors
Noelei dar šiek tiek skaudėjo, net šitai negalėjo sulaikyti
jos nuo tolesnių patirtos palaimos paieškų.
Džeridas uždėjo ranką žmonai ant šlaunies, stengda­
masis ją nuraminti.
- Ne, - sušnibždėjo ji. - Juk tu praplyšai, ir tau dar la­
biau skaudės.
- Praplyšau? - tas žodis skambėjo siaubingai.
Džeridas kilstelėjo galvą ir nepaprastai švelniai palytė­
jo žmonos lūpas, jai net ašaros ėmė tvenktis akyse.
- Noele, argi tau niekada niekas nesakė, kas įvyksta
tarp vyro ir žmonos pirmąją vestuvių naktį?
- Kas man turėjo pasakyti? - sušnibždėjo mergaitė,
smaugiama ašarų.
Džeridas pabučiavo užmerktas jos akis.
- Gamta moters kūną apsaugojo plonyte plėvele, ji va­

259
dinasi mergystės plėve, ir vyrui suartėjus su moterimi ta
plėvelė praplyšta.
Susidrovėjusios Noelės skruostai liepsnote liepsnojo,
ir ji dėkojo Dievui, kad kambaryje nedega šviesa ir Džeri­
das negali matyti jos veido.
- Štai kodėl tau taip skaudėjo, - paaiškino Džeridas. -
Ir aš noriu paprašyti, kad man atleistum. Juk aš netikėjau
tavimi. Dabar aš žinau - tu nepriklausei nei Endriu, nei bet
kuriam nors kitam vyrui.
- Vadinasi, man ir turėjo skaudėti? - paklausė Noelė.
- Bent jau taip man sakė.
Sakė. Noelės rankos, glosčiusios kietus, tvirtus vyro rau­
menis, apmirė.
- O tu pats to nežinai?
Džeridas nusijuokė ir atsargiai pabučiavo nedidukę
standžią žmonos krūtj.
-N e .
- Vadinasi...
aš pirmąkart mylėjausi su nekalta mergaite, - už­
baigė už ją Džeridas.
Taip panūdo iškvosti jį apie kitas moteris, kurias jis paži­
nojo. Ji norėjo pažerti jam daugybę ją dominančių klausimų,
dieną ji paprasčiausiai nesiryžtų to klausti. Bet ji dvejojo.
- Džeridai, - pradėjo Noelė.
Bet tuo metu jis ėmė trauktis nuo jos, ir ji riktelėjo iš
skausmo. Vyro kūnas beveik tuoj pat apmirė. Jis kažką
tyliai pasakė. Paskui Džerido ranka užgulė Noelės šlaunį,
ir jis atsargiai pasikėlė, pamažu iš jos laisvindamasis.
- Pakentėk, mano mažute, - šnibždėdamas ramino jis
Noelę, kai ši visa gūžėsi ir vaitojo iš skausmo. - Pakentėk.
Kai pagaliau Džeridas ištrūko iš jos, mergaitei pasiro­
dė, tarsi ją visą būtų nudeginę. Nuo nepakenčiamo skaus-

260
moji vėl pravirko. Džeridas meiliai prisitraukė žmoną ir pri­
siglaudė veidu prie jos skruosto.
- Atleisk, - tyliai pasakė jis. - Aš nenorėjau, kad tau
skaudėtų.
- Oi, betverta buvo pakentėti, - nesusimąstydama karš­
tai šūktelėjo Noelė. - Džeridai, man buvo taip gera!
Vyras giliai atsiduso.
- Tiesa?
Noelė prisiglaudė skruostu prie vyro krūtinės ir aistrin­
gai prisiplojo prie jo visu kūnu. Bet iškart pajuto, kaip stai­
ga įsitempė didelis ir stiprus Džerido kūnas, ir nejučia ji
nustėro.
- Aš padariau ką nors ne taip? - skubiai paklausė No­
elė. - Jeigu taip, tuomet privalai man tai pasakyti. Aš dar
taip mažai ką išmanau.
Džeridas vėl prisitraukė mergaitę artyn.
- Kai tu šitaip glaudiesi prie manęs, aš jaučiuosi atsi­
dūręs palaimos viršūnėje, - pasakė jis Noelei. - Man patin­
ka ta būsena, kai užplūsta susijaudinimas, bet dabar ne­
galiu šito leisti sau. Privalai suprasti, Noele, kad šiąnakt
mes to negalėsim pakartoti. Aš nenoriu sukelti tau dar di­
desnio skausmo.
- Aš žinau. - Nusivylusi mergaitė atsiduso kartą, pas­
kui kitą. - O tau... buvo gera? Jei aš jaučiau skausmą, tai ir
tau buvo taip pat?
- Šiek tiek, - mergaitės nuostabai, prisipažino Džeri­
das ir nusijuokė iš jos naivumo. - Toje vietoje ir mano oda
labai gležna, kaip ir tavo.
- Džeridai!
Vyras vos palytėjo lūpomis užmerktas žmonos akis ir
pasirąžė visu kūnu, jausdamas malonų nuovargį.
-Jau buvau pamiršęs, koks sekinantis šis užsiėmimas.

261
 Noelė nieko neatsakė, tik piktai susiraukė, bet tamsoje
Džeridas to nepastebėjo.
- Tu pavyduliauji? - pašnibždomis paklausė jis.
Suėmęs į delną jos kumštuką, pakėlė ji prie lūpų ir žais­
mingai pakandžiojo.
- Man niekada dar nėra buvę taip gera, - prisipažino
Džeridas, ir jo balsas nuskambėjo nuoširdžiai, - ir aš pir­
mą kartą dariau tai taip švelniai. Anksčiau man rūpėdavo
tik pačiam patirti malonumą.
Noelė atsisėdo lovoje, stengdamasi judėti lėtai ir atsar­
giai.
- Aš taip labai tave užgavau? - paklausė vyras, ir jo
balse nuskambėjo nuoširdi užuojauta.
- Nieko baisaus, - atsakė Noelė. Mergaitė palietė savo
šlaunį, ir pirštai užčiuopė kažką lipnų, metalinio kraujo kva­
po.
- Oi, Džeridai, paklodės... - sutrikusi sušnibždėjo ji. -
Visi sužinos!
- Bet mes juk vedę, - priminė jai Džeridas.
- Taip, bet...
- Ak tu, mano kvailiuke. - Jis prisitraukė Noelę artyn ir
pabučiavo, aistringai apimdamas delnu švelnią jos krūtį. -
Ir vis dėlto kokia tu nuostabi, - su apgailestavimu atsiduso
Džeridas ir paleido žmoną.
Ji atsisėdo lovoje ir palietė jo krūtinę.
- O paskui, kai... viskas užgis, man jau nebeskaudės?
- Ne. - Džeridas negalėjo apie tai galvoti be kartėlio.
Jis suprato, kad kito karto jiems gali ir nebebūti. Jie privalo
laikytis vienas nuo kito tam tikru nuotoliu. Noelė priklauso
jam, jis nuskynė jos skaistybės žiedą. Ir jei jam lemta nė-
tekti Noelės, šios stebuklingos nakties prisiminimų turės
pakakti iki pat mirties.

262
 Džeridas atsistojo, ir iš lengvo drabužių čežėjimo Noe­
lė suprato, kad jis siekia chalato.
- Tu jau išeini? Bet... juk mudu - vyras ir žmona. Argi tu
negali pasilikti su manim... visą naktį? - neryžtingai paklau­
sė ji.
Pagunda buvo tokia didelė, kad Džeridui rėkti norėjosi,
bet jis negalėjo sau to leisti. Jis ir taip jautėsi apgirtęs nuo
savo žmonos. Be to, ji neprivalo tapti kone kasnakt jį aplan­
kančių košmarų liudytoja. Kada nors, jei ji išmes iš savo šir­
dies Endriu, jis galbūt jai viską papasakos. Džeridas pakėlė
nuo grindų Noelės marškinius ir padavė juos žmonai.
- Ne. Aš nepasiliksiu.
- Bet kodėl? - nusivylusi sušnibždėjo ji.
Džeridas stabtelėjo prie lovos, susikišęs rankas į cha­
lato kišenes.
- Noele, - neryžtingai tarė jis, be galo trokšdamas pa­
klausti žmoną, ar ji galvojo apie Endriu tuo metu, kai jiedu
mylėjosi.
- Taip? - švelniai paklausė mergaitė.
Ne, Džeridas negalėjo prisiversti to klausti. Juokinga ir
kvaila: jis be baimės susigrumdavo su ginkluotu priešu, o
išgirsti tiesos žodžius iš tokios jam svarbios moters lūpų
paniškai bijojo.
- Ne, ne, nieko, - atžagariai burbtelėjo Džeridas. - La­
banakt.
Vyras išėjo į koridorių ir atsargiai uždarė paskui save du­
ris. Noelė dar ilgai sėdėjo priblokšta, paskui atsikėlė, nuėjo
prie praustuvo ir nusiplovė kraują. Skausmas dar kurį laiką
degino ją neleisdamas užmigti, bet paryčiais atlėgo.

Noelė nulipo pusryčiauti džiugios nuotaikos, vis dar ku­

pina praėjusios nakties santuokinio gyvenimo įspūdžių. Bet

263
peržengusi valgomojo slenkstį pamatė ankstesnįjį, šal­
takraujišką Džeridą, sėdinti gale stalo. Jis nusišypsojo mer­
gaitei, bet ta šypsena nerodė jokių slaptų jausmų. Džeri­
das elgėsi taip kaip visada, korektiškai, bet nieku neišsi­
davė esąs tas karštas meilužis, kurį ji pažino praeitą naktį.
Jis pasirodė Noelei svetimas ir tolimas.
Mergaitei pasidarė kažkaip nejauku, ji netvirtais žings­
niais priėjo prie stalo ir atsisėdo į savo vietą. Noelė taip
nesmagiai jautėsi, jai atrodė, kad visi sėdintys prie stalo,
žiūri tik į ją ir nutuokia, kas atsitiko naktį.
- Įsidėkit kiaušinio, mano brangioji mergyte. Manau,
kad šiandien jie itin skanūs, - pasiūlė ponia Peit dėdama
patiekalą ant stalo. - Po to, kaip vakar vaikėte poną Henrį,
jums būtina atgauti jėgas!
Šypsodamasi ekonomė išėjo iš valgomojo, o ponia Dan
vos ištvėrė nesijuokusi.
- Betgi jis pasigėrė! - teisindamasi pareiškė mergaitė. -
Tas nenaudėlis išrovė mano pomidorus, o jie jau buvo be­
pradedą derėti. Po dviejų savaičių juos būtume jau skynę.
Dabar man liko tik keli krūmeliai. Tas dykaduonis Henris
gavo, ko nusipelnęs!
- Taip, tu teisi, mano vaike, - atsiliepė ponia Dan. -
Negaliu tavęs kaltinti, - pridūrė šypsodamasi.
Noelė prikando lūpą, prisiminusi ponios Peit pasakoji­
mą apie savo šeimininkės praeities nusižengimus.
Ponia Dan tikriausiai suprato, apie ką tuo metu pagal­
vojo Noelė, nes melsvose kaip ir anūko jos akyse įsižiebė
linksmos kibirkštėlės.
- Aš ir pati mėgstu pasikapstyti žemėje.
Mergaitė tyliai prajuko.
- Taip, jūs jau sakėte.
Ponia Dan patraukė pečiais.

264
 - Aš ėmiau pernelyg jautriai reaguoti į apkalbas ir pasi­
stengsiu, žinoma, išmokti gyventi naujajame pasaulyje, bet
tokiam senam pūzrui kaip aš tai tikrai nelengva, oi nelengva.
- Ne tokia tu ir sena, - pagaliau įsiterpė į pokalbį Džeri­
das. - Dar išsaugojai ankstesnę dvasios stiprybę.
- Bet, deja, energija jau nebe ta.
Džeridas prisispyręs žiūrėjo į Noelę, bet kai š i, pajutusi
jo žvilgsnį, atsigręžė, jis skubiai nudelbė akis žemyn. Lėtai
baigęs pusryčiauti, vyras nusišluostė lūpas drobine serve­
tėle.
-Turiu skubėti susitikti su klientu, - pasakė jis žvilgtelė­
jęs į laikrodį.
- O kaip tas detektyvas iš Čikagos, kuriam tu pasiuntei
telegramą? - paklausė jo senelė. - Ar jis atvažiuos?
- Nebūtinai. Tyrimą, kurio man reikia, jis gali atlikti ir
vietoje.
- Nejaugi tu negali gauti reikiamos informacijos iš ku­
rio nors detektyvo mūsų mieste? - pasiteiravo senutė.
- Senele, čionykščiai detektyvai dirbdami pirmiausia
paiso miesto interesų, ir vienas iš jų ketina kalbėti kaip kal­
tinimo liudytojas.
- Vadinasi, tas žmogus iš Čikagos gali padėti tau įro­
dyti tavo kliento nekaltumą? - paklausė Noelė.
Džeridas kažkodėl labai šaltai pažvelgė į žmoną ir sau­
sai pasakė:
- Aš tikiuosi, kad jis sugebės rasti kokių nors kompromi­
tuojančių faktų kaltintojo praeityje. Per savo rankas jau esu
perleidęs ne vieną kriminalinę bylą ir praktiškai iškart galiu
spręsti, ar mano klientas kaltas. Negaliu pasakyti, kad nie­
kada nesuklydau, bet dabartinio savo kliento nekaltumu esu
įsitikinęs. Be to, nematau nė nienos svarbios priežasties,
dėl kurios jam būtų reikėję įvykdyti tokį nusikaltimą.

265
 - Tai kodėl gi jį suėmė? - vėl paklausė Noelė.
Suirzęs Džeridas dėbtelėjo į žmoną.
- Jis turi priešų, ir nėra jokio įtikinamo alibi.
- Aišku.
Džeridas žengė prie senelės ir švelniai pabučiavo ją į
skruostą. Noelė sėdėjo užgniaužusi kvapą ir laukė, kad
Džeridas prieitų ir ją pabučiuotų. Bet jis, nors ir įdėmiai į ją
pažvelgęs, kiek padvejojęs tik mandagiai jai linktelėjo ir
daugiau nebeatsigręžęs išėjo iš valgomojo.
Po pusryčių Noelė pasišovė padėti poniai Peit nukraus­
tyti nuo stalo nešvarius indus ir nunešti juos į virtuvę. Kiek­
vienas judesys mergaitei buvo šiek tiek skausmingas, ir ji
kas kartą raukėsi iš skausmo.
Trumpam užsukusi į podėlį, ekonomė grįžo iš ten, neš­
damas! mažą tepalo stiklainėlį. Moteris apsidairė, norėda­
ma įsitikinti, ar jos niekas negirdi, ir įkišo stiklainėlį į suglu­
musios Noelės rankas.
- Tai jums, - paaiškino ponia Peit. - Su tepalu viskas
greičiau užgis.
Noelė iškaito. Paklodės. Ponia Peit tikriausiai jas šįryt
paėmė.
- Mano brangioji mergyte, - maloniai tarė ekonomė No­
elei, - mes visos kadaise buvome ištekėjusios. Ir nereikia
drovėtis. Vyro aistra ir kūdikio gimimas - tai tik maža ne­
lengvos moters lemties dalelė. - {davusi mergaitei tepalą,
ponia Peit meiliai paglostė jos ranką. - Jis jums tikrai pa­
dės, - drąsindama pridūrė moteris. - Senstant vyro įkarš­
tis pamažu vėsta. Bet kol taip atsitiks, gausite pakentėti.
Ponia Peit nusisuko, šypsodamasi savo mintims, o No­
elė visiškai sutrikusi įsistebeilijo į ją. Ji gaus kentėti? Vadi­
nasi, jai visada skaudės? O Džeridas tvirtino atvirkščiai, bet
galbūt...

266
 - Ponia Peit, - vis dėlto Noelė ryžosi paklausti ekono­
mę. - O... nejaugi tai visiškai nemalonu?
- Vyrui malonu, - atsakė ponia Peit. - Bet moteris netu­
ri jausti jokio pasitenkinimo. Tai - nuodėmė. Jai šitai - gi­
minės pratęsimo aktas, štai kodėl moteriai tai nepatogu.
Laimė, kad tas aktas trunka vos vieną kitą minutę, kol pa­
galiau vyras numalšiną savo aistrą. Ir taip atsitinka tik kartą
ar porąkart per mėnesį - iš pradžių, kol vyro aistra bent
kiek atlėgsta. Taigi ne visuomet bus taip blogai. Prašom
paduoti man antai tas lėkštes, mano brangioji.
Noelė padavė moteriai likusias nešvarias lėkštes. Po­
nia Peit jai papasakojo apie visiškai kitokį santuokinį gyve­
nimą. Viskas leido daryti išvadą, kad buvęs ekonomės vy­
ras pasirodė esąs prastas meilužis ir labai skubiai tenkin­
davo savo poreikius. O Džeridas elgėsi visai kitaip, jis ne­
skubėjo. Jis buvo neįtikėtinai kantrus su Noele. Be to, po
šito skausmo Noelę buvo apėmusi nors ir nuodėminga,
bet tikra palaima. Nejaugi išties tokia didelė nuodėmė pa­
tirti šiuos jausmus karštai mylimo vyro glėbyje? Noelė taip
nemanė.
„Gal, - pagalvojo ji, - aš rasiu atsakymą į šį klausimą,
kai Džeridas vėl ateis į mano kambarį” Taip pagalvojusi
mergaitė nukaito kaip aguona.

Po pirmosios jų nakties praėjo jau keturios dienos, ta­

čiau Džeridas daugiau nebesirodė pas žmoną naktimis.
Tepalas savo darbą padarė, ir Noelė jautėsi puikiai. Mer­
gaitė jau ėmė pamiršti visus nepatogumus dėl to skaus­
mo. Ir Džeridas, žinoma, irgi turi tai žinoti. Bet daugiau jis
nemėgino suartėti, atvirkščiai, jie netgi kažkaip dar atitolo
vienas nuo kito.

267
 Greičiausiai Džeridą nuvylė jos neišmanymas lovoje, ir
jo jinai nebetraukia kaip moteris. Tokią išvadą padarė No­
elė. O gal taip jis tik patenkino savo smalsumą. Gal tik no­
rėjo įsitikinti, ar ji nekalta. Nors ir labai stengėsi, mergaitė
negalėjo rasti paaiškinimo, kodėl vyras taip ūmai atšalo ir
atsiribojo nuo jos, ji tik vienu neabejojo - Džeridas jos ne­
myli. Mylintis vyras taip nesielgtų. Matyt, jisai ja papras­
čiausiai nusivylė. Ji tapo jo žmona, bet liks ja tik dėl akių.
Džeridas niekada daugiau nebeateis į jos miegamąjį.

14 SKYRIUS

Byla turėjo būti svarstoma po dviejų dienų. Džeridas

vis dažniau grįždavo namo susimąstęs ir susirūpinęs, ir
Noelė žinojo tokios prastos vyro nuotaikos priežastį.
Straipsnių antraštės pirmajame vietos laikraščio puslapyje
patvirtino Džerido kliento kaltę, straipsniuose buvo cituo­
jami apygardos prokuroro žodžiai: jis tvirtino, jog bylos
baigtis jau aiški. Atsirado trys liudytojai, pasirengę prisiekti
matę, kaip Klarkas visai prieš aptinkant vargšą Marlou su­
muštą ir apiplėštą išėjo iš maisto prekių parduotuvės neši­
nas lyg ir kapšu; tie liudytojai sutiko duoti parodymus kal­
tinimo naudai apie įtariamąjį, jie turėjo ir kitos informacijos,
susijusios su byla.
Džeridas susikišo rankas į kišenes ir rūsčiai pažvelgė į
laikraštį, numestą ant sofos greta Noelės.
-A š tikiu, kad tu nepralaimėsi to proceso! - karštai šūk­
telėjo Noelė. - Net jei prokuroras tvirtins kitaip!
Advokatas nelinksmai susijuokė.
- Optimistė.
- Visi kalba apie tave kaip apie talentingą advokatą, -

268
naiviai atsakė mergina. - Tu nebūtum taip išgarsėjęs, jei
prastai išmanytum savo darbą. - Noelė kruopščiai siuvi­
nėjo kažkokį įmantrų raštą. - Labai norėčiau nueiti į teismą
ir išgirsti, kaip tu kalbėsi.
Tas nelauktas žmonos domėjimasis jo darbu maloniai
nustebino Džeridą.
- Bijau, kad nepateisinsiu tavo lūkesčių, - mąsliai tarė
jis. - Noele, aš žinau, kad Klarkas nekaltas. Bet tai įrodyti... -
Džeridas skėstelėjo rankomis. - Juk tai labai sunku.
Mergaitė atidėjo savo darbą į šalį ir susidomėjusi pa­
žvelgė į vyrą.
- Ir ką gi tu ketini daryti?
Džeridas pasirąžė, pamuistė plačius pečius ir vėl gunk­
telėjo.
- Rengiuosi surinkti įkalčius, kol dar turiu laiko ir vilties.
Turiu per mažai įkalčių, kad įtikinčiau teisėją.
Vyras vėl susikišo rankas į kišenes ir priėjo prie lango.
Smulkiai krapnojo lietus. Netrukus bus padengtas stalas
vakarienei, ir iš savo kambario nulips senelė. Džeridas ne­
kantriai laukė tos akimirkos. Nenorėjo per ilgai likti su No­
ele vienudu, jis imdavo jaudintis, vien pažvelgęs į ją. Po
tos pirmos ir vienintelės jų nakties Džeridas kelias naktis
paeiliui tuščiai stengėsi užmigti. Jis aistringai geidė Noe­
lės, bet dabar, kai iki teismo liko tiek nedaug laiko, Džeri­
das kratėsi net minties apie tai. Be to, jis nežinojo, ar išblė­
so mergaitės jausmai Endriu. Džeridas nenorėjo taip tvirtai
prisirišti prie savo žmonos, puikiai žinodamas, jog kiekvie­
ną akimirką gali jos netekti.
- Girdėjau, kad ponas Marlou vis dar neatgauna są­
monės. Ar tu žinai, kas taip žiauriai jį primušė?
Džeridas atsakė ne tuojau pat. Per praėjusias tris die­
nas jis daug padirbėjo, atliko nemaža tyrimų. Ir visi įkalčiai

269
krypo į žmogų, kurio balsas toje byloje skambėjo garsiau­
siai, - į vadinamąjį „liudytoją” Garmoną.
- Žinai, - lėtai tarė Džeridas, - man atrodo, kad taip.
- Bet kodėl tu nenueini ir nepapasakoji visko teismui?
Džeridas tyliai nusijuokė, vėl atsisukdamas į žmoną.
- Teisėjui nepakanka vien mano žodžio, kad pripažintų
Klarką nekaltu. Jei Marlou atgaus sąmonę, turėsiu ir įrody­
mų. Bet to gali ir nebūti.
- Vadinasi, tu privalai rasti kitų įrodymų.
Džeridas nejučia užsižiūrėjo į žmoną, vyrą sujaudino
jos tikėjimas juo. Noelė siuvinėjo palenkusi prie rankdar­
bio savo auksiškai kaštoninę galvelę. Šiandien ji vilkėjo gra­
žia blyškiai melsva suknia, apkraštuota nėriniais, ir Džeri­
das negalėjo nepastebėti, kaip nuostabiai tinka Noelei ta
suknia. Jai vos devyniolika metų, ji - dar visai kūdikis. Bet
jo glėbyje Noelė virsdavo tokia moterimi, apie kurią jis ga­
lėjo tik svajoti. Vien ją išvydus Džeridą apimdavo aistrin­
gas geismas.
Mergaitė vėl neryžtingai pakėlė akis, ji akivaizdžiai no­
rėjo kažką sakyti, bet niekaip neišdrįso. Džeridas jautėsi
lyg berniūkštis, spoksantis į žmoną įsimylėjusiomis akimis,
o to jis visai nebuvo planavęs.
- Kas gi nutiko? - maloniai paklausė jis Noelės.
Mergaitė atsitiesė.
- Šiandien atėjo laiškas iš Endriu.
Vyras pastebimai įsitempė. Mat kodėl ji pasirodė jam
tokia neryžtinga ir sutrikusi. Ir vėl tasai Endriu!
- Ir ką gi jis rašo?
- Aš neskaičiau laiško. - Mergaitės balsas skambėjo
įtemptai. Nemaloniai prislėgta širdimi ji prisimindavo tą keb­
lią situaciją, kai buvo užtikta su Endriu, ir juo labiau - da­
bar. Juk visą tą laiką ji mylėjo Džeridą, tik vėlai šitai supra-

270
to. - Jis buvo adresuotas tavo senelei. Ji pasakė tik tiek,
kad Endriu nuoširdžiai gailisi dėl to, kas nutiko, ir dėl savo
nederamo elgesio su manim. Jis visų mūsų atsiprašo.
- Ar apie panelę Bil jis ką nors rašo? - tiesmukiškai
paklausė Džeridas, akylai stebėdamas, kaip reaguos žmo­
na paminėjus kitos moters vardą. - Kaip supratau, dabar ir
ji Dalase. Tikiuosi, kad tas niekšas tinkamai su ja elgiasi.
Kitaip Bilas jį paprasčiausiai nušaus.
- Ponas Bilas? Nušaus? - mergaitę akivaizdžiai sukrė­
tė toks tvirtinimas.
- Savo gyvenime Bilas daug kartų keitė profesiją. Ka­
daise jis yra tarnavęs ir policininku, - niūriai atsakė Džeri­
das. - Ir kaip daugelis vyrų, mokančių elgtis su ginklu, Bi­
las nemano, jog žudyti -ta i didelis kriminalas. Amžius, man
regis, jam irgi ne kliūtis, - pridūrė prisiminęs savo pokalbį
su Bilu kontoroje. - Jei Endriu peržengs su Dženifere leis­
tinas ribas, gaus skaudžiai apgailėti tą dieną, kurią atėjo į
šį pasaulį.
- Vargšas Endriu, - tik tiek ir teįstengė pasakyti Noelė.
Džeridą įsiutino tas gailestis ir užuojauta, kurie nuskam­
bėjo žmonos žodžiuose. Vadinasi, ji vis dar puoselėja kaž­
kokias viltis!
- Taip, kurgi ne, išties „vargšas Endriu”, - paniekina­
mai prunkštelėjo Džeridas ir nusvilino Noelę piktu savo
melsvų akių žvilgsniu. - Nejaugi tu taip greit pamiršai, kaip
gėdingai spruko tas bailus šunėkas, nenorėdamas prarasti
laisvės ir vesti tavęs prie altoriaus? Juoba kad jis bėgo pas
panelę Bil, ar ne taip? - lediniu tonu pridūrė.
Mergaitė oriai pakėlė galvą.
- Taip. Bet, man regis, nėra prasmės taip ilgai nešioti
akmenį užantyje. Juk dabar, šiaip ar taip, jis mano dieveris.
Džeridas nieko neatsakė. Jis tik pažiūrėjo į žmoną, aiš­

271
ku, kad ji kažko nepasako. Dabar dar labiau negu kada
nors anksčiau jj graužė pavydas, bet jis atkakliai stengėsi
to neparodyti. Tačiau jo akys nebyliai klausė.
Ir Noelė tiesiog negalėjo nepastebėti to klausimo.
- Taip, jis nori grjžti namo, - pasakė ji ir nusišypsojo.
Melsvos vyro akys piktai sužaibavo.
-Tik per mano lavoną! - atžariai drėbė jis.
Vyro ryžtas nustebino Noelę.
- Bet tavo senelė labai jaudinasi dėl Endriu, - priminė
jinai. - Kodėl tu toks nepalenkiamas?
- Visus tuos metus Endriu buvo man kaip rakštis pa­
šonėje. Nori, papasakosiu tau apie tavobrangiausiąjį En­
driu? Apie tai, koks jis plevėsa, kaip aš per stebuklą išgel­
bėjau jį nuo kalėjimo, apie tai, kiek jo sąskaitų esu apmo­
kėjęs? Tai dabišius, vaidinantis tikrą vyrą, melagis, mergi­
šius ir pagyrūnas!
- Visa tai aš žinau, - ramiai atsakė Noelė.
- Taip, ne veltui sakoma: kur meilė, ten ir atlaidumas, -
išsiviepė Džeridas ir šiurkščiai nusijuokė. Jis tiesiog nesi­
tvėrė savame kailyje iš pavydo. O Noelė dar gina jo brolį
po to, kai taip nedorai su ja pasielgė. - Tikriausiai nė viena
moteris negali atsispirti patraukliam veidui ir orioms pasi­
pūtėlio manieroms. O gal moterims patinka melagiai, nes
jos ir pačios nesugeba sakyti tiesos? Na, ką gi, jei taip lau­
ki, kad Endriu sugrįžtų, teparvažiuoja.
Noelė apstulbusi įsistebeilijo į vyrą ir jo akyse vėl išvy­
do tą pačią nepermaldaujamą išraišką, kurios taip ilgai ne­
galėjo perprasti.
- Bet aš... aš nesakiau... aš nelaukiau, kad jis sugrįžtų, -
užsikirsdama tarė ji.
- Nejaugi? - šūktelėjo Džeridas ciniškai nusišiepda­
mas. - Nepaisydama to, kaip jis su tavimi pasielgė, tu ne­
kantraudama lauki akimirkos, kada vėl suspausi jį savo glė­

272
byje, taip? Kaip gaila, kad tau taip ir nepavyko nusitempti
jo prie altoriaus!
Noelės pirštai, visą tą laiką be paliovos triūsę prie rank­
darbio, sustingo.
- Vadinasi, štai kokios tu apie mane nuomonės? Atro­
do, tu visiškai manim netiki, tiesa? - lygiu balsu paklausė
mergaitė. - Nuo pat pradžių tu netikėjai manimi.lr niekada
nebūtum vedęs manęs, jeigu ne tavo senelė.
-A š apskritai nesirengiau vesti, - šaltai atsakė Džeridas.
- Tačiau ir santuoka turi šį tą gero. - Vyro žvilgsnis stabtelė­
jo prie Noelės krūtinės, pridengtos nėrinių skaryte.
Sviedusi savo siuvinį į šalį, mergaitė pašoko nuo so­
fos. Josr skruostai liepsnojo iš pykčio.
- Koks tu visdėl to cinikas!
- O ko tu dar tikėjaisi iš manęs? Tikiuosi, jog prisimeni,
kad mudu susituokėm anaiptol ne iš meilės. Mes stengė­
mės išvengti skandalo. Ir mudu abu žinome, kad mūsų
santuoka pasmerkta nesėkmei, Noele, - pridūrė Džeridas,
galvodamas vien apie tai, kad vos Endriu užsigeidus Noe­
lė daug negalvodama išsiskirtų su juo, Džeridu.
O Noelė visiškai kitaip suprato vyro žodžius. Pajuto, kaip
žemė slysta jai iš po kojų. Nejaugi Džeridas daro jai užuo­
miną apie skyrybas?
Džeridas pastebėjo, kaip išbalo mergaitė, ir nusigręžė
neįstengdamas ilgiau žiūrėti į ją. Netrukus į šiuos namus
sugrįš Endriu, ji puls jam į glėbį. Net po tos aistringos nak­
ties, praleistos su vyru, Noelė vis dar gina Endriu ir mal­
dauja leisti jam sugrįžti. Iš pykčio Džeridas vos tvardėsi.
Noelė nežinojo, ką tuo metu jautė jos vyras. Jis puikiai
valdėsi, o jo balsas buvo abejingas, nerodė jokių emocijų.
- Jei aš teisingai supratau tave, Džeridai, tu nori, kad
aš išvažiuočiau? - paklausė Noelė, ir jos balsas nuskam­
bėjo su neviltimi.

18—1366 273
 Vyro širdis gal sekundės dalelę apmirė. Staiga atsigrę­
žęs jis pažvelgė į žnpną, jausdamas, kaip netikėtai nudie­
gė širdį, išgirdus šiuos žodžius.
- Išvažiuotum? - lyg aidas pakartojo Džeridas. - Ir tai
padarytum dabar, kai taip greit sugrįš namo Endriu? - kan­
džiai tarė vyras. - Argi tai išmintinga? Tik pagalvok apie
aistros kupinas naktis, kurias judu galėtumėt turėti!
Žalios mergaitės akys sužėrėjo pykčio ugnimi.
- Jau sakiau tau - tarp mūsų nieko nebuvo, išskyrus
aną incidentą.
- Taip, tu taip sakei, - lėtai, nutęsdamas žodžius tarė
Džeridas.
- Ir tu puikiai šitai žinai! - sušnypštė Noelė ir plykstelė­
jo gėdos raudoniu, prabilusi tokia intymia tema. Ji stovėjo
iš įniršio gniaužydama mažus savo kumštukus.
Norėjosi smogti Džeridui, norėjosi, kad iš jo veido iš­
nyktų pasityčiojimo išraiška, norėjosi įsiutinti jį ir priversti
prarasti geležinę ištvermę. Net lovoje jis elgėsi su ja lyg ir
svetimas, mandagiai. Matyt, jis visada laikosi tokių elgesio
manierų.
- Na, ko gi tu lauki, - atlaidžiai pasakė Džeridas. - Smok
man.
Noelė vargais negalais susivaldė.
- Mielai tai padaryčiau, - piktai burbtelėjo ji. - Bet pri­
valau galvoti apie tavo senelę. Girdžiu, kaip ji lipa žemyn
laiptais. Ponia Dan vargu ar suprastų mane. Juk ji tave die­
vina!
- O tu - ne.
Iš įniršio Noelei tiesiog kvapą užgniaužė.
- Aš tavęs nekenčiu! - pamelavo ji. - Aš gailiuosi čio­
nai atvažiavusi. O labiausiai gailiuosi, kad ištekėjau už ta­
vęs! - išpoškino Noelė, skaudžiai užgauta vyro žodžių.

274
 - Tu gailiesi dėl to ne daugiau už mane, - atžariai atkir­
to vyras. - Niekada nebūčiau vedęs tavęs, jei manęs ne­
būtų privertęs to padaryti tavo brangusis Endriu.
Ką gi, viskas pasidarė be galo aišku. Noelė pasiėmė
savo rankdarbį, tvarkingai padėjo jį į spintelę, stovinčią prie
sofos, paskui apsisuko ir sukaupusi visą dar likusį orumą
išėjo į vestibiulį.
Tiesi mergaitės laikysena ir išdidžiai pakelta galva sa­
vaime viską pasakė. Džeridas sugniaužė kumščius kiše­
nėse. Norėjo šūktelėti mergaitei, atsiprašyti jos ir viską pa­
aiškinti. Bet vargu ar galėtų ką nors jai pasakyti. Jeigu ji
išties niekaip nepajėgia pamiršti Endriu, jis negali trukdyti
jai išsiskirti su juo ir tekėti už savo pusbrolio. Džeridas abe­
jojo, ar apie laišką Noelė pasakė tiesą. Gal Endriu adresa­
vo jį ne vien senelei, o ir Noelei. Gal jau dabar jie kuria
ateities planus. Endriu dievagojosi, neva jį dominanti tiktai
panelė Bil, bet gali būti, kad jis taip sakė tik norėdamas
visus suklaidinti. Galbūt jis suprato, kokio lobio - Noelės -
neteko ir ryžosi grįžęs namo pasistengti vėl ją išsikovoti.
Pagaliau į svetainę įžengė ponia Dan ir pranešė Džeri­
dui, jog Endriu ketinąs grįžti namo. Džeridas iškart davė
savo sutikimą, apsisuko ir išėjo iš namų net nepavakarie­
niavęs. Jis nepajėgė sėdėti prie vieno stalo su Noele... ži­
nodamas, kad ji trokšta jo vietoje matyti Endriu.

Per vakarienę ponia Dan pareiškė paprašiusi pasiunti­

nį išsiųsti Endriu telegramą, leidžiančią sugrįžti namo.No-
elė nė žodžio neištarė, jai nerūpėjo, kad atvažiuoja pus­
brolis. Džeridas specialiai išėjo iš namų, nepasilikdamas
vakarieniauti. Jis mano, kad jai reikia Endriu. Kokia paika
ta mintis po to, kai Endriu ją išdavė. Ji lyg ir ištekėjusi, o

275
kartu lyg ir ne. Ji gyvena su žmogumi, kuris niekada ne­
bus jai artimas. Dar niekada Noelė nesijautė tokia vieniša
ir niekam nereikalinga kaip dabar. Gerai, kad jie su Džeri-
du nors išsiaiškino santykius, mėgino guostis mergaitė. Da­
bar ji nors žino, kad jos svajonėms nelemta išsipildyti. At­
rodo, kad Džeridas savo smalsumą ir savo geismą paten­
kino per vieną naktį ir nieko iš jos, Noelės, nenori. Be to, jis
aiškiai leido jai suprasti - anksčiau ar vėliau jiems reikės
skirtis. Ar tai ne Dievo bausmė už beribę jos meilę?

Endriu parvažiavo kitą rytą; atrodė, kad šis jaunuolis,

ką tik peržengęs namų slenkstį, niekuo nebeprimena ano,
ankstesniojo Endriu. Jis nebesigyrė ir nebesidėjo esąs be
galo svarbus. Endriu dabar atsidūrė nepavydėtinoje pra­
šytojo padėtyje ir puikiai tai suvokė.
Ramiai pasisveikinęs su Noele, Endriu visai nuoširdžiai
- taip jai pasirodė - atsiprašė jos. Su Džeridu jaunuolis
buvo santūrus ir nekalbus, o su senele - mandagus ir pri­
slėgtos nuotaikos.
Džeridas ryžosi netrukdyti broliui. Jis pavyduliavo En­
driu Noelės ir vos prisivertė būti viename kambaryje su juo.
O Noelė į Endriu žiūrėjo ramiai ir net susidomėjusi. Iš En­
driu elgesio atrodė, kad jis apgailestauja dėl savo poelgio
su pussesere. Jis net prisipažino, kad taip ir yra. Netikras
Džerido brolis dabar atrodė esąs visai kitas žmogus, ir mer­
gaitę tikrai nustebino toks stulbinantis jo pasikeitimas.
Keista buvo ir dar viena aplinkybė. Į Fort Vertą iš Dala­
so grįžo ir panelė Bil. Endriu apie tą merginą kalbėjo kitaip
negu anksčiau, tarsi tikrai būtų ja susižavėjęs. Bet prie jos
artinti^ jis, regis, nesiryžo. Endriu lyg ir kažko lūkuriavo -
galbūt jis nedrįso asistuoti merginai be jos tėvo leidimo.

276
„Bet jai Džeridas daugiau laiko praleistų namie, jis galėtų
įsitikinti, kaip pasikeitė jo brolis, koks jis pasidarė geras ir
mandagus”, - galvojo Noelė. Džeridas daugiausia tūno­
davo kontoroje ir su Noele kalbėdavo tik negalėdamas to
išvengti.

Džeridui pavyko gauti dviejų liudytojų parodymus, jis

sugebėjo juos rasti. Jie tvirtino matę Klarką rančoje maž­
daug tuo metu, kai buvo užpultas senasis bakalėjininkas.
Bet abu tie žmonės dirbo Bilo rančoje, o vienas iš jų, be to,
garsėjo kaip linkęs girtauti. Dar niekada Džeridas neturėjo
tiek mažai faktų. Senukas Marlou jau atgavo sąmonę, ta­
čiau pasakyti, kas jį apiplėšė, negalėjo, nes užpuolikas
smogė jam per pakaušį, prisėlinęs iš nugaros. Tai, ko ge­
ro,Klarko gynybai sudavė skaudžiausią smūgį. Jei senu­
kas bakalėjininkas būtų matęs užpuoliką, Klarkui automa­
tiškai būtų atšaukę kaltinimą.
Jei Džeridas neįstengs įrodyti savo kliento nekaltumo,
o viskas taip ir klostėsi, tuomet jam reikės surasti tikrąjį
nusikaltėlį. Štai kodėl Džeridas dabar stebėjo artimiausią
Klarko aplinką, ir intuicija jam šnibždėjo, kad visą dėmesį
reikia sutelkti į daug triukšmo sukėlusį Džoną Garmoną.
Detektyvui iš Čikagos savo kartotekoje nepavyko rasti
nieko blogo apie Garmoną. Džeridas pamėgino kvosti apie
to žmogaus praeitį Klarką, bet šis, deja, nieko nežinojo.
Susisiekęs su artimiausių Teksaso miestų policijos nuova­
domis, advokatas irgi nieko nesužinojo apie Garmoną. Vi­
siškai nieko.
Informacija, kurią tuo metu turėjo Džeridas, neleido teig­
ti, kad Garmonas būtų praeityje įsivėlęs į kokį nors krimi­
nalinį nusikaltimą. Tai atrodė keista, nes tas žmogus buvo

277
nepataisomas lošėjas. Per ilgą savo darbo praktiką Džeri­
dui teko turėti reikalų su lošėjais, ir jis tiesiog negalėjo pa­
tikėti nepriekaištinga Garmono reputacija. O juk dažnai nu­
sikaltėlių veiklos metodai išduoda juos ne prasčiau už pirštų
atspaudus. Advokatas nusišypsojo savo mintims ir susi­
mąstęs prisimerkė. Kodėl anksčiau jam tai neatėjo j galvą.
Džeridas paprašė savo sekretorių Adrianą susisiekti su
dvylika policijos nuovadų artimiausiuose miestuose, šį kartą
išsiųsdamas paklausimą apie suėmimus maždaug prieš
pusantrų metų, kai įtariamieji buvo užpuolę ir apiplėšę par­
duotuvių savininkus. Kitą dieną jis gavo du atsakymus, vie­
ną iš Ostino, kitą - iš Viktorijos. Nė viename iš jų nebuvo
paminėtas žmogus, pavarde Garmonas, tačiau prie bylos,
įvykusios Ostine, buvo pridėtas sulaikytojo aprašymas: ga­
na stambus vyriškis, tęsiamos, pietiečiams būdingos tar­
senos. Toje byloje buvo tik vienas liudytojas - negras, atsi­
sakęs duoti parodymus prieš įtariamąjį, todėl bylą teko nu­
traukti dėl įkalčių stokos. Žinoma, tas faktas negalėjo įro­
dyti Garmono kaltės, tačiau galėjo padėti patikrinti, ar tei­
singi jo parodymai.
Deja, Džerido įtarimai dar nebuvo paremti įrodymais.
Žinoma, jis galėjo paieškoti Ostine žmonių, kurie atpažintų
Garmoną ir patvirtintų, jog jis prikišo nagus prie prekeivio
apiplėšimo jų mieste. Bet visus tuos faktus ne taip papras­
ta susieti su senojo Marlou užpuolimu. Be to, kelionei į Os­
tiną ir liudytojų paieškoms reikia laiko, o jo Džeridas, deja,
stokojo.
Džeridui atrodė, jog vienintelis ir geriausias tos proble­
mos sprendimas - griebtis apgaulės, priversti Garmoną
pasinervinti ir kur nors apsirikti. Tik taip Džeridas dar galė­
jo išgelbėti Klarką. Du ištikimi Garmono draugužiai, tiesiog
žiūrėję jam į burną, buvo pasirengę patvirtinti, jog juoda

278
yra balta, jei taip pageidauja Garmonas. Tas trejetas ir bu­
vo svarbiausieji kaltinimo „liudytojai” O balta oda, be abe­
jo, jų parodymams suteiks itin daug svarumo.
Džeridas galėjo tiktai pasinaudoti jo paties surinktais
įkalčiais prieš Garmoną ir duoti jam suprasti, kad jo korta
nukirsta. Tai, žinoma, gana pavojinga, bet nieko kito nebe­
liko daryti. Džeridas nebegalvojo apie pavojų. Jam rūpėjo
ateitis, kol jo gyvenime buvo Noelė. Dabar, sugrįžus En­
driu, Džeridas amžinai prarado mergaitę, tuo jis daugiau
neabejojo. Nesvarbu, koks yra Endriu - geresnis už savo
brolį ar blogesnis, - svarbu tai, kad Noelė jį myli. Dabar
Džeridui nebėra ko prarasti. Tai priminė jam tas seniai pra­
bėgusias neramias jaunystės dienas, kai jis tiesiog nega­
lėdavo gyventi be rizikos ir pavojų. Ir štai sugrįžo tie dirgi­
nantys pojūčiai, o dabar jam labiausiai to ir reikėjo.
Sužinojęs, kur Garmonas leidžia penktadienių vakarus,
Džeridas išsirengė jo ieškoti, nė neužsukęs namo pavaka­
rieniauti. Gana greit jis surado kaubojų vienoje smuklėje,
Fort Verto raudonųjų žibintų rajone. Garmonui tą dieną siau­
bingai nesisekė pokeris.
Kai Garmonas numetė savo kortas ir pakilo iš užstalės
rengdamasis išeiti, jam kelią pastojo lyg iš žemės prieš jį
išdygęs Džeridas.
Advokatas užklupo kaubojų netikėtai. Garmono rahka
nesąmoningai siektelėjo pistoleto, kabančio dėkle prie dir­
žo, bet suvokęs, kas prieš jį stovi, jis nusijuokė ir šiek tiek
atsipalaidavo.
- Žiū! Ar tik ne tas garsusis advokatas, ginantis myli­
mąjį pono Bilo negrą!
- Aš - Klarko advokatas, - šaltakraujiškai tarė Džeri­
das, stebėdamas, kaip prie Garmono eina taip pat karin­
gai nusiteikę du jo bičiuliai.

279
 - Na, įdomu, ką tu čia veiki, advokate? - pašaipiai pa­
klausė kaubojus. - Ieškai, kur galėtum paskandinti savo
liūdesį? Juk mes su bičiuliais matėme, kaip tas juodukas
iššoko lyg pašautas iš Marlou parduotuvės, o rankose jis
nešėsi kažkokį kapšą, tikriausiai su pinigais. Tiesa, vyru­
čiai?
- Žinoma, tiesa, - išsišiepę uoliai tvirtino jo sėbrai.
- Ir mes ketiname duoti parodymus teisme, - familia­
riai rodė dantis Garmonas.
Melsvos šaltos Džerido akys prisimerkė. Jis gręžte grę­
žė kaubojų skvarbiu žvilgsniu.
- O jei aš pasakysiu tau, - lėtai pradėjo jis, - kad turiu
liudytoją iš Ostino, jis atvažiuos čionai po poros dienų ir
paneigs, kad galima tikėti tavo parodymais?
Akimirką Garmono veidas atrodė suglumęs.
-K ą?
-Tavim negalima tikėti kaip kaltinimo liudytoju, ir liudy­
tojas iš Ostino gali tai įrodyti. Be to, juk pranešė teismui,
jog buvai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaip įta­
riamasis ginkluotu vienos Ostino parduotuvės apiplėšimu.
Anąkart tau pavyko išsisukti iš nešvarios istorijos. Tas žmo­
gus patvirtins, kad buvai areštuotas kaip įtariamasis api­
plėšimu ir paleistas laisvėn dėl nepakankamų įkalčių.
Garmonas kilstelėjo smakrą:
- Tu negalėsi to įrodyti!
- Negalėsiu? - perklausė jį Džeridas. - Tu pakišai vietoj
savęs Klarką.
- Iš kur tu ištraukei? - pro dantis iškošė Garmonas.
- Bilas man pasakė, kad uždarbį tu iššvaistai dar jo
negavęs.Tiesa, įdomu, iš kokių pinigų tu loši dabar? - pa­
klausė advokatas, galva linktelėjęs į kortų stalą.
Garmono ranka staigiai griebėsi pistoleto. Jis žaibiš­

280
kai išsitraukė ginklą, ir už jo nugaros pasigirdo susižavė­
jimo šūksniai. Nusitaikęs pistoletu į Džeridą, kaubojus nu­
sišaipė.
- Kodėl negalėčiau paprasčiausiai nudėti tavęs? - pa-
sityčiojamai prašneko jis.
- Ką gi, pamėgink, - atsakė Džeridas apsidairydamas
ir ieškodamas liudytojų.
Garmonas prisimerkė - advokatas be ginklo, ir šauti j jį
dabar vargu ar būtų išmintinga. Nenuleisdamas nuo Dže­
rido akių, kaubojus greitu rankos judesiu kyštelėjo pistole­
tą atgal j dėklą. „Garmono, pasirodo, gana gera reakcija,
bet vis vien nepakankamai gera”, - pagalvojo Džeridas.
Kaubojus nusišiepė.
- Kalbėti, kaip matau, gerai moki, dabišiau, bet tau nie­
ko nepavyks jrodyti. Jei iš tiesų tu toks narsuolis, pažiūrė­
sim, ar mane įveiksi, - jis metė Džeridui iššūkį. - Tu neturi
prie savęs ginklo, bet esu tikras, kad tau kas nors pasko­
lins pistoletą, jei, žinoma, gražiai paprašysi. - Garmonas
staiga liovėsi šypsojęsis. - Duokit kas nors tam pliuškiui
patranką, - riktelėjo jis, svarstydamas, kaip šaunu būtų da­
bar nudėti tą žmogų, savigynos tikslais, žinoma.
Du Garmono bičiuliai grėsmingais veidais žengė dar
arčiau.
Tačiau Džeridą, pasirodo, ne taip lengva buvo išgąs­
dinti. Jis matė, kaip mitriai Garmonas išsitraukia ginklą, bet
tam pagyrūnui dar daug reikės pasimokyti, kad pasiektų
jo lygį. Džeridas nesunkiai būtų galėjęs pakloti visą tą tre­
jetą, jei nebūtų likę kitos išeities. Bet jeigu dabar jis nušaus
Garmoną, Klarko apskritai nebepavyks išgelbėti. Džeridas
suprato, jog šiandien jam nieku būdu negalima persistengti.
Jis privalo trauktis arba nors apsimesti, jog traukiasi. Jis
norėjo priversti, kad Garmonas visą naktį kankintųsi ap­

281
galvodamas jo grasinimą, tuomet rytą jis atbėgtų pas Dže­
ridą, apimtas panikos. To Džeridas ir tikėjosi. Bet pirma jis
turi parengti tam dirvą.
- Kaip matai, - Džeridas atmetė surduto skverną, - ne­
turiu ginklo-Jis uoliai stengėsi dėtis labai susinervinęs. -
O jei ir turėčiau, vis vien nežinočiau, ką su juo veikti.
Garmonas pastebimai atsipalaidavo.
- O kaip dėl baudžiamojo kodekso? - pašaipiai paklau­
sė jis ir ėmė storžieviškai kvatoti iš savo pokšto.
Džeridas pažvelgė kaubojui tiesiai į akis.
- Kai prieš prisiekusiuosius atsistos mano liudytojas, -
ramiai atsakė jis, - pamatysi, kaip aš valdau savo ginklą.
Garmonas jau nebeatrodė toks pasitikintis savimi kaip
pirma.
- Pažiūrėsim, - tik tiek ir atsakė.
Džeridas linktelėjo galvą.
-Taip, pažiūrėsim. Bylos nagrinėjimas teisme praside­
da devintą valandą ryto. Tikiuosi, mes ten susitiksim. Gal­
būt mano liudytojas jau rytoj galės pasirodyti teisme.
Advokatas apsisuko ir įdėmiai sekdamas minią viena
akimi, išėjo iš smuklės. Kaip ir tikėjosi, atgręžęs Garmonui
ir jo bičiuliams nugarą, jis padarė jiems visiško kvailio įspūdį.
Irtai galutinai įtikino Garmoną Džerido, kaip advokato, ne­
pajėgumu laimėti rytdienos procesą. Tačiau to žmogus ap­
silankymas privertė kaubojų susimąstyti. Jis privalo kuo
skubiausiai ką nors daryti, kad tas iškalbingasis advoka­
tas nepaklaustų rytoj jo teisme, kur jis gavo pinigų šios
dienos pokeriui. Nereikėjo jam taip skubiai leisti tų pinigų.
Bet jis atkakliai kurstė miesto gyventojus savavališkai su­
sidoroti su Klarku, ir tikėjosi, kad jo sumanymas pasiseks.
Tačiau Fort Verto žmonių linčo teismas, regis, anaiptol ne­
žavėjo. Garmonui niekaip nepavyko kaip reikiant įkaitinti

282
minios. Be to, Marlou, atrodo, jau ėmė taisytis, o tai gero­
kai atvėsino kovinį minios įkarštį.
Jeigu Klarkas būtų nulinčiuotas, Garmonas jau nebe-
bijotų kalėjimo. Bet dabar, kai tai neišdegė, jis turi būti
budrus, kalbėdamas su tuo advokatu. Kaip jam pavyko
iššniukštinėti apie tą įvykį Ostine? Prisiekusieji įsitikins,
jog Garmonas nepatikimas. Ir vis dėlto kaip tam Danui
pavyko jį atkapstyti? Juk jis tuomet buvo pasivadinęs kita
pavarde.
Garmonas tikrai nesitikėjo, kad Klarko advokatas suži­
nos apie tą įvykį Ostine. Tada jis, tikėdamasis pasipelnyti,
apiplėšė vieną prekiautoją ir spėjo ištrūkti iš miesto dar prieš
teismą, ir Ostinas nebuvo vienintele vieta, kurioje Garmo­
nas spėjo palikti pėdsakų. O jeigu Danas pakapstė giliau?
Ir nors Garmono nė karto nenuteisė, vis dėlto jis tris kartus
buvo suimtas. Dar nė sykio jis nepakliuvo į kalėjimą. Jam
visuomet pavykdavo išsisukti. O jei dabar Fortūna atgręžė
jam nugarą? Jei jis pats savo rankomis išsikasė sau kapą?
Garmonas bijojo apie tai net pagalvoti. Jam niekada ne­
dingtelėdavo į galvą, kad kada nors gali ir nepasisekti.
Garmonas užsisakė viskio ir godžiais gurkšniais išmau­
kė stiklinę, karštligiškai apgalvodamas nepavydėtinus sa­
vo reikalus. Pagal Daną, liudytoją iš Ostino jis gali atvesti į
teismą jau rytoj. Jis, Garmonas, neturi leisti, kad taip atsi­
tiktų. Jeigu įtarimo šešėlis kris ant jo praeities, paprasčiau­
siai niekas juo nepatikės, juoduką paleis, ir įtariamuoju nu­
meris pirmas liks jis pats, nes pasišovė būti liudytoju. Kas
nors būtinai paklaus jo, ką jis pats veikė šalia Marlou par­
duotuvės, jeigu matė ten Klarką.
Tas advokatas nesinešioja ginklo ir greičiausiai nieka­
da nėra laikęs jo rankose. Rytoj reikia gerai pagąsdinti Da­
ną, patykoti prie teismo ir priversti, kad jis atsisakytų Klar­

283
ko bylos, tai padėtų jam, Garmonui, išsipainioti iš tokios
keblios padėties. Arba dar geriau - nudėti jį. Tuomet liudy­
tojo iš Ostino problema išsispręs savaime, o jei Danas at­
sisakys vesti bylą, nereikės nė liudytojo. Taigi ir apie tam­
sią Garmono praeitį niekas nesužinos.
Galiausiai jei Danas išvažiuos iš miesto arba bus nušau­
tas, Klarkui jau nebepavyks rasti sau kito, ganėtinai drąsaus
advokato, galinčio priversti suabejoti Garmono parodymais,
ir Klarkas keliaus į kalėjimą už apiplėšimą. O Garmonas liks
nenubaustas. Jis gaus valdytojo vietą rančoje, pradės daug
uždirbti ir ramiai galės kortuoti, netgi sėsliai įsikurti čia, šia­
me mieste. Tokiam nedidelio proto žmogui kaip Garmonas
šis planas atrodė idealus. Jis puikiai valdė ginklą, bet tų įgū­
džių jam gal ir neprireiks, nebus labai sunku priversti tą da-
bišių advokatą sprukti iš miesto, jei tik Garmonas teiksis jam
dovanoti gyvybę. O gal jis ir nušaus Daną, jei taip užsigeis,
paskui pasiteisins savigyna, svarstė Garmonas.
Juo ilgiau kaubojus galvojo, juo ramiau ir linksmiau da­
rėsi jam ant širdies. Taip, jis sugalvojo išties neblogą pla­
ną.
- Nagi, kliūstelėk man dar viskio, - riktelėjo Garmonas
barmenui.
- Paklausyk, Garmonai, o tas advokatas iš Niujorko kaž­
kaip suuodė, kad senį Marlou apiplėšei tu, niekas kitas, -
pastebėjo vienas kaubojaus draugužis.
Garmonas staigiai griebėsi pistoleto ir nusitaikė į kal­
bėjusįjį.
- Ką tu pasakei?
Vyras nervingai atsikrenkštė ir pasimuistė ant kėdės.
- Aš sakau, tavo vietoje būdamas, nupilčiau tą advoka­
tei), Džoni, - skubiai pasitaisė jis.
Garmonas nusijuokė ir įkišo pistoletą į dėklą. Jis mėgo

284
gąsdinti žmones. Jau seniai Garmonui paaiškėjo paprasta
tiesa - ne daug kas ryšis ginčytis su žmogumi, mokančiu
taip mikliai kaip jis, Garmonas, išsitraukti ginklą. Jam pati­
ko retsykiais nustebinti žmones savo meistriškumu.

- Mat kaip, - tik tiek ir pasakė jis.

Džeridas užsuko j kalėjimą ketindamas aplankyti Bra-
jeną Klarką. Šis atrodė labai paniuręs.
- Kaip matote, dar nenulinčiavo, - nuvargusiu balsu
pajuokavo Klarkas. - O aš baiminausi.
Džeridas atsirėmė į kalėjimo grotas.
- Garmonui niekaip nepavyksta rasti pagalbininkų, -
sausai pastebėjo jis. - Bet aš vis dėlto sugebėsiu palaužti
to niekšo pasitikėjimą savimi, ir rytoj iš pat ryto - aš tuo
neabejoju - jis ateis aiškintis su manimi santykių.
Klarkas atsikėlė nuo kėdės ir susijaudinęs ėmė žings­
niuoti po kamerą.
- Pone Danai, tai pavojingas žmogus, - tyliai pasakė
jis. - Aš tuo jau įsitikinau. Dėl manęs jus gali nužudyti, o aš
to nenorėčiau.
Danas apsidairė. Arti prižiūrėtojo nebuvo, niekas ne­
galėjo jų išgirsti.
- Aš noriu kalbėti su jumis atvirai, - ramiai prašneko jis. -
Neturiu pakankamai svarių įkalčių, kurie padėtų man laimėti
jūsų bylą. Yra tikimybė, kad tą bylą aš pralaimėsiu. Jūs netu­
rite nei alibi, nei patikimų liudytojų, galinčių už jus laiduoti; be
to, Marlou vargu ar atpažins savo užpuoliką. Garmonas sten­
giasi mieste įžiebti neapykantos kibirkštis, o du jo bendrai
pasakys viską, ką jis jiems palieps. Garmono čia niekas ne­
pažįsta, bet juo patikės greičiau negu jumis. Žinoma, gali pa­
dėti Bilo parodymai ir jūsų kariniai nuopelnai. Bet to nepa­

285
kanka. - Džeridas atlaikė sunerimusį Klarko žvilgsnį. - Man
nepavyks jums padėti. Šiaip ar taip, ne teisme.
Nuo tų advokato žodžių Klarkas nejučia krūptelėjo.
- Aš nesuprantu, - nusiminęs tarė jis.
- Bet yra dar viena išeitis, - tęsė Džeridas. - Šįvakar aš
mačiausi su Garmonu. Pasakiau jam, kad galiu susieti jo
pavardę bent jau su vienu apiplėšimu Teksase ir galiu at­
vežti čionai iš Ostino liudytoją, kuris yra pasirengęs duoti
teisme parodymus. Mano žodžiai pataikė kaip pirštu į akį -
aš išgąsdinau Garmoną. Ir jei jis elgsis taip, kaip aš tikiuo­
si, rytoj rytą, prieš teismą, jis mane aplankys.
- Bet jus gali nušauti, - sunerimęs prašneko Klarkas.
-Tarp mūsų kalbant, pone Klarkai, labai tuo abejoju.
Kriminalinės policijos agentas Simsas laikinai pavada­
vo kalėjimo prižiūrėtoją, išėjusį pietauti. Kyštelėjęs galvą
pro kameros duris, jis piktai nudelbė Džeridą.
- Nešdinkitės iš čia, - trumpai paliepė Simsas. - Lan­
kymo valandos jau pasibaigė.
- Užtat aš dar nebaigiau, - santūriai pastebėjo Džeri­
das.
Uždėjęs ranką ant pistoleto dėklo, policininkas įėjo į
kamerą ir atsistojo gana grėsminga poza.
- Kartoju, nešdinkitės lauk, - ryžtingai pakartojo jis, bū­
damas įsitikinęs, kad advokatas su juo nesiginčys. Sim­
sas nelabai paisydavo miesto advokatų.
Džeridas dvejojo. Dabar ne geriausias metas kivirčytis,
ir jis tai suprato. Drąsinamai pažvelgęs į Klarką, Džeridas
pakilo nuo kėdės.
- Nesirūpinkit. Galiu apsiginti.
Apsisukęs jis praėjo pro Simsą, kietai sučiaupusį lū­
pas. Šis atrodė labai patenkintas.

286
 - Atrodo, kaip reikiant drebinate kinkas, advokate? -
pajuokiamai nutęsė Simsas, barbendamas pirštais į pisto­
leto dėklą. - Jūs taip bijote ginklo?
Danas kilstelėjo antakį.
- Jūs per gerai galvojate apie save, Simsai, - šaltai
tarė jis.
- Jei turite galvoje tai, kaip aš valdau ginklą, tuomet
taip, - pagyrūniškai atsakė Simsas. - O jūs ar bent žinote,
kuris pistoleto galas šauna, advokate?
Džeridas širdyje nusijuokė.
- Artimiausiomis dienomis, - labai švelniai pasakė jis,
tuo tarpu jo akys žybtelėjo plieniniu žvilgesiu, - galėsite
įsitikinti, kiek aš apie tai išmanau.
Susikišęs rankas j kišenes, Džeridas išėjo iš kameros,
mintyse svarstydamas, ką duos rytdiena. Jau nebe toks
pasitikintis savimi, prasižiojęs iš nuostabos Simsas spok­
sojo į tolstantį advokatą.

Džeridas namo grįžo vėlai vakare. Noelė drauge su po­

nia Dan sėdėjo svetainėje, bet kai Džeridas įėjo į kambarį
ir įsipylė viskio, senutė taktiškai pasišalino, ketindama anks­
čiau gultis miegoti.
Džeridas atsisėdo prieš žmoną ir skvarbiai pažvelgė jai
į akis. Jis niekaip negalėjo pamiršti Bilo žodžių, kad praei­
tis pasiekia žmogų, kada jis mažiausiai to laukia. Džeri­
das, žinoma, su niekuo nenorėjo gadinti santykių, bet jo­
kiu kitu būdu nebuvo įmanoma išgelbėti Klarko nuo kartu­
vių. Rytojaus susitikimas su Garmonu, o jis būtinai turėjo
įvykti, prieštaravo viskam, kuo jis tikėjo, prieštaravo įstaty­
mui, bet Džeridui nieko daugiau nebeliko daryti, jis pats
įstūmė save į aklavietę.

287
 - Kur Endriu? - šaltai paklausė žmonos.
Noelė nepakėlė akių nuo savo rankdarbio ir nors širdis
daužėsi kaip pašėlusi, ji atrodė tokia pat rami kaip ir vasa­
ros vakaras.
- Šįvakar jis kažkur išvažiavo, - atsakė mergaitė, ta­
čiau nepridūrė, kad Endriu pagaliau išvažiavo aplankyti pa­
nelės Bil.
- Ir jis nepasiėmė tavęs su savim? - sausai pasiteiravo
Džeridas.
Tuomet Noelė pakėlė akis ir pažvelgė j vyrą. Net dabar,
tyčiodamasis iš jos, jis atrodė kažkoks susirūpinęs. Kažkas
atsitiko, ir jis tai kruopščiai slėpė, dangstydamasis kandžiu
sarkazmu. Džeridas jau seniai neatrodė toks susijaudinęs.
- Kas atsitiko? - ramiai paklausė Noelė. - Ar gali man
paaiškinti?
Džeridą pribloškė žmonos įžvalgumas. Kartais ji gebė­
davo giliai pažvelgti į jo sielą. Retai kam šitai pavykdavo.
Džeridas, apgailestaudamas, kad jam nesusiklostė gyve­
nimas su Noele, juto kartėlį. Bet dabar jau ir gailėtis vėlu.
Rytoj jis akis į akį susitiks su nenaudėliu Garmonu, ir tas
tikriausiai pasistengs jį nušauti. Džeridas neabejojo savo
gebėjimu valdyti ginklą, bet gera reakcija ne visuomet ga­
rantuoja sėkmę. Reikia būti ramiam, santūriam ir ypač su­
sikaupusiam. Ir tuo labiau Džeridas negalėjo leisti, kad jo
mintys klaidžiotų kažkur toli. Jis privalo susikaupti, kitaip
Garmonas gali jį nugalėti.
- Tai dėl rytdienos teismo, tiesa? - neatlyžo Noelė.
Sunkiai atsidusęs Džeridas pavargęs atsilošė krėsle.
-Taip.
Jis staiga prisiminė paskutinį pokalbį su žmona,- tas
skaudžias savo replikas apie ją ir Endriu, savo piktus, kal­
tinančius žodžius. Džeridas jau to gailėjosi. Jei Noelė iš

288
tiesų myli kitą, jis pirmiausia privalo pagalvoti apie jos lai­
mę, jos jausmus. Džeridas pagalvojo, kad jis galėtų žmo­
nai palikti bent jau gerus prisiminimus apie save. Jie nors
iš dalies atlygintų už tą šaltumą, kurį jis rodė jai pastaro­
siomis dienomis.
- Aš buvau neteisingas tau, - ūmai pasakė vyras, ir
Noelė krūptelėjo iš netikėtumo. - Dabar suprantu, kad esu
užsispyręs ir nuolat kritikuoju tave, visai nepaisydamas ta­
vo jausmų. Atleisk man.
Mergaitė žinojo, kaip retai prašo atleidimo jos vyras,
todėl jo žodžiai jai buvo labai nelaukti. Vikriai siuvinėjusios
rankos apmirė.
- Ak Džeridai. Aš žinau, kiek tu dabar turi rūpesčių, -
švelniai atsiliepė Noelė. - Ir tikriausiai net suprantu, ką tu
jauti dabar, kai namo grįžo Endriu. - Noelė nuleido akis.-
Juo labiau, kad, kaip tu jau sakei, aš užsikoriau tau ant
sprando, ir buvai priverstas mane vesti. Ir aš tiesiog netu­
riu teisės ko nors iš tavęs reikalauti.
Džeridas užsimerkė. Jam neapsakomai skaudu buvo
klausytis Noelės.
- Nejaugi tu manai, kad mane būtų galėję priversti ves­
ti tave, jei aš pats to nebūčiau norėjęs? - švelniai paklausė
jis.
Siauri mergaitės antakiai klausiamai išlinko.
- Bet juk... tu... tu labai myli savo senelę ir... - užsikirs­
dama tarė ji, - ir todėl...
- Taip, myliu, - greit atsakė Džeridas. - Bet šitai buvo
galima sutvarkyti kaip nors kitaip. Vedžiau tave, nes pats
to norėjau, Noele, - tyliai pridūrė jis, pagaliau tai prisipa­
žindamas. - Aš to norėjau. Ir pamelavau tau: aš niekada
dėl to nesigailėjau. Ne. Apgailestauju vien dėl to, kad taip
mažai galėjau tau duoti.

19— 1366 289

 Noelė susiraukė.
- Kalbi taip, tarsi atsisveikintum. - Ji nervingai nusijuokė.
- Gal tam tikra prasme taip ir yra, - atsakė Džeridas.
Jis godžiai žvelgė į išraudusį žmonos veidą, bet stengėsi
dėtis abejingas. - Aš niekada nieko nesu prisileidęs prie
savęs taip arti kaip tavęs, - kimiu, susijaudinusiu balsu ta­
rė. - Galbūt ilgainiui tarp mūsų būtų susiklostę... - giliai
atsidusęs vyras nugėrė viskio iš stiklinės - Kam dabar kal­
bėti apie tai, kas tarp mudviejų galėjo būti. Aš nuoširdžiau­
siai linkiu tau laimės, Noele. Juk mudu abu suprantame,
kad mums nelemta būti kartu.
Mergaitė neatitraukė akių nuo vyro, tuo tarpu jos ran­
kos nervingai maigė siuvinį.
- Atrodo, kad esi tuo įsitikinęs, - sunkiai ištarė ji po
ilgos tylos.
- Taip. - Argi jie gali būti laimingi, jeigu ji vis dar myli
Endriu? Džeridas nudelbė akis ir įsispitrėjo į savo batus.
Jie apdulkėjo, reikėtų gerai juos išblizginti. Džeridas nega­
lėjo žiūrėti kenčiančią Noelės veido išraišką. - Kai baigsis
teismo procesas, aš pasirūpinsiu tavo laisve.
Noelei iškart pasidarė sunku kvėpuoti.
- Tu turi galvoje... skyrybas? - sušnibždėjo ji vos girdi­
mai.
- Man rodos, tai vienintelė išeitis. Tačiau kas žino? -
šaltai nusijuokė Džeridas. - Gal tu išsilaisvinsi ir be teismo.
- „Jeigu Garmonas pataikys”, - pagalvojo vyras ir vėl žvilg­
telėjo į žmoną. - Esu įsitikinęs, kad džiaugiesi sugrįžus En­
driu.
Noelė vis dar negalėjo atsikvošėti nuo vyro, pasiūliusio
jai laisvę, žodžių.
-Taip. Jis labai dėkingas tau, kad leidai sugrįžti namo, -
išsiblaškiusi tarė mergaitė prisiminusi, kaip apsidžiaugė En-

290
driu, kai panelė Bil atsiuntė jam kvietimą vakarienės. - Da­
bar jo širdis čia.
Džeridas visas įsitempė.
- Taip. Aš žinau.
Noelė nuleido akis, todėl nepamatė, kokiu pavydu su­
liepsnojo vyro akys.
Džeridas dar gurkštelėjo viskio, galvodamas apie tai,
kaip tinka jo žmonai ta lengva nėrinių suknia. Jis per daug
gerai prisiminė ir tai, kaip Noelė atrodė be suknios. Ar ne­
buvo jis pernelyg atsargus, neįsileisdamas jos į savo gy­
venimą, gindamasis nuo išdavystės?
Dabar vyras tvirtai įsitikinęs galėjo pasakyti - Noelė pa­
sirodė esanti visiškai ne tokia kaip Ava, ji niekada nebūtų
jam melavusi. Be to, jis žinojo: jei Noelė galėtų mylėti jį
taip, kaip myli Endriu, ji niekada nepamestų jo net ir suži­
nojusi apie jo praeitį. Bet Endriu sugrįžo namo, ir Noelė jį
myli. Džeridas gaus paleisti ją pas žmogų, kurį ji myli.
- Procesas prasideda rytoj, taip? - paklausė mergaitė.
Džeridas susiraukė.
- Taip.
- Tu radai įrodymų, kurių ieškojai?
- Kai ką įtariu, bet to nepakanka, kad išgelbėčiau Klar­
ką nuo kartuvių.
- Ak, Džeridai, - užjaučiamai tarė Noelė pakeldama akis
nuo rankdarbio. - Man labai gaila.
- Nekalbėk taip pirma laiko. Manau, kad situacija labai
greit išsispręs savaime, - pasakė Džeridas galvodamas
apie rytdieną ir išsišiepusią Garmono fizionomiją.
- Tačiau kaip?
Vyras baigė gerti viskį ir pakilo iš krėslo. Jis jau visiškai
nebešlubavo, atrodė labai elegantiškas ir pasitempęs. Dže­
ridas priėjo prie Noelės ir atsisėdo greta jos, uždedamas

291
 ranką ant krėslo atlošo. Melsvos jo akys nemirksėdamos
žvelgė j žmoną.
- Rytoj rytą nevažiuok miestan į teismą, - staiga griež­
tai prašneko jis.
- Bet kodėl? - neryžtingai paklausė mergaitė, jaudina­
ma vyro artumo.
Vyras susimąstęs pažvelgė Į ją.
- Nieko tau negaliu pasakyti. Patikėk manim, ir tiek. O
jei vis dėlto kur nors susirengtum, pasiimk drauge Endriu.
Jis tave apgins.
Noelė dar niekada nebuvo mačiusi Džerido tokio, to­
dėl ne juokais susirūpino.
- Džeridai, pono Klarko juk nemėgins nulinčiuoti, tie­
sa? - paklausė ji.
- Dabar šitai man mažiausiai rūpi.
Žaliose Noelės akyse sustingo nerimas ir sumišimas,
jos širdis ėmė tankiau plakti. Ji vis dar žiūrėjo į Džeridą, o
jis linktelėjo prie jos ir neryžtingai apmirė vos per kelis co­
lius nuo jos lūpų. Dabar, kai sugrįžo Endriu, ji galbūt nebe­
laukia Džerido bučinių. O jis troško, be galo troško pasku­
tinį kartą pajusti jos lūpų skonį!
- Noele, - tyliai sušnibždėjo vyras.
Mergaitė negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jo lūpų, taip
priartėjusių prie jos veido.
- Oi, eikš pas mane... - Ji prisitraukė Džerido galvą ir
lygiai kaip ir anksčiau aistringai jį pabučiavo. Gal Noelė
jautė, kad jau rytoj gali jo nebepamatyti? Ar paprasčiausiai
norėjo jį bent kiek apraminti? Džeridas nežinojo atsakymų
į šiuos klausimus, karštligišku greitumu šmėstelėjusius jo
galvoje, be to, nieko nenorėjo žinoti. Jis godžiai įsisiurbė į
žmonos lūpas svaigdamas nuo bučinio, kol jį užplūdo aist­
ringas geismas ir jis prisivertė atsiplėšti nuo Noelės. Bet

292
vos tik jis pakėlė galvą, mergaitės rankos apsivijo jo kaklą.
„ Dar kartą”, - pagalvojo Džeridas vėl bučiuodamas šiltas
žmonos lūpas. Jis pakėlė ją iš krėslo ir tvirtai suspaudė
glėbyje.
Noelė pajuto silpnumą per kelius, bet, laimė, ją prilaikė
stiprios Džerido rankos. Tas bučinys, atrodė, niekada ne­
sibaigs.
Džeridas labai nenorėjo paleisti žmonos. Atsargiai ir la­
bai lėtai jis atšlijo ir švelniai, bet atkakliai nuėmė nuo savo
kaklo jos rankas. Melsvose vyro akyse degė nesuvaldo­
mos aistros liepsna, aistros, privertusios jį drebėti. Džeri­
das matė, kaip virpa Noelė, matė didžiules, drėgnas kaip
šlapia lapija, žalias akis. Tos akys nemirksėdamos žvelgė j
jį, o jis iš visų jėgų stengėsi susivaldyti.
„Kaip ji galėjo taip bučiuoti mane, mylėdama Endriu, -
piktindamasis galvojo Džeridas. - Kaip ji apskritai leidosi
mano paliečiama?”
-Tu... niekada anksčiau taip nebučiavai manęs, - dus­
dama sušnibždėjo mergaitė.
-Tikriausiai turėjau tai padaryti tada, priebutyje, - tan­
kiai, nelygiai alsuodamas atsakė Džeridas, klausiamai pa­
žvelgęs j iškaitusį Noelės veidą.
Mergaitė prisidengė delnu patinusias nuo bučinių lū­
pas.
- Tą dieną... Kodėl tada tu nubloškei mano ranką, lyg
bijodamas išsitepti? - paklausė jinai.
Džeridas giliai atsiduso.
- Tuo metu aš staiga ėmiau beprotiškai geisti tavęs. Ir
nenorėjau parodyti tau, kaip jautriai aš reaguoju į tavo pri­
silietimą, Noele. - Jis prisivertė nusišypsoti. - Aš negalė­
jau prisipažinti tau, kol buvome nevedę. O tu pamanei, kad
kažkuo mane atstūmei.

293
 Noelė pažvelgė j vyrą jau kitomis akimis, jose švietė
vilties ir nuostabos spinduliai.
- Tiek daug tu slepi nuo manęs, - sumurmėjo jinai.
Džeridas linktelėjo galvą. Jo ir žmonos akys susitiko.
-Tu - visa, kas yra gražiausia mano gyvenime, - staiga
prisipažino jis. - Be tavęs mano gyvenimas būtų jau ne tas.
Noelė slinktelėjo prie vyro arčiau, bet jis šaltai nusijuo­
kęs nuo jos atšlijo.
- Ne, - užsikirsdamas ištarė ir pakėlė ranką. - Ne. Aš ir
taip jau per daug pasakiau.
Noelė suglumo, ji nieko nesuprato. Jos akys nebyliai
klausė.
- Kažkas čia ne taip, - ūmai pasakė mergaitė. - Aš jau­
čiu. Džeridai, prašau tavęs, pasakyk, kas yra?
Bet jis nieko negalėjo pasakyti. Skubiai atsitraukęs to­
liau nuo žmonos, Džeridas susikišo rankas j kišenes ir pri­
sispyręs žiūrėjo pro langą. Svetainėje įsiviešpatavo įtemp­
ta tyla.
Noelė suglumusi žiūrėjo į vyrą. Ji vis dar jautė viskio
skonį ant savo lūpų ir visą Džerido bučinio aistrą.
- Kas atsitiko? - jos balsas buvo šaižus iš susijaudini­
mo.
Vyras giliai atsiduso, pasisuko ir nemirksėdamas įsi­
stebeilijo į droviai išraudusią Noelę, stengdamasis įsiminti
kiekvieną jos mielo, švelnaus veidelio bruožą. Vyro veide
šmėstelėjo kančia. Bet jau kitą akimirką jis susivaldė ir nu­
sigręžė.
- Nieko. Atleisk, dar turiu darbo, labanakt.
Džeridas atsistojo ir pasuko prie durų.
- Džeridai!
Suėmęs už durų rankenos, vyras sustojo ir klausiamai
išlenkė antakį.

294
 Noelė jautė jo geismą, ji neabejojo tuo, ir visą jos kūną
perliejo karštas ilgesys, prisiminus tą jų pirmąją ir paskuti­
nę naktj. Ji irgi norėjo būti aistringame vyro glėbyje. Bet ji
dvejojo. Tokių dalykų nedera sakyti vyriškiui, net jei jis tavo
vyras, ir juo labiau tam, kuris ką tik atvirai užsiminė apie
skyrybas. Bet Džeridas akivaizdžiai nervinosi dėl rytdienos
teismo posėdžio, o ji galėtų bent kiek apraminti jj savo gla­
monėmis. Ir kas žino: jeigu ji labai pasistengtų, Džeridas
gal dar pakeistų savo sprendimą, nebenorėtų su ja skirtis.
- Jei nori, tu galėtum... mes galėtume... - Mergaitė
skaisčiai nuraudo, susidrovėjusi savo nekuklumo.
- Nejaugi tu iš tikrųjų dėl manęs taip pasiaukosi? - ty­
liai paklausė Džeridas, iš paskutiniųjų jėgų stengdamasis
atsispirti pagundai sutikti su Noelės pasiūlymu. Bet jis ne­
turi to daryti. Noelė priklauso Endriu. Džeridas iš nuovar­
gio atsiduso, ir melsvose jo akyse šmėstelėjo pašaipa. -
Tau taip manęs gaila, Noele? - nusijuokė jis.
Užgauta vyro pašaipos, Noelė piktai dėbtelėjo j jį.
- Nė kiek man tavęs negaila! Ir aš nebenoriu su tavim
gulėti!
Džeridas kilstelėjo antakius.
- Nejaugi aš pasirodžiau esąs toks prastas meilužis? -
paerzino jis žmoną.
Susidrovėjusi mergaitė vos skradžiai žemės neprasme­
go.
Džeridas šaltai nusijuokė ir prisimerkęs apmetė Noelę
pabrėžtinai niekinamu žvilgsniu.
-Tai buvo tiesiog dieviška, - staiga atsiduso jis. - Dau­
giau niekada savo gyvenime nebeprisiliesiu prie jokios mo­
ters. Man visiškai pakaks prisiminimų - po to, kai tu mane
paliksi.
Noelė nesuprato nė vieno savo vyro žodžio. Jos lūpos
šiek tiek prasivėrė.

295
 - Džeridai, juk tu nė karto daugiau nebeatėjai pas ma­
ne naktį,- mergaitė švelniai palietė jo petį.
- Aš nesiryžau, - atsakė jis, ir jo akys suliepsnojo aist­
ra. - Dieve mano, nejaugi manai, kad to nenorėjau? - Dže­
ridas greit atsikvėpė. - Noele, mudu privalome žvelgti tie­
sai į akis. Mudviem nelemta būti drauge. Tu davei man netgi
daugiau, negu aš iš tavęs tikėjausi. - Vyro akys rimtai ir su
liūdesiu žvelgė į žmoną. - Pasistenk tai įsidėmėti, gerai?
Tu labai jauna, mano brangioji, ir dar su kuo nors rasi savo
laimę... su kuo nors panašaus amžiaus. - Džeridas turėjo
galvoje Endriu, bet negalėjo ištarti to vardo garsiai. Jis liūd­
nai žiūrėjo į apstulbusį Noelės veidą. Jis labai mylėjo ją. -
Rytoj tu sužinosi, ką nusprendžiau.
Noelė susiraukė.
- Aš nesuprantu, apie ką tu čia kalbi.
- Patikėk manimi, rytoj tu viską sužinosi. - Džeridas
svarstė, kaip apsaugoti Noelę nuo nelaimės. - Atsimink
mano žodžius, nevažiuok rytoj rytą į miestą.
Tai pasakęs vyras staigiai apsisuko ir išėjo iš svetainės.
O Noelė visiškai sutrikusi stovėjo vietoje, galvodama apie
rytdieną. Tik vienu ji neabejojo - rytoj ankstėliau ji išsirengs
į teismo posėdį. Čia slypi kažkoks pavojus, Noelė pajuto
tai širdimi. Ir jei pavojus gresia jos vyrui, ji privalo būti greta
jo, nesvarbu, ar jis to pageidauja, net jei ir rengiasi su ja
skirtis! Noelė tiktai negalėjo suprasti, kodėl Džeridas pa­
bučiavo ją taip, kaip bučiuotų aistringai įsimylėjęs vyras,
iškart prašnekdamas apie tai, jog jai reikia parinkti jauną
žmogų. įdomu, ką jis turėjo galvoje? Juk jis tikriausiai žino,
kad Endriu trokšta vesti panelę Bil. O jei nežino?

296
 15 SKYRIUS

Kitą rytą Džeridas atrodė tylus ir užsidaręs; iškart po

pusryčių jis išėjo iš namų praktiškai nepalietęs valgio. Be­
veik visą naktį neužmigdamas jis mąstė apie būsimąją dvi­
kovą su Garmonu, bet niekas iš namiškių šito nežinojo.
Džeridas labai krimtosi dėl to, kad bręsta nemalonus kon­
fliktas tarp jo pastangų išgelbėti Klarką ir pagarbos įstaty­
mui. Džeridui ir anksčiau pasitaikydavo pažeisti įstatymą,
bet jis niekada dėl to neapgailestaudavo. Jeigu jis bent
kiek nenusižengs įstatymui ir dabar, į kartuves bus pasiųs­
tas niekuo nekaltas žmogus.
Vyrui nedavė ramybės ir Noelės aistringumas. Ji taip ir
neįstengė įveikti potraukio jam, beje, kaip ir jis - jai. Bet
Noelė myli Endriu, štai kur skirtumas. Ir jei šiandien jis, Dže­
ridas, žus, ji galės grįžti pas savo dievinamąjį pusbrolį.
Tik vienas Džeridas žinojo, kas šiandien jo laukia. Prak­
tiškai jis nekalbėjo visą rytą, sukaupęs visą geležinę savo
valią. Išeidamas pabučiavo senelę ir netgi paspaudė ran­
ką Endriu. O į žmoną jis tik ilgai, įdėmiai pažiūrėjo, bet ir
žiūrėti jam, regis, buvo labai sunku. Džeridas pamanė ne-
liesiąs Noelės: nenorėjo parodyti namiškiams, ką jis jai jau­
čia. Džeridas galvojo, kad prisiminimų apie tuos vakarykš­
čius švelnius ir kartu aistringus bučinius turėtų jam ilgai
užtekti.
Jis išėjo iš namų kaip visada elegantiškai, nepriekaiš­
tingai apsirengęs. Prieš akis vis dar stovėjo Noelė, greta
jos, labai arti, buvo Endriu. Kai Džeridas atsisuko pažiūrė­
ti, Endriu šypsojosi mergaitei, o ji su šypsena kažką kalbė­
jo jam. Ką gi, to ir reikėjo laukti. Džeridas žinojo, kodėl En­
driu staiga įsigeidė grįžti namo. Jį čionai parvedė jausmai
Noelei, ir dabar, atrodo, tarp jųdviejų atsinaujino ankstesni

297
santykiai. Argi ji galėtų dėl ko nors kaltinti Endriu? Tokių
moterų kaip Noelė nedažnai pasitaiko. Džeridas užsidėjo
skrybėlę ir žengė iš kiemo j gatvę. Daugiau jis nebeatsisu-
ko.
Noelė ilgai lydėjo vyrą žvilgsniu. Ji visa gūžėsi blogos
nuojautos persmelkta. Širdimi jautė, kad virš Džerido paki­
bo kažkokia grėsmė.
- Džeridas šiandien kažkoks keistas, - pastebėjo mer­
gaitė.
-Taip yra dėl teismo, - nerūpestingai atsiliepė Endriu ir
švelniai nusišypsojo pusseserei. - įsivaizduoju, kuo visa
tai baigsis! Ir vis dėlto aš nesuprantu, kodėl Džeridas ap­
skritai ėmėsi tos bylos. Aplinkui kalbama vien apie tai, net­
gi Dalase.
- Bet jo ginamasis niekuo nekaltas, Endriu! - griežtai
atkirto Noelė.
Jaunuolis stebėdamasis gūžtelėjo pečiais.
- Koks skirtumas?
- Skirtumas yra, - įsiterpė į pokalbį ponia Dan. - Žiūrė­
kit, ką šnekate mano namuose, jaunuoli!
- Taip, ponia, - paklusniai murmtelėjo Endriu.
- Aš važiuoju į miestą, - nelauktai pareiškė Noelė.
- Aš irgi, - palaikė marčią ponia Dan.
Endriu dvejojo.
- Esu pakviestas pietų pas Bilus. Ponas Bilas, atrodo,
pakeitė nuomonę apie mane. - Jis pastebėjo, kaip į jį nu­
krypo pikti žvilgsniai. - Bet aš spėsiu nuvažiuoti su jumis į
miestą. Tuojau, tik nueisiu pasiimti skrybėlės.

Džeridas ryžtingai įėjo į savo kontorą. Pistoleto jis ne­

pasiėmė. Ginklas tebegulėjo jo lagamine drauge su kitais

298
atmintinais jo praeities daiktais. Visą naktį svarstęs, ką da­
rys toliau, Džeridas tikėjosi, kad rimto kivirčo nebus. Gar­
monas būtinai ateis į miestą ir mėgins jį gąsdinti, versda­
mas atsisakyti bylos. Bet jei, žinoma, nebus išvengta susi­
šaudymo, Džeridas ketino sužeisti kaubojų. Jis privalo ne­
nužudyti jo.
Be to, mieste galiojo įstatymas, draudžiantis nešiotis
neregistruotą ginklą. Ir jei Garmonas pasirodys mieste su
pistoletu, jis privalo būti suimtas.
Bet jei viskas gerai klosis, Džeridas gali gauti tą žmogų
jau pačiame teisme. Gerai padirbėjęs su Garmonu, jis gali
išgauti iš jo prisipažinimą. Nors ir labai sunkiai, šią bylą dar
galima laimėti. Kartą Džeridas jau turėjo panašią bylą ir ne­
apsijuokė. Bet šį kartą nebus taip paprasta. Garmonas iš tų
žmonių kategorijos, kurie mėgsta didžiais dėtis ir pozuoti.
Džeridą jis laiko tik miesto dabita, nesugebančiu atskirti pis­
toleto nuo lazdos. Džeridas tyčia stengėsi, kad kaubojus
susidarytų tokį įspūdį. Atrodo, kad Garmonas neketina trauk­
tis - tuomet jis per daug gali prarasti. O Džeridas šiomis
aplinkybėmis ant kortos statė savo kliento gyvybę. Jis ne­
galėjo leisti sau trauktis. Gerai, kad nors Noelė liko namie ir
nepamatys jų galbūt žiauraus susirėmimo su Garmonu. Kau­
bojus, be to, galėjo pakeisti savo sprendimą ir sprukti iš mies­
to, kol jo dar neapkaltino padarius nusikaltimą. Bet Džeri­
das neabejojo, kad tas žmogus nieku gyvu nenorės praleis­
ti progos pagąsdinti miestietį advokatą.

Taip ir atsitiko. Džerido nuojauta dėl Garmono pasitvir­

tino. Likus gal dešimčiai minučių iki Džerido išėjimo iš kon­
toros, kažkur netoliese, gatvėje, nuskardėjo garsus kau­
bojaus riksmas:

299
 - Danai! Džeridai Danai! Išeik! Reikia pasikalbėti!
Išgirdęs Garmono riksmą, Džeridas išėjo ant kontoros
laiptų. Taip, jo spėjimas pasitvirtino, gatvėje stovėjo Džo­
nas Garmonas, prie jo šlaunies tabalavo pistoleto dėklas,
o veidą iškreipė jžūloka pašaipa. Greta stovėjo du jo bičiu­
liai ir keli atsitiktiniai praeiviai, skubėję į teismo pastatą, bet
tuo tarpu stabtelėję.
Nusiėmęs skaitymui skirtus akinius, Džeridas nulipo nuo
laiptų ir skvarbiai pažvelgė j kaubojų.
- Klausau tavęs, Garmonai. Ko tau reikia?
- Tu rengiesi ginti tą suskretusį juoduką vagišių, Da­
nai! -tyčiagarsiai kliegė Garmonas, kad patrauktų iš pra­
džių nedidelio, bet greit augančio žiūrovų būrio dėmesį.
Ką gi, tai netgi gerai. Liudytojai Džeridui gali praversti. -
Tas juočkis suluošino senį Marlou ir pavogė visus jo pini­
gus, o tu eini į teismą ketindamas padėti tam juočkiui išsi­
sukti, pripliauškęs apie mane nebūtų dalykų! - Garmonas
pasisuko veidu į minią ir ėmė skeryčiotis. - Žmonės, tas žmo­
gus stengiasi apkaltinti mane apiplėšimu! Jis nori išgelbėti
suskretusį storžievį vergą iš kalėjimo! Jis atvažiavo iš Šiau­
rės, o ten, jūs juk žinote, juočkius myli. Danas ims įtikinėti
jus, kad tai aš užpuoliau vargšą senį ir pavogiau jo pinigus.
Jam reikia žmogaus, kurį galėtų pakarti už tą apiplėšimą!
Susidomėjęs Džeridas klausėsi liepsningos kaubojaus
kalbos. Vadinasi, šitaip jis ketina lošti, laikydamasis princi­
po, kad geriausiai apsiginsi puldamas. Garmonas pasirin­
ko neblogą strategiją. Bet jis, Džeridas, neleis jam perimti
iniciatyvos į savo rankas.
- Tu apiplėšei Marlou, Garmonai, - nutraukė Džeridas
kaubojaus kalbą. - Taip tu elgdavaisi ir anksčiau. Žinau du
miestus, kur jau spėjai padirbėti, be to, Ostine yra liudyto­
jas, jis galės tave atpažinti.

300
 Išgirdęs tą kaltinimą, Garmonas stryktelėjo iš vietos kaip
įgeltas ir staigiai pasisuko i Džeridą. Jis negalėjo nuleisti
negirdomis advokato žodžių, nes šis sakė tikrą tiesą.
- Tu meluoji! Tu bjaurus, niekingas melagis! Eikš čio­
nai, bailus janki, ir aš priversiu tave prisipažinti! Jei turi pis­
toletą, išsitrauk jį, arba nudėsiu tave vietoje!
Taip Garmonui sušukus susijaudinusi suūžė vis didė­
janti smalsuolių minia. Kontoros pusėn pasuko dar treje­
tas. Kamuojama negeros nuojautos, Noelė prasibrovė pro
minią ir išvydo savo vyrą, stovintį akis j akį su žaliūku kau­
bojumi, kuris švaistėsi pistoletu. Ir tik dabar Noelė supra­
to, kodėl Džeridas taip reikalavo, kad šiandien ji niekur ne­
itų iš namų. Jis buvo numatęs šią siaubingą sceną!
„Dievulėliau! Štai kodėl Džeridas taip keistai elgėsi pra­
eitą vakarą", - suprato mergaitė.
Stipruolis Garmonas toliau įžeidinėjo Džeridą. Advoka­
tas žengė dar kelis žingsnius artyn.
- Jis to nepadarys, - apimta nevilties šūktelėjo Noelė. -
Neprasidės su tuo žmogumi! Jį gali nušauti! Endriu, - su­
riko mergaitė stverdama pusbrolį už rankovės, - Endriu,
na, daryk gi ką nors! Sustabdyk juos! Juk esi buvęs kare,
tu žinai, kaip elgtis tokiais atvejais!
- Noele, bet tas kaubojus ginkluotas, - aiškiai ėmė ner­
vintis Endriu. - Ar išprotėjai?
- Jis nušaus Džeridą! - nenurimo Noelė, plačiai atmerk­
tose jos akyse sustingo siaubas. - Ko gi tu stovi? - užsi­
puolė ji Endriu, bet šis nė nekrustelėjo iš vietos. Noelė,
supratusi, jog bergždžiai stengiasi išjudinti pusbrolį, piktai
treptelėjo koja. - Pati juos sustabdysiu!
Bet vos tik mergaitė šoko į priekį, ją sugriebė už rankos
ponia Dan.
- Ne, - tvirtai pasakė ji. Nedaryk Džeridui gėdos.

301
 - Aš jam darau gėdą? Bet tas grevelda grasina nudė-
siąs jūsų anūką!
- Nusiramink, mergyte, - tarė ponia Dan, gerai žinanti,
kad Džeridas gali valdyti situaciją. Ponia Dan neleido Noe­
lei kištis dar ir todėl, kad žinojo, kaip Džeridas dreba dėl
žmonos. O šią valandą jo niekas neturi blaškyti. - Viskas
bus gerai, Noele. Pažadu tau. Tik būk kantri.
Noelė negalėjo ištrūkti iš senutės, tvirtai sugriebusios
ją už peties. Viešpatie, argi ji dar galės gyventi, jei Džeridą
nušaus? Pasak jo, kadaise jis tarnavęs reindžeriu, bet tai
buvo taip seniai, na, ir, žinoma, jis net pistoleto neturi.
Nė neįtardamas, jog žiūrovų minioje stovi ir jo artimieji,
Džeridas lėtai atskleidė savo surduto skvernus.
- Neturiu pasiėmęs ginklo, - pasakė jis Garmonui,
stengdamasis prisitaikyti prie jo tono.
- Tuomet imk pistoletą, - paliepė Garmonas.
Išdidi pašaipa nenyko iš jo įdegusio savim patenkinto
veido. Vargu ar verta tam advokatėliui lenktyniauti su juo
šaudant. Nors tik dalis problemos atkristų Danui pabėgus.
O jei Danas nebėgs, viskas baigsis atvira žmogžudyste da­
lyvaujant pulkui liudytojų. Jį, Garmoną, gali suimti už tai,
kad nesilaiko įstatymo dėl šaunamojo ginklo nešiojimosi,
bet šios dvikovos niekas nepavadins neteisinga. Garmo­
no nuomone, Danas pritrūks narsos imti į rankas pistoletą
ir aiškintis santykius, kaip daro tikri vyrai.
Kriminalinės policijos agentui Simsui atrodė, kad susi­
dariusi situacija teikia puikią progą nustebinti savo gebėji­
mu naudotis ginklu. Šyptelėjęs jis žengė į priekį, tapšno­
damas delnu per pistoleto dėklą.
- Gana, Garmonai, - Simsas pasakė gana garsiai, taip;
kad visi galėtų jį išgirsti. Jis nė kiek neabejojo savo as­
mens neliečiamybe. - Tuojau pat slėpk savo pistoletą.

302
 - Dėkui Dievui! - atsiduso Noelė, kuri akis išplėtusi ste­
bėjo tą sceną.
Tuo metu garsiai pokštelėjo šūvis. Noelė net nepama­
tė, kaip kaubojus truktelėjo ranką, bet jo pistoletas nelauk­
tai iššovė, ir kulka pataikė Simsui j koją. Griūdamas polici­
ninkas suspėjo iššauti, ir tuo metu, kai nuo jo kulkos fonta­
nu pakilo kelio dulkės, nugriaudėjo dar vienas šūvis. Sim-
so ir Garmono pistoletai parūko aitriais, dvokiais dūmais.
Išsigandusi minia ėmė šaukti. Noelė mėšlungiškai griebė­
si ranka už gerklės. Tik dabar ji suprato, koks didelis pavo­
jus gresia Džeridui.
Simsui ne iš karto suskaudo koją. Jis sėdėjo vidury gat­
vės, dulkėse, kaip prikrėtęs eibių vaikas ir nesuprasdamas
žiūrėjo į krauju srūvančią savo koją. Visi susibūrusieji žiū­
rėjo j jj su tylia nuostaba.
Nepaprastai patenkintas savimi Garmonas įsidėjo rūks­
tantį pistoletą į dėklą ir vėl pasisuko į Džeridą.
- Dabar tavo eilė, - pareiškė jis pagyrūniškai. - Imk
pistoletą, arba nudėsiu tave vietoje, Danai. Jei, žinoma, tu
nenori sprukti, - kaubojus darė užuominą, jog konfliktą ga­
lima ir taip užbaigti.
Noelė kvapą užgniaužusi laukė, ką atsakys Džeridas,
o šis, rodos, neskubėjo. „Nereikia, - meldė Dievą mergai­
tė. - Džeridai, nereikia!”
- Na, ką gi, Garmonai. Tu pats to norėjai, - pagaliau
atsakė advokatas ir lėtai žengė prie Simso, nė akimirkos
nenuleisdamas akių nuo kaubojaus.
„Džerido veide - nė šešėlio baimės, o juk jis jau turėtų
tirtėti iš siaubo”, - sutrikęs pagalvojo Garmonas.
Tuo metu Džeridas pasilenkė, be didelio vargo atsegė
Simso dėklą ir išėmė iš jo pistoletą.
- Ar jis tvarkingas? - paklausė Džeridas policininko, vis
dar gręždamas Garmoną šaltu naikinančiu žvilgsniu.

303
 - Taip, - dejuodamas atsakė Simsas.
Matydama tą sceną, Noelė išsigandusi riktelėjo.
- O Dieve! Jis paėmė pistoletą!
Ponia Dan dar kiečiau suspaudė mergaitės ranką. -
Būk tvirta, mergyte, - sušnibždėjo ji.
- Bet...
- Būk tvirta, - pakartojo ji. - Džeridas puikiai žino, ką
daro.
Kai Džeridas ėmė segiotis diržą su dėklu, Simsas kils­
telėjo ir palietė advokato ranką.
- Nedaryk to. Tai savižudybė, - sudejavo jis. - Ar matė­
te, kaip žaibiškai jis išsitraukia pistoletą? Vajėzau, kaip jis
mane!
- Nėra ko stebėtis tokiam vėžliui kaip tu, - šiurkščiai
drėbė Džeridas, nublokšdamas Simso ranką. Jis prisitvirti­
no diržą ant siaurų savo klubų, dėklą pastūmė taip, kad iš
jo kyšotų keturiasdešimt penktojo kalibro kolto rankena ir
ginklą be vargo būtų galima stverti, paskui pats patikrino
pistoletą. - Palaikyk! - sviedęs Simsui ant krūtinės savo
akinius, Džeridas nusivilko surdutą ir numetė ten pat.
Advokatas pasisuko ir lėtai nužingsniavo prie Garmo-
no, skaičiuodamas kiekvieną žingsnį. Jis neatitraukė nuo
kaubojaus akylo žvilgsnio. Toliau stovintys žmonės neno­
rom prasiskyrė. Noelė prisiglaudė prie ponios Dan, jos aky­
se sustingo siaubas, ji vos sulaikė riksmą, kuris veržėsi iš
krūtinės. O kai Simsas, netekęs daug kraujo, nusilpęs iš­
driko ant žemės, mergaitei visai bloga pasidarė. Simsas
garsėjo smarkumu ir vikrumu, o to kaubojaus judesių ap­
skritai nesuspėtum pastebėti. Džeridas neturi jokių šansų
išsigelbėti. Ką jis daro? Kur policininkai? Kodėl jie nesku­
ba jam į pagalbą?

304
 - Ar nors žinai, kuriuo pistoleto galu reikia taikyti? -
kėlė skiauterę Garmonas.
Džeridas sustojo už kelių žingsnių nuo jo ir dirbtinai nu­
sišypsojo.
- Tikiuosi, kad kaip nors atskirsiu. - Jis nuleido ranką
žemyn ir apmirė. Jo poza kažkaip pasikeitė, ir kai kurie
žiūrovai minioje nejučia įsitempė. Bet Garmonas, rodos, į
tai neatkreipė dėmesio, pasitikėdamas savo galia. Džeri­
das lėtai linktelėjo kaubojui, stovinčiam gal už dešimties
pėdų. - Nagi, trauk ginklą, Garmonai.
Garmoną nustebino advokato ištvermė. Kita vertus, dir­
žą su dėklu kiekvienas gali užsikabinti. Ką gi, tegaus, ko
nori. Kaubojus savimeiliškai nusišiepė ir jo ranka šoktelėjo
prie pistoleto rankenos. Bet dar nespėjus išsitraukti ginklo
iš dėklo, jo dešinės rankos plaštaka, sutrupinta Džerido kul­
kos, bejėgiškai nukaro. Pistoletas iškrito iš Garmono ran­
kos ir dusliai bumptelėjo ant kelio. Dar sekundės dalelytė -
ir į kaubojaus pistoletą trenkė antra kulka, paskui dar vie­
na. Pistoletas nulėkė už kelių pėdų, ir Garmonas niekaip
negalėjo jo pasiekti. Išsižiojęs iš nuostabos, Garmonas su­
glumęs įsistebeilijo į Džeridą Daną. Jis prilaikė kraujais ap­
tekusią savo ranką ir kaip įmanydamas stengėsi nežiauk-
čioti. Niekaip jis negalėjo suprasti, kaip čia jam atsitiko toks
nemalonumas.
Noelė, kaip ir visi kiti, negalėjo atsipeikėti nuo sukrėti­
mo. Ištižėlis, bestuburis jos vyras advokatas ką tik nugalė­
jo užkietėjusi nusikaltėlį. Maža to, sutrupino šiam riešą, o
tai įstengtų ne kiekvienas šaulys - taip pagalvojo ne tik
mergaitė, bet ir visi susibūrusieji aplinkui.
Tebelaikydamas ištiestoje rankoje rūkstantį pistoletą,
Džeridas lėtais žingsniais prisiartino prie Garmono. Rūs­
čios melsvos advokato akys apniuko kaip dangus žiemą,

20— 1366 305

jos atrodė lyg mirties akys, ir su kietyienu Dano žingsniu
prie Garmono artėjo lemtis. Žmonės staiga išvydo prieš
save nebe miesto dabitą, o nepermaldaujamą žudiką. Dže­
ridas artėjo prie jo taip nepermaldaujamai ir negailestin­
gai, tarsi nė pats velnias būtų nebaisus.
- Ne! - nebeištvėręs sukliegė kaubojus, kai Džeridas
priėjo prie jo visai arti. Grieždamas dantimis iš skausmo,
jis suklupo ant kelių. - Ne, nereikia! Šitaip galėtų padaryti
tik nepataisomas žudikas! - ėmė maldauti Garmonas. -
Žiūrėk, čia daug liudytojų, - pridūrė jis, su baisia neviltimi
dirsčiodamas į juos apspitusius žmones, lyg tikėdamasis
jų pagalbos.
Bet Džeridas spaudė jj toliau. Jis iššovė dar kartą, ir
kulka įsmigo Garmonui tarp kojų, priversdama šį striktelėti
iš siaubo.
- Tai tu apiplėšei Marlou ir įskundei Klarką. - Sustojęs
prieš Garmoną, Džeridas nukreipė pistoleto vamzdį jam į
pilvą. Advokato balsas aidėjo kaip iš po žemių - dusliai ir
negailestingai. Tuo metu kaubojus advokato akyse perskai­
tė savo nuosprendį. - Pasakyk jiems.
- Aš to ne...
Džeridas atlaužė gaiduką. - Plieninėse jo akyse neš­
mėstelėjo nė šešėlis gailesčio. Prieš Garmoną stovėjo šal­
takraujiškas budelis, bet kaubojus tai per vėlai suprato. Tas
žmogus nedvejodamas paspaus gaiduką.
- Taip, tai padariau aš! - apimtas nevilties gana gar­
siai suriko kaubojus, ir jį išgirdo aplinkui susibūrę žmo­
nės. - Aš! Aš norėjau valdytojo pareigų, o Bilas ketino
pasiūlyti jas tam luošam negrui. Be to, aš prasilošiau. To­
dėl pavogiau pinigus iš Marlou ir apkaltinau Klarką. Bet
kodėl, po perkūnų, Bilas norėjo siūlyti tą darbą juodukui?
Aš turėjau jį gauti! Tik to ir trūko, kad man įsakinėtų kaž­

306
koks dvokiantis negras! - Garmonas trūkčiojamai atsi­
kvėpė skubėdamas viską iškloti, nes Džeridas vis dar ne­
nuleido pistoleto. - Na, va, aš prisipažinau. Pasakiau tie­
są. O dabar tu... tu... nuleisk tą daiktą!
Džerido lūpas iškreipė šalta pašaipa.
- Kas atsitiko, Garmonai? - jis negalėjo susitvardyti sar­
kastiškai nepaklausęs. - O gal esi narsus tik su tais, ku­
riuos gali išgąsdinti savo pistoletu?
Džeridas žiūrėjo Garmonui tiesiai j akis; jį siutino vien
to niekšo buvimas. Dėl jo galėjo žūti Klarkas. Kolto vamz­
dis vis dar buvo nukrypęs į kaubojaus pilvą. Dar valandėlę
advokatas svarstė, paskui nuspaudė gaiduką.
Garmonas kaip padūkęs subliuvo ir susirietė laukda­
mas neišvengiamos mirties. Bet pasigirdo tik sausas sprag­
telėjimas. Kaubojus visas sudrebėjo; tą akimirką jis pamir­
šo net baisų sutrupintos plaštakos skausmą. Širdis jam
vos neiššoko iš krūtinės.
Gižiai nusijuokęs Džeridas iš lėto paėmė šaudmenis ir
vikriais įgudusiais pirštais įdėjo penkias kulkas į tuščią ap­
kabą.
- Tik naujokas gali dėti į apkabą visas šešias kulkas. 0
gal pamiršai: gaidukas visada sustoja ties tuščiu lizdu? Vie­
ną kartą iššovė Simsas, keturis - aš. Paskutinis lizdas bu­
vo tuščias. Be kulkos. - Džeridas žiūrėjo į kaubojų su di­
džiausia panieka. - Pasienyje tu neišsilaikytum nė savai­
tės, - atšiauriai pridūrė jis.
Vis dar žiūrėdamas naikinančiu žvilgsniu į kaubojų, Dže­
ridas pataisė užtaisytą būgną ir žaibišku judesiu - to regi­
nio nepražiopsojo nė vienas žiūrovas - paslėpė pistoletą į
dėklą. Jaunas policininkas, stovėjęs netoliese, greit uždė­
jo Garmonui antrankius ir nusitempė jį, pagarbiai dirsčio­
damas į Džeridą. Buvo akivaizdu, kad jis neketina atimti
pistoleto iš advokato.

307
 Noelė kone alpo. Jai svaigo galva, ir ji atsirėmė į Endriu
ranką. Jaunuolis irgi visas drebėjo, ir kai Noelė pakėlė j jj
akis, jo veidas jai pasirodė baltesnis už drobę. Stovinti greta
ponia Dan stengėsi tvardytis ir tyliai vapėjo kažkokias mal­
das.
Atsisegęs diržą ir nusviedęs dėklą ant žemės greta Sim-
so, Danas paėmė iš jo savo surdutą ir akinius. Simsas bu­
vo arčiau advokato už visus kitus, todėl aiškiai matė ledinį
Dano akių blizgesį ir pajuto į jį nukreiptą triuškinančiai sun­
kų žvilgsnį. Policininkui jau seniai praėjo noras riesti nosį.
Jį krėtė nervinis drebulys.
- Tu nerviniesi dėl pistoleto, Simsai? - sarkastiškai nu­
sijuokė Džeridas atkreipęs dėmesį į baimės perkreiptą sek­
lio veidą. - Bet argi gali būti? Juk tu, šiaip ar taip, tikras
vyras, ar ne?
Džeridas atsitiesė ir lėtais žingsniais nuėjo šalin nuo
policininko. Simsas dar ilgai gulėjo nejudėdamas. Tik ta­
da, kai advokatas atsitraukė dar per kelis jardus, Simsas
prisiminė tebekraujuojančią savo žaizdą.
Ponia Dan žengė prie anūko, paskui ją skubėjo Endriu
ir Noelė. Tačiau Noelė pastebėjo, kad senutė aiškiai ne­
drįsta nei paliesti Džerido, nei arčiau prieiti prie jo.
- Džeridai, kaip tu? - susijaudinusi paklausė ponia Dan
anūką.
Džeridas mėgino atsikratyti paskutinių minčių įtampos.
Jis vis dar nelygiai alsavo, o jo kūnas tankiai virpėjo. Žmo­
nės, prieš savo norą tapę ką tik įsiliepsnojusios dramos
žiūrovais, išsigandę traukėsi advokatui iš kelio. Šaltų jo akių
žvilgsnis vis dar baugino. Nors Džeridas nieko nenužudė.
Bet galėjo tai padaryti. Tiktai Noelė nebijojo vyro. Ji priėjo
prie jo arti arti ir drąsiai pažvelgė jam į akis, o pirštinėtą
ranką atsargiai padėjo Džeridui ant krūtinės, kur pašėlu­
siai daužėsi jo širdis.

308
 - Džeridai, - maloniai pašaukė mergaitė. - Kaip tu?
Kurj laiką vyras žiūrėjo į žmoną neatpažindamas. Pas­
kui krūptelėjo, bet tuojau pat jo veidas vėl susvetimėjo.
Noelė tvirčiau prispaudė delną prie vyro krūtinės. - Vis­
kas baigėsi, - sušnibždėjo jinai jam. - Dabar jau viskas
baigėsi.
Džeridas giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė. Apsiblaususio­
mis lyg debesų aptrauktas dangus jo akys pamažu gied­
rėjo. Pagaliau jo žvilgsnis tapo toks kaip visada.
- Juk prašiau tavęs, velniai griebtų, niekur neiti iš na­
mų! - piktai tarė jis.
Mergaitei nereikėjo ilgų kalbų, kad suprastų, jog Džeri­
das vis dar niekaip negali susitvardyti.
- Taip, prašei, - sutiko jinai.
Endriu laikė pusseserę už parankės ir taip pat pastebi­
mai nervinosi po matytos dvikovos.
- Tu, mm... tu vos nenušovei jo, - užsikirsdamas vos
išdaužė jis. Auksinių plaukų apgaubtas jaunuolio veidas
atrodė mirtinai išblyškęs, o jo balsas pastebimai virpėjo.
Nuo Džerido akių neprasprūdo, kaip Endriu laiko pus­
seserę už parankės. Dar niekada gyvenime jis taip skau­
džiai nepavyduliavo, tačiau negalėjo nė žodžio ištarti. Va­
dinasi, Noelė pasirinko. Ir Endriu dėl to visiškai niekuo dė­
tas. Kaip sakoma, širdžiai neįsakysi.
- Parvežk Noelę ir senelę namo, - negyvu balsu pasa­
kė Džeridas broliui.
Endriu trūkčiojamai atsikvėpė.
-Taip, žinoma. Tuojau. - Jis nukreipė žvilgsnį nuo Dže­
rido į Simsą. Du žmonės iš minios padėjo šiam atsikelti
nuo žemės. Jaunasis policininkas jau vedėsi Garmoną į
nuovadą. - Jų abiejų tokia greita reakcija, - vis dar netikė­
damas pastebėjo Endriu.

309
 - Su greita reakcija irgi reikia mokėti elgtis, - atsakė
Džeridas. Susitikęs su brolio žvilgsniu, jis šaltai nusijuokė.
- Pasitaikydavo nušauti ir tokių, kurių reakcijos Garmonas
būtų galėjęs pavydėti. Jam velniškai pasisekė, šiandien bū­
čiau galėjęs jį nupilti.
- Bet juk ne Niujorke tu šito išmokai, - nesiliovė ka-
mantinėjęs Endriu.
- Ne, ne Niujorke. - Džeridas oriai kilstelėjo smakrą. -
Prieš išvykdamas į Rytus studijuoti teisės, aš gana links­
mai leidau laiką vienoje Kanzaso gaujoje, o paskui tarna­
vau reindžeriu Teksase, - atsakė Džeridas tiesiog mėgau­
damasis brolio sumišimu. - Jei žmogus kartą yra žudęs,
jis jau niekada nebepamirš, kaip tai daroma. Tačiau tau
Filipinuose su tuo susidurti neteko, tiesa? Tu stūmei laiką
zulindamas kelnes prie savo prakeikto kanceliarijos stalo!
Endriu nieko negalėjo daryti, gavo pakęsti repliką. Net
dabar Džeridas atrodė grėsmingai, ir dėl to Endriu jaudi­
nosi. Netikras jo brolis staiga pavirto visiškai nepažįstamu
žmogumi, ir nemirksintis skvarbių melsvų jo akių žvilgsnis
kėlė Endriu siaubą.
- Ko gero, vešiu moteris į saugesnę vietą, - kimiai su­
šnibždėjo jis.
- Taip, būk toks malonus, - užsikirsdamas tarstelėjo
Džeridas.
Endriu paėmė ponią Dan ir Noelę už parankių, bet mer­
gaitė staiga ištraukė ranką ir grįžo pas vyrą.
Jis žiūrėjo į ją vis dar tokiu šaltu, nieko nematančiu
žvilgsniu.
- Važiuok namo, - sausai burbtelėjo Džeridas. - Tau
čia nėra kas veikti.
- Tuojau važiuosiu, - pažadėjo Noelė, puikiai supras­
dama, jog jai būti čia tikrai ne vieta. Linktelėjusi apie juos

310
susibūrusiems vis dar vietoje sustingusiems žmonėms, No­
elė priėjo prie vyro arčiau, kad niekas, be jo, neišgirstų jos
žodžių.
- Tu visus išgąsdinai, - sušnibždėjo ji. - Tuojau liaukis
taip piktai žiūrėjęs, nes kuri nors ponia dar nualps, - pridū­
rė Noelė stengdamasi priversti Džeridą nors kiek atsikvo­
šėti.
Džeridas apsidairė ir paskui suprato, ko siekė Noelė.
Prieidama prie jo dabar, ji, regis, atitraukė nuo jo dėmesį.
Žmonės liovėsi žiūrėję į jį kaip į muziejaus eksponatą ir
ėmė grįžti prie savo įprastinių darbų ir rūpesčių. Aplinkui
dar tvyrojo įtampa, bet dabar ją šiek tiek sušvelnino užuo­
jauta simpatiškai jaunai moteriai, nepalikusiai savo vyro net
tokią sunkią valandą.
Švelni žmonos ranka šiek tiek nuramino Džeridą, bet
jis vis dar pyko. Būtų galėjęs sudraskyti Endriu į gabalus.
Tuo metu, kai Džeridas apie tai pagalvojo, jo ranką už­
dengė žmonos delnas.
- Ar važiuoji namo su mumis? - paklausė ji. Pamažiu­
kais išgaravo jos narsa, ir mergaitę ėmė krėsti nervinis dre­
bulys. Visą šią savaitę Noelė nekaip jautėsi ir net dabar ją
šiek tiek pykino. Noelė nenorėjo apsijuokti ir apalpti prie
Džerido kojų. Jos vyras ką tik buvo atsidūręs per plauką
nuo mirties. Noelė sunkiai ištvėrė naują šleikštulio bangą.
-A š kol kas negaliu važiuoti, - prašneko Džeridas žvelg­
damas žmonai į akis. - Man reikia susitikti su prokuroru ir
teisėju, Garmonas dar turės stoti prieš teismą, bet Klarko,
manau, teisėjas ilgiau nebesulaikys. Per daug liudytojų gir­
dėjo Garmono prisipažinimą.
Prisimerkęs Džeridas su nuostaba žiūrėjo į Noelę. To­
kio elgesio iš jos jis nesitikėjo.
- Tu nebijai manęs, - įtariai pastebėjo Džeridas.

311
 - Nebijau.
- O Garmonas bijojo, - susimąstęs tarė vyras. - Ir Sim­
sas, ir Endriu, ir netgi mano senelė.
- Taip, aš žinau.
Džeridas tiriamai pažvelgė į žmoną. Jis neklausė Noe­
lės, kodėl ji nebijo jo, bet atsakymą perskaitė jos akyse.
Mergaitė sunkiai atsiduso. Pirštinėta jos ranka pakilo
prie vyro veido ir švelniai švelniai palietė jo skruostą.
- Galiu atrodyti tau neišauklėta ir netgi įkyri, bet aš nie­
kada tavęs nebijojau, - paprastai pasakė ji. - Aš labai di-
džiavausi tavimi, Džeridai. Tu privertei tą niekšą viską prisi­
pažinti ir nė žingsnio neišsukai iš savo kelio. - Mergaitės
akys švietė išdidumu ir meile.
Džerido akyse šmėsčiojo aiškus sutrikimas. Vis dėlto
Noelė nepasakė, kodėl jos nepapiktino nei regėta scena,
nei jo paaiškinimas.
- Argi tu negirdėjai, ką aš pasakiau Endriu? - tyliai pa­
klausė Džeridas. - Aš buvau banditas, Noele. Aš žudžiau
žmones. Vienu metu net buvau ieškomas.
- Kaipgi tu tapai reindžeriu?
- A, - Džeridas numojo ranka. - Aš padėjau valdžiai
sučiupti dar labiau užkietėjusį galvažudį negu aš ir netru­
kus po to apsivilkau reindžerio uniformą, - paaiškino vy­
ras. Jo krūtinė smarkiai kilnojosi. - Noele, mano gyvenime
buvo viena moteris. Dėl jos aš nužudžiau. Aš nužudžiau
niekuo nekaltą, tik tos moters apšmeižtą žmogų.
Žalios Noelės akys nemirksėdamos žiūrėjo Į vyrą. Ji ži­
nojo, kad buvo tokia moteris, šiaip ar taip, šį tą žinojo. Ste­
bėtina, kad ji yra priversta sužinoti apie savo vyrą tokius
dalykus ir dar tokiomis aplinkybėmis - tiesiog gatvėje, žmo­
nių minioje. Vadinasi, štai ko jis nepapasakojo praeitą va­
karą, nesiryžo papasakoti jai tiesos apie savo praeitį. Ta­
čiau kodėl dabar jam to prireikė? Juk jis nemyli jos.

312
 Noelė suprato visą tą laiką gyvenusi smėlio pilyje, kuri
kiekvieną akimirką galėjo sugriūti. Ji tikėjosi, kad Džeridas
kada nors vis dėlto ją pamils. Bet praeitą vakarą jis atsisa­
kė suartėti su ja. Maža to, jo žodžiais tariant, jų santuoka
neturi ir negali turėti ateities. Ir tik dabar Noelė suprato,
kodėl Džeridas vakar taip keistai elgėsi, kodėl atsisakė jos
pasiūlymo. Ji suprato, kodėl jis prašė, kad ji atleistų ir el­
gėsi taip, tarsi būtų atsisveikinęs su ja. Jis iš tikrųjų su ja
atsisveikino.
- Tu girdi mane? - pakartojo Džeridas.
Noelė linktelėjo galvą. Dar niekada ji nesijautė tokia ne­
laiminga. Džeridas nemyli jos. Jam jos nebereikia.
- Sakyk gi ką nors! - vertė Džeridas.
- Kokių žodžių tu iš manęs lauki, Džeridai? - tyliai pa­
klausė mergaitė prisivertusi nusišypsoti. - Aš supratau, kad
tavo gyvenimas sudėtingai susiklostė dar tada, kai pasa­
kei man tarnavęs raitojoje policijoje ir armijoje. Tai, ką prisi­
pažinai šiandien, mane, žinoma, sukrėtė, šito aš nesitikė­
jau, - pridūrė ne visai nuoširdžiai, - bet ir tai nieko nekei­
čia. Visiškai nieko nekeičia, - nuvargusiu balsu ištarė.
- Žinau. Aš supratau tai, - atsakė Džeridas, žvilgsniu
degindamas Endriu. - Atleisk, man reikia eiti.
Noelė atsidususi pažvelgė j šaltas vyro akis.
- Gaila... - sušnibždėjo ji, ir jos balsas visai nutrūko, o
veide sustingo begalinio liūdesio išraiška.
Ko tau gaila? - nesuprato Džeridas.
- Noele, - staiga šūktelėjo tolėliau su ponia Dan stovin­
tis Endriu, - na, eikš! - jaunuolis bijojo pavėluoti j pasima­
tymą su panele Bil, juk nuo to priklausė tolesnis jo likimas.
Susiraukusi mergaitė pasisuko j Endriu, mostelėjo jam
ir vėl pakėlė akis į vyrą.

313
 - Aš tuojau, Endriu, - riktelėjo ji nepasukdama galvos.
Džeridas nelinksmai nusišypsojo.
- Žinoma, važiuok su juo, - pasakė jis, su neapykanta
dirsčiodamas pro Noelę j orų, savim patenkintą brolužį.
Bet dabar, šitaip supykęs, Džeridas negalėjo nesijuokti iš
tikrų tikriausiai persigandusio Endriu. Šis net nedrįso prie
jo žengti dar bent žingsnį. - Mudu iš tikrųjų nebeturime ką
pasakyti vienas kitam, - šaltai pridūrė Džeridas, ir jo žvilgs­
nis nukrypo į iškankintą žmonos veidą. - Važiuok namo.
- Puiki mintis, Džeridai, - atsakė įtūžusi Noelė. - Turbūt
taip ir padarysiu.
Staigiai apsisukusi mergaitė pasileido prie Endriu ir sku­
biai atsirėmė į jai pasiūlytą ranką. Džeridas nė nebandė
sulaikyti žmonos. Jis tik stovėjo ir žiūrėjo jai įkandin, deg­
damas iš pavydo ir kankinamas netikrumo. Tebūnie pra­
keiktas tas Endriu!
Neįtardama, jog Džeridas apsiriko, klaidingai supratęs
atsinaujinusius jos santykius su Endriu, Noelė ryžtingais
žingsniais žingsniavo gatve. Džeridas jos netgi nepaklau­
sė, į kuriuos namus ji rengiasi grįžti; Noelė ketino sugrįžti į
Galvestoną, pas savo dėdę, o Džeridas taip ir nesuprato.
Nors tai buvo labai kvaila, Fort Vertas dabar mergaitei at­
rodė daug baisesnis už Galvestoną ir visą jos gyvenimą,
prabėgusį tenai.

16 SKYRIUS

Vos parvežęs moteris namo, Endriu skubiai griebė skry­

bėlę ir pirštines, ketindamas važiuoti pas panelę Bil.
Jaunuolis paskubomis atsisveikino su senele ir pusse­
sere. Valandėlę jis vėl tapo ankstesniuoju šauniu ir ener­

314
gingu Endriu, kurj Noelė anksčiau taip mylėjo; po kviečių
spalvos jo ūsais slėpėsi šelmiška šypsena.
- Man labai gaila, bet aš skubu. Man tai itin svarbu, -
pasakė jis Noelei. - Tikiuosi, kad ponas Bilas leis man asis­
tuoti Dženiferei. - Endriu suglumęs pasižiūrėjo į pussese­
rę. - Aš su tavim elgiausi kaip paskutinis niekšas, Noele, -
pridūrė atsiprašomai. - Apgailestauju dėl to, bet juk tavo
reikalai taip gerai susitvarkė, tiesa? Džeridas turtingas, ir
jūs gyvensite visko pertekę...
- Taip, žinoma, - atsakė mergaitė, tiesa, be didelio en­
tuziazmo. - Aš labai džiaugiuosi dėl tavęs, Endriu.
Noelė sakė tiesą, ji iš tikrųjų džiaugėsi dėl pusbrolio.
-A š ir jsivaizduoti negalėjau... Džeridas... - Endriu nu­
tilo. - Jis visiškai ne toks, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Pasirodo, aš visai jo nepažinojau.
- Visi mes jo nepažinojome, - liūdnai atitarė Noelė.
- Tikiuosi, kad tu nebijai jo? - paklausė Endriu, ir jo
balsas rodė susirūpinimą.
Mergaitė papurtė galvą.
- Ne, Endriu. Aš niekada nebijojau Džerido. Jis visada
gražiai elgėsi su manim.
- Turbūt jis geresnis už mane, - sutiko Endriu. - Jeigu
panelė Bil imtų manęs neapkęsti, man tai būtų gera pamo­
ka. Laimė, mūsų jausmas abipusis. Panelės Bil tėvas iki
šio teismo proceso nelabai mane mėgo, bet, atrodo, bū­
damas palankus mano broliukui advokatui, jis pakeitė sa­
vo požiūrj ir j mane. Dabar aš privalau elgtis su juo itin
mandagiai ir atsargiai.
- Linkiu tau kuo geriausios kloties, - ištarė Noelė.
- To paties linkiu ir tau. Dabar mes iš tikrųjų susigimi­
niavome, - švelniai šypsodamasis atsakė Endriu.
- Taip, - negyvu balsu patvirtino mergaitė.

315
 Jos ausyse tebeskambėjo vyro balsas, žadantis grą­
žinti jai laisvę.
Endriu ištiesė pusseserei ploną ranką.
- Jei nebepyksti ant manęs, mudu galėtume likti drau-
gais.Aš daug ką supratau pastaruoju metu ir tikiuosi galė­
siąs pasikeisti. Tapusi mano žmona, Dženiferė turi manimi
didžiuotis.
Noelė paspaudė pusbrolio duodamą ranką.
-Tu neblogas žmogus, Endriu. Tik pasistenk būti toks,
koks esi iš tikrųjų.
- Tą patarimą lygiai taip sėkmingai galėtum duoti ir ma­
no broliukui, - nesusilaikė neįgėlęs Endriu. - Nors man
atrodo, kad Džerido paslaptis atneš jam blogą šlovę.
Mergaitės veidas vėl surimtėjo.
- Džeridas neklausys mano patarimų, - atsakė ji. - Pas­
kubėk, Endriu, nes pavėluosi.
- Taip, man išties jau laikas. - Pamojavęs atsisveikin­
damas, Endriu išbėgo lauk.
Noelė uždarė paskui jį lauko duris ir pastebėjo ponią
Dan, išėjusią į vestibiulį.
- Noele?
Mergaitė prisiartino prie senutės. Ši atrodė prislėgta ir
šiek tiek susijaudinusi.
- Tikiuosi, kad supranti, jog Džeridą išprovokavo taip
pasielgti - aš turiu galvoje tai, kas atsitiko šiandien, - tyliai
pasakė ponia Dan. - Jis nėra žudikas. Jis tik sužeidė tą
žmogų, prieš dvidešimt metų Džeridas būtų iššovęs daug
taikliau.
- Taip, aš žinau ir negaliu jo kaltinti. Aš suprantu, kodėl
Džeridas tai padarė. Jis išgelbėjo gyvybę ponui Klarkui-.
- Dėkui Dievui, kad tas atsitikimas neatstūmė tavęs nuo
Džerido, - su palengvėjimu atsidususi tarė ponia Dan. -

316
Jis labai sudėtingas žmogus ir slepia savo jausmus nuo
aplinkinių. Tačiau be tavęs, man rodos, jis nebegalės gy­
venti.
Tas geležinis žmogus? - suniekino šį tvirtinimą Noe­
lė. -Abejoju. Jam nieko nereikia.
- Iš kur ištraukei? - meiliai suniurzgėjo ponia Dan. -
Noele, tu net Įsivaizduoti negali, kaip pasikeitė Džeridas
sugrįžęs namo ir susipažinęs su tavimi. Jis ėmė juoktis,
pokštauti, daugiau laiko praleidžia su mumis... Ir tai - tas
pats Džeridas, kuris, atvažiavęs paviešėti, būdavo toks ne­
pastebimas, kad mes nė nežinodavome, ar jis namie. Dže­
ridas visada atrodydavo toks rimtas, uždaras ir paniuręs.
Niekada nebuvau mačiusi jo šypsantis. Moterimis jis visiš­
kai nesidomėdavo. Turiu galvoje, žinoma, padorias mote­
ris, - suglumusi pasitaisė senutė, prisiminusi, jog vis dėlto
ją pasiekdavo šiokie tokie gandai apie anūką.
- Džeridas vedė mane, kad būtų išvengta viešo skan­
dalo. Juk mus su Endriu užklupo labai kompromituojan­
čiomis aplinkybėmis, - trumpai paprieštaravo Noelė. - Jis
ne kartą man tai tvirtino. Galbūt jūsų anūką aš kuo nors ir
traukiau, bet tik tiek, nieko daugiau. Kaip jis man vakar
pasakė, mūsų santuoka - tai laikinas reiškinys, ir mes ne­
turime ateities. Esu tikra, kad Džeridas nori su manim skir­
tis. - Mergaitė kilstelėjo sijonus ir ėmė kopti laiptais. - Ke­
tinu grįžti pas dėdę, - atsigręžė ji. - Džeridas gali daryti,
kaip jam patinka. Juk jis vis dėlto advokatas. Ir jeigu jis
nori skirtis su manim, tikriausiai žino, kokių dokumentų rei­
kia. Iš manęs jam nieko daugiau nereikės, nebent kad pa­
sirašyčiau skyrybų dokumentus.
Ponia Dan pasibaisėjo.
- Noele, tu, žinoma, klysti!

317
 - Ne, neklystu. Džeridas nemyli manęs, jam manęs ne­
reikia. - Tie žodžiai dar kartą skaudžiai užgavo mergaitę.
Ji greitai užbėgo laiptais.
Susidėti savo kukliai mantai Noelei prireikė valandos. Vi­
sus savo gražiuosius naujus daiktus mergaitė ketino palikti,
nenorėdama paimti ko nors iš Džerido, kad jai paskui jj pri­
mintų. Taigi ji jau antrą kartą rengiasi palikti šiuos namus.
Kartą Džeridas privertė ją tam ryžtis, kai jiedu su Endriu bu­
vo užklupti dviese. Gal šj kartą jai vis dėlto pavyks išvažiuo­
ti. Šiaip ar taip, dabar ji turi šiek tiek pinigų. Kurj laiką ji pagy­
vens pas dėdę, kol susiras kur nors ekonomės ar guver­
nantės vietą. Žinoma, su Galvestonu susiję ne geriausi pri­
siminimai, bet dabar ji galės su tuo susitaikyti, santuoka ją
labai užgrūdino. Niekas dabar nebevadintų jos naivia kai­
miete, tik prieš kelis mėnesius atvažiavusia į Fort Vertą.
Noelė apsižvalgė po kambarį, kuris per tą laiką tapo jai
mielas. Kai jos akys užkliudė lovą, ji nejučia pasiraukė. Šioje
lovoje ji tapo moterimi, atidavusi savo skaistybę žmogui,
kuris tik norėjo įsitikinti jos nekaltumu ir įtvirtinti jų santuo­
ką. Džeridas daugiau niekada nebepanoro pakartoti tos
beprotybės. Atvirkščiai, pastaruoju metu jis elgėsi taip, tarsi
būtų norėjęs viską pamiršti.
Noelė užsidėjo skrybėlaitę ir tvirčiau susimetė apsiaus­
to skvernus. Saulę paslėpė užslinkę švininiai debesys, pra­
dėjo dulkti lietus. Mergaitė paėmė į ranką kelioninį krepšį ir
mažą rankinuką ir išėjusi iš kambario žengė prie laiptų,
tikėdama, jog lipa jais paskutinį kartą.

Džeridas pas teisėją nuėjo drauge su aukštu jaunu po­

licininku, suėmusiu Gamoną ir tapusiu jo prisipažinimo liu­
dytoju. Teisėjas, senas Džerido pažįstamas, paleido KĮar-

318
ką iš kalėjimo ir pateikė Garmonui kaltinimą užpuolimu bei
apiplėšimu. Nedelsiant buvo paskirtas naujas teismo po­
sėdis, bet Džeridas neabejojo, kad tai bus tik išankstinis
nagrinėjimas.
Kietai sučiaupęs lūpas, teisėjas skvarbiai pažvelgė į
Džeridą.
- Mane pasiekė kalbos, esą jūs grasinęs Garmonui pis­
toletu tiesiog gatvėje. Kuo galėtumėt tai paaiškinti?
Į priekj žengtelėjo jaunasis policininkas.
- Sere, ponui Danui nebuvo kitos išeities, - tvirtai įsitiki­
nęs pareiškė jis. - Garmonas tuo metu jau buvo sužeidęs
poną Simsą ir galėjo nudėti kiekvieną, kuris būtų ryžęsis
prie jo artintis. Manau, kad ponas Danas padarė neįkaino­
jamą paslaugą Fort Verto gyventojams.
- Dabar kalbu ne apie tai, jaunuoli, - nutraukė jį teisė­
jas. - Mane domina, nuo kada mieste leista nešiotis ir juo
labiau - naudoti šaunamąjį ginklą.
- Bet ponas Danas paėmė pono Simso pistoletą, jūsų
kilnybe, - drąsiai atšovė teisėjui policininkas. - Šis pasko­
lino jį ponui Danui. - Jaunuolis atsitiesė ir oriai pakėlė gal­
vą. - Poną Daną išprovokavo panaudoti ginklą. Tiesiog jam
nebuvo kitos išeities. Prisiekiu, sere.
Džeridas atlaidžiai nusišypsojo, išgirdęs entuziastingą
jaunojo policininko kalbą, šis atrodė šiek tiek sutrikęs.
- Ką gi, labai gerai, - atsakė teisėjas ir taip pat nusišyp­
sojo. - Jūs dar labai jaunas ir kitaip negu aš, jaunuoli, ne­
daug esate girdėjęs apie neramumus Kanzase. Aš gana
gerai pažįstu poną Daną ir norėjau jį tik mažumėlę pakan­
kinti. Ir jis, tikiuosi, tai suprato.
Džeridas šyptelėjo:
- Ir vis dėlto, karininke...
- Rajenas, sere.

319
 - Taip, taip, karininke Rajenai. Dėkoju, kad įsikišote ir
padėjote. Aš niekada to nepamiršiu.
Džeridas ištiesė policininkui ranką, ir šis karštai ją pa­
spaudė.
- Na, ką jūs, sere, - atsakė jaunuolis šypsodamasis ir
atsisveikinęs su teisėju bei Džeridu žvaliai išėjo pro duris.
Net atsidūręs gatvėje įstatymo tarnas nesiliovė šypsotis.

Džeridas išsivedė Brajeną Klarką iš kalėjimo kameros

ir palydėjo jį iki arklidės, kur išnuomojo jam eržilą ir atidavė
asmeninius jo daiktus, saugotus policijos nuovadoje.
Klarkas tvirtai paspaudė advokatui ranką.
- Negaliu net jums užmokėti, - apgailestaudamas pa­
sakė jis.
- Pone Klarkai, bet jūs niekuo nekaltas, - atsakė Džeri­
das. - Nors ir liūdna, bet dažniausiai išteisina ir paleidžia į
laisvę tik turtinguosius, nesvarbu, ar jie kalti. Bet jūsų atve­
ju nugalėjo teisingumas. Aš jutau moralinį pasitenkinimą
gindamas jūsų interesus ir neimsiu iš jūsų jokių pinigų.
Džeridas nutylėjo ir tai, kad Bilas pasiūlė apmokėti jo
paslaugas. Nepaėmė pinigų ir iš jo.
Atrodo, Klarkas viską suprato ir linktelėjo galvą.
- Kada nors atsilyginsiu jums šimteriopai, ir dar pasi­
džiaugsite kadaise padėjęs man atgauti laisvę.
Džeridas nusišypsojo.
- Nė kiek neabejoju. Tiesiog absurdiška matyti jūsų in­
telekto žmogų, dirbantį rančoje arklininku. Man rodos, jums
vertėtų pagalvoti apie gerą savo išsilavinimą.
Klarkas kurį laiką tylėjo galvodamas.
- Manau, kad jūs teisus, - pagaliau pasakė jis. - Dė­
kui jums ir už arklį. Vos parjojęs i rančą, grąžinsiu jį atgal.
Bilas - geras žmogus, ir man patinka pas jį dirbti.

320
 - Taip, - sutiko advokatas, - tokių žmonių dabar ne­
dažnai pasitaiko. Man tik gaila, kad taip ir nesugebėjau
surinkti pakankamai įkalčių jūsų gynybai ir griebiausi ga­
na abejotinų metodų, kad išgaučiau tiesą, - šypsodama­
sis pridūrė jis.
- Manau, kad apie jūsų „abejotinus metodus” dar bus
daug kalbų, - nusijuokė Klarkas. - Dar kartą dėkoju, juk
jūs dėl manęs rizikavote gyvybe.
- Kartais dėl galutinio rezultato verta surizikuoti.
Vyrai tvirtai paspaudė vienas kitam rankas, ir Klarkas
šoko į balną. Jis paleido arklį bėgti risčia, iš po jo kanopų
kilo dulkių debesėliai. Pirmieji dideli lietaus lašai paptelėjo
ant žemės. Dangų nepaprastai greit aptraukė debesys.
„Lietus dabar nepakenks, - pagalvojo Džeridas, - ypač
Noelės pomidorams” Dėl kaitros mergaitė kasdien gau­
davo juos laistyti.
Noelė. Džeridas atsiduso. Tikriausiai dabar jiedu su tuo
prakeiktu Endriu kuria ateities planus. „Klarkui gyvybę iš­
gelbėjau, o šit savosios santuokos nesugebėjau išsaugo­
ti”, - nejučia dingtelėjo Džeridui. Jis prarado vienintelį pa­
saulyje dalyką, kurį brangino. Džeridas pasisuko ir plačiais
žingsniais nužirgliojo į kontorą. Jis pamanė dar padirbėsiąs
prieš eidamas namo. Juoba kad skubėti šiandien jam nė­
ra nei kur, nei pas ką.

Džeridas visai neįtarė, kad Noelė tuo metu jau buvo

geležinkelio stotyje ir pirkosi bilietą iki Galvestono.
Mergaitė žvelgė tiesiai prieš save nieko nematančio­
mis akimis, ji mąstė, kaip greit pasibaigė santuokinis jos
gyvenimas. Ateity jos laukė tiktai ilgi metai be Džerido. Da­
bar, jai išvažiavus, jis gal lengviau atsidus.

21— 1366 321

 Noelė prisiminė tas dienas, praleistas su Džeridu, kai
jis dar domėjosi ja, mokė ją šokti ir elgtis pagal etiketą.
Džeridas padarė iš jos tinkamą porą Endriu, tiktai pats bu­
vo priverstas ją vesti. Tada jie liovėsi buvę draugais. Džeri­
das nenorėjo, kad ji būtų jo žmona, ir vis dėlto praleido su
ja pirmąją vestuvių naktį. Dabar Noelė suprato, kodėl jis tai
padarė. Jam tiesiog reikėjo moters, kokios nors moters. O
ji patyrė tikrų tikriausią palaimą glamonėjama žmogaus,
kurį mylėjo labiau už viską pasaulyje. Ir kaip dažnai Džeri­
das jai tvirtindavo nesugebąs mylėti! Tikriausiai ta moteris,
dėl kurios jis ryžosi nužudyti tuomet, Kanzase, buvo pir­
moji ir vienintelė jo meilė. Jokiai kitai moteriai paprasčiau­
siai nebeliko vietos Džerido širdyje. „Taigi, - pagalvojo No­
elė, - nieko kito ir nebelieka, tik važiuoti namo”
| stoties pastatą įėjo dar du žmonės, greičiausiai sene­
lis su anūku. Sėsdamasis greta Noelės, pagyvenęs vyras
pagarbiai kilstelėjo skrybėlę sveikindamas ją, o jo jaunasis
bendrakeleivis nuskubėjo prie kasos nupirkti bilietų.
- Būkite malonus, prašom du bilietus iki Sent Lujo į
vieną galą, - paprašė vaikinukas, ir Noelė nejučia ėmė klau­
sytis. - Tas, kuris šovė, atrodė, nė piršto nekrustelėjo, o
kaubojus jau išsitiesė paslikas. Jei būtumėt matęs, kaip
nustebo tas vaikinas! Juk jis tikrai nesitikėjo, kad kažkoks
miesto dabita turėtų tokią taiklią akį. - Vaikinukas palinga­
vo galvą. - Kalbama, kad tas advokatas anksčiau buvo
susidėjęs su kažkokia Kanzaso gauja. Senelis jį pažįsta, -
pridūrė jis, išdidžiai linktelėjęs į senyvą vyrą.
-Taip, buvome susitikę, - sutiko senukas. - Bet ne Kan­
zase. Tą žmogų pažįstu iš El Paso, tuomet jis tarnavo Tek­
sase reindžeriu. Tada jis irgi gražiai pasirodė - išgelbėjo
nuo kartuvių žmogų ir neleido jo nulinčiuoti. Tokių žmonių
kaip kapitonas Danas, oi kaip nedaug, sere!

322
 - Kapitonas? - nesusilaikydama šūktelėjo Noelė.
- Na, taip, ponia, - atsakė senukas. - Kalbama, kad
prieš tapdamas reindžeriu jis priklausęs vaikinams, su ku­
riais geriau nesusitikti tuščiame kelyje, - senukas lingavo
galvą j taktą savo žodžiams. - Bet paskui jis padėjo susek­
ti vieną žudiką ir išgelbėjo reindžerj, kuris persekiojo tą
žmogžudį. Viskas gerai baigėsi. Danas buvo išteisintas ir
priimtas į tarnybą. Jis ilgai tarnavo El Paso apylinkėse. Taip,
tokių žmonių kaip kapitonas Danas dabar jau beveik ne­
beliko, - vėl pakartojo senukas ir tik dabar pastebėjo, kaip
Noelė iš nuostabos išplėtė akis. - Atleiskite, ponia. Taip
kalbėti nedera girdint ledi. - Senukas kaltai nusišypsojo.
Noelė irgi pasistengė dėtis besišypsanti, nors jos akys
žvelgė neramiai. Visiškai nepažįstami žmonės pasakoja jai
apie Džeridą, tikrą jos vyrą, tokius dalykus, kurių ji, jo žmo­
na, nė neįtarė buvus. Jau buvo nusipirkusi bilietą, kitaip
tikrai būtų grįžusi į Džerido kontorą ir sukėlusi didžiulį skan­
dalą už jo slapukavimą. Ne, geriau bus, jei ji išvažiuos. Ji iš
tiesų buvo ištekėjusi už žmogaus, apie kurį praktiškai nie­
ko nežinojo.

Džeridas baigė vartyti savo bylas ir jau rengėsi namo.

Tuo tarpu pro kabineto duris kyštelėjo galvą sekretorius.
-Telefonas, sere, - išpūtęs akis išpoškino Adrianas.
Džeridas išsiblaškęs linktelėjo galvą ir pakėlė ragelį. Jis
laukė skambučio iš teismo.
- Danas, - trumpai tarstelėjo jis į ragelį.
- Džeridai?
Jis atpažino senelės balsą.
-Taip, - jau švelniau atsiliepė jis. - Senele, kas nutiko?

323
 - Sūneli, Noelė išvažiavo.
Džeridas buku žvilgsniu įsispitrėjo į tvirtą ąžuolinį stalą.
- Išvažiavo?
- Taip, į Galvestoną, - liūdnai atsakė ponia Dan. - Mė­
ginau atkalbėti ją, bet ji nepanoro nė klausyti manęs. Susi­
krovė daiktus ir išėjo. Ji nepaėmė nieko iš savo naujųjų
daiktų, Džeridai, visi jie kabo spintoje.
- Endriu išvažiavo su ja? - natūraliu balsu paklausė
Džeridas.
Ragelyje iš nuostabos sukrenkštė.
- Endriu?!
- Taip, - sumurmėjo vyras. Ryšys buvo toks netikęs, jis
vos galėjo suprasti senelės žodžius. - Ar jie kartu išvažiavo?
- Džeridai, Endriu išvažiavo pas panelę Bil. Jis tikisi iš­
gauti pono Bilo sutikimą savo vestuvėms su Dženifere. Mes
su Noele taip džiaugėmės dėl jo. Tikiuosi, kad ir tau malo­
nu tai girdėti.
-Ką?!
Kitame laido gale senutė skubiai atitraukė ragelį nuo
ausies, apkurtinta anūko šūksmo.
- Endriu tikisi vesti panelę Bil, - pakartojo ji. - Argi tu
nežinojai?
- Ne, nežinojau. Iš kur aš... - Džeridas staiga nutilo. -
Sakai, Noelė išvažiavo į Galvestoną? Kada?
- Ji išėjo iš namų maždaug prieš valandą, - ponios Dan
balsas buvo liūdnas.
Džeridas vos tvardėsi.
- Kodėl gi tu nepaskambinai anksčiau, senele?
- Tai nieko nebūtų padėję, brangusis, - tarė senelė. -
Noelė nebūtų su tavim kalbėjusi. Matai, ji jau apsisprendė
ir pasakė, kad taip bus geriau. Ir galbūt ji teisi, Džeridai, -
jau tvirčiau pridūrė senutė. - Tu taip negražiai elgeisi su ja

324
pastaruoju metu. Pasak Noelės, tu jai užsiminei net apie
skyrybas. Be to, Noelė mano, kad tu nė kiek jos nemyli ir
tik apsidžiaugsi jai išvažiavus.
Taip, pastaruoju metu jis išties negerai elgėsi su Noele.
Džeridas net pats sau nenorėjo to prisipažinti. Bet skyry­
bomis jis jai negrasino. Atvirkščiai, jis manė, jog skyrybų
kaip tik reikia jai, kad galėtų tekėti už Endriu. Tačiau jei
Endriu ketina vesti panelę Bil... Ir Noelė išvažiavo galvoda­
ma, kad Džeridas visai jos nemyli.
Džerido širdis suspurdėjo kaip iki tol snaudusi paukštė.
- Kuriuo traukiniu ji išvažiavo? - skubiai susakė jis j ra­
geli-
- Nežinau, aš nemačiau išvykimo grafiko.
- Netrukus parvažiuosiu, - užsikirsdamas pasakė jis ir
metė ragelį. Noelė pametė jį. Ji pasakė, kad rengiasi va­
žiuoti namo, ir jis nesuprato, kad ji turėjo galvoje ne jo na­
mus, o savo dėdės namus. Noelė išvažiavo. Ji padarė iš­
vadą, neva jis nori skirtis su ja.
Džeridas ėmė garsiai kvatoti. Jis atsitraukė nuo Noelės
linkėdamas jai laimės su Endriu, o ji pamanė, kad jis neno­
ri matyti jos savo žmona! Bet jis kaip tik todėl ir paliko žmoną
ramybėje, juk jis mylėjo ją ir norėjo matyti ją laimingą! Ne­
jaugi ji to nesuprato?
Pakilęs iš už stalo, Džeridas greit apsivilko surdutą ir
griebė skrybėlę.
- Gali užrakinti ir eiti namo, - praeidamas pro šalį burb­
telėjo sekretoriui.
Iki stoties nusigavo akimirksniu. Krapnojo smulkus įky­
rus lietus, ir Džeridas gavo užsismaukti skrybėlę ant akių ir
pasistatyti surduto apykaklę. Štai ir stotis. Staigiu trūktelė­
jimu atidaręs duris, Džeridas nuėjo į laukiamąjį; jo žvilgs­
nis greitai bėgo nuo vieno veido prie kito. Nors salėje

325
knibždėjo daug žmonių, jis beveik iškart surado Noelę. Ji
salėje buvo vienintelė niekieno nelydima moteris. Mergai­
tė sėdėjo ant ilgo ąžuolinio suolo greta kažkokio senuko ir
paauglio; prie jos kojų pūpsojo nedidelis kelioninis krep­
šys, o ji atrodė labai rūškanai nusiteikusi. Susikišęs rankas
į kišenes, Džeridas priėjo prie žmonos. Atpažinęs jj, senu­
kas norėjo kažką sakyti, bet dar jam nejsidrąsinus Noelė
pakėlė galvą ir pamatė savo vyrą.
- A, čia tu, - nelinksmai tarė ji. - Atėjai išlydėti manęs?
Džeridas atlošė galvą ir iš aukšto pažvelgė į žmoną.
Dabar jo akys atrodė neįtikėtinai žydros.
- Ne, aš atėjau parsivesti tavęs namo, kur tu dabar ir
privalai būti.
- Namo? - atžariai perklausė Noelė. - Cha! Aš negaliu
jų vadinti savo namais. Tai tavo namai, ir ten nėra vietos
man!
Vyras suraukė antakius.
- Man regis, čia ne itin tinkama vieta aiškintis santy­
kius, - padarė užuominą jis pastebėjęs, kad į juos ima dai­
rytis nuobodžiaujantys keleiviai.
Noelė pakėlė akis į vyrą.
- Ir tai sakai tu? - susijaudinusi šūktelėjo ji. - Iš kur tas
tariamas drovumas? Juk visi mieste, atrodo, apie tave žino
kur kas daugiau negu aš!
Džeridui pakako tvirtumo pripažinti, kad jinai teisi.
- Taip, tu daug ko apie mane nežinai, - ramiai sutiko
jis.
- Daug? Nagi, aš, pasirodo, apskritai nieko apie tave
nežinojau! Laikiau tave inteligentišku advokatu iš Niujorko
ir net įsivaizduoti negalėjau, kad tu, pasirodo, esi taiklus
šaulys, be to, tu tarnavai Teksaso policijoje ir turėjai kapi­

326
tono laipsnį... Šitai aš sužinojau tik šiandien. Ir sužinojau
atsitiktinai, iš pašalinių!
- Tiesiog aš nežinojau, kaip tau visa tai papasakoti, -
tyliai atsakė Džeridas.
- Žinoma! Žmona privalo sužinoti apie savo vyrą iš jo
paties, o ne iš nepažįstamų žmonių! - mergaitė niekaip
negalėjo nurimti.
Sėdintis greta Noelės senukas žiūrėjo į ją plačiai prasi­
žiojęs iš nuostabos. Jjuos spoksojo ir kiti keleiviai.
- Jeigu tu dabar eisi su manim namo, - pasiūlė Džeri­
das, - aš viską tau paaiškinsiu.
- Man nieko nereikia aiškinti, - karščiuodamasi atšovė
mergaitė. - Aš grįžtu namo į Galvestoną. Gali skirtis su ma­
nim, jei nori.
- Bet aš nesirengiu su tavim skirtis,-atsikirto Džeridas.
- Nesirengi? Nejaugi ne apie tai tu pareiškei man pra­
eitą vakarą?
- Aš maniau, kad tau reikia skyrybų, - teisinosi Džeri­
das.
- Taip, reikia, - piktai šūktelėjo mergaitė. - Trokštu to
labiau už viską pasaulyje! Tu nuolat slepi kažką nuo ma­
nęs, vengi manęs ir įžeidinėji... Nejaugi manai, kad aš no­
riu liktis su tokiu žmogumi?
Susimąstęs Džeridas nusijuokė.
- Nežinau.
Mergaitė mėšlungiškai sugniaužė savo rankinuką. Ža­
lios jos akys degė pikta liepsna.
- Kodėl tu nori, kad aš pasilikčiau?
Vyras nustebęs pakėlė antakius.
- Argi aš taip sakiau? - lėtai tarė jis.
Noelė skubiai nudelbė akis žemyn. Džeridas iš tikrųjų

327
taip nesakė. Ji panūdo greičiau įlipti į vagoną ir išvažiuoti.
Džeridas pavertė ją idiote visų tų žmonių akivaizdoje.
Džeridas susikrimtęs žiūrėjo į žmoną. Reikia kaip nors
ją įtikinti, kad sugrįžtų. Bet jis nežinojo, kaip tai padaryti.
Nepatenkintu žvilgsniu dėbtelėjęs į smalsuolius, kurie su­
sidomėję klausėsi jų barnio, širdyje pasiuntė juos velniop.
- Atidėk savo išvažiavimą bent iki rytdienos, - vis dar
spyrėsi jis. Mano senelei šiandien sukanka septyniasdešimt
penkeri metai. O tavo išvažiavimas užtemdys jai šventę.
Nustebusi Noelė pakėlė akis į dangų.
- Šiandien ponios Dan gimimo diena? Bet ji nieko man
nepasakė.
Ponia Dan nieko nepasakė apie tai ir Džeridui, nes ne­
buvo jokio gimtadienio. Bet Noelė to nežinojo. Ir Džeridas
trūks plyš norėjo pamėginti įkalbėti žmoną sugrįžti namo,
gal tenai jis ras svaresnių argumentų ir privers ją mesti iš
galvos sumanymą išvažiuoti į Galvestoną.
- Paprasčiausiai ji nenorėjo tavęs gaišinti, - pamelavo
jis.
Noelė nepatikliai dėbtelėjo į vyrą. Ji visai nenori grįžti.
Kita vertus, ponia Dan visada buvo jai gera. Ir mergaitė
negalėjo išvažiuoti prieš tos puikios moters gimtadienį jos
nepasveikinusi. Noelė nesirengė net sau pačiai prisipažin­
ti be galo trokštanti pasilikti. Vis dėlto Džeridas atėjo į stotį,
nors tai padarė gal tik dėl savo senelės.
- Na, ką gi, manau, kad viena diena nieko nepakeis... -
netvirtai pradėjo mergaitė.
- Va, ir gerai, - pertraukė ją Džeridas ir paėmė jos ke­
lioninį krepšį.
Prilaikydamas žmoną už alkūnės, jis padėjo jai atsisto*-
ti. Mandagiai linktelėjęs vis dar spoksantiems į juos smal­
suoliams, jis nusivedė mergaitę prie išėjimo.

328
 Kurį laiką jie ėjo tylėdami, ir Džeridas vis dar tvirtai laikė
jos alkūnę, tarsi bijodamas, kad ji nepabėgtų.
- Tas senukas, sėdėjęs greta manęs, pasakojo, kad tu
buvai reindžerių kapitonas, - pagaliau prašneko mergaitė.
Džeridas tylėdamas linktelėjo galvą.
Noelė laukė jo atsakymo, bet taip nieko ir neišgirdo.
Tada ji staigiai sustojusi ištraukė savo ranką iš tvirtų Džeri­
do pirštų. Žalios jos akys žaibavo iš susierzinimo ir pykčio.
- Na, ir?.. - klausiamai tarė ji.
Pažvelgęs j žmonos veidą ir ūmai pajutęs potraukį jai,
vyras dar kiečiau sugniaužė delne kelioninio krepšio ran­
kenas. Noelė tikėjosi iš jo kur kas daugiau negu atvirumo.
Ji tikėjosi iš jo tikro nuoširdumo. Bet Džeridas dar nežino­
jo, ar jis galės ta i... jai.
Liesučiai Noelės pečiai bejėgiškai suglebo.
- Leisk man išvažiuoti, Džeridai, - tyliai paprašė ji. -
Juk aš jau nusipirkau bilietą. Viskas beprasmiška ir bevil­
tiška.
Mergaitė siekė savo kelioninio krepšio, bet Džeridas
atstūmė jos ranką. Iš visų jėgų jis sukando dantis.
-N e .
Noelė niršiai atsiduso.
- Na, pats pagalvok, kokia prasmė man čia pasilikti? -
paklausė ji. - Viskas vėl suksis senuoju ratu. Tu nuolat pri­
minsi man, jog padarei didžiulę malonę vedęs mane. Aš
nebenoriu ilgiau tau būti našta. Kodėl tu manęs nepaleidi?
Džeridas taip švokštė, tarsi jam oro būtų trūkę, ir jo
žvilgsnis, įsmeigtas į žmoną, nerodė jokių jausmų. Jis kie­
tai sukando dantis, todėl negalėjo ištarti nė žodžio.
- O gal tu paprasčiausiai nenori sutepti savo reputaci­
jos? - toliau puolė jį Noelė. - Ir jei aš išvažiuosiu, tai pa­
kenks tavo karjerai?

329
 Džeridas tyliai stovėjo nė nekrustelėdamas.
Nevilties apimta mergaitė pakėlė rankas į dangų.
- Džeridai!
Ir tuo metu jis palietė delnu degantj jos skruostą. Susi­
raukęs Džeridas atsargiai glostė žmonos skruostą, įdėmiai
žiūrėdamas į didžiules žalias jos akis.
- Prieš tapdamas advokatu, aš buvau galvažudys! -
susijaudinęs kimiu balsu pradėjo jis. - Prisidėjau prie vie­
nos gaujos ir gyvenau tarp niekingų žmonių. Bet paskui
likimas nubloškė mane pas reindžerius, ir netgi ten aš žu­
džiau. Dabar tu matai prieš save tiktai respektabilų fasadą.
Iš tikrųjų aš visiškai nepasikeičiau. Praeitis nemiršta. Visa­
da lieka žmonių, kurie anksčiau ar vėliau tave prisimena. -
Džeridas iki šiol negalėjo pamiršti Bilo pasakojimo apie savo
žmoną. - Tu šiandien pati galėjai įsitikinti, kad man taip ir
nepavyko pasikeisti. Labai nenorėčiau, kad kentėtum dėl
mano praeities klaidų.
Noelė nesuprato, apie ką kalba Džeridas. Valandėlę ji
stovėjo tylomis, nejudėdama, o galvoje tebeskambėjo vy­
ro žodžiai.
- Ir tu pamanei, kad aš išsigąsiu sužinojusi tavo praei­
tį? - pagaliau šiek tiek atsipeikėjusi prabilo mergaitė. - To­
dėl ir prašnekai apie skyrybas?
-A š pasiūliau tau skirtis, nes maniau, kad tu nori tekėti
už Endriu, - negyvu balsu ištarė vyras.
Mergaitė tikrai nelaukė tokio prisipažinimo. Iš nuosta­
bos ji pakėlė antakius.
- Labai tau dėkoju! Tačiau įdomu, kada aš sakiau, jog
norėčiau tekėti už gražbylio bailio?
Džeridas atsitiesė ir nepatenkintas pažvelgė į žmoną.
- Bet tu juk nepasakei man, kad Endriu grįžo namo dėl

330
panelės Bil. Ir aš pamaniau, kad jis suprato, kaip suklydo
atsisakęs tavęs.
- Jis ne šiaip manęs atsisakė, - priminė vyrui Noelė. -
Jis bėgo nuo manęs kaip pabaidytas zuikis.
Vyras skvarbiai žiūrėjo į žmoną, bet jo veidas liko be­
jausmis.
- Endriu visada atrodė visiška mano priešingybė, - at­
sakė jis. - O tu praktiškai nieko apie mane nežinojai iki pat
šios dienos. Ir iš pradžių tu įsimylėjai Endriu - jauną, ener­
gingą ir žavų, o apie mane niekas to nepasakytų. Aš bu­
vau blogas žmogus, Noele, tikras galvažudys. Mano ap­
linka buvo padugnės. Aš net nepažįstu savo tėvo. Ir man
visuomet atrodė, kad tu nieko nejauti man, tiktai gailestį. -
Džeridas vos šyptelėjo. - Tu visada taip rūpindavaisi mani­
mi, stengdavaisi atidaryti man duris. Net praeitą vakarą tu
pasiūlei, kad praleisčiau naktį su tavim, nes tau pasirodė,
kad man reikia paguodos. Tau manęs pagailo.
Noelė pagaliau atsikvėpė, nes visą tą laiką stovėjo už­
gniaužusi kvapą. Ją pribloškė Džerido žodžiai. Pasirodo,
jis nieko nežino apie tai, ką ji jaučia.
- Man tavęs pagailo? Tu visą tą laiką manei, neva aš...
tavęs gailiuosi? Na, tu ir kvailas! - pratrūko mergaitė pik­
tindamas!, kad Džeridas taip absurdiškai suklydo. - Tikrų
tikriausias kvailys! - Noelė užsimojo ir smagiai šveitė jam
antausį. Paskui trenkė dar ir dar kartą, įdėdama į smūgius
visą savo pyktį ir, regis, nepastebėdama, koks sutrikęs jo
veidas. Pykčio pagauta Noelė nusiplėšė nuo galvos skry­
bėlaitę, tėškė ją žemėn ir ėmė įnirtingai trypti kojomis. -
Nejaugi norint išbraukti moterį iš savo gyvenimo reikia iš­
sigalvoti neįtikėtinų, paikų priežasčių! Kvailys!
Atsišliejęs nugara į stulpą, suglumintas Džeridas spok­
sojo į žmoną.

331
 -J e i nori žinoti, aš niekada nemylėjau Endriu iš tikrųjų!
- pasipiktinusi kliegė Noelė, stengdamasi išplėšti iš jo ran­
kų savo kelioninj krepšj. - Taip, iš pradžių jis man patiko,
bet susižavėjimas praėjo tą pačią dieną, kai tu grįžai namo
ir vos peržengęs slenkstį užsipuolei mane su savo prieka­
bėmis. Tu man patikai nuo tos valandos, kai pamačiau ta­
ve, ir aš ilgas savaites sukau sau galvą, spėliodama, kodėl
man su tavim taip gera, o su Endriu - ne. Vos nenumiriau
iš siaubo, kai per Endriu malonę tu patikėjai niekšingu jo
melu. Paskui tu vedei mane, ir aš vyliausi... Bet tu nieko
nenorėjai iš manęs, aš nepatikau tau kaip moteris, tu at­
ėjai į mano miegamąjį tik vieną kartą. Pats sakei, kad vedei
mane tik stengdamasis apsaugoti savo senelę nuo skan­
dalo. Tu sakei, kad mudu neturime bendros ateities! - No­
elės akyse žibėjo ašaros, ir ji nematė, kaip Džerido veidas
staiga džiugiai nušvito. - O aš mylėjau tave, Džeridai, taip
karštai mylėjau tave! Net ir tada, kai laikiau tave senu knyg-
graužiu ir bestuburiu žmogumi, aš vis tiek tave labai mylė­
jau, - Noelės šnabždesys tarpais visai nutrūkdavo. - Ne­
jaugi tu manei, kad aš nusigręžiau nuo tavęs sužinojusi
apie klaidas, padarytas prieš dvidešimt metų? Aš neiškeis­
čiau tavęs net į tuziną Endriu, juoba šiandien, kai taip ta­
vim didžiavausi. Kaip galėjai šitaip pagalvoti? Tavo praeitis
negali atstumti manęs nuo tavęs. Niekas negalės pakeisti
mano požiūrio į tave. Niekas.
Džerido veidas nušvito laiminga šypsena.
- Dievuliau, Noele, - džiugiai atsiduso jis.
- Bet tau manęs nereikia, - sielvartingai tęsė mergaitė.
- Tu manęs nemyli ir niekad nepamilsi. O aš nenoriu ilgiau
taip gyventi, kamuojama ilgesio ir abejonių. Tu man abe^
jingas, ir aš puikiai tai žinau. Nebenoriu čia pasilikti iki ryto­
jaus. Aš išvažiuoju dabar, tuojau pat!

332
 Staigiai apsisukusi Noelė greitais žingsniais nužings­
niavo j stotį, palikdama vyrą, kuris stovėjo sutrikęs, bet su
laiminga veido išraiška. Tačiau kone tą pačią akimirką, net
nepakėlęs beviltiškai sutryptos žmonos skrybėlaitės, Dže­
ridas nuskubėjo paskui Noelę tyliai kikendamas. Ir jeigu
mergaitė tuo metu būtų mačiusi jo akis, ji tikrai būtų parau­
dusi iš susidrovėjimo.

17 SKYRIUS

Akis apniaukė ašaros, ir Noelė beveik nematė kelio. Dar

niekada ji nesijautė tokia nelaiminga. Bet vos pasirengusi
sukti už kampo mergaitė pajuto kažkieno stiprius pirštus
ant savo peties. Kelioninis krepšys šleptelėjo ant žemės.
Džeridas atgręžė Noelę į save ir griebęs ją ant rankų pri­
glaudė prie plačios savo krūtinės.
- Ne, ne, nereikia, - sušnibždėjo vyras, žvilgsniu susi­
dūręs su nustebusiomis, ašarų pilnomis Noelės akimis.
Pasisukęs jis lėtai nuėjo namų pusėn su savo brangia
našta ant rankų.
- Mano krepšys, - silpnai pasipriešino mergaitė.
- Kas nors tau grąžins jį. O jei ir negrąžins, nedaryk iš
to didelės tragedijos.
- Ponia Dan, jūs pametėte krepšį, - garsiai nuskardėjo
kažkieno nuostabos kupinas balsas.
- Na, tai pakelkit jį, - paliepė Džeridas per petį.
- Taip, sere!
Kur tu mane neši? - piktai suniurzgėjo Noelė trinda­
masi akis ir visą veidą išsiterliodama ašaromis. - Tu ir vėl
visiškai nesaugai savo kojos! Argi ją galima taip įtempti?
Juk ji visai neseniai pradėjo gyti!

333
 - Ak tu, mano bambekle, - meiliai pabarė žmoną Dže­
ridas. Jį maloniai nustebino jos rūpinimasis. - Mažoji raga­
niuke.
- O tu - nenaudėlis, - užsiplieskė mergaitė. - Tuojau
pat paleisk mane!
- Paleisiu, kai pareisim namo, - pažadėjo vyras.
- Džeridai!
Jo žvilgsnis buvo kupinas neslepiamos aistros, ir to
žvilgsnio veriama Noelė išraudo kaip aguona. Džeridas žiū­
rėjo į žmoną žydromis, giedromis kaip dangus akimis tol,
kol jos širdis ėmė padūkusiai daužytis. Ir ji nemurmėdama
pasidavė, nebesiginčydama ir nebesibardama apsivijo vyro
kaklą rankomis ir patikliai prisiglaudė prie jo.
Vyras pajuto, kaip visas jo kūnas ima virpėti. Jis ėjo
tvirtai spausdamas prie savęs Noelę ir neatitraukdamas nuo
jos įdėmaus žvilgsnio.
-A š nesirengiu gyventi su žmogumi, kuris visiškai sve­
timas man. Tu niekada neatversi man net mažiausio savo
sielos kampučio, - įsižeidusi sušnibždėjo Noelė.
- Nurimk, - švelniai sušnibždėjo Džeridas žmonai į ausį.
Mergaitė priglaudė veidą vyrui prie kaklo.
- Bus geriau, jeigu leisi man išvažiuoti, - tyliai pasakė
ji-
- Geriau kam? Greičiau jau sutikčiau, kad man ranką
nukirstų, negu paleisčiau tave, - susijaudinęs atsakė Dže­
ridas.
Noelė iš nuostabos išsižiojo. Džerido balse ji girdėjo
piktas gaideles, tačiau kažkokia nauja intonacija ją nuste­
bino ir privertė suklusti.
- Na, ką, liežuvį prarijai? - paerzino žmoną Džeridas. -
O juk vos prieš valandėlę siautėjai kaip vulkanas. Štai ir
parėjome.

334
 Atėjęs skalda nubertu takučiu iki namo, Džeridas už­
kopė j terasą. Pastebėjusi jaunuosius, patenkinta ponia Peit
šypsodamasi atidarė duris.
- Kavos, sere? - pasiūlė ji šeimininkui.
- Oi ne, - atsakė vyras neatitraukdamas akių nuo žmo­
nos. - Ne dabar.
- Jūsų senelė ilsisi.
- Labai gerai. Juk mudu nelabai triukšmausime, tiesa,
mano brangioji? - pašaipiai šypsodamasis paklausė žmo­
ną Džeridas {nešdamas ją, labai susijaudinusią, j svetainę.
- Padarykit mums paslaugą, ponia Peit, uždarykit paskui
mus duris.
- Žinoma, pone Džeridai.
Noelė vis labiau triko. Kai užsitrenkė svetainės durys,
Džeridas pasuko prie ilgos, aksomu apmuštos sofos. Pa­
guldęs tenai žmoną, palinko virš jos grėsminga poza. No­
elė gulėjo kaip numirusi ir nedrąsiai dirsčiojo į vyrą didžiu­
lėmis žaliomis akimis.
- Na, ką, mažoji mano furija, - užsikirsdamas iš susi­
jaudinimo ištarė Džeridas. - Man rodos, tu nusipelniai ge­
ros pylos, oi nusipelnei.
Mergaitė trūkčiojamai atsikvėpė karštligiškai svarstyda­
ma, kaip čia kandžiau atsikirtus vyrui, bet, nors ir keista,
visiškai niekas neatėjo j galvą. Džeridas palinko artyn ir
prigludo švelniu bučiniu prie jos lūpų. Mergaitė kelias aki­
mirkas jautėsi lyg sukaustyta, bet aistringas vyro bučinys
išblaškė visas jos abejones, ir jos rankos apsivijo Džerido
kaklą.
Noelė jautė, kaip pritreškia ją raumeninga vyro krūtinė,
kaip jo lūpų mygiamos savaime prasiveria jos lūpos, kaip
tankiai ir sunkiai alsuoja Džeridas, nenorėdamas nė aki­

335
mirkos jos paleisti. Dar niekada jis taip nebučiavo jos, net­
gi pirmąją jų vestuvių naktį, netgi praeitą vakarą, kai, atro­
dė, atsisveikina su ja.
Delnais apgaubęs Noelės veidą, Džeridas nubėrė grei­
tais lengvais bučiniais jos lūpas, akis, skruostus. Jo buči­
niai kaskart darėsi karštesni, ir Noelė pajuto atplūstančią
geismo bangą.
Iš vyro lūpų ištrūko kimi aimana, ir beregint Noelė pasi­
juto gulinti nebe ant sofos, o ant kilimo vyro glėbyje, o jis
nesiliovė godžiai jos bučiavęs. Ištiesęs ranką, Džeridas iš­
traukė smeiges, prilaikiusias Noelės šukuoseną, ir jos pe­
čiais pasiliejo banguojančių auksiškai kaštoninių plaukų
kaskados.
-T ik pamėgink dabar mane palikti, -- meiliai sumurmė­
jo Džeridas žmonai į ausį. - Tik pamėgink. Kitą kartą tu
nueisi iki lauko durų, ne toliau.
Noelė nieko dabar nenorėjo galvoti. Ji negalėjo prie­
šintis, duso nuo ją užplūdusių jausmų. Mergaitė norėjo kaž­
ką sakyti, bet Džeridas užčiaupė jai burną karštu bučiniu.
Panardinusi pirštus į tankius vyro plaukus, laiminga Noelė
šypsojosi ir kišo artyn veidą vis naujiems bučiniams.
Pajutęs, kad žmona pastebimai ėmė judėti, Džeridas
atsiplėšė nuo jos lūpų ir atsikvėpė.
- Aš neketinu sustoti, - pareiškė jis tankiai ir nelygiai
alsuodamas, tuo tarpu jo rankos vertė aukštyn Noelės si­
jonus. - O dabar gali juoktis kiek tik nori!
Noelė pasibaisėjo.
- Bet... juk mes negalim!
Pasigirdo metalinis krintančios sagties džerkštelėjimas
į grindis, ir mergaitė visai prie ausies išgirdo tylų vyro juo­
ką.

336
 Jis įsisiurbė į jos lūpas godžiu bučiniu ir ryžtingai, bet
atsargiai įėjo į ją. Krūptelėjusi iš netikėtumo, Noelė negar­
siai sušuko, bet Džeridas dar kartą smigo į jos įsčias, ji neju­
čia kilstelėjo strėnas jį pasitikdama. Mergaitė aimanavo, dre­
bėjo visu kūnu, ir jos atmintyje atgijo svaiginantis, karštas jų
pirmosios nakties ritmas. Noelė nebejautė jokio skausmo-
ji tai iškart pastebėjo, - tiktai pašėlusį malonumą...
Jausdamas, kaip ją užlieja milžiniška triuškinanti eks­
tazės banga, kurios nieku gyvu neįmanoma lyginti su ana,
pirmąja, Noelė tyliai pravirko. Jai atrodė, kad ta nuostabio­
ji banga praris jos kūną nieko nepalikdama. Ir vis dėlto
Džerido rankos tvirtai ją laikė, nė akimirkos nepaleisdamos.
Jis tyliai, kimiai juokėsi, tarsi koks žvėris jausdamas, kaip
žmonos susijaudinimas pasiekia kulminaciją. Nesiliovė juo­
kęsis ir tada, kai ta palaiminga būsena apėmė ir jį patį,
įsukdama į karštą ir galingą jausmų verpetą.
O paskui Noelė gulėjo vyro glėbyje, patikliai prisiglau­
dusi prie jo, bejėgiškai drebėdama visu kūnu. Pro gipiūri­
nes lango užuolaidas liejosi skaisti saulės šviesa, įman­
triais raštais išrašydama mergaitės krūtinę. Ji vis dar tvirtai
spaudė glėbyje Džeridą, jos kūnas vis dar degte degė.
Kol Noelė pamažu peikėjosi, Džeridas sutvarkė savo
žmonos drabužius, užsagstydamas visas sagas ir sagtis.
Visą tą laiką Džeridas glaudė Noelę prie savęs, švelniai
bučiuodamas liepsnojančius jos skruostus, užmerktas akis,
papurtusias nuo bučinių lūpas.
O pagaliau atsimerkusi mergaitė vyro žvilgsnyje nepa­
matė nė menkiausios atgailos dėl tokio nederamo elge­
sio, ir ji su nuostaba įsispitrėjo į jį, nepajėgdama nė žodžio
ištarti.
- Aš - galvijas, - pasakė už žmoną Džeridas. - Kas gi

22— 1366 337

dar? - jis švelniai nusišypsojo jai. - Esu jsitikinęs, kad tai -
anaiptol ne vienintelis apibūdinimas, kuriuo tu galėtum ap­
dovanoti mane.
Nuleidusi akis, Noelė pažvelgė į suglamžytas savo suk­
nios klostes ir anksčiau nepriekaištingai išlygintų baltų jos
vyro marškinių raukšleles, atsiradusias ten, kur ji buvo mėš­
lungiškai jsikirtusi pirštais. Mergaitės skruostai nuraudo kaip
bijūnai.
- Nejaugi aš priverčiau tave netekti žado? - pasilenkęs
prie žmonos, Džeridas vos vos palietė lūpomis jos lūpas.
Paskui tyliai susijuokė ir pasuko ją veidu į save. Jo akyse
švietė jausmai, kurių jis tiesiog nepajėgė išreikšti žodžiais.
O Noelė išties valandėlę buvo žado netekusi. Bet žo­
džių jai nereikėjo: visa, ko ji taip ilgai laukė, jai pasakė vyro
akys. Iš tų akių išnyko nutylėjimai ir įtarumas. Visi Džerido
jausmai jai dabar atsispindėjo giedrame melsvų akių žvilgs­
nyje.
Mergaitė kilstelėjo ranką ir lengai, tik pirštų galiukais,
palietė Džerido lūpas.
- Aš myliu tave, - sušnibždėjo ji.
- Taip? - iš vyro veido dingo šypsena. Jis pažvelgė jai į
akis ir nubraukė nuo jos kaktos drėgnų išsidraikiusių plau­
kų sruogas. - Būčiau paleidęs tave, paleidęs netgi pas En­
driu, jei tik tu iš tikrųjų to būtum norėjusi.
- Ne. Be tavęs man nieko kito nereikia, - atsakė Noelė.
- Aš nemyliu Endriu, ir man visiškai vis vien, kaip tu gyve­
nai anksčiau.
Džeridas lėtai ir giliai atsiduso. Pirštais pakuteno žmo­
nos nosį ir lūpas.
- Bet aš negaliu to pamiršti, - atsakė jis. - Iš pradžių
nežinojau, kaip tu į tai reaguosi. Kartais naktimis aš sapnuo-

338
ju košmarus. Štai kodėl nepasilikau su tavimi tą pirmąją mūsų
naktį, arba, tiksliau, paskutinę. Nors ir labai norėjau.
- Po to potvynio mane irgi kankina košmarai, - tyliai
pasakė mergaitė. - O miegodami drauge mudu galėsime
vienas kitą nuraminti.
Džeridas nusijuokė.
- Galiu įsivaizduoti.
Noelė pasirąžė ir nejučia susiraukė: maudė visus rau­
menis.
Ji pažvelgė į Džeridą, paskui apsidairė aplinkui ir vėl
išraudo.
- Taip, aš žinau, kad nepriimtina tai daryti ant grindų ir
dar vidury dienos. Bet man būtų neužtekę kantrybės, jei
būčiau nešęs tave į viršų, į miegamąjį, - lyg sąmokslinin­
kei sušnibždėjo jai Džeridas.
Tas energingas, impulsyvus, šelmiškas ir švelnus vy­
ras Noelei pasirodė nepažįstamas, sunkiai ji galėjo atpa­
žinti, kad tai jos vyras. Jis ją žavėjo.
Džeridas pirštų galiukais perbraukė per papurtusias nuo
bučinių Noelės lūpas.
- Aš nebeįstengiu kontroliuoti savęs, - švelniai tarė jis.
- Man jau seniai nebuvo taip nutikę.
- Taip... bet man... - Susidūrusi su Džeridu žvilgsniu,
mergaitė dar labiau sumišo. - Man tai patiko, - pašnibždo­
mis prisipažino ji ir įsikniaubė veidu į vyro krūtinę.
Džeridas džiugiai prajuko. Jis tvirtai priglaudė Noelę prie
savęs ir patenkintas atsiduso.
- Aš taip kankinausi be galo geisdamas tavęs ir galvo­
damas, kad tau reikia tik Endriu. Ir šiandien gatvėje, po to
susišaudymo, maniau, kad tu bėgsi nuo manęs kaip nuo
maro. - Džeridas dar tvirčiau suspaudė Noelę glėbyje. -

339
Bet tu priėjai prie manęs, taip arti priėjai. Ir tavo veide aš
nepamačiau baimės.
- To nebūčiau pasakiusi apie daugelį kitų, - prisimin­
dama rimtai pastebėjo mergaitė. - Jie taip bijojo tavęs. -
Noelė atsiduso. - O aš bijojau, kad tas žmogus nušaus
tave.
- Tikriausiai tu jau pamiršai: aš būčiau nušovęs Gar­
moną, jei jis būtų vėl siekęs pistoleto, ir tai būčiau padaręs
be sąžinės graužimo, - atsakė Džeridas taip, tarsi tai būtų
jj labai jaudinę.
Atsitraukusi nuo vyro, Noelė atsisėdo ir pažvelgė j jį
švelniu mylinčiu žvilgsniu.
- Nejaugi tu išties nematai skirtumo tarp savęs irto žmo­
gaus? - ji atsargiai paglostė vyro veidą. - Tu vienintelis
galėjai išgelbėti Klarką nuo mirties. Tu nesivaikei nei dide­
lių honorarų, nei šlovės. Galvojai vien apie tai, kaip išgel­
bėti niekuo nekaltą žmogų. Nesakyčiau, kad tu be sąži­
nės, Džeridai.
Jis sunkiai atsiduso. Melsvose jo akyse, atkreiptose į
Noelę, šmėstelėjo nuovargis ir liūdesys. Jis pakėlė prie lū­
pų švelnų žmonos delniuką.
- Vis dėlto pasitaikydavo ir taip, - prisipažino jis. - Kai
buvau daug jaunesnis ir gyvenau Dodž Sityje, aš susiža­
vėjau viena smuklės šokėja. Ji buvo vardu Ava. Jinai... -
Džeridas nutilo ir pasiraukė lyg nuo skausmo. - Tikiuosi,
tu supranti, kokie santykiai susiklostė tarp mūsų. Tada aš
buvau dar labai jaunas ir greit susižavintis, įsimylėjau pir­
mą sykį gyvenime. Kartą Ava atėjo pas mane visa sudau­
žyta ir subraižyta. Nieko daugiau nebeklausinėdamas jos,
aš nuėjau pas kaubojų - jo vardą man pasakė Ava, - iš­
kviečiau jį į sąžiningą dvikovą ir nušoviau. Ir tik vėliau, po

340
kiek laiko, sužinojau, kad ji melavo. Tas kaubojus, pasiro­
do, paprasčiausiai ja nesidomėjo, ir ji sumanė atkeršyti jam,
keršto įrankiu pasirinkusi mane. - Vyro veidą iškreipė pri­
siminimų skausmas. - Aš ėmiau gerti. Alkoholis vis labiau
traukė mane, paversdamas iš tiesų baisiu žmogumi. Jsi-
veldavau čia į vienas, čia į kitas muštynes ir galiausiai susi­
dėjau su nusikaltėlių gauja. Už tai, kad vėl tapau žmogu­
mi, galiu dėkoti vienam Teksaso reindžeriui, jis padėjo man
blaiviai pažvelgti į save ir į savo gyvenimą. Aš tiems žmo­
nėms padėjau aptikti gaujos pėdsakus, ir didžiąją jos dalį
pavyko likviduoti. Tiesa, vienam pavyko pasprukti, bet ne­
trukus sučiupo ir jį ir pasodino į municipaliteto kalėjimą už
padarytus nusikaltimus. Ten jis ir gavo galą. Taip aš tapau
reindžeriu. Ir pradėjau tarnauti El Paso apylinkėse.
- Bet tu minėjai dar ir tarnybą kavalerijoje? - priminė
vyrui Noelė, nustebinta nelaukto jo atvirumo.
Tikriausiai ne viską, ką dabar jai pasakojo Džeridas,
žinojo net ponia Dan.
Vyras šyptelėjo.
- Tai neilgai tęsėsi. Kavalerijoje aš tarnavau maždaug
dvejus metus, aštuoniasdešimt penktaisiais ir aštuonias­
dešimt šeštaisiais metais, - atsakė Džeridas. - Bet aš pa­
vargau nuo begalinių taisyklių ir statutų, todėl atsistatydi­
nau iš armijos ir vėl nuėjau į reindžerius. Netrukus po to
mano motina, prieš kelerius metus ištekėjusi už Endriu tė­
vo, rimtai susirgo ir paprašė, kad parvažiuočiau namo. Ji
manė, kad aš vis dar gyvenu nedorai. Motina saikdino ma­
ne, kad važiuočiau į Rytus ir stočiau į universitetą. Ir prie
jos mirties patalo aš daviau jai žodį. Negalėjau sulaužyti
motinai duotos priesaikos. Be to, tuo metu reindžerio gy­
venimas mažai skyrėsi nuo bandito gyvenimo, - liūdnai
šypsodamasis pridūrė Džeridas.

341
 - Prasidėjus Ispanijos ir Amerikos karui, stojau į liktinę
tarnybą, - tęsė jis. - Laikinai palikęs savo praktiką Niujor­
ke, aš tarnavau Kuboje, bet neilgai.
- Tas senukas stotyje sakė, kad tu buvai reindžerių ka­
pitonas, - priminė Noelė. - Matyt, labai gerai vykdei savo
pareigas, jeigu tau suteikė tokj aukštą laipsnį.
Džeridas linktelėjo galvą.
- Tada nieko man nebuvo likę, dėl ko būtų vertėję gy­
venti, na, prarasti irgi, tiesą pasakius, nebuvo ko, - atsakė
jis. - Man rodos, tuomet aš pats ieškodavau nuotykių ir
rizikuodavau kaip niekad gyvenime. Mano sąžinę sunkiai
slėgė nekalto vaikino mirtis ir moters išdavystė.
- Ar ir dabar tu taip galvoji, Džeridai? - atsargiai pa­
klausė Noelė. - Dabar tu irgi neturi ko prarasti?
Džerido žvilgsnis smigo į žmonos lūpas.
- Taip, - sąžiningai prisipažino jis. Pakėlęs akis, jis su­
siraukė išvydęs Noelės veido išraišką. - Noele, aš maniau,
kad tu myli Endriu. Man atrodė, kad jis namo sugrįžo tik
dėl tavęs. Be tavęs aš neturėjau ko prarasti, visai nieko.
Bent taip man atrodė. - Nustebęs jis dirstelėjo į žmoną. -
Juk aš nežinojau, kad tu myli mane. Nedrįsau apie tai nė
svajoti.
Noelė vos šyptelėjo.
- Atrodo, kad tuo vis dar abejoji.
-T u tokia švelni, moteriška, - rimtai pasakė Džeridas. -
Dar niekada nebuvai mačiusi tokių siaubingų scenų kaip
šiandien. O aš šitaip išgyvenau didžiąją savo gyvenimo
dalį, netgi teismuose. Jau sakiau tau, Noele, apie tą susi­
rėmimą Terele, Naujojoje Meksikoje, jį išprovokavo teismo
sprendimas, - pridūrė jis. - Taip, aš šoviau į vieną žmogų,
bet dar tau nepapasakojau visų įvykio aplinkybių.

342
 Mergaitei užgniaužė kvapą. Pasibaisėjusi ji įsistebeilijo
į vyrą. Juk jį galėjo nušauti!
Džeridas paėmė žmonos ranką ir tvirtai prispaudė ją
prie savo krūtinės.
- Per tuos metus atsitikimas Terele man nebuvo vienin­
telis, - prisipažino jis. - Pasitaikė ir daugiau. Mes gyvena­
me civilizuotame pasaulyje, kuris kasdien tobulėja. Bet dar
liko ir visai laukinių vietų, kur žmonės kol kas neišmoko
spręsti savo konfliktų taikiai. Ir tol, kol neišnyks visi senbu­
viai, čia, Vakaruose, visada išliks prievartos grėsmė. Tu ma­
tei, kaip šiandien elgėsi Garmonas. Aš pažinojau dešimtis
tokių kaip jis užkietėjusių niekšų. Jų manymu, dabar gali­
ma gyventi laikantis tų pačių įstatymų ir tvarkos, kaip ir
prieš dvidešimt metų.
Noelė skaudžiai prikando apatinę lūpą.
-A š nesu bailė, irtu tai žinai, - prabilo ji. - Bet jei netek­
siu tavęs, aš mirsiu, Džeridai.
Jis atsisėdo ir stipriai priglaudė žmoną prie savęs. Jo
akys švietė begaline meile ir švelnumu.
- Tą patį galiu pasakyti ir apie save, - susijaudinęs pa­
sakė jis, ir jo balsas nuskambėjo stebėtinai nuoširdžiai. -
Dievaži, dabar būsiu atsargesnis, ir apie kokį nors šaudy-
mąsi daugiau tu nebeišgirsi.
Noelė prisiglaudė prie vyro visu kūnu ir įsikniaubė vei­
du jam į krūtinę.
- Ar tavo žodžiu galima tikėti? - pašnibždomis paklau­
sė ji.
- Taip.
Minkštos mergaitės lūpos prisilietė prie vyro kaklo.
-Tikiuosi, kad dabar tavęs per daug neapsunkins žmo­
na ir šeima?
Džeridas nusišypsojo.

343
 - Ne. Manau, kad ne... - Staiga stiprus jo kūnas paste­
bimai įsitempė, ir jis neryžtingai palietė žmonos plaukus. -
...Šeima?
Noelė linktelėjo budriai žiūrėdama j vyrą.
Džeridas valandėlę sulaikė kvapą ir dar stipriau priglau­
dė žmoną prie savęs.
- Tu laukiesi? - staiga jo balsas kimtelėjo.
Susidrovėjusi Noelė nusišypsojo.
- Nežinau. Tvirtinti dar per anksti, užsitęsė vos kelias die­
nas. Bet gali būti. Aš negaliu rytais žiūrėti j pusryčius, ir ma­
ne jau kelis kartus pykino. Ponia Peit gardžiai verda, vargu
ar tai gali būti nuo maisto. - Mergaitė tyliai prajuko. - Ji iš­
kart atkreipė dėmesį į mano būseną. Pasak jos, kai kurios
moterys ima negaluoti nuo pat pirmosios nėštumo dienos.
Džerido akys pašėlusiai daužėsi. Jiems gims kūdikis.
Kūdikis. Vyro akyse sužibo kibirkštėlės, jis visas drebėjo iš
susijaudinimo.
- Dar per anksti taip tvirtinti, - pridūrė Noelė. - Bet... oi,
aš tikiuosi, Džeridai. Aš taip tikiuosi!
Džeridas sulaikė kvapą.
- Mano mylimoji! - sušnibždėjo jis užsikirsdamas.
Noelei nebūtinai reikėjo klausti, ar jos vyrą nudžiugino
ši žinia. Užsimerkusi ir nusišypsojusi ji atsargiai padėjo gal­
vą ant vyro krūtinės. Jie dar tiek visko patirs ateityje! O juk
visai neseniai jai atrodė, kad viskas baigsis.
Po kurio laiko Džeridas, linktelėjęs prie žmonos, pabu­
čiavo užmerktas jos akis.
- Kaip laimingai baigėsi taip baisiai prasidėjusi diena, -
sušnibždėjo jis. - Eime. Papasakosim visiems.
Džeridas padėjo Noelei atsikelti, paskui surinko ant ki­
limo pabirusias plaukų smeiges ir komiškai vyptelėjęs įtei­
kė jai.

344
 Mergaitė pratrūko juoktis. Anksčiau ji būtų numirusi iš gė­
dos, jeigu kas nors būtų pamatęs ją tokią išsiplaiksčiusią.
- Bet mes juk vedę, - valiūkiškai šnibždėjo Noelė, -
maža to, ką tik susitaikėme po klaikaus kivirčo. Tikiuosi,
kad mūsų išvaizda nieko nenustebins.
Džeridas prikando lūpą.
- Žinoma, ne, jei mes nepasakosim jiems, ką veikėme
ką tik, - atsakė jis vos šypsodamasis.
Noelė nusijuokė. Jos akys spindėjo meile ir laime. Dže­
ridas paėmė žmoną už rankos, ir jie drauge žengė prie
durų.

Ir iš tikrųjų niekas nenustebo. Noelė jau seniai tapo ly­

giateise ir mylima šeimos nare, ir žinia, kad ji grįžta į Gal­
vestoną, visiems buvo sukėlusi šoką. Vakarienė praėjo
linksmai kaip reta. Kas kartą, pažvelgęs į žmoną, Džeridas
jos akyse išvysdavo beribę meilę. Ponia Dan paslapčio­
mis dirsčiojo čia į anūką, čia į jo žmoną. Veidai aiškiai išda­
vė jų jausmus. Be to, pastaruoju metu Noelė lovėsi pusry­
čiavusi. Vadinasi, greit reikės atnaujinti jos apdarus ir nu­
pirkti tinkamų baldų. Kiek darbų dar jų laukia!
Po vakarienės, vos ėmus temti, Noelė išsmuko iš virtu­
vės į sodą. Netrukus ji įlėkė į vidų nešina kažkuo prijuostė­
je, jos akys spindėjo.
- Pažiūrėkit! - iškilmingai pareiškė mergaitė.
Prijuostėje gulėjo keturi maži raustelėję, gražios apva­
lios formos pomidoriukai.
Džeridas negalėjo nenusišypsoti. Melsvos jo akys per­
leido liekną žmonos figūrėlę ir stabtelėjo prie plono jos lie­
mens. Tuo metu jis galvojo visai ne apie pomidorus. Džeri­
das pratinosi būti šeimos galva. Tai jam netgi patiko.

345
 Noelė pažvelgė vyrui į akis ir, regis, perskaitė jo mintis.
Netrukus ji jau užkrečiamai juokėsi pamiršusi pomidorus.
Džerido akyse mergaitė išvydo jų ateitj, giedrą ir laimingą
ateitj.

Praėjo keli mėnesiai. Išaušo vaiskus Kalėdų rytas. Lau­

ke sidabru žibėjo lengvas sniegelis. Tuo metu virtusi jau
žavinga jauna moterimi Noelė gulėjo tvirtai prisiglaudusi
prie vyro, mėgaudamasi jo kūno šiluma. Prieš savaitę su­
situokė Endriu ir gražuolė Dženiferė, ir dabar, kai abi šei­
mos susijungė į vieną, Terensas Bilas pasidarė dažnas sve­
čias Džerido namuose. Noelei patiko tas senstantis vyriš­
kis. Jis kažkuo priminė jai karštai mylimą vyrą.
- Su gimtadieniu, - sušnibždėjo Džeridas pertraukda­
mas Noelės mintis ir iš staliuko, pastatyto prie lovos, stal­
čiaus išėmė mažą dėžutę.
Kyštelėjęs dovaną žmonai j rankas, Džeridas krito ant
pagalvių ir ėmė stebėti, kaip Noelė stengiasi atidaryti dė­
žutę.
Viduje gulėjo mažutis angelas iš gryno aukso. Noelei
kvapą užgniaužė, išvydus tokį grožj.
-Tai tu, - sušnibždėjo Džeridas žmonai, o jo akys išliko
rimtos ir kupinos meilės. - Visada buvai ir būsi mano an­
gelas.
Pastaruoju metu dėl nėštumo Noelės akys kone nuolat
būdavo šlapioje vietoje. Bet ašaros, kurios dabar ėmė
tvenktis jos akyse, buvo džiaugsmo ašaros. Ji niekada nė
svajoti nedrįso apie tokią laimę. Noelė pasilenkė - rtuo to
judesio jos pečiais nuvilnijo ilgos plaukų sruogos - ir švel­
niai pabučiavo vyrą.
 - Išsaugosiu tą angelą mūsų sūnui, - šypsodamasi su­
šnibždėjo ji. - Jis taps mūsų šeimos tradicijos pradžia. Ir
galbūt vieną gražią dieną mūsų berniukas padovanos tą
angelą moteriai, kurią pamils.
Ploni Džerido pirštai atsargiai paglostė švelnų žmonos
skruostą. Ji iki šiol sunkiai galėjo patikėti savo laime.
- Aš niekada nesakiau tau šių žodžių, ir tu vis tiek pati
žinai, ką jaučiu tau, tiesa?
Noelė šiltai nusišypsojo.
- Kas kartą, kai tu žiūri j mane, kas kartą, kai mane lieti,
aš tai pajuntu. Kartais jausmai būna tokie stiprūs, kad žo­
džiai tik trukdytų.
Džeridas pažvelgė į bedugnę žalių žmonos akių gel­
mę.
- Mano jausmai tau stipresni, negu aš pats galėjau įsi­
vaizduoti, - prisipažino jis. - Tu užtrenkei senąsias duris j
mano širdį. Išsklaidei mano košmarus ir kiekvieną dieną
pripildei laimės ir džiaugsmo. - Jis paėmė žmonos ranką-
kitoje rankoje Noelė vis dar gniaužė auksinio angelo figū­
rėlę - ir pakėlė ją prie lūpų. - Aš myliu tave labiau už gyvy­
bę, - sušnibždėjo Džeridas. - Ir visada mylėsiu, Noele.
Noelė jautė, kaip garsiai ir tankiai plaka jos širdis. Pri­
sitraukusi Džerido galvą prie krūtinės, ji nubėrė švelniais
bučiniais tamsius banguotus jo plaukus. Dabar Noelė bū­
tų galėjusi ištarti vyrui daug švelnių ir gerų žodžių, bet jos
širdis buvo sklidina meilės ir kalbėti tuo metu ji papras­
čiausiai negalėjo. Užsimerkusi susirado Džerido lūpas ir
švelniai pabučiavo. Ir tas šiltas bučinys daug ką pasakė
vyrui. Noelė pajuto, kad Džeridas šypsosi. O lauke puriais
kąsniais dribo Kalėdų sniegas, ilgo ir laimingo jų gyveni­
mo sniegas.
 Geriausieji meilės romanai damoms

Diana Palmer
NOELĖ
Romanas

Iš rusų kalbos vertė Ona Giedrikaitė

SL 1329.1998 09 30. 11,35 apsk. 1.1. Užsakymas 1366

Išleido Rosma, A. Strazdelio g. 1, 2600 Vilnius.
Spausdino Poligrafinių paslaugų įmonė, A. Strazdelio g. 1, 2600 Vilnius
 Mieli skaitytojai,
leidykla ROSMA jau išleido JAV bestselerių
karalienės

DANIELĖS STYL
romaną

LIKIMO RATAS
Tana Roberts, jaunystėje susidūrusi su žiauria prie­
varta, ilgai negalėjo rasti savo asmeninės laimės. Tai
nulėmė ne tik dvasinė trauma, bet ir dideli Tanos rei­
kalavimai išrinktajam.
Tana visiškai atsiduoda mokslui, paskui darbui, tampa
gerbiamu žmogumi visuomenėje. Jai nesvetimi ir gy­
venimo džiaugsmai. Jos dideli reikalavimai galiausiai
atlyginami - drauge su tuo vieninteliu vyriškiu, apie
kurj svajojo, j jos gyvenimą ateina laimė.
 DANIELĖ STYL

LIUDNA MEILĖ
Džiliana Forester gyvendama San Franciske mėgau­
jasi meilės džiaugsmais ir jai atrodo, kad tai turi tęstis
amžnai. Bet meilė virsta išdavyste ir žiaurumais. Dži­
liana persikelia į Niujorką ir pradeda naują gyvenimą.
Puiki karjera, naujas prieraišumas... Vėl sugrįžta laimė
ir vėl išsprūsta. Dabar jai reikia rinktis arba ateitį, arba
praeitį ir širdies gilumoj rasti vienintelį kelią sugrįžti į
namus...
 DANIELĖ STYL

SUNKUS
PRISIPAŽINIMAS
Garsus režisierius Melas Veksleris rengiasi kurti rimtą
televizijos serialą „Manhatano" pavadinimu. Tikimasi,
kad tai bus puikus serialas, kad jis turės milžinišką
pasisekimą, labai paspartins žinomų, pakviestų vaidinti
pagrindinius veikėjus, aktorių karjerą, padarys juos ryš­
kiausiomis kino žvaigždėmis. Visi jie turi savo gyveni­
mą ir savo paslapčių.